Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KAINŲ ĮSTATYMO PAPILDYMO 101 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-2478
2010 m. gruodžio 22 d. Nr. 1796
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. SV-S-914 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos kainų įstatymo papildymo 101 straipsniu įstatymo projektui Nr. XIP-2478 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublikos kainų įstatyme numatyti kainų sistemos ir reguliavimo principai iš esmės yra praradę savo pirminę prasmę ir tikslą, ketina Lietuvos Respublikos Seimui pateikti Lietuvos Respublikos kainų įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektą. Lietuvos Respublikos kainų įstatymas buvo priimtas tuo metu (1990 m.), kai dar nebuvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kai toks teisinis reglamentavimas buvo būtinas. Priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją, joje buvo nustatyti pagrindiniai Lietuvos Respublikos ūkio organizavimo principai. Lietuvos Respublikos kainų įstatyme įtvirtinti bendrieji kainų reguliavimo principai iš esmės nebeaktualūs, nes įstatymo leidėjas turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos suteiktą teisę, esant atitinkamoms sąlygoms, reglamentuoti atskirų ūkinės veiklos sričių kainas ar jų nustatymo principus. Tai buvo daroma priimant ar papildant specialiuosius įstatymus, reglamentuojančius kainų nustatymą atskirose ūkinės veiklos srityse. Kita vertus, Lietuvos Respublikos kainų įstatymo nuostatos, suteikiančios įgaliojimus Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti atitinkamų prekių ir paslaugų kainą, didžiausią ar mažiausią kainos dydį, gali neatitikti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, darytina išvada, kad kainų reguliavimas, kaip darantis esminį poveikį ūkinei veiklai, turėtų būti nustatytas įstatymų lygmeniu, aiškiai apibrėžiant kainų reguliavimo atvejus, sąlygas, subjektus ir kainų reguliavimo tvarką. Be to, didelė dalis Lietuvos Respublikos kainų įstatymo nuostatų praktikoje apskritai nebetaikomos. Įstatymo leidėjui nusprendus šį įstatymą pripažinti netekusiu galios, aktualios šio įstatymo nuostatos būtų perkeltos į specialiuosius įstatymus. Taigi Lietuvos Respublikos kainų įstatymo pripažinimas netekusiu galios atitiktų ir pasikeitusias nuo įstatymo priėmimo socialines ir ekonomines sąlygas, ir kitą atitinkamų santykių teisinį reglamentavimą.
Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos kainų įstatymą papildyti naujomis nuostatomis netikslinga.
2. Įstatymo projektu siekiamas rezultatas – „ženklus būtiniausių maisto prekių atpigimas“ – nėra pagrindžiamas argumentais, įrodančiais viešo antkainių skelbimo ir galimo kainų mažėjimo priežastinį ryšį. Be to, siūlomos nuostatos priėmimas, nepateikus objektyviais argumentais grindžiamo poveikio vertinimo, gali būti traktuojamas kaip precedentas skelbti kitus prekių ir (arba) paslaugų antkainius. Nesant išsamaus poveikio vertinimo, tikėtina, kad tokio pobūdžio nuostatų įgyvendinimas gali sukurti papildomą administracinę naštą ūkio subjektams; nuostatų įgyvendinimui kontroliuoti ir prižiūrėti gali prireikti papildomo finansavimo, o laukiamas rezultatas nebus pasiektas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tikėtina, kad, nepaisant didelių žmogiškųjų išteklių ir piniginių lėšų, reikalingų Įstatymo projekte numatytam siūlymui įgyvendinti, Įstatymo projekto tikslai nebūtų pasiekti.
3. Diskutuotinas ir Įstatymo projekte siūlomos nuostatos turinys. Siūlymas yra neišsamus: neaišku, kokiems konkretiems ūkio subjektams ši nuostata turėtų būti taikoma, kas yra „būtiniausi maisto produktai“, koks nuostatos įgyvendinimo mechanizmas, kas yra kontroliuojanti institucija, kokios sankcijos. Taip pat neaišku, kas turėtų sudaryti prekybinio antkainio turinį. Įstatymo projektas nenustato, kokia išraiška – procentine ar konkrečia pinigų suma – prekybinis antkainis turėtų būti skelbiamas.