Administracinė byla Nr. I–444-6/2009
Procesinio sprendimo kategorija 17.1
LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. vasario 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atstovei Linai Lukoševičiūtei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-376 patvirtintų Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių 5.2 punktas ir 66 punkto nuostata, nustatanti, jog „asmenims iki 2006 m. spalio 1 d. nepateikus nurodytų dokumentų, pažymėjimų galiojimas panaikinamas šių taisyklių nustatyta tvarka <...>“, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalį ir 48 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 37 straipsnio 6 dalies 4 punktą ta apimtimi, kiek jis įtvirtina, kad Vyriausybė arba jos įgaliota institucija nustato teisės teikti bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 831 (2006 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 375 redakcija) 3.3 punktą.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktas asmens skundas, kuriame buvo keliamas reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimą dėl bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo Nr. 436b galiojimo panaikinimo. Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2000 m., 2003 m. jam buvo išduoti bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikaciniai pažymėjimai. Žinodamas, jog pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymą Nr. 221 toliau vykdoma veikla užsiimti reikalingas aukštasis išsilavinimas ir tai patvirtinantį dokumentą būtina pateikti iki 2006 m. spalio 1 d., 2003 m. įstojo studijuoti į Maskvos naująjį juridinį institutą. Pažymėjo, jog iki įsakyme Nr. 221 nurodytos datos reikiamo išsilavinimo neįgijo. Todėl kreipėsi į Lietuvos Respublikos ūkio ministeriją prašydamas išaiškinimo, ar jo veikla nebus sustabdyta, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-376 patvirtintų Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių 66 punktu, Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisijos siūlymu, nuo 2006 m. lapkričio 13 d. buvo panaikintas jo bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo Nr. 436b, išduoto 2006 m. liepos 3 d., galiojimas. Pareiškėjas mano, jog šiuo atveju nebuvo atsižvelgta, kad norėdamas toliau tęsti vykdomą veiklą studijuoja (liko tik 1,5 metų studijų), turi beveik 7 metų darbo stažą šioje srityje, nuo 2000 m. administravo 13 įvairių įmonių, nuobaudų ar įspėjimų neturėjo. Administruojamose įmonėse vyksta teisminiai ginčai, tačiau kadangi jis neturi teisės atstovauti įmonėms teismo posėdžiuose, kreditoriai atsidūrė nežinioje ir gali patirti didelių nuostolių.
Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, atsiliepdama į skundą, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarkos, patvirtintos ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221, 5.2 punkte nustatyta, kad fizinis asmuo, norintis įgyti teisę dirbti bankrutuojančios įmonės administratoriumi, privalo turėti aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų vadovaujamo darbo stažą arba 2 metų įmonės administratoriaus padėjėjo darbo stažą per paskutiniuosius 3 metus. Tvarkos 35 punkte buvo nustatyta, kad fiziniams asmenims, kuriems pasibaigia bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo galiojimas, teisė teikti bankroto administravimo paslaugas suteikiama vadovaujantis Tvarka, tačiau nustatoma išimtis – iki 2006 m. liepos 1 d. šie asmenys gali neturėti aukštojo išsilavinimo. Iki šio termino pabaigos aukštojo išsilavinimo neturintys asmenys privalo jį įgyti ir ne vėliau kaip 2006 m. spalio 1 d. pateikti Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijai (toliau – Komisija) aukštąjį išsilavinimą patvirtinančius dokumentus. Nurodė, jog 2006 m. lapkričio 6 d. posėdyje Komisija, nustačiusi, kad pareiškėjas negali pateikti aukštojo mokslo baigimo dokumento ir pareiškėjo kvalifikacija neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, suteikiančių teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, nusprendė siūlyti Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai panaikinti bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo Nr. 436b, išduoto 2006 m. liepos 3 d., galiojimą. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodyti faktai apie turimą darbo stažą, nuobaudų neturėjimą nesietini su keliamu reikalavimu dėl atitinkamo išsilavinimo turėjimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos, reikšdamas nuomonę dėl skundo, atsiliepimu prašė jį atmesti, kaip ir atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad 2000 m. balandžio 25 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija išdavė pareiškėjui bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą Nr. 436, 2003 m. birželio 30 d. pareiškėjui buvo išduotas naujas kvalifikacinis pažymėjimas Nr. 436a, o 2006 m. liepos 3 d. – kvalifikacinis pažymėjimas Nr. 436b, kuris 2006 m. lapkričio 13 d. buvo panaikintas, nes pareiškėjas iki 2006 m. spalio 1 d. nepateikė aukštojo mokslo įgijimą patvirtinančio dokumento. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtino Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims tvarką, kurios 5.2 punktas nustatė, jog fizinis asmuo, norintis įgyti teisę dirbti bankrutuojančios įmonės administratoriumi, privalo turėti aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų vadovaujamo darbo stažą arba 2 metų įmonės administratoriaus padėjėjo darbo stažą per paskutiniuosius trejus metus. Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus fiziniams asmenims, Tvarkos 35 punkte buvo nustatyta, kad fiziniams asmenims, kuriems pasibaigia bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo galiojimas, teisė teikti bankroto administravimo paslaugas suteikiama vadovaujantis Tvarka, tačiau nustatoma išimtis – iki 2006 m. liepos 1 d. šie asmenys gali neturėti aukštojo išsilavinimo. Iki šio termino pabaigos aukštojo išsilavinimo neturintys asmenys privalo jį įgyti ir ne vėliau kaip iki 2006 m. spalio 1 d. pateikti Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisijai aukštąjį išsilavinimą patvirtinančius dokumentus. Šių reikalavimų neatitinkančių asmenų bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinių pažymėjimų galiojimas panaikinamas. Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-376, 66 punktas patvirtino minėtoje tvarkoje nustatytą reikalavimą dėl aukštojo mokslo įgijimo ir jokių naujų terminų nenumatė. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnį, išimtis nustatyta tik fiziniams asmenims, kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip 5 metai ir turintiems ne mažesnį kaip 3 metų bankroto ar restruktūrizavimo administratoriaus darbo patirtį per paskutiniuosius trejus metus. Kitokių išimčių nenustatyta. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas studijas Maskvos naujajame teisės institute pradėjo 2003 metais, o jas baigti tikisi tik 2008 metų gegužės mėnesį, todėl Lietuvos Respublikos ūkio ministerija 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. (1.12-01)-3-6838 pagrįstai pareiškėjui išduotą kvalifikacinį pažymėjimą Nr. 436b panaikino.
III.
Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 8 d. sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kvalifikacinis pažymėjimas Nr. 436b išduotas 2006 m. liepos 3 d. be nustatytos galiojimo datos, todėl mano, jog pažymėjimas šiuo metu yra galiojantis ir nepanaikintas, nes Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, išduodama šį kvalifikacinį pažymėjimą, leido ir pripažino, kad jis toliau gali tęsti veiklą.
2. Bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimo komisija pažeidė jo procesines teises, nes pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. 4-376 59 punktą sprendžiant ginčo klausimą jis turėjo teisę dalyvauti posėdyje, tačiau apie jį nebuvo informuotas.
Atsiliepdamas į apeliacinį skundą, atsakovas prašė jį atmesti palaikydamas savo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus bei nurodė, kad Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims tvarkos 1 priede pateiktoje bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo formoje pažymėjimo galiojimo datos rekvizitas nenustatytas, todėl jis nėra privalomas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytose Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims taisyklėse nenumatytas bankroto administratoriaus dalyvavimas komisijos posėdyje sprendžiant ginčo klausimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti nurodydamas, jog pareiškėjui 2006 m. liepos 3 d. išduotas kvalifikacinis pažymėjimas Nr. 436b be nustatytos galiojimo datos reiškė, kad 2006 m. spalio 1 d. asmuo turėjo galimybę pateikti aukštąjį išsilavinimą patvirtinančius dokumentus ir kad tik suėjus minėtam terminui komisija galėjo imtis veiksmų dėl pažymėjimo galiojimo panaikinimo. Dėl neva pažeistų asmens procesinių teisių nurodė, jog toks teiginys vertintinas kritiškai, nes asmens dalyvavimas posėdyje nebūtų pakeitęs susiklosčiusių faktinių aplinkybių, tuo labiau, kad 2006 m. lapkričio 8 d. Komisijoje vyko pakartotinis prašymo svarstymas, siekiant įvertinti Studijų kokybės vertinimo centro atsakymą dėl pareiškėjo pasirinktų studijų pripažinimo Lietuvos Respublikoje.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas individualią administracinę bylą pagal pareiškėjo pateiktą apeliacinį skundą, 2007 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinę bylą sustabdė ir inicijavo tyrimą, skirtą nustatyti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-376 patvirtintų Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių 5.2 punktas ir 66 punkto nuostata, nustatanti, jog „asmenims iki 2006 m. spalio 1 d. nepateikus nurodytų dokumentų, pažymėjimų galiojimas panaikinamas šių taisyklių nustatyta tvarka <...>“, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 46 straipsnio 1 dalį ir 48 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 37 straipsnio 6 dalies 4 punktą ta apimtimi, kiek jis įtvirtina, kad Vyriausybė arba jos įgaliota institucija nustato teisės teikti bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 831 (2006 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 375 redakcija) 3.3 punktą. Abejonės norminio administracinio akto teisėtumu grindžiamos tuo, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, laiduojama kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Ūkinės veiklos laisvė, teisė pasirinkti darbą bei verslą, kaip ir dauguma kitų Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių, nėra absoliuti, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi tam tikrų sąlygų, viena iš kurių – tai gali būti daroma tik įstatymu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Bankrutuojančių įmonių administravimo paslaugų teikimas patenka į asmens ūkinės veiklos laisvės sritį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija mano, jog kvalifikacinius reikalavimus asmenims, siekiantiems įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, bei tų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes gali nustatyti tik įstatymas. Tą patvirtina ir Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų sisteminė analizė. Pavyzdžiui, reikalavimus asmenims, siekiantiems įgyti teisę tapti auditoriais, įtvirtina Audito įstatymas (5–7 straipsniai), reikalavimus asmenims, pretenduojantiems tapti antstoliais, įtvirtina Antstolių įstatymas (4–6 straipsniai), reikalavimus asmenims, siekiantiems tapti advokatais, įtvirtina Advokatūros įstatymas (7–9 straipsniais) ir t. t. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įmonės administratorius – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei minėtame įstatyme, nei kituose įstatymo lygio teisės aktuose jokie kvalifikaciniai reikalavimai įmonės administratoriams nėra nustatyti. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 37 straipsnio 6 dalies 4 punkte nurodyta, kad Vyriausybė arba jos įgaliota institucija nustato teisės teikti bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 831 (2006 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 375 redakcija) 3.3 punktas nustato, kad Vyriausybė nutaria įgalioti Ūkio ministeriją patvirtinti teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisykles. Teisėjų kolegijos nuomone, taip įtvirtinti įgaliojimai nustatyti administracinio-techninio pobūdžio taisykles, reglamentuojančias teisės teikti atitinkamas paslaugas suteikimo procedūrą, o ne įgaliojimus nustatyti esminius kvalifikacinius reikalavimus asmenims, siekiantiems įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, bei tų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes.
V.
Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą teisme, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepimas, kuriame dėl Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių 5.2 punkto ir 66 punkto atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai nurodoma, jog taisyklių nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Atsakovas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai demokratinėje visuomenėje yra būtini siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Tačiau tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja, kad su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais aktais, bet jais negalima nustatyti tokio santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas, administratorius valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis įmonės lėšomis, disponuoja, atleidžia ir priima darbuotojus, sutvarko bankrutavusioje įmonėje sukauptas pavojingas aplinkai atliekas ir t. t. Taigi, kad administratorius galėtų tinkamai vykdyti funkcijas, jis privalo turėti daug specialių – ekonominių ir teisinių – žinių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m. liepos 10 d. nutarime yra pažymėjęs, jog dirbant sudėtingą darbą reikalinga tam tikra kvalifikacija, profesinės žinios ir įgūdžiai, todėl atitinkami reikalavimai asmenims, pretenduojantiems dirbti sudėtingą ar atsakingą darbą, laikomi natūraliais ir paprastai yra visuotinai pripažįstami. Atsakovas pažymi, kad, atsižvelgiant į administratoriaus atliekamos veiklos pobūdį bei aukštesnių teisės aktų nuostatas, ūkio ministras, be kita ko, nustatė ir kvalifikacinius reikalavimus administratoriams. Atsakovo nuomone, reikalavimų asmenims, siekiantiems įgyti teisę teikti bankroto ir restruktūrizavimo paslaugas, nustatymas – žmogaus konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo procedūros dalis. Atsakovo teigimu, Konstitucija nenumato, kad tokie reikalavimai būtų nustatomi įstatymu, juo labiau kai tokia teisėkūra būtinai turi remtis specialiosiomis žiniomis ir specialiąja (profesine) kompetencija. Atsakovo atsiliepime taip pat pažymima, kad Konstitucijos garantuojama teisė laisvai rinktis darbą nepaneigiama, nes ginčijamas aktas neužkerta kelio, išnykus aplinkybėms, kurios lemia teisę teikti atitinkamas paslaugas dėl kvalifikacinių reikalavimų neatitikimo, kreiptis nustatyta tvarka dėl teisės įgijimo. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog nuostata, kad asmenims, neįgijusiems aukštojo išsilavinimo iki 2006 m. liepos 1 d., bus panaikinami kvalifikaciniai pažymėjimai, galiojo nuo 2001 m. liepos 11 d. Tai patvirtina, kad aptariamu ūkio ministro įsakymu buvo paisoma ir laikomasi teisinio tikrumo, teisinio aiškumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo.
Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovė nurodė, kad palaiko poziciją, išdėstytą atsiliepime, ir pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata, apibrėžianti įmonės administratorių, nuo 2008 m. liepos 1 d. pakeista, t. y. papildyta, jog asmuo teisę teikti atitinkamas paslaugas įgyja šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka. Mano, jog tai tik dar kartą patvirtina tikruosius įstatymo leidėjo tikslus ir ketinimus. Pripažįsta, kad ginčijamu aktu nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai, tačiau šiuo atveju įstatymas jų nustatymą paliko žemesnės galios teisės aktams ir tokios įstatymo leidėjo valios pagrindimo rasti nepavyko.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
VI.
Bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo inicijavusio teismo pozicija grindžiama taikytinų individualioje administracinėje byloje Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-376 patvirtintų Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 5.2 ir 66 punktų (tiksliau – jų dalių) neatitikimu Konstitucijai, įstatymui ir Vyriausybės nutarimui iš esmės keliant abejones dėl ginčijamu aktu galimų reglamentuoti klausimų turinio.
Taisyklių 5.2 punktas (ginčo kilimo metu galiojusi redakcija) įtvirtino, jog fizinis asmuo, siekiantis įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, privalo turėti aukštąjį ekonominį arba teisinį išsilavinimą; 66 punktas atitinkamai numatė, kad asmenims iki 2006 m. spalio 1 d. nepateikus nurodytų dokumentų (t. y. aukštąjį išsilavinimą patvirtinančių) pažymėjimų galiojimas panaikinamas šių taisyklių nustatyta tvarka. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis numato, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, 48 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Iš 2007 m. gruodžio 14 d. teismo nutarties motyvų matyti, kad teismui, inicijavusiam norminio administracinio akto tyrimą, abejonių kyla ne dėl Taisyklių punktų atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai apskritai, bet dėl atitikties konkrečioms nurodytų teisės normų nuostatoms, būtent – asmens ūkinės veiklos laisvei ir teisei laisvai pasirinkti darbą. Individualią administracinę bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija nurodo, jog nei minėta laisvė, nei teisė nėra absoliučios, tačiau nuolatinėje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje pabrėžiama, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima tik įstatymu. 2007 m. gruodžio 14 d. teismo nutartyje pabrėžiama, kad bankrutuojančių įmonių administravimo paslaugų teikimas patenka į asmens ūkinės veiklos laisvės sritį. Todėl Taisyklių 5.2 ir 66 punktuose įtvirtintas kvalifikacinis reikalavimas (kaip laisvės užsiimti tam tikra ūkine veikla ribojimas) bei tokio reikalavimo nesilaikymo pasekmės gali būti nustatytos tik įstatymu. Norminę administracinę bylą inicijavusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokią poziciją pagrindžia ir Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų sisteminė analizė, t. y. reikalavimus asmenims, siekiantiems įgyti teisę tapti auditoriais, įtvirtina Audito įstatymas, reikalavimus asmenims, pretenduojantiems tapti antstoliais, įtvirtina Antstolių įstatymas, reikalavimus asmenims, siekiantiems tapti advokatais, įtvirtina Advokatūros įstatymas. Tuo tarpu nei Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – Įmonių bankroto įstatymas), nei kituose įstatymo lygio teisės aktuose jokie kvalifikaciniai reikalavimai įmonės administratoriams nėra nustatyti, todėl Įmonių bankroto įstatyme minima suteikimo tvarka, o Vyriausybės nutarime – suteikimo taisyklės reiškia įtvirtintus įgaliojimus atsakovui nustatyti administracinio-techninio pobūdžio taisykles, reglamentuojančias teisės teikti atitinkamas paslaugas suteikimo procedūrą (pavyzdžiui, nustatyti, kokio turinio ir formos prašymą turi pateikti asmuo, siekiantis teikti bankroto administravimo paslaugas, kokius dokumentus pateikti, per kiek laiko priimamas sprendimas dėl teisės teikti bankroto administravimo paslaugas suteikimo ir pan.), o ne įgaliojimus nustatyti esminius kvalifikacinius reikalavimus asmenims, siekiantiems įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, bei tų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atkreipęs dėmesį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą byloje Nr. A4-191-2003), kad Lietuvos konstitucinės teisės doktrinoje bei teisės teorijoje paprastai pažymima, jog norminių teisės aktų hierarchiją sudaro: Konstitucija (aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas), konstituciniai įstatymai, Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys, įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai (Seimo nutarimai, Respublikos Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų ir kitų valstybės ar savivaldos institucijų teisės norminiai aktai ir kt.).
Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarime nurodyta, kad „Konstitucija apibūdinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje. Be to, Konstitucija įtvirtina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą“. Šie teiginiai apibūdina pagrindinius Konstitucijos bruožus: jos turinio specifiškumą – Konstitucijoje įtvirtinamos esminės teisinio reguliavimo nuostatos, kurios realizuojamos žemesnės galios norminiuose aktuose (visų pirma įstatymuose); jos teisinę galią įstatymų atžvilgiu – ji sudaro įstatymų, sukuriančių prielaidas visuomeninių santykių detalesniam reglamentavimui, leidybos pagrindą.
Kaip minėta, Konstitucijos nuostatos konkretizuojamos žemesnės galios aktuose, kurie turi atitikti konstitucines normas ir principus, t. y. šių aktų teisėtumo matas yra Konstitucija.
Analizuojant poįstatyminių teisės aktų teisėtumo klausimą pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. sausio 19 d. nutarime yra konstatavęs, jog įstatymas yra Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausią teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas tik išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucijos 107 straipsnis). Visi kiti teisės aktai (t. y. poįstatyminiai aktai) turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti. Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas, kuriuo realizuojamos įstatymo normos. Tai – įstatymo normų taikymo aktas, nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo. Taigi poįstatyminių teisės aktų teisėtumą lemia jų atitiktis įstatymams, kurių normas jie detalizuoja.
Laikydamasi teismo praktikos bei norminių teisės aktų hierarchijos, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia tirs ir vertins ginčijamo norminio administracinio akto atitiktį Vyriausybės nutarimo, įstatymo ir prireikus Konstitucijos nuostatoms.
Ginčo dėl to, kad analizuojami Taisyklių punktai nustato fiziniams asmenims, siekiantiems įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, kvalifikacinį profesijos (t. y. aukštojo ekonominio arba teisinio išsilavinimo turėjimas) reikalavimą ir jo neturėjimo pasekmes, nėra. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, išsimokslinimo cenzo nustatymas yra viena iš esminių teisės užsiimti įmonių bankroto administravimo veikla įgijimo sąlygų ir kartu pripažintina ūkinės veiklos laisvės ir laisvės pasirinkti darbą ribojimu. Todėl, skirtingai nei mano atsakovas, tiriamuose punktuose įtvirtintos nuostatos negali būti laikomos tik žmogaus konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo procedūros dalimi.
Vertinant Taisyklių ginčijamus punktus analizuojamu aspektu pasakytina, jog ūkinės veiklos laisvė ir laisvė pasirinkti darbą viena su kita glaudžiai susijusios, todėl jų turinys atskleidžiamas kartu. Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies normų turinį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstitucinė asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai). Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą yra būtina žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užsitikrinimo sąlyga, suponuojanti įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę. Atsižvelgdamas į darbo bei verslo pobūdį ir paisydamas Konstitucijos, įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 7 d. nutarimai). Žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą pirmiausia yra siejama su įvairiais natūraliais reikalavimais – kiekvieno asmens sugebėjimais ir galimybėmis (Konstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas), kvalifikacijos, profesinių žinių, įgūdžių reikalavimai asmenims, pretenduojantiems dirbti sudėtingą ar atsakingą darbą, laikomi natūraliais ir paprastai yra visuotinai pripažįstami (Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimas).
Kadangi minėtos laisvės nėra absoliučios, jų ribojimai galimi, kai kurie jų objektyviai būtini (ir toks reglamentavimas, t. y. tam tikrų suvaržymų nustatymas, savaime nereiškia atitinkamos laisvės ar teisės paneigimo). Tačiau Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, jog pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas). Dar daugiau, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu ir tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais. Juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.), bet jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).
Viešojoje teisėje vyrauja principas „galima tai, kas nustatyta“, kuris reiškia, kad visos valdžios institucijos gali veikti tik teisės aktais jiems suteiktų įgalinimų ribose ir neturi teisės viršyti joms suteiktos kompetencijos. Valdžios institucijų aktai, priimti viršijant kompetencijos ribas, yra neteisėti.
Ginčijamų nuostatų priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustatė, kad „norminius administracinius aktus turi teisę leisti tik viešojo administravimo subjektai, turintys įstatymų numatytus įgaliojimus pagal nustatytą kompetenciją“. Nuostata „turintys įstatymų numatytus įgaliojimus“ suponuoja draudimą viešojo administravimo subjektui priimti norminio pobūdžio teisės aktus, jeigu tokia teisė jam nesuteikta įstatymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus bylose Nr. I1-4-05, I444-4/2008). Galimas įgaliojimų neturinčio subjekto norminio administracinio akto priėmimas reiškia, kad toks norminis aktas apskritai negalėjo būti priimtas. Taigi tiriant ginčijamą norminį administracinį aktą būtina įvertinti, ar atsakovui buvo pavesta, o jei pavesta, tai kokia apimtimi reguliuoti teisinius santykius.
Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įmonės administratorius – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. Įmonių bankroto įstatymo 37 straipsnio 6 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad Vyriausybė arba jos įgaliota institucija nustato teisės teikti bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką <...>. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimo Nr. 831 (2006 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 375 redakcija) „Dėl valstybės institucijų įgaliotų asmenų atstovavimo įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesuose tvarkos aprašo, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos aprašo patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 „Dėl valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ papildymo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas) 3.3 punktu įgaliojo Ūkio ministeriją patvirtinti teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisykles. Vykdydamas pastarąją nuostatą, Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-376 patvirtino prašomas ištirti Taisykles. Taigi Įmonių bankroto įstatymo 37 straipsnio 6 dalies 4 punkto norma buvo pavesta Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai nustatyti teisės teikti bankroto administravimo paslaugas suteikimo tvarką, t. y. įgyvendinti Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytą lakonišką teisinį reguliavimą („asmuo, turintis teisę“). Pažymėtina, kad Lietuvos įstatymų leidyboje teisėkūros praktika, pagal kurią poįstatyminiais teisės aktais detalizuojamos įstatymais nustatytos tam tikros teisės įgijimo sąlygos bei nustatoma teisės įgijimo procedūrinė tvarka, yra paplitusi. Tačiau šiuo atveju svarbu tai, kokia apimtimi atsakovas turėjo reglamentuoti teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas suteikimą.
Įmonių bankroto įstatymas jokių kvalifikacinių reikalavimų fiziniams asmenims, siekiantiems teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, neįtvirtina. Vien Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies formuluotė „asmuo, turintis teisę“ taip pat savaime nereiškia, jog, įstatymų leidėjo požiūriu, atitinkami kvalifikaciniai reikalavimai yra būtini, ir juo labiau nereiškia, kad atitinkamus kvalifikacinius reikalavimus pavedama nustatyti poįstatyminiais teisės aktais. Šio įstatymo 37 straipsnio 6 dalies 4 punkte bei Vyriausybės nutarimo 3.3 punktu suformuluoti pavedimai abstraktūs (tai patvirtina ir nuo 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies pakeitimas, jog įmonės administratorius – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas ir šią teisę įgijęs šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka). Taigi tiek analizuojant paminėtas nuostatas lingvistiniu metodu, tiek iš jų sisteminio ir loginio ryšio, Įmonių bankroto įstatyme neišplėtotos formuluotės „teisės teikti paslaugas suteikimo tvarka“ (37 str. 6 d. 4 p.) turinio darytina išvada, kad Įmonių bankroto įstatyme vartojama formuluotė suteikimo tvarka, o Vyriausybės nutarime minimos suteikimo taisyklės reiškia įtvirtintus įgaliojimus atsakovui nustatyti administracinio-techninio pobūdžio nuostatas (pavyzdžiui, reikalavimus prašymo, kurį turi pateikti asmuo, siekiantis teikti bankroto administravimo paslaugas, turiniui ir formai; tokių prašymų nagrinėjimo tvarką ir t. t.), t. y. atitinkamos teisės įgyvendinimo aspektus, tačiau nesuteikia įgaliojimų viešojo administravimo subjektams ne įstatymo lygmens teisės aktu nustatyti esminius ribojimus, varžančius asmenims teisę pasirinkti darbą, verslą ar kokią nors kitą veiklą. Tokią išvadą patvirtina ir minėtoji Konstitucinio Teismo jurisprudencija, remiantis kuria darytina išvada, kad esminiai asmens ūkinės laisvės suvaržymai gali būti nustatomi tik įstatymo lygio teisės aktu. Įmonių bankroto įstatymo 37 straipsnio 6 dalies 4 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Konstituciją ir oficialią konstitucinę doktriną. Kartu pažymėtina, kad nei Įmonių bankroto įstatyme, nei Vyriausybės nutarime nėra normos, kuri galėtų būti traktuojama kaip suteikianti Lietuvos Respublikos ūkio ministrui teisę įtvirtinti principines normas, lemiančias fizinių asmenų galimybes siekti įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas (Taisyklių 5.2 p.) bei asmenų, teikiančių bankroto administratoriaus paslaugas, statusą (Taisyklių 66 p.).
Tyrimą inicijavusio teismo nutartyje atkreiptas dėmesys, jog kai kurią veiklą vykdantiems asmenims nustatomi tam tikri kvalifikaciniai reikalavimai. Paprastai tai padaroma įstatymu (pvz., Advokatūros įstatymas, Antstolių įstatymas, Audito įstatymas), tuo tarpu įmonės administratoriams – poįstatyminiu aktu. Šiuo aspektu pasakytina, kad, nors advokatų, antstolių ir auditorių statusui reglamentuoti priimti specialūs įstatymai, vienareikšmiškai teigti, jog kvalifikacinius reikalavimus fiziniams asmenims, siekiantiems įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, turi nustatyti Įmonių bankroto įstatymas, negalima. Šio teisės akto paskirtis kita (Įmonių bankroto įstatymo 1 str. 1 d. – reglamentuoti įmonių bankroto procesą), tačiau tai be jokios abejonės nepaneigia reikalavimo žmogaus teisių ir laisvių ribojimus nustatyti įstatymu.
Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, jog paprastai poįstatyminiais aktais galima reglamentuoti su žmogaus teisių įgyvendinimu susijusius klausimus, ypač tais atvejais, kai būtina remtis specialiosiomis žiniomis ir specialiąja (profesine) kompetencija. Nagrinėjamu atveju Taisyklių 5.2 ir 66 punktais įtvirtinti esminiai ir pernelyg svarbūs konkrečiai ūkinei veiklai keliami standartai, kuriuos įtvirtinti teisę turi ne bet koks teisėkūros subjektas, o tik įstatymų leidėjas. Patvirtindamas ginčijamus Taisyklių punktus atsakovas įsibrovė į įstatymų leidėjo teisėkūros sritį, todėl remdamasi išdėstytais teisiniais argumentais išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Taisyklių 5.2 ir 66 punktai prieštarauja Įmonių bankroto įstatymo 37 straipsnio 6 dalies 4 punktui bei Vyriausybės nutarimo 3.3 punktui. Pažymėtina, kad Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija neanalizuoja, ar tokie kvalifikaciniai reikalavimai ir jų nesilaikymo teisinės pasekmės apskritai gali būti nustatytos, tačiau sprendžia, kad tokio turinio teisinis reguliavimas negali būti nustatomas poįstatyminiu Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymo lygio teisės aktu.
Pripažinus ginčijamo akto prieštaravimą Vyriausybės nutarimui ir įstatymui, išnyksta poreikis tirti ginčijamų teisės nuostatų atitiktį Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalį norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Šios teisinės pasekmės iškyla nepriklausomai nuo to, keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams ar jų dalims prieštarauja ginčijamas norminis administracinis aktas. Todėl tais atvejais, kai yra keliamas klausimas dėl norminio administracinio akto atitikties keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminio administracinio akto teisėtumo bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs norminio administracinio akto prieštaravimą vienai aukštesnės teisinės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti norminio administracinio akto teisėtumo kitų aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatų atžvilgiu. Tokios praktikos laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose dėl norminio administracinio akto teisėtumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus bylose Nr. I1-04-05, Nr. I1-02-06). Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija dėl tiriamų nuostatų atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai nepasisakys.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-376 patvirtintų Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių 5.2 punktas („fizinis asmuo, siekiantis įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, privalo turėti aukštąjį ekonominį arba teisinį išsilavinimą“) ir 66 punktas („asmenims iki 2006 m. spalio 1 d. nepateikus nurodytų dokumentų, pažymėjimų galiojimas panaikinamas šių taisyklių nustatyta tvarka <...>“) prieštarauja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 37 straipsnio 6 dalies 4 punktui ta apimtimi, kiek jis įtvirtina, kad Vyriausybė arba jos įgaliota institucija nustato teisės teikti bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 831 (2006 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 375 redakcija) „Dėl valstybės institucijų įgaliotų asmenų atstovavimo įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesuose tvarkos aprašo, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos aprašo patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 „Dėl valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ papildymo“ 3.3 punktui.
Sprendimas neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Valstybės žiniose.