LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 45 STRAIPSNIO (1998 M. LIEPOS 2 D. REDAKCIJA) IR 312 STRAIPSNIO 3 DALIES (1998 M. VASARIO 3 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2003 m. birželio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Antanui Jatkevičiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. birželio 3 d. išnagrinėjo bylą Nr. 13/02-22/02 pagal šiuos prašymus:
1) pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) ir 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) numatyta minimali penkerių metų laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui;
2) pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 2 daliai.
Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 28 d. sprendimu sujungti į vieną bylą.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 1998, Nr. 67-1937) ir 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija; Žin., 1998, Nr. 17-397) numatyta minimali penkerių metų laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 2 daliai.
II
1. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašymą grindžia šiais argumentais.
Valstybė privalo užtikrinti veiksmingą žmogaus apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir sukurti sistemą, kuria remiantis baudžiamojo įstatymo draudimus pažeidę asmenys būtų traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Sankcijų už baudžiamojo įstatymo numatytų veikų padarymą nustatymas yra įstatymų leidėjo prerogatyva, tuo tarpu asmenį pripažinti kaltu nusikaltimo padarymu bei skirti nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį atitinkančią bausmę turi teismas.
Pareiškėjo manymu, BK numatytos sankcijos turėtų būti sukonstruotos taip, kad teismas, vadovaudamasis baudžiamųjų įstatymų nustatytais bausmės skyrimo pagrindais, galėtų paskirti teisiamajam teisingą bausmę, taip užtikrindamas teisinės valstybės principo ir asmens teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą realizavimą.
Nusikaltimus padarę asmenys turi būti nubausti teisingai, t. y. skiriama bausmė turi priklausyti nuo pažeistos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės reikšmingumo, padaryto nusikaltimo pobūdžio, jo pasekmių, teisę pažeidusio asmens pavojingumo laipsnio ir kitų svarbių aplinkybių. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Pareiškėjo nuomone, teisingumas reiškia ne tik tai, kad būtų išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė būtų adekvati padarytam nusikaltimui: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį.
Pareiškėjas mano, kad BK 312 straipsnio 3 dalimi (1998 m. vasario 3 d. redakcija), kurios sankcijoje numatyta minimali penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, apimamos pagal pavojingumo laipsnį labai įvairios veikos. Nors pagal BK kai kuriais atvejais teismui leidžiama paskirti kaltininkui švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę (BK 45 straipsnis), tačiau šių nuostatų taikymą griežtai riboja formalios sąlygos ir draudimai. Nesant šių sąlygų, teismo galimybė paskirti kaltininkui teisingą bausmę yra suvaržyta. Kai taikoma BK 312 straipsnio 3 dalis (1998 m. vasario 3 d. redakcija), teismas yra įpareigotas baudžiamąjį įstatymą pažeidusiam asmeniui skirti ne mažesnę kaip penkerių metų laisvės atėmimo bausmę ir baudą, nors tokios griežtos sankcijos skyrimas ne visais atvejais atitinka teisingumo principą. Pagal BK 45 straipsnį, esant tam tikroms sąlygoms, teismui leidžiama išvengti kai kuriais atvejais aiškiai neteisingos bausmės paskyrimo ir skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, jeigu konkrečios sankcijos ribos neleidžia pakankamai atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį ir į jį padariusį asmenį. Tačiau BK 45 straipsnio 4 dalyje (1998 m. liepos 2 d. redakcija) yra numatytos nusikalstamos veikos, kurias padariusiems asmenims netaikoma BK 45 straipsnio 2 dalis, leidžianti paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu, išskiriant atskiras nusikaltimo sudėtis, kurioms esant draudžiamas švelnesnės nei konkrečioje sankcijoje numatytos bausmės skyrimas (t. y. BK 45 straipsnio taikymas), yra apribojama teismo galimybė teisingai išnagrinėti bylą bei individualizuoti bausmę.
2. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas prašymą grindžia šiais argumentais.
Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad būtų išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė būtų adekvati padarytam nusikaltimui. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs.
Pareiškėjo nuomone, BK 45 straipsnio 4 dalimi (1998 m. liepos 2 d. redakcija) išskyrus atskiras nusikaltimo sudėtis, kurios savo pobūdžiu nėra pačios pavojingiausios visuomenei, ir uždraudus už šias nusikaltimo sudėtis skirti švelnesnę nei konkrečioje sankcijoje numatyta bausmę, yra apribojama teismo galimybė teisingai išnagrinėti bylą bei individualizuoti bausmę.
III
1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo konsultanto M. Girdausko 2002 m. rugsėjo 12 d. ir 2003 m. sausio 27 d. rašytiniai paaiškinimai.
Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Remiantis Konstitucijos 109 straipsniu teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Taigi teismas asmeniui, pripažintam kaltu nusikaltimo padarymu, turi teisę skirti tik įstatyme numatytą bausmę. Tačiau įstatymų leidėjas nėra visiškai laisvas nustatydamas bausmes už nusikalstamas veikas. Valdžios galias riboja Konstitucija (Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis). Pasak suinteresuoto asmens atstovo, remiantis konstituciniais teisingumo ir teisinės valstybės principais už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Kitaip tariant, įstatymai turi sudaryti teismui galimybes už kiekvieną nusikaltimą, esant pagrindui, skirti jį atitinkančią, proporcingą bausmę, kad būtų įgyvendinta asmens konstitucinė teisė į tai, kad jo bylą teismas išnagrinėtų teisingai ir nešališkai.
M. Girdausko teigimu, pagal BK 45 straipsnio 4 dalį (1998 m. liepos 2 d. redakcija) teismui neleidžiama už kontrabandą stambiu mastu kaltinamam pilnamečiam asmeniui skirti švelnesnės negu sankcijoje už kontrabandą stambiu mastu numatytos minimalios penkerių metų laisvės atėmimo bausmės, jei nėra BK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, nors ir yra to paties straipsnio 2 dalyje nurodytosios. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, BK 312 straipsnio 3 dalies (1998 m. vasario 3 d. redakcija) formuluotė apima ne tik labai pavojingų veikų, už kurias taikytinos griežtos bausmės, bet ir mažiau pavojingų veikų požymius.
Suinteresuoto asmens atstovo manymu, yra pagrindas abejoti, ar BK 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) ir 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) numatyta minimali penkerių metų laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja Konstitucijai.
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat buvo gautas suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo patarėjo Antano Jatkevičiaus 2003 m. gegužės 30 d. raštas, kuriame jis pritaria suinteresuoto asmens – Seimo atstovo M. Girdausko rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytiems argumentams.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos finansų ministrės D. Grybauskaitės, Lietuvos Respublikos ūkio ministro P. Čėsnos, teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus J. Liaudansko, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro A. Klimavičiaus, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedros vedėjo prof. dr. V. Pavilonio, Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedros vedėjos prof. dr. G. Babachinaitės ir Teisės instituto specialistų rašytiniai paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas A. Jatkevičius iš esmės pakartojo Seimo atstovo M. Girdausko rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
Kartu A. Jatkevičius pažymėjo, kad BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) numatyta laisvės atėmimo bausmė gali būti vertinama kaip neprieštaraujanti Konstitucijai, jeigu BK bendrojoje dalyje būtų numatyta, kad teismas gali skirti žemesnę bausmę negu BK specialiosios dalies konkrečių straipsnių sankcijoje numatytas minimumas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Seimas 1998 m. vasario 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 8-1, 11, 26, 35, 49, 54, 55, 207, 231, 231-2, 231-3, 232-1, 232-2, 232-4, 232-5, 232-6, 234, 234-1, 234-2, 234-3, 234-4, 236, 285, 287, 288, 289, 290, 294, 295, 312 straipsnių pakeitimo ir papildymo 132-1, 214-1, 312-1, 321-2 straipsniais įstatymą, kurio 29 straipsniu pakeitė ir papildė BK 312 straipsnį.
Seimas 1998 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 8-1, 25, 32, 35, 45, 47-1, 53-1, 54, 55, 131, 239, 241, 242, 306, 321-2 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei papildymo 131-3, 310-1 straipsniais įstatymą, kurio 5 straipsniu pakeitė ir papildė BK 45 straipsnį.
2. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar BK 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) ir BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) numatyta minimali penkerių metų laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas prašo ištirti, ar BK 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 2 daliai.
3. Seimas 2002 m. gruodžio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 8-1, 11-1, 45, 53-1, 232-1, 232-2, 232-5, 232-8, 312, 321-2 straipsnių pakeitimo, 232-3 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir kodekso papildymo 340-1 straipsniu įstatymą, kurio 3 straipsniu BK 45 straipsnio 4 dalį pripažino netekusia galios, o 10 straipsniu pakeitė BK 312 straipsnį, inter alia jo 3 dalyje numatytą minimalią penkerių metų laisvės atėmimo bausmę sumažindamas iki trejų metų.
Seimas 2003 m. sausio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15-1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios, 41-1, 45, 227-1 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 51-2 straipsniu įstatymą, kurio 3 straipsniu BK 45 straipsnį papildė nauja 6 dalimi, o 7 dalį pakeitė.
4. Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymą, kuriuo patvirtino naująjį Baudžiamąjį kodeksą.
Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, kurio 1 straipsniu inter alia nustatė, kad naujasis Baudžiamasis kodeksas įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d.
5. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (102 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Šios konstitucinės nuostatos reiškia, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kyla abejonių dėl toje byloje, teismo nuomone, taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai, taip pat dėl kito Seimo priimto akto, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas).
6. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) numatyta minimali penkerių metų laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Taip pat minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar BK 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, o pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas – ar ši dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 2 daliai. Iš prašymų motyvų matyti, kad pareiškėjai abejoja ne visos BK 45 straipsnio 4 dalies (1998 m. liepos 2 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai, o tik tuo, ar Konstitucijai ši dalis neprieštarauja ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma asmenims, nuteistiems už nusikalstamą veiką, numatytą BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija).
7. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjų prašymus tirs, ar BK 312 straipsnio 3 dalies (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nuostata „baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių <....>; metų“ ir BK 45 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma asmenims, nuteistiems už nusikalstamą veiką, numatytą BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija), neprieštaravo Konstitucijai.
II
Dėl Baudžiamojo kodekso 312 straipsnio 3 dalies (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nuostatos „baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių <....>; metų“ atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. BK 312 straipsnyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) buvo nustatyta:
„312 straipsnis. Kontrabanda
Prekių, pinigų, meno vertybių ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną per muitines, nepateikiant jų muitinei arba kitaip išvengiant muitinės kontrolės, arba naudojant suklastotą muitinės deklaraciją ar kitus dokumentus, arba gabenant kitų pavadinimų prekes ar daiktus, nei nurodyta muitinės deklaracijoje ar kituose dokumentuose, -
Prekių, pinigų, meno vertybių ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ne per muitines, taip pat šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų, radioaktyviųjų ar kitų strateginių prekių, nuodingųjų ir stipriai veikiančių, psichotropinių ar narkotinių medžiagų, prekursorių gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nepateikiant jų muitinei arba kitaip išvengiant muitinės kontrolės arba neturint leidimo juos pervežti, -
Veika, numatyta šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse, padaryta grupės iš anksto susitarusių asmenų arba pakartotinai, arba stambiu mastu, arba didelio kiekio šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų kontrabanda -
2. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) numatyta minimali penkerių metų laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
„Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.
3.1. Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtinti baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisės konstituciniai pagrindai. Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, taip pat į tai, kad Konstitucijoje yra įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės, kitos konstitucinės vertybės ir jos turi būti saugomos ir ginamos. Viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kitų konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių yra baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas.
3.2. Teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras; įstatymuose apibrėžiama, kokios veikos pripažįstamos nusikalstamomis, ir nustatomos bausmės už jų padarymą; jais asmenys ir visuomenė saugomi nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasinant bausmėmis ir nustatomi pagrindai, kuriais remiantis nusikaltę asmenys yra baudžiami norint juos pataisyti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, inter alia reiškia, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas. Nustatydamas, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už jas, jis yra saistomas Konstitucijoje įtvirtinto prigimtinio teisingumo ir proporcingumo principų, kitų teisinės valstybės reikalavimų.
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis gali įvardyti tik tas veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams.
3.3. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas bausmes, skiriamas už nusikalstamas veikas, ir šių bausmių dydžius turi nustatyti tik įstatymu; bausmės turi būti nustatytos už kiekvieną nusikalstamą veiką.
Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą.
Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis). Todėl baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės ir jų sistema turi būti tokios, kad teismas, skirdamas bausmes, galėtų vykdyti teisingumą.
Pagal Konstituciją baudžiamajame įstatyme negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (bausmių ar jų dydžių), kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką.
3.4. Įstatymų leidėjas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus nustatyti bausmes už nusikalstamas veikas ir šių bausmių dydžius, turi pareigą nustatyti bausmių už tam tikras nusikalstamas veikas aukštutines ribas. Baudžiamajame įstatyme nenustačius bausmės, skiriamos už konkrečią nusikalstamą veiką, aukštutinės ribos, būtų sudarytos prielaidos skirti ir taikyti nepagrįstai dideles bausmes ir šitaip pažeisti žmogaus teises ir laisves. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas taip pat gali nustatyti bausmių už tam tikras nusikalstamas veikas žemutines ribas.
Įvardydamas tam tikras veikas kaip nusikalstamas ir nustatydamas bausmių už šias veikas aukštutines ir žemutines ribas, įstatymų leidėjas gali naudoti įvairius minėtų bausmių dydžių įtvirtinimo būdus, taip pat ir tokį, kai žemutinė ir aukštutinė bausmės riba nurodoma baudžiamojo įstatymo normos, nustatančios atsakomybę už tam tikros nusikalstamos veikos padarymą, sankcijoje.
Įstatymų leidėjas, pasirinkęs tokį sankcijos už nusikalstamą veiką padarymą konstravimo būdą, kai pačiame atsakomybę už nurodytą nusikalstamą veiką nustatančiame straipsnyje yra nustatyta tokia minimali laisvės atėmimo bausmė, kuri yra griežta, kartu turi įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už šią nusikalstamą veiką, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas baudžiamąją atsakomybę lengvinančias bylos aplinkybes, taip pat ir į tas, kurios nėra expressis verbis nurodytos įstatyme, ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę.
3.5. Minėta, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.
Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą, bešališką ir nepriklausomą teismą. Aiškinant 31 straipsnio 2 dalį kartu su šio straipsnio 4 dalimi, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją nepriklausomas ir bešališkas teismas, nagrinėdamas bylą ir tirdamas visas bylos aplinkybes, negali bausmės paskirti, nesiremdamas įstatymu.
Pažymėtina, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę. Neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis bei konstitucinis teisinės valstybės principas.
4. Pagal BK 312 straipsnio 3 dalį (1998 m. vasario 3 d. redakcija) prekių, pinigų, meno vertybių ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną per muitines nepateikiant jų muitinei arba kitaip išvengiant muitinės kontrolės, arba naudojant suklastotą muitinės deklaraciją ar kitus dokumentus, arba gabenant kitų pavadinimų prekes ar daiktus, nei nurodyta muitinės deklaracijoje ar kituose dokumentuose, taip pat prekių, pinigų, meno vertybių ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ne per muitines, taip pat šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų, radioaktyviųjų ar kitų strateginių prekių, nuodingųjų ir stipriai veikiančių, psichotropinių ar narkotinių medžiagų, prekursorių gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepateikiant jų muitinei arba kitaip išvengiant muitinės kontrolės arba neturint leidimo juos pervežti, jeigu šios veikos padarytos grupės iš anksto susitarusių asmenų arba pakartotinai, arba stambiu mastu, arba didelio kiekio šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų kontrabanda baudžiami laisvės atėmimu nuo penkerių iki dešimties metų ir bauda.
Taigi BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nustatytos laisvės atėmimo bausmės už joje nurodytą nusikaltimą žemutinė riba – penkeri metai.
5. Minėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti bausmių už tam tikras nusikalstamas veikas žemutines ribas.
Tai, kad BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) buvo nustatyta laisvės atėmimo bausmės už joje nurodytą nusikaltimą žemutinė riba ir kad ši riba buvo penkeri metai, savaime nereiškia, kad teismas, taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėjo individualizuoti konkrečiam asmeniui už konkrečią šioje dalyje nurodytą nusikalstamą veiką skiriamos bausmės ir kad teismas, skirdamas bausmę, negalėjo vykdyti teisingumo.
III
Dėl Baudžiamojo kodekso 45 straipsnio 4 dalies (1998 m. liepos 2 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. BK 45 straipsnyje (1998 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyta:
„45 straipsnis. Švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimas
Teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą, pats savanoriškai atvyko ir prisipažino padaręs nusikaltimą ir, be to, nuoširdžiai gailisi, atlygino padarytą žalą ir padėjo tardymui bei teismui išaiškinti nusikaltimą.
Teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę taip pat, kai atlyginta nusikaltimu padaryta žala, jeigu byloje yra atsakomybę kitų lengvinančių aplinkybių, ir:
2) nuteistasis išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl įstatyme numatytos bausmės paskyrimo nebus kam prižiūrėti, arba
Taip pat teismas, atsižvelgdamas į byloje esančias atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir kai bent iš dalies atlyginta nusikaltimu padaryta žala, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę, kai nusikaltimą padarė nepilnametis.
Šio straipsnio 2 dalis netaikoma asmenims, nuteistiems už nusikaltimus valstybės tarnybai (282-290 straipsniai), apmokestinamų prekių neteisėtą laikymą, gabenimą ar realizavimą (310-1 straipsnis), kontrabandą (312 straipsnis), neteisėtą prekių ar produkcijos neišvežimą iš Lietuvos Respublikos (312-1 straipsnis), apgaulingą apskaitos tvarkymą (323 straipsnis), mokesčių ar įmokų vengimą (325 straipsnis), taip pat organizuotos grupės bei nusikalstamo susivienijimo nariams.
Švelnesnė negu įstatymo nustatyta bausmė taip pat gali būti paskirta, kai nusikaltimas padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas.
Esant šio straipsnio pirmojoje, antrojoje, trečiojoje ar penktojoje dalyse nurodytoms sąlygoms, teismas gali:
2. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar BK 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas prašo ištirti, ar BK 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 2 daliai.
3. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, baudžiamajame įstatyme tam tikras veikas įvardydamas kaip nusikalstamas ir nustatydamas bausmes už jas bei šių bausmių žemutinę ribą, turi įgaliojimus nustatyti ir pagrindus, kuriems esant gali būti skiriama švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė.
4. BK 45 straipsnyje (1998 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyti švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmė skyrimo pagrindai. Šie pagrindai skirtingi.
4.1. Pagal BK 45 straipsnio 1, 3 ir 5 dalis teismas, esant šiose dalyse nustatytiems pagrindams ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, galėjo asmeniui, padariusiam bet kurį nusikaltimą, paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Pagal BK 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 1 dalį teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę gali paskirti bet kurį nusikaltimą padariusiam asmeniui, jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą, pats savanoriškai atvyko ir prisipažino padaręs nusikaltimą ir, be to, nuoširdžiai gailisi, atlygino padarytą žalą ir padėjo tardymui bei teismui išaiškinti nusikaltimą; pagal 3 dalį – jeigu nusikaltimą padarė nepilnametis, be to, yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta nusikaltimu padaryta žala; pagal 5 dalį – jeigu nusikaltimas padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas.
4.2. Pagal BK 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 2 dalį teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, galėjo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę asmeniui, padariusiam nusikaltimą (išskyrus nusikaltimus, nurodytus BK 45 straipsnio 4 dalyje), jeigu yra atlyginta nusikaltimu padaryta žala, byloje yra kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra dar bent viena iš šių sąlygų: 1) nuteistojo išlaikomi asmenys serga sunkia liga ir nėra kam juos prižiūrėti; 2) nuteistasis išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl įstatyme numatytos bausmės paskyrimo nebus kam prižiūrėti; 3) nuteistojo vaidmuo bendrininkų padarytame nusikaltime buvo antraeilis; 4) nusikaltimas pagal šio kodekso 16 straipsnį nutrūko rengimosi arba pasikėsinimo stadijoje.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad BK 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 2 dalyje minimos atsakomybę už nusikaltimo padarymą lengvinančios aplinkybės, į kurias atsižvelgtina skiriant bausmę, buvo nustatytos BK 40 straipsnio 1 dalyje: 1) kaltininkas užkirto kelią žalingoms padarytojo nusikaltimo pasekmėms arba savo noru atlygino padarytą nuostolį ar pašalino padarytą žalą; 2) nusikaltimas padarytas dėl susidėjusių sunkių asmeninių ar šeiminių aplinkybių; 3) nusikaltimas padarytas dėl grasinimo ar prievartos arba dėl materialinio, tarnybinio ar kitokio priklausomumo; 4) nusikaltimas padarytas dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai; 5) nusikaltimas padarytas gynybos nuo pavojingo visuomenei kėsinimosi atveju, nors ir peržengiant būtinosios ginties ribas; 6) nusikaltimą padarė nepilnametis; 7) nusikaltimą padarė nėščia moteris; 8) kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba pats atvyko ir prisipažino padaręs nusikaltimą, arba aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ar susekti kitus nusikaltėlius. BK 40 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas taip pat gali atsižvelgti ir į nenurodytas įstatyme lengvinančias aplinkybes.
Pagal BK 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 2 dalį švelnesnės negu įstatyme numatyta bausmės skyrimas buvo saistomas nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimo ir dar kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų: nuteistojo išlaikomi asmenys serga sunkia liga ir nėra kam juos prižiūrėti, arba nuteistasis išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl įstatyme numatytos bausmės paskyrimo nebūtų kam prižiūrėti, arba nuteistojo vaidmuo bendrininkų padarytame nusikaltime buvo antraeilis, arba nusikaltimas pagal BK 16 straipsnį nutrūko rengimosi arba pasikėsinimo stadijoje.
Vienas iš BK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, kuriuos padariusiems asmenims teismas net ir esant šio straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms negalėjo skirti švelnesnės negu įstatyme numatyta bausmės, buvo kontrabanda (BK 312 straipsnis).
Taigi BK 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 2 ir 4 dalyse buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį inter alia teismui buvo neleidžiama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, nurodytą BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija), skirti švelnesnės negu įstatyme numatyta bausmės net ir esant BK 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 2 dalyje nustatytoms sąlygoms.
5. Minėta, kad įstatymų leidėjas, pasirinkęs tokį sankcijos už nusikalstamą veiką padarymą konstravimo būdą, kai pačiame atsakomybę už nurodytą nusikalstamą veiką nustatančiame straipsnyje yra nustatyta tokia minimali laisvės atėmimo bausmė, kuri yra griežta, kartu turi įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už šią nusikalstamą veiką, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas baudžiamąją atsakomybę lengvinančias bylos aplinkybes, taip pat ir į tas, kurios nėra expressis verbis nurodytos įstatyme, ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę.
Taip pat minėta, kad Konstitucijoje yra įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės, kitos konstitucinės vertybės ir jos turi būti saugomos ir ginamos, kad viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kitų konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių yra baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas. Todėl švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimas yra ne taisyklė, bet išimtis – švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę teismas gali skirti tik esant ypatingoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyta bausmė, jeigu ji būtų paskirta, būtų akivaizdžiai neteisinga. Teismas turi pareigą švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai. Kiekvienu konkrečiu atveju teismo sprendimas skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę turi būti motyvuotas. Nepagrįstai ir (arba) nemotyvuotai paskyrus švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę teisingumas nebūtų įvykdytas. Tai prieštarautų teisingumui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
6. BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nustatyta žemutinė laisvės atėmimo už kontrabandą, padarytą grupės iš anksto susitarusių asmenų arba pakartotinai, arba stambiu mastu, arba didelio kiekio šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų kontrabandą bausmės riba yra penkeri metai.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad BK 312 straipsnio 3 dalies (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nuostata „baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių <....>; metų“ neprieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
7. Pažymėtina, jog tai, kad BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nustatyta žemutinė laisvės atėmimo bausmės riba – penkeri metai, reiškia, kad už šioje dalyje nurodytą veiką nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė yra griežta.
Nors įstatymų leidėjas kontrabandą (taigi ir kontrabandą, padarytą grupės iš anksto susitarusių asmenų arba pakartotinai, arba stambiu mastu, arba didelio kiekio šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų kontrabandą) priskyrė prie sunkių nusikaltimų (BK 8-1 straipsnis), tačiau net ir kiekvienu konkrečiu šio sunkaus nusikaltimo padarymo atveju gali būti ir tokių BK 45 straipsnyje (1998 m. liepos 2 d. redakcija) nenurodytų aplinkybių, kurioms esant BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nustatyta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė gali būti akivaizdžiai per griežta ir, jeigu būtų paskirta, ši bausmė nebūtų teisinga.
8. Įstatymų leidėjas, pasirinkęs tokį sankcijos už kontrabandą, padarytą grupės iš anksto susitarusių asmenų arba pakartotinai, arba stambiu mastu, arba didelio kiekio šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų kontrabandą (BK 312 straipsnio 3 dalis (1998 m. vasario 3 d. redakcija)), konstravimo būdą, kai pačiame atsakomybę už šią nusikalstamą veiką nustatančiame straipsnyje yra nustatyta tokia minimali laisvės atėmimo bausmė, kuri yra griežta (šiuo atveju penkeri metai), kartu turi įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už nurodytą nusikalstamą veiką, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas baudžiamąją atsakomybę lengvinančias bylos aplinkybes, taip pat į tas, kurios nėra expressis verbis nurodytos įstatyme, ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę.
9. BK 45 straipsnyje (1998 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas asmeniui, padariusiam BK 312 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, švelnesnę negu įstatyme numatyta bausmę galėjo skirti tik esant šio straipsnio 1, 3 ir 5 dalyse expressis verbis nustatytoms sąlygoms – lengvinančioms aplinkybėms, o šio straipsnio 2 dalies tokiam asmeniui pagal šio straipsnio 4 dalį apskritai negalėjo taikyti.
Taigi pagal BK 45 straipsnyje (1998 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą teismas, spręsdamas bausmės už BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nurodytą nusikalstamą veiką skyrimo klausimą, buvo suvaržytas BK 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 1, 2, 3, 4 ir 5 dalyse nurodytų sąlygų. Pagal įstatymą teismas, net ir konstatavęs, jog yra kitos, BK 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 1, 2, 3 ir 5 dalyse expressis verbis nenurodytos lengvinančios aplinkybės, negalėjo į jas atsižvelgti ir negalėjo asmeniui paskirti švelnesnės negu numatyta BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) bausmės, net ir tuo atveju, kai šioje dalyje nustatyta minimali penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją paskyrus, būtų akivaizdžiai neteisinga.
Toks BK 45 straipsnyje (1998 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas nesiderino su Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teise į teisingą teismą, su konstituciniu teisinės valstybės principu.
10. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad BK 45 straipsnis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į visas, taip pat ir įstatyme nenurodytas, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę už BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nurodytą nusikalstamą veiką, prieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
11. Minėta, kad pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas prašo ištirti, ar BK 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) neprieštarauja ir Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad BK 45 straipsnis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į visas, taip pat ir į įstatyme nenurodytas, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę už BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nurodytą nusikalstamą veiką, prieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas netirs, ar BK 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 45 straipsnis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į visas, taip pat ir į įstatyme nenurodytas, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nurodytą nusikalstamą veiką, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 312 straipsnio 3 dalies (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nuostata „baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių <....>; metų“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas