Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS IMIGRACIJOS POLITIKOS GAIRIŲ PATVIRTINIMO
2008 m. gruodžio 3 d. Nr. 1317
Vilnius
Siekdama užtikrinti, kad nuosekliai būtų rengiama Lietuvos Respublikos pozicija dėl formuojamos Europos Sąjungos imigracijos politikos, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
2. Įpareigoti ministerijas, Vyriausybės įstaigas, įstaigas prie ministerijų, kitas Lietuvos Respublikos Vyriausybei atskaitingas valstybės institucijas ir įstaigas, pagal kompetenciją priimant sprendimus, rengiant teisės aktų projektus, svarstant Europos Sąjungos pasiūlymus bei rengiant Lietuvos Respublikos pozicijas dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus, vadovautis Lietuvos imigracijos politikos gairių nuostatomis.
3. Rekomenduoti kitoms, nei nurodyta šio nutarimo 2 punkte, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, priimant sprendimus, rengiant teisės aktų projektus, vadovautis Lietuvos imigracijos politikos gairių nuostatomis.
L. E. MINISTRO PIRMININKO PAREIGAS GEDIMINAS KIRKILAS
L. E. VIDAUS REIKALŲ MINISTRO PAREIGAS REGIMANTAS ČIUPAILA
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2008 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1317
LIETUVOS IMIGRACIJOS POLITIKOS GAIRĖS
I.BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Lietuvos imigracijos politikos gairių (toliau vadinama – gairės) tikslas – nustatyti svarbiausius Lietuvos imigracijos politikos tikslus, principus, imigracijos politikos vystymo kryptis ir užtikrinti, kad nuosekliai būtų rengiama Lietuvos Respublikos pozicija dėl formuojamos Europos Sąjungos imigracijos politikos.
2. Gairės parengtos atsižvelgiant į Valstybės ilgalaikės raidos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029), Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikės strategijos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853 (Žin., 2002, Nr. 60-2424), Nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1350 (Žin., 2004, Nr. 159-5795), Ekonominės migracijos reguliavimo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 416 (Žin., 2007, Nr. 49-1897), nuostatas ir į naujausias Europos Sąjungos iniciatyvas bendrosios imigracijos politikos srityje, taip pat į valstybės ekonomines, socialines, nacionalinio saugumo ir geopolitines sąlygas.
3. Gairėse imigracijos sąvoka suprantama kaip asmenų (išskyrus asmenis, kurie naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise) atvykimas gyventi į užsienio valstybę, susijęs su įvairiomis priežastimis (pavyzdžiui, dirbti, užsiimti verslu, susijungti su šeima, ieškoti prieglobsčio ir kita) ir sąlygojantis asmenų gyvenimą užsienio valstybės teritorijoje.
4. Europos Sąjungos kompetencija imigracijos politikos srityje apibrėžta Konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties (Žin., 2004, Nr. 2-2) 63 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose. Juose numatytos imigracijos politikos priemonės, susijusios su atvykimo ir apsigyvenimo sąlygomis, ilgalaikių vizų, leidimų gyventi ir leidimų šeimoms susijungti išdavimo valstybėse narėse tvarka, nelegalia imigracija ir neteisėtu gyvenimu, neteisėtai esančių asmenų repatriacija, taip pat priemonės, nustatančios teises ir sąlygas, pagal kurias trečiųjų šalių piliečiai, teisėtai gyvenantys vienoje valstybėje narėje, gali apsigyventi kitose valstybėse narėse.
5. Valstybės narės nacionalinė kompetencija imigracijos politikos srityje yra apibrėžta Konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties 63 straipsnio 2 dalyje. Šioje dalyje nustatyta, kad priemonės, įgyvendinamos Europos Sąjungoje pagal šios sutarties 63 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus, neužkerta kelio jokiai valstybei narei atitinkamose srityse išlaikyti arba nustatyti nacionalinių nuostatų, suderinamų su šia sutartimi ir tarptautiniais susitarimais.
6. Imigracijos klausimus reglamentuojančiuose Europos Sąjungos teisės aktuose yra numatyta valstybių narių teisė į tų teisės aktų taikymo sritį patenkantiems asmenims taikyti palankesnes nuostatas, nustatytas nacionalinėje teisėje, arba, perkeliant priimtų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, pasirinkti kai kurių nuostatų taikymo nacionalinėje teisėje alternatyvą.
II. IMIGRACIJOS POLITIKOS TIKSLAI
7. Lietuvos imigracijos politikos tikslai:
7.1. siekti, kad Lietuvos Respublikoje nepristigtų darbo jėgos ir būtų išvengta neigiamo Lietuvos Respublikos gyventojų emigracijos ir senėjančios visuomenės poveikio valstybės ekonominei ir socialinei raidai bei viešiesiems finansams, tuo prisidėti prie ūkio konkurencingumo stiprinimo;
7.2. užtikrinti veiksmingą imigracijos srautų valdymą, kad būtų išsaugota Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių ir laisvių srityje vykdymo ir nacionalinio saugumo bei viešosios tvarkos apsaugos pusiausvyra, užkirstas kelias nelegaliai migracijai;
7.3. aktyviai ir kryptingai dalyvauti Europos Sąjungos imigracijos politikos formavimo procese, sprendžiant klausimus, kuriems reikia Europos Bendrijos veiksmų, kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis plėsti politinį dialogą ir praktinį bendradarbiavimą migracijos klausimais su trečiosiomis šalimis, ypač Rytų kaimynystės valstybėmis ir valstybėmis, turinčiomis europinę perspektyvą.
III. IMIGRACIJOS POLITIKOS PRINCIPAI
8. Lietuvos imigracijos politikos principai yra šie:
8.1. trūkstamos darbo jėgos kompensavimo principas. Darbuotojai iš trečiųjų šalių turi būti pasitelkiami kompensuoti trūkstamą darbo jėgą tada, kai šio trūkumo negali kompensuoti vietinė darbo jėga, grįžtantys iš emigracijos darbingi piliečiai arba, įgyvendinant laisvo asmenų judėjimo principą, Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai; prioritetas turi būti teikiamas valstybės ekonominiam aktyvumui didinti, ekonominės emigracijos priežastims mažinti, emigravusių Lietuvos Respublikos piliečių grįžimui skatinti; imigraciją, kaip darbo jėgos trūkumo mažinimo priemonę, tikslinga ir toliau laikyti antrine, papildoma darbo rinkos ir demografinių problemų sprendimo priemone; darbo jėgos pritraukimas iš trečiųjų šalių neturi skatinti Lietuvos Respublikos piliečius išvykti;
8.2. selektyvumo ir lankstumo principas. Tikslinga formuoti selektyviai atvirą ir lanksčiai į darbo rinkos poreikių kitimą reaguojančią Lietuvos imigracijos politiką, ją liberalizuoti taip, kad ji veiksmingai užtikrintų kiekybinę ir kokybinę ekonominių migrantų ir Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikių atitiktį ir tuo prisidėtų prie ūkio konkurencingumo stiprinimo; būtina prognozuoti darbo jėgos poreikį ir vykdyti aktyvią darbo jėgos, ypač aukštos kvalifikacijos darbuotojų, pritraukimo politiką; pritraukiant darbo jėgą iš trečiųjų šalių, tikslinga nustatyti geografinį prioritetą darbuotojams iš Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos ir Pietų Kaukazo valstybių;
8.3 suderinamumo principas. Darbo jėgos imigracija turi būti suderinama su galimu emigravusių Lietuvos Respublikos piliečių grįžimu, tai yra būti ribota laiko atžvilgiu, todėl pirmenybę tikslinga teikti trečiųjų šalių piliečių apykaitinei migracijai;
8.4. integravimo principas. Tikslinga siekti, kad trečiųjų šalių piliečių, įgijusių teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, integravimas į visuomenę būtų vienas iš svarbiausių veiksmingos ir kryptingos Lietuvos imigracijos politikos pagrindų; būtina rengti ir įgyvendinti integracijos programas, pirmiausia dėmesį skirti lietuvių kalbos mokymui. Kadangi integracija yra dviejų krypčių procesas, taip pat būtina numatyti programas tautiniam ir rasiniam pakantumui Lietuvoje ugdyti;
IV. IMIGRACIJOS POLITIKOS VYSTYMO KRYPTYS
9. Lietuva, aktyviai ir kryptingai dalyvaudama bendros Europos Sąjungos imigracijos politikos formavimo procese, sieks:
9.1. prisidėti prie teisės derinimo sprendžiant klausimus, kuriems reikia Europos Bendrijos veiksmų;
9.2. kad, formuojant bendrą Europos Sąjungos imigracijos politiką, būtų atsižvelgta į valstybių narių ekonomines sąlygas, demografinę situaciją, darbo rinkos poreikius, socialinės ir kultūrinės raidos ypatumus, istorinius ryšius, ypač su kaimyninėmis valstybėmis, bei imigracijos srautų valdymo modelį;
10. Teisės aktų nuostatos ir jų įgyvendinimo praktika Lietuvos Respublikoje neturi sudaryti situacijos, kai teisėtai esantys Lietuvos Respublikoje trečiųjų šalių piliečiai, realiai nevykdantys veiklos, kuri būtų jų teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje pagrindas pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Žin., 2004, Nr. 73-2539) nuostatas, įgytų teisę toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, o neteisėtai esantys – siektų įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje.
11. Darbo jėgos pritraukimo į Lietuvos Respubliką reglamentavimas turi būti patrauklesnis ir lankstesnis nei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir užtikrinti Lietuvos Respublikos, kaip priimančiosios valstybės, konkurencingumą, kai reikia pritraukti trūkstamą darbo jėgą iš trečiųjų šalių. Tačiau toks reglamentavimas neturėtų sudaryti sąlygų darbuotojų iš trečiųjų šalių tranzitui į kitas Europos Sąjungos valstybes nares per Lietuvos Respublikos teritoriją arba skatinti Lietuvos Respublikos piliečių ekonominės emigracijos.
12. Įgyvendinant selektyvią imigracijos politiką, tikslinga sukurti paprastesnę leidimo dirbti ir nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo schemą, kuri būtų taikoma tik darbuotojams iš trečiųjų šalių, patenkantiems į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatomą atitinkamo laikotarpio profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (preferencinis aspektas), ir atitiktų geografinio prioritetiškumo principą. Pagal tokią schemą konkrečios trečiosios šalies piliečiui, pateikusiam teisės aktuose nustatytus dokumentus ir atitinkančiam minėtame sąraše nurodytą profesiją, leidimas dirbti ir nacionalinė viza arba leidimas laikinai gyventi būtų išduodami kuo greičiau. Siekiant konkuruoti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, aukštos kvalifikacijos darbuotojai iš trečiųjų šalių turėtų būti pasitelkti lankstesne tvarka nei kitose konkuruojančiose valstybėse narėse, kad dokumentų išdavimas šiems darbuotojams truktų ne ilgiau kaip 3–4 savaites, o kvalifikuotiems darbuotojams, kurių trūkumas riboja įmonių, įstaigų ar organizacijų veiklos galimybes, – ne ilgiau kaip 2 mėnesius.
13. Siekiant konkuruoti su valstybėmis, kuriose gyvenimo lygis aukštesnis, pritraukiant į Lietuvos Respubliką aukštos kvalifikacijos darbuotojus iš trečiųjų šalių, tikslinga peržiūrėti leidimo dirbti ir atitinkamai leidimo gyventi išdavimo tokiems darbuotojams nuostatas ir spręsti, ar leisti šiems darbuotojams 3 mėnesius laisvai ieškoti darbo Lietuvos Respublikoje po to, kai baigiasi jų darbo sutartis.
14. Paprastesnė darbuotojų iš trečiųjų šalių pritraukimo schema galėtų būti taikoma ir tais atvejais, kai darbdavys investuoja į atitinkamos kvalifikacijos specialistų rengimą ar darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą mokymo įstaigose, įskaitant lietuvių kalbos kursus. Tai užtikrintų darbdavių dalyvavimą reikalingų specialistų poreikio planavimo, jų parengimo ar kvalifikacijos tobulinimo procesuose.
15. Kad būtų įgyvendinta minėta schema, būtina įvertinti ir atitinkamai sustiprinti kompetentingų institucijų administracinius gebėjimus, pagerinti naujų informacinių technologijų panaudojimą jose ir greitai užtikrinti „vieno langelio principo“ įgyvendinimą – taip būtų galima tinkamai atlikti procedūras, susijusias su leidimo dirbti ir nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui išdavimu.
16. Būtina pasinaudoti apykaitinės migracijos teikiamomis galimybėmis, siekiant, kad trečiųjų šalių piliečiai, pageidaujantys dirbti Lietuvos Respublikoje, sugrįžtų į savo kilmės valstybę. Tikslinga nustatyti, kad trečiųjų šalių piliečiai, dalyvaujantys apykaitinėje migracijoje, neturėtų galimybių pasilikti gyventi Lietuvos Respublikoje pasikeitus situacijai Lietuvos Respublikos darbo rinkoje. Trečiųjų šalių piliečiams, atvykusiems į Lietuvos Respubliką pagal supaprastintą darbuotojų iš trečiųjų šalių pritraukimo schemą, teisė pasilikti gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti suteikta tik atsižvelgus į valstybės interesus.
17. Tikslinga plėsti institucijų bendradarbiavimą užsieniečių kontrolės srityje, ypač bendradarbiavimą su teisėtvarkos institucijomis. Turi būti nuolat atliekama trečiųjų šalių piliečių nelegalaus darbo grėsmių analizė ir rizikos vertinimas. Būtina užtikrinti veiksmingą trečiųjų šalių piliečių grąžinimą į kilmės valstybes ar užsienio valstybes, į kurias jie turi teisę vykti, ir jų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.
18. Darbuotojams iš trečiųjų šalių, įgijusiems teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, integruoti į visuomenę būtina parengti integracijos programas ir pirmiausia numatyti lietuvių kalbos mokymą. Į darbuotojų integravimą būtina įtraukti socialinius partnerius, tarp jų darbdavius ir profesines sąjungas. Būtina tinkamai panaudoti Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijai lėšas.
19. Būtina formuoti nelegalios imigracijos prevencijos ir užsieniečių kontrolės valdymo sistemą, apimančią Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų veiklą tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos lygiu, Lietuvos Respublikoje ir trečiosiose šalyse kuo plačiau skleisti informaciją apie užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo joje, vykimo tranzitu bei išvykimo iš jos teritorijos tvarką, teikti Lietuvos visuomenei informaciją apie valstybės imigracijos politiką.
20. Kuriant bendrą Europos prieglobsčio sistemą, siekti, kad būtų sudarytos sąlygos užkirsti kelią piktnaudžiavimui prieglobsčio teise Europos Sąjungoje. Stengtis, kad kuriama bendra Europos prieglobsčio sistema neužkrautų Lietuvos Respublikai papildomų įsipareigojimų prieglobsčio srityje (pavyzdžiui, privalomo dalyvavimo prieglobsčio prašančių asmenų perkėlimo programose, prieglobsčio prašytojų priėmimo pagal kvotas ir panašiai).
21. Naudojantis Europos Sąjungos teikiamomis galimybėmis, apsvarstyti, kaip Lietuvos Respublika galėtų realiai prisidėti prie politinio dialogo ir bendradarbiavimo imigracijos politikos klausimais su Lietuvai prioritetinėmis trečiosiomis šalimis, inicijuoti atitinkamus projektus su šiomis šalimis ir juos įgyvendinti dvišaliu pagrindu ar bendradarbiaujant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis.
V. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS