LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS TARYBA
N U T A R I M A S
DĖL KONKURENCIJOS TARYBOS PAAIŠKINIMŲ DĖL ATSKIROSIOS IŠIMTIES SUTEIKIMO TAM TIKROMS SUSITARIMŲ RŪŠIMS DRAUDIMO SEKTORIUJE TAIKANT LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 5, 6 IR 8 STRAIPSNIUS
2001 m. gruodžio 19 d. Nr. 151
Vilnius
Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 (Žin.,1999, Nr. 30-856; Žin., 2000, Nr. 85-2572) (toliau – Konkurencijos įstatymo) 5, 6 ir 8 straipsniais, atsižvelgdama Į Europos Bendrijos konkurencijos politikos ir teisės nuostatas, ypač į Europos Komisijos 1992 m. gruodžio 21 d. reglamentą Nr. 3932/92 „Dėl Europos Bendrijos steigimo sutarties 85 straipsnio 3 dalies taikymo kai kurioms susitarimų, sprendimų ir suderintų veiksmų draudimo sektoriuje rūšims“, nutaria:
Patvirtinti Konkurencijos tarybos paaiškinimus dėl atskirosios išimties suteikimo tam tikroms susitarimų rūšims draudimo sektoriuje taikant Konkurencijos įstatymo 5, 6 ir 8 straipsnius (pridedama).
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos
2001 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 151
Lietuvos Respublikos KONKURENCIJOS TARYBOS PAAIŠKINIMAI DĖL ATSKIROSIOS IŠIMTIES SUTEIKIMO TAM TIKROMS SUSITARIMŲ RŪŠIMS DRAUDIMO SEKTORIUJE TAIKANT Lietuvos Respublikos KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 5, 6 IR 8 STRAIPSNIUS
I SKYRIUS
Bendrosios nuostatos
1 Šių paaiškinimų tikslas – pateikti pagrindinius principus ir kriterijus, kuriais vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) suteiks atskirąsias išimtis susitarimams draudimo sektoriuje, taikydama Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 30-856; Žin., 2000, Nr. 85-2572) (toliau – Konkurencijos įstatymas) 5, 6 ir 8 straipsnius.
2. Visi susitarimai (bendradarbiavimas) tarp draudimo paslaugas teikiančių ūkio subjektų (draudimo įmonių) patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo sritį, jeigu jais siekiama riboti konkurenciją arba jeigu jie riboja ar gali riboti konkurenciją.
3. Kai kuriais atvejais pats susitarimo pobūdis iš pat pradžių parodo, kad susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo sritį. Tai susitarimai, kuriais, pagal jų esmę ir prasmę, yra siekiama riboti konkurenciją, pavyzdžiui, tokiomis priemonėmis kaip draudimo įmokų ar išmokų arba kitų draudimo sąlygų nustatymas, draudimo paslaugų teikimo apimčių apribojimas arba draudimo paslaugų rinkos pasidalijimas. Tokie konkurencijos ribojimai tiesiogiai veikia konkurencijos sąlygas ir rezultatus, turi neigiamą poveikį rinkai ir laikomi ypač žalingais. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, tokių susitarimų atvejais nėra būtina nagrinėti jų poveikio konkurencijai, nes šie susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją.
4. Kitais atvejais siekiant nustatyti, ar susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo sritį, būtina analizuoti galimą susitarimo poveikį konkurencijai. Visų pirma į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo sritį patenka tokie susitarimai, kurių poveikio analizė leidžia daryti išvadą, kad dėl susitarimo atsiranda tikimybė paveikti konkurenciją rinkoje tokiu mastu, kad būtų tikėtinas neigiamas poveikis pagrindiniams konkurencijos rezultatams, tokiems kaip draudimo įmokų ar išmokų dydis ar kitos draudimo sąlygos, draudimo paslaugų teikimo apimtys, jų įvairovė ar kokybė bei naujų draudimo paslaugų atsiradimas. Į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo sritį taip pat patenka ir tokie susitarimai, kuriuose dalyvauja reikšmingą rinkos galią turinčios draudimo įmonės, ir dėl kurių atsiranda nepagrįstai skirtingų konkurencijos sąlygų kitiems ūkio subjektams, arba iškyla draudimo paslaugų rinkų uždarymo pavojus kitų susitarime nedalyvaujančių ūkio subjektų atžvilgiu.
5. Kita vertus, draudimo įmonių susitarimai, kurie nors ir patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo sritį, tam tikrais atvejais gali teikti ir didelę ekonominę naudą. Bendradarbiavimas tarp draudimo įmonių gali būti priemone pasidalyti rizika, taupyti kaštus, apjungti know-how ir greičiau diegti naujoves. Bendradarbiavimas yra ypač svarbi priemonė smulkioms ir vidutinėms draudimo įmonėms prisitaikyti prie dinamiškai besikeičiančios padėties rinkoje.
6. Konkurencijos taryba, pripažindama ekonominę naudą, kurią gali duoti bendradarbiavimas tarp draudimo įmonių, taip pat turi užtikrinti, kad būtų apsaugota veiksminga konkurencija. Konkurencijos įstatymo 6 straipsnis nustato susitarimų vertinimo teisinius metmenis, kurie leidžia atsižvelgti tiek į konkurenciją ribojantį poveikį, tiek ir į ekonominę naudą.
7. Toliau šiuose paaiškinimuose pateikiami bendrieji ir draudimo sektoriuje dažniausiai pasitaikančių susitarimų vertinimo metmenys, kurie, pirmiausia remiantis ekonominiais kriterijais, turėtų padėti verslo visuomenei įvertinti, ar konkretus susitarimas bendradarbiauti tenkina Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje nustatytų sąlygų visumą, ir ar remdamasi šiuo pagrindu Konkurencijos taryba galės konkrečiam susitarimui suteikti atskirąją išimtį, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 8 straipsniu.
II SKYRIUS
Bendrieji susitarimų vertinimo pagrindai
I SKIRSNIS
Ekonominė nauda
8. Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje numatyta pirmoji sąlyga reikalauja, kad susitarimas skatintų investicijas, techninę ar ekonominę pažangą arba padėtų pagerinti prekių gamybą ar platinimą. Kadangi ši nauda yra susijusi su statiniu arba dinaminiu efektyvumu, ją galima vadinti „ekonomine nauda“. Ekonominė nauda gali būti svaresnė negu apribojantis poveikis konkurencijai. Pavyzdžiui, bendradarbiavimas gali sudaryti galimybę draudimo įmonėms siūlyti mažesnes draudimo įmokas ar vartotojams palankesnes kitas draudimo sąlygas, greičiau įdiegti naujas draudimo rūšis. Dažniausiai efektyvumas pasiekiamas, kai yra sujungiama ir derinama įvairi draudiminės veiklos patirtis arba ekonominiai ištekliai. Susitarimo šalys privalo parodyti, kad efektyvumas gali būti pasiektas tik bendradarbiavimo būdu ir negali būti pasiektas mažiau konkurenciją ribojančiomis priemonėmis. Tvirtinimai apie efektyvumą privalo būti pagrįsti. Spėjimų arba bendro pobūdžio tvirtinimų dėl kaštų taupymo nepakanka.
II SKIRSNIS
Papildoma nauda vartotojams
10. Ekonominę naudą turi turėti ne tik susitarimo šalys, bet ir vartotojai. Paprastai naudos perdavimas vartotojams priklauso nuo konkurencijos intensyvumo atitinkamoje draudimo paslaugų rinkoje. Konkurencinis spaudimas paprastai užtikrina, kad kaštų taupymas vartotojams virsta mažesnėmis draudimo įmokomis arba draudimo įmonės yra skatinamos pateikti rinkai palankesnes kitas draudimo sąlygas ar pasiūlyti naujas draudimo rūšis. Todėl, jeigu rinkoje yra palaikoma pakankama konkurencija, kuri veiksmingai apriboja susitarimo šalių galimybę primesti rinkai savo sąlygas, konkurencinis procesas paprastai užtikrina, kad vartotojai gautų deramą ekonominės naudos dalį.
III SKIRSNIS
Būtinumas
11. Konkurencijos ribojimas privalo būti reikalingas ekonominei naudai pasiekti. Jeigu panašią naudą galima pasiekti mažiau konkurenciją ribojančiomis priemonėmis, tvirtinimai apie susitarimo efektyvumą negali būti panaudoti konkurencijos ribojimui pateisinti. Atskirų apribojimų reikalingumas priklauso nuo aplinkybių rinkoje ir susitarimo trukmės.
IV SKIRSNIS
Konkurencijos išsaugojimas
12. Paskutinė Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje numatyta sąlyga, reikalaujanti, kad susitarimas nesuteiktų galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje, iš esmės yra susijusi su dominuojančios padėties atsiradimu ar sustiprinimu. Jeigu draudimo įmonė dėl susitarimo gali sustiprinti savo dominuojančią padėtį ar gali tapti dominuojančia atitinkamoje draudimo paslaugų rinkoje, susitarimui, kuris patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo sritį, išimtis iš principo negali būti taikoma.
V SKIRSNIS
Rinkos galia ir rinkos struktūra
13. Daugeliu atvejų nustatant susitarimo galimą poveikį konkurencijai analizės išeities taškas yra šalių padėtis susitarimo veikiamose atitinkamose rinkose. Būtent šalių padėtis susitarimo veikiamose atitinkamose draudimo paslaugų rinkose apsprendžia, ar susitarimo šalys galės išlaikyti, įgauti arba padidinti rinkos galią dėl bendradarbiavimo, t. y. ar jos galės sukelti neigiamą poveikį draudimo įmokų ar išmokų dydžiui ar kitoms draudimo sąlygoms, draudimo paslaugų teikimo apimtims, jų įvairovei ar kokybei bei naujų draudimo paslaugų atsiradimui. Šiai analizei atlikti visų pirma reikia tinkamai apibrėžti susitarimo veikiamą draudimo paslaugų rinką (rinkas), pasinaudojant Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, patvirtintais Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 (Žin., 2000, Nr. 19-487).
14. Šalių padėtis susitarimo veikiamose atitinkamose draudimo paslaugų rinkose iš esmės priklauso nuo kiekvienai iš jų ir visoms kartu paėmus tenkančios rinkos dalies. Apskaičiuojant rinkos dalį rekomenduojama vadovautis rinkos dalies apskaičiavimo taisyklėmis, kurios yra nustatytos Konkurencijos tarybos 1999 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 38 patvirtintoje „Bendrojoje išimtyje vertikaliesiems susitarimams taikant Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5, 6 ir 7 straipsnius“ (Žin., 1999, Nr. 110-3253).
15. Jeigu susitarimo šalys, kartu paėmus, turi mažą rinkos dalį, konkurenciją ribojantis susitarimo poveikis yra mažai tikėtinas ir paprastai tolesnė analizė nėra reikalinga. Jeigu tik viena iš dviejų susitarimo šalių turi nedidelę rinkos dalį ir nėra kitų svarbių aplinkybių, net didelė bendra rinkos dalis paprastai negali būti vertinama kaip ribojančio poveikio konkurencijai rinkoje požymis. Atsižvelgiant į tai, kad susitarimai gali numatyti įvairias bendradarbiavimo rūšis, kurios gali turėti skirtingą konkurenciją ribojantį poveikį ir šio poveikio intensyvumą gali sąlygoti skirtingos atitinkamos draudimo rinkos ypatybės, yra neįmanoma pateikti bendro rinkos dalies ribinio dydžio, kurį viršijus gali būti įgyjama pakankama rinkos galia konkurenciją ribojančiam poveikiui sukelti. Tačiau kuo yra didesnė susitarime dalyvaujančių draudimo įmonių bendra rinkos dalis, tuo yra didesnė ir tikimybė, kad susitarimas gali turėti konkurenciją ribojantį poveikį.
16. Vertinant galimą susitarimo poveikį konkurencijai svarbus papildomas veiksnys yra ir atitinkamos draudimo paslaugų rinkos koncentracijos laipsnis t. y. konkurentų padėtis ir jų skaičius. Kuo yra stipresni susitariančių šalių konkurentai ir kuo yra didesnė jiems kiekvienam atskirai ir kartu paėmus tenkanti atitinkamos draudimo paslaugų rinkos dalis, tuo yra mažesnė tikimybė, kad susitarimas galės turėti konkurenciją ribojantį poveikį.
17. Atsižvelgus į šalių padėtį ir į koncentracijos laipsnį atitinkamoje draudimo paslaugų rinkoje, taip pat gali būti nagrinėjami ir kiti veiksniai, tokie kaip rinkos dalių stabilumas per tam tikrą laiką, įėjimo į rinką kliūtys bei tikimybė, kad į rinką įeis nauji dalyviai, paslaugų pirkėjų ar tiekėjų pasipriešinimo galia, pačių draudimo paslaugų pobūdis (pavyzdžiui, homogeniškumas, brandumas).
III SKYRIUS
Kai kurių susitarimų rūšių vertinimo pagrindai
18. Toliau šiuose paaiškinimuose apibūdinami tam tikros rūšies susitarimai tarp draudimo įmonių, kurie Konkurencijos tarybos nuomone yra efektyvūs ekonominės naudos požiūriu ir, laikantis tam tikrų sąlygų, neturėtų sukelti konkurenciją ribojančio poveikio ir dėl šių priežasčių šiems susitarimams gali būti suteikiama atskiroji išimtis.
VI SKIRSNIS
Susitarimai dėl draudimo veiklos statistinių duomenų bendro panaudojimo
19. Bendradarbiavimas tarp draudimo įmonių sujungiant ir bendrai naudojant su draudimo veikla susijusius statistinius duomenis gali sudaryti sąlygas pagerinti žinias apie rizikos rūšis bei atskiroms draudimo įmonėms palengvinti rizikos įvertinimą.
20. Susitarimai dėl bendro draudimo veiklos statistinių duomenų panaudojimo turėtų būti susiję su:
20.1. vidutinių rizikos draudimo kaštų (neto įmokų) apskaičiavimu arba draudiminių įvykių dažnumo duomenų bazių sudarymu;
20.2. bendrų duomenų bazių sudarymu, jei tai draudimas, į kurį įeina kapitalo kaupimo elementai, naudojantis kuriomis būtų galima gauti duomenis apie:
20.2.3. bendra suma, išmokėta arba mokama pagal skaičių draudiminių įvykių, atsitikusių per nurodytą laikotarpį;
21. Šių paaiškinimų 20 punkte nurodytiems susitarimams atskiroji išimtis gali būti suteikiama su sąlyga, kad:
21.1 visose duomenų bazėse, skaičiavimuose, lentelėse ar tyrimų ataskaitose pridedamas teiginys, kad jie yra tik iliustruojamojo pobūdžio;
21.2 į duomenų bazes, skaičiavimus ar lenteles jokiu būdu neturi būti įtraukti duomenys apie draudimo įmokos padidėjimą dėl padidėjusios rizikos, iš rezervų gaunamas pajamas, valdymo arba komercinius kaštus, tarpininkams mokamus komisinius, fiskalines arba parafiskalines įmokas arba susitarime dalyvaujančių draudimo įmonių numatomą pelną;
22. Šių paaiškinimų 20 punkte nurodytiems susitarimams atskiroji išimtis nebus suteikiama, jeigu susitarimas tiesiogiai ar netiesiogiai nustato šalių pareigą nesinaudoti kitomis duomenų bazėmis, skaičiavimais ar lentelėmis bei tyrimų rezultatais arba įpareigoja susitarimo šalis savo veikloje nenukrypti nuo šių rezultatų.
VII SKIRSNIS
Susitarimai dėl atskirų draudimo rūšių taisyklių tipinių sąlygų
24. Draudimo rūšies taisyklių tipinės sąlygos arba tipiniai modeliai, iliustruojantys iš gyvybės draudimo sutarties gaunamą naudą, sudaro geresnes sąlygas vartotojo draudiminei apsaugai palyginti ir leidžia suvienodinti rizikos klasifikavimą.
25. Atskiroji išimtis gali būti suteikiama susitarimams dėl:
26. Šių paaiškinimų 25 punkte nurodytiems susitarimams atskiroji išimtis gali būti suteikiama su sąlyga, kad:
26.1. draudimo rūšies taisyklių tipinėse sąlygose pateikiamas aiškus teiginys, kad jos yra tik iliustruojamojo pobūdžio;
26.2. draudimo rūšies taisyklių tipinėse sąlygose aiškiai nurodoma galimybė susitarti dėl kitokių draudimo sąlygų;
26.3. draudimo rūšies taisyklių tipinės sąlygos yra prieinamos bet kuriam suinteresuotam asmeniui ir suteikiamos pagal prašymą;
27. Šių paaiškinimų 25.1 punkte nurodytiems susitarimams atskiroji išimtis nebus suteikiama jeigu:
27.1. susitarimas tiesiogiai ar netiesiogiai nustato šalių pareigą netaikyti kitokių draudimo rūšies taisyklių sąlygų;
27.2. draudimo rūšies taisyklių tipinėse sąlygose yra nuostatos:
27.2.1. pagal kurias nenumatyti draudiminiai įvykiai, kurie paprastai draudžiami tokia draudimo grupe, aiškiai nenurodžius, kad kiekvienas draudikas gali laisvai praplėsti draudimo apsaugą, kuri apima ir tokius draudiminius įvykius;
27.2.2. pagal kurias draudimui dėl kai kurių rizikos rūšių keliamos specifinės sąlygos, aiškiai nenurodžius, kad kiekvienas draudikas gali laisvai jų atsisakyti bei jas pakeisti;
27.2.3. kurios numato praplėsti draudimo apsaugą, kad ji apimtų ir draudimą nuo tokių rizikų, kurių tuo pat metu nepatiria daugelis draudėjų, aiškiai nenurodžius, kad kiekvienas draudikas turi teisę laisvai siūlyti tokias rizikas drausti atskirai;
27.2.4. nurodančios draudimo sumos dalį ar nuostolio procentą, kuriuos draudėjas turi sumokėti pats;
27.2.5. kurios leidžia išsaugoti draudimo sutartį nenutrauktą, kai draudikas susiaurina (sumažina) draudimo apsaugą, padidina įmoką neprisiimdamas papildomų rizikų arba nedidindamas (nepraplėsdamas) draudimo apsaugos (atsižvelgus į indeksavimo galimybę), arba kitokiu būdu keičia draudimo sutarties sąlygas be draudėjo sutikimo;
27.2.7. kurios priverstinai nustato draudėjui ne gyvybės draudimo sektoriuje didesnį kaip 3 metų sutarties laikotarpį;
27.2.8. kurios nustato ilgesnį kaip vieneri metai sutarties termino pratęsimo laikotarpį, kai draudimo sutartis numato, jog draudimo sutarties terminas automatiškai pratęsiamas draudimo sutarties šaliai iki pradinio draudimo sutarties termino pabaigos nepareiškus ketinimo nebepratęsti draudimo sutarties;
27.2.9. kurios reikalauja, kad draudėjas sutiktų su draudimo sutarties sąlygų, kurių vykdymas buvo sustabdytas dėl apdraustos rizikos išnykimo, atkūrimu, jeigu tokia rizika vėl atsirado;
27.2.10. kurios reikalauja, kad draudėjas apsidraustų nuo skirtingų rizikos rūšių pas tą patį draudiką;
28. Šių paaiškinimų 25.2 punkte nurodytiems susitarimams atskiroji išimtis nebus suteikiama jeigu:
28.1. susitarimas tiesiogiai ar netiesiogiai nustato šalių pareigą netaikyti kitokių tipinių modelių, iliustruojančių iš gyvybės draudimo sutarties gaunamą naudą;
VIII SKIRSNIS
Susitarimai dėl bendrojo kai kurių rizikos rūšių draudimo ir perdraudimo
30. Susitarimai, numatantys bendrojo draudimo arba perdraudimo įmonių grupių sukūrimą, kurių tikslas yra drausti tiksliai neapibrėžiamos draudimo rizikos objektus, gali leisti didesniam draudimo įmonių skaičiui patekti į atitinkamą draudimo paslaugų rinką ir padidinti galimybes padengti draudimo rizikos rūšis, ypač tokias, kurias sunku apdrausti dėl jų apimties, retumo arba naujumo.
31. Atskiroji išimtis gali būti suteikiama susitarimams dėl bendrojo draudimo įmonių grupių arba šių ir perdraudimo įmonių grupių, kurios užsiimtų bendruoju kai kurių rizikos rūšių draudimu arba perdraudimu, sukūrimo ir veiklos.
32. Susitarimuose dėl bendrojo draudimo įmonių grupių sukūrimo ir veiklos gali būti nustatomos:
32.1. rizikos, kurioms taikomas bendrasis draudimas arba perdraudimas, rūšių pobūdis ir charakteristikos;
32.3. atskirų įmonių grupės dalyvių nuosavos dalys draudžiamose arba perdraudžiamose rizikos rūšyse;
33. Susitarimuose dėl bendrojo draudimo įmonių grupių sukūrimo bei veiklos jokie kitokie konkurencijos ribojimai susitarime dalyvaujančioms įmonėms neturi būti taikomi, išskyrus:
33.2. pareigą naudoti draudimo rūšies taisykles ar kitas draudimo sutarties sąlygas, kurias naudoti nutarė draudimo įmonės, dalyvaujančios bendrajame draudime;
33.4. įsipareigojimą suteikti įmonių grupei sprendimo teisę dėl bendrai draudžiamos rizikos draudimo išmokos mokėjimo;
33.5. įpareigojimą patikėti bendrai įmonių grupei derybas dėl perdraudimo susitarimų visų dalyvaujančių grupėje draudimo įmonių vardu;
34. Susitarimuose dėl bendrojo perdraudimo įmonių grupių sukūrimo bei veiklos gali būti nustatomos:
34.1. rizikos draudimo dalis, kurios įmonių grupės dalyviai neperduoda bendrajam perdraudimui (individualios draudimo dalies pasilikimas);
35. Susitarimuose dėl bendrojo perdraudimo įmonių grupių steigimo bei veiklos jokie kitokie konkurencijos ribojimai susitarime dalyvaujančioms įmonėms neturi būti taikomi, išskyrus:
35.2. pareigą naudoti bendrąsias ar specialiąsias perdraudimo sutarties sąlygas, kurias naudoti nutarė draudimo (perdraudimo) įmonių grupė;
35.3. pareigą taikyti tiesioginio draudimo rizikos (neto) įmokos tarifą draudimui, kurį apskaičiuoja įmonių grupė pagal galimus draudžiamos rizikos kaštus arba, jeigu nėra pakankamos patirties nustatyti tokį tarifą, taikyti įmonių grupės nustatytą draudimo rizikos įmoką;
35.5. įsipareigojimą pateikti bendrojo perdraudimo įmonių grupei patvirtinti draudimo įvykio sureguliavimą, kuris susijęs su bendrai perdraudžiama rizika ir viršija nustatytą sumą, arba perduoti tokius reikalavimus įmonių grupės administravimui;
35.6. įpareigojimą bendrojo perdraudimo įmonių grupei visų įmonių vardu vesti derybas dėl perdraudžiamų rizikų perdraudimų (retrocesijos);
36. Nagrinėjant atskirosios išimties suteikimo galimybę dėl bendrojo draudimo įmonių grupių arba šių ir perdraudimo įmonių grupių, ypač svarbi susitariančių šalių padėtis atitinkamoje draudimo paslaugų rinkoje, kuri vertinama kiekvienu atveju atskirai ir, atsižvelgus į konkrečias aplinkybes, gali būti nustatomos ir papildomos atskirosios išimties suteikimo sąlygos. Tačiau yra mažai tikėtina, kad dėl susitarimo bus įgyta rinkos galia ir susitarimas turės konkurenciją ribojantį poveikį, jeigu susitariančių šalių bendra rinkos dalis bendrojo draudimo atveju būtų mažesnė nei 10 procentų, o bendrojo perdraudimo atveju – mažesnė nei 15 procentų.
IX SKIRSNIS
Susitarimai dėl saugos priemonių
37. Draudimo įmonių bendradarbiavimas, vertinant saugos priemones ir įvertinant jas įrengiančius bei prižiūrinčius ūkio subjektus, yra naudingas, kadangi pašalina būtinumą kiekvienai iš jų atlikti atskirą pakartotiną vertinimą.
38. Atskiroji išimtis gali būti suteikiama susitarimams, kurių tikslas parengti ir naudoti:
38.1. saugos priemonių technines specifikacijas, taip pat saugos priemonių, jų įrengimo bei priežiūros atitikties įvertinimo ir sertifikavimo procedūras;
39. Šių paaiškinimų 38 punkte nurodytiems susitarimams atskiroji išimtis gali būti suteikiama su sąlyga, kad:
39.1. techninės specifikacijos ir atitikties įvertinimo procedūros yra tikslios, techniškai pagrįstos ir atitinka nurodytos saugos priemonės galimybes;
39.2. saugos priemones įrengiančių ir jų darbą prižiūrinčių įmonių įvertinimo taisyklės yra objektyvios, susijusios su tokių įmonių kompetencija ir taikomos be diskriminacijos;
39.3. tokios specifikacijos ir taisyklės yra parengtos bei išplatintos nurodžius, kad draudimo bendrovės gali laisvai pasirinkti kitokias saugos priemones, arba patvirtinti kitas saugos priemones įrengiančias ir prižiūrinčias įmones, kurios neatitinka šių techninių specifikacijų arba taisyklių;
39.4. šios techninės specifikacijos arba taisyklės paprašius perduodamos bet kuriam suinteresuotam asmeniui;
39.5. į tokias technines specifikacijas įeina klasifikacija, pagrįsta pasiektu atliekamo darbo lygiu;
39.7. atitikties įvertinimas nesukelia pareiškėjui jokių papildomų išlaidų, kurios būtų neproporcingos patvirtinimo procedūros kaštams;
39.8. saugos priemonių ir įrengimo bei priežiūros įmonėms, atitinkančioms įvertinimo kriterijus, be jokio diskriminavimo išduodamas atitikties sertifikatas per šešis mėnesius nuo paraiškos pateikimo, išskyrus tuos atvejus, kai dėl techninių priežasčių nagrinėjimui pagrįstai reikalingas papildomas laikotarpis;
39.10. atsisakymas neišduoti atitikties sertifikato pateikiamas raštu nurodant atsisakymo priežastis bei pridedant atliktų bandymų ar patikrinimų protokolų kopiją;
IV SKYRIUS
Baigiamosios nuostatos
41. Tai, kad šiuose paaiškinimuose tam tikri draudimo įmonių susitarimai nėra paminėti, nepanaikina galimybės, kad šiems susitarimams gali būti suteikta atskiroji išimtis vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 6 ir 8 straipsniais.
42. Prašymai suteikti atskirąją išimtį draudimo įmonių susitarimams pateikiami vadovaujantis Konkurencijos tarybos 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 157 patvirtinta „Prašymų patvirtinti, kad susitarimas atitinka bendrosios išimties suteikimo sąlygas, ir prašymų suteikti atskirąją išimtį rengimo, pateikimo ir nagrinėjimo tvarka“ (Žin., 2000, Nr. 111-3597).
______________