LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMO 29 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO ĮGYVENDINIMO ĮSTATYMO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 1997 M. VASARIO 25 D. NUTARIMO „DĖL V. NIKITINO ATLEIDIMO IŠ GENERALINIO PROKURORO PAREIGŲ“ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

1998 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui Česlovui Juršėnui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Juridinio skyriaus konsultantui Vaidotui Vaičaičiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1998 m. kovo 26 d. išnagrinėjo bylą Nr. 13/97 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl V. Nikitino atleidimo iš generalinio prokuroro pareigų“ atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Seimas 1996 m. gruodžio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (Žin., 1996, Nr. 121-2851; toliau – ginčijamas įstatymas), kuriuo nustatė, kad įsigaliojus 1996 m. gruodžio 5 d. priimtam Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymui anksčiau Respublikos Prezidento ir Seimo paskirtų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (santrumpa LRT) tarybos narių įgaliojimai nutrūksta.

Pareiškėjas prašo ištirti, ar šis įstatymas atitinka Konstitucijos 5, 67 straipsnius ir 89 straipsnio ketvirtąją dalį.

Seimas 1997 m. vasario 25 d. priėmė nutarimą „Dėl V. Nikitino atleidimo iš generalinio prokuroro pareigų“ (Žin., 1997, Nr. 18-391; toliau – ginčijamas nutarimas). Seimas nutarimu V. Nikitiną atleido iš generalinio prokuroro pareigų ir jam pačiam pavedė laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas.

Pareiškėjas prašo ištirti, ar Seimo nutarimo dalis dėl generalinio prokuroro pavadavimo atitinka Konstitucijos 5 straipsnį, 68 ir 69 straipsnių pirmąsias dalis.

Pareiškėjas savo prašymą grindžia šiais motyvais.

1. 1996 m. Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis tuomet galiojusio Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsniu, paskyrė 3 LRT tarybos narius. Seimas siekdamas, kad LRT taryba būtų kitokios sudėties, pakeitė šio įstatymo 29 straipsnį. Dėl tokio pakeitimo Respublikos Prezidentas neteko prieš kelis mėnesius jam suteiktos teisės prisidėti prie LRT tarybos formavimo.

Pareiškėjas neabejoja Seimo valia įstatymų leidybos būdu išplėsti valstybės vadovo teises toje visuomenės gyvenimo srityje, kurios Konstitucija tiesiogiai nereglamentuoja. Parlamentas gali ir sumažinti Respublikos Prezidento galias, jeigu jos yra ne apibrėžtos Konstitucijoje, o papildomai suteiktos Seimo priimtu įstatymu. Formaliai būtent taip ir buvo padaryta: vienos kadencijos Seimas išplėtė Respublikos Prezidento įgaliojimus, kitos – juos susiaurino. Tačiau šiuo atveju svarbu yra tai, kad Seimas įstatymu ne tik nustatė siauresnius Respublikos Prezidento įgaliojimus (to būtų galima ir nekvestionuoti), bet ir kitu aktu, t. y. ginčijamu įstatymu, už Respublikos Prezidentą sutrumpino jo skirtų LRT tarybos narių kadencijos laiką. Vadinasi, Seimas įsikišo į kitos valdžios įstatyminių funkcijų vykdymą. Tuo tarpu Konstitucijos 5 straipsnyje yra įtvirtintas valdžių atskyrimo principas, neleidžiantis vienai valdžiai dirbti už kitą, vykdyti svetimų funkcijų. Net jeigu įstatymų leidėjas pasikeitus įstatyminei bazei Respublikos Prezidentui būtų pasiūlęs atleisti jo paskirtus LRT tarybos narius, o Respublikos Prezidentas nebūtų to padaręs, tai ir šiuo atveju konstituciniu veiksmu būtų laikytinas ne ginčijamo įstatymo išleidimas, o Seimo ar Seimo narių kreipimasis į Konstitucinį Teismą. Nei Konstitucijos 67 straipsnis, nustatantis Seimo galias, nei kiti straipsniai neleidžia Seimui dirbti už Respublikos Prezidentą ir Vyriausybę ar teismus. Pagal Konstitucijos 77 straipsnio antrąją dalį Respublikos Prezidentas „daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų“, o pagal 89 straipsnio ketvirtąją dalį – „jokiais kitais atvejais ir jokiems kitiems asmenims ar institucijoms negalima vykdyti Respublikos Prezidento įgaliojimų“.

2. Atleisti V. Nikitiną iš generalinio prokuroro pareigų Seimui savo dekretu pasiūlė Respublikos Prezidentas. Kartu jis pasiūlė pavesti laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas jo pavaduotojui A. Paulauskui. Tačiau Seimo kancleris J. Razma, Respublikos Prezidento dekreto pagrindu parengęs atitinkamą Seimo nutarimo projektą, vietoj A. Paulausko pavardės įrašė V. Nikitino pavardę. Būtent toks Seimo nutarimas 1997 m. vasario 25 d. ir buvo priimtas. Šiuo atveju Seimas ne tik viršijo savo galias, bet ir apribojo Respublikos Prezidento įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.

Pagal Konstitucijos 68 straipsnio pirmąją dalį „įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei“. Pagal ginčijamo nutarimo priėmimo metu galiojusius Lietuvos Respublikos prokuratūros ir Teismų įstatymus teisė siūlyti Seimui atleisti generalinį prokurorą iš pareigų priklausė Respublikos Prezidentui. Vadovaudamasis šiomis teisinėmis normomis Respublikos Prezidentas 1997 m. vasario 17 d. išleido dekretą Nr. 1206. Kartu jis pasiūlė, kuris pareigūnas turėtų laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas.

Pareiškėjas teigia, kad priimant ginčijamą Seimo nutarimą buvo pažeisti įstatymai. Pagal tuomet galiojusį Prokuratūros įstatymo 11 straipsnį generalinį prokurorą Respublikos Prezidento teikimu skyrė Seimas. Kadangi įstatymuose nenustatyta speciali tvarka, kaip skiriama laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas, pareiškėjas mano, jog pagal bendras teisės normas turėjo būti taikoma tokia pat tvarka kaip ir skiriant generalinį prokurorą. Taigi asmenį laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas Seimas galėjo paskirti tik Respublikos Prezidento, o ne Seimo nario teikimu. Seimo nutarimu negalima pakeisti Lietuvos Respublikos įstatymo normų.

Kadangi Seimas pritarė būtent tokiam ginčijamam nutarimui, tai, pareiškėjo nuomone, jis prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio, 68 ir 69 straipsnių pirmųjų dalių nuostatoms.

III

1. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui suinteresuoto asmens atstovas – Seimo kanceliarijos Juridinio skyriaus konsultantas V. Vaičaitis savo rašytiniame paaiškinime, daugiausia remdamasis istoriniu teisės akto aiškinimo metodu, pažymėjo, kad Seimas 1996 m. gruodžio 5 d. priėmė Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo numatė kitokią LRT tarybos formavimo tvarką, nei buvo nustatyta iki tol galiojusiame Visuomenės informavimo įstatyme. Atitinkamų įstatymų projektų aiškinamajame rašte buvo nusakytas pakeitimo tikslas: sumažinti politinę įtaką Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai. Tai patvirtina ir diskusijos, Seime vykusios pateikus įstatymo projektą. Aiškinamajame rašte taip pat buvo siūloma įrašyti nuostatą, kad atitinkamais įstatymų pakeitimais „siūloma atsisakyti Respublikos Prezidento deleguojamų tarybos narių (sulaikant jų įgaliojimus Respublikos Prezidento dekretu, jei Respublikos Prezidentas sutiktų)“. Priimant įstatymą paaiškėjo, jog yra neaiški šio įstatymo įgyvendinimo tvarka, nes Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme buvo numatyti konkretūs atvejai, kada nutrūksta išrinktų LRT tarybos narių įgaliojimai. Todėl atsirado vadinamoji vidinė keleto įstatymų kolizija.

Respublikos Prezidentas 1996 m. gruodžio 10 d. priėmė dekretą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo grąžinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti“. Šiame dekrete Respublikos Prezidentas iš principo, bet su tam tikromis išlygomis sutiko su Seimo priimto įstatymo nuostatomis dėl LRT tarybos formavimo principų pakeitimo. Sprendžiant koliziją dėl jau paskirtų LRT tarybos narių, jis pasiūlė į įstatymą įrašyti nuostatą, kad „įsigaliojus šiam įstatymui nutrūksta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių, paskirtų Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Seimo, įgaliojimai“. Seimas, pakartotinai svarstydamas Respublikos Prezidento grąžintą įstatymą, pagal Konstituciją ir Seimo statutą galėjo priimti tik du sprendimus: pritarti Respublikos Prezidento dekretui arba jam nepritarti. Seimas vis dėlto nepritarė Respublikos Prezidento dekretui, tačiau nusprendė atsižvelgti į jame siūlomą LRT tarybos narių įgaliojimų pasibaigimą. Tai buvo padaryta priimant ginčijamą įstatymą, kurio formuluotėje buvo pakartotas Respublikos Prezidento dekreto pasiūlymas. Šį įstatymą Respublikos Prezidentas pasirašė, ir jis įsigaliojo, kai 1996 m. gruodžio 14 d. buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“.

Suinteresuoto asmens atstovas teigė, kad Konstitucija įstatymų leidybos procese numato du pagrindinius veikėjus: Seimą ir Respublikos Prezidentą (įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi Vyriausybė ir 50 tūkstančių Lietuvos Respublikos piliečių). Respublikos Prezidentas, kuris pagal Konstituciją yra valstybės vadovas, įstatymų leidybos procese dalyvauja naudodamasis atidedamojo veto teise (71 ir 72 straipsniai) bei pasirašydamas Seimo priimtus įstatymus (70 straipsnis). Toks dviejų institucijų dalyvavimas įstatymų leidybos procese užtikrina didesnį įstatymo, kaip įvairių visuomenės socialinių grupių interesų derinimo kompromiso, priėmimo demokratiškumą.

Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad interpretuojant ginčijamo įstatymo atitikimą Konstitucijos 89 straipsnio ketvirtajai daliai reikėtų pažymėti, jog Respublikos Prezidentas neatšaukė 1996 m. lapkričio 4 d. dekretu paskirtų LRT tarybos narių, nes iki gruodžio 14 d. to padaryti jam neleido tuo metu galiojęs Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas. Tačiau poziciją savo paskirtų LRT tarybos narių atžvilgiu Respublikos Prezidentas išreiškė 1996 m. gruodžio 10 d. dekrete ir pasirašydamas ginčijamą įstatymą. Suinteresuoto asmens nuomone, tai leidžia daryti prielaidą, kad ginčijamas įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 5, 67 ir 89 straipsniams.

2. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui Seimo kanceliarijos Juridinio skyriaus konsultantas P. Ancelis savo rašytiniame paaiškinime nurodė, kad pagal Konstitucijos 70 straipsnį ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 17 straipsnį galima gana konkrečiai ir pagrįstai rūšiuoti aktus priklausomai nuo jų juridinės galios, kai jie skelbiami „Valstybės žiniose“. Jis daro išvadą, kad ginčijamo Seimo nutarimo priėmimas negali būti siejamas su Konstitucijos 68 ir 69 straipsniais ir prilyginamas procedūrai, kai Respublikos Prezidentas naudojasi įstatymų leidybos iniciatyvos teise, dekretu teikdamas Seimui svarstyti atitinkamų įstatymų projektus.

Suinteresuoto asmens atstovas teigė, kad Konstitucija akcentuoja Seimo viršenybę kitų valdžių, t. y. Respublikos Prezidento ir Vyriausybės, Teismo, atžvilgiu. Valdžios galias riboja Konstitucija, o joje nenurodyta generalinio prokuroro skyrimo procedūra. Konstitucijos 77 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Taigi pagal tuo metu galiojusias Teismų ir Prokuratūros įstatymų normas Respublikos Prezidentas galėjo siūlyti Seimui atleisti generalinį prokurorą, ir tokią savo teisę jis įgyvendino pateikdamas nurodytą dekretą. Tuometiniai įstatymai visiškai nereglamentavo procedūros, kai generalinio prokuroro pareigas pavedama eiti laikinai. Seimas, remdamasis savo įgaliojimais, numatytais Konstitucijos 67 straipsnio 5 punkte (Seimas „steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus“), padarė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Remtis bendromis teisės normomis nereikia, nes Konstitucijos 6 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.

Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad Seimui buvo pristatyti tiek Respublikos Prezidento dekretas, tiek Seimo kanclerio parengtas ginčijamo nutarimo projektas. Seimo statuto 9 straipsnio 6 punktu Seimo nariui suteikta teisė „rengti ir pateikti svarstyti Seimui įstatymų bei kitų teisės aktų projektus“. Esant teisiniam vakuumui Seimas turėjo teisę priimti kitokį sprendimą, nei siūlė Respublikos Prezidentas. Apie Respublikos Prezidento galių apribojimą gali būti kalbama tik tokiu atveju, jeigu, pvz., užuot pritaręs ar nepritaręs teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai, Seimas juo paskirtų kitą asmenį.

Seimo viršenybę reglamentuojant generalinio prokuroro skyrimą suinteresuoto asmens atstovas nustatė analizuodamas Teismų bei Prokuratūros įstatymų pastarųjų metų pakeitimus ir papildymus. Nurodė, kad jais vienasmenė Respublikos Prezidento teisė skirti generalinį prokurorą vėliau pakeista Seimo prerogatyva skirti jį Respublikos Prezidento teikimu, o dabar Respublikos Prezidentas visiškai neturi teisės parinkti generalinio prokuroro kandidatūrą. Respublikos Prezidentas įstatymus su naujausiais pakeitimais yra pasirašęs ir oficialiai paskelbęs.

Remdamasis šiais argumentais, suinteresuoto asmens atstovas daro išvadą, kad ginčijamas Seimo nutarimas atitinka Konstitucijos 5 straipsnio, 68 ir 69 straipsnių pirmųjų dalių nuostatas.

Pareiškėjo atstovas teisminio nagrinėjimo metu iš esmės pakartojo prašyme išdėstytus motyvus. Pareiškėjo atstovas papildomai prašė ištirti, ar abu ginčijami teisės aktai neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, nes, jo nuomone, tik demokratinėje valstybėje viena valdžia gerbia kitą ir neįsiterpia į jos vykdomas funkcijas.

Pareiškėjo atstovas taip pat nurodė, kad sprendžiant iškilusią generalinio prokuroro pavadavimo problemą turėjo būti vadovaujamasi Seimo statuto 32 skirsniu, reglamentuojančiu valstybės pareigūnų svarstymą ir skyrimą, taip pat precedentu, kai Respublikos Prezidentas savo 1993 m. dekretu Nr. 121 laikinai eiti Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas teikė Seimui patvirtinti laikiną valdybos pirmininką, nors įstatyme taip pat nebuvo numatyta, kas turi teisę teikti kandidatūrą.

Pareiškėjo nuomone, pagal Seimo statuto 30 straipsnį tik Seimo Pirmininkas turi teisę teikti Seimui tvirtinti valstybės institucijų vadovų ir jų pavaduotojų kandidatūras, jeigu Konstitucija ar įstatymai nenumato kitaip. Seimo narys tokios teisės neturi.

Suinteresuoto asmens atstovas teisminio nagrinėjimo metu iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus kontrargumentus.

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui 1997 m. lapkričio 14 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovo A. Meškausko paaiškinamasis raštas. Jame nurodoma, kad tuo metu galiojusiame Prokuratūros įstatyme nebuvo nustatyta laikinai einančio generalinio prokuroro pareigas asmens skyrimo tvarka, todėl jis turėjo būti paskirtas tokia pat tvarka kaip ir generalinis prokuroras. Atmetus pasiūlytą kandidatūrą, Respublikos Prezidentas turėjo teisę teikti kitą kandidatą laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas. Seimo sprendimu ši teisė iš Respublikos Prezidento buvo atimta. Rašte taip pat teigiama, kad LRT tarybos narių įgaliojimus galėjo nutraukti tik juos skyręs asmuo, t. y. Respublikos Prezidentas.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

Pagrindinius Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principus lemia pamatinė Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės siekis.

Konstitucijos 5 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.“ Čia įtvirtintas valstybės valdžių padalijimo principas yra svarbus ir sprendžiant pareiškėjo prašymą, ar ginčijamais teisės aktais Seimas nepažeidė Respublikos Prezidento galių.

Konstitucinis Teismas savo 1995 m. spalio 26 d. bei 1998 m. sausio 10 d. nutarimuose ir 1997 m. lapkričio 13 d. sprendime yra pažymėjęs, kad valstybės valdžių padalijimo principas reiškia, jog įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo valstybės valdymo formos.

Aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų statusas pirmiausia paremtas Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintais įgaliojimais: Seimo įtvirtinti Konstitucijos 67, Respublikos Prezidento – 84, Vyriausybės – 94 straipsnyje. Konstitucinio Teismo statusas įtvirtintas Konstitucijos VIII, Teismo – IX skirsnyje.

Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintų aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų įgaliojimų yra ir kituose jos straipsniuose (pvz., Seimas priima sprendimus dėl valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų – 128 straipsnio pirmoji dalis; Seimas išklauso valstybės kontrolieriaus išvadą apie metinę biudžeto įvykdymo apyskaitą – 134 straipsnio antroji dalis; Respublikos Prezidentas atitinkamais atvejais tarp Seimo sesijų sprendžia, ar duoti sutikimą teisėją patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę, – 114 straipsnio antroji dalis; Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas – 140 straipsnio antroji dalis; Vyriausybė skiria atstovus prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, – 123 straipsnio antroji dalis; Vyriausybė sudaro valstybės biudžeto projektą – 130 straipsnis).

Konstitucijoje apibrėžiant aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų funkcijas bei įgaliojimus yra numatyta jų tarpusavio kontrolė ir atsvara, taip pat partnerystė. Pavyzdžiui, Respublikos Prezidentas turi teisę skirti Ministrą Pirmininką, tačiau šią teisę įgyvendinti gali tik gavęs Seimo pritarimą (Konstitucijos 67 straipsnio 6 punktas, 84 straipsnio 4 ir 5 punktai, 92 straipsnio pirmoji dalis); Seimas skiria Aukščiausiojo Teismo teisėjus ir šio teismo pirmininką (Konstitucijos 67 straipsnio 10 punktas), bet tam būtinas Respublikos Prezidento teikimas (Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktas); Seimas steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas, tačiau tam reikia Vyriausybės siūlymo (Konstitucijos 67 straipsnio 8 punktas).

Tiesioginis įgaliojimų nustatymas Konstitucijoje reiškia, kad viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti. Tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu nustatant papildomas jų įgyvendinimo sąlygas. Norint juos pakeisti ar apriboti būtina priimti konstitucinę pataisą.

Be Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintų įgaliojimų, aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos turi ir įstatymais nustatomų. Pavyzdžiui, apie Respublikos Prezidento tokių įgaliojimų galimybę galima spręsti iš Konstitucijos 84 straipsnio 10 punkto, kuriame nustatyta, kad Respublikos Prezidentas „nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus“. Nustatant tokius įgaliojimus atsižvelgiama į Konstitucijos nuostatas ir principus, įtvirtinančius valstybės valdžios institucijų prigimtį ir jų sąveikos pobūdį.

1. Dėl Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo atitikimo Konstitucijai.

1.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1990 m. gegužės 10 d. nutarimu „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto tvirtinimo“ patvirtino Lietuvos radijo ir televizijos statutą. Jo 1 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad Lietuvos radijas ir televizija yra valstybės įstaiga, atskaitinga Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai. Statuto 8 straipsnyje buvo nustatyta: „Lietuvos radijui ir televizijai vadovauja Valdyba ir Generalinis direktorius, kuriuos skiria Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo įgaliojimų laikui.“ Šia norma buvo įtvirtintas LRT, kaip valstybės įstaigos, statusas ir valdymas. Ją formavo aukščiausioji valstybės institucija – Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas. Kituose šio Statuto straipsnio punktuose įtvirtintas LRT pavaldumas Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui ir priklausomybė nuo jo. Taigi LRT, kaip valstybės įstaigos, veiklos priežiūrą taip pat tiesiogiai vykdė ją suformavusi aukščiausioji valstybės valdžios institucija.

Toks buvęs LRT statusas ir valdymas iš esmės pakeistas 1996 m. liepos 2 d. priimto Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnyje. Jame buvo nustatyta: „Aukščiausiasis Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo organas yra taryba, sudaroma 3 metams iš 13 asmenų. 3 narius skiria Respublikos Prezidentas, 4 – Seimas, 6 nariai skiriami burtų keliu po 1 iš Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos kinematografininkų sąjungos, Lietuvos teatro sąjungos, Lietuvos kompozitorių sąjungos, Lietuvos architektų sąjungos [...].“ 1996 m. spalio 8 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8 straipsnio pirmojoje dalyje buvo nustatyta, kad LRT valdymo organai yra Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryba ir administracija. LRT taryba sudaroma minėta Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio nustatyta tvarka.

Remdamasis Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnyje ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8 straipsnyje nustatytais įgaliojimais, Respublikos Prezidentas 1996 m. lapkričio 4 d. dekretu paskyrė 3 LRT tarybos narius. Seimas, remdamasis šiomis įstatymų normomis, 1996 m. lapkričio 5 d. nutarimu paskyrė 4 LRT tarybos narius. Įstatymo nustatyta tvarka buvo paskirti ir kiti tarybos nariai. Taigi buvo sudarytas LRT valdymo organas – taryba.

Naujos kadencijos Seimas 1996 m. gruodžio 5 d. priėmė Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo nustatė kitą LRT tarybos sudarymo tvarką. Pagal ją tarybos sudėtį formavo 15 meno kūrėjų bei visuomenės organizacijų, deleguodamos po 1 atstovą. Taigi yra pagrindo teigti, kad šiuo įstatymu nustatant tokią LRT tarybos sudarymo tvarką buvo siekiama visiškai atsisakyti valstybės valdžios institucijų ir valstybės pareigūnų įtakos LRT.

1.2. Seimas 1996 m. gruodžio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą. Juo numatytas naujas teisinis pagrindas atšaukti tarybos narį iš pareigų. Šio straipsnio ketvirtosios dalies 5 punkte suformuluota, kad LRT tarybos nariai negali būti atšaukti iš pareigų, kol nesibaigė jų paskyrimo laikotarpis, išskyrus atvejį, kai pakinta tarybos nario paskyrimo įstatyminis pagrindas. Tą pačią dieną ginčijamu įstatymu Seimas nustatė, kad įsigaliojus 1996 m. gruodžio 5 d. priimtam Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymui anksčiau Respublikos Prezidento ir Seimo paskirtų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių įgaliojimai nutrūksta. Pareiškėjas teigia, kad nutraukdamas Respublikos Prezidento paskirtų tarybos narių įgaliojimus Seimas pažeidė Respublikos Prezidento galias.

Konstitucijos 67 straipsnio 5 punkte yra įtvirtinta, kad Seimas „steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus“. Teisės doktrinoje valstybės institucija paprastai traktuojama kaip valstybės įstaiga, per kurią įgyvendinama valstybės valdžia. Taigi valstybės institucija yra valstybės funkcijų įgyvendinimo mechanizmo sudedamoji dalis. Valstybės funkcijas įgyvendina valstybės tarnautojai – valstybės institucijose dirbantys valdininkai. Valdininko teisinį statusą apibrėžia specialios teisės normos, kurios nustato priėmimo į valstybės valdymo tarnybą tvarką, jos laikymąsi, teises, pareigas ir atsakomybę, tarnybos santykių pasibaigimą. Pažymėtina, kad valdininkams taikomi specifiniai reikalavimai, kartu numatant atitinkamas garantijas.

Priėmus Visuomenės informavimo ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymus LRT neteko valstybės įstaigos statuso. Pastarojo įstatymo 8 straipsnio pirmojoje dalyje papildomai įtvirtinta, kad LRT tarybos nariais negali būti Seimo, Vyriausybės, Radijo ir televizijos komisijos nariai, asmenys, sutartiniais ryšiais susiję su radijo ir televizijos stotimis, taip pat dirbantys LRT. Taigi LRT taryba nėra valstybės valdžios sudedamoji dalis. Taip pat ji nėra valstybės institucija pagal Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktą. Dėl to jos valdymo organo – tarybos statusas nėra tolygus valstybės institucijos statusui, o tarybos nario teisinė padėtis netolygi valstybės institucijos vadovo, valstybės pareigūno ar valdininko teisinei padėčiai. Vadinasi, LRT tarybos nariams netaikomos normos dėl tarnybinių santykių nutraukimo, jie taip pat nesinaudoja valstybės tarnautojams nustatytomis garantijomis.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Seimas nepažeidė konstitucinio valdžių padalijimo principo, todėl Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai.

2. Dėl Seimo 1997 m. vasario 25 d. nutarimo „Dėl V. Nikitino atleidimo iš generalinio prokuroro pareigų“ atitikimo Konstitucijai.

2.1. 1992 m. priimtoje Konstitucijoje prokurorų funkcijos nustatytos Konstitucijos IX skirsnio, pavadinto „Teismas“, 118 straipsnyje. Vadinasi, prokurorai traktuojami kaip teisminės valdžios sudedamoji dalis. Dėl to vykdant prokuratūros reformą buvo keičiamos jos funkcijos ir struktūra. Nors konkrečiai Konstitucijoje neįvardyta, kas ir kaip skiria ir atleidžia prokurorus, tačiau darytina prielaida, kad įstatymų leidėjas šiuo atveju saistomas teisminės valdžios formavimo ypatumų.

Įgyvendinant šias konstitucines nuostatas Teismų įstatymo 66 straipsnio pirmojoje dalyje (1994 m. spalio 20 d. redakcijos) buvo nustatyta: „Generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Seimas Respublikos Prezidento teikimu.“ Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio trečiojoje dalyje (1994 m. lapkričio 3 d. redakcijos) buvo nustatyta: „Generalinį prokurorą septyneriems metams skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Seimas Respublikos Prezidento teikimu.“

Seimas 1994 m. gruodžio 21 d. nutarimu, vadovaudamasis Konstitucijos 118 straipsniu ir atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 1994 m. gruodžio 15 d. dekretą, paskyrė V. Nikitiną Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru.

Respublikos Prezidentas 1997 m. vasario 17 d. dekretu teikė Seimui atleisti V. Nikitiną iš generalinio prokuroro pareigų ir laikinai, iki bus paskirtas generalinis prokuroras, pavesti generalinio prokuroro pavaduotojui A. Paulauskui eiti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas.

Seimas 1997 m. vasario 25 d. nutarimu atleido V. Nikitiną iš generalinio prokuroro pareigų (1 straipsnis) ir iki bus paskirtas generalinis prokuroras pavedė jam pačiam eiti generalinio prokuroro pareigas (2 straipsnis). Pareiškėjas teigia, kad būtent šia teisės akto dalimi (2 straipsniu) buvo pažeista Respublikos Prezidento prerogatyva teikti asmenį eiti generalinio prokuroro pareigas.

2.2. Vienas pareiškėjo argumentų yra tai, kad Seimas apribojo Respublikos Prezidentui priklausančią įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime.

Konstitucijos 69 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo numatytos procedūros.“ Šios procedūros reglamentuojamos įstatymo galią turinčiame Seimo statute ir būtent jo V dalyje, pavadintoje „Įstatymų leidybos procedūra“. Šioje Statuto dalyje detalizuota Konstitucijos 68 straipsnyje nustatytų įstatymų leidybos iniciatyvos teisės subjektų (Seimo nario, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę) teisė Seime inicijuoti teisės aktus. Kiekvienam įstatymų leidybos iniciatyvos subjektui ši teisė yra lygi, ir ji įgyvendinama pateikiant parlamentui konkretų įstatymo projektą arba raštu suformuluojant naują esminę idėją dėl įstatymų leidybos. Tinkamam subjektui pareiškus įstatymo sumanymą prasideda įstatymų leidybos procesas. Tada įstatymų leidybos institucijai – Seimui atsiranda pareiga pradėti svarstyti pateiktą projektą ar įstatymo sumanymo idėją. Po to eina kitos Statute numatytos įstatymų leidybos proceso stadijos dalys.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė tiek pagal doktriną, tiek pagal Seimo statuto normų turinį siejama su teisės kuriamąja veikla, bet ne su valstybės pareigūnų skyrimu. Taigi Seimas šiuo atžvilgiu nepažeidė Respublikos Prezidento įstatymų leidybos iniciatyvos teisės. Respublikos Prezidentas, teikdamas Seimui asmenį laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas, įgyvendino ne įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, bet kitą teisę – teikti Seimui valstybės pareigūnų kandidatūras.

2.3. Konstitucinių normų analizė leidžia daryti išvadą, kad skiriant pareigūnus paprastai būna nurodyta, koks subjektas turi teisę teikti kandidatūras. Antai Konstitucijos 84 straipsnyje nustatyta, jog Respublikos Prezidentas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų, Konstitucinio Teismo teisėjų, valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras ir t. t. Kitais atvejais subjektai, turintys teisę teikti skiriamų pareigūnų kandidatūras, būna nurodyti įstatymuose. Tai, kad valstybės pareigūno skyrimas yra speciali parlamentinė procedūra, įtvirtinta ir Seimo statuto 32 skirsnyje. Jame taip pat numatyti galimi subjektai, turintys teisę teikti valstybės pareigūno kandidatūrą. Statuto 203 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmenis, „kurie teikia kandidatus į šias pareigas, nustato Konstitucija ir atitinkami įstatymai“.

Kaip šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, Konstitucijoje konkrečiai neįvardyta, kas teikia Seimui generalinio prokuroro kandidatūrą. Ginčijamo nutarimo priėmimo metu Respublikos Prezidento išimtinė teisė teikti Seimui skirti ir atleisti generalinį prokurorą buvo įtvirtinta tiek Teismų, tiek Prokuratūros įstatyme.

Kol įstatymas galioja, jis yra privalomas visiems, neišskiriant įstatymų leidėjo. Konstitucinis Teismas 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime konstatavo, kad Seimo savarankiškumą riboja Konstitucijoje nustatyta Seimo kompetencija, taip pat pareiga laikytis Konstitucijos ir galiojančių įstatymų. Laikytis jų, taip pat Seimo statuto, turinčio įstatymo galią, reikalavimų yra ir Seimo, ir Seimo nario konstitucinė pareiga.

Vertinant ginčijamo Seimo nutarimo teisėtumą, esminę reikšmę turi tai, ar valstybės pareigūno paskyrimas laikinai eiti pareigas turi būti vykdomas tokia pat tvarka, kaip ir paskyrimas eiti jas nuolat. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas šioje byloje teigia, kad paskyrimo eiti laikinai pareigas tvarka įstatymuose nereglamentuojama. Todėl jis daro išvadą, kad esant teisinio reguliavimo vakuumui Seimas galėjo priimti savarankišką sprendimą.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad šie argumentai nėra pagrįsti. Paskyrimas laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas, kaip ir paskyrimas eiti jas nuolat, yra glaudžiai susiję. Asmens paskyrimas laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas reiškė, kad jis įgijo visas generalinio prokuroro prerogatyvas, tarp jų ir procesines. Taigi darytina išvada, kad teikti Seimui asmenį laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas privalėjo tas pats subjektas, kuris turėjo teisę teikti Seimui tvirtinti generalinį prokurorą.

Pagal tuo metu galiojusius Teismų ir Prokuratūros įstatymus generalinio prokuroro kandidatūrą Seimui teikti turėjo teisę Respublikos Prezidentas. Taigi asmenį eiti generalinio prokuroro pareigas Seimas galėjo skirti tik esant Respublikos Prezidento teikimui. Respublikos Prezidentas savo dekretu teikė Seimui atitinkamą asmenį eiti generalinio prokuroro pareigas. Seimas privalėjo šią kandidatūrą svarstyti ir turėjo teisę šiai kandidatūrai pritarti ar nepritarti. Tačiau Seimas pagal Seimo nario siūlymą eiti generalinio prokuroro pareigas paskyrė kitą asmenį, taip pažeisdamas minėtais įstatymais nustatytas Respublikos Prezidento galias.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Seimo nutarimo „Dėl V. Nikitino atleidimo iš generalinio prokuroro pareigų“ 2 punktas neatitinka Konstitucijos 5 straipsnio pirmosios dalies ir 89 straipsnio ketvirtosios dalies.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. vasario 25 d. nutarimo „Dėl V. Nikitino atleidimo iš generalinio prokuroro pareigų“ 2 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio pirmajai daliai ir 89 straipsnio ketvirtajai daliai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas

Kęstutis Lapinskas

Zigmas Levickis

Augustinas Normantas

Vladas Pavilonis

Jonas Prapiestis

Teodora Staugaitienė

Juozas Žilys

______________