Byla Nr. 28/2010
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 11 DALIES (2001 M. RUGPJŪČIO 3 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1997 M. RUGSĖJO 29 D. NUTARIMU Nr. 1057 PATVIRTINTOS LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO ĮGYVENDINIMO TVARKOS (1999 M. LAPKRIČIO 11 D. REDAKCIJA) 18 PUNKTO PIRMOSIOS PASTRAIPOS (2001 M. LAPKRIČIO 12 D., 2004 M. BALANDŽIO 7 D. REDAKCIJOS) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2013 m. spalio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2013 m. rugsėjo 30 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 28/2010 pagal pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą (Nr. 1B-33/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2009 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina naujajam žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 18 punkto pirmosios pastraipos (2001 m. lapkričio 12 d., 2004 m. balandžio 7 d. redakcijos) nuostata „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
Konstitucinis Teismas
n u s t a t ė:
I
Pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
Ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyta, kad teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina naujajam žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip, siekiama suderinti asmenų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra kaimo vietovėje esančią žemę, ir asmenų, kuriems išnuomota ši žemė, reikalinga jiems nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams eksploatuoti, interesus. Tačiau abejotina, ar tokiu teisiniu reguliavimu teisingai ir proporcingai suderintos nurodytų asmenų grupių teisės ir interesai, ar nėra suteiktas nepagrįstas prioritetas žemės nuomininkams, taip paneigiant asmenų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į žemę, interesus, nepagrįstai ir neproporcingai apribojant šių asmenų nuosavybės teises, ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą.
Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo nėra užtikrintas faktiškas žemės grąžinimas teisėtam jos savininkui. To nepaneigia ginčijamose teisės normose numatyta galimybė šalims – teisėtam žemės savininkui ir jos nuomininkui – susitarti kitaip, nei numatyta valstybinės žemės nuomos sutartyje, nes teisėtas žemės savininkas yra priklausomas nuo žemės nuomininko valios, jų abiejų valios derinimo, o ją suderinti esant skirtingiems interesams ir šalims nedarant nuolaidų yra sudėtinga.
Ginčijamas teisinis reguliavimas disonuoja su sutarties laisvės principu, teise šalims savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, faktiškai eliminuoja teisėto žemės savininko ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą valstybinės žemės nuomos sutarties objektu esančios žemės, į kurią jam atkurta nuosavybės teisė, atžvilgiu, nes, nesant suderintos šalių valios arba esant ginčui, šalis saisto valstybinės žemės nuomos sutartyje nustatytos teisės ir pareigos.
Okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, tokiu būdu iš žmonių atimta žemė laikytina tik faktiškai valstybės valdomu turtu. Taigi valstybė gali disponuoti tokia žeme tik tol, kol ją valdo, o pasibaigus šiai valstybės teisei jos sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti nutraukta prieš terminą, neperkeliant šia sutartimi valstybės prisiimtų įsipareigojimų teisėtam žemės savininkui. Tokiu atveju asmenų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į žemę grąžinant ją natūra, ir asmenų, išsinuomojusių (besinuomojančių) šią žemę, reikalingą jiems nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams eksploatuoti, interesai būtų derinami taikant Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintas daiktinės ar prievolių teisės normas.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovo buvusio Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko Vytauto Kurpuveso, taip pat suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Teisės departamento direktorės Jelenos Liaskovskajos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuotų asmenų atstovų pozicija grindžiama šiais iš esmės analogiškais argumentais.
1. Ginčijamomis nuostatomis reguliuojamas nuosavybės teisių atkūrimas grąžinant natūra kaimo vietovėse esančius žemės sklypus, kurie reikalingi juose esantiems kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams eksploatuoti; taigi šie žemės sklypai nėra laisvi, žemės savininkai negali jais tiesiogiai naudotis. Šiuo atveju būtina suderinti asmenų, kurie pageidauja susigrąžinti žemės sklypus natūra, ir statinių, esančių tuose žemės sklypuose, savininkų interesus, užtikrinti jų pusiausvyrą. Grąžinus tokius žemės sklypus natūra be jokių apribojimų, kuriais būtų užtikrinta juose esančių statinių savininkų teisė naudotis statiniams eksploatuoti reikalingais žemės sklypais, būtų paneigti šių statinių savininkų interesai, taip pažeidžiant konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus.
Minėti statiniai nėra visuomeninės paskirties, todėl jiems eksploatuoti reikalingi žemės sklypai nėra valstybės išperkami. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, siekiant suderinti minėtų asmenų interesus, nustatyta, kad žemė gali būti grąžinama natūra, kartu numatant žemės nuomos teisinių santykių tęstinumą.
2. Pastatų ir statinių savininkai, sudarę valstybinės žemės nuomos sutartis, turi pagrindą tikėtis, kad jeigu jie vykdys sutarties sąlygas, sutartiniai santykiai truks nustatytą laiką ir šių savininkų teisė naudotis žemės sklypu, kuris reikalingas jiems nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams eksploatuoti, galės būti realiai įgyvendinama. Nutraukus valstybinės žemės nuomos teisinius santykius ir neužtikrinus pastatų ir statinių savininkų galimybių naudotis žeme, būtų pažeisti jų teisėti lūkesčiai.
Žemės nuomos teisinių santykių tęstinumas žemės nuosavybės teisei perėjus kitam savininkui numatytas ir Civiliniame kodekse.
3. Nuosavybės teisė nėra absoliuti. Žemės grąžinimas natūra nereiškia, kad visais atvejais, taip pat ir šiuo, kai joje yra kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių, žemės savininkas galės ja naudotis, ją valdyti ir ja disponuoti be jokių papildomų sąlygų ar apribojimų.
4. Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarime konstatuota, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija), pagal kurią natūra grąžintos žemės, kurioje yra kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių, savininkai buvo įpareigoti laikytis nustatytų servitutų, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3 dalims. Suinteresuotų asmenų atstovų nuomone, nors teisinis reguliavimas buvo pakeistas numačius, kad statinių savininkų teisės naudotis statiniams eksploatuoti reikalingu žemės sklypu užtikrinamos ne servitutu, o žemės nuomos sutartimi, tačiau jis grindžiamas tais pačiais pagrindiniais principais, kad prioritetas teikiamas žemės grąžinimui natūra, turi būti apsaugotos žemės naudotojų teisės, derinami žemės ir statinių savininkų interesai.
Paaiškinimuose taip pat pažymima, kad išnuomojami valstybinės žemės sklypai yra ne didesni, nei reikalinga statiniui eksploatuoti. Todėl, suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės teigimu, nustačius servitutą, žemės savininkui nebūtų suteikta daugiau galimybių naudotis jam priklausančiu žemės sklypu.
Ginčijamu teisiniu reguliavimu užtikrinamas valstybinės žemės nuomininkų ūkinės veiklos tęstinumas. Be to, ginčijamose nuostatose yra numatyta galimybė žemės savininkui ir nuomininkui susitarti dėl kitokios žemės sklypo naudojimo tvarkos, jeigu jų netenkina valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygos.
Taigi, suinteresuotų asmenų atstovų nuomone, ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.
Konstitucinis Teismas
k o n s t a t u o j a:
I
1. Pareiškėjas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo ištirti inter alia Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 11 dalies (2009 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostatos „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina naujajam žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
Iš pareiškėjo prašymo ir jo nagrinėjamos civilinės bylos medžiagos matyti, kad nuosavybės teisės į žemės sklypus, išnuomotus pagal civilinėje byloje ginčijamus administracinius aktus ir nuomos sutartis, buvo atkurtos Kauno apskrities viršininko 2009 m. kovo 31 d. įsakymais. Todėl pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje taikytinas ne Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2009 m. gruodžio 10 d. redakcija), o ankstesnės redakcijos Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas.
2. Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo nustatyta: „Kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip.“
3. Taigi Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs inter alia Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostatos „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
II
Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostatos atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostatos „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
2. Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikra išimtimi) 1997 m. liepos 9 d.
3. Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) buvo nustatyta: „Kaimo vietovėje esanti žemė, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų arba pastatytų) eksploatacijai, grąžinama natūra. Piliečiai, kuriems ši žemė grąžinama natūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų.“
4. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarime Įstatymo 4 straipsnio 11 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija) pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog, siekiant užtikrinti grąžintoje žemėje esančių pastatų ir statinių naudojimą pagal paskirtį, Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad piliečiai, kuriems minėtoji žemė grąžinama natūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų; taip Įstatymu užtikrinama, kad ūkinės-komercinės paskirties pastatų savininkai turės galimybę naudotis pastatams aptarnauti reikalinga teritorija.
5. Įstatymo 4 straipsnio 11 dalis vėliau buvo ne kartą keičiama ir (ar) papildoma, inter alia Seimo 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2001 m. rugpjūčio 17 d.
Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), kurios nurodytos nuostatos atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: „Kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip.“
Taigi Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo įtvirtinta inter alia taisyklė, kad, kaimo vietovės žemę išnuomojus fiziniams ar juridiniams asmenims (nuomininkams) jų nuosavybės teise šioje žemėje turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir šią žemę grąžinus natūra nuosavybės teises atkurti (būtent natūra) siekusiam asmeniui (savininkui), žemės savininkas perima tas nuomotojo teises ir pareigas, kurios pagal žemės nuomos sutartį tenka ją išnuomojusiai valstybei (jos vardu veikusiai institucijai), jeigu savininkas ir nuomininkas nesusitaria kitaip. Kitaip tariant, pagal Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostatą „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ savininkas, kuriam atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą užstatytą žemę grąžinant ją natūra, toliau nuomoja šią žemę joje esančių pastatų ir statinių savininkui valstybinės žemės nuomos sutartyje, sudarytoje iki nuosavybės teisių atkūrimo, nustatytomis sąlygomis.
6. Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija), su nustatytuoju Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) matyti, jog teisinis reguliavimas pakito inter alia tuo aspektu, kad, savininkams grąžinus natūra kaimo vietovėje esančią užstatytą žemę, joje esančių pastatų ir statinių savininkams buvo nustatyta teisė toliau naudotis šia žeme ne žemės servituto, o žemės nuomos sutarties pagrindu, tačiau principas, kad, atkūrus nuosavybės teises, žemės savininką atitinkamai saisto šioje žemėje esančių pastatų ir statinių savininkų teisės į žemę, teisėtai naudotą jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių eksploatacijai, nepakito.
7. Pažymėtina, kad nors Seimo 2009 m. gruodžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (įsigaliojusiu 2009 m. gruodžio 28 d.) buvo pakeista inter alia Įstatymo 4 straipsnio 11 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), joje nustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu nepakito.
8. Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ aiškintina atsižvelgiant į Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija) (toliau – ir CK), kuriame reguliuojami inter alia su nuomos, kartu ir žemės nuomos, bei daiktinėmis teisėmis susiję santykiai.
8.1. CK 6.562 straipsnyje „Žemės nuomos sutarties pabaiga“ inter alia nustatyta: „Žemės nuomos sutartis baigiasi: <...> 4) kai nuomojama žemė parduodama, padovanojama ar kitaip perleidžiama nuomininkui; <...> 6) šalių susitarimu.“
Taigi Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „jeigu šalys nesusitaria kitaip“, aiškinama CK 6.562 straipsnio 6 punkto kontekste, reiškia ir tai, kad žemės nuomos sutartis gali būti nutraukta žemės savininko, kuriam atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą užstatytą žemę grąžinant ją natūra, ir jos nuomininko, kuriam nuosavybės teise priklauso šioje žemėje esantys pastatai ir statiniai, susitarimu.
Paminėtina ir tai, kad pagal CK 6.562 straipsnio 4 punktą žemės nuomos sutartis baigtųsi ir tuo atveju, jeigu nuomojama žemė būtų perleista jos nuomininkui.
8.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinos šios CK ketvirtosios knygos „Daiktinė teisė“ nuostatos:
– „Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą“ (4.111 straipsnio 1 dalis); „Servitutą gali nustatyti <...> sandoriai <...>“ (4.124 straipsnio 1 dalis);
– „Užstatymo teisė (superficies) – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti“ (4.160 straipsnio 1 dalis); „Užstatymo teisė nustatoma žemės savininko ir užstatymo teisės turėtoju tampančio asmens susitarimu <...>“ (4.163 straipsnis);
– „Ilgalaikė nuoma (emphyteusis), kaip daiktinė teisė, – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę, išskyrus atvejus, kai yra nuomotojo sutikimas“ (4.165 straipsnio 1 dalis); „Ilgalaikė nuoma nustatoma išnuomojamo nekilnojamojo daikto savininko ir nuomininko susitarimu <...>“ (4.167 straipsnis).
Taigi Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „jeigu šalys nesusitaria kitaip“, aiškinama cituotų CK nuostatų kontekste, reiškia ir tai, kad žemės savininko, kuriam atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą užstatytą žemę grąžinant ją natūra, ir jos nuomininko, kuriam nuosavybės teise priklauso šioje žemėje esantys pastatai ir statiniai, susitarimu galimybė naudotis žemės nuomos sutarties dalyku esančiu žemės sklypu ar jo dalimi gali būti užtikrinama nustatant inter alia daiktines teises.
8.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad CK 6.223 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu.
8.4. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „jeigu šalys nesusitaria kitaip“, aiškinama minėtose CK nuostatose įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, suponuoja inter alia tai, kad, nuomotojo teisėms ir pareigoms pagal valstybinės žemės nuomos sutartį perėjus žemės savininkui, kuriam atitinkama užstatyta žemė grąžinta natūra, jo ir šios žemės nuomininko, kuriam nuosavybės teise priklauso minėtoje žemėje esantys pastatai ir statiniai, susitarimu:
– gali būti pakeistas žemės nuomos sutarties turinys, inter alia žemės nuomos mokesčio, nuomojamos žemės dydis;
– žemės nuomos sutartis gali būti nutraukta;
– pastatų ir statinių savininko galimybė naudotis žemės nuomos sutarties dalyku esančiu žemės sklypu ar jo dalimi gali būti užtikrinta nustatant inter alia daiktines teises.
9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinos kitos CK nuostatos, susijusios su žemės savininko ir jos nuomininko (šioje žemėje esančių pastatų ir statinių savininko) teisių gynyba inter alia teismo tvarka.
9.1. Pažymėtina, kad CK inter alia nustatyta:
– „Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas“ (6.217 straipsnio 1 dalis);
– „Žemės nuomos sutartis prieš terminą nuomotojo reikalavimu gali būti nutraukta: 1) jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį ar pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį; 2) jeigu žemės nuomininkas ilgiau kaip tris mėnesius nuo žemės nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio mokėjimo termino šio mokesčio nesumoka; 3) kitais įstatymų nustatytais atvejais“ (6.564 straipsnio 1 dalis);
– „Vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; <...>“ (6.223 straipsnio 2 dalis);
– „2. Sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas <...>.
3. Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Teismas gali:
9.2. Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 4.126 straipsnį teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (1 dalis); daikto savininkas ar valdytojas gali kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu (2 dalis).
9.3. Taigi apibendrinant visuminį teisinį reguliavimą, įtvirtintą cituotose CK nuostatose, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:
– žemės nuomos sutartis prieš terminą vienos iš šalių reikalavimu gali būti nutraukta tais atvejais, kai kita šalis sutarties nevykdo arba ją vykdo netinkamai ir taip iš esmės yra pažeidžiama sutartis, inter alia įstatyme expressis verbis nustatytais sutarties pažeidimo atvejais;
– atsiradus išimtinėms sutartinių įsipareigojimų vykdymą ar įvykdymo gavimą iš esmės pasunkinančioms aplinkybėms, atitinkančioms įstatyme nustatytus kriterijus, ir šalims nesusitarus dėl sutarties pakeitimo, sutartis gali būti nutraukta arba jos sąlygos pakeistos teismo tvarka; sutartis teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu gali būti pakeista ir tuo atveju, kai kita šalis ją iš esmės pažeidė;
– tarp žemės savininko ir joje esančių statinių savininko nutrūkus žemės nuomos santykiams, statinių savininko galimybė naudotis žeme, reikalinga šiems statiniams naudoti pagal paskirtį, gali būti užtikrinta servitutu, kuris, statinių ir žemės savininkams nesusitarus, gali būti nustatytas teismo tvarka.
10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu atskleisti ir kitą susijusį teisinį reguliavimą, kuriuo reglamentuojami valstybinės žemės nuomos santykiai.
11. Pažymėtina, kad pagal CK 6.549 straipsnio 2 dalį valstybinės žemės nuomos sutarties terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, bet ne ilgiau kaip 99 metams.
Žemės įstatymo (1994 m. balandžio 26 d. redakcija) 22 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinės žemės nuomojimo tvarką nustato įstatymai ir Vyriausybė.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) bendrais bruožais apibrėžto žemės nuomos joje esantiems kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams eksploatuoti teisinio reguliavimo įgyvendinimo tvarka tam tikrą laikotarpį, reikšmingą pareiškėjo nagrinėjamai civilinei bylai, buvo sukonkretinta įstatymą lydinčio teisės akto lygmeniu.
12. Vyriausybė 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ patvirtino Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką. Ši tvarka vėliau buvo ne kartą keičiama ir (ar) papildoma, inter alia vadovaujantis Žemės įstatymu (1994 m. balandžio 26 d. redakcija) priimtu Vyriausybės 2001 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 180 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ dalinio pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2001 m. vasario 24 d.), kuriuo minėta tvarka buvo išdėstyta nauja redakcija.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (2001 m. vasario 20 d. redakcija) 31 punkte (2002 m. spalio 15 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta:
„31. Naudojami žemės sklypai išnuomojami laikantis šių reikalavimų: <...>
31.4. <...> žemės nuomos terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu atsižvelgiant į valstybės interesus ir žemės sklype esančio pastato, statinio ar įrenginio saugaus naudojimo terminą, kuris nustatomas pagal patvirtintą pastato, statinio ar įrenginio statybos projektinę dokumentaciją, o pastatų, statinių ar įrenginių, pastatytų iki 1996 m. sausio 1 d., – pagal techninės apskaitos (kadastrinių matavimų) byloje nurodytus statinio nusidėvėjimo duomenis Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka, bet ne ilgesniam kaip 99 metų laikotarpiui.
Nuomotojas sprendime dėl valstybinės žemės sklypo išnuomojimo privalo nurodyti valstybinės žemės sklypo nuomos termino nustatymo motyvus. <...>“
Taigi pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (2001 m. vasario 20 d. redakcija) 31.4 punkte (2002 m. spalio 15 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą užstatytos žemės nuomos terminas valstybinės žemės nuomos sutartyje turėjo būti nustatomas atsižvelgiant į inter alia pastato ar statinio naudojimo trukmę, bet ne ilgesniam kaip 99 metų laikotarpiui, ir turėjo būti nuomotojo motyvuotas.
13. Seimas 2004 m. sausio 27 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2004 m. vasario 21 d.), kuriuo Žemės įstatymas (1994 m. balandžio 26 d. redakcija) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.
13.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) nuostatos:
– „Sprendimus išnuomoti valstybinę žemę, Vyriausybės nutarimais perduotą patikėjimo teise savivaldybėms, priima savivaldybės taryba, o kitą valstybinę žemę – apskrities viršininkas. Sprendime turi būti išdėstyti valstybinės žemės nuomos sutarties termino nustatymo motyvai. <...>“ (9 straipsnio 1 dalis);
– „<...> žemės sklypų, išnuomojamų statiniams ar įrenginiams eksploatuoti arba statyti ir eksploatuoti, nuomos terminas nustatomas atsižvelgiant į ekonomiškai pagrįstą statinio ar įrenginio naudojimo trukmę“ (9 straipsnio 3 dalis);
– „Valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu: 1) ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). <...> Žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį“ (9 straipsnio 6 dalis).
Taigi pagal cituotose Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 9 straipsnio nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą užstatytų žemės sklypų nuomos terminas valstybinės žemės nuomos sutartyje turėjo būti nustatomas atsižvelgiant į statinio naudojimo trukmę ir turėjo būti nuomotojo motyvuotas, o nuomojamų sklypų dydis buvo ribojamas atsižvelgiant į statinio naudojimo reikmes.
14. Pažymėtina, kad minėtose Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija), Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (2001 m. vasario 20 d. redakcija) nuostatose įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo buvo reglamentuojamas pagal valstybinės žemės nuomos sutartį nuomojamo užstatyto žemės sklypo dydis, jo nuomos termino nustatymas, pareiškėjas neginčija, šių nuostatų atitiktis Konstitucijai nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
15. Apibendrinant šiame Konstitucinio Teismo nutarime cituotą ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, viena vertus, ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), atkūrus savininkui nuosavybės teises grąžinant natūra kaimo vietovėje esančią užstatytą žemę, išnuomotą kitiems asmenims jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių eksploatacijai, buvo įtvirtintas žemės nuomos teisinių santykių tęstinumas; kita vertus, pagal visuminį teisinį reguliavimą, įtvirtintą inter alia nurodytose Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) nuostatose, sudarant užstatytos valstybinės žemės nuomos sutartis šalių galimybes tarpusavio susitarimu nustatyti išnuomojamo žemės sklypo dydį, jo nuomos terminą riboja imperatyvios teisės aktų normos, t. y. užstatytų žemės sklypų nuomos terminas nustatomas atsižvelgiant į statinio naudojimo trukmę ir turi būti nuomotojo motyvuotas, o nuomojamų sklypų dydis ribojamas atsižvelgiant į statinio naudojimo reikmes.
Vadinasi, Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo numatyta tik tokios žemės, kuri reikalinga joje esantiems kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams naudoti, nuoma ir su ja siejama piliečių, kuriems minėtoji žemė jų pageidavimu grąžinama natūra, prievolė perimti žemės nuomotojo teises ir pareigas.
16. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos, kuria reguliuojamas nuosavybės teisių atkūrimas natūra grąžinant užstatytą žemę, atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
16.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pirmiausia pažymėtinos šios oficialiosios konstitucinės restitucijos – nuosavybės teisių atkūrimo – doktrinos nuostatos:
– Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį); įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimai); naujų sąlygų, kurios taikomos atstatant nuosavybės teises, nustatymas taip pat yra įstatymų leidėjo kompetencija (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. spalio 27 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai);
– reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai); atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti derinami žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesai (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas); įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų bei principų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).
16.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtinos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos aiškinant Konstitucijos 23 straipsnį, 46 straipsnio 1 dalį:
– Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 8 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai);
– įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises (inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai);
– pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai);
– asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga; ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai);
– ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai);
– sutarčių sudarymo laisvė, kaip ir nuosavybės teisės, turi tam tikras ribas (Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 31 d. nutarimas).
16.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai).
Konstitucinio Teismo aktuose taip pat ne kartą konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, taip pat teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą) principo, turinį. Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo nepaisymas reikštų ir konstitucinio teisinės valstybės principo nepaisymą (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).
17. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostatos „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
18. Pareiškėjo nuomone, abejotina, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu teisingai ir proporcingai suderintos asmenų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra kaimo vietovėje esančią žemę, ir asmenų, kuriems išnuomota ši žemė, reikalinga jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių eksploatacijai, grupių teisės ir interesai, ar nėra suteiktas nepagrįstas prioritetas žemės nuomininkams; pareiškėjo manymu, esant nustatytam ginčijamam teisiniam reguliavimui nėra užtikrintas faktiškas žemės grąžinimas teisėtam jos savininkui; šis teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, disonuoja su sutarties laisvės principu, faktiškai eliminuoja teisėto žemės savininko ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, nes, nesant suderintos šalių valios arba esant ginčui, šalis saisto valstybinės žemės nuomos sutartyje nustatytos teisės ir pareigos; be to, pasak pareiškėjo, valstybė gali disponuoti savininkams grąžintina žeme tik tol, kol ją valdo, o pasibaigus šiai valstybės teisei jos sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti nutraukta prieš terminą, neperkeliant šia sutartimi valstybės prisiimtų įsipareigojimų teisėtam žemės savininkui.
19. Vertinant ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai atsižvelgtina į Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimą, kuriame, kaip minėta, Įstatymo 4 straipsnio 11 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija) pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Minėta, jog šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad, siekiant užtikrinti grąžintoje žemėje esančių pastatų ir statinių naudojimą pagal paskirtį, Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje nustatyta, jog piliečiai, kuriems minėtoji žemė grąžinama natūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų. Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarime laikėsi teisinės pozicijos, jog šitaip Įstatyme užtikrinama, kad ūkinės-komercinės paskirties pastatų savininkai turės galimybę naudotis pastatams aptarnauti reikalinga teritorija; taigi, nors įstatymų leidėjas išplėtė, palyginti su prieš tai galiojusiu restitucijos įstatymu, žemės grąžinimą kaimo vietovėje natūra, kartu Įstatyme numatytos būtinos garantijos, kad žemė, esamos infrastruktūros ir toliau būtų naudojamos pagal paskirtį.
20. Sprendžiant, ar Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal oficialiąją konstitucinę doktriną:
– reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai; atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti derinami žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesai;
– įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką; naujų sąlygų, kurios taikomos atstatant nuosavybės teises, nustatymas taip pat yra įstatymų leidėjo kompetencija.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, atkuriant savininkų nuosavybės teises į žemę grąžinant ją natūra, galimos ir tokios situacijos, kai, inter alia dėl objekto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, pobūdžio, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, inter alia jų konstitucinę teisę į nuosavybę, šios žemės naudotojams turi būti sudarytos galimybės ja naudotis ir toliau. Šiuo atveju įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą derinti žemės savininkų ir naudotojų interesus, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones; tai darydamas jis privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio inter alia konstitucinį proporcingumo principą.
20.1. Minėta, jog Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo įtvirtinta inter alia taisyklė, kad, kaimo vietovės žemę išnuomojus fiziniams ar juridiniams asmenims (nuomininkams) jų nuosavybės teise šioje žemėje turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir šią žemę grąžinus natūra nuosavybės teises atkurti (būtent natūra) siekusiam asmeniui (savininkui), žemės savininkas perima tas nuomotojo teises ir pareigas, kurios pagal žemės nuomos sutartį tenka ją išnuomojusiai valstybei (jos vardu veikusiai institucijai), jeigu savininkas ir nuomininkas nesusitaria kitaip.
Pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ buvo reguliuojamas žemės nuomos sutarties galiojimas atkūrus nuosavybės teises į kaimo vietovės žemę, išnuomotą fiziniams ar juridiniams asmenims jų nuosavybės teise šioje žemėje turimų pastatų ir statinių eksploatacijai; taigi šia nuostata nebuvo reguliuojami su valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymu, jos sąlygų nustatymu ir (ar) keitimu susiję santykiai.
20.2. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „jeigu šalys nesusitaria kitaip“, aiškinama CK įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, suponuoja inter alia tai, kad, nuomotojo teisėms ir pareigoms pagal valstybinės žemės nuomos sutartį perėjus žemės savininkui, kuriam atitinkama užstatyta žemė grąžinta natūra, jo ir šios žemės nuomininko, kuriam priklauso minėtoje žemėje esantys pastatai ir statiniai, susitarimu:
– gali būti pakeistas žemės nuomos sutarties turinys, inter alia žemės nuomos mokesčio, nuomojamos žemės dydis;
– žemės nuomos sutartis gali būti nutraukta;
– pastatų ir statinių savininko galimybė naudotis žemės nuomos sutarties dalyku esančiu žemės sklypu ar jo dalimi gali būti užtikrinta nustatant inter alia daiktines teises.
Pabrėžtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal visuminį teisinį reguliavimą, įtvirtintą CK nuostatose:
– žemės nuomos sutartis prieš terminą vienos iš šalių reikalavimu gali būti nutraukta tais atvejais, kai kita šalis sutarties nevykdo arba ją vykdo netinkamai ir taip iš esmės yra pažeidžiama sutartis, inter alia įstatyme expressis verbis nustatytais sutarties pažeidimo atvejais;
– atsiradus išimtinėms sutartinių įsipareigojimų vykdymą ar įvykdymo gavimą iš esmės pasunkinančioms aplinkybėms, atitinkančioms įstatyme nustatytus kriterijus, ir šalims nesusitarus dėl sutarties pakeitimo, sutartis gali būti nutraukta arba jos sąlygos pakeistos teismo tvarka; sutartis teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu gali būti pakeista ir tuo atveju, kai kita šalis ją iš esmės pažeidė;
– tarp žemės savininko ir joje esančių statinių savininko nutrūkus žemės nuomos santykiams, statinių savininko galimybė naudotis žeme, reikalinga šiems statiniams naudoti pagal paskirtį, gali būti užtikrinta servitutu, kuris, statinių ir žemės savininkams nesusitarus, gali būti nustatytas teismo tvarka.
20.3. Taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo numatyta tik tokios žemės, kuri reikalinga joje esantiems kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams naudoti, nuoma ir su ja siejama piliečių, kuriems minėtoji žemė jų pageidavimu grąžinama natūra, prievolė perimti žemės nuomotojo teises ir pareigas.
Šiame nutarime minėta, kad pagal visuminį teisinį reguliavimą, įtvirtintą inter alia Žemės įstatyme (2004 m. sausio 27 d. redakcija), sudarant užstatytos valstybinės žemės nuomos sutartis šalių galimybes tarpusavio susitarimu nustatyti išnuomojamo žemės sklypo dydį, jo nuomos terminą riboja imperatyvios teisės aktų normos, t. y. užstatytų žemės sklypų nuomos terminas nustatomas atsižvelgiant į statinio naudojimo trukmę ir turi būti nuomotojo motyvuotas, o nuomojamų sklypų dydis ribojamas atsižvelgiant į statinio naudojimo reikmes.
20.4. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu žemės savininko, kuriam atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą užstatytą žemę grąžinant ją natūra, nuosavybės teisės, sutarties sudarymo laisvė buvo apribotos neproporcingai.
21. Taigi konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ nebuvo nukrypta nuo iš Konstitucijos 23 straipsnio, 46 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų, taip pat nebuvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, apimantis inter alia proporcingumo principą, ir konstitucinis teisingumo principas.
22. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
III
Dėl Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija) 18 punkto pirmosios pastraipos (2001 m. lapkričio 12 d., 2004 m. balandžio 7 d. redakcijos) nuostatos „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip“ atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 18 punkto pirmosios pastraipos (2001 m. lapkričio 12 d., 2004 m. balandžio 7 d. redakcijos) nuostatos „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip“ atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
2. Pareiškėjo abejonės dėl Tvarkos 18 punkto minėtos nuostatos atitikties Konstitucijai grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir dėl Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies nuostatos konstitucingumo.
3. Vyriausybė 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (įsigaliojusiu 1997 m. spalio 4 d.) patvirtino Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką. Ši tvarka Vyriausybės 1999 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1274 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ dalinio pakeitimo“ (įsigaliojusiu 1999 m. lapkričio 18 d.) buvo išdėstyta nauja redakcija.
4. Tvarka (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija), inter alia jos 18 punkto pirmoji pastraipa, kurios nuostata ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, vėliau buvo ne kartą keičiama ir (ar) papildoma, inter alia Vyriausybės 2001 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1347 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ dalinio pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2001 m. lapkričio 17 d.), Vyriausybės 2004 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 387 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2004 m. balandžio 11 d.).
5. Tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija) 18 punkto pirmojoje pastraipoje (2001 m. lapkričio 12 d., 2004 m. balandžio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta:
– „Kaimo vietovėje esanti žemė, kurią naudoja arba nuomoja fiziniai ar juridiniai asmenys nuosavybės teise turimiems pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems), taip pat poilsiaviečių pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti ir kuri pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama. Apskrities viršininkui priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip. Šių žemės sklypų plotai ir ribos nustatomi žemės reformos žemėtvarkos projektuose“ (18 punkto pirmoji pastraipa (2001 m. lapkričio 12 d. redakcija);
– „Kaimo vietovėje esanti žemė, kurią naudoja arba nuomoja fiziniai ar juridiniai asmenys nuosavybės teise turimiems pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems), taip pat poilsiaviečių pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti ir kuri pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra. Apskrities viršininkui priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip. Šių žemės sklypų plotai ir ribos nustatomi žemės reformos žemėtvarkos projektuose“ (18 punkto pirmoji pastraipa (2004 m. balandžio 7 d. redakcija).
6. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, jog Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo įtvirtinta inter alia taisyklė, kad, kaimo vietovės žemę išnuomojus fiziniams ar juridiniams asmenims (nuomininkams) jų nuosavybės teise šioje žemėje turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir šią žemę grąžinus natūra nuosavybės teises atkurti (būtent natūra) siekusiam asmeniui (savininkui), žemės savininkas perima tas nuomotojo teises ir pareigas, kurios pagal žemės nuomos sutartį tenka ją išnuomojusiai valstybei (jos vardu veikusiai institucijai), jeigu savininkas ir nuomininkas nesusitaria kitaip.
Taigi Tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija) 18 punkto pirmosios pastraipos (2001 m. lapkričio 12 d., 2004 m. balandžio 7 d. redakcijos) nuostatoje „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip“ įtvirtintas teisinis reguliavimas analogiškas nustatytajam Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija).
7. Pažymėtina, kad Tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija) 18 punktas vėliau buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Vyriausybės 2011 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 457 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ ir kai kurių jį keitusių nutarimų pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2011 m. balandžio 24 d.), tačiau jame nustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu nepakito.
8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus, kad Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams neprieštaravo Tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija) 18 punkto pirmosios pastraipos (2001 m. lapkričio 12 d., 2004 m. balandžio 7 d. redakcijos) nuostata „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip“.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija) 18 punkto pirmosios pastraipos (2001 m. lapkričio 12 d., 2004 m. balandžio 7 d. redakcijos) nuostata „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip“ neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
n u t a r i a:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 71-2518) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija; Žin., 1999, Nr. 97-2807) 18 punkto pirmosios pastraipos (2001 m. lapkričio 12 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 96-3393) nuostata „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija; Žin., 1999, Nr. 97-2807) 18 punkto pirmosios pastraipos (2004 m. balandžio 7 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 53-1803) nuostata „teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas |