Byla Nr. 10/04-12/04-18/04 A
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 90 STRAIPSNIO 8 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2006 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Gediminui Sagačiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. lapkričio 22 d. išnagrinėjo bylą Nr. 10/04-12/04-18/04 A pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymus Nr. 1B-09, Nr. 1B-11, Nr. 1B-19 inter alia ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilines bylas.
1.1. Teismas nutartimi (prašymas Nr. 1B-08) kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Darius Japertas atleistas iš Panevėžio apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų, savo turiniu ir pagal Konstitucijoje nustatytą priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui principas, 115 straipsniui, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, taip pat Teismų įstatymo 83, 84, 86 straipsniams, 90 straipsnio 6 ir 7 dalims, kuriuose reglamentuojami teisėjų drausminės atsakomybės klausimai ir nustatyta jų atleidimo tvarka, ir ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui.
1.2. Teismas nutartimi (prašymas Nr. 1B-11) kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Arvydas Gudas atleistas iš Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų, savo turiniu ir pagal Konstitucijoje nustatytą priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui principas, Konstitucijos 115 straipsniui, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, taip pat Teismų įstatymo 83, 84, 86 straipsniams, 90 straipsnio 6 ir 7 dalims, kuriuose reglamentuojami teisėjų drausminės atsakomybės klausimai ir nustatyta jų atleidimo tvarka, ir ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui.
1.3. Teismas nutartimi (prašymas Nr. 1B-19) kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Palmira Linkevičienė atleista iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, savo turiniu ir pagal Konstitucijoje nustatytą priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 115 straipsniui, Teismų įstatymo 83, 84, 86 straipsniams, 90 straipsnio 6 ir 7 dalims, taip pat ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 7 d. sprendimu konstatavus, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas netiria įstatymo atitikties įstatymo galią turinčiam teisės aktui, buvo nuspręsta inter alia atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 daliai, ir prašymą šia apimtimi grąžinti pareiškėjui.
2. Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimu nurodyti prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 10/04-12/04-18/04.
3. Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu bylos dalis dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymų Nr. 1B-09, Nr. 1B-11, Nr. 1B-19 ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, buvo išskirta į atskirą bylą ir jai suteiktas numeris 10/04-12/04-18/04 A.
II
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas ištirti, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, grindžiamas šiais argumentais.
Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą. Vadinasi, Vilniaus apygardos teismui yra teismingos bylos, kuriose viena iš šalių yra Respublikos Prezidentas. Kadangi Respublikos Prezidentas apygardos teisėjų atžvilgiu turi Teismų įstatyme nustatytus įgaliojimus skirti ir atleisti apygardos teismo teisėjus, perkelti teisėjus į kitą teismą, tai, pareiškėjo nuomone, yra pagrindas manyti, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, pagal kurią asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, taip pat Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo patarėjo G. Sagačio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad pareiškėjo daroma prielaida, jog Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra nepagrįsta.
Seimo atstovo teigimu, Respublikos Prezidentas vienokiu ar kitokiu būdu dalyvauja skiriant ir atleidžiant visų grandžių teisėjus, todėl, jeigu būtų sutikta su pareiškėjo teiginiais, tai reikštų, kad Lietuvoje nėra nė vieno teismo, galinčio visiškai nepriklausomai ir nešališkai išnagrinėti bylą, kurios šalis yra Respublikos Prezidentas.
Teismų įstatyme įtvirtintas teisėjų atleidimo iš užimamų pareigų pagrindų sąrašas yra baigtinis; vienas iš teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindų – kai teisėjas savo poelgiu pažemina teisėjo vardą – yra susijęs su tuo, kad turi būti įvertinama, ar teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą.
Seimo atstovo nuomone, Teismų įstatyme nustatyta aiški tvarka, kaip tiriama, ar teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Tai tiriant dalyvauja Teisėjų garbės teismas, be to, gali dalyvauti ir Aukščiausiasis Teismas. Jų sprendimas, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, laikomas prejudiciniu faktu. Vilniaus apygardos teismui nagrinėjant teisėjų atleidimo iš pareigų bylas esminę reikšmę turi ne materialiųjų, bet formaliųjų teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindų (teisėjo atleidimo tvarkos, procedūrų ir kt.) tyrimas.
Seimo atstovo teigimu, nepriklausomą ir nešališką bylų dėl teisėjų atleidimo iš pareigų nagrinėjimą Vilniaus apygardos teisme užtikrina teisėjo nepriklausomumo (teisėjo įgaliojimų trukmės, teisėjo asmens neliečiamumo ir teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio) garantijų sistema. Konstitucijoje įtvirtinto teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principo įgyvendinimas užtikrinamas įtvirtinant procesines bylos šalių garantijas. Tai visų pirma yra susiję su teise priimtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą apskųsti aukštesnės instancijos teismui, taip pat ir kasacine tvarka – Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Be to, teisėjo karjera paprastai trunka ilgiau negu Respublikos Prezidento, paskyrusio jį į pareigas, kadencija, dėl to sumažėja galimybės daryti tiesioginę įtaką teisėjui.
Seimo atstovo nuomone, Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijai.
konstatuoja:
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjas nenurodo, kokios redakcijos Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies atitiktį Konstitucijai jis prašo ištirti. Iš pareiškėjo prašymų argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija).
Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“.
Nors pareiškėjas prašo ištirti Teismų įstatymo 90 straipsnio visos 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai, iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“.
3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas abejoja Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai dėl to, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teismo nepriklausomumo ir jo nešališkumo reikalavimų.
4. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą sprendžiant, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, nes, pareiškėjo nuomone, ši nuostata neatitinka Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teismo nepriklausomumo ir jo nešališkumo reikalavimų, būtina atskleisti tuos teismo nepriklausomumo ir jo nešališkumo konstitucinės sampratos aspektus, kurie yra reikalingi šioje konstitucinės justicijos byloje.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo abejonė dėl Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai yra susijusi su Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatyta teisėjų atleidimo iš pareigų tvarka, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat būtina išsiaiškinti Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytus teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindus, Konstitucijos 112 straipsnyje nustatytą teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką, taip pat Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, tvarką.
5. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas“. Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šiose Konstitucijos nuostatose yra įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principas. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, 109 straipsnio 2 dalies nuostatos, įtvirtinančios teisėjo ir teismų nepriklausomumo, jų nešališkumo principą, yra susijusios su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad „asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“.
Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; kad ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; kad šios teisės negalima paneigti; kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; kad asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; kad asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų; kad teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą; kad įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad asmuo iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo; kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, nustatyti, į kokį teismą ir kokia tvarka asmuo gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių ir laisvių gynimo. Kartu pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, dėl savo pažeistų teisių negalėtų kreiptis į teismą ar ši jo teisė būtų suvaržyta.
Taigi pagal Konstituciją teisėjas, kaip ir bet kuris kitas asmuo, manantis, kad buvo nepagrįstai, neteisėtai atleistas iš pareigų, turi teisę dėl savo pažeistos teisės gynimo kreiptis į teismą. Ši jo teisė yra absoliuti, jos negalima apriboti arba paneigti.
6. Teismai yra viena iš valstybės valdžią vykdančių institucijų (Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis). Konstitucijoje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija. Teismų – jurisdikcinių institucijų – vykdoma teisminė valdžia, kaip ir įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžios, yra visavertė valstybės valdžia, viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžių.
Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumą lemia teisingumo vykdymo funkcija, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų: teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves.
Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra pabrėžęs ir tai, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne savitikslis dalykas, bet būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga; tai ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje (inter alia 109 straipsnio 2 dalyje, taip pat 30 straipsnio 1 dalyje) garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą.
Teisėjo ir teismų nepriklausomumas, taip pat jų nešališkumas yra užtikrinama Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinant teismų sistemos nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios (institucinis nepriklausomumas), įtvirtinant teisėjų procesinį nepriklausomumą, teismų organizacinį savarankiškumą ir savivaldą, teisėjų statusą, teisėjų asmens neliečiamybę, imunitetus, teisėjų įgaliojimų trukmės neliečiamumą, teisėjų socialines (materialines) garantijas, taip pat nustatant draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, Seimo nariams ir kitiems pareigūnams, politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms, piliečiams kištis į teisėjo ar teismo veiklą. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas, jų nešališkumas yra užtikrinama ir kitomis Konstitucijoje bei įstatymuose nustatytomis garantijomis.
Vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai vykdydami teisingumą turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas) savarankiškumo garantijos. Joks teisėjas vykdydamas teisingumą nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui. Spręsdamas bylas ir priimdamas sprendimus, teisėjas vadovaujasi tik Konstitucija, įstatymais ir teise. Nagrinėjantis bylą teisėjas turi būti neutralus, jis negali būti šališkas.
Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).
7. Teismai, būdami viena iš valstybės valdžią – teisminę valdžią – įgyvendinančių, teisingumą vykdančių institucijų, turi veikti taip, kad visuomenė jais pasitikėtų. Visuomenės pasitikėjimas teismais yra svarbus demokratinės teisinės valstybės, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės elementas, reikšminga teisminės valdžios veiksmingos veiklos sąlyga. Visuomenės pasitikėjimą teismais lemia įvairūs veiksniai, inter alia teisėjų kvalifikacija, jų profesionalumas, sugebėjimas spręsti bylas vadovaujantis ne tik įstatymu, bet ir teise, tinkamo teisinio proceso užtikrinimas, pagarba procese dalyvaujantiems asmenims, racionalus teisinis baigiamųjų teismo aktų argumentavimas (motyvavimas), baigiamųjų teismo aktų aiškumas byloje dalyvaujantiems asmenims ir kt. Teisėjams keliami ir itin dideli etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimai: jų reputacija turi būti nepriekaištinga; teisėjo elgesys – tiek susijęs su tiesioginiu pareigų atlikimu, tiek su jo veikla, kuri nėra susijusi su jo pareigomis, – neturi kelti abejonių dėl jo nešališkumo ir nepriklausomumo; teisėjas savo pareigas atlikti, taip pat elgtis turi taip, kad savo poelgiu nepažemintų teisėjo vardo.
8. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas, taip pat jų nešališkumas, kaip minėta, užtikrinamas inter alia teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo konstitucine garantija.
Užtikrinant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumą Konstitucijos 115 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada teisėjas gali būti atleistas iš pareigų; šiame Konstitucijos straipsnyje taip pat yra įtvirtinta, kad teisėjas gali būti atleistas iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka.
Pagal Konstitucijos 74 straipsnį šiame straipsnyje nurodyti teisėjai gali būti pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.
Pabrėžtina, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas baigtinis teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų sąrašas, kad šis sąrašas negali būti išplėstas įstatymais ar kitais teisės aktais.
8.1. Konstitucijos 115 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas teisėjų atleidimo tvarką nustatyti įstatymu, aiškinamas Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalies, pagal kurią teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Teismų įstatymas, kontekste, reiškia, kad teisėjų atleidimo iš pareigų tvarka turi būti nustatyta ne bet kokiame, o būtent Teismų įstatyme.
Konstitucijos 115 straipsnyje vartojama formuluotė „teisėjai atleidžiami įstatymo nustatyta tvarka“ reiškia ir tai, kad Teismų įstatyme nustatytos teisėjų atleidimo iš pareigų tvarkos privalo laikytis visi subjektai, kurie pagal Konstituciją ir Teismų įstatymą turi įgaliojimus spręsti teisėjų atleidimo iš pareigų klausimus arba Teismų įstatyme nustatytais būdais turi įgaliojimus dalyvauti sprendžiant teisėjų atleidimo iš pareigų klausimus.
Teismų įstatyme nustatydamas teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi tam tikrą diskreciją, tačiau nustatydamas šią tvarką įstatymų leidėjas negali inter alia paneigti ar suvaržyti Konstitucijoje įtvirtintų Respublikos Prezidento, Seimo, taip pat Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos konstitucinių įgaliojimų. Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte įtvirtinti Respublikos Prezidento, taip pat Konstitucijos 67 straipsnio 10 punkte įtvirtinti Seimo įgaliojimai formuojant teisminę valdžią – tai reikšmingas šių valstybės valdžios institucijų konstitucinio statuso elementas; nurodytų Respublikos Prezidento ar Seimo įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat nustatymas tokios šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos, kad Respublikos Prezidento ar Seimo veiksmai būtų sąlygojami ar saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų sprendimų, reikštų Respublikos Prezidento ar Seimo konstitucinės kompetencijos pasikeitimą. Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos įgaliojimų patarti Respublikos Prezidentui dėl visų teismų teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų pakeitimas ar apribojimas reikštų Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos paskirties, kylančios iš pačios Konstitucijos, pakeitimą.
8.2. Konstitucijos 115 straipsnyje nustatyti skirtingi teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai (jų ypatumai) suponuoja inter alia tai, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindų ypatumus, turi įgaliojimus Teismų įstatyme diferencijuoti teisėjo atleidimo iš pareigų teisinį reguliavimą, t. y. nustatyti skirtingas teisėjo atleidimo iš pareigų procedūras. Kartu pabrėžtina, kad Teismų įstatymu nustatant teisėjo atleidimo iš pareigų procedūras (atsižvelgiant inter alia į atleidimo pagrindą (jo ypatumus)) visais atvejais turi būti paisoma teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, nekaltumo prezumpcijos, tinkamo teisinio proceso reikalavimų, kitų Konstitucijoje įtvirtintų imperatyvų.
8.3. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad teismų nepriklausomumas suponuoja inter alia teismų savireguliaciją ir savivaldą, kad įstatymų leidėjas, įstatymais reguliuodamas su Teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios, savivaldos institucijų sudarymu susijusius santykius, turi plačią diskreciją, kad įstatymų leidėjas turi teisę Teismų įstatyme įtvirtinti įvairias teisminės valdžios savivaldos institucijas, nustatyti jų sudarymo tvarką, įgaliojimus ir kt.
Konstitucinis Teismas savo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija turi patarti Respublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesinės karjeros, taip pat atleidimo iš pareigų klausimais, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; kad įstatymų leidėjas, nustatydamas teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką, Teismų įstatyme turi įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį turi būti sudaryta speciali teisėjų institucija, nurodyta Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje.
Pažymėtina, kad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti ir kitas teismų savivaldos institucijas, dalyvaujančias teisėjų atleidimo iš pareigų procese, tačiau šios institucijos negali perimti Konstitucijoje tiesiogiai Respublikos Prezidentui ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai priskirtų įgaliojimų, negali jų pakeisti ar apriboti.
8.4. Pagal Konstitucijos 115 straipsnį teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, be kita ko, kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą (5 punktas). Pažymėtina, kad Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte numatytas poelgis, kuriuo buvo pažemintas teisėjo vardas, suponuoja ne tik atitinkamų objektyvaus pobūdžio faktų nustatymą (konstatavimą), bet ir jų vertinimą.
Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyta, kokie teisėjo poelgiai yra priskirtini prie tokių, kuriais yra pažeminamas teisėjo vardas. Pažymėtina, kad formuluotė „teisėjo vardą pažeminantis poelgis“ yra talpi, ji apima ne tik teisėjo elgesį, kuriuo jis teisėjo vardą pažemino vykdydamas savo, kaip teisėjo, įgaliojimus, bet ir teisėjo vardą pažeminusį elgesį, nesusijusį su teisėjo įgaliojimų vykdymu. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, taip pat teismų savivaldos institucijos turi diskreciją nustatyti, kokie teisėjo poelgiai yra priskirtini tokiems, kuriais pažeminamas teisėjo vardas, tačiau nei įstatymais, nei teismų savivaldos institucijų sprendimais negali būti nustatytas koks nors išsamus (baigtinis) poelgių, kuriais teisėjas pažemina teisėjo vardą, sąrašas. Ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo yra pažeminamas teisėjo vardas, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama įvertinus visas su tuo poelgiu susijusias ir turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
9. Pagal Konstituciją teisėjus iš pareigų atleidžia: Aukščiausiojo Teismo teisėjus, taip pat jo pirmininką – Seimas Respublikos Prezidento teikimu (Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalis); Apeliacinio teismo teisėjus, taip pat jo pirmininką – Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu (Konstitucijos 112 straipsnio 3 dalis); apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus – Respublikos Prezidentas (Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalis); specializuotų teismų (šiuo metu įstatymais yra įsteigta ir veikia viena specializuotų teismų, būtent administracinių, sistema) teisėjus ir pirmininkus – Respublikos Prezidentas (Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalis).
10. Pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį dėl teisėjų atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip savo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų inter alia dėl atleidimo iš pareigų teisėjo, savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardą, minėta speciali teisėjų institucija privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą. Jeigu teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų. Pabrėžtina, kad tokiais atvejais minėta speciali teisėjų institucija negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – turi įgaliojimus teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – turi įgaliojimus prašyti Seimo pritarimo jį atleisti). Bet jeigu Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija konstatuoja, kad nors tam tikras teisėjo poelgis (veika) ir buvo, tuo poelgiu (veika) jis teisėjo vardo nepažemino, speciali teisėjų institucija negali patarti Respublikos Prezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, negavęs tokio patarimo, negali jo atleisti iš pareigų, negali teikti Seimui jį atleisti (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas), negali prašyti Seimo pritarimo jį atleisti (jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas).
11. Minėta, kad nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu išsiaiškinti ir tai, kokia teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, tvarka yra įtvirtinta Teismų įstatyme.
Pareiškėjui – Vilniaus apygardos teismui priimant nutartis, kuriomis buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, teisėjų drausminės atsakomybės santykius reguliavo Teismų įstatymo 83–88 straipsniai (2002 m. sausio 24 d. redakcija), teisėjų atleidimą – Teismų įstatymo 90 straipsnis (2002 m. sausio 24 d. redakcija).
11.1. Teismų įstatymo 83–88 straipsniuose (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta teisėjų drausminė atsakomybė ir jos taikymo tvarka.
Teismų įstatymo 83 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad „teisėjas drausmine tvarka atsako Teisėjų garbės teisme“ (1 dalis); kad „teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka <...> už teisėjo vardą žeminantį poelgį <...>„ (2 dalis); kad teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui, ir kad teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties (3 dalis).
Teismų įstatymo 84 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta, kad drausmės byla teisėjui gali būti iškelta tuoj pat, kai paaiškėja bent vienas iš Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) numatytų nusižengimų (taigi kai inter alia paaiškėja, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą); kad iškelti drausmės bylą teisėjui turi teisę Teisėjų etikos ir drausmės komisija (1 dalis); kad siūlyti iškelti teisėjui drausmės bylą turi teisę Teismų taryba, taip pat teismo, kuriame dirba teisėjas, arba bet kurio aukštesnės pakopos teismo pirmininkas (4 dalis); kad iškelta drausmės byla perduodama Teisėjų garbės teismui (6 dalis).
Pagal Teismų įstatymo 86 straipsnio 1 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) Teisėjų garbės teismas, išnagrinėjęs drausmės bylą, sprendimu gali: nutraukti drausmės bylą, nes nėra drausminės atsakomybės pagrindo; nutraukti drausmės bylą, jei praleistas terminas šiai bylai iškelti; apsiriboti drausmės bylos svarstymu; paskirti drausminę nuobaudą.
Teismų įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta:
„Teisėjų garbės teismas sprendimu gali pasiūlyti Respublikos Prezidentui ar Seimui šio Įstatymo nustatyta tvarka:
1) paskirti teisėją žemesnės pakopos teismo teisėju;
2) atleisti teisėją iš pareigų;
3) pradėti teisėjo apkaltos procesą.“
Pagal Teismų įstatymo 86 straipsnio 4 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) Teisėjų garbės teismo sprendimas per dešimt dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Aukščiausiajam Teismui; tokius skundus Aukščiausiajame Teisme nagrinėja trijų teisėjų kolegija; skundą turi teisę paduoti teisėjas ir iškelti drausmės bylą pasiūlęs subjektas.
11.2. Taigi Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra nustatyta, kad išnagrinėjęs drausmės bylą Teisėjų garbės teismas – teisminės valdžios savivaldos institucija – gali priimti vieną iš Teismų įstatymo 86 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nurodytų sprendimų, inter alia paskirti drausminę nuobaudą arba priimti sprendimą pasiūlyti Respublikos Prezidentui ar Seimui Teismų įstatymo nustatyta tvarka atleisti teisėją iš pareigų; Teisėjų garbės teismo sprendimas gali būti skundžiamas Aukščiausiajam Teismui.
Pažymėtina, kad Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) vartojama formuluotė „Teisėjų garbės teismas“ negali būti aiškinama vien pažodžiui, kaip leidžianti teigti, esą Teisėjų garbės teismas yra teismas, t. y. teisingumą vykdanti institucija, numatyta Konstitucijoje. Vien tai, kad minėtoje formuluotėje yra vartojama sąvoka „teismas“, jokiu būdu nereiškia, kad ši institucija yra teismas. Tai, kad minėta institucija susideda tik iš teisėjų, taip pat nėra pagrindas teigti, jog ji yra teismas. Pagal Konstituciją teismas yra tik tokia valstybės institucija, kuri būtent kaip teismas, t. y. teisingumą vykdanti institucija, yra įvardyta Konstitucijoje. Teisėjų garbės teismas pagal Konstituciją nėra ir negali būti laikomas teismu, t. y. teisingumą vykdančia institucija: Teismų įstatyme numatytas Teisėjų garbės teismas – tai viena iš teismų savivaldos institucijų, turinti įgaliojimus nagrinėti teisėjų padarytus nusižengimus ir skirti jiems drausmines nuobaudas. Pabrėžtina ir tai, kad Teismų įstatyme numatytas Teisėjų garbės teismas nėra konstitucinė institucija – pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus spręsti, ar Teismų įstatyme numatyti tokią instituciją, ar jos nenumatyti.
Minėta, jog Teismų įstatymo 86 straipsnio 4 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad Teisėjų garbės teismo sprendimas gali būti skundžiamas Aukščiausiajam Teismui, kad tokius skundus Aukščiausiajame Teisme nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Nurodytos Teismų įstatymo 86 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
11.3. Pagal Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2002 m. sausio 24 d. redakcija) teisėjas iš pareigų atleidžiamas, kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą.
Teismų įstatymo 90 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjus iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, pasiūlius Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu Teismų įstatymo 90 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), nustačiusi, kad, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui nepasiūlius Respublikos Prezidentui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Respublikos Prezidentas negali teikti Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėjo, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.)
Teismų įstatymo 90 straipsnio 4 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad Apeliacinio teismo teisėjus Seimo pritarimu iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas.
Teismų įstatymo 90 straipsnio 6 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad apygardų ir apylinkių teismų teisėjus atleidžia Respublikos Prezidentas.
Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta, kad dėl Apeliacinio teismo, Vyriausiojo administracinio teismo, apygardų teismų, apygardų administracinių teismų ir apylinkių teismų teisėjų atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria Teismų taryba. (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), nustačiusi, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatyta speciali teisėjų institucija neturi teisės patarti Respublikos Prezidentui dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų atleidimo iš pareigų, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.)
Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.
12. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu išsiaiškinti, ar pagal Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) drausmės bylos iškėlimas teisėjui, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, ir Teisėjų garbės teismo sprendimas siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, yra būtina (privaloma) teisėjo atleidimo iš pareigų procedūros dalis, kurios neatlikus, t. y. neiškėlus drausmės bylos teisėjui, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, ir Teisėjų garbės teismui nepasiūlius Respublikos Prezidentui dėl to atleisti teisėją iš pareigų, Respublikos Prezidentas neturi įgaliojimų dėl to atleisti teisėjo iš pareigų, ar drausmės bylos neiškėlimas – taigi ir Teisėjų garbės teismo sprendimo siūlyti Respublikos Prezidentui dėl to atleisti teisėją iš pareigų nebuvimas – nėra kliūtis Respublikos Prezidentui kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, ir, gavus patarimą dėl teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, spręsti, ar atleisti teisėją iš pareigų.
12.1. Sistemiškai vertinant Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įtvirtintas toks visuminis teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, santykių reguliavimas, pagal kurį Teisėjų garbės teismas turi teisę inter alia teikti pasiūlymus Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, o Respublikos Prezidentas, gavęs Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos patarimą dėl teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, turi įgaliojimus spręsti, ar atleisti teisėją iš pareigų minėtu pagrindu.
Pažymėtina, kad nei Teismų įstatymo 90 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra nustatyta, kad Respublikos Prezidentas atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, gali tik esant Teisėjų garbės teismo siūlymui Respublikos Prezidentui; nei Teismų įstatymo 90 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra nustatyta, kad Respublikos Prezidentas kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, gali tik tuomet, kai yra Teisėjų garbės teismo siūlymas Respublikos Prezidentui atleisti teisėją dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą.
Pažymėtina ir tai, kad Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų negali susaistyti tai, yra Teisėjų garbės teismo atitinkamas siūlymas Respublikos Prezidentui ar jo nėra. Pagal Konstituciją joks Teisėjų garbės teismo sprendimas drausmės byloje, kurioje buvo nagrinėjama, ar teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, kad ir koks jis būtų (inter alia nutraukti drausmės bylą, jeigu nėra drausminės atsakomybės pagrindo; apsiriboti drausmės bylos svarstymu; paskirti teisėjui drausminę nuobaudą), neapriboja, juo labiau nepaneigia, Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų.
Vadinasi, vien tai, kad Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Teisėjų garbės teismas – teisminės valdžios savivaldos institucija turi teisę nagrinėti teisėjų drausmės bylas ir inter alia siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nereiškia, kad Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų atleisti teisėjus iš pareigų įgyvendinimas, taip pat Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatytos specialios teisėjų institucijos konstitucinių įgaliojimų patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų atleidimo iš pareigų įgyvendinimas yra priklausomi nuo to, ar yra minėtas Teisėjų garbės teismo siūlymas atleisti teisėją iš pareigų.
Jeigu Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas minėtas teisinis reguliavimas būtų aiškinamas kaip esą nustatantis draudimą Respublikos Prezidentui tol, kol Teisėjų garbės teismas (išnagrinėjęs teisėjui iškeltą drausmės bylą) nepasiūlys Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų ir kaip nustatantis draudimą Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, jeigu Teisėjų garbės teismas (išnagrinėjęs teisėjui iškeltą drausmės bylą) nepasiūlys Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, tai reikštų, kad Teismų įstatymo 86 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) (aiškinamame jį susiejus su 90 straipsniu) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris suvaržo ar net paneigia Respublikos Prezidentui Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus atleisti iš pareigų apylinkių, apygardų teismų teisėjus, Apeliacinio teismo teisėjus, kurie savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, taip pat suvaržo ar net paneigia Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos įgaliojimus patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų. Jeigu Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) būtų nustatytas toks – Respublikos Prezidentui Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus atleisti iš pareigų apylinkių, apygardų teismų teisėjus, Apeliacinio teismo teisėjus, kurie savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, suvaržantis ar net paneigiantis, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos įgaliojimus patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų suvaržantis ar net paneigiantis – teisinis reguliavimas, jis galėtų būti vertinamas kaip prieštaraujantis Konstitucijai.
Konstatavus, jog Teismų įstatymo 86 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį Teisėjų garbės teismas turi teisę (išnagrinėjęs teisėjui iškeltą drausmės bylą) inter alia siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, negali būti interpretuojamas kaip nustatantis, kad kol Teisėjų garbės teismas nepasiūlė Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Respublikos Prezidentas negali atleisti teisėjo iš pareigų, konstatuotina, jog Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatyti Teisėjų garbės teismo įgaliojimai išnagrinėjus teisėjui iškeltą drausmės bylą inter alia siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, yra vertintini ne kaip būtina teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, procedūros dalis, o tik kaip siūlymas, kuris atkreipia Respublikos Prezidento dėmesį į tai, kad, Teisėjų garbės teismo nuomone, teisėjas, kuriam drausmės byla buvo iškelta dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, turėtų būti atleistas iš teisėjo pareigų. Toks Teisėjų garbės teismo siūlymas nei pagal Konstituciją, nei pagal Teismų įstatymą nereiškia, kad gavęs tokį siūlymą Respublikos Prezidentas turi pareigą kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo, kuris, kaip Teisėjų garbės teismo konstatuota, savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, atleidimo.
12.2. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra konstatuota, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti, kokios teisminės valdžios savivaldos institucijos ir kokia tvarka dalyvauja (gali dalyvauti) teisėjo atleidimo iš pareigų procese, kad tai darydamas įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį teismų savivaldos institucijoms, dalyvaujančioms teisėjų atleidimo iš pareigų procese, būtų numatyti tokie įgaliojimai, kuriais būtų įsiterpiama į Respublikos Prezidento, Seimo, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatytos specialios teisėjų institucijos konstitucinius įgaliojimus.
Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) numatytas Teisėjų garbės teismas, kuris, kaip minėta, pagal Teismų įstatymo 86 straipsnį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) turi teisę (išnagrinėjęs teisėjui iškeltą drausmės bylą) inter alia siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, yra viena iš teisminės valdžios savivaldos institucijų, kuriai įstatymų leidėjas įstatyme galėjo numatyti (ir numatė) nurodytą teisę. Minėta, jog vien tai, kad Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Teisėjų garbės teismas – teisminės valdžios savivaldos institucija turi teisę nagrinėti teisėjų drausmės bylas ir inter alia siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nereiškia, kad Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų atleisti teisėjus iš pareigų įgyvendinimas, taip pat Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatytos specialios teisėjų institucijos konstitucinių įgaliojimų patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų atleidimo iš pareigų įgyvendinimas yra priklausomi nuo to, ar yra minėtas Teisėjų garbės teismo siūlymas atleisti teisėją iš pareigų.
13. Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta: „Teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.“
Minėta, jog iš pareiškėjo prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjui abejonė dėl Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai kilo tuo aspektu, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teismo nepriklausomumo ir jo nešališkumo reikalavimų.
14. Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ reiškia, kad kiekvienas teisėjas, atleistas iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais pagrindais, turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, t. y. tik šiam teismui yra teismingos bylos dėl visų teisėjų atleidimo iš pareigų.
Minėta, kad pagal Konstituciją teisėjas, kaip ir kiekvienas kitas asmuo, manantis, jog buvo nepagrįstai, neteisėtai atleistas iš pareigų, turi teisę dėl savo pažeistos teisės gynimo kreiptis į teismą. Ši jo teisė yra absoliuti, jos negalima apriboti arba paneigti. Taip pat minėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, nustatyti, į kokį teismą, inter alia bendrosios kompetencijos, ir kokia tvarka teisėjas, manantis, jog buvo nepagrįstai, neteisėtai atleistas iš pareigų, gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynimo.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, Konstitucijoje yra numatyti svarbūs įgaliojimai formuojant teismus. Respublikos Prezidentas vienokiu ar kitokiu būdu dalyvauja skiriant ir atleidžiant visų grandžių teismų teisėjus; atsvara šiems Respublikos Prezidento konstituciniams įgaliojimams yra Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija, patarianti Respublikos Prezidentui inter alia dėl teisėjų atleidimo iš pareigų.
Pabrėžtina, jog vien tai, kad Respublikos Prezidentas sprendžia ar dalyvauja sprendžiant klausimus, susijusius su teisėjų karjera, – skiria ir atleidžia apylinkių, apygardų teismų, pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjus; gavęs Seimo pritarimą, skiria ir atleidžia Apeliacinio teismo teisėjus; teikia Seimui skirti ir atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėjus, – nėra pagrindas abejoti teismų ir teisėjų nepriklausomumu nagrinėjant teisėjo atleidimo iš pareigų bylas teisme, kurio teisėjus skiria Respublikos Prezidentas. Jeigu būtų sutikta su pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo argumentais, jog tai, kad apygardų teismų teisėjus skiria ir atleidžia, jų profesinės karjeros klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas, yra pagrindas abejoti apygardos teismo nepriklausomumu ir nešališkumu, kai šio teismo nagrinėjamos bylos šalis yra Respublikos Prezidentas, reikėtų konstatuoti, kad Lietuvoje nėra nė vieno teismo, kuris yra nepriklausomas ir kuris gali nešališkai išnagrinėti bylą, kurios šalis yra Respublikos Prezidentas. Akivaizdu, kad toks konstatavimas (jeigu būtų sutikta su pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo motyvais, pagrindžiančiais jo abejonę dėl Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <... > kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui) būtų konstituciškai visiškai nepagrįstas.
15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) nuostata „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.