LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AKCINIŲ BENDROVIŲ ĮSTATYMO 10 STRAIPSNIO PIRMOSIOS DALIES BEI 50 STRAIPSNIO PIRMOSIOS DALIES NORMŲ IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIO TURTO PIRMINIO PRIVATIZAVIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO ANTROSIOS DALIES BEI 14 STRAIPSNIO ŠEŠTOSIOS DALIES NUOSTATŲ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

1996 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Kęstučiui Skrebiui ir Gediminui Vagnoriui,

suinteresuoto asmens – Seimo atstovui Seimo Valstybės ir teisės komiteto patarėjui Alfonsui Vileitai,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1996 m. sausio 4 d. išnagrinėjo bylą Nr. 7/95 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies bei 50 straipsnio pirmosios dalies normos ir Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies bei 14 straipsnio šeštosios dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Seimas 1994 m. liepos 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą (Žin., 1994, Nr. 55-1046, Nr. 102-2050; 1995, Nr. 41-993), Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. spalio 28 d. – Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą (Žin., 1991, Nr. 10 – 261, su vėlesniais pakeitimais). 1994 m. liepos 20 d. įstatymais buvo pakeisti kai kurie Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo straipsniai, tarp jų ir pareiškėjo ginčijamieji (Žin., 1994, Nr. 58-1137, Nr. 59-1159).

Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 ir 128 straipsniams neprieštarauja Akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies norma „Reorganizavimas – tai bendrovės, kaip juridinio asmens, pertvarkymas be likvidavimo procedūros“, 50 straipsnio pirmosios dalies norma „Akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės turi pataisyti savo įstatus pagal šį įstatymą ir įregistruoti juos per 9 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo Įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka“ (pagal dabartinę šio straipsnio redakciją – per 12 mėnesių), taip pat Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies nuostata, kad „įmonės, įtrauktos į objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašą arba į specifinės paskirties valstybinių įmonių sąrašą“, neturi teisės iš savo lėšų pagal metinius komercinės ūkinės veiklos rezultatus didinti akcinio bei įstatinio kapitalo, jeigu akcinis kapitalas, įskaitant sukauptąjį pagal kitus įstatymus, viršytų 30 procentų įmonės įstatinio kapitalo, ir 14 straipsnio šeštosios dalies nuostata, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų disponuojamos uždarųjų akcinių bendrovių akcijos parduodamos skelbiant uždarą akcijų pasirašymą.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais motyvais.

1. Ginčijamos Akcinių bendrovių įstatymo normos nereikalauja, kad reorganizuojamos bendrovės būtų įsteigtos teisėtai, t. y. kad bendrovė iki reorganizavimo būtų buvusi įsteigta pagal anksčiau galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo ar naujojo Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus, arba kad į bendrovę būtų buvusi perregistruota valstybinė ar valstybinė akcinė įmonė privatizavus ją Valstybinio turto pirminio privatizavimo ir kitų valstybinio turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Priešingai, nurodyto įstatymo 50 straipsnio pirmosios dalies nuostata be jokių išlygų reikalauja: „Akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės turi pataisyti savo įstatus pagal šį įstatymą ir įregistruoti juos per 12 mėnesių nuo šio įstatymo įsigaliojimo Įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka“, t. y. iš tikrųjų sudaromos sąlygos įteisinti valstybinių bei valstybinių akcinių įmonių neteisėtą (be privatizavimo, be jokių valstybinio turto pirkimo-pardavimo ar kitokio perleidimo sandorių įforminimo, pažeidžiant tiek Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, tiek tuo metu galiojusį Valstybinių įmonių įstatymą) perrašymą į privačias bendroves, nes tokios bendrovės jau gali reorganizuotis ir neva teisėtai įsiregistruoti būtent pagal šį naująjį Akcinių bendrovių įstatymą.

2. Ginčijamoje Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies nuostatoje yra nurodytos tam tikros įmonės, kurioms leidžiama iš savo lėšų pagal metinius komercinės ūkinės veiklos rezultatus didinti akcinį kapitalą tik iki 30 procentų įstatinio kapitalo dalies. Vadinasi, ši nuostata visoms kitoms valstybinėms įmonėms, t. y. toms, kuriose valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklauso daugiau kaip 50 procentų įstatinio kapitalo (akcijų) ir kurios nėra įtrauktos į objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašą arba į specifinės paskirties valstybinių įmonių sąrašą, jau nebedraudžia didinti akcinio kapitalo daugiau kaip 30 ar net 50 procentų įmonės įstatinio kapitalo. Taip įteisinamas valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės privatizavimas nesudarant pirkimo- pardavimo ar kitokių turto perleidimo sandorių. Tai pažeidžia Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, kad „įmonės toliau gali būti privatizuojamos pagal Lietuvos Respublikos valstybinių įmonių įstatymą tik tuo atveju, jeigu jos jau buvo privatizuotos pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą“, ir apeinamos privatizavimo tarnybos, t. y. įmonė privatizuojama be jokio pirkimo-pardavimo, be jokio sumokėjimo investiciniais čekiais ar pinigais.

Privatizuoti valstybinę įmonę pagal iki 1994 m. gruodžio 31 d. galiojusį Valstybinių įmonių įstatymą apeinant privatizavimą pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą draudžia ne tik pastarasis įstatymas, bet draudė ir pats Valstybinių įmonių įstatymas, kurio 4 straipsnio ketvirtojoje dalyje buvo nurodyta, jog „įmonės akcinis kapitalas negali būti didesnis už valstybinį kapitalą“. Pagal to paties įstatymo 30 ir 31 straipsnius valstybinė įmonė galėjo dalį pelno investuoti į gamybą didindama akcinį kapitalą, tačiau nebuvo leidžiama didinti privataus kapitalo tiek, kad jis viršytų valstybinį ir dėl to būtų pakeistas įmonės statusas iš valstybinio į privatų. Kita vertus, kai įmonių turtas yra periodiškai indeksuojamas, iš nepaskirstytojo pelno tiesiog buvo neįmanoma sukaupti tokio akcinio (privataus) kapitalo, kad jis viršytų valstybinį. Tačiau jokia valstybinė įmonė jokiu būdu negalėjo būti privatizuojama (negalėjo pakeisti savo statuso į privačios įmonės statusą) pagal Valstybinių įmonių įstatymą. Todėl toks įmonių, be privatizavimo pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą pakeitusių savo statusą iš valstybinės įmonės į akcinės (privačios) bendrovės, išvalstybinimas buvo ir tebėra neteisėtas privatizavimas, įvykdytas pažeidžiant tiek Valstybinio turto pirminio privatizavimo, tiek Valstybinių įmonių įstatymus, nes šie įstatymai neleidžia taip įasmeninti valstybinio turto. Taigi neva remiantis Valstybinių įmonių įstatymu, bet iš tikrųjų prieštaraujant jam, valstybinė įmonė tapdavo privačia, o šios įmonės turto galėdavo įsigyti tik tam tikros socialinės grupės asmenys, bet ne kiekvienas pilietis, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus turintis teisę įsigyti valstybinio turto. Todėl Valstybinių įmonių įstatymas negalėjo būti laikomas tolygiu Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymui, nes tik remiantis pastaruoju įstatymu gali būti privatizuojama kiekviena valstybinė įmonė ar kitas valstybinis turtas, o piliečiai gali įsigyti valstybinės įmonės turto tik šio įstatymo nustatyta tvarka.

3. Ginčijama Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 14 straipsnio šeštosios dalies nuostata suteikia tam tikriems asmenims priklausomai nuo to, kur jie dirba ir kokiam socialiniam sluoksniui priklauso, privilegijų palankesnėmis negu kitiems asmenims sąlygomis (daug mažesnėmis kainomis) įsigyti turto – įmonių, kuriose tik jie dirba, akcijų. Ši nuostata kartu įteisina savavališką valstybinių įmonių privatizavimą apeinant Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą ir pažeidžiant tada galiojusį Valstybinių įmonių įstatymą.

Kaip matyti iš Valstybės kontrolės departamento 1994 m. spalio 3 d. rašto Nr. 1-05-1470, įmonės, kuriose buvo valstybinio kapitalo, persiregistruodavo tiek į akcines, tiek į uždarąsias akcines bendroves, nors šiame rašte ir nurodoma, kad valstybinės įmonės „negalėjo persiregistruoti į uždarąsias akcines bendroves, o tik į akcines bendroves, kuriose likęs valstybinis turtas turi būti privatizuojamas tik pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, t. y. viešu akcijų pasirašymo būdu. Valstybinį turtą privatizuoti uždaru būdu galėjo tik minėto įstatymo 20 straipsniu nustatytos farmacijos, medicinos techninio aptarnavimo, veterinarijos įstaigos bei įmonės, informacinės agentūros, periodinių leidinių redakcijos, konstravimo ir mokslo tyrimo atitinkamo profilio (farmacijos, medicinos techninio aptarnavimo, veterinarijos) įmonės, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. vasario 17 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“ 8 punkto papildymo“ papildžius sąrašą, periodinių leidinių (laikraščių ir žurnalų) leidyklos“. Taigi daugumos valstybinio turto turinčių akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių kilmė yra tokia pati, tačiau toliau privatizuojant jose esantį valstybinį turtą – valstybinės valdžios ir valdymo institucijų disponuojamas akcijas, pažeidžiant Konstitucijos garantuotas asmenų lygias teises, pagal tą patį įstatymą kai kurių įmonių, būtent uždarųjų akcinių bendrovių, darbuotojams sudaromos palankesnės negu kitų įmonių darbuotojams sąlygos įsigyti valstybinio turto: tik uždarųjų akcinių bendrovių darbuotojai gali įsigyti valstybės parduodamų akcijų ne rinkos kaina, nes pradinė kaina parduodant akcijas uždaru būdu nekeliama, o kitų įmonių darbuotojai gali įsigyti akcijų tik rinkos kaina.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui dėl prašyme išdėstytų argumentų savo samprotavimus pateikė Seimo Valstybės ir teisės komiteto pirmininkas Pranciškus Vitkevičius, Seimo narys Julius Veselka bei Seimo Valstybės ir teisės komiteto patarėjas Alfonsas Vileita.

Jų nuomone, ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta tik bendrovės reorganizavimo sąvoka, joje nereglamentuojamos nei privilegijos, nei apribojimai, nei kiti su valstybinio turto valdymu, naudojimu ar disponavimu juo susiję klausimai. Tokių nuostatų nėra ir 50 straipsnio pirmojoje dalyje, kurioje nurodytas reikalavimas bendrovėms suderinti įstatus su Akcinių bendrovių įstatymu ir terminas, per kurį tai turi būti padaryta. Ginčijamos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 ir 14 straipsnių nuostatos reglamentuoja valstybės kaip savininkės teises savo turtą atitinkamai valdyti, naudotis ir disponuoti juo, bet jose nėra nustatyta kokių nors privilegijų ir apribojimų, dėl kurių būtų pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis. Tai, kad kai kurie valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimai reguliuojami ir ginčijamo įstatymo normomis, kaip tik atitinka Konstitucijos 128 straipsnio nuostatas.

IV

1. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas G. Vagnorius paaiškino, kad, privatizavimo tarnybų duomenimis, per privatizavimo tarnybas yra privatizuota 32,9 procento pirminio privatizavimo etape numatyto privatizuoti valstybinio turto. Kitaip tariant, investiciniai čekiai panaudoti, už juos leista įsigyti arba iš tikrųjų įsigyta tik trečdalis jiems padengti skirto turto. Pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą buvo numatyta, kad už investicinius čekius bus privatizuota du trečdaliai viso privatizuotino turto, o trečdalis bus privatizuota už pinigus. Vyriausybės duomenimis, yra privatizuota 72 procentai pirminio privatizavimo programoje numatyto turto. Šiaip tie skaičiai negalėtų skirtis. Jų nesutapimas rodo, kokia valstybinio turto dalis yra perleista be jokių pirkimo-pardavimo sandorių. Didesnė dalis pirminio privatizavimo programoje numatyto turto yra perleista kitiems savininkams, t. y. išvalstybinta be jokių mokėjimų, be jokių sandorių, nei mokant investiciniais čekiais, nei pinigais. Pareiškėjo prašymo tikslas – pasiekti, kad Konstitucinis Teismas sustabdytų tolesnį neteisėtą privatizavimą, nes likęs turtas ir dabar yra išvalstybinamas be jokių mokėjimų, nesudarant jokių pirkimo-pardavimo sandorių. Pareiškėjo manymu, įmonių kolektyvai, kurie dalyvavo privatizuojant valstybinį turtą, nėra kalti, kad įstatymais ir Vyriausybės nutarimais buvo sudarytos skirtingos sąlygos jais pasinaudoti, o atsakomybė tenka toms valdžios institucijoms ir tiems pareigūnams, kurie padarė įstatymų ir Vyriausybės nutarimų pataisas. Reikalingi politiniai sprendimai, kurie likviduotų neteisėto išvalstybinimo pasekmes atsižvelgiant į tai, kad jos atsirado dėl pačios valstybės, Vyriausybės ar Seimo sprendimų.

Galima sutikti su vienu dalyku – kad Akcinių bendrovių įstatymo 10 ir 50 straipsniai formaliai nepažeidžia nei Konstitucijos, nei įstatymų. Tačiau didžiausia problema, kuri ir privertė ginčyti šiuos straipsnius, yra ta, kad juose nepakankamai išdėstyti reikalavimai, pavyzdžiui, dėl reorganizavimo: nenurodyta, kad prieš įteisinant reorganizavimą turi būti nustatyti tam tikri reikalavimai, kokias akcijas ir kokį kapitalą pripažinti teisėtai ar neteisėtai įgytais. Jeigu įmonė buvo valstybinė, o pakeitus įstatymus ji perregistruojama kaip akcinė bendrovė, tai, pareiškėjo manymu, minėtuose straipsniuose turėjo būti nurodyta, kokiu pagrindu, kokiu pirkimo-pardavimo sandoriu, kokiu privatizavimo aktu remiantis leidžiama valstybinę įmonę reorganizuoti į akcinę bendrovę. Tuose straipsniuose nėra pateikta jokių reikalavimų, iš esmės remiamasi rejestro tvarkymo duomenimis. Gali būti atskiroms asmenų grupėms nustatytos kokios nors lengvatos, bet negali būti toms pačioms asmenų grupėms nustatytos skirtingos lengvatos. Šiuo atveju kalbama apie įmonių kolektyvus, kurie iš tikrųjų gali turėti lengvatų, bet problema yra ta, kad vieni kolektyvai turi lengvatų, o kiti jų visiškai neturi. Tie kolektyvai, tie žmonės, kurie laikėsi Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo ir įsigijo akcijų dalyvaudami viešuose konkursuose (per privatizavimo tarnybas), už šias akcijas turėjo mokėti savo investiciniais čekiais ir pinigais 10-40, o kai kuriais atvejais ir 100 kartų daugiau už jų nominalią vertę. Tie asmenys, kurių įmonės specialiai nebuvo traukiamos į privatizavimo programas, turėjo galimybę įsigyti akcijų, kurių kaina buvo dešimtis kartų mažesnė negu reali kaina. Taip atsiranda nelygybė, draudžiama Konstitucijos 29 straipsnyje, kuriame sakoma, kad visoms asmenų grupėms įstatymai yra vienodi, neturi būti jokių privilegijų.

Negalima sutikti su suinteresuoto asmens atstovo argumentais, kad Konstitucijos 128 straipsnis nėra pažeidžiamas, nes privatizuojant tiek pagal Valstybinių įmonių įstatymą, tiek pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą valstybinis turtas esą naudojamas, valdomas ir juo disponuojama pagal įstatymą. Pareiškėjo manymu, yra ne taip. Valstybinio turto naudojimą, valdymą ir disponavimą juo reguliuoja ne bet kokie įstatymai. Pagal įstatymą ar ne pagal įstatymą disponuojama valstybiniu turtu priklauso nuo to, ar remiamasi tuo įstatymu, kuris reglamentuoja disponavimą valstybiniu turtu. Jeigu, pavyzdžiui, yra privatizuojama neteisingai, remiantis Valstybinių įmonių įstatymu, tai tas įstatymas nereglamentuoja privatizavimo proceso. Jis reglamentuoja įmonės valdymą, bet nereglamentuoja turto perleidimo, todėl sakyti, kad, pavyzdžiui, valstybinis turtas privatizavimo metu buvo panaudotas pagal įstatymą, yra visiškai neteisinga. Šiuo atveju visi turėjo remtis tik Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu, o ne kitokiais įstatymais. Valstybinių įmonių įstatymas numatė, kad kiekviena įmonė dalį savo pajamų galės panaudoti gamybos tikslams, dėl to ir buvo leidžiama dalį pelno skirti kapitalui didinti. Bet tiek Valstybinių įmonių įstatymas, tiek Vyriausybės nutarimai iš principo draudė sukaupti tiek įstatinio akcinio kapitalo, kad jis viršytų valstybinį kapitalą. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnį papildžius antrąja dalimi, kurios anksčiau nebuvo, buvo sudarytos galimybės įmonei pakeisti savininką be pirkimo-pardavimo sandorio. Todėl pareiškėjas siūlo panaikinti šio įstatymo 2 straipsnio naują antrąją dalį, kad Vyriausybė negalėtų ja dangstydamasi ir laisvai ją traktuodama įvairiai taikyti įstatymų.

2. Pareiškėjo atstovo K. Skrebio aiškinimu, Akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies nuostata, jog „reorganizavimas – tai bendrovės, kaip juridinio asmens, pertvarkymas be likvidavimo procedūros“, nereikalauja, kad reorganizuojamos bendrovės būtų įsteigtos teisėtai, t. y. kad bendrovė iki reorganizavimo būtų buvusi įsteigta pagal anksčiau galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo ar naujojo Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus arba kad į bendrovę būtų buvusi perregistruota valstybinė ar valstybinė akcinė įmonė, privatizuota Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo bei kitų valstybinio turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjo supratimu, taip sudaromos sąlygos įteisinti valstybinių bei valstybinių akcinių įmonių neteisėtą, be privatizavimo, be jokių valstybinio turto pirkimo- pardavimo ar kitokio perleidimo sandorių įforminimo, pažeidžiant tiek Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, tiek tuo metu galiojusį Valstybinių įmonių įstatymą, perregistravimą į privačias bendroves. Valstybinių įmonių įstatyme yra pasakyta, kad pagal jį privatus kapitalas negali viršyti 50 procentų, tačiau šios nuostatos nebuvo laikomasi. Valstybinė įmonė, pasididinusi savo akcinį kapitalą, būdavo perregistruojama į akcinę ar net uždarąją akcinę bendrovę, t. y. į privačią įmonę, ir toliau savo veikloje vadovaudavosi ne Valstybinių įmonių įstatymu, bet kitais privačios nuosavybės santykius reguliuojančiais įstatymais.

3. Suinteresuoto asmens atstovo A. Vileitos nuomone, pareiškėjo ginčijamo Akcinių bendrovių įstatymo 10 ir 50 straipsnių pirmosios dalys neturi nieko bendra su tuo, kas vyko ir kas vyksta privatizacijos srityje. Akcinių bendrovių įstatymas reglamentuoja visų akcinių bendrovių veiklą nepriklausomai nuo to, kaip ir kokiu būdu jos įsisteigė. Ginčijamo 10 straipsnio pirmojoje dalyje yra pateikiama reorganizavimo sąvoka. Reorganizuojamos tik jau esančios akcinės bendrovės. Poreikis jas reorganizuoti yra normalus. Kartais jis atsiranda dėl pačių bendrovių interesų, būtent komercinių, prekybinių, gamybinių ir kitokių, taip pat kovos dėl rinkos interesų. Reorganizavimas taip pat gali būti privalomas tais atvejais, kai jo reikalauja Kainų ir konkurencijos tarnyba. Ūkiniu požiūriu būtų nenormalu uždrausti reorganizuoti bendroves. Taigi šis straipsnis formaliai neprieštarauja nei Konstitucijos 29, nei 128 straipsniui.

Antra ginčijama norma – 50 straipsnio pirmosios dalies. Ji ne tik formaliai neprieštarauja Konstitucijai, bet ir savo esme yra reikalinga. Įstatymų leidėjas įpareigojo visas egzistuojančias akcines bendroves persiregistruoti ir savo įstatus suderinti su naujuoju įstatymu. Žinoma, bendrovė gali būti įsteigta neteisėtai, bet tam atvejui yra ir atitinkama teisės norma. Akcinių bendrovių įstatymo 11 straipsnio pirmosios dalies 3 punkte nustatyta, kad bendrovė teismo sprendimu gali būti likviduota, jei ji pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus. Bet tai nesietina nei su perregistravimu, nei su reorganizacija. Turto įgijimo teisėtumo klausimas gali būti sprendžiamas tik teismine tvarka. Pareiškėjo atstovai rėmėsi Valstybinių įmonių įstatymu, kuris galiojo iki 1994 m. gruodžio mėn., ir citavo, kad įmonės akcinis kapitalas negali būti didesnis už valstybinį kapitalą. Bet toliau yra kitas sakinys: 4 straipsnyje numatyta, kad įmonė gali sukaupti didesnį akcinį kapitalą negu jos turimas valstybinis kapitalas. Taip pat nustatyta, kad įmonėje kaupiamas ir laikomas valstybinis kapitalas į akcijas nedalijamas. Pagal šį įstatymą atsiranda akcinė bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė.

Dėl pareiškėjo ginčijamo Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo, kuris esą prieštarauja Konstitucijos 29 ir 128 straipsniams, suinteresuoto asmens atstovas mano, jog savo esme jis neprieštarauja Konstitucijai. Tokia norma buvo ir anksčiau, tik šiek tiek kitaip suformuluota, ir ji nebuvo ginčijama. Pareiškėjo teigimu, įmonės įsigyjamos be pirkimo-pardavimo. Jeigu įmonės įsigyjamos be pirkimo-pardavimo, tai yra ne šio Teismo nagrinėjimo dalykas. Yra atitinkamos institucijos, kurios privalo imtis visų priemonių tais atvejais, kai turtas neteisėtai užvaldomas, kad jis būtų iš atitinkamų asmenų teismine tvarka paimamas pareiškus ieškinį. Priimant privatizacijos aktus, nuostata buvo viena – išvalstybinti nuosavybę. Privatizavimo įstatymas, apie kurį čia kalbama, taip pat numatė išvalstybinimą.

Taigi, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Akcinių bendrovių įstatymo 10 ir 50 straipsnių pirmosios dalys neprieštarauja Konstitucijai. Vertinant Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies pakeitimą galima pasakyti, kad esama išskirtinumų tam tikroms įmonėms, kurios bus parduodamos už laisvai konvertuojamą valiutą. Įstatymų leidėjas turėjo omenyje laisvai konvertuojamos valiutos fondo papildymą. Savo esme ir ši norma neprieštarauja nei Konstitucijos 29, nei 128 straipsniui.

Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 14 straipsnis numato pirminio privatizavimo būdus. Čia yra nuoroda į tai, jog valstybinės akcinės ir valstybinės įmonės, turinčios akcinio kapitalo, privatizuojamos tik paskelbus viešą akcijų pasirašymą, ir yra išlyga, kad ši sąlyga netaikoma objektams, parduodamiems už laisvai konvertuojamą valiutą, taip pat bankams ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kurios yra privatizuojamos uždaro akcijų pasirašymo būdu. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, pareiškėjo ginčijama šio straipsnio nuostata neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę į šalies teisinę sistemą buvo grąžintas privačios nuosavybės teisės institutas. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 44 straipsnyje buvo nurodyta, kad Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro įvairios nuosavybės rūšys. Tarp jų visų pirma paminėta piliečių privatinė nuosavybė. Tai buvo pagrindas vykdyti ekonomikos reformą. Privačios nuosavybės prioritetas yra įtvirtintas ir Konstitucijos 46 straipsnio pirmojoje dalyje: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“

Viena svarbiausių atkurtos Lietuvos Respublikos socialinės- ekonominės politikos krypčių tapo nuosavybės išvalstybinimas. Jau 1990 metais buvo priimti įstatymai, numatantys galimybę įvairiais būdais steigtis privataus kapitalo turinčioms įmonėms (Įmonių įstatymas, Akcinių bendrovių įstatymas, Ūkinių bendrijų įstatymas ir kt.) ar valstybinėms įmonėms kaupti privatų (akcinį) kapitalą (Valstybinių įmonių įstatymas ir pan.).

Valstybinių įmonių įstatyme, priimtame 1990 m. rugsėjo 25 d., buvo numatytos dvi įmonių rūšys: valstybinė įmonė, kai įmonė neišleido akcijų (nepriėmė įnašų) arba išleido akcijas (priėmė įnašus), kurių nominali vertė nėra didesnė kaip 1/5 įmonės įstatinio kapitalo, ir valstybinė akcinė įmonė, kai akcijų (įnašų) nominali vertė didesnė negu 1/5 įmonės įstatinio kapitalo (2 straipsnis). Tame pačiame įstatyme (4 straipsnis) buvo nustatyta, kad jei įmonės akcinis kapitalas tampa didesnis už valstybinį kapitalą, ji per 6 mėnesius turi būti reorganizuota į akcinę bendrovę arba uždarąją akcinę bendrovę.

Iš esmės tokie patys reikalavimai buvo nustatyti valstybinėms kooperatinėms, akcinėms bei nuomos įmonėms, kurių steigimui buvo naudojamas (nuomojamas) valstybinis turtas (Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymo įsigaliojimo ir kitų rūšių įmonių perregistravimo tvarkos“).

Minėtuose teisės aktuose akivaizdus įstatymų leidėjo siekis vykdyti ekonomikos reformą didinant privačios nuosavybės dalį ir vaidmenį šalies ūkyje. Tai matyti ir iš Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. rugsėjo 25 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių įmonių įstatymo įsigaliojimo tvarkos“. Jo 3 punkte sakoma, kad Vyriausybė iki 1990 m. spalio 20 d. turi parengti ir pateikti denacionalizacijos programos projektą ir jame pateikti sąrašus valstybinių įmonių, kurios gali veikti kaip valstybinės akcinės įmonės arba tapti privačiomis įmonėmis, ir įmonių, kurios perduodamos vietos savivaldybei. Tame pačiame nutarime (4 punktas) buvo uždrausta pradėti išpirkti, parduoti ar kitaip privatizuoti valstybinį kapitalą (turtą), kol neįsigalios įstatymas, reglamentuojantis denacionalizavimą.

Tačiau jau 1990 m. gruodžio 4 d. buvo priimtas laikinasis įstatymas „Dėl darbuotojų privataus kapitalo kaupimo valstybinėse įmonėse“. Jame buvo konstatuota, kad, dar „nepradėjus vykdyti privatizavimo programos, kai kuriose valstybinėse įmonėse iš darbuotojų buvo pradėtos rinkti lėšos“. Todėl šio įstatymo 1 straipsnyje buvo leista valstybinėms (valstybinėms akcinėms ar kooperatinėms) įmonėms (su tam tikromis išimtimis) iš darbuotojų įnašų formuoti akcinį kapitalą privatizuojant iki 10 procentų įmonėje sukaupto valstybinio pagrindinio kapitalo (fondų).

Taigi dar iki Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo priėmimo kituose įstatymuose buvo suformuota prielaida valstybinėms įmonėms leisti akcijas (priimti įnašus) ar privatizuoti dalį valstybinio pagrindinio kapitalo.

Pažymėtina ir tai, kad minėtuose teisės aktuose buvo ir tam tikrų prieštaravimų: vienuose jų buvo nustatytas draudimas dalyti naudojant akcijas valstybinių įmonių, kolūkių ir tarybinių ūkių turtą (Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos ekonomikos reformos“ ir kt.), kituose įtvirtinta galimybė kaupiant privatų kapitalą pakeisti įmonės rūšį reorganizuojantis iš valstybinės ar valstybinės akcinės įmonės į akcinę ar uždarąją akcinę bendrovę (Valstybinių įmonių įstatymo 4 ir 9 straipsniai).

Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas buvo priimtas 1991 m. vasario 28 d. Jo 2 straipsnyje įtvirtinta, kad pagal šį įstatymą valstybinė įmonė gali būti privatizuojama tik vieną kartą, o tolesnis privatizavimas galimas pagal Valstybinių įmonių įstatymą tik tuo atveju, jeigu ji jau buvo privatizuota pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Draudimas privatizuoti valstybines įmones, įstaigas ar kitą valstybinį turtą kitaip, negu numatyta šiame įstatyme, buvo įtvirtintas ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. kovo 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“.

Kaip jau buvo minėta, kai kuriuose tuometiniuose įstatymuose, reguliuojančiuose įmonių veiklą, buvo įtvirtinta prielaida valstybinėms įmonėms leisti akcijas (priimti įnašus) ar privatizuoti dalį (iki 10 procentų) įmonės pagrindinio kapitalo. Įmonėje kaupiamas (laikomas) valstybinis kapitalas į akcijas nebuvo dalijamas (Valstybinių įmonių įstatymo 4 straipsnio šeštoji dalis). Tuo pačiu metu nebuvo draudimo privatų akcinį kapitalą didinti iš įmonės pelno (akcinio kapitalo rezervo ir pelno rezervo fondų – Valstybinių įmonių įstatymo 31 straipsnio pirmoji dalis). Taigi buvo sudarytos teisinės prielaidos neprivatizuojant (neperkant) įmonėje esančio valstybinio kapitalo didinti akcinį (privatų) kapitalą ir priklausomai nuo akcinio ir valstybinio kapitalo dalių santykio pasikeitimo Valstybinių įmonių įstatymo nustatyta tvarka valstybines įmones reorganizuoti į akcines bendroves arba uždarąsias akcines bendroves, pakitusią įmonės teisinę padėtį registruoti Įmonių rejestre ir tolesnėje įmonės veikloje vadovautis Akcinių bendrovių įstatymu.

2. Nuosavybė yra teisė į turtą. Tai reiškia savininko teisę nekliudomai daryti turtui bet kokį poveikį, jei tuo nepažeidžiamas įstatymas, sutartis arba trečiųjų asmenų teisės, ir draudimą kitiems asmenims jį daryti. Nuosavybės neliečiamumas, jos socialinė funkcija ir būtinumas nuosavybės santykius reguliuoti yra neatskiriamai tarpusavyje susiję dalykai. Visa tai turi reikšmės nustatant tiek privačios, tiek viešosios nuosavybės teise turimo turto savininko teises ir pareigas. Savininko teisių turinį sudaro teisė jam priklausantį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Nuosavybės teisės bendrieji principai yra išdėstyti Konstitucijoje ir detalizuojami Civiliniame kodekse bei kituose įstatymuose.

Konstitucijos 47 straipsnio trečiojoje dalyje yra išvardytas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas (žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai), o pagal Civilinio kodekso 98 ir 981 straipsnius valstybei nuosavybės teise gali priklausyti ir kitas turtas. Šis turtas paprastai yra skirtas valstybinės valdžios bei vykdomosioms-tvarkomosioms ar kitoms visuotinai reikšmingoms funkcijoms įgyvendinti arba jo priklausymas valstybei yra susijęs su pačių nuosavybės teisės objektų reikšmingumu.

Konstitucijos 128 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „Valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas.“ Vadinasi, santykiai, atsirandantys valdant valstybinį turtą, juo naudojantis ir disponuojant, reguliuotini tik įstatymu. Todėl poįstatyminių aktų normos jokiais atvejais negali prieštarauti įstatymui.

Šioje byloje nagrinėjamų klausimų požiūriu svarbus yra ir Konstitucijos 46 straipsnio trečiosios dalies reikalavimas valstybei reguliuoti ūkinę veiklą taip, „kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“. Taigi valstybinis turtas turi būti tvarkomas taip, kad neprieštarautų šiam konstituciniam reikalavimui.

3. Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai.

Konstitucijos 29 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tačiau patys asmenys būna skirtingi, ir leidžiant įstatymus tam tikrais atvejais į tai atsižvelgtina. Pavyzdžiui, jei įstatyme visuomenės labui ar humanizmo siekiais bus atsižvelgta į asmenų socialinės padėties skirtumus, tai savaime dar nereikš asmenų lygybės principo pažeidimo. Be to, neretai įstatymai skiriami tik tam tikroms asmenų kategorijoms arba galioja tik esant tam tikroms situacijoms, į kurias patenka vienos ar kitos kategorijos asmenys. Teisinio reguliavimo būdus ir turinį lemia socialinio gyvenimo įvairovė. Tačiau prigimtinių žmogaus teisių skirtingas aiškinimas ir nevienodas taikymas atskiroms asmenų kategorijoms yra neleistinas.

Pareiškėjo keliami argumentai bus vertinami atsižvelgiant į šiuos motyvus.

1. Dėl Akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies ir 50 straipsnio pirmosios dalies normų atitikimo Konstitucijai.

Pareiškėjo teigimu, Akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies norma „Reorganizavimas – tai bendrovės kaip juridinio asmens pertvarkymas be likvidavimo procedūros“ ir 50 straipsnio pirmosios dalies norma „Akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės turi pataisyti savo įstatus pagal šį įstatymą ir įregistruoti juos per 12 mėnesių nuo šio įstatymo įsigaliojimo Įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka“ prieštarauja Konstitucijos 29 ir 128 straipsniams.

Konstitucijos 29 straipsnis, įtvirtinantis asmenų lygybės principą, yra Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“, nustatančiame visuotinai pripažįstamas žmogaus teises bei pagrindines laisves ir jų įgyvendinimo bei gynimo principus. Šio skirsnio normos yra prigimtinių ir kitų teisiškai konstituiruotų teisių ir laisvių garantija. Tai itin akivaizdu nuosavybės apsaugos srityje.

Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės neliečiamumą, antrojoje dalyje pasakyta: „Nuosavybės teises saugo įstatymai.“ Taigi nuosavybės santykių reguliavimas detalizuotinas įstatymuose. Konstitucijos 128 straipsnio antrojoje dalyje, kuria remiasi pareiškėjas, sakoma, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas. Vadinasi, reguliuoti valstybinio turto privatizavimo, valstybės įmonių veiklos, valstybės turimų akcijų akcinėse bendrovėse tvarkymo ir kitus su valstybinio turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo susijusius klausimus yra pavesta įstatymų leidėjui. Jis gali pasirinkti šio reguliavimo teisines priemones, kiek tai neprieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjo nuomone, ginčijamos Akcinių bendrovių įstatymo 10 ir 50 straipsnių normos prieštarauja Konstitucijai dėl to, kad jose nėra reikalavimo, jog reorganizuojamos bendrovės būtų įsteigtos teisėtai, o taip sudaromos sąlygos įteisinti valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių neteisėtą perrašymą į privačias bendroves.

Ginčijamoje Akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies normoje apibūdinamas bendrovės kaip ūkio subjekto pertvarkymas jos nelikviduojant. Be to, minėtame straipsnyje nustatomi reorganizavimo būdai ir reglamentuojama šios procedūros atlikimo tvarka. Reorganizavimo būdai ir tvarka privalomi visiems subjektams, kurių veikla reguliuojama šiuo įstatymu, t. y. visoms akcinėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms (įstatymo 1 straipsnis). Analogiška norma yra ir kitos rūšies – valstybės ir savivaldybės įmonių veiklą reguliuojančiame įstatyme (1994 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 19 straipsnis).

Civilinio kodekso 37 straipsnyje nurodyta, kad reorganizavimas yra vienas iš juridinio asmens egzistavimo pasibaigimo pagrindų. Tuo tarpu Akcinių bendrovių įstatyme reorganizavimas apibrėžiamas kaip įmonės pertvarkymas netaikant likvidavimo procedūros, t. y. pagrindinis dėmesys skiriamas bendrovių (kaip ir kitų įmonių) kaip komercinės ūkinės veiklos subjektų funkcionavimo specifikai: veiklos tęstinumui, reorganizuotų bendrovių teisių ir prievolių perėmimui. Šioje ginčijamoje normoje nėra įtvirtinta kokių nors reorganizavimo procedūros apribojimų ar privilegijų, dėl kurių būtų pažeidžiamas asmenų lygybės principas.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ginčijamą Akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio normą reorganizuotis gali tik pagal šį ar anksčiau galiojusį Akcinių bendrovių įstatymą įsisteigusi bendrovė arba pagal kitus įmonių veiklą reguliuojančius teisės aktus reorganizuota į akcinę ar uždarąją akcinę bendrovę ir Įmonių rejestre perregistruota įmonė. Juridinis asmuo, taip pat ir akcinė ar uždaroji akcinė bendrovė gali pradėti veikti tik įregistravusi įstatus (nuostatus) (Civilinio kodekso 25 straipsnis). Bendrovė įstatais vadovaujasi savo veikloje, ir jų taisyklės negali prieštarauti galiojantiems įstatymams.

Ginčijamoje Akcinių bendrovių įstatymo 50 straipsnio pirmosios dalies normoje, kurioje išdėstytas reikalavimas akcinėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms per nurodytą laiką suderinti savo įstatus su šiuo naujai priimtu įstatymu ir įregistruoti juos įstatyme nustatyta tvarka, taip pat nėra numatyta kokių nors privilegijų ar diskriminacijos atskirų asmenų atžvilgiu arba nuostatų, susijusių su valstybinio turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo.

Ginčijamomis normomis nereguliuojamas bendrovių steigimas ar valstybinio turto privatizavimas. Šie klausimai yra atitinkamai reguliuojami kitomis to paties įstatymo normomis, kitais įstatymais. Bendrovių steigimo ir valstybinio turto privatizavimo teisėtumo klausimo sprendimas yra konkrečios civilinės ar kitos teisminės bylos nagrinėjimo dalykas.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies norma „Reorganizavimas – tai bendrovės kaip juridinio asmens pertvarkymas be likvidavimo procedūros“ ir 50 straipsnio pirmosios dalies norma „Akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės turi pataisyti savo įstatus pagal šį įstatymą ir įregistruoti juos per 12 mėnesių nuo šio įstatymo įsigaliojimo Įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka“ neprieštarauja Konstitucijai.

2. Dėl Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies nuostatos atitikimo Konstitucijai.

Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatytas draudimas įmonėms, įtrauktoms į objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašą arba į specifinės paskirties valstybinių įmonių sąrašą, iš savo lėšų pagal metinius komercinės ūkinės veiklos rezultatus didinti akcinį bei įstatinį kapitalą, jeigu akcinis kapitalas, įskaitant ir sukauptąjį pagal kitus įstatymus, viršytų 30 procentų įmonės įstatinio kapitalo.

Pareiškėjo nuomone, visoms kitoms valstybinėms įmonėms, t. y. toms, kurios neįtrauktos į minėtus sąrašus ir kuriose valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklauso daugiau kaip 50 procentų įstatinio kapitalo (akcijų), jau nebedraudžiama didinti akcinio kapitalo daugiau kaip 30 ar net 50 procentų įmonės įstatinio kapitalo. Taip įteisinamas neteisėtas valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės privatizavimas nesudarant pirkimo-pardavimo ar kitokių turto perleidimo sandorių, t. y. apeinant Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Pareiškėjas teigia, kad ginčijama nuostata, pagal kurią tik įmonėms, privatizuojamoms už laisvai konvertuojamą valiutą, ir specifinės paskirties valstybinėms įmonėms nustatomi tam tikri privatizavimo proceso apribojimai, prieštarauja Konstitucijos 29 ir 128 straipsniams.

Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta specifinės paskirties įmonės sąvoka detalizuojama Akcinių bendrovių įstatymo 5 straipsnyje „Specialios paskirties bendrovės“. Jame numatyta, kad bendrovėms, vykdančioms valstybei gyvybiškai būtinas funkcijas arba kurių veiklai būtinas specialus režimas, gali būti nustatomas specialios paskirties bendrovių statusas. Veiklos sritis, kuriose gali būti tokių bendrovių, Vyriausybės teikimu tvirtina Seimas, o vienai iš valstybinės valdžios ar valdymo institucijų priklausanti akcijų dalis negali būti mažesnė kaip suteikianti 70 procentų balsų.

Pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 7 straipsnio antrąją dalį privatizavimo objektų, parduodamų tik už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašą tvirtina Centrinė privatizavimo komisija (pagal 1995 m. liepos 4 d. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą – Privatizavimo komisija). Tai paprastai būna įmonės, pagal veiklos pobūdį ar kitokias ypatybes privatizavimo metu galinčios pritraukti užsienio investicijų.

Tiek vienų, tiek kitų objektų veikla paprastai turi didesnę reikšmę šalies ūkio funkcionavimui, visuotinai svarbių funkcijų atlikimui (pašto, telegrafo, energijos tiekimo ir pan.), todėl įstatyme nustatytos jų privatizavimo sąlygos yra visiškai suprantamos ir nepažeidžia Konstitucijos 128 straipsnio antrosios dalies normos, kurioje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrojoje dalyje nustatytos kai kurių objektų privatizavimo sąlygos yra vienodai taikomos visiems asmenims, dalyvaujantiems privatizavimo procese. Šiame straipsnyje nėra kam nors numatyta lengvatų ar privilegijų, ką būtų galima vertinti kaip prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui.

Tai, kad ginčijamoje nuostatoje tokios ar panašios privatizavimo sąlygos nenumatytos ir kokių nors kitų privatizuotinų įmonių atžvilgiu, negali būti vertinama kaip prieštaravimas Konstitucijai. Nustatyti, kaip reguliuoti valstybinio turto valdymą, naudojimą ar disponavimą juo, taip pat ir privatizavimą, yra Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo teisė, ir tik Konstitucija apibrėžia šios teisės ribas.

Pareiškėjo keliamas klausimas, kad valstybinės įmonės buvo privatizuojamos pažeidžiant ir Valstybinio turto pirminio privatizavimo, ir anksčiau galiojusį Valstybinių įmonių įstatymą, taip pat yra ne teisės normos atitikimo Konstitucijai, o minėtų įstatymų normų taikymo klausimas, kurio Konstitucinis Teismas nesprendžia. Jeigu būtų nustatyta, kad valstybinis turtas privatizuotas pažeidžiant įstatymą, iškiltų konkrečių asmenų atsakomybės klausimas. Pažymėtina, kad Civiliniame kodekse yra nustatyta savininko, taigi ir valstybės, teisė išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo (142 straipsnis).

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 1994 m. gruodžio 21 d. priėmus Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą neteko galios Valstybinių įmonių įstatymas, pagal kurį valstybinis kapitalas nebuvo padalytas į akcijas ir negalėjo būti didinamas iš įmonės pelno leidžiant naujas akcijas. Todėl dabar ir valstybiniam kapitalui, esančiam akcinėse ar uždarosiose akcinėse bendrovėse, taikoma Akcinių bendrovių įstatymo nuostata, kad visas bendrovės kapitalas yra padalytas į akcijas. Taigi valstybės akcijų tvarkytojas (steigėjas ar jo įgaliotas atstovas) turi tokias pat teises kaip ir kiti akcininkai – privataus kapitalo savininkai. Jeigu toks valstybės turtas yra tvarkomas pažeidžiant savininko interesus, iškyla to turto tvarkytojo (įmonės steigėjo ar jo įgalioto asmens) atsakomybės klausimas. Pažymėtina, kad valstybės turimų akcijų įvairių rūšių įmonėse tvarkymas, kiti tokio valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimai įstatymuose turėtų būti reglamentuojami detaliau, tiksliau apibrėžiant turto tvarkytojo įgaliojimus ir atsakomybę už jam patikėto valstybinio turto praradimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, jog Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies nuostata, kad „įmonės, įtrauktos į objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą sąrašą arba į specifinės paskirties valstybinių įmonių sąrašą“, neturi teisės iš savo lėšų pagal metinius komercinės ūkinės veiklos rezultatus didinti akcinio bei įstatinio kapitalo, jeigu akcinis kapitalas, įskaitant sukauptąjį pagal kitus įstatymus, viršytų 30 procentų įmonės įstatinio kapitalo, neprieštarauja Konstitucijai.

3. Dėl Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 14 straipsnio šeštosios dalies nuostatos atitikimo Konstitucijai.

Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 14 straipsnio šeštojoje dalyje yra reguliuojama valstybinės valdžios ir valdymo institucijų disponuojamų akcijų pardavimo tvarka. Šioje dalyje yra nustatyta, jog tokios akcijos, esančios uždarosiose akcinėse bendrovėse, parduodamos skelbiant uždarą akcijų pasirašymą.

Pareiškėjo nuomone, ši nuostata prieštarauja Konstitucijos 29 ir 128 straipsniams, nes įmonės, kuriose buvo valstybinio kapitalo, neteisėtai persiregistruodavo į uždarąsias akcines bendroves (išskyrus Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme nurodytus atitinkamo profilio privatizavimo objektus). Toliau privatizuojant jose esantį valstybinį turtą uždarųjų akcinių bendrovių darbuotojams sudaromos palankesnės sąlygos įsigyti valstybinio turto ir dėl to pažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygybės principas.

Kaip minėta, dar 1990 metais priimtuose įmonių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose buvo įtvirtintos teisinės prielaidos valstybinėms įmonėms, iš pelno padidinusioms akcinį (privatų) kapitalą, persiregistruoti į akcines ar uždarąsias akcines bendroves.

Tiek ankstesniame, tiek dabar galiojančiame Akcinių bendrovių įstatymuose yra nustatyti kriterijai (įstatinio kapitalo dydis, akcininkų skaičius), nuo kurių priklauso bendrovės rūšis (akcinė ar uždaroji akcinė bendrovė). Jeigu valstybinei įmonei registruojantis į uždarąją akcinę bendrovę pagal Valstybinių įmonių įstatymą buvo pažeisti minėti įstatyme nustatyti kriterijai, tai yra ne teisės normos atitikimo Konstitucijai, o įstatymo normų taikymo klausimas, kurio Konstitucinis Teismas nesprendžia.

Į uždarąją akcinę bendrovę pagal Valstybinių įmonių įstatymą reorganizavusis įmonė gali būti privatizuojama išperkant joje esantį valstybinį kapitalą. Privatizavimo būdai yra numatyti Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 14 straipsnio pirmojoje dalyje. Joje yra nurodyta ir galimybė rengti uždarus aukcionus ir skelbti uždarą akcijų pasirašymą (4 punkto „a“ papunktis). Beje, minėta norma šioje byloje nėra ginčijama.

Jau pats uždarosios akcinės bendrovės steigimo ir veiklos pobūdis rodo, kad tokios įmonės akcijos yra išleidžiamos ir platinamos ribotai. Tiek ankstesniame, tiek dabartiniame Akcinių bendrovių įstatyme buvo draudžiama steigiant uždarąją akcinę bendrovę ir išleidžiant papildomas akcijas jas platinti viešai. Todėl valstybinio kapitalo, esančio uždarosiose akcinėse bendrovėse, privatizavimas skelbiant uždarą akcijų pasirašymą atitinka minėtų bendrovių steigimo ir veiklos specifiką ir asmenų lygybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje, nėra pažeidžiamas.

Atsižvelgiant į šiuos ir anksčiau išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 14 straipsnio šeštosios dalies nuostata „valstybinės valdžios ir valdymo institucijų disponuojamos uždarųjų akcinių bendrovių akcijos parduodamos skelbiant uždarą akcijų pasirašymą“ neprieštarauja Konstitucijai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies norma „Reorganizavimas – tai bendrovės kaip juridinio asmens pertvarkymas be likvidavimo procedūros“ ir 50 straipsnio pirmosios dalies norma „Akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės turi pataisyti savo įstatus pagal šį įstatymą ir įregistruoti juos per 12 mėnesių nuo šio įstatymo įsigaliojimo Įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies nuostata, kad „įmonės, įtrauktos į objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą sąrašą arba į specifinės paskirties valstybinių įmonių sąrašą“, neturi teisės iš savo lėšų pagal metinius komercinės ūkinės veiklos rezultatus didinti akcinio bei įstatinio kapitalo, jeigu akcinis kapitalas, įskaitant sukauptąjį pagal kitus įstatymus, viršytų 30 procentų įmonės įstatinio kapitalo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 14 straipsnio šeštosios dalies nuostata „valstybinės valdžios ir valdymo institucijų disponuojamos uždarųjų akcinių bendrovių akcijos parduodamos skelbiant uždarą akcijų pasirašymą“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                              Algirdas Gailiūnas

Kęstutis Lapinskas

Zigmas Levickis

Vladas Pavilonis

Pranas Vytautas Rasimavičius

Stasys Stačiokas

Teodora Staugaitienė

Stasys Šedbaras

Juozas Žilys

______________