LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO

Į S A K Y M A S

 

DĖL MELDINĖS NENDRINUKĖS (ACROCEPHALUS PALUDICOLA) APSAUGOS PLANO IR VEIKSMŲ PLANŲ SANTRAUKŲ PATVIRTINIMO

 

2012 m. balandžio 30 d. Nr. D1-376

Vilnius

 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (Žin., 1997, Nr. 108-2727; 2009, Nr. 159-7200) 3 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 9 straipsnio 3 dalimi ir Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-463 (Žin., 2010, Nr. 66-3299), 3 ir 13 punktais:

1. T v i r t i n u:

1.1. Meldinės nendrinukės (Acrocephalus paludicola) Kintų pievose apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.2. Meldinės nendrinukės (Acrocephalus paludicola) Tatamiškių pievų dalyje apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.3. Meldinės nendrinukės (Acrocephalus paludicola) Vorusnės polderio pievų dalyje apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.4. Meldinės nendrinukės (Acrocephalus paludicola) apsaugos planą (pridedama).

2. P a v e d u Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos koordinuoti atitinkamų saugomų teritorijų direkcijų dalyvavimą priemonių, numatytų patvirtintose saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukose, įgyvendinimo priežiūroje ir ataskaitų teikime Aplinkos ministerijai.

3. N u s t a t a u  šį įsakymą be saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukų paskelbti „Valstybės žiniose“, o įsakymą su saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukomis paskelbti „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje www.valstybes-zinios.lt.

 

 

Aplinkos ministras                                                        Gediminas Kazlauskas

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

2012 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. D1-376

 

MELDINĖS NENDRINUKĖS (Acrocephalus paludicola) APSAUGOS PLANAS

 

I. meldinės nendrinukės, JOs populiacijos, buveinės aprašymas

 

Meldinės nendrinukės apibūdinimas

 

1. Meldinė nendrinukė (Acrocephalus paludicola) priklauso paukščių (Aves) klasei, žvirblinių paukščių (Passeriformes) būriui, devynbalsinių (Sylviidae) šeimai.

 

Meldinės nendrinukės buveinės aprašymas

 

2. Lietuvoje meldinės nendrinukės perėjimo vietos ir veisimosi buveinės pakankamai ištirtos. Nors pirmieji sistemingi duomenys apie atskiras rūšies perėjimo vietas yra tik nuo 1986 metų, jau po mažiau nei dešimties metų pradėta detali rūšies inventorizacija šalyje. Perėjimo metu ji dažniausiai sutinkama viksvinėse pelkėse ar panašios struktūros pelkėtose pievose, kuriose vandens lygis perėjimo metu būna iki 10 cm. Pirmykščiame kraštovaizdyje be žmogaus įsikišimo ji išsilaiko mezotrofinėse ar silpnai eutrofinėse salpinėse pelkėse, kurios dėl reguliarių potvynių neapauga sumedėjusia augmenija. Europoje meldinė nendrinukė dažniausiai sutinkama 5 pagrindiniuose buveinių tipuose: 1) turtingose salpinėse atvirose pelkėse su vidutinio dydžio ar aukštais viksvų kupstais, iš dalies su melsvąja melvene (Molinia caerulea) ar paprastąja nendre (Phragmites australis) ir dažnai pavieniais krūmais, kurie tarnauja kaip patinų giedojimo vietos. Šis buveinės tipas daugiau mažiau priklauso nuo žmogaus ūkinės veiklos (periodinio šienavimo, deginimo, kartais ekstensyvaus ganymo); 2) mezotrofinėse ar silpnai eutrofinėse atvirose viksvinėse pelkėse su žaliųjų samanų danga. Žolinės augalijos dangoje dominuoja žemos ar vidutinio aukštumo viksvos, žemė būna šlapia arba kartais telkšo negilus vanduo. Meldinė nendrinukė vengia pelkių su kiminų (Sphagnum) ar kupstinių švylių (Eriophorum vaginatum) danga, taip pat vietų su giliu vandeniu, tankiais ir aukštais krūmų ar nendrių sąžalynais bei vietų, kur vyrauja aukštakupstės viksvos; 3) kalkingose žemapelkėse, kuriose vyrauja šakotoji ratainytė (Cladium mariscus); 4) sezoniškai užliejamose druskingose pelkėse, kuriose vyrauja mažai kupstuotos ar nekupstuotos viksvos (dažniausiai dvieilė viksva (Carex disticha)) bei būna retos ir neaukštos (80–120 cm aukščio vasarą) nendrės; 5) šlapiose pelkėtose pievose, padengtose aukšta žole su viksvų intarpais. Lietuvoje vykdant detalius meldinių nendrinukių tyrimus 2000 m. buvo aprašytos ir visų žinomų perimviečių augalų bendrijos. Rezultatai parodė, kad meldinių nendrinukių perėjimo vietos Lietuvoje yra glaudžiai susijusios su Caricetum distichae (Nowinski, 28) Jonas 33 augalų asociacija, kadangi ji buvo aptikta 4 vietose. Vienoje vietoje dominavo Phalaridetum arundinaceae (Koch 26) Liblert 31 asociacija. Šeštoje vyravo viena iš Magnocaricion Koch 26 klasės augalų asociacijų. Žuvinto ežero pakraščių pievose augalų bendrijos yra įvairios. Caricetum distichae užima 30 proc. teritorijos, Caricetum acutiformes – 25 proc., Caricetum nigrae – 10 proc., Deschampsia caespitosa – 10 proc., Agrostis stolonifera – 10 proc. Viksvų aukštis – 30–60 cm, kiti aukštesni augalai (paprastoji šilingė Lysimachia vulgaris, pelkinė usnis (Circium palustre), pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria) siekia 100 cm. Vandens lygis birželio mėn. buvo žemiau žemės paviršiaus. Prieš kelis dešimtmečius tinkamų nendrinukėms perėti plotų buvo daug daugiau, tačiau dalis teritorijos apaugo nendrėmis ir krūmais. Labai nedidelę dalį pievų nušienauja vietiniai gyventojai. Sausgalvių pievos yra vos 0,5 m pakilusios virš jūros lygio ir apsuptos sausinimo kanalų. Kasmet teritorija yra užliejama pavasarinių potvynių ir vanduo nuslūgsta vėliausiai, lyginant su kitais Nemuno deltos polderiais. Pievos išlieka šlapios visą sezoną. Žolinė danga labai įvairi – rasta per 40 augalų rūšių. Čia dominuoja Phalaridetum arundinaceae augalų asociacija. Žolių aukštis – 110–130 cm. Vyrauja nendrinis dryžutis (Phalaris arundinaceae), vandeninė monažolė (Glyceria maxima), dvieilė viksva (Carex disticha), baltoji smilga (Agrostis stolonifera), siauralapis lendrūnas (Calamagrostis canescens). Dalis pievų kasmet yra nušienaujamos, o dalyje vyksta intensyvus ganymas. Minijos senvagės pelkines pievas taip pat užlieja pavasariniai potvyniai. Pievose vyrauja 3 pagrindinės augalų asociacijos: Caricetum distichae (užima apie 40 proc. teritorijos), Caricetum gracilis (apie 30 proc.), Glyceria maximae (apie 25 proc.). Žolinės dangos aukštis – 60–100 cm. Pievose auga pavieniai gluosnių (Salix sp.) krūmai. Birželio mėn. vandens lygis buvo žemiau žemės paviršiaus. Nemuno deltos regioninio parko ir Rusnės gamtos fondo darbuotojams 2000 m. pradėjus organizuoti tvarkymo darbus, pievų pakraščiai kasmet yra nušienaujami bei nuganomi. Kliošių kraštovaizdžio draustinio pievos pavasarinių potvynių metu yra užliejamos. Vėliau vanduo nusenka ir pievos tampa sausos. Teritorijoje anksčiau buvo atviros šienaujamos viksvinės pievos, tačiau prieš 15 m. nutraukus šienavimą, jos stipriai apauga nendrėmis. Dabar nendrynai užima didžiąją dalį ploto. Likusią dalį sudaro viksvynai Caricetum distichae bei nedidelius plotelius užima Glyceria maximae bei Molinia caeruleae. Didžiausi atviri plotai išlikę pietinėje ir šiaurinėje teritorijos dalyje. Atvirų plotų augalijos aukštis yra apie 60 cm. Nendrynai vietomis siekia 2,5 m. Žiemos metu dalis nendrynų yra nupjaunama. Viksvinėse dalyse jokia ūkinė veikla nebuvo vykdoma. Serpiejų pelkę taip pat užlieja pavasariniai potvyniai. Čia irgi dominuoja dvieilė viksva (Carex disticha), nors augalų rūšių sudėtis yra labai įvairi. Žolių aukštis yra apie 50 cm, tačiau teritorija neapsemta. Šioje vietoje gausiai auga saugoma augalų rūšis – pajūrinė narytžolė (Triglochin maritimum). Kai kur pradeda augti ir plisti nendrės, kasmet užimdamos vis didesnius plotus. Teritorijoje jokia ūkinė veikla paskutiniaisiais metais nevyksta. Svencelės teritorijoje vyrauja užliejamos pievos, susiformavusios dėl reguliarių pavasarinių bei neretai pasitaikančių žiemos Kuršių marių potvynių. Sumedėjusios augmenijos nėra. Teritoriją iš trijų pusių juosia kanalai. Didesnėje pievų dalyje vyrauja šlapioms ar drėgnoms pievoms būdinga žolinė danga su gerai išreikštomis kupstinės šluotsmilgės (Deschampsia caespitosa) bendrijomis. Sovietmečiu pievos buvo naudojamos šienavimui, ganymui. Likusiose meldinių nendrinukių perėjimo vietose Lietuvoje (Pušnies pelkė, Uostadvario ir Vorusnės polderiai) augalų bendrijos nėra aprašytos, tačiau jos nedaug skiriasi nuo aprašytų. Praktiškai visos aprašytos meldinės nendrinukės buveinės išsilaiko tik jeigu jose ūkininkaujama: pievos ar žemapelkės šienaujamos, ganomi gyvuliai, nes nenaudojamos jos apauga sumedėjusia augalija, nendrėmis arba susiformuoja senos žolės sluoksnis, kuris keičia žolinės dangos struktūrą. Meldinė nendrinukė maitinasi veisimosi teritorijoje, todėl tam naudoja tas pačias buveines. Duomenų apie migruojančių paukščių naudojamas buveines nėra.

 

Meldinės nendrinukės paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje

 

3. Lietuvos Respublikos teritorijoje meldinė nendrinukė paplitusi labai sporadiškai, lokaliai ir atskirose vietose yra palyginti gausi. Rūšies vietinė gausa vertinama pagal giedančių patinų skaičių. Apie ankstesnį meldinės nendrinukės paplitimą Lietuvoje duomenų yra labai nedaug. Iš anksčiau žinoma, kad paukščiai perėjo Žuvinto ežero apylinkėse, prie Minijos upės ir Krokų Lankos ežero bei rytinėje Kuršių marių pakrantėje. Pirmosios apskaitos atliktos 1986 m., kuomet pelkinėse Žuvinto ežero pakraščių pievose giedojo 32 patinai. Kuršių marių pakrantėje netoli Drevernos paukščiai atrasti tik 1994 m. Čia jų tuo metu buvo priskaičiuota apie 250–300 giedančių patinų. Vėlesniais metais rastos naujos perimvietės Nemuno deltoje (apie 50 patinų) bei prie Kauno marių (apie 10 patinų). 1995–1997 m. LOD vykdytų atliktų apskaitų metų buvo nustatytos 8 perėjimo vietos Lietuvoje ir įvertinta, kad tuo metu iš viso giedojo 250–380 patinų. Naujas detalesnes apskaitas LOD vykdė 2000 m. Jos apėmė visą Lietuvos teritoriją (1 lentelė). Buvo patikrintos visos tinkamos ir potencialios vietos meldinėms nendrinukėms gyventi. Apskaitų metu nustatyta, kad Lietuvoje giedojo 223–247 meldinių nendrinukių patinai. Tuo metu meldinės nendrinukės perėjo 3 teritorijose: Žuvinto ežero pakraščiuose, Nemuno deltoje ir rytinėje Kuršių marių pakrantėje. Kuršių marių pakrantėje sutinkamos perint keliose vietose: Kliošių kraštovaizdžio draustinyje, Serpiejų pelkėje bei Svencelės kaimo pakraštyje esančiose pamario pievose. Nemuno deltoje rastos perint daugelyje vietų: Minijos senvagėje, Sausgalvių pievose, Šyšos polderyje, Rusnės saloje, Sakučių pievose, tačiau kasmet peri tik Sausgalvių pievose bei Šyšos polderyje. Kitose vietose dėl įvairių veiksnių peri ne kiekvienais metais. Lietuvos perinčių paukščių atlaso lauko duomenų rinkimo metu 1996–1999 m. meldinės nendrinukės buvo stebėtos Varėnos rajone Merkinės apylinkėse, tačiau perėjimas neįrodytas. Vėlesniais metais jos čia nerastos. Kuršių marių pakrantėje be dabartiniu metu žinomų perėjimo vietų anksčiau buvo rastos prie Kintų, Stankiškų k. ir kitose vietose, tačiau atviroms viksvinėms pievoms apaugus nendrynais paukščiai išnyko. Per paskutinįjį dešimtmetį meldinių nendrinukių skaičius labai stipriai sumažėjo Kliošių kraštovaizdžio draustinyje. Tam pagrindinę įtaką turėjo perėjimui tinkamo ploto sumažėjimas viksvinėms pievoms užaugant nendrėmis. Tačiau Nemuno deltoje per tą patį laikotarpį paukščių skaičius padidėjo. Tikėtina, kad paukščiai iš Kliošių persikėlė perėti į Nemuno deltą. Žuvinto populiacija palaipsniui mažėja buveinėms užaugant sumedėjusia augmenija. Kauno marių pakrantėje buvusi perimvietė sunyko teritorijai užaugus sumedėjusia augmenija, ir dabar meldinės nendrinukės nebeperi. Pūkinės pelkėje (netoli Dituvos kolektyvinių sodų) 2000 m. giedojo tik 1 patinas, o vėlesniais metais jų visai nerasta. Šyšos polderyje meldinės nendrinukės rastos gausiai perinčios tik nuo 2004 m. Nemuno deltoje atskirais metais vyksta nemaži gausos svyravimai. Juos nulemia hidrologinio režimo ypatumai. Be to, Nemuno deltoje kai kuriose vietose būna labai žemas rūšies perėjimo sėkmingumas, kadangi, nušienavus pievas birželio pirmojoje pusėje, žūsta dauguma dėčių bei neskraidančių jauniklių. 2008 metais trys patinai giedojo Pušnies ir Rūžo ežero pelkėse, tačiau 2009 metais čia nebeaptikti. Tikėtina, kad čia yra nepastovi rūšies perimvietė. Įvertinus ištirtumo apimtis ir atsižvelgiant į ankstesniaisiais metais aptiktus paukščius, manoma, kad Lietuvos meldinių nendrinukių populiacija paskutiniaisiais metais sudaro 110–200 giedančių patinų. Didesnė jų dalis aptikta Nemuno deltoje, kuri išlieka svarbiausia rūšies perinčios populiacijos apsaugai šalyje.

 

1 lentelė. Meldinės nendrinukės populiacijos gausos įvertinimas 1994–2008 m.

 

Metai

Porų skaičius

Šaltinis

1994

50–200

Tucker G. M., Heath M. F. 1994. Birds in Europe: their conservation status. Cambrigde, UK.: BirdLife International

1996

200–500

Lietuvos ornitofaunistinė komisija. Lietuvos perinčių paukščių gausumo įvertinimas. 1996. Ciconia, 4, p. 60–64

1999

250–300

Kurlavičius P., Raudonikis L. 1999. Lietuvos perinčių paukščių gausa 1999 metais. Ciconia, 7, p. 52–57

1999–2001

250–300

BirdLife International. 2004. Birds in Europe: population estimates, trends and conservation status. Cambrigde, UK.: BirdLife International.

2001

250–300

Kurlavičius P., Raudonikis L. 2001. Lietuvos paukščių vietinių perinčių populiacijų gausa, 1999–2001. Ciconia, 9, p. 92–97

2005

200

Rašomavičius V. (red.) 2007. Lietuvos raudonoji knyga. Lututė, 800 p.

2005–2008

113–226

Preikša Ž. 2008. Meldinės nendrinukės stebėsenos ataskaita

 

4. Objektyviai vertinant, meldinės nendrinukės perinčių porų gausos pokyčiai šalyje per paskutiniuosius 25 metus nėra žinomi, nes nebuvo vykdomi specialūs tyrimai tuose pačiuose stacionaruose ir taikant vienodas stebėjimų metodikas. Šiuo metu galime vertinti tik paplitimo pokyčius, nagrinėjant rūšies išnykimo mastus anksčiau žinomose veisimosi vietose. Šiuo aspektu pokyčiai vertinami kaip dideli ir ne mažesni kaip 40 proc. per paskutiniuosius 15 metų. Perinčios populiacijos gausos ir paplitimo kaitos tendencijas galime vertinti ir per rūšiai tinkamų buveinių pokyčius. Šeštajame–aštuntajame XX a. dešimtmečiais vykdytos plataus masto melioracijos metu buvo sunaikinta didelė meldinių nendrinukių veisimosi buveinių dalis – žemapelkės, šlapios ir užliejamos natūralios pievos. Preliminariu vertinimu, XX a. antrojoje pusėje buvo sunaikinta daugiau nei 60 proc. meldinei nendrinukei tinkamų buveinių ploto. Tokie pokyčiai netiesiogiai parodo ir rūšies vietinės populiacijos kaitos tendencijas.

 

Meldinės nendrinukės paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Europoje ir visame areale

 

5. Meldinė nendrinukė paskutiniaisiais metais rasta perinti tik šešiose pasaulio valstybėse: Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje ir Vengrijoje. Vokietijoje dar prieš kelerius metus perėjusi populiacija paskutiniuosius dvejus metus nebeaptinkama. Per paskutiniuosius dešimt metų aptikta perint ir Latvijoje, nors vėliau čia neberasta. Paplitimo arealas šiuo metu yra padalintas į tris dalis: vakarinę, kuri apima teritoriją nuo Lenkijos ir Baltijos šalių iki Ukrainos; pietinę, kuri apima tik Vengrijoje sutinkamas perimvietes; ir rytinę, apimančią Vakarų Sibire aptinkamus kažkada buvusios skaitlingos populiacijos likučius. Paskutiniaisiais metais atlikus rūšies genetinius tyrimus, nustatyta, kad Europoje yra trys skirtingos rūšies subpopuliacijos: Polesės, kuriai priskiriami ir Lietuvoje gyvenantys paukščiai, Panoninė bei Vakarų Pomeranijos. Vakarų Pomeranijos subpopuliacija, apimanti Odros upės žemupį, labai smarkiai mažėja ir jai yra iškilusi reali grėsmė per artimiausius 20 m. visiškai išnykti, jei nebus imtasi reikiamų apsaugos priemonių. Polesės subpopuliacija, kuriai priklauso Baltarusijoje, Ukrainoje ir rytinėje Lenkijoje gyvenantys paukščiai, išlieka daugmaž stabili, o Vengrijoje ji atskirais metais svyruoja daugiau nei 2 kartus. Bendras meldinės nendrinukės perėjimo arealas užima kiek daugiau nei 50 000 km2,. Tačiau visame areale rūšis paplitusi labai sporadiškai, sutinkama palygini nedaugelyje vietų, peri palyginti nedidelio ploto teritorijose. Dėl šių priežasčių rūšies paplitimas vertinamas kaip nepakankamai ištirtas, ypač Rusijoje. Todėl nustatyti tinkamų rūšiai buveinių plotą yra dar problematiškiau. Šiuo metu pasaulyje peri nuo 12 000 iki 20 000 porų (2 lentelė). Praktiškai visos poros susitelkusios Europoje. XX a. pradžioje rūšis buvo plačiai paplitusi Europoje nuo Prancūzijos iki Vakarų Sibiro, tačiau vėliau daugelyje vietų išnyko dėl vykdytų melioracijos darbų, nulėmusių žemapelkių ir šlapių pievų transformavimą į žemės ūkio naudmenas. Paskutiniuosius du dešimtmečius meldinių nendrinukių populiacijos mažėjimo tendencijos stebimos praktiškai visame jų paplitimo areale. 1990–2000 m. laikotarpiu tik Baltarusijoje ir Ukrainoje rūšies perinčios populiacijos buvo vertinamos kaip stabilios. Todėl tik imantis atitinkamų gamtosauginių priemonių galima sumažinti šių paukščių nykimą visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Svarbiausios priemonės šiuo metu būtų esamų meldinių nendrinukių buveinių apsauga nuo tolesnio jų degradavimo, prarastų buveinių atstatymas bei šienavimo terminų sureguliavimas.

 

2 lentelė. Meldinės nendrinukės perinčių porų skaičius paplitimo areale (2004 metų suvestinė)

 

Šalis

Porų skaičius

Įvertinimo laikotarpis, metais

Baltarusija

6 500–12 500

1997–2002

Latvija

0–10

1990–2000

Lietuva

250–300

1999–2001

Vengrija

350–700

1998–2001

Vokietija

12–15

1995–1999

Lenkija

2700–2750

2003

Ukraina

2 600–3 400

1999–2000

Rusija

5–50

1990–2002

Pasaulinė populiacija

12 000–20 000

 

 

Meldinės nendrinukės veisimosi biologija

 

6. Meldinių nendrinukių veisimosi biologija skiriasi nuo kitų nendrinukių. Visų pirma dėl to, kad visas rūpestis nuo lizdo sukimo iki jauniklių auginimo tenka išskirtinai patelei. Abu porelės nariai dažniausiai tuo pačiu laiku grįžta į perėjimo vietas. Pirmieji giedantys patinai Žuvinte užregistruoti tarp gegužės 2 ir 10 d. Iki gegužės pabaigos giedančių patinų teritorijoje skaičius didėja, o paskutiniai giedantys patinai Žuvinte užregistruoti tarp liepos 28 ir rugpjūčio 28 d. Patinai priešingai nei daugumos kitų panašių rūšių nesulėtina giedojimo tempo inkubacijos pradžioje, bet intensyviai gieda visą perėjimo sezoną. Tačiau giedojimo intensyvumas paros bėgyje labai nevienodas. Aktyviausiai pradeda giedoti viena valanda prieš saulėlydį ir baigia viena valanda po jo. Dieną taip pat galima išgirsti pavienius giedančius paukščius. Patinų teritorijos dydis optimaliose buveinėse yra apie 1 ha, tačiau atskirų patinų teritorijos ribos nėra tokios griežtos ir atskirais atvejais persidengia net iki 75 procentų. Meldinės nendrinukės yra poligamai. Patinas bando kopuliuoti su visomis jo teritorijoje esančiomis patelėmis. Lizdą patelė krauna dažniausiai ryte bei vakare. Lizdai būna ant žemės tarp viksvų. Jei perėjimo metu būna vandens lygio svyravimai, tai lizdai tokiais atvejais sukami ant aukštų viksvų kupstų. Atstumai tarp lizdų gali būti labai nedideli, tik iki 10 m. Tai priklauso nuo esančio maisto kiekio. Deda 3–6 kiaušinius. Inkubacija trunka 12–14 dienų. Jaunikliai pradeda skraidyti 15–16 dienų amžiaus. Žuvinte pirmieji jaunikliai, palikę lizdą, užregistruoti birželio 18–25 d. Vėliausiai lizdą paliko liepos 18 d. Dažniausiai yra išvedamos dvi vados. Viena vada išvedama tada, kai dėl ilgai užsitęsusių pavasarinių potvynių vėlai pradedama perėti pirmoji vada. Perėjimo sėkmingumas yra gana geras, nes dėl įvairių faktorių žūna tik apie 20 proc. lizdų.

 

Meldinės nendrinukės mityba, žiemojimas, migracija

 

7. Meldinė nendrinukė mitybos požiūriu – specializuota rūšis. Meldinių nendrinukių mityba Lietuvoje nėra tyrinėta. Daugiausia mitybos tyrimų buvo atlikta Lenkijoje, o paskutiniaisiais metais intensyviai šioje srityje dirba ir baltarusių mokslininkai. Meldinės nendrinukės niekada neskrenda maitintis už veisimosi teritorijos ribų, o maistą renka netoli lizdo – dažniausiai tik iki 50 m, rečiau 100 m atstumu. Renka beveik visą gyvūninės kilmės maistą: drugius (Lepidoptera), jų vikšrus, voragyvius (Arachnida), įvairius vabzdžius (Diptera, Trichoptera) bei kitus bestuburius. Mitybiniai konkurentai yra ežerinės nendrinukės, nendrinės startos, kiti greta perintys smulkūs žvirbliniai paukščiai, mintantys gyvulinės kilmės maistu. Tačiau dauguma kitų paukščių maistą renka daug didesnėje teritorijoje, todėl didelės konkurencijos nesudaro. Jauniklius maitina tik patelė. Pavasarį į Lietuvą pirmieji paukščiai parskrenda gegužės pradžioje – jie vidutiškai registruojami gegužės 5 d. Rudeninė migracija prasideda liepos antrojoje pusėje, tačiau intensyviau traukia rugpjūčio mėn. Lietuvoje 1929–1999 m. laikotarpiu iš viso sužieduoti 54 paukščiai (26 jaunikliai ir 28 suaugę). Kol kas negautas nei vienas pranešimas apie šiuos paukščius iš migracijos bei žiemojimo vietų. Palikę perėjimo vietas, paukščiai, tikriausiai, tiesiai skrenda per Kuršių marias, nes Ventės rage nėra sužieduotas nė vienas paukštis. Tolimesnis migracijos kelias driekiasi palei Baltijos jūrą, Atlanto vandenyną, per Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Prancūziją, Ispaniją, Maroką. Žiemos mėnesiais nendrinukės užregistruotos Vakarų Afrikoje, piečiau Sacharos. Manoma, kad jos žiemoja Mauritanijos, Malio, Ganos, Senegalo šlapynėse, o detaliau tyrinėtos tik žiemavietės Senegale.

 

Meldinės nendrinukės nacionalinis ir tarptautinis teisinis statusas

 

8. Meldinė nendrinukė įrašyta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 (Žin., 2003, Nr. 100-4506; 2007, Nr. 36-1331; 2010, Nr. 20-949). Rūšis taip pat įrašyta į Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. D1-263 (2010, Nr. 39-1884), ir į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, randamų Lietuvoje, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 159 (Žin., 2002, Nr. 40-1513; 2006, Nr. 42-1531). Bazinis žalos įkainį už sunaikintą kiaušinį, jauniklį, suaugusį paukštį, lizdą nustato Lietuvos saugomomis rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-621 (Žin., 2010, Nr. 87-4616). Meldinės nendrinukės apsaugai įsteigtos 5 saugomos paukščių apsaugai svarbios teritorijos (toliau – PAST), įtrauktos į Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų arba jų dalių, kuriose yra paukščių apsaugai svarbių teritorijų, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 399 (Žin., 2004, Nr. 55-1899; 2006, Nr. 92-3635). Šiose teritorijose meldinės nendrinukės veisimosi buveinės saugomos vadovaujantis Bendraisiais buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2004, Nr. 41-1335; 2011, Nr. 67-3171). Meldinė nendrinukė įrašyta į 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL 2010 L 20, p. 7) I priedą, į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (Žin., 1996, Nr. 91-2126) II priedą, Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencijos (Žin., 2001, Nr. 50-1742) I priedą, Susitarimo dėl Afrikos ir Eurazijos migruojančių vandens paukščių išsaugojimo (Žin., 2004, Nr. 125-4509) II priedą.

 

II. meldinės nendrinukės, joS populiacijos būklės ir buveinės įvertinimas

 

Radaviečių apsaugos būklė

 

9. Šiuo metu iki 90 proc. meldinės nendrinukės nacionalinės perinčios populiacijos sutinkama saugomose teritorijose. Meldinės nendrinukės apsaugai įsteigtas Svencelės pievų botaninis-zoologinis draustinis (PAST kodas – LTKLAB009) ir Sausgalvių pievų botaninis-zoologinis draustinis (LTSLUB003). Taip pat šios rūšies apsaugai Žuvinto biosferos rezervato, Nemuno deltos regioninio parko bei Kliošių kraštovaizdžio draustinio dalims suteiktas PAST statusas (PAST kodai: LTALYB003, LTKLAB002 ir LTSLUB001). Nepaisant galiojančių apsaugos reikalavimų, minėtose teritorijose stebimas rūšies veisimosi buveinių būklės blogėjimas dėl: a) žmogaus ūkinės veiklos ypatumų bei jų pokyčių; b) nepalankaus hidrologinio režimo; c) specialių gamtotvarkinių priemonių nevykdymo. Vienose istoriškai žinomose meldinių nendrinukių veisimosi teritorijose buveinių pokyčiai nedideli, tuo tarpu kitos teritorijos pasikeitė iš esmės dėl ūkinės veiklos intensyvumo ar natūralių sukcesijos procesų. Vertinant vienos teritorijos mastu, buveinių pokyčiai nedideli Nemuno deltos regioniniame parke, nors atskirose jo vietovėse meldinės nendrinukės išnyko ar sumažėjo jų gausa dėl žmogaus ūkinės veiklos ypatumų. Tuo tarpu dėl ūkinės veiklos nutraukimo labai pablogėjo rūšies perinčios populiacijos gausa Žuvinto biosferos rezervate, Kliočių kraštovaizdžio draustinyje ir Svencelės zoologiniame-botaniniame draustinyje. Intensyvi ūkinė veikla blogina perinčių meldinių nendrinukių būklę Sausgalvių pievų draustinyje ir atskirose Nemuno deltos regioninio parko pievose. Šešerius metus vykdyto Valstybinio aplinkos monitoringo duomenimis, meldinės nendrinukės perinčios populiacijos gausa mažėja Žuvinto biosferos rezervate, Kliočių kraštovaizdžio draustinyje, Sausgalvių pievų botaniniame-zoologiniame draustinyje. Todėl rūšies apsaugos būklė vertinama kaip nepalanki, nes nutraukus pievų naudojimą blogėja veisimosi buveinių kokybė ir mažėja jų plotas, todėl perinčios populiacijos gausa daugelyje perimviečių mažėja, o keliose (Serpiejų, Pūkinės pelkėse) rūšis išnyko visai. Pievų ir žemapelkių ekstensyvaus naudojimo atnaujinimo galimybės daugelyje teritorijų (išskyrus Sausgalvių ir Rupkalvių pievas Nemuno deltos regioninio parko) yra menkos dėl nepalankių ūkininkavimo sąlygų (šlapios, sunkiai naudojamos pievos su prasta žolės kokybe). Ypač nepalanki situacija žemapelkėse. Specialių tvarkymo priemonių įgyvendinimas yra brangus, o tam skiriamos lėšos yra ribotos. Vienkartinės tvarkymo priemonės gali būti įgyvendinamos, tačiau atkurtų buveinių palaikymui gali būti naudojamos tik Europos sąjungos Kaimo plėtros programos lėšos, kas susiję su savanoriška ūkine žmogaus veikla. Ten, kur ūkininkaujama (ypač derlingose pievose), pievos dažniausiai šienaujamos per anksti ir, panašu, kad tokia praktika išliks ateityje (dėl ūkinių interesų). Meldinės nendrinukės buveinių palankios apsaugos neužtikrina dabartinės teisinės priemonės, galiojančios net rūšies apsaugai išskirtose saugomose teritorijose. Mat čia nėra aiškių draudimų dėl pievų suarimo, ankstyvo šienavimo. Siūlomos apsaugos priemonės yra tik rekomendacinio pobūdžio. Todėl meldinės nendrinukės radaviečių apsaugos būklė gali būti vertinama kaip nepalanki, nes teisinėmis priemonėmis neužtikrinamas jos svarbiausių savybių išsaugojimas.

 

Populiacijos dydis ir pasiskirstymas

 

10. Rūšies nykimą labiausiai įtakoja buveinių praradimas, jų būklės prastėjimas, daugiausia dėl žmogaus ūkinės veiklos ypatumų (ypač dėl teritorijų sausinimo, pievų suarimo, jų naudojimo nutraukimo ar per daug intensyvaus ir netinkamo nadojimo, pavyzdžiui, ankstyvo šienavimo), taip pat klimato kaita, lemianti šlapžemių sausėjimą. Lietuvos teritorijoje yra daugiau nei 10 proc. viso žinomo rūšies arealo. Joje gyvena ne daugiau 200 meldinės nendrinukės porų, kas sudaro ne mažiau vieno proc. pasaulinės populiacijos. Rūšiai būdingas sporadiškas ir labai lokalus paplitimas, kas siejama su veisimosi buveinių paplitimu šalyje. Paskutinių rūšies inventorizacijų metu (2005–2008 m.) Lietuvoje nustatyta virš dešimties perimviečių, kurių šešios yra Nemuno deltoje, trys – Kuršių marių rytinėje pakrantėje, viena Žuvinto biosferos rezervato ir viena Pušnies-Rūžo pelkių komplekse. Ankstesniais metais buvo žinomos dar keturios perimvietės Nemuno deltoje, dvi pamario pievose, dvi Alkos polderyje, Kauno marių pakrantėje ir Merkinės apylinkėse. Manome, kad Nemuno deltoje – Kuršių marių rytinėje pakrantėje peri vieninga meldinės nendrinukės populiacija, kuri atskirais metais naudoja įvairias šios teritorijos vietas priklausomai nuo gamtinių ir kitų aplinkos sąlygų jose. Merkinės apylinkėse ir kauno marių pakrantėje stebėti paukščiai, matomai, priklausė tai pačiai grupuotei, kaip ir Žuvinte perintys paukščiai. Tuo tarpu Pušnies-Rūžo pelkėse perintys paukščiai, matomai, sietini su Baltarusijos Respublikoje esama pakankamai skaitlinga populiacija Braslavo rajone. Rūšies apsaugos požiūriu, be jokios abejonės, perspektyviausios yra Nemuno deltoje-Kuršių marių rytinėje pakrantėje perinčios meldinės nendrinukės, kurių gausa yra svarbi ir tarptautiniu mastu. Pirmasis rūšies radaviečių apsaugos žingsnis turi būti duomenų apie populiaciją limituojančius veiksnius nustatymas ir šiomis žiniomis pagrįstų apsaugos sprendimų priėmimas laiku. Lokalus rūšies paplitimas šalyje gali daryti teigiamą ir neigiamą įtaką rūšies išlikimui. Mat, atskiras, santykinai mažo ploto (lyginant šalies mastu) teritorijas lengviau prižiūrėti, organizuoti tvarkymo ar buveinių atkūrimo darbus, taip pat skatinti rūšies buveinių palaikymui palankias žmogaus veiklos rūšis ar siekti nepalankių veiklos rūšių apribojimo. Tačiau iš kitos pusės net ir lokalūs nepalankūs žmogaus veiklos ar gamtinių sąlygų pokyčiai gali neigiamai įtakoti didelę meldinės nendrinukės populiacijos dalį šalyje. Atrenkant prioritetines vietas rūšies buveinės tvarkymo, atkūrimo projektams, būtina remtis konkrečių radaviečių būkle ir jų būklės kaitos perspektyva, nesistengiant koncentruoti priemonių į konkrečias teritorijas.

 

Grėsmės ir ribojantys veiksniai

 

11. Meldinės nendrinukės populiacijoms ir buveinėms neigiamos įtakos turintys veiksniai gali būti skirstomi į lemiančius buveinių nykimą ir jų kokybės blogėjimą (buveinių degradavimą) ir tiesiogiai įtakojančius populiacijų gausumą (paukščių mirtingumą didinantys veiksniai). Grėsmės, svarba, aprašymas ir reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės pateikiamos 3 lentelėje.

 

3 lentelė. Grėsmių meldinei nendrinukei apibendrinimas

 

Grėsmė

Svarba*

Aprašymas

Veisimosi buveinių degradavimas

Kritinė

Grėsmė kyla dėl natūralių ir antropogeninių veiksnių:

- natūralių sukcesinių pokyčių šlapiose pievose ir žemapelkėse – užaugimo sumedėjusia augalija ir nendrėmis (Žuvinto biosferos rezervato, Serbiejiškių pelkė, pamario pievos ties Stankiškėmis);

- žmogaus ūkinės veiklos nutraukimo, kas nulemia teritorijos užaugimą sumedėjusia augalija ir helofitais, taip pat senos žolės sluoksnio formavimasį (Kliočių, Svencelės pievos);

- pievų praradimo dėl suarimo ar užstatymo.

Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su biotechninių priemonių taikymu degradavusiose buveinėse, ūkinės veiklos atnaujinimu po tvarkymo darbų arba pievų atkūrimu žemdirbystės plotuose.

Nepalankus hidrologinis režimas

Didelė

Grėsmė kyla dėl natūralių ir antropogeninių veiksnių. Meldinės nendrinukės veisimosi buveinių palaikymui palankaus hidrologinio režimo kitimas gali būti siejamas tiek su teritorijų sausinimo darbais, tiek su jų užmirkimu dėl hidroįrenginių – polderinių ir melioracinių sistemų, blogu funkcionavimu ar netinkamu aptarnavimu (vandens pompavimo terminai). Nors paskutiniuosius kelis dešimtmečius šalyje nebevykdomi plataus masto sausinimo darbai, Europos sąjungos paramos dėka atskirose vietose atnaujinamos drenažo sistemos ir atsistatančios šlapios pievos pakartotinai yra nusausinamos. Tokie darbai galimi užmirkusiame Alkos polderyje. Tačiau pastaruoju metu aktualus išlieka teritorijų per didelio užmirkimo klausimas, pirmiausia dėl vėlyvo vandens išpompavimo polderinėse sistemose arba dėl pačių polderinių sistemų gedimų (Tulkaragės polderis, Nemuno deltos regioninis parkas). Šiuo atveju formuojasi seklaus vandens plotai, kurie vėliau užželia krūmais, nendrėmis ir kuriuose neįmanoma ūkininkauti dėl nepalankaus hidrologinio režimo, tuo būdu apsaugant šlapias pievas nuo užžėlimo. Galiausiai, jei netinkamai reguliuojamas hidrologinis režimas polderinėse sistemose, per daug užmirkę plotai taip pat nebenaudojami ūkinei veiklai ir čia suveši sumedėjusi arba helofitų augmenija. Tokie procesai stebimi Sausgalvių ornitologiniame draustinyje (Nemuno deltos regioninio parko).

Paukščių ir lizdų žūtis

Kritinė/ Didelė

Svarbiausia šalies populiacijos dalis peri derlingose Nemuno žemupio pievose, kurios intensyviai naudojamos šieno ruošai ir kurioms būdingas ankstyvas šienavimas. Ankstyvo pavasario metais pievos šienaujamos jau gegužės pabaigoje, o masiškai šieno ruoša vykdoma birželio mėn. (Šyšos polderis, Tatamiškio pievos, Sausgalvių botaninis-zoologinis draustinis). Tuomet meldinės nendrinukės dažniausiai dar peri ar augina dar neskraidančius jauniklius, kuriuos sunaikina šienavimo technika. Grėsmės reguliavimo poveikio sumažinimo galimybės susijusios su vėlyvesnio šienavimo skatinimu, kas galima tik per specialias skatinamąsias išmokas.

Trikdymas veisimosi metu

Vidutinė

Tai susiję su Nemuno deltoje vykdomomis žemės ūkio veiklos rūšimis, kuomet naudojama žemės ūkio technika. Grėsmės reguliavimo poveikio sumažinimo galimybės susijusios su palankių rūšiai ūkininkavimo terminų skatinimu.

Žinių apie veisimosi produktyvumą ūkiniuose plotuose stoka dėl mokslinių tyrimų trūkumo

Vidutinė / Didelė

Šiuo metu labiausiai trūksta mokslinių žinių apie rūšies produktyvumą ūkiniuose pievų plotuose, todėl neįmanoma įvertinti žemės ūkio veiklos rūšių poveikio vietinių populiacijų produktyvumui ir numatyti nepalankių tendencijų pagerinimo galimybes. Bendru supratimu, ankstyvo šienavimo metu turėtų būti sunaikinama reikšminga dalis dėčių ir neskraidančių jauniklių.

Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su tiksliniais tyrimais pasitelkiant kvalifikuotus tyrėjus, naudojant pažangius mokslinius metodus, taip pat reguliariai vykdant stebėsenos darbus.

Neapibrėžtumas teisės aktuose dėl meldinės nendrinukės perimviečių apsaugos

Vidutinė / Didelė

Nors rūšis priskirta griežtai saugomų gyvūnų kategorijai, nėra įteisintos tvarkos, nustatančios meldinės nendrinukės perimvietės apsaugos tvarką, ypač kas susiję su žemės ūkio veiklos rūšimis – pievų pavertimu žemdirbystės plotais, apsodinimu mišku, ankstyvu šienavimu ir pan.

Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su trūkstamos tvarkos parengimu ir įteisinimu.

 

* Grėsmių svarbos vertinimo kriterijai:

Kritinė grėsmė – populiacijos išnykimas per ateinančius 20 ar mažiau metų.

Didelė grėsmė – populiacijos sumažėjimas daugiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų.

Vidutinė grėsmė – populiacijos sumažėjimas mažiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų didelėje paplitimo dalyje.

 

Inventorizacijos ir moksliniai tyrimai

 

12. Meldinės nendrinukės tyrimai, vykdyti Lietuvoje, apibendrinti 4 lentelėje. Išsamiausi duomenys sukaupti apie meldinės nendrinukės veisimosi vietas Žuvinto biosferos rezervate, Kliošių kraštovaizdžio draustinyje, Sausgalvių botaniniame-zoologiniame draustinyje bei atskirose Nemuno deltos regioninio parko dalyse (Šyšos polderyje, Tatamiškio ir Minijos senvagės pievose, Uostadvario polderyje). Visi tyrimai sieti tik su perėjimo buveinių aprašymu, vietinės populiacijos gausos įvertinimu bei jose vykstančių pokyčių stebėsena. Tačiau paukščių gausumas ir pasiskirstymas kinta priklausomai nuo natūralių ir antropogeninių faktorių, todėl realią situacija bei vykstančius procesus parodo tik sistemingi, metodiškai atliekami ir kvalifikuotų tyrėjų vykdomi tyrimai, kurie Nemuno deltoje pradėti tik prieš 15 metų. Ankstesni tyrimai ne tokie informatyvūs, nes duomenys rinkti skirtingais periodais ir skirtingose šalies vietose. Visai nėra atliktų tyrimų apie veisimosi sėkmingumą. Tokie tyrimai būtini siekiant tinkamai saugoti perimvietes, o pasikeitus situacijai jose, planuoti tinkamas apsaugos priemones. Tokie rezultatai apibūdintų populiacijos būklę, padėtų laiku identifikuoti kylančias grėsmes ir formuotų pagrindą tinkamiems apsaugos sprendimams laiku.

 

4 lentelė. Vykdytos meldinės nendrinukės inventorizacijos ir moksliniai tyrimai, naudoti metodai

 

Data, trukmė

Tyrinėta teritorija

Naudotos metodikos

1986–2010

Žuvinto rezervatas

Kasmetiniai rūšies inventorizacijos tyrimai (A. Pranaičio asm. pranešimas)

1995–2000

Lietuva

Perinčių paukščių atlaso duomenų rinkimas. Meldinės nendrinukės paplitimo tyrimas šalyje, taikant gyvūnijos atlasų metodą (Kurlavičius P. (red.) 2006. Lietuvos perinčių paukščių atlasas. Kaunas: Lututė)

2001–2003

Lietuva

Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių inventorizacija. Identifikuotos svarbiausios meldinės nendrinukės veisimosi teritorijos, kuriose įsteigtos 5 Paukščių apsaugai svarbios teritorijos (atliko Lietuvos ornitologų draugija, dalyvaudama DANCEE finansuotame Ornis Consult bei NEPCon vykdytame projekte „Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos administracinių pajėgumų, strategijos, gamtos apsaugos sektoriaus įstatyminės bazės suderinimas su ES reikalavimais, ypač pabrėžiant Paukščių ir Buveinių direktyvose numatytų reikalavimų įgyvendinimą“)

2005–2010

Nemuno delta, Sausgalvių pievos, Kliošių pievos, Svencelės pievos, Žuvinto biosferos rezervato

Kasmetinis perinčios populiacijos monitoringas, įgyvendinant Valstybinę monitoringo programą. Naudotos specialiai rūšies monitoringui parengtos metodikos (Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, monitoringas, 2005–2010. Metinės ataskaitos)

2000–2009

Lietuva

Kasmetiniai perinčios meldinės nendrinukės stebėsenos darbai (Preikša Ž. Kasmetinė ataskaita Tarptautinei meldinės nendrinukės apsaugos darbinei grupei)

 

Tvarkymo planai ir jų įgyvendinimas

 

13. Sausgalvių pievos gamtotvarkos plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. D1-317 (Žin., 2007, Nr. 71-2809), numatytos priemonės, gerinančios meldinės nendrinukės apsaugos būklę Sausgalvių botaniniame-zoologiniame draustinyje, skirtame šios rūšies apsaugai. Svencelės pievų gamtotvarkos plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-16 (Žin., 2007, Nr.7-292), numatytos priemonės, gerinančios meldinės nendrinukės apsaugos būklę Svencelės pievų botaniniame-zoologiniame draustinyje, skirtame šios rūšies apsaugai. Tiek Sausgalvių tiek ir Svencelės pievose gamtotvarkos priemonės iki 2010 metų nebuvo įgyvendinamos. Tuo tarpu, įgyvendinant Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie aplinkos ministerijos projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas (I etapas)“, sumedėjusi augalija buvo kertama ir Nemuno deltos regioniniam parkui priklausančiuose Rupkalvių ir Žalgirių ornitologiniuose draustiniuose, t. y. potencialiose meldinės nendrinukės veisimosi vietose. Jau įgyvendintų priemonių efektyvumą Rupkalvių ir Žalgirių ornitologiniuose draustiniuose įgyvendintų gamtotvarkos darbų efektyvumo kol kas vertinti negalima, kadangi priemonės įgyvendintos neseniai, o specialūs rūšies stebėsenos tyrimai, parodantys meldinės nendrinukės perinčių porų gausą tvarkytose teritorijose, nebuvo atliekami.

 

III. Apsaugos plano tikslai, uždaviniai ir priemonės

 

Tikslas – išsaugoti gyvybingą meldinės nendrinukės populiaciją Lietuvoje

Uždaviniai

Priemonės

1. Palaikyti ir pagausinti veisimuisi tinkamas vietas.

1.1. atkurti degradavusias meldinės nendrinukės veisimosi buveines, iškertant sumedėjusią augaliją ir nendres;

1.2. šienauti nenaudojamas pievas išvežant nušienautą žolę;

1.3. atkurti hidrologinį režimą numelioruotuose plotuose;

1.4. atkurti tinkamą hidrologinį režimą, nusausinant užmirkusius plotus arba tinkamai išpompuojant vandens perteklių;

1.5. įtraukti informaciją apie veisimosi vietas į saugomų rūšių informacinę sistemą;

1.6. atlikti naujų veisimosi teritorijų paiešką (prioritetas paukščių apsaugai svarbiose teritorijose).

2. Didinti meldinės nendrinukės populiacijos produktyvumą.

2.1. skatinti mokslinius tyrimus, skirtus meldinės nendrinukės perėjimo sėkmingumo ūkiniuose plotuose įvertinimui;

2.2. parengti ir suderinti perimviečių individualios apsaugos reglamentą su žemės savininkais bei naudotojais;

2.3. reguliariai kontroliuoti perimviečių apsaugos būklę;

2.4. informuoti ūkininkus apie vėlyvesnius šienavimo terminus meldinės nendrinukės perimvietėse.

3. Skatinti netrikdomą aplinką veisimosi vietose.

riboti rūšiai svarbiose paukščių apsaugai teritorijose – šlapių pievų buveinėse žmonių lankymąsi (balandži°birželio mėn.).

4. Skleisti informaciją žemės naudotojams, savininkams ir visuomenei apie saugomos rūšies apsaugos poreikį.

4.1. sukurti 30 minučių trukmės filmą, išpirkti televizijos eterį filmui ir jo reklamai demonstruoti;

4.2. įrengti stendus, informuojančius apie tinkamus ūkininkavimo metodus meldinės nendrinukės veisimosi vietose, kur vykdoma ūkinė veikla;

4.3. parengti ir publikuoti vietinėje bei respublikinėje spaudoje švietėjiškus straipsnius apie rūšies apsaugos poreikius ir svarbą.

5. Įvertinti urbanistinę infrastruktūrą.

nustatyti planuojamų užstatomų teritorijų, elektros linijų, vėjo jėgainių ir užtvankų poveikį rūšies vietinės populiacijos produktyvumui.

6. Vykdyti informatyvią populiacijos būklės stebėseną.

sukurti ir įgyvendinti esminius populiacijos būklės parametrus (t. y. gausumą, veisimosi sėkmingumą ir produktyvumą) fiksuojančią monitoringo sistemą.

 

_________________