LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL STATYBOS OBJEKTŲ (DARBŲ) KAINOS NUSTATYMO TVARKOS
1992 m. spalio 2 d. Nr. 721
Vilnius
Siekdama sutvarkyti ir efektyviau kontroliuoti valstybės lėšų naudojimą statyboje, taip pat sisteminti statybos materialinių išteklių poreikio skaičiavimus ir informaciją apie jų kainas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Nustatyti, kad:
1.1. statybos objektų (darbų) kainos yra sutartinės, nustatomos investitorių ir vykdytojų susitarimu nepriklausomai nuo įmonių rūšies ir nuosavybės formos, išskyrus statybas, kurios finansuojamos iš Lietuvos valstybės biudžeto arba savivaldybių biudžetų;
1.2. statybų, kurios finansuojamos iš Lietuvos valstybės biudžeto arba savivaldybių biudžetų, objektų (darbų) kainos užsakovų apskaičiuojamos atsižvelgiant į normatyvines darbo ir materialinių išteklių sąnaudas, ekonominius normatyvus ir rinkos kainas.
Šių statybų rangovai renkami tik konkurso tvarka.
Skaičiuojamoji statybos objektų (darbų) kaina yra pradinė kaina, užsakovų pateikiama rangos konkursui. Ji gali būti padidinta Ekonomikos ministerijos arba miesto (rajono) valdybos sprendimu, skelbiant pakartotinį konkursą, jeigu pateikus pradinę kainą, nerasta rangovo, tenkinančio statybos trukmės ir kokybės reikalavimus.
Statybos objektų (darbų) kaina, nurodyta rangos sutartyje, gali būti didinama šalims susitarus ne daugiau kaip 50 procentų Statistikos departamento apskaičiuoto vartojamųjų prekių ir paslaugų kainų indekso:
1.2.1. kai statybos finansuojamos iš Lietuvos valstybės biudžeto – Ekonomikos ministerijai ir Finansų ministerijai sutikus;
1.3. valstybinių įmonių ir organizacijų lėšomis vykdomų statybų objektų (darbų) rangovas nustatomas konkurso tvarka, kai šių objektų (darbų) skaičiuojamoji kaina yra 3 mln. talonų ir didesnė, teikiant pirmenybę rangovui, pasiūliusiam mažiausią kainą, esant nustatytam statybos terminui ir kokybei, bei tenkinančiam kitas konkurso sąlygas. Užsakovas gali skelbti konkursą ir esant mažesnei negu 3 mln. talonų skaičiuojamajai kainai;
1.4. statybų, finansuojamų iš Lietuvos valstybės biudžeto arba savivaldybių biudžetų, užsakovai, kurių objektų statyba iki 1993 m. sausio 1 d. nebaigta ir pagal rangos sutartis neturi būti baigta 1993 metų I ketvirtį, perskaičiuoja likusių darbų vertę 1993 m. sausio 1 d. kainomis, suderina su vykdytojais naujas sutartines kainas ir prireikus patikslina objektų užbaigimo sutartinėmis kainomis terminus.
Perskaičiuojant nurodytąją vertę, taikoma pelno norma iki 10 procentų skaičiuojamosios kainos, o nustatant sutartinę kainą gali būti papildomai įvertinti kiti faktoriai priklausomai nuo objekto specifikos, rangovo rizikos, darbų kokybės bei kitų konkrečių sąlygų.
2. Pavesti Statybos ir urbanistikos ministerijai:
2.1. iki 1992 m. gruodžio 1 d. parengti ir patvirtinti statybos objektų (darbų) kainos skaičiavimo tvarką, kai statyba finansuojama iš Lietuvos valstybės biudžeto arba savivaldybių biudžetų;
3. Įpareigoti Ekonomikos ministeriją iki 1992 m. spalio 30 d. parengti valstybinių monopolinių įmonių gamybinės-techninės paskirties produkcijos kainų bei tarifų kainoraščius ir nuolat skelbti jų pasikeitimus.
4. Pavesti Statistikos departamentui kartu su Statybos ir urbanistikos ministerija iki 1992 m. lapkričio 1 d. parengti statybos materialinių išteklių kainos stebėjimo ir vidutinių kainų bei tarifų nustatymo metodiką.
Statistikos departamentas turi skelbti vidutines kiekvieno ketvirčio rinkos kainas ir tarifus pradedant nuo 1992 m. paskutiniojo ketvirčio.
5. Iš dalies pakeičiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 13 d. nutarimą Nr. 464 „Dėl kainų ir tarifų liberalizavimo ir kainodaros reguliavimo Respublikoje“ (Žin., 1991, Nr. 35-968), 5.5 punkte išbraukti žodžius „taip pat statybos ir montavimo darbai“.
6. Iš dalies pakeičiant Laikinuosius statybos rangos sutarties nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 255 „Dėl Laikinųjų statybos rangos sutarties nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 17-490):
7. Pripažinti netekusiais galios:
Lietuvos Ministrų Tarybos 1962 m. rugsėjo 27 d. nutarimą Nr. 618 „Dėl kapitalinės statybos planavimo pagerinimo ir dėl statybos-montavimo bei projektavimo organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų ir premijavimo sistemos pakeitimo“ (Žin., 1962, Nr. 28-247);
Lietuvos Ministrų Tarybos 1964 m. gruodžio 14 d. nutarimą Nr. 577 „Dėl statybų titulinių sąrašų tvirtinimo tvarkos“ (Žin., 1964, Nr. 36-298);
Lietuvos Ministrų Tarybos 1966 m. vasario 5 d. nutarimą Nr. 60 „Dėl nepagrįsto sąmatinės statybų kainos didinimo faktų“;
Lietuvos KP CK ir Lietuvos Ministrų Tarybos 1969 m. liepos 17 d. nutarimą Nr. 295 „Dėl projektavimo ir sąmatų sudarymo gerinimo“ (Žin., 1969, Nr. 23-203);
Lietuvos Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 17 „Dėl nustatytos tvarkos pažeidimų, naudojant lėšas administracinių ir visuomeninių pastatų apipavidalinimui bei vidaus įrengimui“;
Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. balandžio 15 d. nutarimą Nr. 111 „Dėl pridėtinių išlaidų ir planinių sankaupų statybai normų“ (Žin., 1983, Nr. 12-125);
Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 156 „Dėl Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 111 punkto 2 dalinio pakeitimo“ (Žin., 1983, Nr. 17-186);
Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. sausio 12 d. potvarkį Nr. 6p.