LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
R E Z O L I U C I J A
DĖL SOVIETINĖS OKUPACIJOS LIETUVOJE 65-ŲJŲ METINIŲ IR PIRMOJO MASINIO LIETUVOS GYVENTOJŲ TRĖMIMO SUKAKČIŲ MINĖJIMO
2005 m. birželio 30 d.
Vilnius
minėdamas sovietinės okupacijos, įvykdytos 1940 m. birželio 15 dieną, 65-erių metų sukaktį ir pirmojo masinio Lietuvos nekaltų civilių gyventojų trėmimo į Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas 1941 m. birželio 14 dieną 64-erių metų sukaktį;
gedėdamas nežmoniško sovietinio teroro aukų;
reikšdamas nuoširdžią pagarbą visiems, kurie kovojo su tironija, ypač jos aukoms;
suvokdamas, kokias didžiules kančias iškentėjo tremtyje ir gulaguose, o vėliau, grįžę į Tėvynę, pažeminimus ir socialinį neteisingumą iš okupacinės sovietinės valdžios patyrė buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai;
reikšdamas didelį susirūpinimą ir nepritarimą tam, kad Rusijos Federacijos oficialūs pareigūnai bando teisinti ar net apskritai neigti sovietinę okupaciją, pripažintą Sutartyje tarp Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos ir Lietuvos Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, pasirašytoje 1991 m. liepos 29 d. Maskvoje ir įsigaliojusioje 1992 m. gegužės 4 d.;
sveikindamas Europos Parlamento, Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijas, smerkiančias fašizmą ir komunizmą bei Baltijos valstybių okupaciją;
tikėdamasis, kad į minėtas rezoliucijas atsižvelgs tiek demokratinės valstybės palaikydamos santykius su Rusijos Federacija, tiek ir pati Rusijos Federacija įvertindama sovietinės okupacijos pasekmes ir padarytą žalą, atsižvelgiant į 2000 m. birželio 13 d. priimtą Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“;
pripažindamas, kad ir dabar, praėjus penkiolikai Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimo metų, dalis buvusių tremtinių ir politinių kalinių jaučiasi socialiai neapsaugoti, yra tokių, kuriems iki šiol negrąžintas okupacinės valdžios atimtas nekilnojamasis turtas;
patvirtindamas ryžtą atsižvelgiant į valstybės galimybes priimti reikiamus įstatymus, kad buvusių tremtinių ir politinių kalinių socialinė apsauga būtų pagerinta, o kolaborantai, prisidėję tremiant civilius gyventojus ir žudę Laisvės kovotojus – partizanus, būtų nustatyti ir perduoti teismui;
pabrėždamas kraupaus istorinio atminimo išsaugojimo ir pagerbimo svarbą, nes neigiant istorinę tiesą ir nekaltų aukų atminimą susitaikyti neįmanoma,
kviečia Rusijos Federaciją bent jau praėjus 65-eriems metams nuo okupacijos išslaptinti Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto ir kitų rezistencijos kovotojų bei Nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėjų palaidojimo vietas ir jų palaikus perduoti Lietuvai;
tikisi, kad Rusijos Federacija grąžins iš Lietuvos išvežtus KGB ir kitus archyvus bei kultūros vertybes, bendradarbiaus teikiant teisinę informaciją baudžiamosiose okupacinio laikotarpio bylose;
siūlo Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai iki 2009 metų, t. y. iki Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio, Vilniuje, Lukiškių aikštėje, pastatyti paminklą Lietuvos kovotojams už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, o buvusių KGB pastatų komplekse įrengti Tautos kovų dėl laisvės ir patirtų netekčių memorialą.