LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO
D E K R E T A S
Dėl PRAŠYMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIAM TEISMUI IŠAIŠKINTI LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2000 M. KOVO 30 D., 2003 M. SAUSIO 24 D., 2004 M. GEGUŽĖS 13 D., 2006 M. SAUSIO 16 D. NUTARIMŲ NUOSTATAS
2013 m. lapkričio 22 d. Nr. 1K-1646
Vilnius
1 straipsnis.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 77 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalimi,
p r a š a u Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) išaiškinti Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 30 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. spalio 6 d. sprendimo atmesti Seimo nutarimo „Dėl specialiosios tyrimo komisijos sudarymo“ projektą ir Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. spalio 6 d. nutarimo „Dėl Seimo narių grupės 1998 m. rugsėjo 28 d. teikimo „Dėl apkaltos proceso Seimo nariui Audriui Butkevičiui inicijavimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 24 straipsnio 1 daliai, 238 straipsniui, 239 straipsnio 1 bei 3 dalims, 241 ir 243 straipsniams“ motyvuojamosios dalies 7 punkte išdėstytas nuostatas, Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punkto (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) ir 2000 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies II skyriaus 4 punkto 2 pastraipoje ir 6 punkto 1 pastraipoje išdėstytas nuostatas, Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. IX-1868 „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvados“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 bei 8 straipsniams (2003 m. balandžio 3 d. redakcija)“ motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto 6 pastraipoje išdėstytas nuostatas, Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymų ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 410 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies I skyriaus 15.3 punkto 3 pastraipos nuostatas.
1. Konstitucinis Teismas 2003 m. sausio 24 d. nutarime, aiškindamas 1992 m. sausio 25 d. redakcijos Konstitucijos 118 straipsnio nuostatas, 2004 m. gegužės 13 d. ir 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose, aiškindamas 2003 m. kovo 20 d. redakcijos Konstitucijos 118 straipsnio nuostatas, 2000 m. kovo 30 d. nutarime, aiškindamas Konstitucijos 76 straipsnio nuostatas, suformavo tokias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas:
1) „kad galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas, prokurorai privalo turėti pakankamas, įstatymo nustatytas savarankiškumo garantijas. Įstatymų leidžiamoji ar vykdomoji valdžia, jų pareigūnai, kiti asmenys neturi teisės kištis į prokurorų, vykdančių Konstitucijoje nustatytas funkcijas, veiklą“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4 punkto 2 pastraipa);
2) „Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalies nuostata, kad prokurorų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas, inter alia reiškia, jog įstatymų leidėjas turi įgaliojimus įstatymu nustatyti subjektus, kurie skiria ir atleidžia prokurorus, taip pat nustatyti prokurorų įgaliojimų trukmę, jų atleidimo iš pareigų pagrindus bei tvarką. Tai nustatydamas Seimas yra saistomas Konstitucijos, taigi ir joje įtvirtinto teisinės valstybės principo, suponuojančio teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Įstatymų leidėjas, įstatymu nustatęs generalinio prokuroro įgaliojimų trukmę, neturi teisės nustatyti bet kokių generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepasibaigus įgaliojimų terminui pagrindų. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tik tokius generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui pagrindus, dėl kurių pobūdžio generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų (pvz., dėl tokių teisinių faktų, kaip įstatyme nustatytas amžius, perėjimas į kitą darbą, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas)“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6 punkto 1 pastraipa);
3) prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto 6 pastraipa ir Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 15.3 punkto 3 pastraipa);
4) Konstitucijos 76 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas; Seimo statutas turi įstatymo galią „suformuluota blanketinė norma, leidžianti Seimui pačiam nustatyti savo struktūrą, darbo tvarką, įstatymų ir kitų teisės aktų pateikimo, svarstymo ir priėmimo procedūras, Seimo struktūrinių padalinių kompetenciją, jų tarpusavio santykius, taip pat reglamentuoti kitus Seimo funkcionavimo klausimus“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 30 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 7 punktas).
2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarime buvo aiškinamos tuo metu galiojusios 1992 m. spalio 25 d. redakcijos Konstitucijos 118 straipsnio nuostatos. Seimas 2003 m. kovo 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo buvo pakeistas Konstitucijos 118 straipsnis; šis įstatymas įsigaliojo 2003 m. balandžio 21 d. Taigi Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. ir 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose aiškino 2003 m. kovo 20 d. redakcijos Konstitucijos 118 straipsnio nuostatas.
3. Konstitucijos 118 straipsnio (1992 m. spalio 25 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyta, kad „Prokurorų ir tardytojų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas“. Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 6 dalyje yra nustatyta, kad „Prokurorų skyrimo ir atleidimo tvarką, jų statusą nustato įstatymas“. Palyginus Konstitucijos 118 straipsnio (1992 m. spalio 25 d. redakcija) 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 6 dalyje, matyti, kad konstitucinis teisinis reguliavimas, jog prokurorų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas, buvo įtvirtintas Konstitucijos 118 straipsnio 1992 m. spalio 25 d. redakcijoje, tai pat yra nustatytas Konstitucijos 118 straipsnio 2003 m. kovo 20 d. redakcijoje; šiuo aspektu pagal savo esmę (inter alia atsižvelgiant į prokurorų funkcijas, kurios buvo nustatytos 1992 m. spalio 25 d. redakcijos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje bei kurios yra nustatytos 2003 m. kovo 20 d. redakcijos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje) jis laikytinas iš esmės tapačiu. Taip pat pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 24 d. nutarime vartojama formuluotė „prokurorų savarankiškumas“ vykdant Konstitucijoje nustatytas funkcijas, Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. ir 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose (atsižvelgiant inter alia į 2003 m. kovo 20 d. redakcijos Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalį) vartojama formuluotė „prokuroro nepriklausomumas“ vykdant Konstitucijoje nustatytas funkcijas. Sąvokos „prokurorų savarankiškumas“ ir „prokurorų nepriklausomumas“, taip pat sąvokos „prokurorų savarankiškumo garantijos“ ir „prokurorų nepriklausomumo garantijos“ pagal savo esmę laikytinos tapačiomis.
4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad kiekvienu atveju, kai yra įsigaliojusi Konstitucijos pataisa, pagal Konstituciją įgaliojimus konstatuoti, kad ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuota doktrina aiškinant Konstituciją jau negalima remtis (ir kokiu mastu), turi tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo baigiamuosiuose aktuose nėra konstatavęs, kad aiškinant 2003 m. kovo 20 d. redakcijos Konstitucijos 118 straipsnyje, inter alia jo 6 dalyje, įtvirtintas nuostatas jau negalima remtis ankstesnėmis, t. y. 1992 m. spalio 25 d. redakcijos Konstitucijos 118 straipsnio, inter alia jo 3 dalies, nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo aiškinant Konstituciją suformuotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, įtvirtintomis Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4 punkto 2 pastraipoje ir šio skyriaus 6 punkto 1 pastraipoje, kurios yra pacituotos šio dekreto 1 dalyje.
5. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata; jokia Konstitucinio Teismo nutarimo oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas).
6. Prašomų išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatų kontekste svarbiomis laikytinos visos Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) nuostatos, Konstitucijos 76 straipsnio nuostatos, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas; Seimo statutas turi įstatymo galią, šios Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose suformuotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos:
1) demokratinėje teisinėje valstybėje valstybės institucijos, jų pareigūnai savo veikloje turi vadovautis įstatymais ir teise; realizuodami visuomenei ir valstybei reikšmingas funkcijas, valstybės institucijos, pareigūnai neturi patirti grėsmės, jeigu savo pareigas vykdo nepažeisdami įstatymų; konstitucinis teisinės valstybės principas reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos, nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai);
2) svarbi prokurorų savarankiškumo garantija yra Konstitucijos 118 straipsnio nuostata, kad prokurorų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas (Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarimas);
3) Konstitucijos 118 straipsnyje yra įtvirtintos prokurorų funkcijos: prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, taip pat palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (1 dalis); prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus (2 dalis) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);
7. Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas ir Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose aiškinant Konstituciją suformuota oficialioji konstitucinė doktrina suponuoja išvadą, kad prokurorai gali tinkamai vykdyti Konstitucijos 118 straipsnyje nustatytas funkcijas tik būdami nepriklausomi nuo valstybinės valdžios institucijų, valstybinės valdžios institucijos negali kištis į prokurorų veiklą; valstybinės valdžios institucijos negali priimti tokių teisės aktų, negali teisės aktuose nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės valdžios institucijoms būtų suteikti tokie įgaliojimai, kurių įgyvendinimas sudarytų prielaidas suvaržyti prokurorų nepriklausomumą, kištis į prokurorų veiklą, daryti įtaką prokurorams jiems vykdant Konstitucijoje nustatytas funkcijas.
8. Konstitucijos 76 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas bei Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 30 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 7 punkte aiškinant Konstitucijos 76 straipsnį suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, pacituotos šio dekreto 1 dalyje, suponuoja išvadą, kad Seimo statute (kuris turi įstatymo galią, bet nėra įstatymas) gali būti reglamentuoti Seimo funkcionavimo klausimai, tačiau negali būti reglamentuoti kitų valstybės institucijų ir (arba) pareigūnų, inter alia Lietuvos Respublikos prokuratūros veiklos, generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų pagrindai ar tvarka (ar jos atskiri elementai) klausimai.
9. Prašome Konstitucinio Teismo išaiškinti, ar:
1) Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4 punkto 2 pastraipos nuostatos „kad galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas, prokurorai privalo turėti pakankamas, įstatymo nustatytas savarankiškumo garantijas. Įstatymų leidžiamoji ar vykdomoji valdžia, jų pareigūnai, kiti asmenys neturi teisės kištis į prokurorų, vykdančių Konstitucijoje nustatytas funkcijas, veiklą“, taip pat Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto 6 pastraipos ir Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 15.3 punkto 3 pastraipos nuostatos „prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose“ inter alia gali būti aiškinamos kaip reiškiančios, kad generaliniam prokurorui negali būti nustatyta pareiga atsiskaityti už Lietuvos Respublikos prokuratūros veiklą įstatymų leidžiamajai valdžiai, vykdomajai valdžiai, nes tai reikštų kišimąsi į prokurorų, vykdančių Konstitucijoje nustatytas funkcijas, veiklą; kad generaliniam prokurorui nustačius pareigą atsiskaityti už Lietuvos Respublikos prokuratūros veiklą įstatymų leidžiamajai valdžiai, vykdomajai valdžiai, būtų suvaržomas prokurorų nepriklausomumas jiems vykdant Konstitucijoje nustatytas funkcijas.
2) Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6 punkto 1 pastraipos nuostatos „įstatymų leidėjas turi įgaliojimus įstatymu <...> nustatyti prokurorų įgaliojimų trukmę, jų atleidimo iš pareigų pagrindus bei tvarką. Tai nustatydamas Seimas yra saistomas Konstitucijos, taigi ir joje įtvirtinto teisinės valstybės principo, suponuojančio teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Įstatymų leidėjas, įstatymu nustatęs generalinio prokuroro įgaliojimų trukmę, neturi teisės nustatyti bet kokių generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepasibaigus įgaliojimų terminui pagrindų. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tik tokius generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui pagrindus, dėl kurių pobūdžio generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų (pvz., dėl tokių teisinių faktų, kaip įstatyme nustatytas amžius, perėjimas į kitą darbą, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas)“; taip pat Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 30 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 7 punkto nuostatos, kad Konstitucijos 76 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas; Seimo statutas turi įstatymo galią „suformuluota blanketinė norma, leidžianti Seimui pačiam nustatyti savo struktūrą, darbo tvarką, įstatymų ir kitų teisės aktų pateikimo, svarstymo ir priėmimo procedūras, Seimo struktūrinių padalinių kompetenciją, jų tarpusavio santykius, taip pat reglamentuoti kitus Seimo funkcionavimo klausimus“, inter alia gali būti aiškinamos kaip reiškiančios, kad generalinio prokuroro atleidimo pagrindai, atleidimo tvarka ar jos atskiri elementai (inter alia tai, kokia institucija ar pareigūnas turi teisę dalyvauti teikiant siūlymus, priimant sprendimus, susijusius su generalinio prokuroro atleidimu, kokiais atvejais gali būti svarstomas klausimas dėl generalinio prokuroro atleidimo) gali būti nustatyta ne tik įstatyme, bet ir Seimo statute, turinčiame įstatymo galią, arba Seimo priimtame įstatymo įgyvendinamajame teisės akte.