KONVENCIJA DĖL ASMENŲ BE PILIETYBĖS STATUSO
Priimta 1954 m. rugsėjo 28 d. įgaliotųjų atstovų Konferencijos, sušauktos pagal Ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos 1954 m. balandžio 26 d. 526 A(XVII) rezoliucija
PREAMBULĖ
Aukštosios Susitariančiosios Šalys,
atsižvelgdamos į tai, kad Jungtinių Tautų Organizacijos įstatai ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, priimta Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d., nustatė principą, pagal kurį visi žmonės be jokios diskriminacijos turi naudotis pagrindinėmis teisėmis ir laisvėmis,
atsižvelgdamos į tai, kad Jungtinių Tautų Organizacija ne kartą rodė didelį susirūpinimą asmenimis be pilietybės ir dėjo pastangas užtikrinti, kad jie galėtų kuo plačiau naudotis šiomis pagrindinėmis teisėmis ir laisvėmis,
atsižvelgdamos į tai, kad 1951 m. liepos 28 d. Konvencija dėl pabėgėlių statuso yra taikoma tik tiems asmenims be pilietybės, kurie yra pabėgėliai, ir kad yra daug asmenų be pilietybės, kuriems ši Konvencija netaikoma,
atsižvelgdamos į tai, kad pageidautina sureguliuoti ir pagerinti asmenų be pilietybės padėtį tarptautiniu susitarimu,
susitarė:
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 straipsnis – Sąvokos „asmuo be pilietybės“ apibrėžimas
1. Šioje Konvencijoje sąvoka „asmuo be pilietybės“ reiškia asmenį, kurio jokia valstybė pagal savo galiojančius įstatymus nelaiko piliečiu.
2. Ši Konvencija netaikoma:
i) asmenims, kurie šiuo metu naudojasi apsauga ar parama kitų Jungtinių Tautų Organizacijos organų ar įstaigų, išskyrus Jungtinių Tautų Organizacijos Pabėgėlių reikalų vyriausiąjį komisarą; ji netaikoma tol, kol jie naudojasi ta apsauga ar parama;
ii) asmenims, kurių teises ir pareigas, susijusias su tos šalies pilietybe, pripažįsta Šalies, kurioje jie gyvena, kompetentingosios institucijos;
a) yra padarę nusikaltimą taikai, karinį nusikaltimą ar nusikaltimą žmonijai, kaip apibrėžta tarptautiniuose dokumentuose, sudarytuose nuostatoms dėl tokių nusikaltimų įteisinti;
b) yra padarę sunkų nepolitinio pobūdžio nusikaltimą kitoje šalyje, nei ta, kurioje gyvena, prieš juos įsileidžiant į tą šalį;
2 straipsnis – Bendri įsipareigojimai
3 straipsnis – Nediskriminavimas
4 straipsnis – Religija
5 straipsnis – Teisės, suteikiamos nepriklausomai nuo šios Konvencijos
6 straipsnis – Sąvoka „tomis pačiomis aplinkybėmis“
Šioje Konvencijoje sąvoka „tomis pačiomis aplinkybėmis“ reiškia, kad asmuo be pilietybės turi įvykdyti visus reikalavimus (įskaitant reikalavimus dėl laikino buvimo ar gyvenimo šalyje trukmės ir sąlygų), kuriuos konkretus asmuo turėtų įvykdyti, kad galėtų naudotis atitinkama teise, jei jis nebūtų asmuo be pilietybės, išskyrus reikalavimus, kurių dėl jų pobūdžio asmuo be pilietybės negali įvykdyti.
7 straipsnis – Išimtys taikant abipusiškumo principą
1. Susitariančioji Valstybė asmenims be pilietybės suteikia tokį statusą, kokiu apskritai naudojasi užsieniečiai, išskyrus tuos atvejus, kai ši Konvencija numato palankesnes nuostatas.
2. Asmenys be pilietybės, išgyvenę trejus metus Susitariančiosios Valstybės teritorijoje, atleidžiami nuo įstatymo nustatyto abipusiškumo principo reikalavimų.
3. Kiekviena Susitariančioji Valstybė ir toliau suteikia asmenims be pilietybės teises ir privilegijas, į kurias jie be jokių abipusių įsipareigojimų turėjo teisę šios Konvencijos įsigaliojimo toje valstybėje dieną.
4. Susitariančiosios Valstybės palankiai vertina galimybę be jokių abipusių įsipareigojimų asmenims be pilietybės suteikti teises ir privilegijas, be tų, į kurias jie turi teisę pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalį, ir į galimybę netaikyti abipusių įsipareigojimų tiems asmenims be pilietybės, kurie neatitinka 2 ir 3 dalyse numatytų sąlygų.
8 straipsnis – Išimtinių priemonių taikymo išimtys
Išimtinių priemonių, kurių gali būti imamasi prieš esamus ar buvusius užsienio valstybės piliečius, jų turtą ar interesus, Susitariančiosios Valstybės netaiko asmenims be pilietybės remdamosi vien tuo, kad anksčiau jie turėjo atitinkamos užsienio valstybės pilietybę. Susitariančiosios Valstybės, kurių įstatymai neleidžia taikyti šiame straipsnyje numatyto bendro principo, tam tikrais atvejais tokiems asmenims be pilietybės daro išimtis.
9 straipsnis – Laikinosios priemonės
Nė viena šios Konvencijos nuostata nevaržo Susitariančiosios Valstybės teisės karo atveju ar susiklosčius kitoms ypatingoms aplinkybėms imtis laikinų priemonių, kurias ji laiko būtinomis valstybės saugumui užtikrinti, konkretaus asmens atžvilgiu jai dar nenustačius, kad tas asmuo iš tikrųjų yra asmuo be pilietybės ir kad toliau taikyti jam tokias priemones yra būtina valstybės saugumo interesais.
10 straipsnis – Be pertraukos pragyventas laikotarpis
1. Jei Antrojo pasaulinio karo metu asmuo be pilietybės buvo prievarta perkeltas ir išsiųstas į vienos iš Susitariančiųjų Valstybių teritoriją ir tenai gyvena, tai tokio prievartinio laikino buvimo laikotarpis laikomas teisėto gyvenimo toje teritorijoje laikotarpiu.
2. Jei Antrojo pasaulinio karo metu asmuo be pilietybės buvo prievarta perkeltas iš kurios nors Susitariančiosios Valstybės teritorijos ir iki šios Konvencijos įsigaliojimo dienos grįžo į ją nuolatos gyventi, tai gyvenimo laikotarpis prieš perkėlimą prievarta ir po jo laikomas vienu nepertraukiamu laikotarpiu visais atvejais, kai reikalaujama tam tikro laikotarpio, pragyvento be pertraukos.
11 straipsnis – Jūreiviai be pilietybės
Jei pilietybės neturi asmenys, nuolatos tarnaujantys laivo, plaukiojančio su vienos iš Susitariančiųjų Valstybių vėliava, įguloje, ta valstybė palankiai vertina galimybę apgyvendinti šiuos asmenis savo teritorijoje ir išduoti jiems kelionės dokumentus arba suteikti teisę laikinai įvažiuoti į jos teritoriją, visų pirma siekdama sudaryti palankias sąlygas jiems apsigyventi kitoje šalyje.
II SKYRIUS
TEISINIS STATUSAS
12 straipsnis – Asmens statusas
1. Asmens be pilietybės statusą nustato šalies, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, įstatymai arba, jeigu jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, įstatymai tos šalies, kurioje jis gyvena.
2. Asmens be pilietybės anksčiau įgytas teises, priklausančias nuo jo statuso, ir teises, susijusias su santuoka, Susitariančioji Valstybė, atlikdama reikiamus jos įstatymų nustatytus formalumus, pripažįsta su sąlyga, kad tos teisės yra tokios, kurias pripažintų tos valstybės įstatymai, jei jis nebūtų asmuo be pilietybės.
13 straipsnis – Kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas
Kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui įsigyti ir kitoms su juo susijusioms teisėms įgyvendinti, taip pat kilnojamojo ir nekilnojamojo turto nuomos ir kitoms sutartims sudaryti Susitariančiosios Valstybės asmeniui be pilietybės nustato kuo palankesnį režimą ir kiekvienu atveju ne mažiau palankų nei režimas, tomis pačiomis aplinkybėmis paprastai nustatomas užsieniečiams.
14 straipsnis – Autorinės ir pramoninės nuosavybės teisės
Asmens be pilietybės pramoninės nuosavybės, tokios kaip išradimai, brėžiniai ar modeliai, prekės ženklai, firmų vardai, teisėms ir teisėms į literatūros, meno ir mokslo kūrinius toje šalyje, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, suteikiama tokia pati apsauga, kokia suteikiama tos Šalies piliečiams. Kurios nors kitos Susitariančiosios Valstybės teritorijoje jam suteikiama tokia pati apsauga, kokia toje teritorijoje, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, suteikiama tos šalies piliečiams.
15 straipsnis – Asociacijų teisė
Nepolitinėms bei ne pelno asociacijoms ir profesinėms sąjungoms steigti ir būti jų nariais Susitariančiosios Valstybės teisėtai jų teritorijoje gyvenantiems asmenims be pilietybės nustato kuo palankesnį režimą ir kiekvienu atveju ne mažiau palankų nei režimas, kuris paprastai nustatomas užsieniečiams tomis pačiomis aplinkybėmis.
16 straipsnis – Teisė kreiptis į teismą
1. Visų Susitariančiųjų Valstybių teritorijoje kiekvienas asmuo be pilietybės turi teisę laisvai kreiptis į teismą.
2. Kiekvienam asmeniui be pilietybės Susitariančiojoje Valstybėje, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, kreipimosi į teismą teisei, įskaitant teisinę pagalbą ir atleidimą nuo teismo išlaidų padengimo, įgyvendinti nustatomas toks pat režimas, kaip ir piliečiams.
III SKYRIUS
MOKAMAS DARBAS
17 straipsnis – Samdomasis darbas
1. Teisei dirbti samdomą darbą įgyvendinti Susitariančiosios Valstybės nustato teisėtai jų teritorijoje gyvenantiems asmenims be pilietybės kuo palankesnį režimą ir kiekvienu atveju ne mažiau palankų nei režimas, kuris paprastai nustatomas užsieniečiams tomis pačiomis aplinkybėmis.
18 straipsnis – Savarankiškas darbas
Teisei savarankiškai verstis žemės ūkiu, pramone, amatais ir prekyba bei kurti prekybos ir pramonės bendroves įgyvendinti Susitariančiosios Valstybės teisėtai jų teritorijoje gyvenantiems asmenims be pilietybės nustato kuo palankesnį režimą ir kiekvienu atveju ne mažiau palankų nei režimas, kuris paprastai nustatomas užsieniečiams tomis pačiomis aplinkybėmis.
19 straipsnis – Laisvosios profesijos
Kiekviena Susitariančioji Valstybė teisėtai jos teritorijoje gyvenantiems asmenims be pilietybės, turintiems tos valstybės kompetentingųjų institucijų pripažintus diplomus ir norintiems verstis laisvąja profesija, nustato kuo palankesnį režimą ir kiekvienu atveju ne mažiau palankų nei režimas, kuris paprastai nustatomas užsieniečiams tomis pačiomis aplinkybėmis.
IV SKYRIUS
SOCIALINIS APRŪPINIMAS
20 straipsnis – Normavimas
21 straipsnis – Gyvenamasis plotas
Atsižvelgdamos į tai, kokiu mastu gyvenamojo ploto klausimus reglamentuoja įstatymai ar kiti teisės aktai arba kontroliuoja valstybinė valdžia, Susitariančiosios Valstybės teisėtai jų teritorijoje gyvenantiems asmenims be pilietybės nustato kuo palankesnį režimą ir kiekvienu atveju ne mažiau palankų nei režimas, kuris paprastai nustatomas užsieniečiams tomis pačiomis aplinkybėmis.
22 straipsnis – Išsimokslinimas
1. Pradžios mokslui įgyti Susitariančiosios Valstybės asmenims be pilietybės nustato tokį patį režimą, kaip ir piliečiams.
2. Mokslui, kitam nei pradžios mokslas, įgyti, ypač galimybei mokytis, pripažinti užsienio mokyklų atestatus, diplomus ir laipsnius, būti atleistiems nuo mokesčių už mokslą ir rinkliavų, gauti stipendijas, Susitariančiosios Valstybės asmenims be pilietybės nustato kuo palankesnį režimą ir kiekvienu atveju ne mažiau palankų nei režimas, kuris paprastai nustatomas užsieniečiams tomis pačiomis aplinkybėmis.
23 straipsnis – Vyriausybės parama
24 straipsnis – Darbo įstatymai ir socialinė apsauga
1. Susitariančiosios Valstybės jų teritorijoje teisėtai gyvenantiems asmenims be pilietybės toliau išvardytais klausimais nustato tokį patį režimą, kaip ir piliečiams:
a) atlyginimo už darbą, įskaitant pašalpas šeimai, jei tos pašalpos sudaro atlyginimo už darbą dalį, darbo dienos trukmės, viršvalandžių, mokamų atostogų, namudinio darbo ribojimo, minimalaus amžiaus dirbti samdomąjį darbą, mokymosi laiko ir profesinio rengimo, moterų ir paauglių darbo ir naudojimosi kolektyvinių sutarčių privalumais, kaip šiuos klausimus reglamentuoja įstatymai ar kiti teisės aktai arba kontroliuoja administracinė valdžia;
b) socialinės apsaugos (teisinės nuostatos dėl samdomojo darbo, nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, motinystės, ligos, invalidumo, senatvės, mirties, nedarbo, šeiminių pareigų ir kitokių draudžiamųjų įvykių, kuriuos pagal nacionalinius įstatymus ar kitus teisės aktus numato socialinės apsaugos sistema), su šiais apribojimais:
2. Tai, kad asmuo, turintis teisę gauti kompensaciją asmens be pilietybės mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos atveju, gyvena ne Susitariančiosios Valstybės teritorijoje, nedaro jokios įtakos šios teisės įgyvendinimui.
3. Susitariančiosios Valstybės pagal susitarimus dėl įgytų ir įgyjamų teisių socialinės apsaugos srityje, kurie yra arba bus tarp jų sudaryti, suteikia asmenims be pilietybės išmokas laikydamosi tik tų sąlygų, kurios keliamos minėtus susitarimus pasirašiusių valstybių piliečiams.
V SKYRIUS
ADMINISTRACINĖS PRIEMONĖS
25 straipsnis – Administracinė pagalba
1. Kai asmenims be pilietybės, kad galėtų naudotis kokia nors teise, reikia užsienio valstybės, į kurią jie negali kreiptis, valdžios institucijų pagalbos, Susitariančiosios Valstybės, kurių teritorijoje jie gyvena, imasi priemonių, kad tokią pagalbą jiems suteiktų jų pačių valdžios institucijos.
2. Šio straipsnio 1 dalyje minėtos valdžios institucijos aprūpina asmenis be pilietybės arba pasirūpina, kad jie būtų aprūpinti dokumentais ar pažymėjimais, kuriuos paprastai užsieniečiams išduoda valstybių, kurių piliečiai jie yra, nacionalinės valdžios institucijos ar kurie išduodami toms institucijoms tarpininkaujant.
3. Tokia tvarka išduoti dokumentai ar pažymėjimai atstoja oficialius dokumentus, kuriuos išduoda užsieniečiams jų nacionalinės valdžios institucijos arba toms institucijoms tarpininkaujant, ir laikomi galiojančiais, kol neįrodyta, kad jie negalioja.
4. Išskyrus ypatingas lengvatas, kurios gali būti suteikiamos neturtingiems asmenims, už šiame straipsnyje nurodytas paslaugas gali būti imamas mokestis, tačiau jis neturi būti didelis ir turi atitikti tą, kuris už panašias paslaugas imamas iš piliečių.
26 straipsnis – Judėjimo laisvė
27 straipsnis – Asmens pažymėjimas
28 straipsnis – Kelionės dokumentai
Susitariančiosios Valstybės asmenims be pilietybės, teisėtai gyvenantiems jų teritorijoje, išduoda kelionės dokumentus, suteikiančius teisę išvykti už jų teritorijos ribų, jei tam netrukdo svarbios valstybės saugumo ar viešosios tvarkos priežastys; tokiems dokumentams taikomos šios Konvencijos priedėlio nuostatos. Susitariančiosios Valstybės gali išduoti tokį kelionės dokumentą bet kuriam kitam asmeniui be pilietybės, gyvenančiam jų teritorijoje; jos palankiai žiūri į kelionės dokumentų išdavimą jų teritorijoje gyvenantiems asmenims be pilietybės ir negalintiems gauti kelionės dokumentų iš šalies, kurios teisėti gyventojai jie yra.
29 straipsnis – Mokesčiai
1. Susitariančiosios Valstybės iš asmenų be pilietybės neima jokių muitų, rinkliavų ar mokesčių, kitokių arba didesnių negu tie, kurie tomis pačiomis sąlygomis imami ar gali būti imami iš jų piliečių.
30 straipsnis – Turto išvežimas
1. Susitariančioji Valstybė, vadovaudamasi savo įstatymais ir kitais teisės aktais, leidžia asmenims be pilietybės išsivežti turtą, atsivežtą į jos teritoriją, į kitą šalį, kuri įsileidžia juos apsigyventi.
31 straipsnis – Išsiuntimas
1. Susitariančiosios Valstybės neišsiunčia teisėtai jų teritorijoje gyvenančių asmenų be pilietybės, išskyrus tuos atvejus, kai to reikia valstybės saugumui ar viešajai tvarkai palaikyti.
2. Tokie asmenys be pilietybės išsiunčiami tik teismo sprendimu. Išskyrus atvejus, kai to negalima padaryti dėl svarbių valstybės saugumo priežasčių, asmenims be pilietybės suteikiama teisė pateikti juos pateisinančius įrodymus ir pasiskųsti kompetentingosioms institucijoms arba asmenims, specialiai paskirtiems atitinkamų institucijų, taip pat teisė turėti savo atstovus.
VI SKYRIUS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
33 straipsnis – Supažindinimas su nacionaliniais įstatymais
34 straipsnis – Ginčų sprendimas
35 straipsnis – Pasirašymas, ratifikavimas ir prisijungimas
1. Šią Konvenciją galima pasirašyti Jungtinių Tautų Organizacijos būtinėje iki 1955 m. gruodžio 31 d.
2. Šią Konvenciją gali pasirašyti:
b) visos kitos valstybės, pakviestos dalyvauti Jungtinių Tautų Organizacijos konferencijoje dėl asmenų be pilietybės statuso; ir
3. Ši Konvencija yra ratifikuojama ir ratifikavimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui.
36 straipsnis – Konvencijos taikymas teritorijoms
1. Kiekviena Valstybė pasirašymo, ratifikavimo ar prisijungimo metu gali pareikšti, kad ši Konvencija taikoma visoms arba kai kurioms teritorijoms, už kurių tarptautinius santykius ji atsako. Toks pareiškimas įsigalioja šios Konvencijos įsigaliojimo toje valstybėje dieną.
2. Vėliau apie tokį šios Konvencijos galiojimą pranešama Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui ir tai įsigalioja devyniasdešimtą dieną po to, kai Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinis Sekretorius gauna pranešimą, arba šios Konvencijos įsigaliojimo toje valstybėje dieną, atsižvelgiant į tai, kuri iš šių datų yra vėlesnė.
37 straipsnis – Federacinės valstybės
Federacinėms arba neunitarinėms valstybėms taikomos tokios nuostatos:
a) tuose šios Konvencijos straipsniuose, kurie patenka į federalinės įstatymų leidžiamosios valdžios jurisdikciją, federalinės vyriausybės įsipareigojimai atitinka įsipareigojimus šios Konvencijos Šalių, kurios nėra federacinės valstybės;
b) apie tuos šios Konvencijos straipsnius, kurie patenka į federaciją įeinančių valstijų, provincijų ar kantonų, pagal federacijos konstitucinę sistemą neprivalančių imtis teisinių priemonių, jurisdikciją, federalinė vyriausybė, pasitaikius pirmai progai, praneša atitinkamiems valstijų, provincijų ar kantonų valdžios institucijoms ir išreiškia savo pritarimą jiems;
c) federacinė valstybė, šios Konvencijos Šalis, kurios nors kitos Susitariančiosios Valstybės reikalavimu, perduotu per Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinį Sekretorių, praneša apie federacijos ir atskirų jos dalių įstatymus ir praktiką dėl kokios nors konkrečios Konvencijos nuostatos nurodydama, kokiu mastu ta nuostata buvo įgyvendinta įstatymais ar kitokiu būdu.
38 straipsnis – Išlygos
1. Kiekviena valstybė pasirašymo, ratifikavimo ar prisijungimo metu gali daryti šios Konvencijos straipsnių taikymo išlygų, išskyrus 1, 3 ir 4 straipsnius, 16 straipsnio 1 dalį ir 33-46 straipsnius.
39 straipsnis – Įsigaliojimas
1. Ši Konvencija įsigalioja devyniasdešimtą dieną po šešto ratifikavimo ar prisijungimo dokumento deponavimo dienos.
40 straipsnis – Denonsavimas
1. Bet kuri Susitariančioji Valstybė, pateikdama Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui adresuotą pranešimą, gali bet kuriuo metu denonsuoti šią Konvenciją.
2. Atitinkamai Susitariančiajai Valstybei denonsavimas įsigalioja po vienerių metų nuo tos dienos, kai Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinis Sekretorius gauna pranešimą.
41 straipsnis – Peržiūrėjimas
1. Kiekviena Susitariančioji Valstybė bet kuriuo metu per Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinį Sekretorių gali pareikalauti peržiūrėti šią Konvenciją.
42 straipsnis – Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinio Sekretoriaus pranešimai
Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinis Sekretorius praneša visoms Jungtinių Tautų Organizacijos narėms ir valstybėms, kurios nėra jos narės, nurodytoms 35 straipsnyje:
f) apie kiekvieną reikalavimą peržiūrėti Konvenciją pagal 41 straipsnį.
TAI PATVIRTINDAMI, toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys savo Vyriausybių vardu pasirašė šią Konvenciją.
SUDARYTA 1954 m. rugsėjo 28 d. Niujorke vienu egzemplioriumi, kurio tekstai anglų, ispanų ir prancūzų kalbomis turi vienodą teisinę galią; šis egzempliorius saugomas Jungtinių Tautų Organizacijos archyve, o patvirtinti jo nuorašai išsiunčiami visoms valstybėms, Jungtinių Tautų Organizacijos narėms, ir valstybėms, kurios nėra jos narės, nurodytoms 35 straipsnyje.
PRIEDĖLIS
1 straipsnis
1. Šios Konvencijos 28 straipsnyje minimas kelionės dokumentas rodo, kad jį turintis asmuo pagal 1954 m. rugsėjo 28 dienos Konvencijos nuostatas yra asmuo be pilietybės.
2 straipsnis
3 straipsnis
4 straipsnis
6 straipsnis
1. Dokumento galiojimą atnaujina arba jo galiojimo laiką pratęsia jį išdavusi institucija iki to laiko, kol jo savininkas teisėtai neapsigyvena kitoje teritorijoje ir teisėtai gyvena minėtajai institucijai priklausančioje teritorijoje. Naują dokumentą tomis pačiomis aplinkybėmis išduoda pirmesnįjį dokumentą išdavusi institucija.
2. Diplomatinėms ar konsulinėms įstaigoms gali būti leidžiama pratęsti jų valstybių išduotų kelionės dokumentų galiojimo laiką ne ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui.
3. Susitariančiosios Šalys palankiai žiūri į galimybę atnaujinti kelionės dokumentų galiojimą ar pratęsti jų galiojimo laiką arba išduoti naujus dokumentus jų teritorijoje jau teisėtai nebegyvenantiems asmenims be pilietybės, kurie negali gauti kelionės dokumentų šalyje, kurioje jie teisėtai gyvena.
7 straipsnis
8 straipsnis
9 straipsnis
1. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja išduoti tranzito vizas asmenims be pilietybės, kurie yra gavę vizas į galutinio kelionės tikslo teritoriją.
10 straipsnis
11 straipsnis
12 straipsnis
13 straipsnis
1. Pagal šios Konvencijos 28 straipsnį išduotas kelionės dokumentas, jei jame neįrašyta kitaip, suteikia jo savininkui teisę dar kartą atvykti į dokumentą išdavusios valstybės teritoriją bet kuriuo metu jo galiojimo laikotarpiu. Bet kuriuo atveju laikotarpis, per kurį dokumento savininkas gali grįžti į dokumentą išdavusią valstybę, yra ne trumpesnis kaip trys mėnesiai, išskyrus tuos atvejus, kai šalis, į kurią asmuo be pilietybės ketina vykti, nereikalauja kelionės dokumento, suteikiančio teisę grįžti.
14 straipsnis
15 straipsnis
16 straipsnis
Kelionės dokumento pavyzdys
Rekomenduojama, kad dokumentas būtų knygelės formos (maždaug 10 x 15 centimetrų) ir būtų išspausdintas taip, kad jame būtų lengva nustatyti bet kurią ištrintą arba cheminiu ar kitokiu būdu pakeistą vietą ir kad kiekviename puslapyje jį išdavusios valstybės kalba būtų išspausdinti žodžiai „1954 m. rugsėjo 28 d. Konvencija“.
_______________________________________________________________________________
(Knygelės viršelis)
KELIONĖS DOKUMENTAS
(1954 m. rugsėjo 28 d. Konvencija)
_______________________________________________________________________________
1
KELIONĖS DOKUMENTAS
(1954 m. rugsėjo 28 d. Konvencija)
Šis dokumentas, jo neatnaujinus ar nepratęsus jo galiojimo laiko, galioja iki
....................................................................................................................................................
Pavardė.......................................................................................................................................
Vardas (vardai)...........................................................................................................................
Kartu vyksta........................................................................................................ vaikas (vaikai)
1. Šis dokumentas išduotas tiktai kaip asmens kelionės dokumentas ir gali pakeisti piliečio pasą. Dokumentas nepažeidžia jo savininko pilietybės statuso ir neturi jai jokios įtakos.
2. Šio dokumento savininkui leidžiama grįžti į.................................... (nurodykite valstybę,
kurios institucijos išdavė dokumentą) iki..................................................... , jei vėliau nebus nurodyta
paskesnė data.
(Laikotarpis, per kurį jo savininkui leidžiama grįžti, turi būti ne trumpesnis kaip trys mėnesiai, išskyrus tuos atvejus, kai šalis, į kurią jis ketina vykti, nereikalauja kelionės dokumento, suteikiančio teisę grįžti.)
3. Jei dokumento savininkas nusprendžia apsigyventi ne toje šalyje, kuri išdavė šį dokumentą, ir nori vėl keliauti, jis turi kreiptis į tos šalies, kurioje gyvena, kompetentingąsias institucijas ir gauti naują dokumentą. (Institucija, išduodanti naująjį dokumentą, senąjį dokumentą paima ir grąžina jį išdavusiai valstybei.)1
(Šis dokumentas yra 32 puslapių, išskyrus viršelį)
2
Gimimo data ir vieta...................................................................................................................
Profesija......................................................................................................................................
Dabartinė gyvenamoji vieta........................................................................................................
*Žmonos mergautinė pavardė ir vardas (vardai).........................................................................
....................................................................................................................................................
*Vyro pavardė ir vardas (vardai)................................................................................................
....................................................................................................................................................
Kartu su asmeniu vykstantys vaikai
Pavardė
Vardas (vardai)
Gimimo data ir vieta
Lytis
(Šis dokumentas yra 32 puslapių, išskyrus viršelį)
3
Asmens fotografija ir išdavusios institucijos antspaudas
Asmens pirštų atspaudai (jeigu reikia)
Asmens parašas
(Šis dokumentas yra 32 puslapių, išskyrus viršelį)
__________________________________________________________________________
4
1. Dokumentas galioja šiose šalyse:............................................................................................
....................................................................................................................................................
....................................................................................................................................................
....................................................................................................................................................
2. Dokumentas ar dokumentai, kuriais remiantis yra išduotas šis dokumentas:
....................................................................................................................................................
....................................................................................................................................................
Išduota
Data
Institucijos, išdavusios dokumentą,
antspaudas ir pareigūno parašas
Sumokėtas mokestis:
(Šis dokumentas yra 32 puslapių, išskyrus viršelį)
__________________________________________________________________________
5
Galiojimo laiko pratęsimas ar dokumento atnaujinimas
Sumokėtas mokestis...................................................................................................................
Nuo.............................................................................................................................................
Iki...............................................................................................................................................
Pratęsimo vieta...........................................................................................................................
Pratęsimo data............................................................................................................................
Institucijos, pratęsusios dokumento galiojimo
laiką ar atnaujinusios dokumentą,
antspaudas ir pareigūno parašas
(Šis dokumentas yra 32 puslapių, išskyrus viršelį)
__________________________________________________________________________
Galiojimo laiko pratęsimas ar dokumento atnaujinimas
Sumokėtas mokestis...................................................................................................................
Nuo.............................................................................................................................................
Iki...............................................................................................................................................
Pratęsimo vieta...........................................................................................................................
Pratęsimo data............................................................................................................................
Institucijos, pratęsusios dokumento galiojimo
laiką ar atnaujinusios dokumentą,
antspaudas ir pareigūno parašas
(Šis dokumentas yra 32 puslapių, išskyrus viršelį)
__________________________________________________________________________
6
Galiojimo laiko pratęsimas ar dokumento atnaujinimas
Sumokėtas mokestis...................................................................................................................
Nuo.............................................................................................................................................
Iki...............................................................................................................................................
Pratęsimo vieta...........................................................................................................................
Pratęsimo data............................................................................................................................
Institucijos, pratęsusios dokumento galiojimo
laiką ar atnaujinusios dokumentą,
antspaudas ir pareigūno parašas
(Šis dokumentas yra 32 puslapių, išskyrus viršelį)
__________________________________________________________________________
Galiojimo laiko pratęsimas ar dokumento atnaujinimas
Sumokėtas mokestis...............................................................................................................
Nuo........................................................................................................................................
Iki...........................................................................................................................................
Pratęsimo vieta.......................................................................................................................
Pratęsimo data.......................................................................................................................
Institucijos, pratęsusios dokumento galiojimo
laiką ar atnaujinusios dokumentą,
antspaudas ir pareigūno parašas
(Šis dokumentas yra 32 puslapių, išskyrus viršelį)
__________________________________________________________________________
7-32
PRIEDAS
JUNGTINIŲ TAUTŲ KONVENCIJOS DĖL ASMENŲ BE PILIETYBĖS BAIGIAMASIS AKTAS
1. 1954 m. balandžio 26 d. Ekonomikos ir socialinių reikalų taryba savo septynioliktojoje sesijoje priimta rezoliucija 526 A (XVII) nutarė, kad, atsižvelgiant į 1951 m. liepos 21 d. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso nuostatas ir į vyriausybių pareikštas pastabas, būtų sušaukta antroji įgaliotųjų atstovų konferencija apsvarstyti 1950 metais Ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos Specialiojo komiteto parengtą Protokolo dėl asmenų be pilietybės statuso projektą ir paskelbti šį dokumentą pateiktu pasirašyti.
Konferencija įvyko 1954 m. rugsėjo 13–23 dienomis Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje Niujorke.
Delegatai, visi pateikę tinkamus įgaliojamuosius raštus arba kitus pranešimus apie paskyrimą dalyvauti šioje Konferencijoje, atstovavo šių dvidešimt septynių valstybių vyriausybėms:
Australijos
Belgijos
Brazilijos
Danijos
Ekvadoro
Filipinų
Gvatemalos
Hondūro
Irano
Izraelio
Jemeno
Jugoslavijos
Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės
Kambodžos
Kolumbijos
Kosta Rikos
Lichtenšteino
Monako
Nyderlandų
Norvegijos
Prancūzijos
Salvadoro
Šventajam Sostui
Švedijos
Šveicarijos
Turkijos
Vokietijos Federacinės Respublikos
Stebėtojai atstovavo šių penkių valstybių vyriausybėms:
Argentinos
Egipto
Graikijos
Indonezijos
Japonijos
Konferencijos darbe be teisės balsuoti dalyvavo Jungtinių Tautų Aukštojo įgaliotinio pabėgėlių klausimais atstovas.
Konferencija nutarė pakviesti dalyvauti posėdžiuose be teisės balsuoti suinteresuotas specialiąsias organizacijas. Atitinkamai buvo atstovaujama Tarptautinei darbo organizacijai.
Konferencija taip pat nutarė leisti nevyriausybinių organizacijų, kurioms Ekonomikos ir socialinių reikalų taryba buvo suteikusi konsultantų statusą, taip pat Generalinio Sekretoriaus įregistruotų organizacijų atstovams pateikti Konferencijai rašytinius ar žodinius pareiškimus.
Kaip stebėtojai dalyvavo šių nevyriausybinių organizacijų atstovai:
A kategorija
Tarptautinės laisvųjų profsąjungų konfederacijos
Tarptautinės krikščioniškųjų profsąjungų federacijos
B kategorija
Izraelio Agudo
Tarptautinių reikalų bažnyčių komisijos
Žydų organizacijų konsultacinės tarybos
Draugų pasaulio patariamojo komiteto
Tarptautinės katalikiškųjų labdaros organizacijų konferencijos
Pasaulio žydų kongreso
Pasaulinės jaunimo krikščioniškųjų asociacijų sąjungos
Įregistruotos organizacijos:
Liuteronų pasaulinė organizacija
Konferencija išrinko Danijos atstovą p. Knudą Larseną pirmininku, o Belgijos atstovą p. A. Hermentą ir Brazilijos atstovą Jayme de Barrosą Gomesą – pirmininko pavaduotojais.
Konferencija savo darbotvarke patvirtino Generalinio Sekretoriaus sudarytą laikinąją darbotvarkę (E/CONF.17/2), išskyrus 5 punktą, kurį buvo nutarta išbraukti (E/CONF.17/2 1 priedas). Dvyliktajame posėdyje Konferencija nutarė pakeisti 7 punktą (E/CONF.17/2 2 priedas).
Konferencija paskyrė:
i) redakcinę komisiją terminui „asmuo be pilietybės“ apibrėžti, susidedančią iš Konferencijos pirmininko ir Australijos, Belgijos, Brazilijos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Prancūzijos, Izraelio ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės atstovų;
ii) specialųjį komitetą asmenų be pilietybės kelionės dokumento klausimu, susidedantį iš Konferencijos pirmininko ir Belgijos, Brazilijos, Prancūzijos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Jungtinės Karalystės ir Jugoslavijos atstovų; ir
iii) stiliaus komitetą, susidedantį iš Konferencijos pirmininko ir Belgijos, Prancūzijos, Gvatemalos ir Jungtinės Karalystės atstovų.
Konferencijos diskusijų pagrindą sudarė Ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos Specialiojo komiteto pabėgėlių ir asmenų be pilietybės klausimais antrojoje sesijoje, įvykusioje 1950 m. Ženevoje, parengtas Protokolo dėl asmenų be pilietybės statuso projektas ir Konvencijos dėl pabėgėlių statuso, priimtos Jungtinių Tautų įgaliotųjų atstovų konferencijos dėl pabėgėlių ir asmenų be pilietybės statuso, įvykusios 1951 m. liepos 2–25 dienomis Ženevoje, nuostatos. Pagrindinis Konferencijos darbo dokumentas buvo Generalinio Sekretoriaus memorandumas – dokumentas E/CONF.17/3.
Konferencija 12 balsų, niekam nebalsavus prieš ir 3 susilaikius, nutarė parengti atskirą konvenciją dėl asmenų be pilietybės statuso, o ne priimti prie 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso pridedamą protokolą.
Konvencija buvo priimta 1954 m. rugsėjo 23 d. 19 balsų, niekam nebalsavus prieš ir 2 susilaikius, ir paskelbta atvira pasirašyti Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje.
Šios Konvencijos tekstai anglų, prancūzų ir ispanų kalbomis, turintys vienodą teisinę galią, yra pridedami prie šio Baigiamojo akto.
2. Konferencija vienbalsiai nutarė, kad Konvencijos skyrių ir straipsnių pavadinimai yra įrašomi praktiniais tikslais ir nėra aiškinimo objektas.
Konferencija
rekomenduoja, kad kiekviena Susitariančioji Šalis, pripažindama pagrįstomis priežastis, dėl kurių asmuo atsisako valstybės, kurios pilietis jis yra, apsaugos, palankiai žiūrėtų į galimybę suteikti tam asmeniui tą statusą, kurį asmenims be pilietybės suteikia Konvencija; ir
dar rekomenduoja, kad tais atvejais, kai valstybė, kurios teritorijoje tas asmuo gyvena, nutaria suteikti pirmiau minėtą statusą, kitos Susitariančiosios Šalys taip pat suteiktų jam Konvencijoje numatytą statusą.
Konferencija,
laikydamasi nuomonės, kad 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 33 straipsnis išreiškia visuotinai priimtą principą, kad jokia valstybė jokiu būdu neturėtų išvaryti arba grąžinti asmens į teritoriją, kurioje kyla grėsmė jo gyvybei ar laisvei dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinės nuomonės,
pripažino, kad į Konvenciją dėl asmenų be pilietybės statuso reikia įrašyti straipsnį, atitinkantį 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 33 straipsnį.
Tai patvirtindami, Konferencijos pirmininkas, pirmininko pavaduotojai ir vykdomasis sekretorius pasirašė šį Baigiamąjį aktą.
Priimta tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt ketvirtų metų rugsėjo dvidešimt aštuntą dieną Niujorke vienu egzemplioriumi anglų, ispanų ir prancūzų kalbomis, visi tekstai turi vienodą teisinę galią. Šio Baigiamojo akto vertimus į kinų ir rusų kalbas parengia Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius, kuris, kai jo paprašoma, jų kopijas nusiunčia kiekvienai valstybei, pakviestai dalyvauti Konferencijoje.
______________