LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRO
ĮSAKYMAS
DĖL NACIONALINĖS MOKSLO PROGRAMOS „VALSTYBĖ IR TAUTA: PAVELDAS IR TAPATUMAS“ PATVIRTINIMO
2010 m. sausio 5 d. Nr. V-7
Vilnius
Vadovaudamasis Nacionalinių mokslo programų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 731 (Žin., 2008, Nr. 85-3382; 2009, Nr. 157-7086), 26 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 980 „Dėl Nacionalinių mokslo programų sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 116-4427) 6 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos mokslo tarybos 2009 m. gruodžio 31 d. teikimą Nr. 4S-461,
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo
ministro 2010 m. sausio 5 d.
įsakymu Nr. V-7
NACIONALINĖ MOKSLO PROGRAMA „VALSTYBĖ IR TAUTA: PAVELDAS IR TAPATUMAS “
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Visų tautų likimą ir išlikimą lemia spartūs pasaulinio masto socialiniai ir ekonominiai procesai, mokslo ir technologijų raida bei nauji komunikacijos modeliai, kurie ypač reikšmingi mažosioms tautoms, nes šioms atremti įvairius šiuolaikinio pasaulio iššūkius gerokai sunkiau nei kitoms. Intensyvi ir įvairialypė Lietuvos integracija į Europos Sąjungos ir pasaulio ekonomikos, politikos, kultūros bei mokslo struktūras ir institucijas kelia vis naujų problemų, susijusių su valstybės, visuomenės, tautos ir kultūros sąveikomis, nacionalinio tapatumo įtvirtinimu ir savikūra, istorinio kultūros paveldo išsaugojimu ir deramu panaudojimu. Užsienio šalių kultūrų ir kalbų poveikis, gana paviršutiniškos bei fragmentiškos mokslo žinios apie tautos paveldą ir nekvalifikuota šių žinių sklaida skatina visuomenės savimonės, pilietinio ir tautinio tapatumo eroziją, kelia grėsmę darniai valstybės plėtrai, visuomenės sanglaudai, tautos ir valstybės išlikimui.
2. Globalizacijos ir eurointegracijos akivaizdoje valstybės ir tautos santykius, taip pat esminę jų substanciją – kalbą ir kultūrą – keičia įvairūs išoriniai veiksniai. Jie yra sunkiai prognozuojami, tačiau turi lemiamos įtakos socialinio ir kultūrinio visuomenės gyvenimo raidai. Tam, kad šie veiksniai taptų pažinūs ir valdomi, taip pat kad iš esmės būtų prisidėta prie pilietinės, tautinės ir kultūrinės tapatybės tęstinumo ir atnaujinimo, kultūros paveldo išsaugojimo, mokslo, visuomenės ir kultūros sanglaudos bei Lietuvos kultūros adekvačios raiškos Europoje ir pasaulyje, būtina humanitarinio diskurso plėtra ir nuoseklūs bei koordinuoti tarpdalykinio pobūdžio moksliniai tyrimai.
3. Lietuvoje esama akivaizdžių problemų, susijusių su nacionalinio tapatumo įtvirtinimu, savikūros nuostatų diegimu ir kultūros paveldo išsaugojimu globalizacijos sąlygomis. Fundamentalūs ir kompleksiniai valstybės, visuomenės, nacionalinio ir kitokių tapatumų bei kultūros paveldo tyrimai ypač būtini siekiant moksliškai pagrįsti priemones, kurios padėtų įgyvendinti Valstybės ilgalaikės raidos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029), Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 (Žin., 2002, Nr. 110-4852), bei Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr.1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029), reikalavimus ir nuostatas.
4. Lietuvoje iki šiol nesukurta nematerialaus paveldo identifikavimo, apskaitos ir apsaugos sistema, nors tai padaryti Lietuva yra įsipareigojusi pagal 2003 m. spalio 17 d. Paryžiuje priimtą ir 2006 m. balandžio 20 d. įsigaliojusią Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją (Žin., 2004, Nr. 188-7006). Nematerialus kultūros paveldas joje apibrėžiamas kaip „ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai“ ir t. t., o visa tai reiškiasi: „(a) žodinės kūrybos tradicijose ir išraiškos formose, įskaitant kalbą kaip nematerialaus kultūros paveldo raiškos priemonę, (b) scenos mene, (c) papročiuose, apeigose ir šventiniuose renginiuose, (d) su gamta ir visata susijusiose mokslo srityse ir veikloje, (e) tradiciniuose amatuose“. Lietuva įsipareigojo parengti „vieną arba daugiau kaip vieną savo teritorijoje esančio nematerialaus kultūros paveldo registrą“ bei „skatinti mokslines, technines ir menines studijas, taip pat diegti mokslinių tyrimų metodologijas, padedančias nustatyti, kaip veiksmingai saugoti nematerialų kultūros paveldą“.
5. Europos Sąjungoje sąveika tarp nacionalinės valstybės, tautiškumo ir tapatumo – menkai išplėtota tyrimų sritis, nors jau randasi aktyvesnių iniciatyvų ir humanitarinių mokslinių tyrimų programų, kurios akcentuoja tokių tyrimų svarbą ir tarpvalstybinių tyrimų sklaidą. Tarptautinėje tarpdalykinio pobūdžio programoje „Kultūros dinamika: paveldas ir tapatumas“ bus tiriama identifikacinė kultūros paskirtis ir reikšmė tautiniam tapatumui (jo reprezentacijai ir susijusiems stereotipams) bei naujų daugiakultūrinių ir etniškai nevienalyčių bendruomenių formavimuisi. Aptariant Europos mokslinių tyrimų erdvės perspektyvas pripažįstama, kad tyrimų rezultatų ir žinių sklaida neįmanoma, jei nacionalinės ir regioninės programos nėra atviros kitų valstybių narių dalyviams. Dėmesys į nacionalines programas atkreiptas tam, kad didėtų kompetencija, kompetentingiausiems Europos moksliniams tyrimams skiriamos lėšos ir stiprėtų Europos mokslo tarybos įtaka. Tai skatina kurti naujausiomis technologijomis pagrįstas nacionalines ir bendrąsias Europos struktūras, plėtoti mokslo infrastruktūrą, mokslinę informaciją daryti prieinamesnę vartotojams, užtikrinti tautai ir valstybei gyvybiškai svarbių mokslinių žinių sklaidą.
6. Nacionalinės mokslo programos „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ (toliau – Programa) paskirtis – paskatinti inovatyvius kompleksinius mokslinius tapatumo ir paveldo tyrimus ir jų plėtrą ir suteikti valstybės institucijoms moksliškai pagrįstų žinių apie kultūros paveldo būklę bei jo poveikį tolesnei valstybės raidai. Moksliniai paveldo ir tapatumo bei jų poveikio tautos savimonei tyrimai taptų pamatu mokslo, valstybės institucijų ir visuomenės strategiškai sąveikai. Nacionalinė mokslo programa „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ parengta 2010–2014 metams.
II. ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖ
7. Fundamentinių tapatumo sampratos, prielaidų ir raiškos tyrimų būklė:
7.1. XX a. pabaigoje prasidėjęs perėjimo iš industrinės į žinių visuomenę laikotarpis kelia grėsmę nusistovėjusiai pasaulio tvarkai, tradicinei visuomenei ir valstybei, yra ypač pavojingas mažoms tautoms ir valstybėms, todėl šiuo metu labai svarbu kuo skubiau reaguoti į aplinkos pokyčius, nustatyti svarbiausius iššūkius (didžiausią įtaką tiek žmonijai, tiek ir politiniam pasaulio žemėlapiui daro globalizacija, sekuliarizacija, naujųjų medijų poveikis ir kiti panašūs veiksniai, o labiausiai veikiama dvasinio gyvenimo ir savivokos sritis – tautinis, pilietinis ar bet kokiu kitu aspektu įvardytas individų ar jų grupių tapatumas) ir spręsti dėl to kylančias problemas;
7.2. tapatumo pokyčiai gali iš esmės pakeisti tautų ir valstybių likimus, todėl kiekvienos, o ypač mažos, valstybės interesas – inicijuoti tapatumo ir tradicinės etnolingvistinės tautos sampratos kaitos tyrimus ir remiantis jų rezultatais palaikyti ir stiprinti tautinį tapatumą, susijusį su nematerialiu kultūros paveldu (kalba, literatūra, papročiais, mentalitetu), fundamentaliai ištirti ir aprašyti visus šios sferos pokyčius tam, kad būtų galima prognozuoti tolesnę jų eigą ir valdyti situaciją;
7.3. fundamentinių tapatumo tyrimų situacija Lietuvoje neatitinka nei visuomenės, nei akademinės bendruomenės lūkesčių (šiuo metu su tapatumo tyrimais iš dalies siejami tik nacionalinės kultūros paveldo tyrimai, į kuriuos didelė humanitarinių mokslų dalis yra orientuota, kai kurios humanitarinių mokslų kryptys – susijusios tiesiogiai), o svarbiausia problema yra ta, kad, viena vertus, nesama tapatumo tarpdisciplininių teorinių tyrimų, kurie taptų ir paveldo tyrimų baze, o, kita vertus, vykdomi tyrimai nėra koordinuojami;
7.4. Lietuvoje iki šiol mažai tyrinėta, kaip tapatumo problematikai svarbūs socialiniai procesai ir kultūros reiškiniai siejasi su Europa ir pasauliu, o ankstesnieji tyrimai teorinio lygmens požiūriu menkai dera su Europos ir pasaulio mokslinių tyrimų kontekstu (fragmentiškos ir gana paviršutiniškos žinios apie valstybę, jos ištakas, tautą, nacionalinį tapatumą ir paveldą bei nepakankamai kvalifikuota šių žinių sklaida ne tik deramai nereprezentuoja šiuolaikinio teorinio požiūrio į tapatumo problemą, bet netgi daro neigiamą įtaką visuomenės socialinei ir kultūrinei savimonei, neužkerta kelio pavojingiems stereotipams rastis);
7.5. apibendrinus tai, kas pasakyta aukščiau, galima teigti, kad tapatumo tyrimai Lietuvoje yra labai svarbi tarpdisciplininių tyrimų sritis ir turi būti orientuoti į fundamentalią tapatumo analizę: turi būti formuluojama tapatumo samprata, teoriškai išryškinama įvairių tapatumo formų specifika ir tyrinėjama įvairialypė tapatumo raiška.
8. Istorinės atminties diskurso, istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) atminties ir modernaus XIX–XX a. tautinio tapatumo formavimosi, sovietmečio ir išeivijos istorinės atminties tyrimų būklė:
8.1. Lietuvoje jau kurį laiką plėtojasi ir metodologiškai formuojasi naujos tarpdalykinės mokslo sritys – tapatumo (identiteto) ir istorinės atminties tyrimai;
8.2. šiuolaikiniai tapatumo ir istorinės atminties tyrimai metodologiškai atnaujina lituanistinę lietuvių identiteto raidos sampratą, skatinta tirti tapatumą kaip komplikuotą ir daugialypę tapatumo (tautinio, kultūrinio, etninio, socialinio, religinio, kalbinio, kūniškojo, lytinio ir t. t.) formų sistemą, kuri yra ne izoliuota, o intensyviais sąveikos ryšiais susijusi su kultūrinio tapatumo raida Lietuvoje, Rytų Europos ir Baltijos regione bei pasaulyje;
8.3. tapatumas atveriamas kaip pliuralistinė ir dinamiška sistema, kurią sudaro įvairūs sudėtingai sąveikaujantys asmens identifikacijos lygmenys, ir kaip istoriškai besiplėtojantis simbolinis pasaulio suvokimo būdas, tiriama įvairių tapatumo formų sąveika;
8.4. nacionalinis tapatumas tyrinėjamas kaip dinamiškas, istoriškas, tęstinis prasmės kūrimo ir konfigūravimo procesas, susijęs su kitų (ypač gretimų) tautų bei kultūrų tapatybės formomis (istoriniai tapatumo tyrimai nuosekliai atskleidžia Lietuvos visuomenės tapatumo formas kaip sudėtingas, istoriškai susiklosčiusias patirties interpretacijas, simbolines konstrukcijas ir naratyvus, t. y. atskleidžia tą interpretacinę tapatumo prigimtį, kokią nagrinėja dauguma šiuolaikinės Vakarų humanistikos tyrėjų).
9. Kolektyvinę ir kultūrinę atmintį Lietuvoje imta tyrinėti gana neseniai, todėl nėra fundamentalių tyrimų programų:
9.1. atminties problemomis iki šiol domisi pavieniai mokslininkai bei nedidelės jų grupės, todėl neaprėpiamas reikiamas problemų laukas;
9.2. esami tyrimai orientuoti į Lietuvos visuomenės ir lietuvių tautos išgyventų traumų, kurios susijusios su sovietiniu okupaciniu režimu, trėmimais bei kolektyvizacija, pobūdį ir jų fiksavimą socialinėje atmintyje;
9.3. gvildenamos atgautos nepriklausomybės metais išryškėjusios prisiminimo strategijos, prisiminimo ir sąmoningo bei nesąmoningo užmiršimo sąveika, tremtinių ir nomenklatūros atstovų prisiminimų bangos;
9.4. atminties diskursu grindžiama tapatumo politika, kultūros paveldo sampratų kaitos ir jų sąsajų su atmintimi moderniojoje Lietuvoje tyrimai;
9.5. labai fragmentiškai tyrinėjama LDK ir XIX–XX a. atmintis, istorinės ir kultūrinės tautinio bei nacionalinio tapatumo formavimosi prielaidos ir aplinkybės, atminties ir tapatumo sąsajos;
9.6. ypač aktuali (tirtina tik pasitelkus tarpdalykines kompetencijas) yra atminties diskursinės raiškos, jos diskursų ir metadiskursų specifikos problema – būtina nuosekliai tirti skirtingų istorinių laikotarpių atminties diskursus ir jų raiškos strategijas, viešųjų ir privačiųjų atminties diskursų santykio klostymąsi ir dabartinę būklę Lietuvoje bei iki šiol mažai tyrinėtus sakytinius (folklorinius, šeimos, atskirų socialinių ir kultūrinių grupių) atminties diskursus;
9.7. lietuviškiesiems tapatumo ir atminties tyrimams, ypač orientuojantis į tarptautinę jų rezultatų sklaidą, būtina tolesnė ir gilesnė teorinė plėtotė ir integracija, skirtingų laikotarpių ir objektų tyrėjų (istorikų, kultūrologų, menotyrininkų, literatūrologų, lingvistų, sociologų, folkloristų, kt.) intensyvus teorinis dialogas, tiesioginiai ryšiai su užsienyje plėtojamomis tapatumo tyrimų kryptimis bei mokyklomis (būtina daug giliau integruoti vakarietišką tapatumo ir atminties tyrimų kontekstą, apimantį ir iki šiol Lietuvos humanitariniams mokslams dar neįprastų tapatumo formų, pvz., transkultūrinių ar marginalinių sociumo grupių tapatumų, ir alternatyvių atminties versijų tyrimus), konceptuali skirtingų istorinių periodų lietuviškojo kultūrinio bei tautinio tapatumo lyginamųjų studijų plėtotė.
10. Kultūros paveldo ir visuomenės sąveikos tyrimų, jų plėtros ir sklaidos bei paveldo ir tapatumo tyrimų infrastruktūros būklė:
10.1. nors pastaraisiais metais Lietuvoje nemažai dėmesio skiriama kultūros paveldui išsaugoti, mokslinė paveldotyra tebėra fragmentiška, atitrūkusi nuo paveldosaugos praktikos ir naujų visuomenės plėtros iššūkių (tokią situaciją pirmiausia lemia tai, kad paveldosaugos institucijų veikla daugiausia susijusi su paveldo apsauga, o mokslinė kultūros paveldotyra yra nepakankamai koordinuojama ir plėtojama, praktiniai darbai ne visada siejami su teorinių tyrimų rezultatais, vienų paveldo formų tyrimų, pvz., Lietuvos filosofijos ir teologijos nematerialiojo paveldo, trūksta, kitų, pvz., urbanistikos, istorinio kraštovaizdžio, archeologijos, etnokultūros paveldo, pastaraisiais metais gerokai sumažėjo);
10.2. akivaizdu, kad, siekiant sėkmingai išspręsti paveldosaugai keliamus uždavinius, nepakanka Lietuvoje atliekamų teorinių kultūros paveldo tyrimų;
10.3. neturint visiškai suformuluotos Lietuvos kultūros paveldo mokslinės sampratos, per mažai dėmesio skiriama tyrimams, susijusiems su Lietuvos kultūros paveldo vertės Europos Sąjungoje nustatymu, sklaida ir pan., dėmesio stinga ir kultūros paveldo tyrimų sąsajai su kitomis (ypač artimomis) sritimis užtikrinti;
10.4. šiuo metu ypač aktualūs įvairaus pobūdžio teoriniai nematerialaus Lietuvos kultūros paveldo tyrimai, kurių rezultatai būtini nematerialaus kultūros paveldo registro ir apsaugos koncepcijai parengti (jiems vykdyti būtina pasitelkti ne tik aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų, bet ir paveldosaugos bei kitų kompetentingų institucijų potencialą).
11. Šiuolaikinio pasaulio įvairių iššūkių poveikio tapatumui, valstybei ir kultūrai tyrimų būklė:
11.1. šiuolaikinio pasaulio patiriamų išskirtinių iššūkių totalios svarbos išryškinimas priklauso ir humanitarinių bei socialinių mokslų teorijų sričiai, o įvairios filosofinės ir socialinės teorijos jau yra įvardijusios pavienius specifinius šiuolaikinio pasaulio iššūkius (globalizaciją, sekuliarizaciją, nihilizmą) ir pateikusios jų konceptualizacijų;
11.2. Lietuvos mokslininkai yra tyrinėję kai kuriuos globalizacijos proceso aspektus, ypač globalizacijos poveikį tautiniam tapatumui ir tautinėms bendruomenėms;
11.3. kita išsamesnių tyrinėjimų susilaukusi linkmė – informacinių ir komunikacinių technologijų sklaida, įvairialypis jos poveikis, interneto teikiamos galimybės naujoms bendruomeniškumo formoms įtvirtinti;
11.4. nagrinėti ir kai kurie vartotojų bei vartojimo kultūros plitimo ypatumai, kultūros industrijų galimybės;
11.5. vis dėlto globalizacijos procesų poveikis socialiniam (tautiniam, nacionaliniam, pilietiniam, valstybiniam) bei kultūriniam (etniniam, religiniam, kūniškajam, lytiniam, profesiniam ir kt.) tapatumui išsamiau netyrinėtas, o dar mažiau (tik pavienių mokslininkų) tyrinėti sekuliarizacijos ir nihilizmo iššūkiai ir jų poveikis tapatumui;
11.6. kadangi šiuolaikinis pasaulis išgyvena intensyvią kaitą, atsiranda vis naujų iššūkių, kurie, kaip ir anksčiau įvardintieji, ima veikti arba jau yra paveikę tam tikras sritis (pvz., kalbą), bet minėtų iššūkių poveikis iki šiol netyrinėtas (šiuo požiūriu ypač aktualūs tampa pakitusios kalbos vartosenos tendencijų, susijusių su globalizacijos, sekuliarizacijos ir kt. procesais, tyrimai);
12. Kultūros paveldo informacinės infrastruktūros būklė:
12.1. šiuolaikiniai tapatumo ir paveldo tyrimai neįmanomi be tokios mokslinės infrastruktūros, kuri leistų dirbti su šaltiniais, objektų aprašais ir juos papildančia garso, vaizdo bei kitokia informacija, užtikrinančia veiksmingą duomenų paiešką paveldo duomenų bazėse;
12.2. nesant pakankamos humanitarinių mokslų tyrimų rezultatų sklaidos (tradicinės ir skaitmeninės) bei prieigos prie suskaitmenintų šaltinių, ribojamos tyrėjų galimybės naudotis pirminiais duomenimis, įvairių humanitarinių mokslų šakų sukauptais ištekliais, stabdoma mokslo raida bei visuomenės galimybės naudotis mokslo tyrimų rezultatais, turinčiais tiesioginį poveikį visuomenės savivokai ir gyvavimui;
12.3. dėl šiuolaikinio pasaulio iššūkių būtinybe tampa ne tik tyrimų ir jų rezultatų sąveikos su tarptautiniu kontekstu, bet ir tarptautinė tyrimų rezultatų sklaida;
12.4. naujose Europos Sąjungos mokslinių tyrimų kryptyse ypač akcentuojama pasaulinės infrastruktūros svarba, deklaruojama, jog mokslinių tyrimų ir daugiametės Europos Bendrijos programos dėl labiau prieinamo, patogesnio bei tinkamesnio naudoti skaitmeninio turinio Europoje (e-Contentplus programa) veiklų turinys bus pateiktas skaitmeniniu formatu (ypatingą dėmesį ketinama skirti mokslinio ir kultūrinio turinio praktiniam naudojimui, nacionalinių kolekcijų bei rinkinių sąveikai, prieigai prie daugiakalbių duomenų);
12.5. Europos Sąjungos 7-oji bendroji mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programa irgi siūlo plėtoti mokslinius tyrimus, susijusius su tyrimų rezultatų perkėlimu į skaitmeninį formatą, skaitmeninių duomenų saugojimu ir prieinamumu (tuo tikslu remiamas įvairių Europos kalbų išteklių ir jų technologijų infrastruktūros projektas (CLARIN projektas), siekiama ir skatinama kurti centrus, kuriuose bus sutelktos įvairios techninės ir teisinės kompetencijos, reikalingos išteklių turiniui perkelti į skaitmeninį formatą ir kuo kokybiškiau jį išsaugoti;
12.6. Lietuvoje humanitarinių mokslų šaltiniai, duomenys ir nematerialus kultūros paveldas skaitmeninti pradėtas prieš dešimtį metų ir yra sukurtos kelios svarbios informacinės sistemos (tarp jų tarptautinė duomenų bazė „Lituanistika“), tačiau nėra nematerialaus Lietuvos kultūros paveldo, kalbos ir literatūros išteklių bei apskritai humanitarinių mokslų srities duomenų skaitmeninimo situacijos analizės ir aiškios strategijos;
12.7. nekoordinuojamas su kultūros paveldu susijusių specializuotų duomenų bazių kūrimas mokslo institucijose, o esamos duomenų bazės nesiejamos tarpusavyje, neužtikrinama bendra paieška nutolusiose duomenų bazėse, kuriose saugomi tautai ir valstybei svarbūs duomenys (šiuo metu veikiančios kelios tarpinstitucinės ir tarpdalykinės duomenų bazės neaprėpia visų humanitarinių mokslų krypčių);
12.8. menkas metaduomenų, duomenų, techninės ir programinės įrangos, bylų formatų ir pan. standartizavimo lygmuo neatitinka dalies institucijų ir tyrėjų užmojų skaitmeninti turimus duomenis;
12.9. dalies institucijų personalas nepakankamai išmano skaitmeninimą, stokoja kompiuterinio raštingumo įgūdžių, stinga teorinių kultūros paveldo skaitmeninimo mokslo darbų, nepakanka skaitmeninimo mokymų;
12.10. tenka konstatuoti, kad Lietuva pagal kultūros paveldo ir humanitarinių mokslų duomenų skaitmeninimo ir skaitmeninio išsaugojimo lygį yra viena labiausiai atsilikusių Europos šalių;
12.11. šį atsilikimą būtina įveikti žengiant tam tikrus žingsnius: būtina perprasti tarptautinį analogiškų tyrimų ir jiems būtinos infrastruktūros kontekstą, inventorizuoti visus humanitarinių ir socialinių mokslų sričių šiai Programai aktualius skaitmeninius išteklius Lietuvoje, būtina parengti vieningos turimų ir būsimų skaitmeninių išteklių sistemos principus, o ją pačią susieti su Europos Sąjungos ir pasaulio skaitmeninėmis infrastruktūromis.
III. PROGRAMOS TIKSLAS, UŽDAVINiAI IR ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS
13. Šios Programos tikslas – suformuluoti bendrąją teorinę socialinio ir kultūrinio tapatumo koncepciją, ištirti ir įvertinti konkrečių tapatumo formų raidą paveldo, šiuolaikinio tapatumo būklės ir šiuolaikinio pasaulio iššūkių poveikio aspektais.
14. Tikslui, nurodytam 13 punkte, pasiekti numatomi šie Programos uždaviniai:
14.1. fundamentiniai tapatumo prielaidų, jo sampratos ir raiškos formų bei raidos ir Lietuvos visuomenės socialinio ir kultūrinio tapatumo formų, jų raidos ir perspektyvų tyrimai;
14.2. istorinės atminties diskurso, istorinės LDK atminties ir modernaus XIX–XX a. tautinio tapatumo formavimosi, sovietmečio atminties ir jos valdymo, išeivijos atminties, savimonės ir išsaugoto tapatumo tyrimai;
14.3. kultūros paveldo ir visuomenės sąveikos tyrimai bei paveldo ir tapatumo tyrimams būtinos infrastruktūros sukūrimas;
14.4. įvairių (tarp jų ir naujų) šiuolaikinio pasaulio iššūkių – globalizacijos, sekuliarizacijos ir kitų – poveikio tapatumui pobūdžio, poveikio valstybei, kalbai ir kultūrai tyrimai;
15. Numatomos šios Programos įgyvendinimo priemonės:
15.1. Programos uždavinio, nurodyto 14.1 punkte:
15.1.1. ištirti tapatumo sampratą (tapatumą tyrinėti kaip tam tikrą būdą individui traktuoti savo socialinį ir kultūrinį identitetą, o tyrimai orientuoti į įvairių tapatumo prielaidų, egzistavimo sąlygų, funkcionavimo būdų ir tapatumo formų specifikos atskleidimą);
15.1.2. ištirti tapatumo raišką (kompleksiškai ir orientuojantis į įvairialypę tapatumo formų raišką socialiniai ir kultūriniai procesai – idėjų, kognityvinių sistemų funkcionavimas, naujų technologijų ir gamtos sąveikos ir pan.);
15.1.3. ištirti tapatumo raidą (socialinio ir kultūrinio tapatumo formų, jų istorinės raidos ir perspektyvų Lietuvoje tyrimai);
15.2. programos uždavinio, nurodyto 14.2 punkte:
15.2.1. atlikti istorinės atminties diskurso (atminties fenomeno, jo raiškos ir ženklų įtakos kolektyvinei ir individualiai sąmonei, nacionaliniam tapatumui, valstybingumui, pilietinei visuomenei) tyrimus;
15.2.2. atlikti istorinės LDK atminties ir modernaus XIX–XX a. tautinio tapatumo formavimosi tyrimus (istorinių LDK atminties formų raida, jų transformacijos XIX amžiuje ir moderniųjų tautinių tapatumų kūrimasis Lietuvoje);
15.2.3. atlikti sovietmečio atminties ir tapatumo tyrimus (sovietmečio kolektyvinė ir kultūrinė atmintis bei jos valdymas, to laikotarpio tapatumo formų kūrimo politika bei atminties kaita atgavus Nepriklausomybę);
15.3. programos uždavinio, nurodyto 14.3 punkte:
15.3.1. atlikti kultūros paveldo ir visuomenės sąveikos tyrimus (materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo identifikavimas, jo vertės samprata, paveldo sklaida – etninėse ir religinėse bendruomenėse, socialinėse grupėse ir pan., poveikis visuomenei);
15.3.2. sukurti kultūros paveldo ir tapatumo tyrimams būtiną infrastruktūrą (paveldo skaitmeninimas, jo technologijų taikymas humanitarinių ir socialinių mokslų srityse bei paveldosaugoje, universalių materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo duomenų bazių kūrimo ir informacinių sistemų sąsajų tyrimai);
15.4. programos uždavinio, nurodyto 14.4 punkte:
15.4.1. atlikti globalizacijos poveikio tapatumui (tautiniam, valstybiniam, religiniam, kūniškajam ir t.t.) tyrimus;
15.4.2. atlikti sekuliarizacijos poveikio socialiniam ir kultūriniam tapatumui tyrimus (išryškinti sekuliarizacijos spektrą ir amplitudę, atlikti sekuliarizacijos raiškos įvairiais socialiniais ir kultūriniais lygmenimis analizę ir poveikio tapatumui);
15.5. programos uždavinio, nurodyto 14.5 punkte:
15.5.2. Lietuvoje veikiančias informacines sistemas ir duomenų bazes susieti tarpusavyje ir su užsienio bazėmis (parengti esamų ir būsimų skaitmeninių išteklių vieningos sistemos principus, atlikti veikiančių duomenų bazių ir informacinių sistemų inventorizaciją ir analizę, sukurti vieningą ir į tarptautines duomenų sistemas integruotą metaduomenų informacinę sistemą).
IV. NUMATOMI REZULTATAI
16. Įgyvendinus Programą:
16.1. suintensyvės aktualių paveldo ir tapatumo mokslinių tyrimų projektų, grįstų tarptautinės patirties išmanymu ir skatinančių nacionalinės humanitarinių mokslo sistemos ir infrastruktūros raidą, rengimas ir įgyvendinimas (bus parengta ir įgyvendinta ne mažiau kaip 20 projektų);
16.2. bus parengta ir publikuota svarbiausių Programos aprėpiamų mokslinių tyrimų sričių straipsnių, monografijų ir sintetinių veikalų (ne mažiau kaip 30 straipsnių, ne mačiau kaip 15 monografijų ir sintetinių veikalų);
16.3. suaktyvės Programos mokslinių tyrimų ir jų rezultatų sklaida mokslo bendruomenėje (bus surengta ne mažiau kaip 6 nacionaliniai ir tarptautiniai moksliniai renginiai Programos mokslinių tyrimų temomis);
16.4. bus išplėsta kultūros paveldo tyrimų sritis ir parengta rekomendacijų dėl tolesnės paveldosaugos strategijos (ne mažiau kaip 4 moksliniais tyrimais pagrįstos rekomendacijos);
V. NUMATOMŲ REZULTATŲ PANAUDOJIMO GALIMYBĖS
17. Programos tyrimų rezultatai pirmiausia būtų panaudoti Lietuvos valstybės interesams – lietuvių nacionalinio tapatumo tąsai ir jo savitumui – išlaikyti. Jie prisidėtų prie kultūrinės bei istorinės atminties tęstinumo globalizacijos sąlygomis, atvertų galimybes šiuolaikiškai įvardyti, analizuoti, konceptualizuoti ir kūrybiškai spręsti lietuviškojo kultūrinio ir socialinio tapatumo bei atminties problemas globalizacijos, postindustrinių laikų ir tradicinių tapatybių difuzijos tikrovėje. Tyrimų rezultatai turėtų tiesioginės įtakos Lietuvos visuomenės šiuolaikiškai ir atvirai tautinei, kultūrinei, socialinei savivokai formuotis. Akivaizdi didelė šių tyrimų tarptautinės plėtros perspektyva ir jų aktualumas šiandienos Vakarų, Jungtinių Amerikos Valstijų bei viso pasaulio pokolonijinių valstybių humanitariniuose diskursuose. Tapatumą ir atmintį tyrinėjančių mokslininkų grupių tolesnis kūrimasis bei tapatumo ir atminties studijų įsitvirtinimas Lietuvos akademinėse institucijose taptų pamatu lietuvių humanistikai atsinaujinti, jos tradicijoms tęsti ir šiuolaikiškai transformuoti. Programos tyrimų rezultatai būtų labai reikšmingi humanistikos sričių tarpdalykiniam suartėjimui ir tarptautinei plėtrai. Jie taip pat būtų pasitelkti tapatumo sampratai visuomenėje formuoti ir keisti ydingą požiūrį į tam tikras tapatumo formas. Programos tyrimų rezultatų pagrindu būtų galima parengti mokslines rekomendacijas, kaip reikėtų tikslinti ir pagrįsti valstybės ilgalaikės raidos ir nacionalinės darnaus vystimosi strategijas bei kitų strateginius dokumentus bei jų įgyvendinimo priemones.
VI. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO VERTINIMO KRITERIJAI
18. Programos tyrimų rezultatai vertinami pagal bazinius tyrimų prioritetus: tyrimų tarpdalykiškimą, tyrėjų grupių tarpinstitucinio bendradarbiavimo pobūdį, inovatyvių metodikų ir skaitmeninių technologijų taikymą, tyrimų tarptautiškumą, tyrimų integralumą ir dermę su kitais susijusiais Lietuvoje vykdytais ir vykdomais tyrimais.
19. Svarbiausias Programos rezultatų vertinimo kriterijus – vykdomų tyrimų dermė su Programos baziniais tyrimų prioritetais ir įgyvendinimo priemonėmis, tyrimų rezultatų analitiškumas, patikimumas, reprezentatyvumas, tarptautiškumas, operatyvi duomenų bazės plėtra, bazės prieigos galimybės ir suprantamumas visuomenei.
20. Programos rezultatai vertinami ją pabaigus. Programos uždavinių įgyvendinimo vertinimo kriterijai:
20.1. parengtų ir įgyvendintų aktualių paveldo ir tapatumo mokslinių tyrimų projektų, grįstų tarptautinės patirties išmanymu ir skatinančių nacionalinės humanitarinių mokslo sistemos ir infrastruktūros raidą, skaičius;
20.2. svarbiausių Programos aprėpiamų mokslinių tyrimų sritis apibendrinančių mokslinių publikacijų (straipsnių, monografijų ir sintetinių veikalų) skaičius;
20.3. atliktus mokslinius tyrimus apibendrinančių nacionalinių ir tarptautinių mokslinių renginių skaičius;
VII. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
21. Programą administruoja Lietuvos mokslo taryba vadovaudamasi Nacionalinių mokslo programų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 731 (Žin., 2008, Nr. 85-3382).
22. Programos mokslinių tyrimų projektams ir kitoms veikloms, nurodytoms Programos priemonių plane, atlikti rengiami konkursai, vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka. Programos priemonių vykdytojai – Lietuvos mokslo taryba ir jos atrinktos Lietuvos ir užsienio mokslo ir studijų institucijos bei tyrėjų grupės.
23. Programa finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, skirtų Lietuvos mokslo tarybai. Programai įgyvendinti, išankstiniais skaičiavimais, 2010–2014 metais reikėtų 18 880 tūkst. litų.
24. Programos priemonių vykdymo terminai ir priemonėms vykdyti reikalingos lėšos pateiktos Programos priede.
25. Programos įgyvendinimo stebėseną vykdo Lietuvos mokslo taryba. Už Programoje numatytus tyrimus atsiskaitoma kasmet. Programos vykdymo grupė ir Lietuvos mokslo tarybos Humanitarinių ir socialinių mokslų komitetas kasmet pateikia Programos metinę ataskaitą ir rekomendacijas Švietimo ir mokslo ministerijai ir kitoms suinteresuotoms ministerijoms ir valstybės institucijoms pagal kompetenciją, programos tyrimų rezultatus pristato masinės informacijos priemonėse ir mokslinėse konferencijose. Informaciją apie Programos įgyvendinimo eigą ir rezultatus Lietuvos mokslo taryba pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei savo metinėse veiklos ataskaitose.
Nacionalinės mokslo programos „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ priedas
NACIONALINĖS MOKSLO PROGRAMOS „VALSTYBĖ IR TAUTA: PAVELDAS IR TAPATUMAS“ ĮGYVENDINIMO PRIEMONIŲ PLANAS
| Programos uždaviniai |
Priemonės pavadinimas |
Įvykdymo terminas |
Atsakingi vykdytojai |
Preliminarus lėšų poreikis (tūkst. litų) |
Finansavimo šaltinis |
|||||
| 2010 metais |
2011 metais |
2012 metais |
2013 metais |
2014 metais |
iš viso |
|||||
| 1. Atlikti fundamentinius tapatumo prielaidų, jo sampratos, raiškos formų ir raidos bei Lietuvos visuomenės socialinio ir kultūrinio tapatumo formų, jų raidos ir perspektyvų tyrimus |
Tapatumo sampratos, raiškos, raidos bei teoriniai nematerialaus kultūros paveldo tyrimai |
2010–2014 metai |
Lietuvos mokslo taryba |
700 |
700 |
1040 |
880 |
400 |
3720 |
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai |
| 2. Ištirti ir aprašyti istorinės atminties diskursą, istorinę LDK atmintį ir modernaus XIX–XX a. tautinio tapatumo formavimąsi, sovietmečio atmintį ir jos valdymą, išeivijos atmintį, savimonę ir išsaugotą tapatumą |
Istorinės atminties ir jos diskurso tyrimai |
2010–2014 metai |
Lietuvos mokslo taryba |
800 |
800 |
1300 |
1100 |
600 |
4600 |
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai |
| 3. Atlikti kultūros paveldo ir visuomenės sąveikos tyrimus bei sukurti paveldo ir tapatumo tyrimams būtiną infrastruktūrą |
Kultūros paveldo ir visuomenės sąveikos tyrimai bei jiems būtinos infrastruktūros sukūrimas |
2010–2014 metai |
Lietuvos mokslo taryba |
1000 |
1040 |
1560 |
1320 |
600 |
5520 |
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai |
| 4. Atskleisti įvairių (tarp jų ir naujų) šiuolaikinio pasaulio iššūkių – globalizacijos, sekuliarizacijos ir kitų – poveikio tapatumui pobūdį, poveikį valstybei, kalbai ir kultūrai |
Įvairių šiuolaikinio pasaulio iššūkių poveikio socialiniam ir kultūriniam tapatumui tyrimai |
2010–2014 metai |
Lietuvos mokslo taryba |
540 |
500 |
1340 |
1100 |
600 |
4080 |
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai |
| 5. Parengti lituanistinio paveldo ir tapatumo vieningos informacinės infrastruktūros koncepciją |
Lietuvoje veikiančių aktualios tematikos informacinių sistemų ir duomenų bazių analizė, jų susiejimas tarpusavyje ir su panašiomis užsienio duomenų bazėmis |
2012–2014 metai |
Lietuvos mokslo taryba |
- |
- |
360 |
360 |
240 |
960 |
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai |
|
|
Iš viso Programai |
|
|
3040 |
3040 |
5600 |
4760 |
2440 |
18880 |
|