LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KELIŲ TRANSPORTO KODEKSO 16 STRAIPSNIO 2 DALIES PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. IXP-2454
2003 m. birželio 23 d. Nr. 797
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2003 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 1475 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ bei 2003 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1481 „Dėl įstatymo projekto išvadų“, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 dalies pakeitimo įstatymo projektui Nr. IXP-2454 (toliau vadinama – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Didžiausi Lietuvoje keleivių vežėjai, vežantys daugiausia keleivių reguliaraus vietinio (miesto ir priemiestinio) susisiekimo autobusų ir troleibusų maršrutais, yra savivaldybių kontroliuojamos įmonės (autobusų, troleibusų parkai). Jų teikiamos vežimo paslaugos garantuoja didelės dalies visuomenės teisę už nustatytą prieinamą stabilią kainą nuolat naudotis reguliaraus vietinio susisiekimo maršrutų autobusais ir troleibusais. Keleivių vežimo paslaugos šiuo susisiekimu yra nuostolingos, nes savivaldybių tarybos dėl socialinių priežasčių negali nustatyti tokių keleivių vežimo tarifų, kurie leistų vežėjams dirbti nenuostolingai, bet būtų sunkiai prieinami mažas pajamas gaunantiems šių paslaugų naudotojams. Todėl minėtieji vežėjai negali taikyti mažesnių tarifų už savivaldybių tarybų nustatytuosius, nes padidėtų jų nuostoliai, kuriuos kompensuoti numatyta Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (Žin., 1996, Nr. 119-2772; 2002, Nr. 37-1342) 17-1 straipsnio l dalyje (toliau vadinama – Kodeksas). Keleivinio kelių transporto vežėjų nuostolių, susidariusių dėl būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų teikimo visuomenei, kompensavimo tvarka, patvirtinta susisiekimo ministro 2003 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 3-154 (Žin., 2003, Nr. 30-1265), nenumato nuostolių dėl keleivių vežimo maršrutinių taksi maršrutais kompensavimo. Todėl, priėmus Įstatymo projektą, tik maršrutinių taksi vežėjai, dirbantys pelningai, galėtų taikyti mažesnius tarifus už savivaldybių tarybų nustatytuosius. Konkurencijos principai taikomi parenkant vežėjus reguliaraus vietinio susisiekimo maršrutams aptarnauti konkurso būdu, ir jie gali konkuruoti siūlydami geresnės kokybės paslaugas keleiviams.
2. Įstatymo projektas prieštarauja Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo (Žin., 1991, Nr. 30-804; 2002, Nr. 29-1034) 2 straipsnio 13 daliai, nustatančiai visuomenės aptarnavimo įsipareigojimus, pagal kuriuos įpareigojimas vežti keleivius yra įpareigojimas taikyti konkrečius tarifus. Įstatymo projekto nuostatos, suteikiančios vežėjams teisę taikyti mažesnes keleivių vežimo kainas, iškreiptų Kodekso 18 straipsnio 3 dalyje nustatytos reguliarių reisų sąvokos, nustatančios, kad reguliarūs reisai – tai reisai, kuriais keleiviai vežami nustatytu dažnumu ir maršrutais, kelionės metu paimant ir išleidžiant keleivius tam tikslui nustatytose stotelėse, laikantis iš anksto nustatytų tvarkaraščių ir tarifų, esmę.
3. Pagal Kodekso 4 straipsnio 3 dalį keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais valdo ir organizuoja savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos. Priėmus Įstatymo projektą, savivaldybių institucijos, atliekančios vietinio susisiekimo paslaugų užsakovo funkcijas, iš esmės prarastų galimybę reguliuoti visuomenei būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų kainas. Tai sukeltų neprognozuojamus manipuliavimo šiomis kainomis padarinius, sunkiau būtų sukaupti vežėjams lėšas susidėvėjusiems riedmenims atnaujinti.
4. Atsiradus savivaldybių tarybų nustatytoms maksimalioms vežimo paslaugų kainoms, Įstatymo projekto nuostatos trukdytų įvesti ir plėtoti gyventojams patogius bendro naudojimo vienodai kainuojančius skirtingų rūšių keleivinio transporto bilietus (iš jų – ir terminuotus).
5. Kodekso 46 straipsnio 2 dalies nuostata – keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais tarifus nustato savivaldybių tarybos – netrukdo šioms taryboms nustatyti atskiroms transporto rūšims, pvz., maršrutiniams taksi, konkrečias vežimo kainas, kurios atitiktų vežėjų interesus, būtų prieinamos keleiviams, nebūtų dempinguojamos ir tos pačios gyvenamosios vietovės teritorijoje neatsirastų chaotiškos kainų konkurencijos tos pačios rūšies transporto skirtingų vežėjų aptarnaujamuose skirtinguose maršrutuose („konkurencija gatvėse“). Tai būtų nepriimtina ir nepatogu keleiviams. Maršrutiniai taksi paima ir išleidžia keleivius ten, kur šie pageidauja, netaiko transporto lengvatų, kurios numatytos Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatyme (Žin., 2000, Nr. 32-890), ir šios transporto rūšies vežėjai negali pretenduoti į vežimo nuostolių kompensavimą. Todėl savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į keleiviams teikiamų paslaugų specifiką, gali nustatyti diferencijuotas vežimo skirtingomis transporto priemonėmis paslaugų kainas ir pagal dabar galiojančio Kodekso nuostatas.