LIETUVOS RESPUBLIKOS
BIOKURO, BIODEGALŲ IR BIOALYVŲ
Į S T A T Y M A S
2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1875
Vilnius
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
2 straipsnis. Įstatymo tikslai
Šio įstatymo tikslai:
2) skatinti vietoj importuojamo kuro naudoti vietinius, atsinaujinančius ir alternatyvius energijos išteklius;
5) vykdyti Europos Sąjungos (toliau – ES)direktyvas dėl alternatyvios energetikos ir Kioto protokolo įsipareigojimus mažinti šiltnamio efektą;
6) sukurti teisines sąlygas biomasei gauti ir perdirbti į biokurą, biokurui naudoti bei investicijoms į biokuro pramonę;
3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1. Biomasė – atsinaujinantys organinės medžiagos ištekliai, tarp jų – žemės ūkio produkcija bei atliekos, mediena ir medienos atliekos, gyvulininkystės atliekos, municipalinės atliekos ir kita.
2. Biokuras – degūs dujiniai, skysti ir kieti produktai, išgauti iš biomasės: dehidratuotas ir denatūruotas etilo alkoholis, biologinės kilmės aliejų metilo ir etilo esteriai, miško bei medienos atliekos, šiaudai, durpės, žemės ūkio atliekos, augalai, biodujos ir kitas biologinės kilmės kuras, naudojamas energijai gaminti.
4. Rapsų metilo (etilo) esteris (RME) – biokuras, pagamintas iš rapsų aliejaus ir pagal technologiją reikalingų sudedamųjų dalių. Jis gali būti naudojamas kaip dyzeliniai degalai.
5. Biodyzelinas – iš rapsų aliejaus ar kitų aliejinių augalų pagaminti dyzeliniai degalai, kuriuose yra ne mažiau kaip 30 procentų biologinės kilmės aliejų arba jų metilo ar etilo esterių.
6. Bioalyvos – biologinės kilmės tepalai ir alyvos, kurių sudėtyje yra ne mažiau kaip 70 procentų biologinės kilmės medžiagų.
7. Dehidratuotas ir denatūruotas etanolis – etilo alkoholis, kuriame yra standarto nustatytų priedų ir ne daugiau kaip 0,5 procento vandens.
8. Gamintojas – fizinis arba juridinis asmuo, taip pat įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, gaminantys techninius reglamentusatitinkantį biokurą, tinkamą vartoti stacionariuose arba mobiliuose energijos naudojimo objektuose.
4 straipsnis. Biokuro gamybos ir naudojimo skatinimas
1. Biokuro gamyba iš Lietuvos Respublikos kilmės žaliavų ir jo naudojimas yra valstybės prioritetas.
5 straipsnis. Valstybės institucijų kompetencija
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė:
3) rengia ir tvirtina biokuro gamybos ir naudojimo programas; rengdama valstybės biudžeto projektą numato šioms programoms tiksliniusvalstybės biudžeto asignavimus;
2.Žemės ūkio ministerija remia augalų biomasės energetiniams tikslams auginimą, jeigu prireikia, nustato ir paskirsto jų auginimo kvotas.
3.Ūkio ministerija:
1) rengia ir tvirtinateisės aktus, nustatančius biokuro gamybą ir naudojimą,esminius biokuro reikalavimus;
2) nustato biokuro, biodyzelino ir bioalyvų, naudojamų vidaus degimo varikliams, gamybos, naudojimo, laikymo, realizavimo ir maišymo su naftos produktais tvarką;
5. Vyriausybės įgaliota institucija:
1) teikia rekomendacijas Vyriausybei, jos įgaliotoms institucijoms, biokuro gamintojams ir naudotojams dėl biokuro pramonės plėtros, biokuro gamybos ir naudojimo skatinimo bei reglamentavimo;
2) vertina biokuro gamintojų programas, teikiamas Vyriausybės bei jos įgaliotų institucijų paramai gauti;
6 straipsnis. Vietos savivaldos institucijų kompetencija
1.Savivaldybių tarybos skatina jų teritorijoje esančius kuro naudotojus naudoti biokurą, pagal savo kompetenciją sudaro palankias ekonomines sąlygas biokuro gamybai bei investicijoms į biokuro gamybą.
7 straipsnis. Biokuro ir bioalyvų techniniai reglamentai ir standartai
1. Ūkio ministerija ir Nacionalinė standartizacijos institucija pagal savo kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka rengia ir tvirtina biokuro ir bioalyvų techninius reglamentus ir standartus.
2. Ūkio ministerija iki 2001 m. sausio 1 d. parengia ir patvirtinašiuos biokuro ir bioalyvų techninius reglamentus:
8 straipsnis. Atsakomybė už Biokuro įstatymo pažeidimus