Administracinė byla Nr. A⁵²⁰-1503/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01374-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo, norminio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) su pareiškimu kreipėsi į teismą prašydamas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba, Savivaldybės taryba) 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-506 (toliau – ir Sprendimas) 1 punktu patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.8 punkto (pareiškime ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodoma 14 punkto 14.8 papunkčio) nuostata, kad komisija gali nutarti nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, jei nustato, kad asmuo, pateikęs skundą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 dalies nuostatą ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas, VSĮ) 4 straipsnio 12 punkte nustatytą žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principą; pripažinus, jog Taisyklių 14.8 punkto nuostata, kad komisija gali nutarti nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, jei nustato, kad asmuo, pateikęs skundą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma, neatitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatos ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 punkte nustatyto žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principo, ją panaikinti.

Prašyme pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2012 m. kovo 21 d. priėmė sprendimą Nr. 1-506 „Dėl Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo taisyklių tvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo taisykles. Ištyrus minimą Savivaldybės tarybos sprendimą teisėtumo atžvilgiu, nustatyta, kad Taisyklių 14.8 punkto nuostata prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, garantuojančiai asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 punkte nustatytam žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principui, reiškiančiam, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, lygių galimybių. Taisyklių 14.8 punktu yra pažeidžiamos asmenų lygios galimybės nagrinėjant skundus dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, nes nuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos (toliau – komisija) priklauso, ar bus užkertama galimybė skundą padavusiam asmeniui būti išgirstam ir ar jo nuomonė bus įvertinta Savivaldybės taryboje. Tokių asmenų diskriminacija pasireiškia nelygiomis galimybėmis prieš kitus asmenis, kurie patalpas pastate buvo įgiję dar prieš pradedant prekybą alkoholiniais gėrimais ir kurie jau buvo davę sutikimą ją vykdyti.

Pareiškėjas nurodė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių (toliau – ir Licencijavimo taisyklės) 19 punktą, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 9 dalį bei pažymėjo, jog aiškinant tiek Licencijavimo taisyklių, tiek Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas, matyti, kad asmenys gali raštu skųstis vykdoma mažmeninės prekybos veikla ir tik tada, kai gyvenamajame name tose pačiose patalpose veikusi įmonė turėjo licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir kai licencijos galiojimo metu nebuvo gauta pagrįstų gyvenamojo namo gyventojų skundų, ir kai nesikeičia nei įmonės darbo laikas, nei alkoholinių gėrimų pardavimo būdas, vėlesnis asmenų sutikimas, norint pakartotinai gauti licenciją, nereikalingas. Todėl asmuo bet kokiu atveju gali teikti skundą ir tikėtis, kad jo nuomonė bus išklausyta Savivaldybės taryboje. Alkoholio kontrolės įstatymas nustato, kad tik Taryba turi įvertinti gyventojų ar kitų asmenų skundus, į juos atsižvelgti ir, esant reikalui, riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. Taryba negali perleisti savo kompetencijos sudarytai komisijai, nes nenustato įstatymas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, nepagrįstai Taisykles priskiria norminiams teisės aktams ir taip pažeidžia Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas, SAPĮ) bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas. Atsakovas teigė, jog Taisyklėse nėra nustatyta jokių elgesio taisyklių, skirtų individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Taisyklės yra skirtos ir jomis vadovautis privalo tik Vilniaus miesto savivaldybės administracijos padaliniai: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyrius ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento Verslo licencijavimo ir leidimų skyrius, nes Taisyklėse yra įtvirtintos individualios teisės normos. Individualius teisės aktus, kurie skirti konkrečiam asmeniui ar asmenims, gali apskųsti tik to teisinio santykio, kurį apima individualus teisės aktas, subjektai.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas netinkamai aiškina Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatas. Tik Savivaldybės taryba turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir šios teisės Taisyklėmis ji nėra perleidusi jokiam kitam subjektui. Komisija turi teisę vertinti skundus, kitą informaciją ir nutarti dėl Tarybos sprendimų projektų rengimo ar nerengimo, todėl pareiškėjo išvados dėl Savivaldybės tarybos kompetencijos perleidimo komisijai yra nepagrįstos. Nagrinėti asmenų skundus dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo ir licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais neišdavimo, sprendimą riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, ar neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais gali priimti ir priima tik Savivaldybės taryba. Vilniaus miesto savivaldybės taryba Taisyklių 14.8 punktu tik suteikė teisę komisijai, nustatyta tvarka ištyrus skundą, nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašomas ištirti teisės aktas nustato tam tikras elgesio taisykles individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, todėl jis priskirtinas norminiam administraciniam aktui. Teismas vadovavosi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, 5 straipsnio 1 dalimi.

Sprendime nurodyta, jog iš Taisyklių 14.8 punkto turinio matyti, kad jame nėra imperatyvaus reikalavimo komisijai nutarti nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, jei nustatoma, kad asmuo, pateikęs skundą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma. Šią aplinkybę komisija vertins kartu su kitais duomenimis, gautais iš valstybės institucijų, visuomeninių organizacijų, bendruomenės atstovų ir gyventojų, todėl nėra pagrindo teigti, kad Taisyklių 14.8 punkto nuostatos pažeidžia asmenų lygias galimybes ar diskriminuoja asmenis.

Teismas rėmėsi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi. Sprendime pažymėta, jog atsakovas pagrįstai nurodo, kad asmens prašymas bus nagrinėjamas komisijoje, bus vykdomos nustatytos procedūros: siunčiami paklausimai policijai ir kitoms kompetentingoms institucijoms, visapusiškai nagrinėjami gauti duomenys. Jei bus pagrindas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, komisija, vadovaudamasi Taisyklių 14.5 punktu, visais atvejais nutars rengti Savivaldybės tarybos sprendimo projektą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo. Savivaldybės taryba Taisyklių 14.8 punktu tik suteikė teisę komisijai, nustatyta tvarka ištyrus skundą, nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, jei skundą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką pateikęs asmuo gyvenamąsias patalpas įsigijo, kai prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma, šios nuostatos netaikant, jeigu asmeniui jau įsigijus patalpas pastate, kur vykdoma mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais, įmonė pavėlina ir (ar) paankstina prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. Taisyklėmis ir jų 14.8 punkto nuostata siekiama objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti skundus, įvertinti teisinių santykių stabilumo išsaugojimo galimybes bei nustatyti proporcingus ir protingus prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimus. Teismas sprendė, kad nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl Savivaldybės tarybos kompetencijos perleidimo komisijai. Sprendime nurodyta, kad tik Savivaldybės taryba turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir šios teisės taisyklėmis ji nėra perleidusi jokiam kitam subjektui. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatų jokiu būdu nereikia aiškinti ir suprasti kaip įpareigojimo Savivaldybės tarybai tirti kiekvieną fizinio ar juridinio asmens skundą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2012 m. kovo 21 d. priimdama sprendimą Nr. 1-506 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo taisyklių tvirtinimo“, kurio 1 punktu buvo patvirtintos Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo taisyklės, ne tik nustatė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 punkte ir 18² straipsnyje savivaldybių taryboms suteiktos teisės įgyvendinimo tvarką, bet ir išreiškė savo valią, kad visais Alkoholio kontrolės įstatyme ir Taisyklėse nustatytais atvejais fizinių ir juridinių asmenų prašymai, pareiškimai, siūlymai, skundai dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo ir licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais neišdavimo pirmiausia būtų nagrinėjami Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo komisijos posėdyje. Nepaisant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimtame sprendime suteiktų įgaliojimų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento Verslo licencijavimo ir leidimų skyriui bei Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo komisijai nagrinėti asmenų skundus dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo ir licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais neišdavimo, sprendimą riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, ar neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais gali priimti ir priima tik Savivaldybės taryba.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad komisija fizinio ar juridinio asmens skundą vertina kartu su kitais duomenimis, gautais iš valstybės institucijų, visuomeninių organizacijų, bendruomenės atstovų ir gyventojų, pažymėjo, jog negalima teigti, kad Taisyklių 14.8 punkto nuostatos pažeidžia asmenų lygias galimybes, jų teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 punkte. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Taisyklių 14.8 punkte nustatytas teisinis reguliavimas diskriminuoja asmenis, kurie patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma, nes asmens, įsigijusio patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, interesai negali būti iškeliami aukščiau alkoholiniais gėrimais prekiaujančios įmonės ar kitų asmenų, gyvenančių name, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, interesų.

Teismas darė išvadą, jog Taisyklių 14.8 punkto nuostata, kad komisija gali nutarti nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, jei nustato, kad asmuo, pateikęs skundą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatą ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 punkte nustatytą žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principą, todėl nėra pagrindo jos panaikinti.

III.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas būtų patenkintas, arba bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas be argumentų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui bei teismo sprendime, taip pat teigia, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai jo nemotyvavo ir neatsakė į pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis iš esmės yra tik atsakovo perrašytų teiginių atkartojimas, jų visiškai nemotyvuojant. Iš teismo sprendimo nėra aišku, kokiais įrodymais ir kokiomis teisės aktų normomis remdamasis teismas priėjo prie išvadų rezoliucinėje sprendimo dalyje. Visų pirma, vien imperatyvaus reikalavimo nebuvimas nesuponuoja asmenų lygybės įstatymui principo laikymosi. Antra, akivaizdu, kad asmenų, įsigijusių patalpas pastate, kuriame jau buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais, diskriminacija pasireiškia nelygiomis galimybėmis prieš asmenis, kurie patalpas pastate buvo įgiję anksčiau. Trečia, nėra aišku, iš kurių Taisyklių nuostatų Teismas darė išvadą, kad atsakovo argumentas yra pagrįstas ir kad komisija, vadovaudamasi Taisyklių 14.5 punktu, visais atvejais nutars rengti Savivaldybės tarybos sprendimo projektą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, jei bus pagrindas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad vien tik sprendimo projekto parengimas ir jo teikimas savivaldybės tarybai svarstyti dar neužtikrina asmens interesų tenkinimo pateikus skundą, nes Savivaldybės taryba, priimdama sprendimą riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, turi vadovautis Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi ir atsižvelgti ne tik į gyventojų skundus, bet ir į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-1449/2009, 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A²⁶¹-382/2012, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁹²-2814/2011). Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo bylai nagrinėti reikšmingų aplinkybių, nesivadovavo administracinių teismų suformuota praktika, tuo pažeisdamas ne tik proceso teisės normas, bet ir neteisingai išnagrinėdamas administracinę bylą. Iš Taisyklių 14.8 punkto nustatyto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad yra pažeidžiamos asmenų lygios galimybės skundų dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nagrinėjimo procedūroje, nes, vadovaujantis Taisyklių 14.8 punkto nuostata, tolesnis skundo nagrinėjimas priklauso tik nuo komisijos diskrecijos, o skundo nagrinėjimas gali būti užbaigiamas nustačius 14.8 punkte nurodytą aplinkybę, t. y. nepriimant sprendimo iš esmės.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Be argumentų, išdėstytų atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, atsakovas taip pat nurodo, jog nesutinka su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo pareiškėjo argumentų dėl ginčijamo akto (atsakovo priimtų Taisyklių 14.8 punkto) neteisėtumo ir kad teismo sprendime nėra teisinių motyvų, kuriais atmetami pareiškėjo teiginiai, bei mano, kad nėra teisinio pagrindo skundžiamą sprendimą laikyti neatitinkančiu ABTĮ nustatytų reikalavimų teismo sprendimui (ABTĮ 86–87 straipsniai). Atsakovas nurodo Taisyklių 6, 9, 11, 12 punktus ir teigia, kad Taisyklėse nėra ribojamas skundą paduoti galinčių asmenų ratas.

Atsiliepime pažymima, jog sistemiškai aiškinant Taisyklių 14 punktą galima teigti, kad komisijai, nenustačius Taisyklių 14.7 punkte esančių pagrindų, visais kitais atvejais kyla pareiga rengti Tarybos sprendimo projektą. Atsakovo teigimu, apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl asmenų lygių galimybių pažeidimo yra visiškai nepagrįsti ir atmestini, o pirmosios instancijos teismas sprendime nurodęs, jog negalima teigti, kad Taisyklių 14.8 punkto nuostatos pažeidžia asmenų lygias galimybes, jų teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 punkte, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą. Atsakovo manymu, apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nesivadovavo administracinių teismų suformuota praktika, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2012 m. balandžio 11 d. teikimu Nr. IT-12 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą siūlydamas svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1-506 patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo taisyklių 14.8 punkto nuostatos panaikinimo klausimą. Teikimo kopija buvo išsiųsta ir Vilniaus miesto savivaldybės merui. Teikime nurodyta, kad Taisyklių 14.8 punkte nustatytas teisinis reglamentavimas, jog komisija gali nutarti nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, jei nustato, kad asmuo, pateikęs skundą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, garantuojančiai asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 punkte numatytam žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principui, reiškiančiam, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, lygių galimybių. Pareiškėjas teikime teigė, kad atsakovo nustatytas minėtas reglamentavimas yra nepateisinamai diskriminuojantis. Asmenų, kurie patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma, diskriminacija pasireiškia nelygiomis teisėmis ir galimybėmis prieš kitus asmenis, kurie patalpas pastate jau buvo įgiję dar prieš pradedant prekybą alkoholiniais gėrimais ir kurie jau buvo davę sutikimą ją vykdyti. Taip pat buvo nurodyta, kad Alkoholio kontrolės įstatymas nustato, jog tik savivaldybės taryba turi įvertinti gyventojų ar kitų asmenų skundus, į juos atsižvelgti ir esant reikalui riboti mažmeninės prekybos laiką alkoholiniais gėrimais ir savo kompetencijos negali perleisti sudarytai komisijai.

Vilniaus miesto savivaldybės meras 2012 m. gegužės 4 d. raštu Nr. A51-27297(3.32.3-EM4) pareiškėjui atsakė, kad nemato objektyvaus pagrindo naikinti ar keisti Taisyklių 14.8 punktą.

Nagrinėjamoje byloje Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, ABTĮ 110 straipsniu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, t. y. pareiškėjas prašė ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-506 1 punktu patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo taisyklių 14.8 punkto nuostata, kad komisija gali nutarti nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, jei nustato, kad asmuo, pateikęs skundą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatą ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 punkte nustatytą žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principą. Pareiškėjas pareiškimą dėl norminio administracinio akto neteisėtumo grindė faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, nurodytomis minėtame teikime.

ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas apygardų administraciniams teismams suteikia kompetenciją nagrinėti bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjo ginčijamas aktas yra norminis administracinis aktas. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš ABTĮ šešioliktojo skirsnio, nustatančio pareiškimų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą nagrinėjimo tvarką, matyti, kad norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribas pirmiausia apibrėžia pareiškėjo pareiškime pateiktas prašymas, jo apimtis, taip pat šį prašymą pagrindžiantys teisiniai argumentai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I⁶⁶²-11/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Taisyklių 14.8 punkto nuostatą. Įvertinus tai, kad šiuo atveju pagal ABTĮ 110 straipsnio 1 dalį nagrinėjamas abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, o pagal ABTĮ 116 straipsnio nuostatas administracinio teismo sprendimu pripažinus, kad norminis aktas (ar jo dalis) neteisėtas, kyla įstatyme nustatyta teisinė pasekmė – norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu, šis pareiškėjo prašymas nelaikytinas savarankišku reikalavimu.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių konstatuotina, jog nagrinėjamos bylos ribos – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-506 1 punktu patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo taisyklių 14.8 punkto nuostatos, kad komisija gali nutarti nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, jei nustato, kad asmuo, pateikęs skundą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma, teisėtumo bei atitikties teisės aktams tyrimas.

Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo ypatumus. Įstatymų leidėjas norminių administracinių aktų teisėtumui ištirti nustatė specialią procesinę tvarką, įtvirtintą ABTĮ 110-117 straipsniuose. Norminių administracinių teisės aktų tyrimo specifika lemia tai, kad tokią bylą nagrinėjantis apygardos teismas turi nustatyti, ar atitinkamo teritorinio ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (jo dalis) atitinka aukštesnės galios teisės aktus – įstatymus ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius aktus (ABTĮ 110 straipsnis). Norminėje administracinėje byloje turi būti atlikta tiriamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatų analizė atitinkamų aukštesnės galios teisės aktų nustatyto teisinio reguliavimo kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹⁴⁶-1128/2013).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atlikęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-506 1 punktu patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo taisyklių nuostatų, iš jų ir 14.8 punkto nuostatos, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 punkto, Alkoholio kontrolės įstatymo bei Lietuvos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių nuostatų, susijusių su asmenų teise skųstis vykdoma mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais veikla, analizę, nustatė, kad Taisyklių 14.8 punkto nuostata, jog komisija gali nutarti nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, jei nustato, kad asmuo, pateikęs skundą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 punkte nustatytam žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principui.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija šį pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašo jį panaikinti, priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas būtų patenkintas, arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek taikydamas proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis). Pabrėžtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, jog pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės, t. y. pažeidė proceso teisės normas ir priėmė nemotyvuotą sprendimą, kuris turi būti panaikintas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu (sprendimas yra be motyvų).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį bei motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, išnagrinėjo ir įvertino visus pareiškėjo byloje nurodytus argumentus, atliko bylos faktinių ir teisinių aspektų analizę, sprendime nurodė faktines ir teisines aplinkybes, dėl kurių nesutiko su pareiškėjo pozicija dėl minėto akto neteisėtumo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti panaikintas tuo pagrindu, jog jis yra be motyvų (ABTĮ 142 straipsnio 5 punktas). Tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais atsakovo byloje nurodytus atsikirtimus į pareiškėjo prašymą, kurių pagrindu buvo teigiama, kad Taisyklių 14.8 punkto nuostata neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems teisės aktams, nesutiko su pareiškėjo argumentais, sprendimą grindė atsakovo nurodytais argumentais, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų ir kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimų ar neatliko savarankiškos prašomo ištirti akto atitikties analizės.

Apibendrinant ABTĮ normų nuostatas, reglamentuojančias procesą pirmosios instancijos teismo teisme, pareiškėjo apeliaciniame skunde ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo proceso ir dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl proceso normų pažeidimų, o byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, kurių pagrindu pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo bylos faktus ir juos vertindamas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, kuriomis buvo grindžiamas pareiškėjo pareiškimas, pripažįsta, kad pareiškėjo argumentai, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-506 1 punktu patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo taisyklių 14.8 punkto nuostata, kad komisija gali nutarti nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, jei nustato, kad asmuo, pateikęs skundą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 punkte nustatytam žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principui, yra pagrįsti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pagrįstai ir teisėtai nurodo, kad konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, jog teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai, kad teisėkūros subjektas, priimdamas sprendimą, privalo paisyti konstitucinio asmenų lygybės prieš įstatymą principo ir negali nustatyti tokio reguliavimo, pagal kurį asmenims, esantiems vienodoje padėtyje, teisės ar pareigos būtų suteikiamos nevienodai, o atsakovas, Taisyklių 14.8 punkte įtvirtindamas minėtą nuostatą, šių reikalavimų nesilaikė.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija.

Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, tai yra, esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Kitaip sakant, konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Vertinant, ar pagrįstai nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti atitinkamų subjektų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; antra, reikia atsižvelgti į teisės aktų suderinamumą pagal jų hierarchiją, reguliavimo apimtį ir kt.; trečia, būtina įvertinti, ar teisės normos, nustatančios specialias sąlygas, atitinka teisės akto paskirtį ir tikslą. Konkrečių teisės normų pagrįstumas gali būti įtikinamas tik tais atvejais, kai į visas anksčiau nurodytas aplinkybes buvo atsižvelgta. Jeigu būtų ignoruojama bent viena sąlyga, galėtų kilti abejonių dėl specialios teisės normos atitikimo konstitucinėms nuostatoms (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginus su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje įtvirtinta, jog prieš įstatymą visi lygūs, o 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnis įtvirtina diskriminacijos uždraudimą – „Naudojimasis šioje Konvencijoje nustatytomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais“. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį, yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9006/80; 9262/81; 9263/81; 9265/81; 9266/81; 9313/81; 9405/81, 177 punktas). EŽTT Didžiosios kolegijos 2012 m. birželio 26 d. sprendime byloje Kurić ir kiti prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 26828/06, 390–396 punktai) išaiškinta, jog siekiant įvertinti, ar nebuvo pažeistas nediskriminavimo principas, turi būti iš esmės atsakyta į šiuos klausimus: 1) ar asmenys, esantys iš esmės panašiose ar vienodose padėtyse, buvo skirtingai vertinami; 2) ar toks skirtingas traktavimas yra objektyvus ir pateisinamas. Nustatęs, jog byloje nėra pateikta nevienodą reguliavimą pateisinančių argumentų, EŽTT savo praktikoje tokį reguliavimą pripažįsta diskriminaciniu (EŽTT 2006 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Zarb Adami prieš Maltą, pareiškimo Nr. 17209/02, 82–83 punktai).

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat būtina pažymėti, kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai, tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Savivaldos teisę įgyvendina savivaldybės institucijos. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžta, kad savivaldybės institucijos – už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos: 1) savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas; 2) savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda. Savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas įtvirtintas Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte, nurodant, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju yra svarbus Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 punkte įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principas, kuris reiškia, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, lygių galimybių.

Šioje byloje vertinant pareiškėjo nurodytų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-506 1 punktu patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo taisyklių 14.8 punkto nuostatą, kurioje yra išskirta tam tikra asmenų grupė, dėl kurios Savivaldybės komisija gali nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, būtina išsiaiškinti ir nustatyti, ar pagal šią nuostatą asmenys, esantys iš esmės panašiose ar vienodose padėtyse, yra vertinami skirtingai, ir jei vertinami – ar toks skirtingas vertinimas yra objektyvus ir pateisinamas. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovui tenka įrodinėjimo pareiga pagrįsti, jog jo nustatytas reguliavimas atitinka pirmiau nurodytus kriterijus ir todėl yra teisėtas.

Iš atsakovo patvirtintų Taisyklių 1 punkto matyti, jog Taisyklės yra skirtos įgyvendinti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies, nurodančios, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, ir 18² straipsnio 3 dalies 5 punkto, nurodančio, kad licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais neišduodamos, kai Savivaldybės taryba, atsižvelgdama į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, priima motyvuotą sprendimą neišduoti licencijos, nuostatas. Taisyklių 2 punkte įtvirtinta, kad Savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyrius nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų prašymus, pareiškimus, pranešimus, siūlymus, skundus dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo. Taisyklių 4–10 punktuose yra reglamentuoti Administracinės veiklos skyriaus veiksmai, kuriuos jis atlieka, kai Savivaldybė gauna skundą dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo. Pagal Taisyklių 11 punktą Administracinės veiklos skyrius, surinkęs būtiną informaciją, teikia ją svarstyti artimiausiam komisijos posėdžiui. Komisija sudaroma Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu. Taisyklių 14 punkte įtvirtintos komisijos teisės ir pareigos, veikla. Komisijai pavesta apibendrinti gautą informaciją, nuomones, pasiūlymus ir surinktus duomenis (14.1 punktas), rinkti papildomą informaciją (14.2 punktas), į komisijos posėdį kviesti skundą parašiusį asmenį ir sudaryti galimybę jam pareikšti savo nuomonę, pateikti papildomą informaciją, dokumentus, prašymus, paaiškinimus (14.4 punktas). Komisijai pavesta nutarti rengti ar nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projektą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo juridiniam asmeniui konkrečioje prekybos vietoje (14.5, 14.7, 14.8 punktai). Pažymėtina, kad Taisyklių 15 punkte nurodyta, kad jeigu komisija Taisyklėse nustatytais atvejais nutaria nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, Savivaldybės administracijos padalinys, teikęs komisijai svarstyti klausimą, raštu praneša skundą parašiusiam asmeniui apie komisijos nutarimą.

Taisyklių 14.8 punkte nurodyta, kad komisija „gali nutarti nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, jei nustato, kad asmuo, pateikęs skundą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma“. Taisyklių 14.8 punkte nurodyta tik viena išlyga, kada minėta nuostata netaikoma, t. y. nurodyta, kad minėta nuostata netaikoma tais atvejais, kai asmeniui jau įsigijus patalpas pastate, kur vykdoma mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais, įmonė pavėlina ir (ar) paankstina prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir šia aplinkybe asmuo grindžia savo skundą. Taigi Taisyklių 14.8 punkte yra išskirta tam tikra grupė asmenų, kurie patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma. Šiame punkte nėra įtvirtinta nuostatų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, dėl kokių pateisinamų priežasčių nagrinėjant skundus dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ir vykdant administracinę procedūrą pagal asmenų skundus skirtingai yra vertinami asmenys, kurie patalpas jau buvo įsigiję anksčiau, t. y. iki to, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais, ir asmenys, kurie patalpas įsigijo vėliau.

Pirmosios instancijos teismas Taisyklių 14.8 punkto nuostatos, kuria išskiriami asmenys pagal patalpų įsigijimo laiką, nepripažino prieštaraujančios Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 punkte nustatytam žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principui tuo pagrindu, kad Taisyklių 14.8 punkte nėra įtvirtintas imperatyvus reikalavimas komisijai nutarti nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, jei nustatoma, kad asmuo, pateikęs skundą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma, kad šią aplinkybę komisija vertins kartu su kitais duomenimis, gautais iš valstybės institucijų, visuomeninių organizacijų, bendruomenės atstovų ir gyventojų, ir todėl nėra pagrindo teigti, kad Taisyklių 14.8 punkto nuostatos pažeidžia asmenų lygias galimybes ar juos diskriminuoja. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo atsikirtimais, nurodė, kad asmens prašymas bus nagrinėjamas komisijoje, bus vykdomos nustatytos procedūros: siunčiami paklausimai policijai ir kitoms kompetentingoms institucijoms, visapusiškai nagrinėjami gauti duomenys, ir jei bus pagrindas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, komisija, vadovaudamasi Taisyklių 14.5 punktu, visais atvejais nutars rengti Savivaldybės tarybos sprendimo projektą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, kad asmeniui, įsigijusiam patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, faktas, jog pastate prekiaujama alkoholiniais gėrimais, neturėjo esminės reikšmės, priimant sprendimą įsigyti būtent tas patalpas, esančias pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais.

Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja Taisyklių 14.7 punkte nurodytus pagrindus, kuriems esant nerengiamas Tarybos sprendimo projektas, tai, kad Taisyklių 14.8 punkte nustatytu atveju asmens skundas būtų nagrinėjamas komisijoje, vykdant visas nustatytas procedūras, ir jei būtų nustatytas pagrindas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, komisija, vadovaudamasi Taisyklių 14.5 punktu, visais atvejais priimtų sprendimą rengti Savivaldybės tarybos sprendimo projektą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo. Taip pat atsakovas nurodo, kad Taisyklių 14.8 punkto nuostata siekiama objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti skundus, įvertinti teisinių santykių stabilumo išsaugojimo galimybes bei nustatyti proporcingus ir protingus prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimus bei atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo santykių pusiausvyrą, teisė neturėtų ginti asmens, įsigijusio patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, ir pateikusio skundą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais, jeigu nagrinėjant skundą ir atliekant tyrimą Taisyklių nustatyta tvarka jokie pažeidimai nėra nustatomi.

Pirmosios instancijos teismo motyvai, kurių pagrindu netenkintas pareiškėjo pareiškimas, atsakovo atsikirtimai į apeliacinį skundą nepripažintini pagrįstais, nes Taisyklių 14.8 punktas yra suformuluotas kaip savarankiškas pagrindas komisijai nerengti Savivaldybės tarybos projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, nesiejant šiame punkte įtvirtintos nuostatos su tuo, jog nėra nustatytų juridinio asmens veiklos, susijusios su mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, pažeidimų.

Iš Taisyklių 14.8 punkto pirmojo sakinio formuluotės matyti, kad komisijai suteikta teisė nerengti Savivaldybės tarybos projekto yra siejama ne su pažeidimais, o su tuo, kad skundą pateikė asmuo, įsigijęs patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma. Šią aplinkybę patvirtina Taisyklių 14.8 punkto antrasis sakinys, kuriame nurodoma, kad minėta nuostata netaikoma tik tais atvejais, kai asmeniui jau įsigijus patalpas pastate, kur vykdoma mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais, įmonė pavėlina ir (ar) paankstina prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir šia aplinkybe asmuo grindžia savo skundą. Taisyklių 14.8 punkte jokių kitų išimčių nėra nurodyta. Taip pat Taisyklių 14.8 punkte nėra atsakovo nurodytų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apie tai, kad jei bus nustatyti pažeidimai, tai bus privaloma rengti Savivaldybės tarybos sprendimo projektą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo. Tai, kad Taisyklių 14.8 punktas nėra suformuluotas kaip imperatyvas, o nurodyta, kad komisija „gali nerengti“ Savivaldybės tarybos sprendimo projekto, nesudaro pagrindo nepripažinti Taisyklių 14.8 punkto nuostatos nediskriminuojančia šiame punkte nurodytų asmenų. Šiuo atveju esmė yra ta, kad norminio administracinio akto pagrindu atsakovas komisijai, kuriai pavesta rengti arba nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto pagal asmenų skundus dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko, suteikė teisę nerengti projekto vien atsižvelgiant į tai, kada asmuo įsigijo patalpas. Pagal šią nuostatą komisija turi teisėtą pagrindą nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto vien nustačiusi šią aplinkybę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nebuvo nurodytos ir nėra nustatytos aplinkybės, jog galiojantys teisės aktai diferencijuoja asmenis, paduodančių skundą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko, pagal patalpų įsigijimo laiką, nustato skirtingą šių asmenų skundų nagrinėjimo administracinę procedūrą. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad galiojant minėtai Taisyklių 14.8 punkte įtvirtintai nuostatai pagal Taisyklių 14.5 punktą būtų priimamas sprendimas rengti Savivaldybės tarybos sprendimą, jei būtų nustatyti pažeidimai, t. y. pagrindas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, yra prielaidos, o teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis (ABTĮ 57 straipsnis, 86 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo šioje byloje nurodomus Taisyklių 14.8 punkte įtvirtintos nuostatos išaiškinimus, atsižvelgia į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kuri numato, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Taip pat Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija, apibendrindama sprendime nurodytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-506 1 punktu patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo taisyklių 14.8 punkto nuostata, kad komisija gali nutarti nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, jei nustato, kad asmuo, pateikęs skundą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 punkte nustatytam žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principui, ir netenkino pareiškėjo pareiškimo.

Vadovaujantis ABTĮ 143 straipsniu pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, priimamas naujas sprendimas, kuriuo pripažįstama, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-506 1 punktu patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo taisyklių 14.8 punkto nuostata, kad komisija gali nutarti nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, jei nustato, kad asmuo, pateikęs skundą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 punkte nustatytam žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principui.

Pagal ABTĮ 117 straipsnio 1 dalį administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo visais atvejais skelbiamas „Valstybės žiniose“, taip pat turi būti skelbiamas ir kitame spaudos leidinyje, kuriame oficialiai toks aktas buvo paskelbtas. Byloje yra duomenų, jog informacija apie šį aktą buvo paskelbta dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“, todėl šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas turi būti skelbiamas ir šiame spaudos leidinyje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą tenkinti.

Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-506 1 punktu patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo taisyklių 14.8 punkto nuostata, kad komisija gali nutarti nerengti Savivaldybės tarybos sprendimo projekto dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, jei nustato, kad asmuo, pateikęs skundą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, patalpas pastate, kuriame prekiaujama alkoholiniais gėrimais, įsigijo tuo metu, kai įmonės viešai skelbiamu prekybos laiku prekyba alkoholiniais gėrimais jau buvo vykdoma, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 12 punkte nustatytam žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principui.

Sprendimą paskelbti leidinyje „Valstybės žinios“ bei dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė

_________________