Lietuvos Respublikos Vyriausybė

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MAISTO ĮSTATYMO 1, 4, 5, 6, 8 IR

9 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO

PROJEKTO NR. XIP-2079

2010 m. rugpjūčio 12 d. Nr. 1156

Vilnius

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. SV-S-723 11 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Nepritarti Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8 ir 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIP-2079 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:

1. Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo 1 straipsnio 2 dalies 3 punkte pateiktos sąvokos „funkcionalaus maisto produktai“ turinys neapibrėžtas. Maisto produktų papildymą vitaminais, mineralais ir kitomis medžiagomis reglamentuoja 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1925/2006 dėl maisto produktų papildymo vitaminais ir mineralais bei tam tikromis kitomis medžiagomis (OL 2006 L 404, p. 26–38). Teiginiams apie maistingumą ir sveikatingumą, skelbiamiems maisto produktų, skirtų galutiniam vartotojui, komerciniuose pranešimuose, taikomas 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą (2007 L 12, p. 3?18). Kadangi minėti teisės aktai yra tiesioginio taikymo ir nustato moksliškai pagrįstas taisykles dėl maisto produktų papildymo vitaminais, mineralais, kitomis medžiagomis, taip pat teiginių apie maistingumą ir sveikatingumą vartojimo sąlygas, siekiant teisinio aiškumo sąvoka „funkcionalaus maisto produktai“ Įstatymo projekte neturėtų būti vartojama.

2. Pagrindinis maisto priedus reglamentuojantis teisės aktas – 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1333/2008 dėl maisto priedų (OL 2008 L 354, p. 16–33) (toliau – Reglamentas Nr. 1333/2008). Pagal Reglamento Nr. 1333/2008 4 straipsnį į rinką gali būti atskirai pateikiami arba maisto produktuose naudojami tik tie maisto priedai, kurie įtraukti į Bendrijos sąrašus. Reglamento Nr. 1333/2008 5 straipsnyje draudžiama pateikti į rinką maisto priedą ar maistą, jeigu maisto priedas naudojamas nesilaikant reglamento nuostatų. Reglamento 1333/2008 6 straipsnyje nustatytos bendrosios maisto priedų naudojimo ir įtraukimo į Bendrijos sąrašus sąlygos. Kol bus parengti Reglamento 1333/2008 priedai, maisto priedų naudojimo sąlygas nustato atitinkami 1994 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/35/EB dėl maisto produktuose naudojamų saldiklių (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 13 tomas, p. 288), 1994 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/36/EB dėl maisto produktuose naudojamų dažiklių (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 13 tomas, p. 298) ir 1995 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/2/EB dėl kitų maisto priedų, išskyrus dažiklius ir saldiklius (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 15 tomas, p. 50), priedai. Valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, susijusios su maisto produktų papildymu maistinėmis medžiagomis, tokiomis kaip vitaminai ir mineralai, ir tam tikromis kitomis medžiagomis, siekiant užtikrinti veiksmingą vidaus rinkos veikimą ir aukštą vartotojų teisių apsaugos lygį, turi būti suderintos ir su 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1925/2006 dėl maisto produktų papildymo vitaminais ir mineralais bei tam tikromis kitomis medžiagomis (OL 2006 L 404, p. 26–38). Uždrausti naudoti maisto priedą, pakeisti maisto priedo naudojimo sąlygas (kokiuose produktuose kokie maisto priedai gali būti naudojami, įskaitant maisto produktus kūdikiams ir mažiems vaikams iki 3 metų) ir nustatytus didžiausius leidžiamus maisto priedo maisto produktuose kiekius pagal Europos Sąjungos teisės aktų nustatytas procedūras gali tik Europos Komisija. Maisto priedų saugos vertinimą atlieka Europos maisto saugos tarnyba. Leidimai naujiems maisto priedams išduodami vadovaujantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1331/2008, nustatančio maisto priedų, fermentų ir kvapiųjų medžiagų leidimų suteikimo procedūrą (OL 2008 L 354, p. 1–6), nuostatomis. Pagal šio reglamento 3 straipsnį ši procedūra gali būti pradėta tiek Europos Komisijos iniciatyva, tiek ir gavus valstybės narės arba suinteresuotos šalies paraišką. 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų (toliau ? Reglamentas 1829/2003) 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad niekam neleidžiama išleisti į rinką 3 straipsnio 1 dalyje nurodyto maistui skirto GMO arba maisto, jeigu jiems pagal šio skirsnio nuostatas neišduotas leidimas ir nesilaikoma atitinkamų leidimo išdavimo sąlygų. Tame pačiame reglamente nustatytos ir apsaugos priemonės: „Jei akivaizdu, kad produktai, kuriems leidimai išduoti remiantis šio reglamento nuostatomis, gali kelti rimtą pavojų žmonių, gyvūnų sveikatai ar aplinkai, arba jei, atsižvelgus į Tarnybos nuomonę, pateiktą remiantis 10 arba 22 straipsniu, atsiranda būtinybė skubiai sustabdyti ar pakeisti leidimą, Reglamento (EB) Nr. 178/2002 53 ir 54 straipsniuose numatyta tvarka imamasi priemonių“ (34 straipsnis). 2001 m. kovo 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/18/EB dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką ir panaikinančios Tarybos direktyvą 90/220/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 6 tomas, p. 77), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1830/2003 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 32 tomas, p. 455) (toliau – Direktyva 2001/18/EB), 22 straipsnyje valstybėms narėms nustatyta pareiga nedrausti, neriboti ar netrukdyti tiekti rinkai genetiškai modifikuotų organizmų (toliau – GMO) kaip atskirų produktų ar esančių kituose produktuose, jeigu jie atitinka šios direktyvos reikalavimus. Direktyva 2001/18/EB įgyvendinta Lietuvos Respublikos genetiškai modifikuotų organizmų įstatyme (Žin., 2001, Nr. 56-1976). Direktyvos 2001/18/EB 23 straipsnyje numatyta apsaugos sąlyga – esant rizikai žmonių sveikatai ar aplinkai, valstybė narė gali laikinai apriboti ar uždrausti atskiro GMO išleidimą į aplinką, tačiau tai daryti valstybė narė gali tik remdamasi nauja ar papildoma moksline informacija, gauta po to, kai dėl GMO jau buvo duotas sutikimas. Priimdama tokį sprendimą, valstybė narė turi laikytis Direktyvos 2001/18/EB 23 straipsnyje nustatytos tvarkos – informuoti Europos Komisiją ir kitas valstybes nares ir pagrįsti savo sprendimą. Be to, pagal Direktyvą 2001/18/EB valstybės narės priemonės teisėtumą turi ištirti Europos Komisija, kuri ir priima galutinį sprendimą, ar valstybės narės priemonės gali būti taikomos. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, darytina išvada, kad Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamos 4 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų ir Įstatymo projekto 4 straipsniu keičiamo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, draudžiančios maisto produktuose naudoti maisto priedus, maistines medžiagas, GMO ar jų naudojimą ribojančios, taip pat ribojančios tokių maisto produktų teikimą į rinką, pažeistų pagal pirmiau minėtas direktyvas Lietuvos prisiimtus įsipareigojimus ir tiesiogiai taikomų reglamentų nuostatas.

3. Bendrieji maisto produktų ženklinimo reikalavimai Europos Sąjungos mastu nustatyti 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto produktų ženklinimu, pateikimu ir reklamavimu, derinimo (OL 2000 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 5 tomas, p. 75–89) (toliau – Direktyva 2000/13/EB). Direktyvos 2000/13/EB 13 straipsnyje nurodyta, kad informacija, kurią būtina pateikti ženklinant maisto produktus, turi būti gerai matomoje vietoje, kad būtų lengva ją įžiūrėti, perskaityti ir nebūtų įmanoma jos ištrinti. Direktyvos 2000/13/EB 17 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės turėtų susilaikyti ir nenustatyti detalesnių, nei reglamentuojama direktyvoje, reikalavimų dėl privalomosios informacijos nurodymo būdo. Direktyvos 2000/13/EB 18 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės negali uždrausti prekiauti šios direktyvos taisykles atitinkančiais produktais, taikydamos nesuderintas nacionalines nuostatas, reglamentuojančias maisto produktų ženklinimą. Direktyvos 2000/13/EB nuostatos įgyvendintos Lietuvos higienos normoje HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“, patvirtintoje sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 677 (Žin., 2003, Nr. 13-530). GMO turinčių maisto produktų ženklinimo reikalavimuose, nustatytuose tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktuose – 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų (OL 2003 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 32 tomas, p. 432–454) ir 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1830/2003 dėl genetiškai modifikuotų organizmų ir iš jų pagamintų maisto produktų ir pašarų susekamumo ir ženklinimo ir iš dalies pakeičiančiame direktyvą 2001/18/EB (OL 2003 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 32 tomas, p. 455–59) – nenurodyta, kokio dydžio šriftu turėtų būti pateikiama informacija vartotojui. Reglamento Nr. 1829/2003 12 straipsnio 2 dalis numato, kad ženklinimo reikalavimai netaikomi „maisto produktams, kurių sudėtyje yra medžiagos, kurios sudėtyje yra, kuri susideda arba yra pagaminta iš GMO, kurie sudaro ne daugiau kaip 0,9 proc. kiekvieno atskiro maisto ingrediento arba maisto, susidedančio iš vieno ingrediento, jei GMO produktuose atsiranda atsitiktinai arba dėl techninio neišvengiamumo“. Tokio reglamentavimo paskirtis – atsižvelgti į ūkio subjektų pastangas gaminant produktus išvengti tam tikrų GMO, kaip žaliavos, ir į tai, kad itin nedidelis kiekis GMO priemaišų tam tikrais atvejais neišvengiamas. Reglamente Nr. 1829/2003 įtvirtinta susekamumo sistema (t. y. pareiga visiems maisto gamybos ir prekybos grandinės ūkio subjektams informuoti kitą subjektą, kad maisto produktuose yra GMO) netaikoma ir maisto produktams, kuriuose mažiau kaip 0,9 procento GMO. Kadangi Europos Sąjungos reglamentas – visoje Europos Sąjungoje vienodai taikomas teisės aktas (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnis), mažiau kaip 0,9 procento GMO (jeigu GMO atsiradę atsitiktinai arba dėl techninio neišvengiamumo) turintys produktai neženklinami ir nesekami visoje Europos Sąjungoje. Taigi įteisinus Įstatymo projekto 5 straipsnio 2 dalies nuostatą Lietuvos maisto produktų gamintojai, importuotojai ir maistu prekiaujantys verslo subjektai negalės sužinoti apie gamybai naudojamų žaliavų sudėtyje esančius GMO, jeigu jų bus mažiau kaip 0,9 procento ir jie bus atsiradę atsitiktinai arba dėl techninio neišvengiamumo. Taigi iš maisto verslo subjektų būtų reikalaujama nurodyti ir tokius duomenis apie maisto produktus, kurių jie negali žinoti.

Taigi Įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamo 5 straipsnio 2 punkto nuostata dėl visų maisto produktų, kurių sudėtyje yra genetiškai modifikuotų produktų, nesvarbu, koks jų kiekis, privalomo ženklinimo nurodžius kiekvieno gaminio etiketėje ar kainoraštyje informaciją apie Lietuvoje parduodamų maisto produktų sudėtyje esančius genetiškai modifikuotus produktus ir maisto priedus ne mažesniu kaip 5 mm dydžio raidėmis ir identifikacinį skaičių, nesuderinama su Europos Sąjungos teise.

4. Šiuo metu įgyvendinama Valstybinė maisto ir mitybos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1325 (Žin., 2003, Nr. 101-4556), kurios įgyvendinimo priemonių 2003–2010 metų plane numatytos priemonės, skirtos ekologinio ūkio maisto produktų gamybai skatinti ir gyventojų mitybai gerinti, taip pat maisto saugos ir gyventojų mitybos optimizavimo kryptys siekiant saugoti žmonių sveikatą ir gerinti jų gyvenimo kokybę. Įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo 8 straipsnio nuostata dėl strategijos parengimo šiuo metu įgyvendinama, o pasiūlymas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotoms institucijoms parengti teisės aktus, iš esmės apribojančius Lietuvoje maisto gamybai naudojamų maisto priedų ir genetiškai modifikuotų produktų naudojimą, negali prieštarauti Europos Sąjungoje taikomiems šią sritį reglamentuojantiems reglamentams ir direktyvoms, nurodytiems šiame nutarime.

5. Įstatymo projekto 6 straipsniu keičiamame 9 straipsnyje numatoma pavesti Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvirtinti Lietuvoje gaminamų maisto produktų receptūras netikslingas. 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (OL 2002 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 6 tomas, p. 463–486) (toliau – Reglamentas Nr. 178/2002), 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad maisto ir pašarų verslo operatoriai visuose su jų kontroliuojamu verslu susijusiuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose užtikrina, kad maistas atitiktų su jų veikla susijusius maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, ir tikrina, kad šių reikalavimų būtų laikomasi. Atsižvelgiant į paminėtą ir tiesiogiai taikomą Reglamento Nr. 178/2002 nuostatą, užtikrinus saugių maisto produktų (ar jų priedų) naudojimą maistui gaminti pagal nustatytus Europos Sąjungos maisto ir jų priedų saugos reikalavimus, nustatyti ir papildomai tvirtinti maisto receptūras netikslinga.

Įstatymo projekto 6 straipsniu keičiamame 9 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta pavesti Sveikatos apsaugos ministerijai atlikti mokslinius tyrimus prieštarauja teisės aktams, reglamentuojantiems viešojo administravimo institucijų veiklą. Be to, nei Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 63-1231; 1998, Nr. 112-3099) 61 straipsnis, nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926 (Žin., 1998, Nr. 67-1961; 2008, Nr. 49-1830), 7 punktas nesuteikia Sveikatos apsaugos ministerijai įgaliojimų atlikti medicininius ar mokslinius tyrimus. Reglamento Nr. 178/2002 III skyrius nustato, kad pagal reglamentą įsteigtos Europos maisto saugos tarnybos vienas iš uždavinių – vadovaujantis turima patikima moksline informacija, įvertinti su maistu susijusią riziką, norint jos išvengti.

Ekologiškų produktų ženklinimo tvarką nustato tiesiogiai taikomi 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 2092/91 (OL 2007 L 189, p. 1–23) ir 2008 m. rugsėjo 5 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 889/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo įgyvendinimo taisyklės dėl ekologinės gamybos, ženklinimo ir kontrolės (OL 2008 L 337, p. 80–82), o papildomi nacionaliniai reikalavimai išdėstyti Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų ženklinimo ir ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų ženklo naudojimo tvarkos taisyklėse, patvirtintose žemės ūkio ministro 2009 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 3D-2 (Žin., 2009, Nr. 6-175). Teiginiams apie sveikatingumą, vartojamiems ženklinant, pristatant arba reklamuojant Bendrijos rinkai tiekiamus maisto produktus, taikomas 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Europos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą (OL 2007 L 12, p. 3). Teiginiai apie sveikatingumą gali būti vartojami ženklinant, pristatant arba reklamuojant į Bendrijos rinką pateikiamus maisto produktus tik tada, jeigu jie atitinka Reglamento nuostatas. Bendrieji maisto produktų ženklinimo reikalavimai, kurių privalo laikytis visi juridiniai ir fiziniai asmenys, tiekiantys maisto produktus Lietuvos Respublikos rinkai, nustatyti Lietuvos higienos normoje HN 119:2002. Direktyvos 2000/13/EB, kurios nuostatos perkeltos į minėtą higienos normą, 13 straipsnyje nurodyta, kad informacija, kurią būtina pateikti ženklinant maisto produktus, turi būti gerai matomoje vietoje, kad būtų lengva ją įžiūrėti, perskaityti ir nebūtų įmanoma jos ištrinti. Taigi Įstatymo projekto 6 straipsniu keičiamo 9 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos pažeistų pagal pirmiau minėtus tiesiogiai taikomus reglamentus ir direktyvas prisiimtus įsipareigojimus.

6. Įstatymo projekto 6 straipsniu keičiamo 9 straipsnio 3 dalies 2 punktas ir 6 straipsniu keičiamo 9 straipsnio 5 dalies papildymas 4 punktu – ne Lietuvos Respublikos maisto įstatymo reguliavimo dalykas.

7. Įstatymo projektas taisytinas atsižvelgiant į Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijų, patvirtintų teisingumo ministro 1998 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 104 (Žin., 1998, Nr. 87-2416; 2002, Nr. 50-1923), nuostatas.

FINANSŲ MINISTRĖ,

PAVADUOJANTI MINISTRĄ PIRMININKĄ                                 INGRIDA ŠIMONYTĖ

SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS                                           RAIMONDAS ŠUKYS

_________________