LIETUVOS RESPUBLIKOS
ANTIDEMPINGO ĮSTATYMO PAKEITIMO
Į S T A T Y M A S
2001 m. gruodžio 17 d. Nr. IX-663
Vilnius
(Žin., 1998, Nr. 62-1776; 1999, Nr. 85-2513; 2000, Nr. 84-2531)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos antidempingo įstatymo nauja redakcija
Pakeisti Antidempingo įstatymą ir jį išdėstyti taip:
„LIETUVOS RESPUBLIKOS
ANTIDEMPINGO
Į S T A T Y M A S
PIRMASIS SKIRSNIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
2 straipsnis. Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos
1. Dempingas – svarstomos prekės pardavimas iš eksportuojančios šalies į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kaina, mažesne už tos prekės normaliąją vertę (palyginamąją kainą).
2. Svarstoma prekė – prekė, įtariama importuojama į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją dempingo kaina.
3. Dempingo kaina – svarstomos prekės pardavimo iš eksportuojančios šalies į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kaina, mažesnė už svarstomos prekės normaliąją vertę (palyginamąją kainą).
4. Lietuvos Respublikos muitų teritorija – Lietuvos Respublikos teritorija, kurią riboja Lietuvos Respublikos muitų siena, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys numato ką kita. Taikant šį Įstatymą, prekės, esančios laisvojoje ekonominėje zonoje, yra laikomos esančiomis už Lietuvos Respublikos muitų teritorijos ribų.
5. Lietuvos Respublikos muitų siena – Lietuvos Respublikos muitų teritorijos riba, sutampanti su Lietuvos Respublikos valstybės siena, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nustato ką kita.
6. Panaši prekė – identiška prekė, t.y. prekė, visais atžvilgiais panaši į svarstomą prekę, importuojamą į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, o jeigu identiškos prekės nėra, kita panašiomis charakteristikomis pasižyminti prekė.
7. Normalioji vertė (palyginamoji kaina) – kaina, įprastomis prekybos sąlygomis nepriklausomų vartotojų sumokėta ar priklausanti sumokėti už svarstomą prekę, skirtą vartoti eksportuojančios šalies rinkoje, nustatoma vadovaujantis šio Įstatymo 4 straipsnio nuostatomis.
8. Eksporto kaina – kaina, faktiškai sumokėta ar priklausanti sumokėti už svarstomą prekę, parduotą eksportui iš eksportuojančios šalies į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, nustatoma vadovaujantis šio Įstatymo 5 straipsnio nuostatomis.
9. Dempingo skirtumas – normaliosios vertės ir eksporto kainos skirtumas, nustatomas vadovaujantis šio Įstatymo 7 straipsnio nuostatomis.
10. Eksportuojanti šalis – paprastai prekės kilmės šalis, bet gali būti ir tarpinė šalis. Tačiau tarpinė šalis nelaikoma eksportuojančia šalimi, kai prekė tik pervežama per ją arba kai prekė negaminama toje šalyje, arba jei prekei toje šalyje negalima nustatyti normaliosios vertės.
11. Žala – dėl dempingo susidaranti materialinė žala vietiniams gamintojams, materialinės žalos vietiniams gamintojams grėsmė arba reali kliūtis įkurti panašios prekės vietinę gamybą.
12. Vietiniai gamintojai – visi panašias prekes gaminantys Lietuvos gamintojai arba tie iš jų, kurių bendras panašių prekių gamybos kiekis sudaro didžiąją visos tokių prekių gamybos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje dalį, kaip yra nustatyta šio Įstatymo 9 straipsnyje.
13. Antidempingo muitas – muitas, kuris, baigus dempingo tyrimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu taikomas išleidžiamai laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje prekei, importuojamai iš nutarime nurodytų eksportuotojų ar eksportuojančių šalių.
14. Laikinasis antidempingo muitas – muitas, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu taikomas išleidžiamai laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje svarstomai prekei, importuojamai iš nutarime nurodytų eksportuotojų ar eksportuojančių šalių. Juo siekiama išvengti žalos vietiniams gamintojams dempingo tyrimo laikotarpiu.
15. Suinteresuotosios šalys atliekant antidempingo priemonių nustatymo ir taikymo procedūras yra:
1) panašios prekės Lietuvos gamintojai (tarp jų – ir galimi) arba prekybos ar verslo asociacijos, kurių narių dauguma yra panašios prekės Lietuvos gamintojai;
2) svarstomos prekės importuotojai, užsienio gamintojai ir (ar) eksportuotojai arba prekybos ar verslo asociacijos, kurių narių dauguma yra šios prekės importuotojai, užsienio gamintojai ir (ar) eksportuotojai;
3) svarstomos prekės kilmės šalies ar valstybių, iš kurių importuojama į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją svarstoma prekė (toliau – svarstomos prekės kilmės ar ją eksportuojančios šalies), vyriausybės;
16. Eksportuotojas – eksportuojančios šalies fizinis arba juridinis asmuo, parduodantis panašias prekes Lietuvos Respublikos fiziniam ar juridiniam asmeniui arba sudaręs kitokį šių prekių tiekimo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją sandorį.
17. Importuotojas – Lietuvos Respublikos fizinis ar juridinis asmuo, nupirkęs panašias prekes iš užsienio šalies fizinio ar juridinio asmens arba sudaręs kitokį šių prekių tiekimo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją sandorį.
18. Importas – svarstomos prekės išleidimas laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje.
19. Tiriamasis laikotarpis – laikotarpis, kurio finansiniai bei kiti tyrimui reikalingi duomenys nagrinėjami dempingo tyrimo metu. Paprastai šis laikotarpis apima paskutinius finansinius metus prieš dempingo tyrimo inicijavimą. Gali būti ir kitas laikotarpis, bet ne trumpesnis kaip 6 mėnesių iki sprendimo atlikti tyrimą priėmimo dienos.
3 straipsnis. Įstatymą įgyvendinančios valstybės institucijos
1. Antidempingo įstatymą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) ir jos įgaliota institucija.
2. Vyriausybės įgaliota institucija (toliau – institucija) atlieka tyrimus, atrankas, priima gamintojo ar eksportuotojo įsipareigojimus dėl kainos didinimo ar svarstomos prekės dempingo kaina eksporto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją nutraukimo (toliau – įsipareigojimas dėl kainos), prižiūri, ar šių įsipareigojimų laikomasi, atlieka taikomų antidempingo muitų ir įsipareigojimų dėl kainos peržiūras bei kitas šio Įstatymo ar Vyriausybės nustatytas funkcijas, priima sprendimus atlikti tyrimą ar jo neatlikti, sustabdyti, pratęsti tyrimą, apriboti tyrimo mastą ar baigti tyrimą, priimti įsipareigojimą dėl kainos arba atsisakyti jį priimti, atlikti antidempingo muito ar įsipareigojimo dėl kainos peržiūrą, rengia ir teikia Vyriausybei siūlymus taikyti laikinąjį antidempingo muitą, taikyti antidempingo muitą, pratęsti jo taikymo terminą, pakeisti antidempingo muito dydį arba muitą panaikinti (po peržiūros), antidempingo muitą grąžinti, taip pat informaciją, kurioje, be kitų duomenų, turi būti nurodyti faktai ir motyvai, kuriais remiasi šie siūlymai.
ANTRASIS SKIRSNIS
DEMPINGO NUSTATYMAS
4 straipsnis. Normaliosios vertės nustatymas
1. Normaliąją vertę institucija nustato:
1) pagal šio Įstatymo 10 straipsnio nuostatas inicijavusi dempingo tyrimą. Šio tyrimo metu nustatyta preliminari normalioji vertė naudojama preliminariam dempingo skirtumui nustatyti, pagal kurį gali būti apskaičiuojamas laikinasis antidempingo muitas;
2. Normalioji vertė yra nustatoma individuali kiekvienam tiriamam eksportuotojui pagal kainas, kurias įprastomis prekybos sąlygomis už svarstomą prekę moka arba turi mokėti nepriklausomi pirkėjai eksportuojančios šalies vidaus rinkoje, išskyrus, kai normalioji vertė nustatoma pagal šio straipsnio 17 dalies nuostatas.
3. Jeigu eksportuotojas eksportuojančioje šalyje svarstomos prekės negamina arba neparduoda, normalioji vertė gali būti nustatyta pagal kitų tokios prekės gamintojų ar pardavėjų vidaus rinkos kainas įprastomis prekybos sąlygomis toje eksportuojančioje šalyje.
4. Jeigu įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančios šalies vidaus rinkoje svarstoma prekė neparduodama, parduodama nepakankamais kiekiais arba dėl ypatingos situacijos rinkoje neįmanoma tinkamai palyginti normaliosios vertės ir eksporto kainos, normalioji svarstomos prekės vertė nustatoma:
1) pagal gamybos sąnaudas prekės kilmės šalyje, pridėjus pagrįstas prekės pardavimo, administracines ir bendrąsias sąnaudas, taip pat pagrįstą pelną, arba
5. Laikoma, kad svarstoma prekė, skirta vartoti eksportuojančios šalies vidaus rinkoje, yra parduodama pakankamais kiekiais, jog būtų galima nustatyti normaliąją vertę, jei eksportuojančios šalies vidaus rinkoje jos parduota 5 procentai ar daugiau, skaičiuojant nuo bendro tokios prekės kiekio, parduoto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. Tačiau gali būti ir mažesni pardavimo kiekiai, jeigu parduodamos prekės kainos yra tipiškos toje rinkoje ir galima tinkamai jas palyginti.
6. Kainos, kuriomis už svarstomą prekę tarpusavyje atsiskaito pardavimo metu susiję ar sudarę kompensacinį susitarimą (pagal šio Įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalis) fiziniai ir juridiniai asmenys, jeigu tai tiesiogiai ar netiesiogiai turi įtakos prekių kainoms, nelaikomos kainomis įprastomis prekybos sąlygomis ir nenaudojamos nustatant normaliąją vertę, nebent būtų nustatyta, kad tokie fizinių ir juridinių asmenų tarpusavio santykiai neturi įtakos svarstomų prekių kainoms.
7. Svarstomos prekės pardavimai eksportuojančios šalies vidaus rinkoje arba į trečiąją šalį nelaikomi pardavimais įprastomis prekybos sąlygomis ir į juos neatsižvelgiama nustatant normaliąją vertę, jeigu buvo parduodama kainomis, mažesnėmis už prekės vieneto gamybos sąnaudas (pastovias ir kintamas), prie jų pridėjus pardavimo, administracines ir bendrąsias sąnaudas bei pagrįstą pelną. Ši nuostata taikoma tik tuo atveju, jei nustatoma, jog taip buvo parduodama:
1) gana ilgą laiką (paprastai vienerius metus). Tačiau net ir akivaizdaus dempingo atveju šis laikotarpis negali būti trumpesnis kaip 6 mėnesiai;
8. Jeigu svarstomos prekės kaina eksportuojančios šalies vidaus rinkoje arba kaina parduodant į trečiąją šalį yra mažesnė už prekės vieneto sąnaudas, nurodytas šio straipsnio 7 dalyje, bet pardavimo metu viršija vidutines svertines prekės vieneto sąnaudas per tiriamąjį laikotarpį, tokia kaina laikoma padengiančia visas sąnaudas per pagrįstą laikotarpį.
9. Pardavimai kaina, mažesne už vieneto sąnaudas, nurodytas šio straipsnio 7 dalyje, laikomi pardavimais pakankamai dideliais kiekiais nurodytu laikotarpiu, jeigu nustatoma, kad:
1) vidutinė svertinė vieneto pardavimo kaina normaliajai vertei nustatyti pagal sandorius yra mažesnė už vidutines svertines prekės vieneto sąnaudas, nurodytas šio straipsnio 7 dalyje, arba
10. Normaliajai vertei nustatyti nagrinėjami visi eksportuotojo sandoriai su visais svarstomos prekės vidaus rinkos pirkėjais, sudaryti per tiriamąjį laikotarpį. Eksportuotojo sandoriai nagrinėjami pagal prekių pardavimo pirminius dokumentus (važtaraščius, sąskaitas, sutartis, kainoraščius ir kt.) identifikuojant prekę, analizuojant pardavimų kiekius natūrine ir vertine išraiška, kainas, pirkėjus (didmenininkai, mažmenininkai), taikomas nuolaidas, pardavimų datas ir kitus rodiklius.
11. Siekiant deramo svarstomos prekės normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginamumo, kad būtų pagrįstai nustatytas dempingo skirtumas, pagal pirminius dokumentus nustatyta normalioji vertė koreguojama vadovaujantis šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Koreguojant normaliąją vertę įvertinami prekybos sąlygų skirtumai eksportuojančioje šalyje ir Lietuvoje.
12. Svarstomos prekės gamybos, pardavimų, bendrosios ir administracinės sąnaudos paprastai skaičiuojamos pagal tiriamo eksportuotojo arba gamintojo pateiktus duomenis, su sąlyga, kad šie duomenys atitinka eksportuojančioje šalyje nusistovėjusius apskaitos principus ir atspindi pagrįstas svarstomos prekės gamybos ir pardavimo (distribucijos) sąnaudas.
13. Tyrimo metu institucija išnagrinėja visus turimus įrodymus (tarp jų ir pateiktus eksportuotojo arba gamintojo), kad sąnaudos tinkamai paskirstytos, tačiau į juos atsižvelgiama, jei patvirtinama, kad taip sąnaudos eksportuotojų ar gamintojų buvo paskirstomos praeityje, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar tinkamai buvo nustatyti amortizacijos ir nusidėvėjimo laikotarpiai, lėšos kapitaliniams įdėjimams bei kitos išlaidos plėtrai. Nesant tinkamesnio sąnaudų paskirstymo metodo, pirmenybė teikiama sąnaudų paskirstymui pagal prekių apyvartą.
14. Jeigu šio straipsnio 13 dalyje minėtos sąnaudos dar neatsispindėjo skirstant sąnaudas, jos turi būti atitinkamai koreguojamos, atsižvelgiant į tuos neperiodinių sąnaudų straipsnius, kurie naudingi prekės gamybai ateityje ir (ar) dabar, arba atsižvelgiant į aplinkybes, dėl kurių sąnaudoms per tiriamąjį laikotarpį koregavimas daro įtakos.
15. Tuo atveju, kai per tiriamąjį laikotarpį (ar jo dalį) nauja gamyba (dėl naujos didelių papildomų investicijų reikalaujančios įrangos, taip pat prasto gamybinių pajėgumų išnaudojimo naudojant šią įrangą) turėjo įtakos sąnaudų dydžiui jų atsipirkimo laikotarpiu, naujos gamybos įdiegimo laikotarpio vidutinės sąnaudos, vadovaujantis šio straipsnio 13 dalyje nurodytais jų paskirstymo metodais, nustatomos to laikotarpio pabaigai ir pagal šio straipsnio 7, 8 ir 9 dalių nuostatas įskaičiuojamos į vidutines svertines prekės vieneto sąnaudas. Jeigu naujos gamybos įdiegimo laikotarpis trunka ilgiau už tiriamąjį laikotarpį, vidutinėmis sąnaudomis laikomos sąnaudos, buvusios tiriamojo laikotarpio pabaigoje. Šiomis sąnaudomis pagrįstai galėtų būti remiamasi atliekant tyrimą.
16. Pardavimo, bendrosios ir administracinės sąnaudos ir pelnas turi būti pagrįsti faktiniais duomenimis apie tiriamo eksportuotojo arba gamintojo svarstomos prekės gamybą ir pardavimus įprastomis prekybos sąlygomis. Tais atvejais, kai šių sąnaudų ir pelno negalima nustatyti tokiu būdu, jie gali būti nustatyti bet kuriuo iš šių būdų:
1) pagal kitų tiriamų eksportuotojų ar gamintojų svertinį faktinių svarstomos prekės gamybos ir pardavimo kilmės šalies vidaus rinkoje sąnaudų vidurkį;
2) pagal tiriamo eksportuotojo ar gamintojo tos pačios kategorijos prekių gamybos ir pardavimo įprastomis prekybos sąlygomis kilmės šalies vidaus rinkoje faktines sąnaudas;
17. Jeigu tiriamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamų svarstomų prekių, pagamintų ne rinkos ekonomikos šalyje, dempingas, normalioji vertė, viena visoms importuojamoms svarstomoms prekėms, kilusioms iš tokios šalies (išskyrus šio straipsnio 21 dalyje numatytą atvejį), apskaičiuojama bet kuriuo iš šių būdų:
1) pagal trečiosios rinkos ekonomikos šalies (toliau – trečioji šalis) svarstomos prekės gamintojo vietinėje rinkoje parduodamos prekės kainą arba pagal trečiojoje šalyje apskaičiuotą vertę (prie svarstomos prekės gamybos sąnaudų pridėjus pagrįstas pardavimo, administracines ir bendrąsias sąnaudas bei pelną);
2) pagal trečiosios šalies svarstomos prekės kainas parduodant į kitas šalis, tarp jų ir į Lietuvos Respubliką;
3) jeigu šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais būdais apskaičiuoti normaliąją vertę neįmanoma, ji gali būti apskaičiuojama bet kuriuo kitu pagrįstu būdu, tarp jų – pagal kainą, faktiškai sumokėtą ar mokėtiną už panašią prekę Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje, tinkamai pakoreguotą, jei būtina įskaityti pagrįstą pelną.
18. Ne rinkos ekonomikos šalių bei šalių, kurioms taikomas specialus režimas, sąrašą tvirtina Vyriausybė.
19. Šio straipsnio 17 dalyje nurodyta trečioji šalis parenkama pagrįstai, atsižvelgiant į patikimą informaciją apie svarstomos prekės gamybos sąlygas toje šalyje, tarp jų gamybos procesą ir prekės gamybos mastą bei visą prieinamą informaciją apie rinkos sąlygas šioje šalyje per tiriamąjį laikotarpį, ir palyginus su sąlygomis tiriamos šalies rinkoje. Taip pat turi būti atsižvelgiama į tyrimui atlikti nustatytą laiką. Jei įmanoma, trečiąja šalimi parenkama tame pačiame dempingo tyrime dalyvaujanti rinkos ekonomikos šalis. Apie trečiosios šalies parinkimą suinteresuotosioms šalims pranešama iš karto netrukus po sprendimo atlikti dempingo tyrimą įsigaliojimo ir skiriama 10 kalendorinių dienų nuomonei dėl šios šalies parinkimo pareikšti.
20. Tęsdama tyrimą ir atsižvelgdama į ribotą laiką, institucija gali pakeisti laikiniesiems antidempingo muitams nustatyti pasirinktą trečiąją šalį kita šalimi ir pagal pastarosios duomenis atlikusi skaičiavimus teikti siūlymą Vyriausybei taikyti antidempingo muitą. Toks pakeitimas galimas, jei atliekant tyrimą dėl ne rinkos ekonomikos šalyje pagamintų prekių importo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją priimamas sprendimas atlikti kitą tos pačios prekės, pagamintos rinkos ekonomikos šalyje, dempingo tyrimą. Kita nei pradiniame tyrime (pagal kurio rezultatus taikomas nustatytas antidempingo muitas) trečioji šalis gali būti pasirinkta ir atliekant peržiūras pagal šio Įstatymo septintojo skirsnio nuostatas.
21. Atliekant importuojamų į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją svarstomų prekių (pagamintų šalyse, įrašytose į šio straipsnio 18 dalyje nurodytą sąrašą ar bet kurioje kitoje ne rinkos ekonomikos šalyje, kuri dempingo tyrimo pradžios dieną yra Pasaulio prekybos organizacijos narė) dempingo tyrimą, normalioji vertė nustatoma tokiu pat būdu kaip rinkos ekonomikos šalies eksportuotojui tik tuo atveju, jei tiriamo eksportuotojo pateikti dokumentai įrodo, kad svarstoma prekė gaminama ir parduodama rinkos ekonomikos sąlygomis. Jei tokių įrodymų nėra, normalioji vertė nustatoma vadovaujantis šio straipsnio 17 dalies nuostatomis.
22. Institucija, suinteresuotosioms šalims suteikusi galimybę pateikti komentarus, per tris mėnesius nuo tyrimo pradžios (pagal šio straipsnio 23 dalyje nurodytus kriterijus) turi nustatyti, ar gamintojas veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Šiuo klausimu institucijos priimtas sprendimas galioja visą tyrimo laiką.
23. Kriterijai, pagal kuriuos institucija (jai pateikus atitinkamus dokumentus) nustato, ar šio straipsnio 21 dalyje nurodytų šalių gamintojai svarstomą prekę gamina rinkos ekonomikos sąlygomis, yra šie:
1) gamintojo sprendimai dėl įmonės valdymo, svarstomos prekės gamybos sąnaudų, įskaitant išlaidas žaliavoms ir kitiems ištekliams, technologijai, darbo jėgai apmokėti, pardavimams bei investicijoms, taip pat dėl svarstomos prekės kainų ir pardavimo rinkų priimami savarankiškai, nereguliuojant valstybei, atsižvelgiant į rinkoje vyraujančią pasiūlą ir paklausą, o pagrindinės svarstomos prekės gamybos sąnaudos iš esmės atitinka jų rinkos kainą toje šalyje;
2) gamintojas turi vieną aiškų apskaitos dokumentų rinkinį, kurio auditą galima laisvai atlikti ir kuris yra naudojamas įvairiems tikslams;
3) įmonės gamybos išlaidoms ir finansinei būklei nedaro įtakos iš ne rinkos ekonomikos sistemos išlikę dideli nukrypimai, ypač susiję su turto nuvertėjimu, jo nurašymais, barterine prekyba ir skolų apmokėjimu;
5 straipsnis. Svarstomos prekės eksporto kainos nustatymas
1. Atliekant dempingo tyrimą eksporto kaina nustatoma kiekvienam tiriamam eksportuotojui, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
2. Jeigu atlikdama importuojamų į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją iš ne rinkos ekonomikos šalies prekių dempingo tyrimą institucija pagal šio Įstatymo 4 straipsnio 21 dalies reikalavimus eksportuotojui nustato individualią normaliąją vertę, turi būti nustatyta ir individuali eksporto kaina. Kitu atveju visiems tiriamos ne rinkos ekonomikos šalies eksportuotojams pagal viso svarstomos prekės eksporto iš tos šalies svertinį eksporto kainos vidurkį nustatoma viena eksporto kaina.
3. Eksporto kainai nustatyti nagrinėjami visi svarstomos prekės eksportuotojo eksporto sandoriai su visais pirkėjais, sudaryti per tiriamąjį laikotarpį, arba tie iš jų, kurie atspindi pakankamus pardavimo eksportui kiekius, įskaitant ir sandorius dėl eksporto iš eksportuojančios šalies į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją per trečiąsias šalis.
4. Eksportuotojo sandoriai nagrinėjami pagal prekių pardavimo pirminius dokumentus (važtaraščius, sąskaitas, sutartis, kainoraščius ir kt.) identifikuojant prekę, analizuojant pardavimų kiekius natūrine ir vertine išraiška, pirkėjų (didmenininkų, mažmenininkų) kainas, taikomas nuolaidas, pardavimų datas ir kitus rodiklius.
5. Eksporto kaina, nustatyta iš pirminių dokumentų, gali būti koreguojama pagal šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytus veiksnius, siekiant, kad būtų galima palyginti svarstomos prekės normaliąją vertę ir eksporto kainą pagrįstam dempingo skirtumui nustatyti.
6. Jeigu eksporto kainos negalima nustatyti arba jei institucijai kyla įtarimas, kad eksporto kaina yra nepatikima (dėl eksportuotojo ir importuotojo ar trečiosios šalies tarpusavio saitų ar kompensacinio susitarimo), eksporto kaina gali būti apskaičiuota pagal kainą, už kurią importuota prekė perparduota pirmam pirkėjui, su eksportuotoju nesusijusiam tarpusavio saitais ar kompensaciniu susitarimu. Jeigu prekė neperparduota tokiam pirkėjui arba neperparduota tomis sąlygomis, kokiomis buvo importuota, eksporto kaina turi būti apskaičiuota bet kuriuo kitu priimtinu būdu.
7. Šio straipsnio 6 dalyje nustatytais atvejais, norint nustatyti patikimą eksporto kainą prie Lietuvos Respublikos muitų sienos, apskaičiuota eksporto kaina koreguojama atsižvelgiant į visas išlaidas (įskaitant muitus ir mokesčius, patirtus laikotarpiu tarp importavimo ir perpardavimo, taip pat padidėjusį pelną).
8. Tais atvejais, kai įprastines vietinio importuotojo išlaidas padengia kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris su vietiniu importuotoju ar eksportuotoju yra susijęs arba sudaręs kompensacinį susitarimą, eksporto kaina gali būti koreguojama atsižvelgiant į:
2) įvairių muitų ir kitų mokesčių, mokamų importuojančioje šalyje importuojant arba parduodant prekes, dydžio skirtumus;
6 straipsnis. Normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimas
1. Dempingo skirtumui nustatyti institucija turi palyginti svarstomos prekės eksporto kainą ir normaliąją vertę. Šis palyginimas turi būti atliktas tuo pačiu prekybos lygiu (paprastai išsiuntimo iš įmonės, neįskaitant transportavimo ir distribucijos išlaidų), lyginant per kiek galima artimesnį laiką parduotas svarstomas prekes. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitus skirtumus, kurie turi įtakos kainoms ir jų palyginamumui. Dėl šių skirtumų eksporto kaina ir normalioji vertė turi būti koreguojamos iš eksporto kainos ir normaliosios vertės atitinkamas sumas atimant arba pridedant. Koreguojant turi būti parodomos išlaidos lyginamo laikotarpio pabaigoje arba, jeigu tas laikotarpis ilgesnis už tiriamąjį laikotarpį, šio ilgesnio laikotarpio išlaidos, į kurias pagrįstai gali atsižvelgti institucija tyrimo metu.
2. Veiksniai, pagal kuriuos gali būti koreguojama normalioji vertė ir eksporto kaina:
1) eksportuojamos prekės ir prekės, skirtos vartoti eksportuojančios šalies vidaus rinkoje, fizinės charakteristikos. Koregavimo suma turi atitikti pagrįstą eksportuojamos prekės ir prekės vidaus vartojimui fizinių charakteristikų skirtumo rinkos vertę. Pagal fizinių charakteristikų skirtumus, kurie neturi įtakos šių prekių rinkos kainai, nekoreguojama;
2) importo mokesčiai ir netiesioginiai mokesčiai. Koregavimo suma turi atitikti visus importo mokesčius ir netiesioginius mokesčius, mokamus už svarstomą prekę ar jos gamybai panaudotas medžiagas, kai ši prekė skirta vartoti eksportuojančioje šalyje, bet kurie nėra renkami arba yra grąžinami, kai prekė eksportuojama į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją;
3) nuolaidos ir parduotų prekių kiekiai. Koreguojama dėl nuolaidų skirtumų, įskaitant nuolaidas, suteiktas atsižvelgiant į parduotų prekių kiekius ir tiesiogiai susietas su pardavimais, nagrinėjamais atliekant dempingo tyrimą. Taip pat gali būti koreguojama dėl atidėtų nuolaidų, jei jos buvo nuolat taikomos ankstesniu laikotarpiu prieš atliekant dempingo tyrimą ir atitinka tokioms nuolaidoms keliamas sąlygas;
4) prekybos lygis (didmeninė, mažmeninė prekyba ir kt.). Koreguojama esant skirtingiems prekybos lygiams, jei eksporto kaina (įskaitant apskaičiuotą eksporto kainą) vidaus rinkos ir eksporto rinkos distribucijos tinkle priklauso kitam prekybos lygiui negu normalioji vertė ir jei toks prekybos lygių skirtumas turi įtakos kainų palyginamumui; šią įtaką rodo pastovūs ir dideli prekybos lygių skirtumai ir pardavimo kainų skirtumai eksportuojančios šalies vidaus rinkoje. Koregavimo suma turi būti pagrįsta tų skirtumų rinkos verte. Tais atvejais, kai prekybos lygių skirtumai negali būti kiekybiškai išreikšti, nes eksportuojančios šalies vidaus rinkoje nėra atitinkamų lygių arba dėl kitų aplinkybių, gali būti koreguojama kitais būdais;
5) transportavimo, draudimo, krovimo, parengimo prekybai (konteinerių terminalo mokesčiai, mokesčiai už muitinės agentų paslaugas ir kiti) ir papildomos aptarnavimo išlaidos. Koreguojama pagal išlaidų (jei jos įeina į prekės kainą), tiesiogiai susijusių su šiomis paslaugomis gabenant svarstomą prekę iš eksportuotojo patalpų nepriklausomam pirkėjui, skirtumus. Siekiant palyginti kainas išsiuntimo iš įmonės lygiu, transportavimo išlaidos, jei jos įeina į normaliąją vertę ir (ar) eksporto kainą, turi būti išskaitytos;
6) pakavimas. Koreguojama pagal išlaidų, tiesiogiai susijusių su svarstomos prekės pakavimu, skirtumus;
7) kreditas. Koreguojama pagal bet kokio kredito, suteikto nagrinėjamiems pardavimams atlikti, išlaidų skirtumus, jei šie skirtumai (palankesnės kredito suteikimo sąlygos) lemia kliento sprendimą imti kreditą ir dėl to turi įtakos kainų palyginamumui;
8) aptarnavimo išlaidos pardavus prekę. Koreguojama pagal šiame Įstatyme arba pardavimo sutartyse nustatytų įsipareigojimų, garantijų dėl techninės pagalbos ir aptarnavimo išlaidų skirtumus. Tačiau jei garantijų išlaidos nesusijusios su tiriamuoju laikotarpiu, nekoreguojama;
9) komisiniai. Koreguojama pagal komisinių, kuriuos eksportuotojas sumokėjo prekybininkui ar prekybos agentui (apskaičiuotų kiekvienam nagrinėjamam pirkimui), skirtumus;
10) valiutos konvertavimas. Paprastai, kad būtų galima kainas tinkamai palyginti, būtina valiutas konvertuoti. Konvertuojama laikantis pardavimo dienos valiutų keitimo kurso. Paprastai pardavimo diena laikoma sąskaitoje–faktūroje nurodyta data, bet gali būti laikoma ir sutarties sudarymo, prekės užsakymo ar patvirtinimo data, atsižvelgiant į tai, kuriame dokumente nustatytos esminės pardavimo sąlygos. Tuo atveju, kai yra sudarytas išankstinis sandoris dėl svarstomos prekės eksporto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, užsienio valiutos konvertuojamos pagal tame išankstiniame sandoryje numatytą valiutos keitimo kursą. Valiutų keitimo kurso svyravimų nepaisoma ir eksportuotojams suteikiama 60 dienų pakoreguoti savo eksporto kainas pagal tiriamuoju laikotarpiu buvusius ilgalaikius valiutų kurso pasikeitimus;
11) kiti veiksniai. Gali būti koreguojama ir dėl kitų veiksnių skirtumų, jei įrodoma, kad jie turi įtakos kainų palyginamumui. Atsižvelgdama į tai, kad keli iš šio straipsnio 2 dalyje išvardytų veiksnių gali sutapti, institucija turi užtikrinti, kad pakoregavimai, kurie pagal šią nuostatą buvo padaryti, ypač dėl parduotų prekių kiekio ar nuolaidų skirtumų, taip pat prekybos lygių skirtumo, nesikartotų.
3. Koreguojama gali būti arba institucijos iniciatyva, arba koregavimu suinteresuotos šalies prašymu. Jei koregavimu suinteresuota šalis prašyme koreguoti nurodo, kad normalioji vertė ir eksporto kaina yra nepalyginamos, ji privalo pateikti institucijai įrodymus, kad įvairių veiksnių skirtumai turi įtakos kainoms ar jų palyginamumui.
4. Tuo atveju, kai prekės į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją eksportuojamos ne iš prekės kilmės šalies, bet iš šalies tarpininkės, eksporto kaina turi būti palyginama su prekės normaliąja verte eksportuojančioje šalyje. Jeigu prekė yra tiktai pervežama per tarpinę šalį arba jeigu tokia prekė iš viso negaminama toje šalyje, arba jeigu jai nėra palyginamosios kainos toje šalyje, eksporto kaina yra lyginama su normaliąja verte prekės kilmės šalyje.
7 straipsnis. Dempingo skirtumo nustatymas
1. Atlikus normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimą pagal šio Įstatymo 6 straipsnį, turi būti nustatytas dempingo skirtumas per tiriamąjį laikotarpį.
2. Kiekvienam tiriamam eksportuotojui nustatomas individualus dempingo skirtumas, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje numatytus atvejus.
3. Dempingo skirtumas nustatomas:
1) palyginant normaliosios vertės svertinį vidurkį su visų tokios prekės eksporto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją sandorių kainų svertiniu vidurkiu arba
4. Normalioji vertė, nustatyta kaip svertinis vidurkis, gali būti palyginta su individualių eksporto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją sandorių kainomis, jeigu institucija nustato, kad eksporto kainos labai skiriasi lyginant skirtingus pirkėjus, regionus arba laiko periodus, ir jeigu aukščiau minėti būdai – svertinio vidurkio palyginimas su svertiniu vidurkiu (šio straipsnio 3 dalies 1 punktas) ar sandorio palyginimas su sandoriu (šio straipsnio 3 dalies 2 punktas) – neparodo viso dempingo masto.
5. Tais atvejais, kai dempingo skirtumai yra nevienodi, gali būti nustatytas dempingo skirtumo svertinis vidurkis.
7. Jei tiriamas ne rinkos ekonomikos šalyje pagamintos prekės dempingas, visoms importuojamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją tos šalies kilmę turinčioms svarstomoms prekėms, išskyrus šio straipsnio 8 dalyje numatytus atvejus, nustatomas vienas dempingo skirtumas. Dempingo skirtumas apskaičiuojamas palyginus bendrą šiai šaliai nustatytą normaliąją vertę su viena šiai šaliai nustatyta eksporto kaina.
8. Individualus dempingo skirtumas gali būti nustatytas ir atskiram ne rinkos ekonomikos šalies eksportuotojui, jeigu:
1) pagal šio Įstatymo 4 straipsnio 21 dalies nuostatas jam gali būti nustatyta individuali normalioji vertė. Šiuo atveju eksportuotojui individualus dempingo skirtumas apskaičiuojamas palyginant jo individualią normaliąją vertę su individualia eksporto kaina;
2) ne rinkos ekonomikos šalies (nenurodytos 4 straipsnio 21 dalyje) eksportuotojas įrodo, kad valstybė nereguliuoja nei įmonės valdymo, nei svarstomos prekės gamybos, nei kainų. Šiuo atveju individualus dempingo skirtumas nustatomas palyginus vieną visai tiriamai ne rinkos ekonomikos šaliai nustatytą normaliąją vertę su pagal 5 straipsnio reikalavimus nustatyta šio eksportuotojo individualia eksporto kaina.
9. Pagal šio straipsnio 8 dalies nuostatas individualus dempingo skirtumas gali būti nustatytas tik tuo atveju, jei to prašo svarstomos prekės gamintojas ar eksportuotojas. Prašymas turi būti pateiktas per institucijos nustatytą laikotarpį atsakymams pagal šio Įstatymo 15 straipsnio 2 dalį pateikti, nurodant svarias priežastis individualiam dempingo skirtumui nustatyti, o prašantysis sudaro sąlygas institucijai patikrinti pateiktus įrodymus. Jei prašymą gamintojo ar eksportuotojo vardu pateikia importuotojas, prašymas laikomas nepakankamai pagrįstu ir individualūs skaičiavimai neatliekami.
8 straipsnis. Žalos nustatymas
1. Reali vietinių gamintojų dėl dempingo patiriama žala pasireiškia neigiamu poveikiu jų ekonominiams rodikliams.
2. Pagal visus pateiktus įrodymus, vadovaujantis šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatomis, žala vietiniams gamintojams nustatoma išnagrinėjus šiuos veiksnius:
1) svarstomos prekės importo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kiekius bei šio importo poveikį panašių prekių kainoms vidaus rinkoje;
3. Nagrinėjant svarstomos prekės importo poveikį, turi būti nustatyta, ar svarstomos prekės importas labai padidėjo natūrine išraiška arba palyginti su panašios prekės gamybos kiekiu, arba palyginti su suvartojimu Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje.
4. Nagrinėjant svarstomos prekės importo poveikį panašių prekių kainoms vidaus rinkoje, turi būti nustatyta:
1) ar svarstoma prekė buvo parduodama daug mažesnėmis kainomis, negu vietinių gamintojų gaminama panaši prekė, arba
5. Nagrinėjant svarstomos prekės importo poveikį vietiniams gamintojams, turi būti atsižvelgta į visus svarbius ekonominius veiksnius ir rodiklius, apibūdinančius vietinių gamintojų (ūkio šakos) būklę, tarp jų:
1) vietinių gamintojų pastangas atsigauti po dempingo ir subsidijuoto importo praeityje padaryto poveikio;
2) faktinį ir galimą vietinių gamintojų gaminamos panašios prekės gamybos kiekio, parduodamo kiekio, pelno, rinkos dalies, gamybos našumo, investicijų atsipirkimo, gamybinių pajėgumų išnaudojimo sumažėjimą;
6. Kai atliekant tyrimą tuo pat metu nagrinėjamas svarstomos prekės importas daugiau kaip iš vienos šalies, šio importo poveikis vertinamas bendrai (atskirai nenagrinėjant svarstomos prekės importo iš kiekvienos šalies poveikio) tik tuomet, kai nustatoma, kad:
1) dempingo skirtumas, apskaičiuotas importui iš kiekvienos šalies, ir svarstomos prekės importo iš kiekvienos šalies kiekis yra reikšmingi (pagal šio Įstatymo 12 straipsnio 6 dalį);
7. Esant šio Įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatytoms aplinkybėms, net jei žala dėl dempingo ir nepadaroma didesnei vietinių gamintojų daliai, ji gali būti nustatyta, jei įrodoma, kad:
8. Kad kitų veiksnių padaryta žala nebūtų vertinama kaip svarstomos prekės importo dempingo kainomis daroma žala, institucija, nustatydama žalą vietiniams gamintojams, turi išnagrinėti ir kitus žinomus veiksnius, tuo pačiu metu darančius neigiamą poveikį vietinių gamintojų būklei, ypač:
9. Svarstomos prekės importo dempingo kainomis poveikis panašios prekės gamybai turi būti įvertintas, jei prieinami duomenys sudaro galimybę atskirai nustatyti tą gamybą remiantis tokiais kriterijais kaip gamybos procesas, gamintojų parduodamų prekių kiekiai ir gaunamas pelnas. Jei atskirai nustatyti tos gamybos negalima, importo dempingo kainomis poveikis turi būti nustatytas išnagrinėjant kuo siauresnę prekių grupę (į kurią įeina panaši prekė), pagal kurią reikalinga informacija gali būti pateikta. Šios dalies nuostatos taikomos ir šio Įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nurodytais atvejais.
10. Žalos grėsmė turi būti pagrįsta faktiniais duomenimis, o ne vien pareiškimais, prielaidomis ar galimybėmis. Aplinkybių, dėl kurių dempingas sąlygotų žalą, pasikeitimas turi būti aiškiai numatomas ir neišvengiamas.
11. Siekiant nustatyti, ar vietiniams gamintojams gresia žala, turi būti atsižvelgta į tai:
1) ar svarstomos prekės dempingo kainomis importo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją didėjimo tempas yra spartus ir rodo tendenciją, kad importas gerokai didės;
2) ar eksportuotojo turimi pajėgumai arba neišvengiamas eksportuotojo pajėgumų didėjimas patvirtina svarstomos prekės eksporto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją dempingo kainomis didėjimo tikimybę. Šiuo atveju turi būti atsižvelgta į tai, ar yra kitų potencialių eksporto rinkų ir ar jos prieinamos eksportuotojui;
3) ar svarstoma prekė importuojama tokiomis kainomis, kurios gali priversti vietinius gamintojus labai sumažinti panašios prekės kainas vidaus rinkoje arba neleisti jų didinti, kas priešingu atveju įvyktų, ir kurios tikriausiai padidintų importuojamos svarstomos prekės paklausą;
12. Šio straipsnio 2, 4, 5, 8 ir 11 dalyse nurodytų veiksnių sąrašas nėra išsamus. Nė vienas iš nurodytų veiksnių atskirai nėra lemiantis priimant vieną ar kitą sprendimą dėl žalos, tačiau jų visuma turi lemti išvadą, kad, jei nebus taikomas antidempingo muitas, svarstomos prekės importas dempingo kainomis ir ateityje darys žalos vietiniams gamintojams.
9 straipsnis. Vietinių gamintojų nustatymas
1. Lietuvos Respublikoje panašią prekę gaminantys gamintojai laikomi vietiniais gamintojais, jei prašymui atlikti dempingo tyrimą pritariančių panašios prekės gamintojų gamyba (išskyrus šio straipsnio 2 ir 5 dalyse nustatytus atvejus) sudaro:
1) daugiau kaip 50 procentų panašios prekės gamybos tų gamintojų, kurie išreiškė savo pritarimą ar nepritarimą dėl tyrimo atlikimo, ir
2. Kai Lietuvos gamintojai yra susiję su svarstomos prekės eksportuotojais ar importuotojais arba patys yra tokios prekės importuotojai, vietiniais gamintojais laikomi likusieji panašią prekę gaminantys gamintojai ir nustatant, ar tam tikros gamintojų grupės gamybos kiekis sudaro didžiąją visos tų prekių gamybos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje dalį, jų gamybos kiekis neįskaičiuojamas.
3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis esant pagrindui manyti, kad susiję gamintojai elgsis kitaip negu nesusiję gamintojai, laikoma, kad gamintojas yra susijęs su eksportuotoju ar importuotoju tik tais atvejais, jeigu:
4. Laikoma, kad gamintojas, eksportuotojas, importuotojas kontroliuoja kitą gamintoją, eksportuotoją, importuotoją tuomet, kai pirmasis turi teisines galimybes varžyti kitą ar jam vadovauti arba pagal faktinę veiklą jo padėtis leidžia tai atlikti.
5. Išimtiniais atvejais (kai svarstomos prekės importas sukoncentruotas tam tikroje izoliuotoje rinkoje ir daro žalos tos izoliuotos rinkos gamintojams) nagrinėjant panašios prekės gamybą, Lietuvos Respublikos muitų teritorija gali būti suskirstyta į dvi ar daugiau rinkų. Kiekvienoje iš šių rinkų esantys panašios prekės gamintojai gali būti laikomi vietiniais gamintojais, jeigu:
1) tokioje rinkoje esantys gamintojai parduoda joje visą jų pagamintų panašių prekių kiekį arba ne mažiau kaip 80 procentų;
6. Kai vietiniais gamintojais (pagal šio straipsnio 5 dalį) laikomi tik tam tikroje Lietuvos Respublikos muitų teritorijos rinkoje esantys gamintojai, svarstomos prekės gamintojams ar eksportuotojams turi būti suteikta galimybė, vadovaujantis penktojo skirsnio nuostatomis, įsipareigoti padidinti kainas arba nutraukti svarstomos prekės dempingo kaina eksportą į tą Lietuvos Respublikos muitų teritorijos dalį.
7. Šio straipsnio 6 dalyje nustatytu atveju, vertinant valstybės suinteresuotumą antidempingo priemonėmis, turi būti atsižvelgiama į regiono interesus. Jeigu nedelsiant nepasiūlomas tinkamas įsipareigojimas dėl kainos arba susidaro šio Įstatymo 25 straipsnyje numatytos aplinkybės, antidempingo muitas (įskaitant laikinąjį antidempingo muitą) gali būti nustatytas svarstomai prekei, importuojamai į visą Lietuvos Respublikos muitų teritoriją.
TREČIASIS SKIRSNIS
DEMPINGO TYRIMAS
10 straipsnis. Tyrimo inicijavimas
1. Tyrimas nustatyti dempingą, jo mastą ir poveikį pradedamas, kai institucija vietinių gamintojų vardu gauna raštišką prašymą, atitinkantį šio Įstatymo 11 straipsnio reikalavimus, ir priima sprendimą atlikti tyrimą.
2. Pateikti prašymą vietinių gamintojų vardu, kaip tai apibrėžta šio Įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje, gali fizinis ar juridinis asmuo ar jiems atstovaujančios asociacijos.
3. Išimtiniais atvejais, kai tyrimo negalima inicijuoti pagal vietinių gamintojų prašymą, tyrimas gali būti pradedamas pagal ministerijos (ministerijų), kurios valdymo sričiai yra priskirta svarstomos prekės gamyba, prašymą arba asociacijų, atstovaujančių vietiniams gamintojams, prašymą, kuriame turi būti pateikti šio Įstatymo 11 straipsnyje nurodyti įrodymai.
11 straipsnis. Prašymas atlikti tyrimą
1. Prašyme atlikti tyrimą turi būti išdėstyti dempingo, vietinio gamintojo patiriamos žalos ir priežastinio ryšio tarp svarstomos prekės importo ir vietinio gamintojo patiriamos žalos įrodymai. Kartu su prašymu atlikti tyrimą kaip atskiri priedai turi būti pateikti šie duomenys (jei jie yra prieinami prašymo pateikėjui):
1) prašymo pateikėjo (pateikėjų) – fizinio asmens vardas, pavardė, adresas ir telefonas (juridinio asmens pavadinimas, įmonės kodas, buveinės adresas ir telefonas), žinomų panašios prekės Lietuvos gamintojų (ar panašios prekės gamintojų asociacijų Lietuvoje) sąrašas;
2) kai prašymo pateikėjo panašios prekės gamybos kiekis nesudaro šio Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto kiekio, pateikėjas turi kreiptis į kitus panašią prekę gaminančius vietinius gamintojus, kad jie raštu pritartų prašymui atlikti tyrimą. Pritarimuose, kurie kartu su prašymu pateikiami institucijai, turi būti nurodytas ir kiekvieno iš pritariančių gamintojų panašios prekės gamybos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje dydis natūrine ir vertine išraiška, taip pat nurodyta, kokią visos panašios prekės gamybos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje dalį tai sudaro;
3) detalus svarstomos prekės aprašymas (įskaitant fizines, technines, chemines charakteristikas bei vartojamąsias savybes) ir kodas pagal Lietuvos Respublikos kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą;
7) duomenys, reikalingi normaliajai vertei nustatyti pagal svarstomos prekės pardavimo kainas jos kilmės ir (ar) eksportuojančių šalių rinkose, arba, kai prekės normalioji vertė, prašymo pateikėjo nuomone, nustatytina kitais šio Įstatymo 4 straipsnyje nurodytais būdais, – duomenys, reikalingi normaliajai vertei nustatyti tam tikru būdu;
2. Kartu su prašymu atlikti tyrimą, be šio straipsnio 1 dalyje nustatytų duomenų, turi būti pateikti ir kiti prašymo pagrįstumą patvirtinantys dokumentai. Taip pat turi būti pateikta nekonfidenciali prašymo atlikti tyrimą santrauka.
3. Iki sprendimo atlikti tyrimą priėmimo informacija apie gautą prašymą viešai neskelbiama, tačiau prieš pradėdama tyrimą institucija apie gautą prašymą atlikti tyrimą bei šio Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju diplomatiniais kanalais praneša svarstomos prekės kilmės ar eksportuojančių šalių vyriausybėms.
12 straipsnis. Prašymo atlikti tyrimą nagrinėjimas
1. Institucija, gavusi prašymą atlikti tyrimą, patikrina, ar prašymas pateiktas vietinių gamintojų vardu, kaip nustatyta šio straipsnio 3 dalyje, ar prašymas atitinka 11 straipsnio reikalavimus, išnagrinėja jame pateiktus įrodymus ir nustato, ar jų pakanka tyrimo atlikimui pagrįsti. Jei bent viena iš nurodytų sąlygų netenkinama, institucija praneša apie tai prašymo pateikėjui ir nustato terminą trūkumams pašalinti. Jei prašymo pateikėjas per institucijos nustatytą terminą nurodytų trūkumų nepašalina arba ir papildomai pateikta informacija negalima pagrįsti dempingo tyrimo atlikimo tikslingumo, kaip nustatyta šio Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, institucija priima sprendimą tyrimo neatlikti.
2. Jei prašymo pateikėjo panašios prekės gamybos kiekis nesudaro šio Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto kiekio ir jis dėl objektyvių priežasčių negali pateikti pakankamai kitų panašios prekės vietinių gamintojų rašytinių pritarimų prašymui atlikti tyrimą, institucija per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo atlikti tyrimą gavimo gali raštu apklausti kitus panašią prekę gaminančius vietinius gamintojus, ar jie pritaria šiam prašymui.
3. Prašymas laikomas pateiktu vietinių gamintojų vardu, jei prašymo pateikėjo ir prašymui pritarusių gamintojų panašios prekės gamybos kiekis sudaro šio Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytą gamybos kiekį.
4. Tyrimas neatliekamas, jeigu išnagrinėjus prašymą ir apklausus vietinius gamintojus nustatoma, kad:
1) prašymo negalima laikyti pateiktu vietinių gamintojų vardu, nes pagal šio straipsnio 3 dalies sąlygas jam pritariančių gamintojų panašios prekės gamybos kiekis nesudaro nustatyto kiekio;
2) prašyme išdėstytų dempingo, žalos ir priežastinio ryšio tarp svarstomos prekės importo ir vietinių gamintojų patiriamos žalos įrodymų nepakanka tyrimo atlikimui pagrįsti;
5. Dempingo skirtumas yra nereikšmingas, jei jis sudaro mažiau kaip 2 procentus svarstomos prekės eksporto kainos. Svarstomos prekės importo kiekis laikomas nereikšmingu, jei tenkinama bent viena iš šių sąlygų:
1) svarstomos prekės importas iš vienos šalies sudaro mažiau kaip 3 procentus viso panašios prekės importo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kiekio, išskyrus, kai svarstomos prekės importo kiekis atskirai sudaro mažiau kaip 3 procentus, o iš tokių užsienio šalių kartu – daugiau kaip 7 procentus viso svarstomos prekės importo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kiekio;
2) svarstomos prekės importas iš vienos šalies sudaro mažiau kaip 1 procentą Lietuvos rinkoje suvartojamo kiekio, išskyrus, kai svarstomos prekės importo kiekis atskirai sudaro mažiau kaip 1 procentą, o iš tokių užsienio šalių kartu – 3 procentus ar daugiau Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje suvartojamo panašios prekės kiekio.
13 straipsnis. Sprendimo atlikti tyrimą priėmimas
1. Institucija, išnagrinėjusi gautą prašymą ir kartu pateiktą informaciją, ne vėliau kaip per 45 kalendorines dienas nuo prašymo gavimo priima sprendimą atlikti tyrimą arba jo neatlikti ir apie tai praneša prašymo pateikėjui (pateikėjams).
2. Jei prašymas atlikti tyrimą pateiktas vietinių gamintojų ir jis atitinka šio Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jei nėra tenkinama nė viena šio Įstatymo 12 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytų sąlygų, institucija priima sprendimą atlikti tyrimą, kitu atveju – neatlikti tyrimo.
3. Institucija, priėmusi sprendimą atlikti tyrimą, šio Įstatymo 39 straipsnyje nustatyta tvarka apie tai paskelbia „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir praneša žinomoms suinteresuotosioms šalims. Nepažeidžiant šio Įstatymo 41 straipsnio nuostatų, prašymo tekstas turi būti pateiktas visiems žinomiems svarstomos prekės eksportuotojams ir eksportuojančių šalių vyriausybėms. Jei svarstomos prekės gamintojų ar eksportuotojų yra daug, prašymo atlikti tyrimą tekstas gali būti pateiktas tik eksportuojančių šalių vyriausybėms ar atitinkamoms prekybos ir verslo asociacijoms.
14 straipsnis. Tyrimo trukmė
15 straipsnis. Tyrimo eiga
1. Institucija, priėmusi sprendimą atlikti tyrimą, visiems žinomiems vietiniams gamintojams, importuotojams, užsienio gamintojams bei eksportuotojams parengia ir pateikia atitinkamus klausimynus, kuriuose nurodoma, kokios informacijos reikia tyrimui.
2. Klausimynus gavusioms suinteresuotosioms šalims turi būti skirta ne mažiau kaip 30 kalendorinių dienų (skaičiuojant nuo klausimyno gavimo dienos) atsakymams pateikti. Laikoma, kad eksportuotojas klausimyną gauna per 1 savaitę nuo jo išsiuntimo ar perdavimo atitinkamos eksportuojančios šalies diplomatinei atstovybei. Jei klausimyną gavusi suinteresuotoji šalis nurodo svarbias aplinkybes, dėl kurių negali laiku pateikti atsakymų, institucija, atsižvelgdama į tyrimui skirtą laiką, gali pratęsti atsakymui skirtą terminą.
3. Atliekant tyrimą paprastai nagrinėjami tiriamojo laikotarpio, kurio patikimus finansinius bei kitus tyrimui reikalingus duomenis galima surinkti, duomenys. Tiriamasis laikotarpis yra nurodomas institucijos sprendime atlikti tyrimą. Dempingo daromai žalai įvertinti nagrinėjami trejų ankstesnių metų duomenys. Informacija, susijusi su laikotarpiu po sprendimo atlikti tyrimą priėmimo, nesvarstoma.
5. Norėdama patikrinti suinteresuotųjų šalių pateiktą informaciją, kai prašymo pateikėjo (pateikėjų), kitų suinteresuotųjų šalių pateikta informacija ar iš kitų šaltinių gauta informacija yra prieštaringa arba kai reikia išsamesnės informacijos, institucija gali kreiptis į prekės kilmės ar eksportuojančios šalies vyriausybę prašydama leisti jos teritorijoje atlikti tyrimą ir, gavusi jos bei su tyrimu susijusios įmonės (svarstomos prekės užsienio gamintojo ar eksportuotojo) sutikimą, tyrimą atlikti. Tyrimas prekės kilmės ar eksportuojančios šalies teritorijoje atliekamas vadovaujantis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
6. Institucija, vadovaudamasi šio straipsnio 5 dalies nuostatomis, gali organizuoti apsilankymus su tyrimu susijusių įmonių veiklos vietose, kad galėtų patikrinti svarstomos prekės užsienio gamintojų, eksportuotojų, importuotojų, prekybininkų (jų pačių ar jų atstovų), jiems atstovaujančių asociacijų pateiktus duomenis (pirminius duomenis ir dokumentus) bei pateiktą informaciją. Tokie apsilankymai galimi tik tuomet, jei į klausimyną buvo atsakyta tinkamai ir laiku. Prieš apsilankymą atitinkamoms įmonėms turi būti pranešta, kokie duomenys bus tikrinami ir kokią informaciją reikės pateikti papildomai apsilankymo metu. Šis reikalavimas neriboja galimybės apsilankymo metu prašyti detalizuoti pateiktą informaciją ir pateikti papildomą informaciją. Apsilankymų metu institucijos prašymu jai gali talkinti prekės kilmės ar eksportuojančios šalies, kurioje atliekamas tyrimas, pareigūnai.
7. Jei suinteresuotoji šalis nebendradarbiauja su tyrimą atliekančia institucija, trukdo atlikti tyrimą, atsisako pateikti reikalingą informaciją, ją pateikia pavėluotai arba pateikia tik jos dalį, arba nustatoma, kad suinteresuotoji šalis pateikė neteisingą informaciją, priimant sprendimus neteisinga informacija atmetama ir vadovaujamasi pateikta informacijos dalimi bei institucijos turimais įrodymais. Tokiu būdu institucijos priimtas sprendimas gali būti mažiau palankus šiai šaliai, nei tas, kuris būtų, jei šalis būtų bendradarbiavusi. Institucija sprendime atlikti tyrimą turi raštu įspėti suinteresuotąsias šalis apie galimas nebendradarbiavimo pasekmes. Tačiau jei suinteresuotosios šalies pateiktoje informacijoje yra netikslumų, bet juos galima patikrinti ir dėl to nesusidaro didelių sunkumų informaciją naudoti, o suinteresuotoji šalis visais įmanomais būdais stengėsi pateikti tinkamą informaciją, pateiktoji informacija neatmetama.
8. Informacijos nepateikimas, kai reikalaujama ją pateikti kompiuterinėse laikmenose, nelaikomas vengimu pateikti informaciją, jei suinteresuotoji šalis įrodo, kad informacijos pateikimas reikalaujama forma sudarytų didelių papildomų sunkumų ar išlaidų.
9. Jei įrodymai ar informacija nepriimami, juos pateikusiai suinteresuotajai šaliai turi būti praneštos nepriėmimo priežastys ir sudarytos sąlygos per pranešime nurodytą laiką pateikti paaiškinimus. Jei šie paaiškinimai laikomi nepakankamais, įrodymų ar informacijos nepriėmimo priežastys turi būti nurodytos šio Įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje išvardytuose institucijos sprendimuose ir Vyriausybei teikiamuose siūlymuose.
10. Šio straipsnio 7 dalyje nurodytais atvejais informacija, naudojama priimant sprendimus ir rengiant siūlymus Vyriausybei, pagal galimybes turi būti patikrinta atsižvelgiant į informaciją, gautą iš kitų prieinamų nepriklausomų šaltinių ar iš kitų suinteresuotųjų šalių. Priimant sprendimus vertinama tik įrodymais pagrįsta informacija.
11. Visos suinteresuotosios šalys, pateikusios prašymus, gali gauti kitų suinteresuotųjų šalių pateiktą su tyrimu susijusią ir tyrimui naudojamą informaciją, taip pat ir prašymo atlikti tyrimą teksto nekonfidencialią santrauką. Ši informacija turi būti suteikiama laikantis šio Įstatymo 41 straipsnyje nustatytų informacijos konfidencialumo reikalavimų. Suinteresuotosios šalys gali teikti paaiškinimus dėl pateiktos informacijos, tačiau atsižvelgiama tik į įrodymais pagrįstus paaiškinimus.
12. Jei suinteresuotoji šalis per institucijos sprendime atlikti tyrimą nustatytą terminą raštu pranešė apie savo suinteresuotumą atliekamu tyrimu ir pateikė prašymą dėl konsultacijų, institucija organizuoja tokias konsultacijas. Prašyme turi būti nurodyta, kokios įtakos prašymą pateikusiai suinteresuotajai šaliai gali padaryti tyrimo rezultatai, taip pat kitos svarbios aplinkybės, dėl kurių ji turėtų būti išklausyta. Konsultacijų metu suinteresuotoji šalis gali pateikti savo argumentus ir paaiškinimus dėl jos institucijai pateiktos informacijos.
13. Jei suinteresuotosios šalys, pranešusios institucijai apie suinteresuotumą atliekamu tyrimu, prašo organizuoti susitikimą su priešingus interesus turinčiomis kitomis suinteresuotomis šalimis, institucija organizuoja tokį susitikimą. Jo metu šalys gali pasikeisti nuomonėmis ir ginti savo interesus, tačiau suinteresuotosioms šalims dalyvauti tokiame susitikime neprivaloma.
14. Institucija turi teisę gauti iš Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijų bei fizinių ir juridinių asmenų, suinteresuotų atliekamu tyrimu, informaciją, ūkinės ir finansinės veiklos dokumentus, vadovų ir kitų darbuotojų raštiškus paaiškinimus, reikalingus tyrimui atlikti.
15. Jei institucija turi duomenų, kad svarstomos prekės importo dempingo kaina mastas yra labai didelis arba kad priimtas įsipareigojimas dėl kainos yra pažeidžiamas ar atsiimtas, taip pat tuo atveju, kai svarstoma prekė importuojama iš naujo eksportuotojo, kuris nebuvo nagrinėtas tyrimo metu bei tuo atveju, kai antidempingo muito bandoma išvengti, institucija gali kreiptis į Muitinės departamentą prie Finansų ministerijos su prašymu kaupti prieinamą detalią informaciją apie tokios prekės importą. Tokia informacija apie svarstomos prekės importą paprastai turi būti kaupiama ne ilgiau kaip 9 mėnesius.
16 straipsnis. Tyrimo masto apribojimas
1. Kiekvienam žinomam svarstomos prekės eksportuotojui ar gamintojui tyrimo metu turi būti nustatytas individualus dempingo skirtumas, išskyrus, kai institucija tyrimą apriboja pagal kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas nuostatas arba kai pagal šio Įstatymo 7 straipsnio 7 dalies nuostatas vienas dempingo skirtumas nustatomas visoms ne rinkos ekonomikos šalies kilmę turinčioms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamoms svarstomoms prekėms.
2. Kai svarstomos prekės užsienio gamintojų, eksportuotojų, importuotojų skaičius arba svarstomos prekės rūšių ar sandorių, kurių objektas yra ši prekė, skaičius yra didelis, tam, kad tyrimą būtų galima užbaigti per nustatytą laiką, institucijos sprendimu tyrimas gali būti apribotas.
3. Tyrimas gali būti apribotas šiais būdais:
1) nagrinėjamos pagrįstos, per tyrimo laikotarpį aprėpiamos eksportuotojų, importuotojų, prekių tipų ar sandorių atrankos;
4. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos eksportuotojų, importuotojų prekių ar sandorių atrankos turi būti statistiškai pagrįstos atrankos metu turima informacija. Pirmenybė teikiama atrankai, atliekamai konsultuojantis su suinteresuotomis šalimis, jei šalys per tris savaites nuo tyrimo pradžios praneša apie save ir pateikia pakankamai informacijos, kad būtų galima atlikti tipišką atranką, bei išreiškia savo sutikimą dėl šios atrankos.
5. Jeigu eksportuotojai, nebuvę atrinkti tyrimo pradžioje, pateikia reikalingą informaciją tokiu laiku, kad ją galima nagrinėti tyrimo metu, jiems turi būti nustatytas individualus dempingo skirtumas, jei kitos šio Įstatymo nuostatos tam neprieštarauja, išskyrus, kai dėl šių eksportuotojų gausumo atskirų atvejų tyrimai labai apsunkintų tyrimą ir trukdytų jį laiku baigti.
17 straipsnis. Tyrimo baigimas
Tyrimas baigiamas, kai:
1) tyrimo išvadomis patvirtintas dempingas, žala bei priežastinis ryšys tarp svarstomos prekės importo ir vietinių gamintojų patiriamos žalos ir yra priimtas Vyriausybės nutarimas taikyti antidempingo muitą (įskaitant antidempingo muito taikymą prekėms, importuotoms per tyrimo laikotarpį) bei nustatytas šio muito dydis;
2) dempingo skirtumas ir (ar) žala nenustatyti ir (ar) nėra priežastinio ryšio tarp svarstomos prekės importo bei vietinių gamintojų patiriamos žalos arba dempingo skirtumas ar svarstomos prekės importo kiekis yra nereikšmingi pagal šio Įstatymo 12 straipsnio 5 dalį, ir atsižvelgiant į valstybės interesus netikslinga taikyti antidempingo muito;
KETVIRTASIS SKIRSNIS
LAIKINASIS ANTIDEMPINGO MUITAS IR JO TAIKYMAS
18 straipsnis. Laikinojo antidempingo muito taikymo sąlygos
1. Tyrimo metu importuojamoms svarstomoms prekėms gali būti taikomas laikinasis antidempingo muitas, jei tenkinamos visos šios sąlygos:
1) tyrimas inicijuotas bei pradinės tyrimo procedūros buvo atliekamos vadovaujantis šio Įstatymo 10–14 straipsnių nuostatomis, apie tyrimo atlikimą buvo paskelbta šio Įstatymo 39 straipsnyje nustatyta tvarka, buvo pranešta suinteresuotosioms šalims ir sudarytos galimybės pateikti informaciją bei paaiškinimus;
2) preliminariai nustatyti dempingo faktas, žala, priežastinis ryšys tarp svarstomos prekės importo ir vietinių gamintojų patiriamos žalos bei dempingo skirtumas;
19 straipsnis. Nutarimo taikyti laikinąjį antidempingo muitą priėmimas
1. Jei tenkinamos visos šio Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos ir svarstomai prekei nėra nustatytas kompensacinis muitas (įskaitant laikinąjį kompensacinį muitą), Vyriausybė priima nutarimą taikyti laikinąjį antidempingo muitą. Šiame nutarime nustatomas laikinojo antidempingo muito dydis, data, nuo kurios šis muitas pradedamas taikyti (ši data paprastai yra ne ankstesnė kaip po 30 kalendorinių dienų nuo pastarojo nutarimo įsigaliojimo dienos), ir jo taikymo terminas. Prireikus nutarime nurodomi gamintojai ar eksportuotojai, kuriems pagal šio Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatas laikinasis antidempingo muitas netaikomas.
2. Laikinojo antidempingo muito dydis neturi viršyti preliminariai nustatyto dempingo skirtumo ir turi būti mažesnis už jį, jei šio mažesnio muito dydžio pakanka žalai vietiniams gamintojams pašalinti.
20 straipsnis. Laikinojo antidempingo muito taikymas
1. Laikinasis antidempingo muitas gali būti taikomas 6 mėnesius. Vyriausybės nutarimu laikinojo antidempingo muito taikymas gali būti pratęstas dar 3 mėnesiams, jei svarstomos prekės eksportuotojai su tuo sutinka ir jų eksportuojamų į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją tokių prekių kiekis sudaro ne mažiau kaip 1/2 bendro šių prekių importo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kiekio. Jeigu eksportuotojai sutinka, laikinasis antidempingo muitas gali būti iš karto nustatomas 9 mėnesiams.
2. Laikinasis antidempingo muitas gali būti taikomas tik toms svarstomoms prekėms, kurios išleidžiamos laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje nuo Vyriausybės nutarime taikyti laikinąjį antidempingo muitą nustatytos datos.
21 straipsnis. Laikinojo antidempingo muito sumokėjimas
Nuo Vyriausybės nutarime taikyti laikinąjį antidempingo muitą nurodytos datos svarstomos prekės išleidžiamos laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje tik kai yra sumokėtas laikinasis antidempingo muitas arba kai muitinei yra pateikta garantija, jog laikinasis antidempingo muitas bus sumokėtas. Garantija pateikiama Lietuvos Respublikos muitinės kodekso nustatyta tvarka. Garantijos dydį nustato muitinė. Laikinasis antidempingo muitas turi būti sumokėtas arba išieškotas Lietuvos Respublikos muitinės kodekso nustatyta tvarka.
PENKTASIS SKIRSNIS
ĮSIPAREIGOJIMŲ dėl kainos PRIĖMIMO PROCEDŪROS
22 straipsnis. Įsipareigojimo dėl kainos priėmimas
1. Tyrimų metu kiekvienas svarstomos prekės gamintojas ar eksportuotojas gali savo iniciatyva pateikti arba institucijos siūlymu priimti įsipareigojimą dėl kainos, tačiau įsipareigoti negali būti reikalaujama.
2. Pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytą įsipareigojimą kaina turi būti padidinama suma, ne didesne, negu reikia dempingo skirtumui pašalinti, bet mažesne, negu yra dempingo skirtumas, jei tokio padidinimo pakanka žalai vietiniams gamintojams pašalinti.
3. Įsipareigojimas dėl kainos negali būti priimtas, jei nėra preliminariai ar galutinai nustatyta, kad yra dempingas ir žala vietiniams gamintojams.
4. Jei įsipareigojimas dėl kainos yra pateikiamas pasibaigus šio Įstatymo 40 straipsnio 6 dalyje nustatytam laikotarpiui, jis nepriimamas, nebent institucija, atsižvelgdama į naujas aplinkybes, nusprendžia įsipareigojimą priimti.
5. Siūlomo įsipareigojimo dėl kainos institucija gali nepriimti, jeigu įsipareigojimo priėmimą laiko nepraktišku dėl per didelio esamų ar galimų gamintojų ar eksportuotojų skaičiaus ar dėl valstybės vykdomos politikos. Tokiais atvejais gamintojui ar eksportuotojui turi būti praneštos įsipareigojimo nepriėmimo priežastys ir sudaryta galimybė dėl jų pateikti pastabas. Į šias pastabas institucija atsižvelgti neprivalo.
6. Kai institucija priima įsipareigojimą dėl kainos, ji gali prašyti pateikti šio įsipareigojimo nekonfidencialią santrauką (jei įsipareigojimą dėl kainos pateikusi suinteresuotoji šalis nurodo, kad pateiktas įsipareigojimas yra konfidencialus), kad su ja galėtų susipažinti kitos suinteresuotosios šalys.
23 straipsnis. Veiksmai priėmus įsipareigojimą dėl kainos
1. Jei priėmusi įsipareigojimą dėl kainos institucija nustato, kad šio įsipareigojimo pakanka pašalinti preliminariai ar galutinai nustatytą žalą vietiniams gamintojams, jos sprendimu tyrimas sustabdomas, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus.
2. Gamintojo ar eksportuotojo prašymu arba institucijos sprendimu tyrimas gali būti nesustabdomas, net jeigu yra priimtas įsipareigojimas dėl kainos. Jeigu dėl turimos informacijos ribotumo institucijai kyla įtarimas, kad priimtas įsipareigojimas dėl kainos nepakankamas dempingui ar žalai pašalinti, Institucija gali priimti sprendimą tyrimo nestabdyti.
4. Šio straipsnio 2 dalies atveju, kai įsipareigojimas dėl kainos buvo priimtas preliminariai nustačius dempingo skirtumą, o atlikus tolesnį tyrimą nustatyta, kad dempingo ar žalos nėra, ar nėra priežastinio ryšio tarp svarstomos prekės importo ir vietinių gamintojų patiriamos žalos ir institucija padarė tokią išvadą, įsipareigojimas dėl kainos netenka galios. Tačiau jei nustatoma, kad dempingo ar žalos pašalinimą sąlygojo priimtas įsipareigojimas dėl kainos, arba jeigu galutinai yra nustatytas dempingas, žala ir priežastinis ryšys tarp svarstomos prekės importo ir vietinių gamintojų patiriamos žalos, šis įsipareigojimas turi būti paliktas galioti.
24 straipsnis. Įsipareigojimo dėl kainos laikymosi priežiūra
Institucija, priėmusi įsipareigojimą dėl kainos, turi teisę reikalauti, kad gamintojas ar eksportuotojas jos nustatytais terminais teiktų informaciją apie prisiimto įsipareigojimo vykdymą ir leistų jai tikrinti su tuo susijusius duomenis bei dokumentus. Šių reikalavimų nevykdymas yra laikomas įsipareigojimo dėl kainos pažeidimu.
25 straipsnis. Įsipareigojimo dėl kainos nesilaikymas
1. Kai įsipareigojimas dėl kainos pažeidžiamas arba atsiimamas, jei tyrimas nebuvo sustabdytas priėmus tokį įsipareigojimą, bet buvo užbaigtas ir buvo galutinai nustatytas dempingas, žala ir priežastinis ryšys tarp svarstomos prekės importo ir vietinių gamintojų patiriamos žalos, institucija, vadovaudamasi šio Įstatymo 27, 28 ir 29 straipsnių nuostatomis, pateikia Vyriausybei tyrimo išvadas ir savo siūlymus taikyti antidempingo muitą prekėms, importuojamoms iš užsienio gamintojo ar eksportuotojo, kuris prisiimtą įsipareigojimą pažeidė arba atsiėmė. Prieš pateikiant siūlymą Vyriausybei dėl antidempingo muito taikymo, nepažeidžiant šio Įstatymo 40 straipsnio nuostatų, gamintojui ar eksportuotojui turi būti sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus, tačiau ši nuostata netaikoma, jei įsipareigojimas dėl kainos atsiimamas.
2. Kai įsipareigojimas dėl kainos pažeidžiamas arba atsiimamas, jei įsipareigojimą priėmus tyrimas buvo sustabdytas, institucija, vadovaudamasi turima informacija bei šio Įstatymo 18, 19, 20 ir 21 straipsnių nuostatomis, gali priimti sprendimą atnaujinti tyrimą ir nedelsiant pateikti siūlymą taikyti laikinąjį antidempingo muitą prekėms, importuojamoms iš užsienio gamintojo ar eksportuotojo, pažeidusio prisiimtą įsipareigojimą.
3. Kai įsipareigojimas dėl kainos pažeidžiamas arba atsiimamas, antidempingo muitas gali būti taikomas prekėms, kurios yra išleistos laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje ne anksčiau kaip 90 kalendorinių dienų iki laikinojo antidempingo muito taikymo (pagal šio straipsnio 2 dalį) pradžios, tačiau jokiu būdu antidempingo muitas negali būti taikomas prekėms, importuotoms iki įsipareigojimo pažeidimo ar atsiėmimo.
26 straipsnis. Įsipareigojimo dėl kainos galiojimas
1. Priimtas įsipareigojimas dėl kainos turi galioti tik tol, kol jis būtinas dempingui, darančiam žalą vietiniams gamintojams, neutralizuoti.
2. Bet kuriuo atveju priimtas įsipareigojimas baigia galioti praėjus 5 metams nuo sprendimo priimti įsipareigojimą įsigaliojimo dienos arba nuo įsipareigojimo dėl kainos paskutinės (pagal šio Įstatymo septintojo skirsnio nuostatas) peržiūros baigimo dienos, jei peržiūros metu nustatyta, kad įsipareigojimas dėl kainos ir toliau būtinas dempingui ir jo sukeliamai žalai neutralizuoti, atsižvelgiant į šio Įstatymo 34 straipsnio 3 dalies nuostatas.
ŠEŠTASIS SKIRSNIS
ANTIDEMPINGO MUITAS IR JO TAIKYMAS
27 straipsnis. Nutarimo taikyti antidempingo muitą priėmimas
1. Vyriausybė, apsvarsčiusi institucijos pateiktas tyrimo išvadas bei siūlymus, sprendžia, ar tikslinga taikyti antidempingo muitą. Jei svarstomai prekei taikomas laikinasis antidempingo muitas, siūlymą taikyti antidempingo muitą institucija turi pateikti Vyriausybei ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį iki laikinojo antidempingo muito taikymo termino pabaigos.
2. Jei institucijos pateiktos tyrimo išvados rodo, kad yra dempingas, žala vietiniams gamintojams bei priežastinis ryšys tarp svarstomos prekės importo ir vietinių gamintojų patiriamos žalos ir, atsižvelgiant į valstybės interesus, antidempingo muitą taikyti yra tikslinga, Vyriausybė priima nutarimą taikyti antidempingo muitą, nustato jo dydį ir datą, nuo kurios jis pradedamas taikyti. Ši data paprastai yra ne ankstesnė kaip po 30 kalendorinių dienų nuo ją nustatančio Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo dienos.
3. Nustatant, ar dėl valstybės interesų tikslinga taikyti antidempingo muitą, turi būti atsižvelgta į skirtingus interesus, tarp jų vietinių gamintojų, įmonių, naudojančių svarstomą prekę savo produkcijai gaminti, galutinių svarstomos prekės vartotojų bei importuotojų ir jiems atstovaujančių asociacijų, jei šioje dalyje nurodytos suinteresuotosios šalys per institucijos sprendime atlikti tyrimą nustatytą laiką pranešė apie savo suinteresuotumą atliekamu tyrimu. Bet kuriuo atveju ypatingas dėmesys turi būti skiriamas dempingo poveikiui rinkai pašalinti ir sąžiningai konkurencijai atkurti.
4. Jei atlikus tyrimą dempingas ir žala vietiniams gamintojams nenustatyti arba nėra priežastinio ryšio tarp svarstomos prekės importo ir vietinių gamintojų patiriamos žalos, institucija priima sprendimą baigti tyrimą nesiūlydama Vyriausybei taikyti antidempingo muitą.
5. Iki institucijos siūlymo taikyti antidempingo muitą pateikimo Vyriausybei ar sprendimo baigti tyrimą nesiūlant taikyti antidempingo muitą priėmimo suinteresuotosioms šalims (pagal šio Įstatymo 40 straipsnį) turi būti sudaryta galimybė gauti informaciją apie pagrindinius faktus ir motyvus, pagal kuriuos bus sprendžiama, ar taikyti antidempingo muitą, ar netaikyti, taip pat galimybė pateikti savo argumentus. Tačiau priimant sprendimą atsižvelgiama tik į įrodymais pagrįstus argumentus.
28 straipsnis. Antidempingo muito taikymas
1. Antidempingo muitas taikomas tik toms svarstomoms prekėms, kurios išleidžiamos laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje nuo Vyriausybės nutarime taikyti šį muitą nustatytos datos, išskyrus atvejus, kai priimamas sprendimas taikyti antidempingo muitą prekėms, importuotoms per tyrimo laikotarpį (vadovaujantis šio Įstatymo 30 straipsniu). Svarstomoms prekėms, importuojamoms iš tų užsienio gamintojų ar eksportuotojų, kurių įsipareigojimai dėl kainos buvo priimti vadovaujantis šio Įstatymo 22 straipsniu, antidempingo muitas netaikomas, išskyrus šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje ir šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį.
2. Kai pagal šio Įstatymo 9 straipsnį panašios prekės vietiniais gamintojais laikomi gamintojai, esantys tam tikroje Lietuvos Respublikos muitų teritorijos dalyje, antidempingo muitas gali būti taikomas, jei tyrimo metu užsienio gamintojams ir eksportuotojams buvo sudarytos galimybės įsipareigoti padidinti kainas arba nutraukti prekės dempingo kaina eksportą į tą Lietuvos Respublikos muitų teritorijos dalį. Jeigu laiku nepasiūlomas tinkamas įsipareigojimas dėl kainos arba nesilaikoma prisiimto įsipareigojimo (kaip nustatyta šio Įstatymo 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse), svarstomos prekės importui į visą Lietuvos Respublikos muitų teritoriją gali būti taikomas antidempingo muitas, o šio Įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju – laikinasis antidempingo muitas.
3. Antidempingo muitas taikomas visiems eksportuotojams, kurių svarstomos prekės importas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją daro žalą vietiniams gamintojams, išskyrus tuos eksportuotojus, kurių įsipareigojimai dėl kainų buvo priimti vadovaujantis šio Įstatymo 22 straipsniu.
4. Antidempingo muitas taikomas nepaisant kitų svarstomoms importuojamoms prekėms taikomų muitų, mokesčių ar rinkliavų. Tačiau jei tai pačiai importuojamai prekei, kad būtų pašalinta žala vietiniams gamintojams, yra nustatytas ar jau taikomas kompensacinis muitas (laikinasis kompensacinis muitas), antidempingo muitas negali būti taikomas.
5. Antidempingo muitas už importuojamas prekes turi būti sumokėtas Lietuvos Respublikos muitinės kodekso nustatyta tvarka. Nesumokėjus antidempingo muito arba jo nesumokėjus laiku, skaičiuojami delspinigiai. Nesumokėtas antidempingo muitas ir delspinigiai išieškomi Lietuvos Respublikos muitinės kodekso nustatyta tvarka.
29 straipsnis. Antidempingo muito dydis
1. Antidempingo muito dydis importuojamai svarstomai prekei, atsižvelgiant į nustatytą dempingo skirtumą ir žalos mastą, nustatomas individualiai pagal kiekvieną eksportuotoją ar gamintoją, taikant Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo nustatytus skaičiavimo metodus. Jei eksportuojančioje šalyje eksportuotojų ar gamintojų yra keletas ir antidempingo muito dydžio kiekvienam eksportuotojui ar gamintojui nustatyti netikslinga arba tai trukdytų baigti tyrimą per nustatytą laiką, antidempingo muito dydis importuojamai svarstomai prekei nustatomas pagal kiekvieną eksportuojančią valstybę.
2. Antidempingo muitas negali būti didesnis už tyrimo metu nustatytą dempingo skirtumą, bet gali būti mažesnis už jį, jei mažesnio muito pakanka žalai vietiniams gamintojams pašalinti.
3. Jei tyrimas buvo apribotas vadovaujantis šio Įstatymo 16 straipsniu, tai svarstomoms prekėms, importuotoms iš eksportuotojų ar gamintojų, kurių eksporto sandoriai nebuvo nagrinėti tyrimo metu ir kuriems nebuvo nustatyti individualūs dempingo skirtumai, antidempingo muitas neturi viršyti dempingo skirtumų vidurkio, apskaičiuoto pagal tyrimui naudotos atrankos duomenis. Šiuo atveju į nereikšmingus (pagal šio Įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 3 punktą) dempingo skirtumus ir skirtumus, nustatytus esant šio Įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje nurodytoms aplinkybėms, neturi būti atsižvelgiama. Svarstomoms prekėms, importuojamoms iš eksportuotojo ar užsienio gamintojo, kuriam pagal šio Įstatymo 16 straipsnio 5 dalį buvo nustatytas individualus dempingo skirtumas, turi būti nustatytas ir individualus muito dydis, išskyrus atvejus, kai muito dydis nustatomas pagal prekės kilmės ar eksportuojančią šalį.
30 straipsnis. Antidempingo muito taikymas tyrimo laikotarpiu importuotoms svarstomoms prekėms
1. Jei buvo taikytas laikinasis antidempingo muitas ir atlikus tyrimą patvirtinama, kad yra dempingas, žala vietiniams gamintojams ir priežastinis ryšys tarp svarstomos prekės importo ir vietinių gamintojų patiriamos žalos, institucija teikia siūlymą Vyriausybei taikyti antidempingo muitą prekėms, importuotoms laikinojo antidempingo muito taikymo laikotarpiu. Taikant šią nuostatą, sąvoka „žala“ neapima nei žalos vietiniams gamintojams grėsmės, nei kliūties pradėti panašios prekės gamybą Lietuvoje, nebent būtų nustatyta, kad tik pritaikius laikinąjį antidempingo muitą žalos buvo išvengta. Visais kitais atvejais, kai žalos buvimas sietinas tik su žalos grėsmės ar kliūties pradėti panašios prekės gamybą Lietuvoje buvimu, antidempingo muitas prekėms, importuotoms tyrimo laikotarpiu, negali būti taikomas, o sumokėtas laikinasis antidempingo muitas turi būti grąžintas Lietuvos Respublikos muitinės kodekso nustatyta tvarka. Tokios nuostatos neturi riboti šio straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo.
2. Jei baigus tyrimą šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju antidempingo muitas svarstomoms prekėms, yra didesnis už sumokėtą ar mokėtiną laikinąjį antidempingo muitą, skirtumo mokėti nereikia. Jei baigus tyrimą nustatomas mažesnis antidempingo muitas nei sumokėtas ar mokėtinas laikinasis antidempingo muitas, laikinojo antidempingo muito suma turi būti perskaičiuota, o permokėta suma turi būti grąžinta Lietuvos Respublikos muitinės kodekso nustatyta tvarka.
3. Jeigu nustatoma, kad žalos nebuvo padaryta ir nebūtų padaryta net tuo atveju, jei laikinasis antidempingo muitas nebūtų taikytas, ir nėra pagrindo taikyti antidempingo muitą, jis netaikomas ir prekėms, importuotoms tyrimo laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu sumokėtas laikinasis antidempingo muitas turi būti grąžintas Lietuvos Respublikos muitinės kodekso nustatyta tvarka, o jei muitinei buvo pateikta garantija, jos turi būti atsisakyta.
4. Antidempingo muitas gali būti taikomas importuotoms svarstomoms prekėms, kurios buvo išleistos laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje ne anksčiau kaip 90 kalendorinių dienų iki laikinojo antidempingo muito taikymo pradžios ir ne anksčiau, negu priimtas institucijos sprendimas atlikti tyrimą, jei pagal šio Įstatymo 15 straipsnio 15 dalį buvo kaupiama detali informacija apie svarstomos prekės importą ir atlikdama tyrimą institucija nustatė, kad:
1) dempingas, kuris padarė žalos vietiniams gamintojams, buvo ir anksčiau, arba yra žinoma, kad tiriamų eksportuotojų atžvilgiu (Lietuvos Respublikoje ar kitoje šalyje) buvo atliekamas dempingo tyrimas ir nustatytas dempingas, arba kad importuotojas žinojo ar turėjo žinoti, jog eksportuotojas vykdo dempingą, galintį padaryti žalą;
2) be tiriamuoju laikotarpiu žalą sukėlusio bendro svarstomos prekės importo didėjimo, prieš nustatant antidempingo muitą yra nustatytas dar ir didelis per palyginti trumpą laiką svarstomos prekės importo dempingo kaina didėjimas, kuris, atsižvelgiant į importo kiekį, laiką ir kitas aplinkybes, gali gerokai sumažinti numatomo taikyti antidempingo muito ištaisantį poveikį;
31 straipsnis. Antidempingo muito galiojimas
1. Antidempingo muitas turi būti taikomas tik tol, kol jis yra būtinas dempingui, sukeliančiam žalą vietiniams gamintojams, neutralizuoti.
2. Bet kuriuo atveju antidempingo muito taikymas baigiasi praėjus 5 metams nuo pirmos antidempingo muito taikymo dienos arba nuo paskutinės (pagal šio Įstatymo septintojo skirsnio nuostatas) antidempingo muito taikymo peržiūros baigimo dienos, jei peržiūros metu buvo nustatyta, kad antidempingo muitas ir toliau būtinas dempingui ir jo sukeliamai žalai neutralizuoti, atsižvelgiant į šio Įstatymo 34 straipsnio 3 dalies nuostatas.
SEPTINTASIS SKIRSNIS
PERŽIŪROS
32 straipsnis. Antidempingo muito taikymo ir įsipareigojimo dėl kainos peržiūros inicijavimas
1. Antidempingo muito taikymas ir įsipareigojimas dėl kainos peržiūrimi:
1) baigiantis antidempingo muito taikymo ar įsipareigojimo dėl kainos galiojimo 5 metų terminui, nustatytam pagal šio Įstatymo 26 ir 31 straipsnius, institucijos iniciatyva arba vietinių gamintojų prašymu pratęsti jų taikymą ar galiojimą, motyvuotu tuo, kad nebetaikant antidempingo muito ar atleidus nuo įsipareigojimo dėl kainos dempingas ir žala tęsis arba atsiras iš naujo;
2) vietinių gamintojų prašymu, motyvuotu tuo, kad taikomo antidempingo muito dydžio ar priimto įsipareigojimo dėl kainos nepakanka žalai pašalinti. Prašymas gali būti pateiktas pagal šio straipsnio 2 dalį ir vėliau, likus ne mažiau kaip 3 mėnesiams iki 5 metų antidempingo muito taikymo ar įsipareigojimo dėl kainos galiojimo termino pabaigos;
3) prekės eksportuotojų ar importuotojų prašymu, motyvuotu tuo, kad antidempingo muitas ar įsipareigojimas dėl kainos jau nebūtini dempingo skirtumui kompensuoti ar pašalinti ir žalai pašalinti, arba teigiančiu, kad antidempingo muito ar įsipareigojimo dėl kainos dydis turi būti sumažintas;
4) institucijos iniciatyva, motyvuota tuo, kad taikomo antidempingo muito dydžio ar įsipareigojimo dėl kainos nepakanka žalai pašalinti arba kad nustatyto dydžio antidempingo muitas ar įsipareigojimas dėl kainos jau nebūtini;
2. Prašymas peržiūrėti antidempingo muito taikymą ar įsipareigojimą dėl kainos gali būti pateiktas ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo nutarimo taikyti antidempingo muitą ar sprendimo priimti įsipareigojimą dėl kainos įsigaliojimo dienos. Jis turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais.
3. Sprendimą atlikti antidempingo muito taikymo ir įsipareigojimo dėl kainos peržiūrą institucija turi priimti ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki 5 metų antidempingo muito taikymo ar įsipareigojimo dėl kainos galiojimo termino pabaigos.
4. Likus ne daugiau kaip 12 ir ne mažiau kaip 8 mėnesiams iki antidempingo muito taikymo ar įsipareigojimo dėl kainos galiojimo 5 metų termino pabaigos, institucija apie artėjančią šio termino pabaigą turi paskelbti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Jei antidempingo muito taikymo ar įsipareigojimo dėl kainos galiojimo terminas nepratęsiamas, institucija turi taip pat apie tai paskelbti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ bei pranešti visoms žinomoms atliekamu tyrimu suinteresuotosioms šalims.
33 straipsnis. Peržiūros individualiems dempingo skirtumams nustatyti tyrimo metu neeksportavusiems eksportuotojams ir (ar) gamintojams
1. Jei svarstomai prekei taikomas antidempingo muitas, nustatytas nagrinėtoje eksportuojančioje šalyje esantiems eksportuotojams ar gamintojams, kurie tyrimo metu neeksportavo šios prekės į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, institucija šiems eksportuotojams turi atlikti peržiūras individualiems dempingo skirtumams nustatyti.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos peržiūros atliekamos institucijos sprendimu, jei nurodyti eksportuotojai ar užsienio gamintojai įrodo, kad nėra susiję su toje šalyje esančiais eksportuotojais ar gamintojais, kuriems buvo taikomas antidempingo muitas, ir eksportavo prekę į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją pasibaigus tyrimui, arba jei jie gali įrodyti, kad turi neatšaukiamą sutartinį įsipareigojimą į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją eksportuoti didelį svarstomos prekės kiekį. Apie numatomą peržiūrą turi būti raštu pranešta vietiniams gamintojams ir sudaryta galimybė per 20 kalendorinių dienų nuo pranešimo išsiuntimo pateikti pastabas.
3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos peržiūros turi būti operatyvios ir negali trukti ilgiau kaip 12 mėnesių.
4. Peržiūros procedūroms ir įrodymams taikomi šio Įstatymo 12, 13, 15, 16, 17 ir 27 straipsniuose nustatyti reikalavimai, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.
5. Peržiūros metu svarstomai prekei, importuojamai iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų eksportuotojų, antidempingo muitas netaikomas.
6. Institucija gali pareikalauti, kad importuotojai, įvežantys prekes iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų eksportuotojų ar užsienio gamintojų, pateiktų muitinei garantiją, jog šis muitas bus sumokėtas nustačius, kad šie eksportuotojai ar užsienio gamintojai parduoda svarstomą prekę dempingo kaina ir šiam importui taikomas antidempingo muitas už praėjusį laikotarpį, prasidedantį nuo peržiūros pradžios.
34 straipsnis. Antidempingo muito taikymo ir įsipareigojimo dėl kainos peržiūros procedūros
1. Antidempingo muito taikymo ir įsipareigojimo dėl kainos peržiūros procedūroms ir įrodymams turi būti taikomi šio Įstatymo 12, 13, 15, 16, 17 ir 27 straipsnių reikalavimai, jeigu šiame skirsnyje nenustatyta kitaip.
2. Antidempingo muito taikymo ar įsipareigojimo dėl kainos peržiūra neturi trukti ilgiau kaip 12 mėnesių, išskyrus šio Įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą atvejį.
3. Antidempingo muito dydis ar įsipareigojimas dėl kainos turi likti nepakeisti iki peržiūros pabaigos. Jei pagal šio Įstatymo 26 ir (ar) 31 straipsnių nuostatas antidempingo muito taikymas ar įsipareigojimo dėl kainos galiojimas turėtų baigtis peržiūros metu, šios priemonės turi būti taikomos iki atliekamos peržiūros pabaigos. Tačiau tai neriboja galimybės pagal šio Įstatymo 26 ir (ar) 31 straipsnių nuostatas ir toliau taikyti šias priemones arba šio straipsnio 6 dalies nuostatą, jei peržiūros metu būtų nustatyta, kad antidempingo muito ar įsipareigojimo dėl kainos taikymas yra būtinas dempingo skirtumui kompensuoti ar pašalinti ir pašalinti žalą vietiniams gamintojams.
4. Jei atlikus peržiūrą nustatyta, kad, netaikant antidempingo muito ar atleidus svarstomos prekės gamintoją ar eksportuotoją nuo įsipareigojimo, dėl kainos nebus būtinybės kompensuoti ar pašalinti dempingo skirtumą arba dempingas nepadarys žalos vietiniams gamintojams, antidempingo muito dydis ir (ar) įsipareigojimo dėl kainos dydis turi būti sumažintas iki nulio ir taikomas iki šių priemonių galiojimo pabaigos, kaip tai nustatyta šio Įstatymo 26 ir (ar) 31 straipsniuose.
5. Jei atlikus peržiūrą nustatyta, kad sumažinus antidempingo muito dydį ar įsipareigojimą dėl kainos nebus būtinybės kompensuoti ar pašalinti dempingo skirtumą arba dempingas nepadarys žalos vietiniams gamintojams, antidempingo muito ar įsipareigojimo dėl kainos dydis turi būti atitinkamai sumažintas.
6. Jei atlikus peržiūrą nustatyta, kad priimto įsipareigojimo dėl kainos nepakanka žalai pašalinti, gali būti priimtas papildomas įsipareigojimas dėl kainos arba pradėtas taikyti antidempingo muitas, o jeigu taikomo antidempingo muito nepakanka žalai pašalinti, jis gali būti padidintas nepažeidžiant šio Įstatymo 27, 28 ir 29 straipsnių reikalavimų.
35 straipsnis. Antidempingo muito grąžinimas
1. Importuotojas gali reikalauti grąžinti jo sumokėtą antidempingo muitą ar jo dalį, jei dempingo skirtumas, kurio pagrindu buvo taikomas antidempingo muitas, buvo likviduotas arba sumažėjo.
2. Importuotojo prašymas grąžinti sumokėtą muitą arba jo dalį, viršijančią 1 dalyje nurodytą dempingo skirtumą, turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais. Prašymas institucijai turi būti pateiktas per 6 mėnesius nuo dienos, kurią buvo nuspręsta taikyti antidempingo muitą tyrimo metu importuotoms svarstomoms prekėms, arba nuo dienos, kurią pasibaigė taikyto antidempingo muito galiojimo laikas.
3. Kartu su prašymu grąžinti muitą turi būti pateikta:
2) įrodymai, susiję su eksportuotojo ar gamintojo, kuriam taikomas muitas, svarstomos prekės normaliąja verte ir eksporto kaina nagrinėjamu laikotarpiu;
3) jeigu importuotojas nėra susijęs su eksportuotoju ir negali tuojau pat gauti šios dalies 1 ir 2 punktuose nustatytos informacijos arba jeigu eksportuotojas nenori perduoti šios informacijos importuotojui, – eksportuotojo patvirtinimas, kad dempingo skirtumas buvo sumažintas arba jo neliko ir kad su tuo susiję įrodymai bus pateikti institucijai.
4. Prie prašymo turi būti pridėtos muitinės deklaracijos ir kiti dokumentai, susiję su grąžintino antidempingo muito dydžio apskaičiavimu ir mokėjimu, bei nurodyta, kokiai teritorinei muitinei antidempingo muitas buvo sumokėtas.
5. Jei šio straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytu atveju eksportuotojas per 2 mėnesius nuo prašymo grąžinti muitą pateikimo dienos nepateikia patvirtinimo, kad dempingo skirtumas buvo sumažintas arba jo neliko, ir su tuo susijusių įrodymų, importuotojo prašymas atmetamas.
6. Išnagrinėjusi pateiktus įrodymus, institucija turi nuspręsti, ar jų pakanka pagrįsti prašymui grąžinti sumokėtą antidempingo muitą ar jo dalį, ar būtina atlikti taikomo antidempingo muito peržiūrą. Tokiai peržiūrai taikomos šio Įstatymo 34 straipsnyje nustatytos procedūros. Vyriausybė, išnagrinėjusi institucijos pateiktus siūlymus ir peržiūros (jei ji buvo atliekama) išvadas, nusprendžia grąžinti antidempingo muitą ar jo dalį arba jo negrąžinti. Priėmusi nutarimą grąžinti antidempingo muitą ar jo dalį, Vyriausybė nustato grąžintinos sumos dydį.
7. Nutarimas dėl antidempingo muito ar jo dalies grąžinimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo prašymo jį grąžinti pateikimo dienos. Priklausanti grąžinti suma turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 90 kalendorinių dienų nuo nutarimo ją grąžinti įsigaliojimo dienos. Kitos antidempingo muito grąžinimo procedūros atliekamos Lietuvos Respublikos muitinės kodekso nustatyta tvarka.
8. Institucija per 15 kalendorinių dienų nuo Vyriausybės nutarimo grąžinti antidempingo muitą ar jo dalį paskelbimo „Valstybės žiniose“ praneša apie tai teritorinei muitinei, kuriai antidempingo muitai sumokėti. Šiai muitinei taip pat pateikia informaciją: Lietuvos Respublikos fizinio ar juridinio asmens, kuriam antidempingo muitas ar jo dalis turi būti grąžintas, pavadinimą, adresą (buveinės adresą) ir identifikavimo kodą; muitinės deklaracijų, pagal kurias antidempingo muitas sumokėtas (išieškotas), numerius ir datas bei grąžintino antidempingo muito sumą (skaičiais ir žodžiais).
AŠTUNTASIS SKIRSNIS
NUSTATYTO ANTIDEMPINGO MUITO IŠVENGIMAS
36 straipsnis. Nustatyto antidempingo muito išvengimo atvejai
1. Laikoma, kad nustatyto antidempingo muito išvengiama, kai yra tenkinamos abi šios sąlygos:
1) Vyriausybei priėmus nutarimą taikyti antidempingo muitą, pasikeitė trečiųjų šalių ir Lietuvos Respublikos prekybos svarstoma preke būdas;
2. Gaminio surinkimo operacijos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje ar trečiojoje šalyje laikomos antidempingo muito išvengimo atveju, kai yra visos šios sąlygos:
1) operacijos prasidėjo ar labai jų pagausėjo prasidėjus dempingo tyrimams arba prieš pat pradedant tyrimus, o svarstomos prekės surenkami komponentai įvežami iš valstybių, kurioms taikomos antidempingo priemonės, ir, institucijos nuomone, šių operacijų pradžią galima sieti su tyrimų pradžia;
2) žalą atsveriantis antidempingo muito poveikis yra mažinamas didinant surinktos svarstomos prekės kiekį ar mažinant kainas ir yra akivaizdus dempingas, palyginti su anksčiau nustatyta prekės, kuriai taikomas antidempingo muitas, normaliąja verte;
3. Jei įvežtų svarstomos prekės komponentų surinkimo ar svarstomos prekės gamybos užbaigimo operacijos (operacijos, kurios būtinos užbaigti iš esmės pagamintos prekės gamybos procesą) pridėtinė vertė sudaro daugiau kaip 25 procentus gamybos išlaidų, laikoma, jog antidempingo muito neišvengiama, nors ir būtų tenkinamos visos šio straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos.
37 straipsnis. Veiksmai, nustačius antidempingo muito išvengimo atvejus
1. Kai antidempingo muito yra išvengiama, šis muitas gali būti imtas taikyti panašių prekių ar jų komponentų importui iš trečiųjų šalių.
2. Nustačius, kad antidempingo muito išvengta, tyrimas dėl antidempingo muito taikymo trečiosioms šalims gali būti pradėtas, kai institucija gauna vietinių gamintojų vardu pateiktą prašymą. Prašyme turi būti pateikta pakankamai įrodymų, kad yra šio Įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos. Šių įrodymų pagrindu institucija nusprendžia atlikti tyrimą.
DEVINTASIS SKIRSNIS
apskundimas
38 straipsnis. Vyriausybės įgaliotos institucijos sprendimų ir veiksmų apskundimas
1. Jei suinteresuotoji šalis nesutinka su institucijos priimtais sprendimais ar veiksmais, ji turi teisę juos apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui gali būti paduotas per 3 mėnesius nuo skundžiamo sprendimo paskelbimo ar įteikimo suinteresuotajai šaliai dienos.
2. Jei suinteresuotoji šalis nesutinka su institucijos veiksmais įgyvendinant šį Įstatymą arba neveikimu, ji turi teisę tai apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui gali būti paduotas per 1 mėnesį nuo skundžiamo veiksmo atlikimo ar pranešimo apie šį veiksmą suinteresuotajai šaliai dienos. Skundas dėl institucijos neveikimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui gali būti paduotas per 1 mėnesį nuo kitos dienos, kai baigiasi šiame Įstatyme nustatytas laikas atitinkamam veiksmui atlikti ar klausimui išspręsti.
DEŠIMTASIS SKIRSNIS
INFORMAVIMAS
39 straipsnis. Nutarimų ir sprendimų skelbimas
2. Įstatymų nustatyta tvarka „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ skelbiami šios dalies 1, 2, 3, 6, 8 punktuose nurodyti institucijos sprendimai ir informacija apie faktus ir motyvus, kuriais remiantis teikiami atitinkami siūlymai Vyriausybei:
2) priimti įsipareigojimą dėl kainos arba atsisakyti jį priimti, įskaitant sprendimą priimti įsipareigojimą ir tyrimą sustabdyti;
5) taikyti antidempingo muitą, įskaitant antidempingo muitą tyrimo metu importuotoms svarstomoms prekėms;
7) pratęsti antidempingo muito taikymo terminą po peržiūros, nustatyti naują antidempingo muito dydį arba panaikinti antidempingo muito taikymą;
8) pratęsti įsipareigojimo dėl kainos galiojimo terminą po peržiūros arba priimti papildomą įsipareigojimą;
3. Institucijos sprendime atlikti tyrimą arba antidempingo muito taikymo ar įsipareigojimo dėl kainų peržiūrą turi būti ši informacija:
1) užsienio gamintojų ar eksportuotojų pavadinimai, o jei tai neįmanoma, – prekės kilmės ar eksportuojančios šalies pavadinimas;
2) išsamus svarstomos prekės aprašymas ir kodas pagal Lietuvos Respublikos kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą;
5) dempingo ir žalos vietiniams gamintojams įrodymų (pateiktų prašyme atlikti tyrimą) santrauka arba pasikeitusio dempingo ir žalos masto įrodymų santrauka (prašyme atlikti peržiūrą);
7) laikotarpis, per kurį suinteresuotosios šalys gali pranešti institucijai apie suinteresuotumą atliekamu tyrimu, pateikti įrodymus ir išdėstyti savo argumentus bei paaiškinimus;
8) laikotarpis, per kurį suinteresuotosios šalys gali pateikti institucijai pagrįstus prašymus dėl konsultacijų, per kurias galėtų žodžiu išdėstyti savo argumentus bei paaiškinimus;
9) laikotarpis, per kurį suinteresuotosios šalys gali pateikti prašymą institucijai organizuoti šio Įstatymo 15 straipsnio 13 dalyje nurodytą susitikimą;
4. Vyriausybei institucijos teikiamame siūlyme taikyti laikinąjį antidempingo muitą, atsižvelgiant į informacijos konfidencialumo reikalavimus, turi būti:
1) užsienio gamintojų ar eksportuotojų pavadinimai, o jei tai netikslinga, – prekės kilmės ar eksportuojančių šalių pavadinimai. Jei tyrimo metu institucijai prieinama tokia informacija, turi būti nurodomi ir užsienio gamintojų ar eksportuotojų identifikavimo kodai (valstybės, kurioje jie registruoti, kompetentingos institucijos suteikti jų registracijos numeriai);
2) išsamus svarstomos prekės aprašymas, kodas pagal Lietuvos Respublikos kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą ir prekės kilmės šalis;
3) nurodytas dempingo skirtumas ir metodika, kuria naudojantis nustatyta svarstomos prekės normalioji vertė, eksporto kaina bei dempingo skirtumas;
5) pagrindiniai nutarimo priėmimo motyvai, įskaitant faktus ir teisės aktus bei jų nuostatas, kuriais buvo remtasi priimant ar atmetant suinteresuotųjų šalių pateiktus argumentus;
6) nurodytas siūlomo taikyti laikinojo antidempingo muito dydis, jo apskaičiavimo metodas, data, nuo kurios šį muitą siūloma pradėti taikyti, šio muito taikymo terminas ir prireikus – užsienio gamintojai ar eksportuotojai, kuriems laikinasis antidempingo muitas netaikomas pagal šio Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatas.
5. Institucijos sprendime priimti įsipareigojimą dėl kainos arba atsisakyti jį priimti, be kitų duomenų, nepažeidžiant informacijos konfidencialumo reikalavimų, turi būti pateikta šio straipsnio 4 dalyje nurodyta informacija, išskyrus nurodytą 6 punkte, ir nuoroda į viešą dokumentą, kuris yra priimto įsipareigojimo nekonfidenciali santrauka. Viešas dokumentas, kuris yra priimto įsipareigojimo nekonfidenciali santrauka, turi būti laikomas institucijoje.
6. Vyriausybei institucijos teikiamame siūlyme taikyti antidempingo muitą (įskaitant prekėms, importuotoms tyrimo metu) nurodomas siūlomo taikyti antidempingo muito dydis pagal kiekvieną konkretų užsienio gamintoją ar eksportuotoją (išskyrus atvejus, kai antidempingo muitas nustatomas pagal prekės kilmės ar eksportuojančią šalį), jo apskaičiavimo metodas, data, nuo kurios antidempingo muitą siūloma taikyti, ir kiti būtini duomenys. Šiame institucijos siūlyme, nepažeidžiant informacijos konfidencialumo reikalavimų, turi būti pateikta šio straipsnio 4 dalyje nustatyta informacija, išskyrus nurodytą 6 punkte, o tais atvejais, kai buvo pateiktas užsienio gamintojo ar eksportuotojo įsipareigojimas, – šio įsipareigojimo priėmimo ar atsisakymo jį priimti motyvai. Pateikiant šią informaciją, atskirai išdėstoma informacija, susijusi su teikiamu siūlymu taikyti antidempingo muitą prekėms, importuotoms tyrimo metu.
7. Institucijos sprendime baigti tyrimą nesiūlant Vyriausybei taikyti antidempingo muito, be kitų duomenų, nepažeidžiant informacijos konfidencialumo reikalavimų, turi būti nurodyta visa svarbi informacija apie faktus bei priežastis, dėl kurių buvo priimtas šis sprendimas, suinteresuotųjų šalių pateiktų argumentų priėmimo ar atmetimo priežastys, o tais atvejais, kai buvo pateiktas užsienio gamintojo ar eksportuotojo įsipareigojimas, – šio įsipareigojimo priėmimo ar atsisakymo jį priimti priežastys.
8. Šio straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytuose institucijos sprendimuose turi būti pateikta visa svarbi informacija apie faktus ir motyvus, kuriais remiantis buvo priimti sprendimai. Šiuose institucijos sprendimuose, nepažeidžiant informacijos konfidencialumo reikalavimų, turi būti šio straipsnio 4 dalyje nustatyta informacija, išskyrus nurodytą 6 punkte, bei sprendimų, priimtų pagal šio Įstatymo 16 straipsnio 5 dalį, pagrindimas.
40 straipsnis. Pagrindinių faktų ir motyvų atskleidimas suinteresuotosioms šalims
1. Suinteresuotosios šalys gali reikalauti pateikti joms išsamią informaciją apie pagrindinius faktus bei motyvus, kurių pagrindu nustatyti laikinieji antidempingo muitai. Į šiuos reikalavimus atsakoma, jei jie gaunami raštu, per 20 kalendorinių dienų po nutarimo taikyti laikinąjį antidempingo muitą įsigaliojimo. Atsakyti į šiuos reikalavimus institucija turi raštu ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų po nutarimo taikyti laikinąjį antidempingo muitą įsigaliojimo.
2. Suinteresuotosios šalys gali reikalauti pateikti išsamią informaciją apie svarbiausius faktus bei motyvus, kurių pagrindu ketinama taikyti antidempingo muitą arba nutraukti tyrimą ir netaikyti antidempingo muito.
3. Reikalavimas pateikti šio straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją institucijai turi būti pateiktas raštu. Jei yra taikomas laikinasis antidempingo muitas, reikalavimas dėl šios informacijos turi būti gautas ne vėliau kaip per 1 mėnesį po nutarimo taikyti šį muitą įsigaliojimo dienos. Jei laikinasis antidempingo muitas netaikomas, suinteresuotosioms šalims turi būti suteikiama galimybė gauti šio straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją per institucijos nustatytą laiką.
4. Prašoma informacija turi būti pateikiama raštu ne vėliau kaip per 1 mėnesį iki nutarimo projekto taikyti antidempingo muitą pateikimo arba sprendimo nutraukti tyrimą nesiūlant Vyriausybei taikyti antidempingo muito priėmimo. Pateikiant šią informaciją, būtina atsižvelgti į konfidencialios informacijos saugumo reikalavimus. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas išdėstymui tų faktų ir motyvų, kurie skiriasi nuo faktų ir motyvų, panaudotų laikiniesiems antidempingo muitams nustatyti.
5. Jei institucija prašomos informacijos pateikimo metu tam tikrų faktų ar motyvų negali skelbti, atsiradus galimybei, šie faktai ar motyvai turi būti pranešti nedelsiant. Nuo šios informacijos pateikimo nepriklauso jokie tolesni institucijos sprendimai, tačiau tais atvejais, kai nutarimai yra pagrįsti kokiais nors kitais faktais bei motyvais negu atskleistieji prašomoje informacijoje, apie šiuos faktus bei motyvus turi būti nedelsiant pranešta.
41 straipsnis. Informacijos konfidencialumas
1. Informacija, kurios atskleidimas suteiktų didelį pranašumą konkurentams ar turėtų neigiamo poveikio informaciją pateikusiai suinteresuotajai šaliai arba asmeniui, iš kurio suinteresuotoji šalis ją įsigijo, arba informacija, kurią laikyti konfidencialia prašo ją pateikusi suinteresuotoji šalis ir šį prašymą pagrindžia, institucijos yra laikoma konfidencialia. Institucija, gavusi konfidencialią informaciją, negali jos atskleisti be informaciją pateikusios suinteresuotosios šalies sutikimo.
2. Suinteresuotosios šalys, teikdamos konfidencialią informaciją institucijai, kartu privalo pateikti nekonfidencialias šios informacijos santraukas. Santraukos turi būti detalios ir aiškiai atspindėti pateiktos informacijos prasmę. Jeigu institucijos atstovai ar kitos tyrimuose dalyvaujančios suinteresuotosios šalys pareiškia, kad pateikta santrauka neatskleidžia konfidencialios informacijos prasmės, informaciją teikęs subjektas privalo raštu išaiškinti priežastis, kodėl negalima parengti tinkamos santraukos.
3. Jeigu prašymas dėl informacijos konfidencialumo, institucijos nuomone, yra nepagrįstas ir informacijos teikėjas nesutinka, kad ji būtų viešai atskleista (apibendrinta ar santraukos forma), institucija neturi atsižvelgti į tokią informaciją, išskyrus atvejus, kai yra kitų šią informaciją patvirtinančių šaltinių.
VIENUOLIKTASIS SKIRSNIS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
42 straipsnis. Tarptautinės sutartys
1. Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles, negu nustatytos šiame Įstatyme, taikomos tarptautinės sutarties nuostatos.
3 straipsnis. Pasiūlymai Vyriausybei
1. Pasiūlyti Vyriausybei:
3) pavesti Užsienio reikalų ministerijai ir įgaliotai institucijai ne vėliau kaip per mėnesį patvirtinti dempingo tyrimo užsienio valstybės teritorijoje tvarką;
2. Nustatyti, kad išsprendus lėšų perdavimo klausimą, Vyriausybės įgaliotai institucijai turi būti perduota (pagal perdavimo aktus) visa Konkurencijos tarybos užbaigtų tyrimų medžiaga, taip pat Konkurencijos tarybos gauti prašymai, dėl kurių (nepažeidžiant Antidempingo įstatymo nustatytų terminų) nebuvo priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas pradėti tyrimą.