LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
N U T A R I M A S
DĖL SEIMO AUDITO KOMITETO ATLIKTO ŠILUMOS IR KARŠTO VANDENS KAINŲ DIDĖJIMO PAGRĮSTUMO PARLAMENTINIO TYRIMO IŠVADŲ
2007 m. birželio 19 d. Nr. X-1192
Vilnius
1 straipsnis.
3 straipsnis.
Pasiūlyti Vyriausybei iki 2007 m. rugsėjo 15 d. pateikti Seimui:
1) informaciją, kaip įgyvendinami Seimo Audito komiteto atlikto parlamentinio tyrimo išvadose pateikti siūlymai ir Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitoje „Dėl šilumos ir karšto vandens kainų didėjimo pagrįstumo“ pateiktos rekomendacijos ruošiantis 2007–2008 m. šildymo sezonui;
4 straipsnis.
Lietuvos Respublikos Seimo
2007 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. X-1192
priedėlis
SEIMO AUDITO KOMITETO ATLIKTO ŠILUMOS IR KARŠTO VANDENS KAINŲ DIDĖJIMO PAGRĮSTUMO PARLAMENTINIO TYRIMO IŠVADOS
Seimo Audito komitetui (toliau – Komitetas) 2006 m. lapkričio 28 d. Seimo nutarimu Nr. X-931 „Dėl šilumos ir karšto vandens kainų didėjimo pagrįstumo parlamentinio tyrimo“ (Žin., 2006, Nr. 133-5029) buvo pavesta atlikti parlamentinį tyrimą dėl šilumos ir karšto vandens kainų didėjimo pagrįstumo ir ištirti bei nustatyti:
1) ar valstybės ir savivaldybių institucijoms bei šilumos tiekimo įmonėms priimant sprendimus, kuriais remiantis buvo padidintos centralizuotai Lietuvos Respublikos gyventojams tiekiamų šilumos ir karšto vandens kainos, buvo laikomasi Šilumos ūkio įstatymo bei kitų su juo susijusių įstatymų reikalavimų;
2) kokią įtaką šilumos ir karšto vandens kainų didėjimui turėjo valstybės ir atskirų savivaldybių institucijų bei šilumos tiekimo įmonių veikla ar neveiklumas;
3) ar buvo kontroliuojama, ar valstybės ir savivaldybių institucijų bei šilumos tiekimo įmonių veikla šilumos ūkio srityje atitiko įstatymų reikalavimus;
4) kokių neatidėliotinų veiksmų privalo imtis valstybė, kad sumažėtų su šilumos vartojimu susijusios gyventojų išlaidos ir šių išlaidų didėjimo mastas.
Komitetas 2006 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 14, 21 d., balandžio 4, 11, 18, 25 d., gegužės 16, 23, 30 d. posėdžiuose, vadovaudamasis Seimo statutu (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97) ir Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymu (Žin., 1999, Nr. 33-943), gruodžio 13 d. posėdyje nusprendė, kad parlamentinis tyrimas dėl šilumos ir karšto vandens kainų didėjimo pagrįstumo apims 2003–2006 metus. Šis laikotarpis pasirinktas todėl, kad 2003 m. liepos 1 d. įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymas (Žin., 2003, Nr. 51-2254), tų pačių metų liepos 26 d. įsigaliojo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika (Žin., 2003, Nr. 74-3471), Valstybės kontrolės valstybinio audito „Šilumos ir karšto vandens kainų didėjimo pagrįstumas“ laikotarpis taip pat apima 2003–2006 metus;
analizavo Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius šilumos ir karšto vandens tiekimą;
išklausė į Komiteto posėdžius kviestų asmenų – Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus Felikso Petrausko, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 1. e. Ne maisto prekių ir paslaugų skyriaus direktoriaus pareigas Viliaus Šileikos, Energetikos ir ne maisto prekių bei paslaugų departamento direktoriaus Algirdo Romeikos, Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos prezidento Kęstučio Griniaus, Buitinių vartotojų sąjungos prezidento Antano Algimanto Miškinio, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos atstovo Algirdo Glodenio, Lietuvos vartotojų asociacijos viceprezidento Stanislovo Juodvalkio, Lietuvos dujų asociacijos prezidento Raimundo Paliuko, AB „Lietuvos dujos“ Strateginio vystymo skyriaus viršininko Sauliaus Bilio, Lietuvos laisvosios rinkos instituto eksperto Žilvino Šilėno, UAB „Vilniaus energija“ viceprezidento Lino Samuolio, UAB „Vilniaus energija“ komercijos direktoriaus Rimanto Germano, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidento Vytauto Stasiūno, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos viceprezidento Romaldo Morkvėno, UAB „Litesko“ komercijos direktoriaus Svajūno Juodkos, UAB „Fortum Heat Lietuva“ generalinio direktoriaus Vitalijaus Žutos, UAB „Fortum Švenčionių energija“ generalinio direktoriaus Vaclovo Papinigio, UAB Raseinių šilumos tinklų direktoriaus Stanislovo Bartkaus, UAB Šakių šilumos tinklų generalinio direktoriaus Laimučio Kasparavičiaus, UAB „Birštono šiluma“ direktoriaus Alberto Kandroto, UAB „Širvintų šiluma“ direktoriaus Gedimino Urbanavičiaus, UAB „E–energija“ konsultanto Artūro Stravinsko, UAB Šilutės šilumos tinklų direktoriaus Algio Mykolo Šaulio, Kėdainių rajono savivaldybės 1. e. savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas Algimanto Žviko, Kėdainių rajono savivaldybės vyriausiosios specialistės Vidos Barzdaitienės, Ukmergės rajono savivaldybės mero Algirdo Kopūsto, Ukmergės rajono savivaldybės Juridinio skyriaus vedėjo Rimo Jurgilaičio, Vilkaviškio rajono savivaldybės mero padėjėjo Algimanto Mackevičiaus, Vilkaviškio rajono savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto Valdimaro Bakučio, Prienų rajono savivaldybės Statybos ir ekonominės plėtros skyriaus vedėjo Valento Ražansko, UAB „Ukmergės šiluma“ direktoriaus Rimanto Paliulio, UAB Prienų šilumos tinklų direktorės Albinos Minciuvienės, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento Ričardo Malinausko, Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėjos Vidos Ablingienės, Alytaus miesto savivaldybės mero Česlovo Daugėlos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) nario Valdo Lukoševičiaus, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Šilumos skyriaus vedėjo Antano Katino, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Šilumos skyriaus vedėjo pavaduotojo Juozo Mockevičiaus, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Šilumos skyriaus vyriausiųjų specialistų Ryto Kantakevičiaus, Algio Biekšos, Rasos Gudzinskaitės, Ūkio ministerijos sekretoriaus Aniceto Ignoto, Ūkio ministerijos Energetikos departamento direktoriaus Algimanto Zarembos, Lietuvos energetikos instituto Regionų energetikos plėtros laboratorijos vedėjo Vaclovo Kveselio, Konkurencijos tarybos Pramonės ir transporto skyriaus vedėjo Algirdo Andriuškevičiaus, Aplinkos ministerijos sekretoriaus Inesio Kiškio, Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus Rimgaudo Vaičiulio, Viešųjų pirkimų tarnybos Prevencijos ir kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotojo Povilo Straševičiaus, Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo Viktoro Švedo, Valstybės kontrolės 2-ojo audito departamento direktorės Zitos Valatkienės, Valstybės kontrolės 2-ojo audito departamento direktoriaus pavaduotojo Mindaugo Milčiūno, Valstybės kontrolės vyriausiosios valstybinės auditorės Dainos Balčėtienės, Visuomeninės organizacijos „Santalka“ atstovo Raimundo Pilkos, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus direktoriaus Ryčio Juozapavičiaus, Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovo Igno Brazausko, Lietuvos tėvų forumo pirmininko Šarūno Bagdono, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros prie Aplinkos ministerijos direktoriaus Valiaus Serbentos, Lietuvos daugiabučių namų savininkų bendrijų federacijos prezidento Juozo Antanaičio, Seimo nario Egidijaus Klumbio;
analizavo minėtų asmenų raštu ir žodžiu pateiktus paaiškinimus;
susipažino su Seimo Ekonomikos komiteto, Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaita, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Ūkio ministerijos, Viešųjų pirkimų tarnybos, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Buitinių vartotojų sąjungos, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos tarybos nario Algirdo Glodenio, Marijampolės daugiabučių namų savininkų bendrijų asociacijos, UAB „Prienų energija“, UAB „Akmenės energija“, UAB „Ukmergės energija“, UAB „Vilniaus energija“, Kėdainių rajono savivaldybės, Prienų rajono savivaldybės, Ukmergės rajono savivaldybės, Šiaulių miesto savivaldybės, UAB „Birštono šiluma“, Vilkaviškio rajono savivaldybės, Lietuvos dujų asociacijos, Konkurencijos tarybos, Lietuvos laisvosios rinkos instituto pateikta informacija;
analizavo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Valstybės kontrolės, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos, Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos, Druskininkų savivaldybės, Ūkio ministerijos, Lietuvos energetikos instituto, Aplinkos ministerijos pateiktus dokumentus ir informaciją, susijusią su Komiteto tyrimu.
1. Ar valstybės ir savivaldybių institucijoms bei šilumos tiekimo įmonėms priimant sprendimus, kuriais remiantis buvo padidintos centralizuotai Lietuvos Respublikos gyventojams tiekiamų šilumos ir karšto vandens kainos, buvo laikomasi Šilumos ūkio įstatymo ir kitų su juo susijusių įstatymų reikalavimų.
1. Komitetas, atlikdamas tyrimą, ar valstybės ir savivaldybių institucijoms bei šilumos tiekimo įmonėms priimant sprendimus, kuriais remiantis buvo padidintos centralizuotai tiekiamų šilumos ir karšto vandens kainos, buvo laikomasi Šilumos ūkio įstatymo ir kitų su juo susijusių įstatymų reikalavimų, analizavo Šilumos ūkio ir kitų su centralizuotos šilumos ir karšto vandens tiekimu susijusių teisės aktų nuostatas, susipažino su Lietuvos savivaldybių asociacijos pateikta atskirų savivaldybių nuomone minėtu klausimu ir Valstybės kontrolės 2007-04-27 raštu Nr. S-(20-1.9.1)-591 pateikta valstybinio audito ataskaita „Šilumos ir karšto vandens didėjimo pagrįstumas“, posėdžių metu išklausė kviestųjų asmenų pateiktą informaciją.
2. Komitetas, išnagrinėjęs turimus dokumentus ir posėdžiuose dalyvavusių asmenų paaiškinimus, pažymi:
2.1. Nors pagal Šilumos ūkio įstatymą karšto vandens tiekimas yra atskira veikla, tačiau, Šilumos tiekėjų asociacijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos teigimu, daugeliu atvejų šilumos tiekėjas kartu yra ir karšto vandens tiekėjas, kuris perka į namo įvadą patenkantį šaltą vandenį, jį pašildo ir vartotojai su juo atsiskaito už suvartotą karštą vandenį. Karšto vandens kainą tokiu atveju sudaro šalto vandens kaina, šilumos, reikalingos vandeniui pašildyti iki reikiamos temperatūros, kaina ir karšto vandens temperatūros palaikymui reikalingos šilumos kaina. Ten, kur karšto vandens tiekėjo nėra, gyventojai šildo vandenį naudodami kitus energijos šaltinius (pvz., elektrinius vandens šildytuvus) arba perka šaltą vandenį iš šalto vandens tiekėjo ir šilumą jam pašildyti bei reikiamai temperatūrai palaikyti iš šilumos tiekėjo. Todėl karšto vandens kaina didėja daugiausiai dėl šilumos kainos augimo.
2.2. Remiantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pateiktais duomenimis, 2003–2005 metais šilumos kaina atskirose savivaldybėse nekito arba kito labai nedaug. Tai lėmė santykinai pastovios įvairių kuro rūšių kainos.
2.3. Remiantis pateiktais duomenimis, didžiausias šilumos kainų augimas buvo 2006 metais. Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai perskaičiavus šilumos kainas, jos padidėjo 2,3–39,3 procento. Tai lėmė dvi pagrindinės priežastys:
2.3.1. Vidutinė gamtinių dujų kaina 2006 m., palyginti su 2005 m., išaugo apie 40 procentų. Valstybinės kainų ir energetikos komisijos duomenimis, kuro, Lietuvoje naudojamo šilumai gaminti, struktūroje gamtinės dujos sudaro apie 80 procentų. Valstybės kontrolės atliktais skaičiavimais, kuro dalis šilumos kainoje 2006 m. sudarė 48,3 procento. Kitų kuro rūšių, naudojamų šilumos gamybai, kainos taip pat didėjo. Komiteto duomenimis, šilumos kainos augo ne tik dėl gamtinių dujų kainų didėjimo. Kai kuriose šilumos tiekimo įmonėse, kurios visai nenaudoja gamtinių dujų, šilumos kainos, kaip ir gamtines dujas naudojančiose įmonėse, padidėjo apie 20 procentų. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pateiktais duomenimis, gamtinių dujų nenaudoja 14 šilumos tiekimo įmonių. Molėtuose, Šilalėje, Neringoje ir Ignalinoje šilumos kainos po paskutinio atlikto perskaičiavimo nepakito, Tauragėje ir Kvėdarnoje padidėjo atitinkamai 2,3 procento ir 5,6 procento, Varėnoje, Raseiniuose, Rietave, Kazlų rūdoje padidėjo 10–14 procentų, Mažeikiuose, Lazdijuose, Šilutėje ir Skuode – 18–25 procentais. Remiantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Šilumos skyriaus parengtomis pažymomis, kuriose detalizuojamas kainos perskaičiavimas, šiose įmonėse šilumos kainos didėjo daugiausia dėl padidėjusių išlaidų kurui: medienai, mazutui, skalūno alyvai.
2.3.2. Gamtinių dujų kainos įtaką šilumos savikainai Valstybės kontrolė analizavo 2005 m. birželio 15 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. 2020-12-72 „Gamtinių dujų kainos įtaka šilumos, elektros energijos savikainai bei vartotojams“. 2006 m. balandžio 15 d. Seimo Audito komitetas ir Seimo Ekonomikos komitetas priėmė sprendimą, kuriuo pasiūlė Vyriausybei, Ūkio ministerijai ir Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius energetikos sritį.
2.3.3. Ūkio ministro 2006-05-18 įsakymu Nr. 4-171 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2006, Nr. 58-2071) buvo pakeistos gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių nuostatos, pagal kurias nuo 2006 m. liepos 1 d. dujų paskirstymo kaina daugeliui įmonių padidėjo, nes ji nustatoma atsižvelgiant į dujų pristatymo kiekį pagal pristatymo vietą kiekvienai katilinei. Anksčiau ši kaina buvo taikoma šilumos tiekimo įmonei, kuri, turėdama kelias katilines, pirkdavo didesnį paskirstomų dujų kiekį negu vienas vartotojas, todėl jai buvo taikomi mažesni tarifai. Valstybinio audito ataskaitoje „Šilumos ir karšto vandens kainų didėjimo pagrįstumas“ pateikiami Šilumos tiekėjų asociacijos duomenys, kad labiausiai dėl šio pasikeitimo nukentėjo UAB Vilniaus rajono šilumos tinklai, kuriems dujų paskirstymo kaina padidėjo 340 procentų, UAB „Biržų šiluma“ – 246 procentais, UAB „Telšių šiluma“ – 235 procentais, AB „Kauno energija“ – 243 procentais, UAB „Ukmergės energija“ – 233 procentais. Šis rodiklis, auditorių nuomone, taip pat turėjo labai didelę įtaką šilumos kainų augimui. 2007 m. kovo 20 d. Seimas priėmė Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. X-1054 (Žin., 2007, Nr. 43-1626), kuriame numatoma, kad dujų paskirstymo kaina šilumos tiekėjams bus taikoma pagal šilumos tiekėją, o ne pagal paskirstymo tašką (katilinę).
2.4. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija perskaičiuodama šilumos ir karšto vandens kainas vadovaujasi Šilumos ūkio įstatymu ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-43 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos patvirtinimo“ patvirtinta ir 2006 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 03-13 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 03-43 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 2006, Nr. 32-1171) pakeista Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika (toliau – Metodika). Valstybės kontrolė, atlikdama valstybinį auditą „Šilumos ir karšto vandens kainų didėjimo pagrįstumas“, pasirinktinai patikrino Vilniaus ir Ukmergės šilumos įmonių patvirtintų bazinių ir kasmet perskaičiuotų šilumos kainų apskaičiavimą pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pateiktus įmonių rodiklius. Savo ataskaitoje auditoriai pažymi, kad atlikus dviejų šilumos tiekėjų šilumos kainų apskaičiavimus, galima daryti išvadą, kad Komisija nustatydama ir tvirtindama šilumos kainas ne visais atvejais laikosi patvirtintų atskirų Metodikos nuostatų. Valstybinio audito ataskaitos išvadose auditoriai pabrėžia, kad, patikrinus šilumos kainų apskaičiavimą minėtose šilumos tiekimo įmonėse, esminių skirtumų nenustatyta, tačiau Komisija Metodikos kai kurias nuostatas įmonėms taikė nevienodai. Taip pat pastebėtina tai, kad Metodikos turinys (šilumos kainų skaičiavimo sistema) neatitinka Metodikoje dėstomų šilumos kainos tikslų – paprastumo, mažiausių sąnaudų ir kt.
2.5. Lietuvos savivaldybių asociacija apibendrino savivaldybių nuomonę, ar nustatant šilumos kainas buvo laikomasi teisės aktų. Savivaldybių nuomone, teisės aktų buvo laikomasi, tačiau pastebima, kad savivaldybėms, kuriose šilumos tinklai yra išnuomoti privačioms įmonėms, nepakanka informacijos, kad galėtų tiksliai įvertinti kainų pagrįstumą. Nepakankamos informacijos, susijusios su šilumos tiekimo įmonių sąnaudomis ir kitais rodikliais, kuriais remiantis yra nustatomos šilumos kainos, problemą turėtų išspręsti Energetikos įstatymo 5, 19, 20 straipsnių ir Įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 2007, Nr. 55-2124), numatantis, kad energetikos įmonių informacija apie sąnaudas, susijusias su teisės aktų nustatyta tvarka licencijuojama veikla, kurios kainos yra reguliuojamos, yra vieša. Taip pat pakeista Energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis ir numatyta, kad ne tik valstybės, bet ir savivaldybių institucijos ir įstaigos joms pavestoms funkcijoms atlikti turi teisę gauti iš energetikos įmonių reikiamą informaciją.
2.6. Komitetas, atlikdamas parlamentinį tyrimą dėl šilumos kainų didėjimo pagrįstumo, analizavo valstybės institucijų, savivaldybių, šilumos tiekimo įmonių ir vartotojų interesams atstovaujančių organizacijų raštu ir žodžiu pateiktą informaciją, iš kurios paaiškėjo šilumos tiekimo sektoriaus teisinio reglamentavimo trūkumai:
2.6.1. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustato ir tvirtina šilumos ir karšto vandens kainodaros principus, nustato ir tvirtina kainų ir tarifų maksimalių dydžių skaičiavimo metodikas, derina centralizuotos šilumos ir karšto vandens kainas, kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą. Valstybės kontrolės nuomone, tai kelia riziką nešališkumo objektyvumo ir teisingumo principų taikymui reguliuojant šilumos tiekimo rinką. Korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297) 6 straipsnio 3 dalyje nurodomi kriterijai, kada valstybės įstaigos veiklos sritis priskiriama prie sričių, kuriose yra didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė. Tokiems kriterijams, be kita ko, priskiriami:
pagrindinės funkcijos yra kontrolės ar priežiūros vykdymas;
veikla yra susijusi su leidimų, nuolaidų, lengvatų ir kitokių papildomų teisių suteikimu ar apribojimu;
naudojama valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija;
daugiausia priima sprendimus, kuriems nereikia kitos valstybės ar savivaldybės įstaigos patvirtinimo.
Atsižvelgiant į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos funkcijas ir įvertinant pagal minėtus kriterijus, darytina išvada, kad neatskyrus funkcijų yra didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė, o jos padarinys gali būti nuostoliai valstybei ir vartotojams. Specialiųjų tyrimų tarnyba informavo, kad nėra gavusi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos parengtos korupcijos rizikos analizės ir nėra atlikusi šios institucijos veiklos vertinimo korupcijos prevencijos požiūriu. Komitetas mano, kad atsižvelgiant į Komisijai priskirtas funkcijas yra tikslinga kreiptis į Specialiųjų tyrimų tarnybą ir prašyti jos atlikti Komisijoje korupcijos rizikos analizę. Taip pat tikslinga inicijuoti, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba atliktų Šilumos ūkio įstatymo ir Metodikos antikorupcinį vertinimą.
Lietuvos Respublikos Seimas 2006 m. lapkričio 28 d. priėmė nutarimą Nr. X-933 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėkūros tobulinimo metmenų patvirtinimo ir jų įgyvendinimo“ (Žin., 2006, Nr. 134-5066). Nutarimu patvirtintų teisėkūros tobulinimo metmenų 20 punkte numatoma, kad „pareiga atsakyti už teisės aktų projektų parengimą neturėtų tekti institucijai, kuri tiesiogiai įgyvendins teisės aktą. Rekomenduojama į teisės akto projekto rengimą įtraukti institucijų, kurios derins teisės akto projekto tekstą, ir subjektų, kurie įgyvendins ir kuriems bus taikomas teisės aktas, atstovus, taip pat mokslininkus“. Komiteto nuomone, šios nuostatos turėtų būti taikomos ir rengiant Metodiką. Komitetas siūlo svarstyti galimybę iš esmės peržiūrėti ir parengti naują Metodiką, kurioje būtų tiksliai ir aiškiai reglamentuoti šilumos kainai įtaką darantys kriterijai bei apribota Komisijos diskrecija. Į Metodikos rengimo procesą siūloma įtraukti nepriklausomus ekspertus, o tvirtinimą pavesti Vyriausybės įgaliotai institucijai. Taip pat siūloma atskirti Komisijos dabar atliekamas funkcijas.
2.6.2. Valstybės kontrolė valstybinio audito ataskaitoje „Šilumos ir karšto vandens kainų didėjimo pagrįstumas“ pažymi, kad ataskaitinis laikotarpis, kurio faktiniai duomenys imami skaičiuojant bazinę šilumos kainą, paprastai nesutampa su įmonių finansiniais metais, todėl įmonės Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai teikia dar nepatvirtintus nepriklausomo audito duomenis. Tai leidžia abejoti šių duomenų, tiesiogiai darančių įtaką šilumos kainoms, tikslumu ir patikimumu. Komisija neturi patvirtintos tvarkos, kaip turėtų būti atliekama įmonių pateiktų duomenų kontrolė. Komisijos atstovai Komiteto posėdžio metu nurodė, kad yra atliekami operatyviniai įmonių patikrinimai, kurių metu nustatyti pateiktų duomenų ir faktinės situacijos neatitikimai yra šalinami. Tačiau Komisija pripažįsta, kad neturi pakankamai pajėgumų patikrinti visų šilumos tiekimo įmonių pateiktus duomenis. Komisija mano, kad tokią kontrolę galėtų vykdyti ir savivaldybės. Komitetas siūlo Vyriausybei svarstyti galimybę sukurti efektyvią duomenų pagrįstumo kontrolės sistemą. Taip pat Komisija nurodė, kad esamos sankcijos už duomenų neatitikimą nėra pakankamos ir atgrasančios, todėl įmonės, nustačius tam tikrus pateiktų duomenų ir fakto neatitikimus, yra labiau suinteresuotos sumokėti baudą, nei ištaisyti neatitikimus. Komitetas siūlo peržiūrėti galiojančių sankcijų mechanizmą ir siūlo Vyriausybei, esant reikalui, jį tobulinti, kad sankcijos atliktų savo paskirtį – būtų pakankamai atgrasančios nuo pažeidimų darymo. Taip pat būtina griežtinti šilumos tiekimo įmonių vadovų atsakomybę už Komisijai pateikiamų duomenų teisingumą.
2.6.3. Metodikoje nurodytas šilumos kainų vienas iš tikslų – padengti šilumos tiekimo įmonės sąnaudas, t. y. kaina turi padengti šilumos gamybos, pirkimo, perdavimo ir pardavimo pastoviąsias, kintamąsias ir veiklos sąnaudas bei užtikrinti normatyvinį pelną. Pagal Metodikos 58 punktą normatyvinis pelnas skaičiuojamas nuo įmonės naudojamo ilgalaikio materialiojo turto likutinės vertės ir trumpalaikio turto: atsargų, nebaigtų vykdyti sutarčių ir grynųjų pinigų sąskaitoje bei kasoje. Valstybės kontrolė, atlikusi auditą, pastebi, kad toks normatyvinio pelno skaičiavimas leidžia daryti prielaidą, jog šilumos tiekimo įmonės gali būti suinteresuotos nepagrįstai didinti savo turtą, nuo kurio skaičiuojamas normatyvinis pelnas.
Komitetui ir Valstybės kontrolei abejonių kelia normatyvinio pelno skaičiavimas nuo įmonės sąskaitoje ir kasoje esančių grynųjų pinigų, kurių likučiai atskirais laikotarpiais gali smarkiai svyruoti. Esamas teisinis reglamentavimas neeliminuoja galimybės, kad prieš nustatant naujas bazines šilumos kainas šilumos tiekimo įmonė dirbtinai (nepagrįstai) nedidins grynųjų pinigų likučių, siekdama užsitikrinti didesnį normatyvinį pelną, kuris tiesiogiai atsispindėtų šilumos kainos dydyje. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2007 m. gegužės 16 d. Komiteto posėdžio metu pateikė paaiškinimus, kodėl nuspręsta skaičiuojant normatyvinį pelną įskaičiuoti ir įmonės turimą trumpalaikį turtą. Komisijos nario Valdo Lukoševičiaus teigimu, Metodikos 49.6 punkte nurodyta, kad nustatant kainas palūkanos už kreditus į centralizuotai tiekiamos šilumos sąnaudas neįskaičiuojamos ir įmonė jas dengia iš savo pelno dalies. Ši nuostata įvesta siekiant skatinti šilumos tiekimo įmones mažiau skolintis ir daryti savo veiklą efektyvesnę. Kaip kompensacija už tai, kad sąnaudos dėl palūkanų nėra įtraukiamos į šilumos kainą, nuspręsta skaičiuojant normatyvinį pelną įtraukti ir trumpalaikį turtą. Komiteto nuomone, toks kompensacinis mechanizmas nėra ekonomiškai pagrįstas, nes, kaip Komiteto posėdžio metu pažymėjo Komisijos narys Valdas Lukoševičius, įmonių įsiskolinimai, o kartu ir mokamos palūkanos mažėja, kai tuo tarpu trumpalaikis turtas, ypač piniginės lėšos sąskaitoje, kaip minėta, gali būti dirbtinai padidintas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Komiteto posėdžio metu pabrėžė, kad didžiąją dalį trumpalaikio turto sudaro rezervinis kuras, kurį įmonės yra įpareigotos kaupti. Valstybiniai auditoriai konstatuoja, kad nėra pakankamo kontrolės mechanizmo, nustatančio, kiek įmonės turto (tiek ilgalaikio, tiek trumpalaikio) didinimas yra pagrįstas ir būtinas.
Abejonių kelia ir normatyvinio pelno skaičiavimas daliai išsinuomoto turto, kuris, kaip audito ataskaitoje pažymi Valstybės kontrolė, yra turto savininko, t. y. savivaldybių įmonių, nuosavybė ir už naudojimąsi kuriuo nuomininkas moka nuomos mokestį. Šis mokestis yra įtraukiamas į pastoviąsias sąnaudas ir vartotojų sumokamas kaip šilumos kainos dalis. Todėl nuomininko patirtos sąnaudos, atsirandančios jam įgyjant teisę šiuo turtu naudotis ir uždirbti pajamas juo disponuojant, yra padengiamos vartotojo.
Normatyvinio pelno dalis šilumos kainoje skirtingoms įmonėms yra nevienoda ir dabartiniu metu svyruoja nuo 3 iki 19 procentų, priklausomai nuo įmonės turėto turto ir patiriamų sąnaudų šilumai gaminti ataskaitiniu laikotarpiu, kuris vertinamas nustatant bazines kainas.
Komitetas siūlo svarstyti galimybę keisti normatyvinio pelno skaičiavimo metodą: normatyvinio pelno dydį skaičiuoti nuo įmonės per teisės aktais apibrėžtą ataskaitinį laikotarpį atliktų ekonomiškai pagrįstų investicijų į šilumos ūkį. Atliktų investicijų įtraukimas skaičiuojant normatyvinį pelną skatintų įmones daugiau investuoti ir taip daryti šilumos gamybą bei tiekimą efektyvesnį, tokiu būdu mažinant sąnaudas ir per ilgą periodą pagal galimybes mažinant šilumos kainas. Skaičiuojant normatyvinį pelną siūloma vadovautis jau padarytomis investicijomis per ataskaitinį laikotarpį, kuris galėtų būti praėjęs bazinės kainos galiojimo laikotarpis. Taip būtų išvengta galimų investicijų planavimo klaidų ir nereikėtų ateityje nustatant bazines kainas vertinti bei kompensuoti už planuotas, bet nepadarytas investicijas. Siūlomas metodas leistų įvertinti faktiškai atliktas investicijas ir normatyvinis pelnas būtų šilumos tiekimo įmonės užsitarnautas, o ne suteikiamas avansu. Investiciniai projektai turi būti ekonomiškai pagrįsti ir suderinti su kontroliuojančia institucija, kuri turi būti nustačiusi tvarką, numatančią investicijų derinimą su savivaldybėmis, principus ir kriterijus, kuriais vadovaujantis projektai būtų pripažįstami ekonomiškai pagrįstais. Tai turėtų užtikrinti teisinį aiškumą tiek įmonėms, tiek šilumos vartotojams ir nesudaryti sąlygų skirtingai traktuoti analogiškus atvejus. Taip pat siūlytina nustatyti viršutinę normatyvinio pelno ribą, kuri sudarytų prielaidas tolygioms investicijoms. Pelno normos ribojimas grindžiamas tuo, kad šilumos tiekimo įmonės veikia natūralios monopolijos sąlygomis, kurioms esant verslo rizika, kuri skatintų didinti normatyvinį pelną, yra nedidelė.
2.6.4. Pagal galiojančią Metodiką normatyvinio pelno dydžiui įtakos turi Komisijos nustatomas „verslo rizikos“ koeficientas, kurio dydis gali būti iki 3 procentų. Tačiau Metodikoje nėra pateikiama nei verslo rizikos koeficiento sąvokos apibrėžimo, nei kriterijų, kuriais remiantis nustatomas vienoks ar kitoks verslo rizikos koeficientas. Tokie kriterijai buvo patvirtinti 2003 m. Komisijos posėdyje, tačiau, kadangi Komisijos posėdžių protokolai neprivalo būti oficialiai skelbiami „Valstybės žiniose“, galima daryti prielaidą, kad šilumos vartotojams šie kriterijai nėra aiškūs ir žinomi. Tai sudaro sąlygas įvairioms interpretacijoms ir pasipiktinimui, kaltinti Komisiją subjektyviais sprendimais. Minėtame protokole užfiksuota, kad verslo rizikos koeficiento dydis priklauso nuo šilumos tinklo apkrovimo sąlyginiam kilometrui, nuo planuojamo šilumos perdavimo tinklų atnaujinimo per bazinių kainų galiojimo laikotarpį ir nuo šilumos savikainos sumažinimo, palyginti su paskutine bazine šilumos kaina. Valstybės kontrolės auditoriai pastebi, kad kai kurioms šilumos tiekimo įmonėms Komisija nustatė (arba nenustatė) verslo rizikos koeficientus, neatsižvelgdama į patvirtintus kriterijus. Tai leidžia daryti prielaidą, kad, nesant patvirtintos tvarkos ir nesilaikant net ir pačios Komisijos nusistatytų kriterijų, verslo rizikos koeficiento skaičiavimas gali būti manipuliavimo objektu. Komisijos narys Valdas Lukoševičius Komiteto posėdžio metu pripažino, kad Komisija, įvesdama verslo rizikos koeficientą, nežinojo, kaip jį nustatyti. Šio koeficiento įvedimo tikslas buvo „įvertinti šilumos tiekimo įmonių palikimą“, atsižvelgiant į atsijungusių pramonės vartotojų skaičių, dideles šilumos tiekimo trasas, mažą vartotojų tankį ir pan. Komisija sutinka, kad dabartinis verslo rizikos koeficiento nustatymo mechanizmas nėra pakankamai aiškus, todėl reikėtų svarstyti, ar koeficientas reikalingas, ir paprastinti jo skaičiavimą, galbūt įvedant fiksuotą dydį. Komitetas siūlo įvertinti panašaus koeficiento reikalingumą ir ekonominį pagrįstumą. Jei bus nuspręsta, kad toks koeficientas yra reikalingas, turi būti aiškiai reglamentuoti jo nustatymo kriterijai, kurie nepaliktų plačios diskrecijos teisės.
2.6.5. Pagal Metodikos nuostatas visos veiklos sąnaudos yra įskaičiuojamos į šilumos kainą. Valstybės kontrolė pastebi, kad dalis veiklos sąnaudų gali būti nesusijusios su būtinomis sąnaudomis, kuriomis grindžiamos šilumos kainos. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovai Komiteto posėdžio metu nurodė, kad nors Metodikoje įrašyta, kad į kainą įskaičiuojamos visos veiklos sąnaudos, tačiau Komisija, nustatydama bazines kainas, vertina, ar įmonės pateiktos veiklos sąnaudos yra būtinos, ir dalies sąnaudų, tokių kaip išlaidos teismams, labdara ir pan., nepripažįsta būtinomis ir į kainą neįskaičiuoja. Komitetas ir Valstybės kontrolė pastebi problemą, kad nėra aiškiai reglamentuota, kokios veiklos sąnaudos yra pripažįstamos ir kokie yra sąnaudų nepripažinimo kriterijai. Komisijos atstovai Komiteto posėdyje paaiškino, kad neįmanoma tiksliai išvardyti, kokios sąnaudos yra pripažįstamos, todėl Komisija, tikrindama įmonės pateiktas veiklos sąnaudas, taiko palyginamąjį kriterijų, t. y. lygina įmonės pateiktus rodiklius su kitų panašių įmonių rodikliais. Jei konkrečios įmonės veiklos sąnaudos gerokai didesnės už panašių įmonių vidurkį, jos yra atitinkamai mažinamos, ir atvirkščiai. Komitetas pastebi, kad ir šiuo atveju nėra aiškios Komisijos patvirtintos tvarkos, kuria galėtų vadovautis tiek šilumos tiekimo įmonės, tiek vartotojai, vertindami veiklos sąnaudų pripažinimą ir įskaičiavimą į šilumos kainą. Komitetas siūlo įvesti aiškų reglamentavimą, kad būtų išvengta spekuliacijų dėl veiklos sąnaudų pripažinimo. Tai sudarytų sąlygas padidinti šilumos kainų skaidrumą.
Valstybės kontrolė audito metu nustatė, kad vidutinės veiklos sąnaudos kasmet didėjo: nuo 2004 m. iki 2006 m. veiklos sąnaudos padidėjo 19 procentų, o tai taip pat turi įtakos šilumos kainai. Pažymėtina tai, kad veiklos sąnaudos priskiriamos pastoviosioms sąnaudoms, t. y. jos įskaičiuojamos nustatant bazinę šilumos kainą ir įšaldomos bazinės kainos galiojimo laikotarpiui. Tačiau, atsižvelgiant į minėtas šių sąnaudų didėjimo tendencijas ir žinant, kad pirmasis bazinių kainų galiojimo laikotarpis baigiasi arba baigsis artimiausiu metu, galima daryti prielaidą, kad nustatomos naujos bazinės šilumos kainos didės ir dėl išaugusių įmonių veiklos sąnaudų. Komitetas siūlo apsvarstyti galimybę taikyti įmonių veiklos sąnaudų normatyvus, kadangi šilumos tiekimo įmonės veikia natūralios monopolijos sąlygomis ir šilumos vartotojai realiai turi nedaug galimybių pereiti prie alternatyvaus šildymosi būdo. Veiklos sąnaudų normatyvai turi būti patvirtinti atitinkamais teisės aktais ir viešai paskelbti.
2.6.6. Valstybinio audito ataskaitoje nurodoma, kad Metodikoje ne visur apibrėžtas ataskaitinis laikotarpis, todėl rodiklių skaičiavimą galima interpretuoti. Pavyzdžiui, iš Metodikos nėra aišku, kokio laikotarpio faktinės sąnaudos vertinamos skaičiuojant bazines šilumos kainas. Komisijos atsakingų darbuotojų teigimu, yra fiksuojamos kiekvienų metų, pradedant nuo 1997 m., sąnaudos. Skaičiuojant bazines šilumos kainas buvo atsižvelgiama į sąnaudas ir taikomas „palyginamasis panašių įmonių sąnaudų kriterijus“. Pažymėtina tai, kad palyginamojo kriterijaus nustatymas ir taikymas Metodikoje nėra reglamentuotas. Taip pat iš Metodikos nėra aišku, kokio laikotarpio įmonės turtas yra imamas skaičiuojant normatyvinį pelną. Komisijos darbuotojų teigimu, nustatant bazines kainas naujam laikotarpiui, ataskaitiniu laikotarpiu bus laikomas praėjęs bazinių kainų galiojimo laikotarpis. Kadangi pagal Metodikos 60 punktą šilumos bazinės kainos nustatomos laikotarpiui, ne trumpesniam kaip trejų ir ne ilgesniam kaip penkerių metų, kelia abejonių ataskaitinio laikotarpio siejimas būtent su bazinės kainos galiojimo laikotarpiu. Komitetas siūlo, pasitelkus nepriklausomus ekspertus, svarstyti galimybę įmonėms pasirinkti skirtingą bazinės kainos nustatymo laikotarpį. Taip pat siūlytina aiškiai reglamentuoti, koks yra ataskaitinis laikotarpis kiekvienam konkrečiam kriterijui.
2.6.7. Daug diskusijų kelia kuro kainų skaičiavimas. Pagal Metodikos 54 punktą kuro kainos planuojamos atsižvelgiant į faktines praėjusių metų kainas ir kainų prognozes kuro rinkose. Valstybės kontrolė audito ataskaitoje pateikia atskiroms šilumos tiekimo įmonėms į bazinę kainą įtrauktas kuro kainas, nustatytas pagal minėtą Metodikos punktą. Iš pateiktų duomenų matyti, kad kuro kainos buvo prognozuotos netiksliai, dažniausiai šilumos tiekėjų naudai. To padarinys – šilumos tiekimo įmonės gavo nuo kelių dešimčių iki kelių milijonų litų didesnes pajamas dėl faktinių sąnaudų kurui, kurios buvo mažesnės, nei prognozuota nustatant šilumos kainas. Komitetas pažymi, kad kuro kainų prognozavimas nėra tikslus. Iš pateiktų duomenų galima daryti išvadą, kad kuro kainų prognozė buvo palankesnė šilumos tiekimo įmonėms, taip pat pastebėtina tai, kad nėra patikimo kontrolės mechanizmo, t. y. vartotojams nėra kompensuojama už tai, kad buvo neteisingai prognozuotos kuro kainos. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija teigia, kad kuro kaina prognozuojama atsižvelgiant į ilgalaikėse kuro tiekimo sutartyse numatytas kainas ir atitinkamos kuro rūšies vidutines rinkos kainas. Tačiau prognozių nepasitvirtinimas leidžia daryti išvadą, kad tokia kuro kainų prognozavimo metodika nėra tiksli. Komitetas siūlo pasitelkti nepriklausomus ekspertus ir parengti pagrįstų kuro kainų nustatymo metodą, nustatyti aiškų ir skaidrų bei vartotojus ginantį kompensacinį mechanizmą, jei kuro kainų prognozės nepasitvirtins. Siūlytina nustatyti leistiną kuro kainų prognozių paklaidą, atitinkančią vartotojų interesus.
2.6.8. Šilumos tiekimo įmonių naudojamo kuro struktūra vertinama nustatant bazinę šilumos kainą ir fiksuojama visam bazinės kainos galiojimo laikotarpiui, kadangi kasmet perskaičiuojant šilumos kainas įvertinami tik nuo įmonės nepriklausantys rodikliai. Komitetui abejonių kelia tai, kad per bazinės kainos laikotarpį įmonei pakeitus naudojamo kuro struktūrą ir perėjus prie pigesnio kuro, perskaičiuojant šilumos kainas į tai pagal Metodikos nuostatas nėra atsižvelgiama. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos darbuotojų teigimu, jei įmonė bazinių kainų laikotarpiu pereina prie gerokai pigesnio kuro, tai yra įvertinama ir kaina atitinkamai mažinama, atsižvelgiant į tai, kad šilumos kainos paskutiniu laikotarpiu drastiškai kilo dėl kuro kainų kilimo. Tačiau, kadangi Metodikoje tokie Komisijos veiksmai nėra reglamentuoti, galima daryti prielaidą, kad Komisija nėra įpareigota mažinti kainas atsižvelgdama į vartotojo naudai pasikeitusią kuro struktūrą, ir būtų teisi, jei to nedarytų. Todėl Komitetas siūlo Metodikoje aiškiai reglamentuoti Komisijos veiksmus tais atvejais, kai įmonių kuro struktūra pasikeičia vartotojo naudai. Tačiau, jei įmonė bazinės kainos galiojimo laikotarpiu keičia kuro struktūrą ir pradeda naudoti brangesnį kurą, pasikeitusi kuro struktūra turėtų būti įvertinama tik nustatant naujas bazines kainas. Tokiu būdu būtų užkirstas kelias įmonėms manipuliuoti bazinėje kainoje užfiksuota kuro struktūra ir gauti iš vartotojų pajamų, neatitinkančių įmonės patirtų sąnaudų.
2.6.9. Pagal Metodikos 49.2. punktą nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudos apskaičiuojamos vadovaujantis teisės aktais. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2007-05-10 rašte Nr. R2-571 nurodo, kad nustatydama amortizacinių atskaitymų dydžius Komisija vadovaujasi lyginamaisiais apibendrintais įmonių naudojamais turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvais ir šiais teisės aktais:
1) turtui, įsigytam iki 2000 metų, taikomi Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 678 „Dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo“ patvirtinti normatyvai;
2) turtui, įsigytam nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. sausio 1 d., taikomi ūkio ministro ir finansų ministro 1999 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 428/301 „Dėl ilgalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto nusidėvėjimo (amortizacijos) ekonominių normatyvų patvirtinimo“ patvirtinti normatyvai;
3) turtui, įsigytam nuo 2002 m. sausio 1 d., taikomi Pelno mokesčio įstatymu Nr. IX-675 patvirtinti ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvai (metais).
2007 m. balandžio 11 d. Komiteto posėdyje Komisijos narys Valdas Lukoševičius teigė, kad Komisijos pagrindinis principas skaičiuojant ir pripažįstant amortizacines sąnaudas – imti visų įmonių faktinės amortizacijos atskaitymus pagrindinėms turto grupėms – katilinėms, perdavimo tinklams, pagrindiniam kitam inventoriui, kuris sudaro apie 95 procentus viso turto, ir nuo šio turto skaičiuoti amortizacinius atskaitymus pagal vidutinį rinkoje susiklosčiusį normatyvą. Jis daugiau ar mažiau susijęs su fizinio nusidėvėjimo laikotarpiu ir toks naudojamas. Komisijos narys nurodė, kad šiais metais Ūkio ministerijos užsakymu buvo atliktas darbas – palyginta amortizacinių atskaitymų ir nusidėvėjimo politika visame energetikos sektoriuje. Šilumos sektoriuje amortizacinių atskaitymų politika daugiausia buvo lyginama su kitų šalių ir nustatyta, kad Lietuvoje taikomi rodikliai atitinka, o panašūs laikotarpiai taikomi ir kitose šalyse. Komitetui abejonių kelia tai, kad, nors Komisija faktiškai taiko amortizacinių atskaitymų dydžių vidurkius panašių įmonių grupėms, Metodikoje toks principas nėra numatytas ir todėl yra galimybė atskiroms įmonėms, nors ir priklausančioms tai pačiai Komisijos nustatytai įmonių grupei, nustatyti skirtingą amortizacinių atskaitymų normatyvą. Teisės aktuose neįtvirtinus palyginamojo kriterijaus taikymo, toks subjektyvus sprendimas negalės būti pripažintas neteisėtu. Atsižvelgdamas į tai, Komitetas siūlo svarstyti galimybę pasitelkti specialistus ir šilumos tiekimo sektoriuje teisės aktais nustatyti konkrečius turto nusidėvėjimo normatyvus, kurie būtų kuo artimesni turto fizinio nusidėvėjimo laikotarpiui. Nusidėvėjimo laikotarpio susiejimas su įrenginių tarnavimo laiku grindžiamas tuo, kad nesant panašios nuostatos amortizaciniai atskaitymai gali tapti įmonės kapitalo grąžos elementu, mažinančiu jos pelną.
Valstybės kontrolė audito ataskaitoje taip pat pastebi, kad labai svarbu teisingai nustatyti ekonomiškai pagrįstą investicijų tarnavimo trukmę. Valstybiniai auditoriai nustatė faktą, kad vienoje šilumos tiekimo įmonėje buvo pritaikytas trumpiausias leistinas turto nusidėvėjimo laikotarpis, kuriam pasibaigus turtas buvo įvertintas jo rinkos verte ir vėl skaičiuojama amortizacija. Tai turėjo įtakos šilumos kainai, kuri, auditorių nuomone, taip buvo nepagrįstai padidinta. Didelę amortizacinių atskaitymų įtaką šilumos kainai rodo tai, kad nusidėvėjimo sąnaudos auditorių skaičiavimu sudaro apie 11 procentų vidutinės šilumos kainos ir apie 30 procentų pastoviųjų sąnaudų.
2.6.10. Valstybinio audito ataskaitoje nurodoma, kad 2003–2006 metais į šilumos ūkį iš viso buvo investuota apie 700 mln. Lt. Auditoriai konstatuoja, kad šilumos ūkis (ypač mažuose miesteliuose) yra labai pasenęs ir investicijos šiame sektoriuje labai reikalingos. Auditorių manymu, nusidėvėjimo sąnaudos yra kaupiamos turtui atnaujinti ir to apytikriai galėtų užtekti, kad būtų galima tęsti gamybą ir išvengti avarijų. Vartotojų atstovų teigimu, daugelis šilumos tiekimo įmonių surinktų lėšų už amortizaciją nėra panaudojamos turtui atnaujinti. Valstybinės kainų ir energetikos komisijos narys Valdas Lukoševičius nurodo, kad keletą metų šilumos kaina nedengė sąnaudų, savikainos ir visa amortizacija, kuri buvo priskaičiuojama, buvo tiesiog „pravalgoma“, dengiami ilgalaikiai įsiskolinimai. Komisijos narys pabrėžia, kad įmonės neturi sukauptų amortizacinių atskaitymų, o už amortizaciją gautos pajamos daugeliu atvejų naudojamos einamosioms problemoms spręsti, mokėti už tas sąnaudas, kurios nedengiamos pajamomis, gautomis iš vartotojų. Komisijos teigimu, būtų idealu, jei įmonės visas lėšas, gautas už amortizaciją, investuotų į turto atnaujinimą, tačiau, kol „finansinė daugelio įmonių padėtis yra sunki“ ir yra neįvykdytų ilgalaikių įsipareigojimų, taip pat dėl kitų įmonės apyvartines lėšas mažinančių priežasčių, tokių kaip vartotojų nemokumas (Komisijos 2007-05-18 raštu Nr. R2-615 pateiktais duomenimis, vartotojų įsiskolinimai už šilumą siekia 0,5 mlrd. Lt, o tai, kaip Komiteto 2007-05-16 posėdžio metu teigė Komisijos narys Valdas Lukoševičius, sudaro apie pusę visos šilumos tiekimo veiklos metinės apyvartos), sunku tikėtis, kad įmonės visas lėšas, gautas kaip amortizaciniai atskaitymai, investuos į turto atnaujinimą. Neatnaujinant šilumos ūkio tolimoje ateityje šilumos gamybos ir tiekimo sąnaudos didės, o tai darys įtakos šilumos kainoms. Komitetas siūlo pasitelkti specialistus ir nustatyti šilumos tiekimo įmonių finansinių problemų objektyvias priežastis bei ieškoti būdų joms spręsti. Pažymėtina, kad įmonių nuostoliai, atsiradę dėl šilumos tiekimo įmonių priimtų ekonomiškai nepagrįstų sprendimų, ir valstybės ar savivaldybių institucijų sprendimai, kurių padarinys – įmonių skolos, neturi būti perkelti ant šilumos vartotojų pečių. Tolesnis žingsnis, skatinantis investuoti į šilumos ūkio atnaujinimą, Komiteto nuomone, galėtų būti lėšų už amortizaciją panaudojimas investicijoms. Atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės, išnuomojusios šilumos tiekimo įmones, per nuomos mokestį atgauna amortizacinius atskaitymus už išnuomotą turtą, siūlytina svarstyti galimybę dalį per nustatytą laikotarpį investicijoms nepanaudotų amortizacinių atskaitymų panaudoti namų modernizavimui finansuoti. Tokiu atveju arba įmonės investuos lėšas į šilumos gamybos ir perdavimo efektyvumą ir taip mažins sąnaudas, arba atnaujinant namus bus didinamas šilumos energijos vartojimo efektyvumas. Abiem atvejais per ilgą laikotarpį turėtų sumažėti vartotojų išlaidos šilumai.
2.6.11. Vartotojų atstovų teigimu, nustatant šilumos kainas ir neįvertinant naujai prisijungusių vartotojų suvartojamos šilumos energijos, gaunama nepagrįsta šilumos kaina likusiems vartotojams. Ši problema yra aktuali nustatant didžiųjų Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – šilumos kainas, nes šiuose miestuose šilumos vartotojų skaičius didėja. Mažesniuose miestuose vartotojų mažėja. Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 9 dalis leidžia naujiems šilumos vartotojams, prisijungusiems prie šilumos tiekimo sistemos, ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui nustatyti šilumos kainas, grindžiamas tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) ribinėmis šilumos tiekimo sąnaudomis šiems vartotojams. Ši nuostata pakartojama ir Metodikos 75 punkte. Tai reiškia, kad prie šilumos tiekimo sistemos prisijungusiems naujiems šilumos vartotojams gali būti taikomos kitos, su Komisija suderintos, šilumos kainos, o dėl šių vartotojų prisijungimo padidėjęs šilumos realizavimas likusiems šilumos vartotojams nustatytai kainai įtakos neturi. Taip yra pašalinamas masto ekonomijos efektas, kuris leistų sumažinti šilumos kainas visiems vartotojams dėl padidėjusio šilumos suvartojimo. Pažymėtina tai, kad esant priešingam reiškiniui, kai vartotojai atsijungia nuo šilumos tiekimo sistemos, šis faktorius yra įvertinamas ir šilumos kaina dėl sumažėjusio šilumos vartojimo likusiems vartotojams tampa didesnė. Komitetas siūlo įvertinti minėtos Šilumos ūkio įstatymo nuostatos ekonominį pagrįstumą ir jo įtaką šilumos kainai bei siūlyti atitinkamus ekonomiškai pagrįstus ir visų šilumos vartotojų interesus tenkinančius teisinio reglamentavimo pakeitimus.
2.6.12. Valstybės kontrolei ir Komitetui abejonių kelia ir rezervinio kuro atsargų kaupimo reglamentavimo pagrįstumas. Kaip valstybinio audito ataskaitoje pažymi Valstybės kontrolė, Energetikos įstatymas (Žin., 2002, Nr. 56-2224) šilumos tiekimo įmones įpareigoja turėti rezervinio kuro atsargų, kurių kaupimo tikslas minėtame įstatyme nėra nurodytas. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos darbuotojų nuomone, šis rezervas kaupiamas dėl galimo netikėto šilumos įmonių kuro gavimo sutrikimo. Auditoriai pažymi, kad pagal Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymą (Žin., 2002, Nr. 72-3008) taip pat yra kaupiamas rezervinis kuras, kaip valstybės atsargos. Šios atsargos gali būti panaudojamos tik ekstremalios energetikos padėties laikotarpiu. Auditoriai konstatuoja, kad kuro atsargas, skirtas energijos gamybai ir vartotojų interesams apsaugoti, kaupia ir energetikos įmonės, ir valstybė. Rezervinėms kuro atsargoms kaupti reikalingos šilumos tiekimo įmonių atitinkamos sąnaudos, kurios yra įtraukiamos į šilumos kainą ir ją didina, todėl Komitetas siūlo svarstyti galimybę peržiūrėti ir suderinti Energetikos ir Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymų nuostatas dėl įpareigojimo kaupti rezervines kuro atsargas.
2.6.13. Šilumos tiekimo įmonės, kaip ir kitos atmosferą teršiančios įmonės, pagal 2004 m. gruodžio 27 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-686 „Dėl nacionalinio apyvartinių taršos leidimų paskirstymo 2005–2007 metams plano patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 6-166) patvirtintą Nacionalinį apyvartinių taršos leidimų paskirstymo 2005–2007 metams planą, gavo apyvartinių taršos leidimų (toliau – ATL) kvotą. Ši kvota buvo nustatyta remiantis praėjusio laikotarpio faktiniu teršalų išmetimu. Tobulėjant technologijoms ir mažėjant gamybos mastams teršalų išmetama mažiau, todėl įmonėms lieka nepanaudotų leidimų, kuriuos jos gali parduoti Europos Sąjungos rinkoje. Aplinkos ministerija 2007-04-20 raštu Nr. (10-5)-D8-3517 informavo Komitetą apie šilumos tiekimo įmonių gautus, panaudotus ir pirktus bei parduotus ATL. Aplinkos ministerija 2007-05-08 raštu Nr. (10-5)-D8-3939 informavo, kad pagal galiojančius Europos Sąjungos teisės aktus ji neprivalo kaupti ir nekaupia informacijos apie įmonių gautas pajamas iš prekybos ATL. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2007-05-10 raštu Nr. R2-571 informavo Komitetą, kad nei Šilumos ūkio, nei Energetikos įstatymai, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja pajamų, gautų pardavus ATL, panaudojimo. Pažymėtina tai, kad, įmonei pritrūkus ATL ir juos perkant, tai būtų traktuojama kaip sąnaudos, todėl turėtų įtakos šilumos kainai. Komisija 2006 m. liepos 4 d. raštu Nr. R2-872 rekomendavo pajamas, gautas pardavus ATL, skirti investicijoms šilumos ūkiui atnaujinti. Rengiamoje naujos redakcijos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikoje rekomenduojama pajamas, gautas pardavus ATL, „panaudoti ilgalaikių šilumos gamybos ir tiekimo kaštų minimizavimui“. Komitetas siūlo svarstyti galimybę teisės aktais reglamentuoti šilumos tiekimo įmonių pajamų, gautų pardavus ATL, panaudojimą.
Komitetas, išnagrinėjęs ir įvertinęs gautą informaciją apie valstybės ir savivaldybių bei šilumos tiekimo įmonių sprendimus, kuriais remiantis buvo padidintos šilumos ir karšto vandens kainos, daro išvadą, kad nustatant šilumos kainas iš esmės buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų.
Išanalizavęs galiojančių teisės aktų nuostatas, Komitetas daro išvadą, kad teisinis šilumos tiekimo sektoriaus reglamentavimas turi trūkumų ir jie galėjo lemti didesnių šilumos kainų nustatymą.
Išanalizavus galiojančios Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos nuostatas, darytina prielaida, kad Metodika yra palankesnė šilumos tiekimo įmonėms, t. y. nepasiekiamas vienas iš Komisijos svarbiausių tikslų – suderinti vartotojų ir šilumos tiekimo įmonių interesus.
2. Kokią įtaką šilumos ir karšto vandens kainų didėjimui turėjo valstybės ir atskirų savivaldybių institucijų bei šilumos tiekimo įmonių veikla ar neveiklumas.
1. Komitetas, tirdamas, kokią įtaką šilumos ir karšto vandens kainų didėjimui turėjo valstybės ir atskirų savivaldybių institucijų bei šilumos tiekimo įmonių veikla ar neveiklumas, susipažino su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos pateikta informacija, Lietuvos savivaldybių asociacijos pateikta atskirų savivaldybių nuomone minėtu klausimu, vartotojų teises ginančių organizacijų pateikta informacija, Valstybės kontrolės 2007-04-27 raštu Nr. S-(20-1.9.1)-591 pateikta valstybinio audito ataskaita „Šilumos ir karšto vandens didėjimo pagrįstumas“, Lietuvos energetikos instituto pateikta informacija, posėdžio metu išklausė anksčiau minėtų kviestų asmenų pateiktą informaciją.
2. Komitetas, išnagrinėjęs turimus dokumentus ir išklausęs posėdžiuose dalyvavusių asmenų paaiškinimus, pažymi:
2.1. Tiesioginę įtaką šilumos ir karšto vandens kainų nustatymui daro Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, atskirų savivaldybių ir šilumos tiekimo įmonių veikla ar neveiklumas.
2.2. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos veikla, turinti įtakos šilumos kainoms, apima: centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos rengimą ir tvirtinimą, šilumos bazinių kainų skaičiavimą, kasmetinį šilumos kainų perskaičiavimą, investicinių projektų derinimą, šilumos įmonių kainos skaičiavimų pagrįstumo kontrolę, operatyvinius šilumos tiekimo įmonių pateiktų duomenų teisingumo patikrinimus, išankstinio skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja skundus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo.
2.3. Šilumos ūkio įstatymas ir Vyriausybės patvirtinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatai įpareigoja Komisiją rengti ir tvirtinti šilumos kainų nustatymo metodiką, ja vadovautis ir kontroliuoti šilumos tiekimo įmonių veiklą tam tikrose srityse, išankstinio skundų nagrinėjimo tvarka spręsti kylančius ginčus. Komitetas pastebi, kad toks platus Komisijai suteiktų funkcijų spektras gali sudaryti prielaidas priimti neobjektyvius ir šališkus sprendimus. Ši problema ir Komiteto pasiūlymai, kaip ją spręsti, pateikti šiose išvadose nagrinėjant pirmąjį Komitetui iškeltą klausimą.
2.4. Nors Komisijos veikla skaičiuojant bazines šilumos kainas ir atliekant kasmetinį šilumos kainų perskaičiavimą vertintina kaip iš esmės atitinkanti galiojančių teisės aktų reikalavimus, tačiau nurodyti teisinio šilumos ir karšto vandens kainų reglamentavimo trūkumai ir Komisijos veiksmai skaičiuojant ir perskaičiuojant šilumos kainas naudojantis teisės aktuose neapibrėžtais kriterijais ir metodikomis leidžia daryti prielaidą, kad tam tikri kriterijai, darantys įtaką šilumos kainai, galėjo būti skirtingoms šilumos tiekimo įmonėms taikomi nevienodai ir lemti šilumos kainas.
2.5. Komitetas parlamentinio tyrimo metu gavo savivaldybių skundų dėl Komisijos vykdomos investicijų derinimo veiklos. Kai kurios savo šilumos ūkius išnuomojusios savivaldybės yra nepatenkintos tuo, kad Komisija suderina šilumos tiekimo įmonės investicijas, kurios nėra suderintos su savivaldybe ir nėra aptartos savivaldybės ir nuomininko pasirašytoje šilumos ūkio nuomos sutartyje. Komisijos narys Valdas Lukoševičius balandžio 11 d. Komiteto posėdyje paaiškino, kad Komisijos misija investicinių projektų derinimo srityje yra apsaugoti vartotojus nuo ekonomiškai nepagrįstų investicijų, o faktas, kad nuomininkas turi suderinti investicinius projektus su savivaldybe, turėjo būti įtvirtintas nuomos sutartyje. Jei nuomininkas pažeidžia sutarties sąlygas, turi būti taikomos sutartyje numatytos sankcijos. Jei sutartyje nėra nuostatos, įpareigojančios nuomininką derinti investicijas su savivaldybe, siūlytina peržiūrėti sutartis ir tokią nuostatą įtvirtinti bei nustatyti sutartis rengusių ir joms pritarusių asmenų atsakomybę.
Kai kurios savivaldybių kontroliuojamos įmonės skundėsi, kad Komisija nepritaria, jų manymu, reikalingoms investicijoms. Komisija dar kartą pabrėžė, kad siekiant apsaugoti vartotojus yra tvirtinamos tik ekonomiškai pagrįstos investicijos. Komiteto posėdžio metu kaip pavyzdys buvo pateiktas vienos šilumos tiekimo įmonės projektas, kuriame numatoma investuoti suma keliskart viršijo tos įmonės metinę apyvartą. Šio projekto Komisija nederino, teigdama, kad norint padaryti tokias investicijas reikės imti didelę banko paskolą, o amortizaciniai atskaitymai labai padidėtų, padidindami ir šilumos kainą tos savivaldybės vartotojams. Komitetas siūlo aiškiai reglamentuoti tokio pobūdžio ginčų sprendimo procedūrą.
2.6. Parlamentinio tyrimo metu vartotojų atstovai iškėlė klausimą dėl šilumos tiekimo įmonių vykdomų konkursų įrengimams įsigyti skaidrumo. Pateikti duomenys, kad šilumos tiekimo įmonės, organizuodamos viešųjų pirkimų konkursus, nurodo tokias technines ir kitas pirkinio charakteristikas, kurios sudaro galimybę produktą pirkti tik iš vieno konkretaus tiekėjo. Tai kelia abejonių dėl pirkimo mažiausiomis ar ekonomiškai naudingiausiomis sąlygomis. Viešųjų pirkimų tarnyba Komitetui pateikė 2006 m. duomenis, pagal kuriuos į Tarnybą dėl Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimo šilumos įmonėms vykdant viešųjų pirkimų procedūras buvo kreiptasi tik du kartus. Vienu atveju pažeidimų nenustatyta, kitu – nustatyti procedūriniai pažeidimai, todėl konkursas sustabdytas ir organizuotas iš naujo. Komitetui abejonių kelia ir šilumos tiekimo įmonių veikla perkant įrenginius ir kitus įmonės veiklai reikalingus produktus iš susijusių įmonių. Komiteto nuomone, tokie pirkimai galėtų nepagrįstai didinti įmonės sąnaudas. Siūlytina numatyti, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, skaičiuodama bazines šilumos kainas ir tikrindama įmonių deklaruojamas sąnaudas, daugiau dėmesio skirtų pirkimų iš susijusių įmonių pagrįstumui nustatyti ir tokių sąnaudų pripažinimui. Komitetas siūlo svarstyti galimybę įpareigoti šilumos tiekimo įmones deklaruoti Komisijai sandorius su susijusiomis įmonėmis.
2.7. Valstybės kontrolės auditoriai pastebi, kad šilumos tiekimo įmonės, žinodamos, kad pagal galiojančią Metodiką bazinei šilumos kainai įtakos turi įmonės turimas ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, besibaigiant bazinės kainos laikotarpiui stengiasi, kartais, atrodo, dirbtinai, padidinti turimą turtą, kad ateinančiam bazinės kainos nustatymo laikotarpiui būtų užfiksuotas didesnis normatyvinis pelnas ir didesni amortizaciniai atskaitymai. Tai tiesiogiai atsispindi šilumos kainoje.
2.8. Šilumos tiekimo įmonės ne tik pačios gamina šilumos energiją, tačiau ir superka ją iš nepriklausomų šilumos gamintojų. Šis procesas yra reglamentuotas Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnyje, kuris numato, kad šilumos tiekėjai Vyriausybės nustatyta šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų į šilumos tiekimo sistemas tvarka superka iš nepriklausomų gamintojų šilumą, atitinkančią kokybės, tiekimo patikimumo, aplinkos apsaugos reikalavimus ir parduodamą mažesne kaina negu tiekėjų palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos ar kitų nepriklausomų gamintojų parduodamos šilumos kainos. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, šilumos iš nepriklausomų šilumos gamintojų perka daugiau, negu pagamina pačios, dvi įmonės: AB „Kauno energija“ ir UAB Plungės šilumos tinklai. UAB Plungės šilumos tinklai kiek daugiau nei pusę patiekiamos į tinklą šilumos perka iš UAB „Plungės bioenergija“. AB „Kauno energija“ 87 procentus į tinklą patiekiamos šilumos perka iš UAB Kauno termofikacinės elektrinės. Valstybinio audito ataskaitoje auditoriai pastebi, kad iš nepriklausomo šilumos gamintojo pirktos šilumos ir karšto vandens ruošimo kainos nekontroliuojamos, todėl nežinoma, ar jos yra grindžiamos tiekėjo būtinomis sąnaudomis. Šilumos pirkimo kaina ir sąlygos yra nustatytos šalių sudarytoje sutartyje. Auditorių manymu, nepriklausomi šilumos gamintojai atlieka tokias pat funkcijas kaip ir kiti šilumos tiekėjai, tai yra jie taip pat gamina ir tiekia šilumą. Jiems reikalinga šilumos tiekėjo licencija. Šiuo atveju AB „Kauno energija“ turimais savo pajėgumais negalėtų konkuruoti su bendrove Kauno termofikacijos elektrine (toliau – Elektrinė) ir pagaminti reikiamą kiekį šilumos. AB „Kauno energija“ atsakingų darbuotojų teigimu, ši bendrovė neturi galimybių iš savo gamybos šaltinių aprūpinti visų savo vartotojų net karštu vandeniu ne šildymo sezonu. Tai rodo, kad Elektrinės tiekiamos šilumos kaina yra labai aktuali vartotojams ir jos pardavimų kainų nustatymas turėtų remtis tais pačiais principais kaip ir kitiems Lietuvos šilumos gamintojams ir ypač, kai pirkta šiluma sudaro daugiau kaip pusę tiekiamos šilumos. Atsižvelgdamas į tai, Komitetas siūlo svarstyti galimybę tobulinti teisės aktus ir numatyti, kad nepriklausomų šilumos gamintojų parduodamos šilumos kainai būtų taikomi bendri šilumos tiekimo įmonėms nustatyti kainų principai ir kontrolės mechanizmas.
2.9. Šilumos energijos gamyba yra viešąjį interesą atitinkanti paslauga ir jos organizavimas priskirtas savivaldybių taryboms, todėl šilumos kainų lygiui turi įtakos savivaldybių veikla organizuojant vartotojų aprūpinimą šia paslauga. Iš 60 savivaldybių 14 yra išnuomojusios šilumos tiekimo įmones privačioms bendrovėms, likusios organizuoja šilumos tiekimą per savivaldybių kontroliuojamas šilumos įmones.
2.10. Šiuo metu šalyje 14 savivaldybių yra išnuomojusios šilumos tiekimo įmones privačioms bendrovėms. Energijos taupymo centras yra išsinuomojęs 4 šilumos tiekimo įmones (Prienuose, Trakuose, Ukmergėje, Akmenėje), UAB „Litesko“ – 9 (Alytuje, Kelmėje, Vilkaviškyje, Palangoje, Biržuose, Druskininkuose, Marijampolėje, Telšiuose, Kazlų Rūdoje), UAB „Dalkia“ – Vilniuje. Savivaldybės su privačiomis bendrovėmis pasirašė šilumos ūkio nuomos, modernizavimo ir renovacijos arba koncesijos sutartis. Dauguma šių sutarčių pasirašytos 2000–2002 m., kai šilumos ūkio valdymas ir šilumos ūkio subjektų veikla bei jų santykiai su šilumos vartotojais nebuvo pakankamai reglamentuoti, t. y. iki Šilumos ūkio įstatymo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad teisinis reglamentavimas nuo sutarčių pasirašymo yra pasikeitęs, o nemažai savivaldybių, perdavusių šilumos tiekimo įmones, yra nepatenkintos nuomininkų veiksmais, Komitetas siūlo Vyriausybei kartu su savivaldybėmis svarstyti galimybę paskirti kompetentingą instituciją ir pavesti jai nustatyti, ar sutartys, kuriomis šilumos ūkio valdymas perduotas privačioms įmonėms, atitinka šilumos ūkį reglamentuojančius teisės aktus. Nustačius, kad yra neatitikimų, kurie turi įtakos šilumos tiekimo, kaip viešąjį interesą atitinkančios paslaugos, esmei ir dėl kurių šilumos vartotojai nukenčia, siūlytina savivaldybėms inicijuoti sutarčių pakeitimus, o jeigu nuomininkas nesutinka sutarčių pakeisti, kreiptis į teismą. Taip pat svarbu nustatyti, ar nuomos sutarčių sąlygos atitinka jų pasirašymo laikotarpiu galiojusius teisės aktus. Jeigu yra pažeidimų, savivaldybės turėtų inicijuoti sutarčių pakeitimus, o to nepadarius, turi būti kreipiamasi į teismą dėl teisės aktams prieštaraujančių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.
2.11. Valstybinio audito ataskaitoje pateikiama informacija, kad, išnagrinėjus Trakų rajono savivaldybės koncesijos sutartį, nustatyta, kad sutartis sudaryta nesilaikant kai kurių Koncesijos įstatymo reikalavimų. Komitetas siūlo Valstybės kontrolei turimą su šia sutartimi susijusią medžiagą, liudijančią, kad nekilnojamojo turto pardavimas neatitinka galiojančių teisės aktų, perduoti Generalinei prokuratūrai, kad būtų apgintas viešasis interesas.
2.12. Valstybinio audito ataskaitoje analizuojamos nuomos sutarčių sąlygos ir jų pakeitimai. Auditoriai teigia, kad sutartyse nėra nuostatų, užtikrinančių konkurenciją šilumos ūkyje, vartotojų poreikių tenkinimą mažiausiomis sąnaudomis. Šių sutarčių kai kurios sąlygos nustato šalims nelygiaverčius įsipareigojimus. Daugumoje nagrinėtų savivaldybių sudarytų šilumos ūkio nuomos sutarčių buvo daryti pakeitimai, kurie nenaudingi savivaldybėms, nes sutartys dažniausiai keičiamos ne savivaldybių, o privačių bendrovių naudai. Komiteto nuomone, Specialiųjų tyrimų tarnyba galėtų atkreipti dėmesį į tokių sutarčių sudarymo ir pakeitimo aplinkybes.
2.13. Valstybės kontrolė nustatė, kad pasirašytos šilumos tiekimo įmonių nuomos, renovacijos ir modernizavimo ar koncesijos sutartys nėra palankios savivaldybėms ir vartotojams. 2002-03-25 Valstybės kontrolė pateikė Šilumos tinklų nuomos teisinio ir ekonominio pagrįstumo tyrimo pažymą, kurioje, išanalizavusi šilumos tiekimo įmonių nuomos sutarčių projektus, nurodė galimas neigiamas šių sutarčių pasekmes. Į daugumą išsakytų pastabų savivaldybės nesureagavo. Ūkio ministerija Komitetui 2007-04-11 raštu Nr. (28.1-52)-3-2359 pateikė Ūkio ministerijos siųstų raštų Trakų rajono, Biržų rajono, Skuodo rajono, Radviliškio rajono, Druskininkų savivaldybių merams kopijas. Šiuose raštuose Ūkio ministerija pateikia nuomos ir koncesijos sutarčių vertinimą ir nurodo galimas grėsmes. Komiteto 2007 m. balandžio 11 d. posėdyje Ūkio ministerijos sekretorius Anicetas Ignotas nurodė, kad dauguma savivaldybių neatsižvelgė į esmines Ūkio ministerijos pastabas ir nepateikė galutinių sutarčių projektų pakartotiniam vertinimui. Atsižvelgdamas į tai, kad savivaldybėse trūksta specialistų, galinčių kompetentingai parengti sutartis ir stebėti jų įgyvendinimą, taip pat į tai, kad savivaldybės nebuvo linkusios atsižvelgti į rekomendacinio pobūdžio kompetentingų institucijų pastabas dėl sutarčių nuostatų, konstatuodamas, kad vartotojų aprūpinimas šiluma yra viešąjį interesą atitinkanti paslauga, Komitetas siūlo svarstyti galimybę teisės aktais reglamentuoti specialias šilumos tinklų valdymo perdavimo sutarčių derinimo ir pasirašymo procedūras. Siūlytina numatyti privalomas sutarties sąlygas ir saugiklius siekiant apginti didelės dalies visuomenės interesus. Taip pat siūlytina numatyti privalomą sutarčių nuostatų derinimą su kompetentinga institucija. Atsižvelgiant į tai, kad šilumos tiekimo įmonių valdymo perdavimo sutartys gali būti pratęsiamos šalių susitarimu, būtina gerinti šių sutarčių tobulinimo procedūrą, kad būtų užkirstas kelias sutartims, kuriose nustatytos savivaldybėms ir vartotojams nepalankios sąlygos, pratęsti.
2.14. Kai kurios savo šilumos tiekimo įmones išnuomojusios savivaldybės derinant ir nustatant šilumos kainas nedalyvauja. Nuomos sutartyse nebuvo numatyta sąlyga, kad nuomininkas, prieš derindamas kainas Komisijoje, jas suderins su savivaldybe. Dėl šios priežasties nustatant šilumos kainas savivaldybės yra apeinamos ir informuojamos tik apie jau patvirtintas kainas, t. y. apie jau įvykusį faktą. Pasinaudodami Akcinių bendrovių įstatyme numatyta galimybe informaciją pripažinti komercine paslaptimi, nuomininkai didžiąją dalį informacijos, susijusios su sąnaudomis ir kitais veiksniais, darančiais įtaką šilumos kainai, šios informacijos savivaldybei neteikia, todėl savivaldybės negali patikrinti, ar teisingai šilumos tiekėjas nustatė šilumos kainas. Pastebėtina tai, kad Seime yra įregistruotas Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XP-1658, kuris numato šilumos tiekimo įmonės pareigą prieš teikiant šilumos kainas ir susijusius rodiklius Komisijai iš pradžių suderinti jas su savivaldybe. Projektą po pateikimo apsvarstė pagrindinis, Ekonomikos, komitetas ir pateikė patobulintą įstatymo projekto variantą. Atsižvelgdamas į tai, kad prasideda naujas bazinių šilumos kainų nustatymo laikotarpis, Komitetas siūlo nedelsiant tęsti minėto įstatymo svarstymo ir priėmimo procedūrą Seime.
2.15. Vienas iš veiksnių, turėjusių įtakos šuoliškam šilumos kainų didėjimui kai kuriose savivaldybėse, yra savivaldybių, kurios valdo savo šilumos tiekimo įmones, delsimas patvirtinti Komisijos nustatytas šilumos kainas. Komisijos atstovai Komiteto posėdžių metu nurodė, kad savivaldybės daugeliu atvejų siekia išlaikyti kuo mažesnes šilumos kainas, tačiau neatsižvelgdamos į objektyvių sąlygų, tokių kaip kuro kainų drastiškas didėjimas, pasikeitimus ir operatyviai netvirtindamos perskaičiuotų šilumos kainų. Tai lemia, kad šilumos tiekimo įmonės patiria nuostolių, nes šilumos kaina nepadengia jos gamybos ir tiekimo sąnaudų. To padarinys – dar labiau didėjanti šilumos kaina. Šį faktą konstatuoja ir Valstybės kontrolė, kuri valstybinio audito ataskaitoje pateikia pavyzdžių, kai savivaldybės beveik metus nepatvirtina Komisijos nustatytų šilumos kainų. Atsižvelgdamas į tai, kad galiojančiuose teisės aktuose nėra numatyto laikotarpio, per kurį savivaldybė turėtų patvirtinti naujas kainas, Komitetas siūlo tobulinti šios srities reglamentavimą ir Šilumos ūkio įstatyme nustatyti laikotarpį, per kurį savivaldybės turi patvirtinti arba ginčyti Komisijos nustatytą šilumos kainą.
2.16. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma didžiųjų šilumos tiekimo įmonių gamtines dujas tiriamuoju laikotarpiu pirko iš UAB „Dujotekana“, kurios parduodamų gamtinių dujų antkainis nebuvo reguliuojamas, galima daryti prielaidą, kad šilumos kainos didėjimui įtakos turėjo tai, kad buvo delsiama priimti dujų tiekėjų antkainį reguliuojantį Gamtinių dujų įstatymą.
Komitetas, išnagrinėjęs ir įvertinęs gautą informaciją, daro išvadą, kad be kuro kainų augimo, lėmusio šilumos kainų didėjimą, šilumos kainai įtaką daro:
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimai, priimami vadovaujantis aiškiai neapibrėžtais kriterijais, sudarančiais sąlygas skirtingai vertinti tapačius duomenis;
šilumos tiekimo įmonių priimami sprendimai ir strateginiai planai;
savivaldybių priimami sprendimai šilumos ūkio valdymo srityje, kurie ne visada yra ekonomiškai pagrįsti ir naudingi vartotojams.
Komiteto nuomone, būtina organizuoti savivaldybių darbuotojų kompetencijos ugdymą energetikos planavimo srityje. Šiam tikslui reikėtų pasitelkti mokslininkus ir kitus šios srities specialistus.
3. Ar buvo kontroliuojama, ar valstybės ir savivaldybių institucijų bei šilumos tiekimo įmonių veikla šilumos ūkio srityje atitiko įstatymų reikalavimus.
1. Komitetas, rengdamas savo išvadą, ar buvo kontroliuojama, ar valstybės ir savivaldybių institucijų bei šilumos tiekimo įmonių veikla šilumos ūkio srityje atitiko įstatymų reikalavimus, vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucija (Žin., 1992, Nr. 33-1014), Seimo statutu, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu (Žin., 1998, Nr. 51-1392; 2004, Nr. 98-3626), Valstybės kontrolės 2007-04-27 raštu Nr. S-(20-1.9.1)-591 pateikta valstybinio audito ataskaita „Šilumos ir karšto vandens didėjimo pagrįstumas“, posėdžio metu išklausė anksčiau minėtų kviestų asmenų pateiktą informaciją.
2. Komitetas, išnagrinėjęs turimus dokumentus ir išklausęs posėdžiuose dalyvavusių asmenų paaiškinimus, pažymi:
2.1. Šilumos ūkio srityje kontrolę vykdo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Ūkio ministerija, Viešųjų pirkimų tarnyba, savivaldybės. Seimo Ekonomikos komitetas vykdo parlamentinę Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos kontrolę.
2.2. Parlamentinio tyrimo metu Komitetas atkreipė dėmesį į šilumos ūkio teisinio reglamentavimo trūkumus. Didžiausią įtaką šilumos kainų nustatymui turi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos parengta ir patvirtinta Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika. Komitetas, nagrinėdamas klausimą, ar nustatant šilumos ir karšto vandens kainas buvo laikomasi teisės aktų, analizavo Metodiką ir šiose išvadose pateikė nuomonę dėl jos tobulinimo. Komitetas padarė išvadą, kad galiojančios Metodikos nuostatos palieka daug galimybių Komisijai pasirinkti vertinimo kriterijus, o tai gali lemti neobjektyvius sprendimus. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatus Ūkio ministerijos teikimu tvirtina Vyriausybė. Energetikos įstatymo 17 straipsnio 7 dalis nustato, kad kalendoriniams metams pasibaigus Komisija per keturis mėnesius parengia metinę veiklos ataskaitą, paskelbia ją viešai ir pateikia Respublikos Prezidentui, Seimui bei Vyriausybei. Komitetas mano, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos veiklos šilumos sektoriuje kontrolė buvo nepakankama.
2.3. Vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalimi, savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalis numato: ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai. Vyriausybės atstovo įgaliojimai nustatyti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme.
Atsižvelgiant į Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitoje pateiktus pastebėjimus, kad Trakų rajono savivaldybės sudarytos koncesijos sutarties, kuria šilumos ūkio valdymas perduotas privačiai bendrovei, kai kurios nuostatos prieštarauja Koncesijų įstatymui, Komitetas mano, kad Vyriausybės atstovas nepakankamai prižiūrėjo, ar savivaldybė laikosi teisės aktų.
Komitetas daro išvadą, kad valstybės ir savivaldybių institucijų bei šilumos tiekimo įmonių veikla buvo kontroliuojama, tačiau ši kontrolė buvo nepakankama.
4. Kokių neatidėliotinų veiksmų privalo imtis valstybė, kad sumažėtų esamos su šilumos vartojimu susijusios gyventojų išlaidos ir šių išlaidų didėjimo mastas.
1. Komitetas, tirdamas, kokių neatidėliotinų veiksmų privalo imtis valstybė, kad sumažėtų esamos su šilumos vartojimu susijusios gyventojų išlaidos bei šių išlaidų didėjimo mastas, analizavo 2007 m. sausio 18 d. Seimo nutarimu Nr. X-1046 patvirtintą Nacionalinės energetikos strategiją (Žin., 2007, Nr. 11-430), 2007 m. sausio 18 d. Seimo nutarimą Nr. X-1047 „Dėl nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo“ (Žin., 2007, Nr. 11-431), 2004 m. sausio 21 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 60 patvirtintą Lietuvos būsto strategiją (Žin., 2004, Nr. 13-387), 2004 m. rugsėjo 23 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1213 patvirtintą Daugiabučių namų modernizavimo programą (Žin., 2004, Nr. 143-5323), susipažino su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, vartotojų teises ginančių organizacijų, Lietuvos energetikos instituto pateikta informacija, Valstybės kontrolės 2007-04-27 raštu Nr. S-(20-1.9.1)-591 pateikta valstybinio audito ataskaita „Šilumos ir karšto vandens didėjimo pagrįstumas“, posėdžio metu išklausė anksčiau minėtų kviestų asmenų pateiktą informaciją.
2. Komitetas, išnagrinėjęs turimus dokumentus ir išklausęs posėdžiuose dalyvavusių asmenų paaiškinimus, pažymi: 2.1. Atsižvelgiant į situaciją pasaulinėje naftos rinkoje ir šios kainos įtaką kitoms kuro rūšims, naudojamoms Lietuvoje
šilumos gamybai, galima prognozuoti, kad ateityje toliau kuro kainos didės. Todėl, siekiant sumažinti vartotojų išlaidas šilumai, valstybės prioritetu reikėtų laikyti šilumos gamybos ir vartojimo efektyvumo didinimą.
2.2. Siekiant maksimaliai skaidrių ir būtinomis sąnaudomis pagrįstų šilumos kainų, būtina artimiausiu metu peržiūrėti šilumos sektorių reglamentuojančius įstatymus ir jų įgyvendinamuosius teisės aktus. Siūlytina į teisės aktų tobulinimo procesą įtraukti nepriklausomus ekspertus. Atsižvelgiant į tai, kad šilumos tiekimas yra viešąjį interesą atitinkanti paslauga, kuri daro įtaką didelei visuomenės daliai, taip pat į tai, kad šilumos tiekimo įmonės veikia natūralios monopolijos sąlygomis, šio sektoriaus reglamentavimas turi būti aiškus ir skaidrus, privalo būti numatyti efektyvūs kontrolės mechanizmai.
2.3. Nekilnojamojo turto registro 2007 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvoje buvo 35949 daugiabučiai namai. Daugiabučių namų modernizavimo programoje numatoma iki 2020 m. renovuoti 70 procentų namų. Komitetas pagrįstai abejoja, ar programos tikslai bus pasiekti dėl nepakankamo finansavimo, administracinių pajėgumų trūkumo (programą vykdo Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra prie Aplinkos ministerijos), teisinio reglamentavimo trūkumų – namų modernizavimo programoje pagal galiojančius teisės aktus gali dalyvauti tik daugiabučių namų savininkų bendrijos (iš jų tik tos, kurios valdo ne daugiau kaip vieną namą). Komitetas mano, kad yra būtina nedelsiant tobulinti teisinį reglamentavimą, sudarant galimybes daugiabučių namų modernizavimo procese dalyvauti namams, valdomiems visomis formomis. Komitetas siūlo griežtai kontroliuoti Nacionalinės energetikos strategijoje iškeltų uždavinių, susijusių su centralizuoto šilumos tiekimo sektoriaus plėtra, įgyvendinimą. Komitetas konstatuoja, kad Būsto strategijoje ir Daugiabučių namų modernizavimo programoje numatyti tikslai ir uždaviniai dėl įvairių priežasčių įgyvendinami vangiai, todėl siūlo kompetentingoms institucijoms išanalizuoti priežastis, trukdančias efektyviai veikti, ir patvirtinti Būsto strategijos ir Daugiabučių namų modernizavimo programos kalendorinį įgyvendinimo priemonių planą ir numatyti tam reikalingus finansinius ir žmogiškuosius išteklius. Būtina užtikrinti efektyvią įgyvendinimo priemonių plano vykdymo kontrolę. Taip pat būtina užtikrinti, kad tikslinės lėšos, skirtos energetikos taupymo projektams, būtų naudojamos tik šiai paskirčiai.
2.4. Komitetui informaciją teikę specialistai pažymi, kad egzistuojanti socialinės paramos sunkiai besiverčiantiems asmenims sistema yra neefektyvi ir neskatina taupyti šilumos. Pažymėtina tai, kad daugiabučiuose namuose didelę gyventojų dalį sudaro socialiai pažeidžiami asmenys, kurių pajamos nėra didelės, todėl jie neturi galimybių dalyvauti namo atnaujinimo projektuose, nes nepajėgia padengti jiems tenkančių išlaidų dalies. Komitetas siūlo peržiūrėti esamą socialinės paramos sistemą ir tobulinti ją taip, kad socialinė parama skatintų jos gavėjus didinti energijos suvartojimo efektyvumą.
2.5. Valstybinio audito ataskaitoje auditoriai nurodo, kad kylant šilumos kainoms savivaldybių tarybos priima sprendimus kompensuoti gyventojams dalį išlaidų už tiekiamą šilumą. Auditorių nuomone, tai yra trumpalaikė socialinės paramos priemonė, tačiau ji neišsprendžia susidariusios problemos. Komitetas mano, kad kiekviena savivaldybė turi apsispręsti, koks paramos būdas būtų efektyviausias ir naudingiausias jos gyventojams. Siūloma apsvarstyti galimybę lėšas, dabar naudojamas kompensacijoms ir šilumos kainų mažinimui, skirti namų modernizavimo finansavimui ar kitoms ilgalaikio poveikio priemonėms, didinančioms energijos suvartojimo efektyvumą.
2.6. Vartotojų išlaidas karštam vandeniui leistų sumažinti tiksli suvartojamo karšto vandens apskaita. Tam būtina įgyvendinti Vyriausybės 1997 m. gruodžio 27 d. nutarimą Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ (Žin., 1998, Nr. 3-56). Tam būtina, kad vartotojai pasirašytų karšto vandens tiekimo sutartis su karšto vandens tiekėju, kuris savo ruožtu turėtų įrengti metrologiškai patikrintus karšto vandens apskaitos prietaisus butuose, o vartotojai atsiskaitytų pagal šių prietaisų rodmenis. Komitetas siūlo pavesti savivaldybėms kontroliuoti, kad karšto vandens tiekimo sutartys būtų pasirašytos, informuoti gyventojus apie tokių sutarčių naudą. Parlamentinio tyrimo metu Komitetui buvo pateikta informacija, kad vartotojai už karštą vandenį moka daug todėl, kad tik dalis gyventojų sunaudojamo karšto vandens yra deklaruojama ir apmokama. Tokiu atveju šilumos, sunaudotos šaltam vandeniui pašildyti, skirtumas tarp deklaruoto kiekio ir kiekio namo įvade, paskirstomas visiems namo vartotojams ir pripažįstama, kad tai yra šilumos sąnaudos karšto vandens temperatūrai palaikyti. Atsižvelgdamas į tai, Komitetas siūlo ieškoti būdų, kaip būtų galima efektyviai kontroliuoti karšto vandens suvartojimo deklaravimą, kad sąžiningi vartotojai nebūtų baudžiami už nesąžiningų gyventojų padaromus nuostolius.
2.7. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, šilumos perdavimo nuostoliai per pastaruosius 10 metų sumažėjo nuo 32,3 procento iki 17,5 procento. Tai sumažino šilumos perdavimo sąnaudas beveik 200 mln. Lt. Lietuvos energetikos instituto nuomone, įmanoma šilumos perdavimo nuostolius sumažinti iki 11 procentų. Tam reikia papildomų investicijų šilumos trasoms atnaujinti. Komiteto nuomone, siekiant sumažinti vartotojų išlaidas šilumai, būtina didinti tiek šilumos gamybos, tiek perdavimo, tiek vartojimo efektyvumą. Todėl siūloma svarstyti galimybę šilumos tinklų atnaujinimui maksimaliai pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų teikiama parama.
2.8. Valstybės kontrolės auditoriai kaip vieną iš būdų, galinčių mažinti šilumos kainas ir vartotojų išlaidas šilumai, nurodo biokuro naudojimą. Ataskaitoje pateikiama esama kuro struktūra, kurioje 82 procentus sudaro gamtinės dujos, 11 procentų – biokuras, 5 procentus – mazutas, 2 procentus – kitas kuras (krosnių kuras, skalūnų alyva ir kt.). Siekiant didesnio energetinio nepriklausomumo nuo vienintelio gamtinių dujų tiekėjo ir atsižvelgiant į Lietuvoje esančius biokuro rezervus, siūlytina svarstyti galimybę palaipsniui keisti kuro, naudojamo šilumai gaminti, struktūrą. Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad norint pereiti prie kitos kuro rūšies reikia investuoti į katilų atnaujinimą ar keitimą, todėl gali didėti nusidėvėjimo sąnaudos, o tai didintų šilumos kainą. Atsižvelgdamas į tai, Komitetas siūlo pasitelkti specialistus ir įvertinti savivaldybių galimybes apsirūpinti alternatyviomis kuro rūšimis, apskaičiuoti reikalingų investicijų kiekį ir parinkti ekonomiškai naudingiausią sprendimą konkrečiai savivaldybei.
2.9. Valstybės kontrolės duomenimis, Lietuvoje 2006 m. kogeneracijos energija (energija, pagaminta šilumos ir elektros energijos gamybos bendrame technologiniame cikle) buvo naudojama 34 elektrinėse, iš jų 18 elektrinių priklauso šilumos tiekimo įmonėms. Tačiau esami kogeneracijos pajėgumai nėra išnaudojami optimaliai dėl 2006 m. liepos 13 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 4-279 „Dėl elektrinių, iš kurių būtina supirkti elektros energiją, sąrašo ir elektros energijos supirkimo apimties ir masto 2007 metais bei prognozės nustatymo“ (Žin., 2006, Nr. 80-3166) patvirtintų elektros energijos, pagamintos bendros šilumos ir elektros energijos gamybos įrenginiuose, privalomo supirkimo kvotų. 2007 m. balandžio 11 d. Komiteto posėdžio metu UAB „Vilniaus energija“ viceprezidentas Linas Samuolis teigė, kad kogeneracijos elektrinių gaminama elektros energija dėl savo didesnės kainos negali konkuruoti su atominės elektrinės gaminama energija, todėl nėra gaminama daugiau, nei ūkio ministro patvirtinti privalomo supirkimo mastai (kvotos). Tai reiškia, kad nėra pagaminamas ir susijęs kiekis šilumos energijos. Šilumos kainos yra mažiausios tada, kai iš termofikacinių elektrinių yra superkama visa kartu su šiluma pagaminta elektros energija. Valstybės kontrolė taip pat pažymi: kai iš kogeneracijos elektrinių nesuperkamas reikalingas elektros energijos kiekis, jų naudoti vietoj katilinių yra neekonomiška, nes kogeneracijos elektrinių garo katilų efektyvumas yra mažesnis nei katilinių vandens šildymo katilų. Auditoriai taip pat pažymi, kad didinant pagamintos termofikacinėse elektrinėse elektros energijos supirkimo kvotas mažėja ir elektros energijos, ir šilumos savikaina. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendri šilumos ir elektros energijos gamintojai teisingai nustatyti šilumos kainas gali tik vadovaudamiesi metodika, kuria remiantis būtų galima paskirstyti kogeneracijos būdu pagamintos elektros energijos ir šilumos gamybos sąnaudas arba gautiną kogeneracijos naudą. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija tokios metodikos nėra patvirtinusi, todėl termofikacinės elektrinės sąnaudas paskirsto savo nuožiūra. Tai didina kryžminio subsidijavimo riziką. Pastebėtina tai, kad turimas, bet ne visu pajėgumu išnaudojamas turtas didina tiek kogeneracijos elektrinėse gaminamos elektros, tiek šilumos kainą. Todėl Komitetas siūlo svarstyti būdus, kaip būtų galima išnaudoti visus esamus kogeneracijos jėgainių pajėgumus, ir svarstyti galimybę privalomai supirkti visą kogeneracijos jėgainėse pagaminamą elektros energiją.
2.10. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, šilumos kainos yra vienanarės arba dvinarės. Šilumos vartotojas gali pasirinkti mokėti vienanarę ar dvinarę kainą. Tačiau, kaip valstybinio audito ataskaitoje pažymi Valstybės kontrolė, šilumos tiekėjai taiko tik vienanares kainas dėl negatyvaus vartotojų požiūrio į dvinarių kainų taikymą. Nors dvinarių kainų taikymas greitai nesumažina vartotojų išlaidų už šilumą, tačiau mokėjimai pasiskirsto tolygiau per šildymo ir nešildymo sezonus. Todėl vasarą vartotojas mokėtų daugiau nei pasirinkęs vienanarės kainos metodą, o žiemą mokėtų mažiau. Dėl gyventojų išlaidų už šilumą didelių svyravimų valstybė ir savivaldybės turi kompensuoti šildymo išlaidas ir tiems gyventojams, kurie galėtų jas apmokėti, jei jos mažiau priklausytų nuo sezoniškumo. Tai mažina valstybės ir savivaldybių išteklius, kurie galėtų būti skirti šilumos ūkiui sutvarkyti ar būsto modernizavimo programai įgyvendinti. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, 2006 m. mažas pajamas gaunančioms šeimoms buvo išmokėta 21,7 mln. Lt kompensacijų. Tačiau dvinarės kainos turi trūkumų:
nepakankamai skatina gyventojus diegti šilumos taupymo technines priemones (pvz., apšiltinti butus), nes tai iš karto nemažina tarifų pastoviosios dalies;
nepakankamai skatina šilumos tiekėjus tobulinti savo technologiją ir infrastruktūrą, nes gyventojai vis tiek apmoka tiekėjų visas pastoviąsias sąnaudas, iš jų ir tas sąnaudas, kurias šilumos tiekėjai galėtų sumažinti, jei sutvarkytų savo ūkį pagal ES reikalavimus (pvz., šilumos nuostolių sumažinimas vamzdynuose).
Valstybiniai auditoriai pažymi, kad dalis vartotojų nepasirenka dvinarių kainų ne tik dėl informacijos trūkumo, bet ir todėl, kad dvinarės kainos mažina socialinę paramą ir yra nenaudingos ją gaunantiems asmenims. Komitetas siūlo svarstyti galimybę keisti socialinės paramos skyrimo principus, kad gyventojai būtų skatinami taupyti energiją ir suderinti savo ir šilumos tiekimo įmonių finansinius srautus taikant dvinarę kainą. Taip pat būtina kuo plačiau informuoti visuomenę apie dvinarių šilumos kainų sudarymo principus ir naudą.
2.11. Komitetas pastebi, kad dažnai didelį šilumos energijos suvartojimą ir dideles išlaidas už šilumą lemia tai, kad vartotojams trūksta informacijos apie galimybes didinti šilumos vartojimo efektyvumą ir mažinti išlaidas šilumai. Todėl siūlytina svarstyti, kaip specialistų turimą informaciją, susijusią su vartotojų išlaidų šilumai mažinimu, patraukliai ir suprantamai pateikti šilumos vartotojams. Atsižvelgiant į tai, kad visuomeninės vartotojų organizacijos vykdo valstybės ir savivaldybių institucijų, priimančių įtaką šilumos vartotojams darančius sprendimus, veiklos kontrolę, Komitetas siūlo ieškoti būdų tokioms iniciatyvoms skatinti ir remti ir taip padėti užtikrinti šilumos kainų skaidrumą.
Komitetas daro išvadą, kad, siekiant sumažinti vartotojų išlaidas šilumai ir karštam vandeniui, valstybėje būtini sisteminiai sprendimai, skatinantys didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą.
Būtina nedelsiant tobulinti šilumos tiekimą reglamentuojančius teisės aktus, pradedant nuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos funkcijų atskyrimo. Šilumos ir karšto vandens kainos nustatymas turi būti aiškus ir skaidrus, teisės aktuose turi būti tiksliai nurodyti kainai įtaką darantys veiksniai ir jų vertinimo metodai, apribota Komisijos diskrecija.
Taip pat būtina įvertinti ir optimaliai panaudoti turimus energetinius išteklius, o naujovių taikymas ir skatinimas turi būti ekonomiškai pagrįstas ir kontroliuojamas.
______________