LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
N U T A R I M A S
DĖL NACIONALINĖS ENERGETIKOS STRATEGIJOS PATVIRTINIMO
1999 m. spalio 5 d. Nr. VIII-1348
Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 32-743; 1997, Nr. 96-2425; 1998, Nr. 34-899) 9 straipsniu, nutaria:
1 straipsnis.
2 straipsnis.
Pasiūlyti Vyriausybei neatidėliojant ir nuosekliai rengti kompensuojamuosius energetikos bei socialinius infrastruktūros projektus, pagal kuriuos būtų efektyviai panaudota Europos Sąjungos, G-7 valstybių grupės, kitų valstybių bei tarptautinių finansinių institucijų teikiama ilgalaikė ir esminė finansinė parama Lietuvos Respublikos energetikos ūkiui pertvarkyti.
3 straipsnis.
Pasiūlyti Vyriausybei reorganizuoti planuojančias ir projektuojančias energetikos bei ekonomikos institucijas ir iki 2000 m. kovo 31 d. parengti Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo planą, numatant projektuoti ir Ignalinos AE antrojo bloko uždarymą, dėl kurio galutinis sprendimas bus priimtas 2004 metais atnaujinant Nacionalinę energetikos strategiją. Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo plane, kuris turi būti rengiamas ir vykdomas bendradarbiaujant su reikiamomis tarptautinėmis institucijomis, turi būti numatyta, kokie nauji elektros energijos, taip pat galimi branduolinės energijos gamybos pajėgumai, pakeičiantys Ignalinos AE RBMK reaktorių blokus, bus pastatyti iki 2009 metų Lietuvoje. 2004 metais svarstant atnaujintą Nacionalinę energetikos strategiją bus įvertinta informacija apie sėkmingą efektyvios tarptautinės finansinės pagalbos panaudojimą bei užtikrintą jos tęstinumą.
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PIRMININKAS VYTAUTAS LANDSBERGIS
______________
Lietuvos Respublikos Seimo
1999 m. spalio 5 d. nutarimu
Nr. VIII-1348
Eina dešimtieji metai, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Per šį laikotarpį staigias politines permainas sekė ypač dideli, labai sudėtingi, daugeliu atvejų neprognozuoti visų šalies ūkio šakų, tarp jų ir energetikos, pokyčiai. Labai staigus pirminių energijos išteklių pabrangimas ir buvusių rinkų Rytuose praradimas, be kitų veiksnių, lėmė didelį pramonės ir iš dalies žemės ūkio nuosmukį. Pastebimai sumažėjo energijos pareikalavimas ir jos gamyba. Nors stengtasi šiuos veiksnius sušvelninti, tačiau valstybės galimybės buvo labai ribotos. Lietuva paveldėjo gana modernų energetikos ūkį, tačiau kartu ir energijai imlią ekonomiką (t. y. sunaudojama daug energijos BVP vienetui), suformuotą per ilgą labai pigios energijos periodą, kai nebuvo stimulų efektyviai naudoti kurą ir energiją. Energijos vartojimo intensyvumui sumažinti reikia milžiniškų investicijų į visas ūkio šakas, o šiuolaikinėmis sąlygomis tai padaryti per trumpą laiką neįmanoma. Perėjimas iš planinės į rinkos ekonomiką energetikos ūkyje vyksta lėčiau ir sunkiau nei buvo tikėtasi.
1994 m. pradžioje patvirtinta pirmoji Nacionalinė energetikos strategija, išreiškianti Vyriausybės pagrindines energetikos ūkio pertvarkymo ir plėtros nuostatas palyginti ilgam laikotarpiui – iki 2015 m. Energetikos įstatymas nustato, kad energetikos strategiją tvirtina Seimas ir ji turi būti tikslinama kas penkeri metai. Šioje naujoje Nacionalinėje energetikos strategijoje patikslintos 1994 m. nustatytos energetikos plėtros kryptys. Ją rengiant, atsižvelgta į didelius ekonomikos ir energetikos pokyčius, panaudota sukaupta patirtis ir informacija, reikalinga planuojant ir prognozuojant atskirų energetikos šakų raidą, įvertinti energetikos pokyčiai ir plėtros planai kaimyninėse valstybėse bei pasaulinės tendencijos.
Strategija parengta:
1) naudojantis pirmosios 1994 m. patvirtintos Nacionalinės energetikos strategijos rengimo patirtimi;
2) atsižvelgiant į šalies ekonomikos ir energetikos raidą per laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo ir į dabartinę jų būklę;
3) remiantis Vakarų, Centrinės ir Rytų Europos šalių patirtimi;
4) remiantis dalyvavimo PHARE bei kitose tarptautinėse programose patirtimi;
5) taikant Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos nuostatas;
6) taikant modernius ekonominio planavimo metodus;
7) naudojant Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos užsakymu atliktų tyrimų rezultatus ir atsižvelgiant į rengimosi tapti Europos Sąjungos (ES) nare veiksmus bei į Acquis communautaire.
Lietuvos energetikos raidai didelės įtakos turės ne tik vidiniai šalies veiksniai. Išoriniai veiksniai bus taip pat reikšmingi, ypač rengiantis stoti į Europos Sąjungą (ES). Europos Sąjungos ir Šiaurės šalių energetikos raidos ryškiausia tendencija – visuotinė ir laisva konkurencija, atvira energijos rinka kiekvienoje šalyje ir tarp šalių. Tai turės esminės įtakos Lietuvos energetikos raidai, jos politikai ir todėl tam reikia gerai pasiruošti. Naujoje Nacionalinėje energetikos strategijoje į šiuos veiksnius yra visapusiškai atsižvelgta ir pateiktos rekomendacijos dėl energetikos ūkio restruktūrizavimo ir energijos rinkos kūrimo.
Nustatant pagrindinius Nacionalinės energetikos strategijos tikslus, buvo atsižvelgta į Europos asociacijos sutarties, Energetikos chartijos sutarties, kitų tarptautinių sutarčių ir įsipareigojimų esminius reikalavimus bei nuostatas energetikos srityje, taip pat į Europos Sąjungos bei atskirų jos šalių narių energetikos politikos formavimo principus.
Atsižvelgiant į pagrindinius energetikos politiką formuojančius veiksnius, nustatomi šie Lietuvos energetikos strateginiai tikslai:
1) patikimas, saugus energijos tiekimas mažiausiomis išlaidomis;
2) energijos vartojimo efektyvumo didinimas;
3) energetikos valdymo tobulinimas ir rinkos ekonomikos principų diegimas energetikoje;
4) neigiamo poveikio aplinkai mažinimas, branduolinės saugos reikalavimų užtikrinimas;
5) Lietuvos energetikos integracija į Europos Sąjungos energetikos sistemas;
6) regioninis bendradarbiavimas ir kooperacija.
Norint laiku įgyvendinti šiuos tikslus, būtina sukurti reikiamą teisinę infrastruktūrą ir institucijas. Tai turi būti padaryta per artimiausius trejus metus.
2. EKONOMIKOS RAIDOS PROGNOZĖS
Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje lėmė principinį šalies ekonominės sistemos pakeitimą – perėjimą prie rinkos santykių. Pereinamasis laikotarpis ir ekonomikos tvarkymas pagal objektyvius jos dėsnius buvo lydimas ūkio tam tikro nuosmukio. BVP 1994 m. sudarė 56 % 1990 m. BVP. kilimo tendencijos pasireiškė tik 1995 m., o pastaraisiais metais BVP augimo tempai viršijo 4 % per metus (7,3 % – 1997 m., 5,1 % – 1998 m.). Kadangi sunku įvertinti ilgalaikę ekonomikos plėtrą ir tikėtinus energijos poreikius, rengiant Nacionalinę energetikos strategiją buvo pasirinkti trys galimi ekonomikos raidos scenarijai: greito augimo (optimistinis), nuosaikaus augimo (pagrindinis) ir lėto augimo (pesimistinis).
Lėto augimo scenarijuje numatytus mažus Lietuvos BVP vidutinius metinius didėjimo tempus (2 % iki 2010 m. ir 3 % 2011–2020 m.) galėtų lemti labai lėtas ūkio restruktūrizavimas, mažos vidaus ir užsienio investicijos, nenumatytos ekonominės ir politinės krizės ir t. t. Šiuo atveju vidutiniai metiniai BVP didėjimo tempai per laikotarpį iki 2020 m. būtų 2,4 %.
Greito ekonomikos augimo scenarijuje per laikotarpį iki 2010 m. numatytas spartus Lietuvos ekonomikos augimas (vidutiniškai 7,0 % per metus), tikintis, kad:
1) itin greitai bus atkurta ir plečiama Lietuvos pramonė;
2) bendra ekonomikos plėtros politika bus labai palanki didelėms investicijoms, skirtoms ūkiui modernizuoti bei naujoms technologijoms įsigyti;
3) pasirengimo stoti į ES laikotarpiu techninė pagalba iš ES bei jos šalių narių bus gausi ir efektyvi.
Po 2010 m. BVP prieaugis sudarys 3 %, o vidutiniai metiniai ekonomikos plėtros tempai šiuo atveju per 1998–2020 m. laikotarpį bus 5,2 %.
Pagrindinis scenarijus remiasi tomis ekonomikos plėtros tendencijomis, kurios buvo numatytos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos parengtame nuosaikaus ekonomikos augimo scenarijuje 1998–2000 m. ir pratęstos iki 2010 m. Bendra šio ir kitų dviejų scenarijų prielaida yra ta, kad po 2010 metų, pasibaigus pirmajam ekonomikos atkūrimo etapui, BVP prieaugis bus 3 %. Pagal pagrindinį scenarijų tikimasi, kad vidutiniai metiniai ekonomikos plėtros tempai 1998–2020 m. bus 4 %. Šis ekonomikos plėtros scenarijus laikytinas realiausiu.
2004 m. tikslinant Nacionalinės energetikos strategiją, tikrosios BVP kitimo tendencijos bus aiškesnės ir prognozės bus patikslintos.
3. ENERGIJOS POREIKIŲ PROGNOZĖS
Energijos poreikių prognozavimo metodologija remiasi maksimaliai tiksliu 1996 m. energijos sąnaudų ir jas lemiančių veiksnių tarpusavio ryšių nustatymu bei jų kitimo iki 2020 m. prielaidomis. Prognozavimui naudotas plačiai Vakaruose taikomas energijos poreikių analizės modelis (MAED), kuris leido nustatyti galutinės energijos poreikius atsižvelgiant į įvairių veiksnių įtaką jiems. Analizės modelyje energijos suvartojimas buvo detalizuojamas ne tik pagal ūkio šakas (pramonę ir jos šakas, žemės ūkį, transportą, paslaugų sritį ir namų ūkį), bet ir pagal procesus pramonės šakose, transporto sistemos elementus, gyventojų socialinius poreikius. Nustačius socialinius, ekonominius ir technologinius rodiklius ir matematiškai aprašius jų ryšius su energijos vartojimo mastais, buvo atlikti gautų prognozių jautrumo tyrimai ir nustatyti perspektyviniai energijos poreikiai, atitinkantys labiausiai tikėtinus šalies ūkio raidos scenarijus. Didžiausią įtaką energijos poreikiams turi BVP didėjimo tempai, ekonomikos struktūros pokyčiai ir energijos vartojimo efektyvumas.
Perspektyviniai galutinės energijos poreikiai buvo detalizuoti pagal ūkio šakas ir energijos rūšis. Visais šiais atvejais buvo atsižvelgta į energijos taupymo galimybes konkrečiose ūkio šakose. Nustatant taupymo galimybes, vadovautasi duomenimis, kurie buvo pateikti 1996 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje Nacionalinėje energijos vartojimo efektyvumo didinimo programoje. Bendras energijos vartojimo efektyvumo padidėjimas nustatytas pagal energijos intensyvumo, t. y. galutinės energijos, sunaudotos BVP vienetui, sumažėjimą.
Prognozuojamo laikotarpio pabaigoje lėto ekonomikos augimo atveju būtų mažiausi energijos poreikiai ir didžiausias energijos intensyvumas. Tačiau greito ekonomikos augimo atveju bus didžiausi energijos poreikiai ir efektyviausiai vartojama energija. Visais atvejais galutiniai energijos poreikiai 2020 m. neviršija 1990 m. poreikių. Didelio energijos vartojimo efektyvumo atveju energijos intensyvumas mažės sparčiai ir 2020 m. intensyvumo indeksas sudarys 44–47 % palyginti su 1990 m., o lėtos ekonomikos plėtros atveju bus 61 %.
Labiausiai tikėtino pagrindinio scenarijaus atveju energijos poreikiai namų ūkio sektoriuje sumažės 7,5 % dėl mažesnių sąnaudų šildymui. Prekybos ir aptarnavimo sektoriaus, statybos ir žemės ūkio poreikiai turėtų padidėti 20-30 %, o pramonės ir transporto – 80 %. Poreikių struktūroje pagal energijos rūšis mažės kietojo kuro ir naftos produktų šilumos poreikiams tenkinti dalis. Gamtinių dujų suvartojimas padidės apie 2 kartus, o variklių kuro ir elektros energijos poreikiai – apie 1,7 karto.
Elektros energijos suvartojimas 1990–1996 m. mažėjo lėčiau nei kitų rūšių energijos suvartojimas. Tačiau pagal elektros suvartojimą vienam gyventojui Lietuva šiuo metu labai atsilieka nuo išsivysčiusių Europos šalių. Elektros energijos poreikiai iki 2020 m. gali padidėti iki 2,4 karto (greito ekonomikos augimo atveju) ir tik tada priartėsime prie išsivysčiusių šalių. Bet kuriuo atveju elektros energijos poreikiai prognozuojamo laikotarpio pabaigoje viršys 1990 m. poreikius.
Jei Ignalinos AE abu blokai būtų sustabdyti, pirminės energijos poreikiai prognozuojamo laikotarpio pabaigoje būtų apie 5 % mažesni dėl didesnio Ignalinos AE pakeičiančių elektrinių naudingumo koeficiento. Tačiau organinio kuro šiuo atveju reikės 30 % daugiau. Šį prieaugį iš esmės kompensuotų gamtinės dujos ir mazutas.
4. ENERGIJOS TIEKIMO STRATEGIJA
Elektros energetikos sistemos plėtra bei Ignalinos AE eksploatacija. Pagrindinis elektros energijos šaltinis šalyje yra Ignalinos AE. Per paskutiniuosius penkerius metus ji gamino 80-85 % elektros energijos ir mažiausiomis gamybos sąnaudomis. Bendra instaliuota elektros energijos generavimo galia (branduolinė ir nebranduolinė) yra beveik trigubai didesnė už šalies vidaus poreikius. Tolesnę šalies elektros energetikos sistemos raidą lems Ignalinos AE dviejų blokų eksploatavimo trukmės.
Ignalinos AE eksploatacijos trukmė daugiausiai priklausys nuo rezultatų didinant jos saugumą ir patikimumą bei nuo ekonominių vidaus ir išorės energijos išteklių rinkos veiksnių. Atominės elektrinės eksploatacijai, atsižvelgiant į Vakarų tradicijas ir į Lietuvos rengimąsi tapti ES nare, keliami dideli branduolinės saugos reikalavimai ir tai savo ruožtu daro įtakos elektrinės eksploatavimo trukmei. Pagal Branduolinės saugos sąskaitos dovanos sutartį Lietuvos Respublikos Vyriausybė imsis visų reikalingų priemonių, kad Ignalinos AE atitiktų tarptautinius branduolinės saugos reikalavimus. Vyriausybė įsipareigoja, kad Lietuva visiškai įgyvendins visas Saugos analizės ataskaitos, jos Nepriklausomos apžvalgos bei tarptautinio Ignalinos AE saugos žiuri rekomendacijas. Ignalinos AE daugumą šių rekomendacijų jau įgyvendino ir pateikė VATESI visą saugos pagrindimo dokumentų paketą bei paraišką licencijai, suteikiančiai teisę toliau eksploatuoti pirmąjį bloką, gauti. Įvertinusi šiuos dokumentus pagal nacionalinius branduolinės saugos bei tarptautinių organizacijų reikalavimus, 1999 m. liepos mėn. VATESI išdavė tarptautinius reikalavimus atitinkančią licenciją eksploatuoti pirmąjį bloką. Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsipareigoja Ignalinos AE eksploatuoti ir gerinti jos saugumą, vadovaudamasi Vakarų Europos reikalavimais ir instrukcijomis. Saugos analizei atlikti ir saugumo gerinimo investicinėms programoms įdiegti reikės G-7 valstybių grupės, ES, dvišalių donorų ir tarptautinių finansų institucijų pagalbos bei finansinės paramos.
Ignalinos AE šiuo metu gamina pigesnę elektros energiją nei kitos Lietuvoje esančios ar galimos naujos elektrinės. Tačiau neapibrėžtumas, susijęs su būsimomis investicijomis Ignalinos AE saugumui gerinti, prognozuojamas santykinai lėtas elektros energijos poreikių augimas šalyje ir ribotos pelningo jos eksporto galimybės komplikuoja Ignalinos AE visos galios efektyvų naudojimą ateityje.
Laukiami pokyčiai Lietuvos elektros rinkoje taip pat darys didelę įtaką Ignalinos AE eksploatavimui. Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme numatytas laisvas naujų nepriklausomų elektros energijos gamintojų prisijungimas prie nacionalinio elektros tinklo kartu sukuriant atvirą elektros energijos rinką. Tai susiję su numatoma integracija į ES energijos rinką ir lems neišvengiamą naujų decentralizuotų generavimo galių atsiradimą, ypač kombinuotoje šilumos ir elektros energijos gamyboje, ir dar labiau sumažins galimybę visiškai apkrauti Ignalinos AE.
Buvo įdėta daug pastangų ir pasiekta gerų rezultatų gerinant Ignalinos AE saugumą ir pritaikant jį prie tarptautinių branduolinės saugos standartų, tačiau dalis Vakarų valstybių politikų ir techninių ekspertų tebesilaiko nuostatos, kad RBMK tipo reaktorių eksploatavimo rizika negali būti sumažinta tiek, kad jie būtų pakankamai saugūs eksploatuoti ilgą laiką. Besirengiančiai įstoti į Europos Sąjungą ir NATO Lietuvai tarptautinės bendruomenės nuomonė yra svarbi.
Visapusiškai įvertinus techninius, ekonominius ir politinius veiksnius, siūloma tokia Ignalinos AE tolesnio eksploatavimo strategija:
Pagal Branduolinės saugos sąskaitos dovanos sutartį pirmasis blokas bus sustabdytas iki 2005 m., atsižvelgiant į Europos Sąjungos, G-7 valstybių grupės ir kitų valstybių bei tarptautinių finansų institucijų ilgalaikės ir esminės finansinės pagalbos sąlygas.
Likęs pirmojo bloko tarnavimo laikas turi būti išnaudojamas labai efektyviai, ypač diegiant antrinę stabdymo sistemą antrajame bloke.
Veiksmai, kurie turi būti atlikti nedelsiant, yra šie:
1) išsamios ir su tarptautiniais reikalavimais suderintos pirmojo bloko uždarymo, išmontavimo, radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymo, tarpinio saugojimo ir galutinio palaidojimo (ar perdavimo perdirbti) programos parengimas;
2) visų pirmajam blokui stabdyti reikalingų teisinių procedūrų inicijavimas ir atitinkamų Lietuvos teisės aktų suderinimas;
3) su pirmojo bloko uždarymu susijusių išlaidų nustatymas ir detalizavimas, finansavimo šaltinių, atsižvelgiant į užsienio techninę ir finansinę pagalbą, numatymas;
4) Visagino regiono raidos programos parengimas atsižvelgiant į darbuotojų perkvalifikavimą, pramonės ir paslaugų srities pertvarkymą;
5) visos elektros energetikos sistemos detalios restruktūrizavimo programos, apimančios laikotarpį prieš Ignalinos AE uždarymą ir po uždarymo, parengimas;
6) atskaitymų nuo gautų už realizuotą elektros energiją pajamų, skirtų Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo fondui ir radioaktyviosioms atliekoms bei panaudotam branduoliniam kurui tvarkyti, metodikos parengimas.
Kadangi skiriasi pirmojo ir antrojo blokų amžius, klausimas dėl antrojo bloko stabdymo sąlygų ir tikslaus galutinio termino bus sprendžiamas 2004 metais parengtoje atnaujintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje, jau turint tikslesnės informacijos apie antrojo bloko darbą.
Rengiant Ignalinos AE antrojo bloko tolesnio eksploatavimo sąlygas ir prieš priimant galutinį sprendimą dėl jo uždarymo, turi būti:
1) atlikta nauja saugos analizė;
2) parengta nauja saugos gerinimo investicijų programa;
3) išduota nauja, atitinkanti Vakarų Europos reikalavimus, licencija eksploatacijai;
4) atlikta patikslinta elektros energetikos sistemos plėtros analizė mažiausių sąnaudų metodu, atsižvelgiant į nacionalinės ir tarptautinės energetikos rinkos plėtrą bei antrojo bloko eksploatavimo ir uždarymo sąnaudas;
5) parengtos saugiam ir efektyviam Ignalinos AE eksploatavimui reikalingos infrastruktūros (administracinės, priežiūros, mokslinės ir techninės paramos, specialistų rengimo) plėtros programos.
Šios energetikos strategijos rengimo metu buvo apskaičiuotos preliminarios Ignalinos AE uždarymo ir išmontavimo išlaidos, Ignalinos AE pakeitimo kitomis elektrinėmis išlaidos bei įtaka makroekonomikai.
Pirmojo bloko galutinio uždarymo ir visų atliekų sutvarkymo išlaidos yra apskaičiuotos apytiksliai 10,4 mlrd. Lt. Iki 1999 m. susikaupusių atliekų ir panaudoto kuro sutvarkymo, saugojimo ir palaidojimo išlaidas (apie 8 mlrd. Lt) tikimasi finansuoti iš tarptautinių fondų, o nuo 2000 m. susidarančias išlaidas padengti padidinus elektros energijos tarifus ir pagerinus viso elektros energetikos ūkio efektyvumą.
Investicijos elektros ūkiui modernizuoti dėl pirmojo bloko sustabdymo iki 2020 metų sudarytų apytiksliai 2,8 mlrd. Lt. Finansavimas turėtų būti vykdomas iš tarptautinių paskolų, kurios apmokamos iš pajamų už energiją.
Visagino rajono pramonės restruktūrizavimo ir darbo jėgos pertvarkymo įtaka dar nėra tiksliai nustatyta, bet tikimasi, kad galimas finansavimas iš ES struktūrinių fondų kartu su finansavimu iš valstybės biudžeto leis padengti naujų darbo vietų sukūrimo, investicijų ir ekonominės plėtros regione išlaidas.
Bendros pirmojo bloko uždarymo neigiamos pasekmės šalies ekonomikai, preliminariai skaičiuotos naudojant skirtingus makroekonominius modelius, gali siekti iki 40 mlrd. Lt. Šiuos skaičiavimus artimiausiu metu numatoma patikslinti, pasinaudojus išsamesne pradine informacija. Apie galimą finansavimą kreditų, negražintinų ir lengvatinių paskolų forma jau paskelbė ES, tarptautiniai fondai, tarptautinės finansų institucijos, dvišaliai donorai ir komerciniai investuotojai. Priklausomai nuo finansavimo iš G-7 valstybių grupės, ES, tarptautinių fondų ir kitų šaltinių, bendra pirmojo bloko uždarymo įtaka šalies ekonomikai gali būti gerokai sumažinta.
Tolesnis Ignalinos antrojo bloko eksploatavimas taip pat padėtų laipsniškai sukaupti daugiau lėšų elektrinės galutiniam uždarymui. Todėl pagal numatomus kainodaros principus turi būti apskaičiuotos visos būtinos sąnaudos, reikalingos tolesniam Ignalinos AE eksploatavimui, uždarymui, atliekų tvarkymui ir jų palaidojimui bei investicijoms į naujas elektrines.
Galių balansas. Uždarant Ignalinos AE pirmąjį bloką, turimų galių šalies poreikiams tenkinti visais šalies vidaus poreikių didėjimo atvejais pakanka iki 2020 m., tik jeigu bus išsaugota ir modernizuota Lietuvos elektrinė ir dalis jos pervesta į kombinuotą ciklą. Tuo atveju generavimo ir poreikių balansas 2020 m. būtų teigiamas, užtikrinantis 3-5 TWh eksporto galimybes. Esamų termofikacinių elektrinių modernizavimas ir naujų statyba šias galimybes dar labiau padidintų.
Esamų galių panaudojimas. Be Ignalinos AE, bus eksploatuojamos hidroelektrinės, Vilniaus TE-3 ir Kauno TE (termofikaciniu režimu). Lietuvos elektrinė, dirbant bent vienam Ignalinos AE blokui ir esant ribotam pelningam eksportui, būtų tik kaip rezervinės galios ir manevrinės galios poreikių tenkinimo šaltinis. Kruonio HAE tikslinga naudoti ne tik paros reguliavimo, bet ir savaitinio reguliavimo režimu, tačiau jos vieta šalies elektros energetikos sistemoje priklausys nuo kitų tarptautinių projektų (Baltijos žiedo, elektros perdavimo linijos į Lenkiją ir pan.) realizavimo eigos ir elektros energijos eksporto kiekio.
Perspektyvios elektrinės. Atlikta techninė ir ekonominė analizė rodo, kad, jeigu reikėtų naujų galių, modernizavus turimas šilumines elektrines, pigiausias elektros energijos gamybos šaltinis būtų kombinuoto ciklo termofikacinės elektrinės, mažos termofikacinės elektrinės su dujiniais vidaus degimo varikliais ar dujų turbinomis ir nauja kombinuoto ciklo dujų turbininė elektrinė (KCDTE). Atsižvelgiant į organinio kuro rinką, gali pasiteisinti Neries kaskados bei Nemuno vidurupio naujų hidroelektrinių statyba. Tačiau šių hidroelektrinių statybos galimybę ribos aplinkosaugos, žemės nuosavybės, paminklosaugos ir kiti reikalavimai, be to, jų galia vertinama tik 170 MW, todėl jų įtaka galių balansui yra nedidelė.
Lietuvos elektrinė yra pritaikyta naudoti įvairų kurą (dujas, mazutą ir iš dalies orimulsiją) ir nepriklauso nuo vienintelio kuro šaltinio. Todėl ji artimiausius dešimtį metų tarnaus kaip patikimas, energijos pusiau piko, šaltinis, galios rezervas, o ateityje ir bazinės energijos šaltinis. Galutinį generuojančio šaltinio, pakeičiančio pirmąjį Ignalinos AE bloką, pasirinkimą lems patikslinta mažiausių sąnaudų analizė bei kitų ekonominių, finansinių ir aplinkosaugos aspektų įvertinimas.
Nacionalinio elektros tinklo plėtra. Dėl Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą ir didesnės kooperacijos su kitomis Baltijos, Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėmis reikia keisti nacionalinio elektros tinklo struktūrą, ypač tobulinti dispečerinio valdymo ir šiuolaikinio žinybinio ryšio sistemas. Baltijos valstybėms svarbu parengti naują aukštos įtampos tinklų schemą, numatyti veiksmų eilę ir finansavimo šaltinius.
Elektros energijos eksportas. Atsižvelgiant į ypatingą visų turimų galių efektyvaus naudojimo ekonominę reikšmę:
1) artimiausiu metu ekonomiškai tikslinga (užtikrinus atsiskaitymus) palaikyti tradicinį elektros energijos eksportą turimomis perdavimo linijomis į šiaurę ir rytus;
2) elektros energijos eksportas iš Lietuvos elektrinės ateityje gali tapti ekonomiškai tikslingas esant energijos pusiau piko ir piko režimui;
3) elektros energijos perdavimo linijos į Vakarus statyba yra būtina siekiant susijungimo su transeuropiniais elektros tinklais ir integracijos į Europos elektros energijos rinką.
Elektros energijos tiekimo patikimumui užtikrinti būtina:
1) išsaugoti reikiamo techninio lygio turimą elektrinių potencialą, laipsniškai jį priderinti prie rinkos ekonomikos reikalavimų ir nuosekliai diegti momentines balanso reguliavimo priemones;
2) rekonstruoti ir atstatyti fiziškai ir morališkai susidėvėjusius elektros perdavimo ir skirstomuosius tinklus, kad būtų patenkintos didėjančios apkrovos ir elektros energijos tiekimo patikimumas bei kokybės reikalavimai;
3) atsižvelgiant į tarptautinius reikalavimus, nuolat gerinti Ignalinos AE saugą ir patikimumą;
4) plėsti panaudoto kuro saugyklą;
5) kaupti branduolinio kuro atsargas Ignalinos AE;
6) kooperuotis su kaimyninėmis valstybėmis rezervinei galiai užtikrinti;
7) sudaryti galimybę sukaupti didesnį energijos kiekį Kruonio HAE viršutiniame baseine (baigti aukštinti baseino sienas);
8) pastatyti galingą jungtį su Lenkija integracijai į Vakarų Europos valstybių elektros energetikos sistemą ir tuo užtikrinti Lietuvos elektros energetikos sistemos darbo patikimumą, nuosekliai mažinant priklausomumą nuo Rusijos elektros energetikos sistemos (EES);
9) stiprinti bendradarbiavimą ir kooperaciją su Baltijos ir Šiaurės Europos šalimis, kurti bendrą elektros energijos rinką, mažinti priklausomumą nuo Rusijos EES, optimaliai išnaudoti šalių elektros energetikos potencialą;
10) kartu su Latvija ir Estija parengti naują Baltijos valstybių aukštos įtampos tinklų schemą, geriau pritaikytą integracijai į Vakarų ir Šiaurės Europos tinklus ir leidžiančią geriau išnaudoti turimas generuojančias galias trijų valstybių poreikiams tenkinti.
Mažiausios elektros energijos tiekimo išlaidos Lietuvoje susidarytų:
1) optimaliai išnaudojant Ignalinos AE ir Kruonio HAE pajėgumus bei racionaliai dirbant Vilniaus ir Kauno TE termofikaciniu režimu;
2) optimaliai bendradarbiaujant su Estija ir Latvija ir, kaip numatyta, integruojantis bei bendradarbiaujant su Vakarų Europos elektros kompanijomis;
3) vykdant aktyvią elektros energijos eksporto ir tranzito politiką;
4) tobulinant kainodaros sistemą;
5) neatidėliotinai iki 2001 metų restruktūrizavus elektros energetikos sektorių, pasiruošus darbui laisvos rinkos sąlygomis ir atskyrus elektros energijos gamybą, perdavimą bei skirstymą.
Šilumos tiekimo sektoriuje yra nemažų ekonominių ir techninių problemų. Jos gali būti efektyviai sprendžiamos tik kartu su bendra viso energetikos sektoriaus strategija. Sprendžiant Lietuvos vartotojų aprūpinimo šiluma problemą, pagrindinės strateginės nuostatos techninės politikos srityje būtų šios:
1) centralizuotose šilumos tiekimo sistemose, kuriose naudojamos gamtinės dujos, turi būti laipsniškai įrengiamos termofikacinės elektrinės, galinčios gaminti elektros energiją, kurios kaina būtų konkurencinga Ignalinos AE gaminamos elektros kainai;
2) ten, kur susidaro dideli kiekiai degiųjų atliekų, jos, ekonomiškai pagrindus, pirmiausia turi būti naudojamos šilumai gaminti, nes tai mažintų kuro importą ir padėtų išspręsti atliekų saugojimo problemą. Galimybės jas naudoti kombinuotai šilumos ir elektros gamybai turi būti atskirai įvertintos kiekvienu konkrečiu atveju;
3) visose šilumos tiekimo sektoriaus grandyse būtina įrengti apskaitos prietaisus tiksliam šilumos gamybos, perdavimo ir skirstymo nuostolių bei galutiniam vartotojui patiektos šilumos kiekiui nustatyti; tai turėtų pakeisti šilumos vartotojų elgseną;
4) nuosekliai modernizuoti šilumos tiekimo sistemas, sudaryti vartotojams galimybę reguliuoti šilumos kiekį savo nuožiūra;
5) skatinti esamų centralizuoto šilumos tiekimo sistemų modernizavimą ir ekonomiškai pagrįsti šildymo būdo bei naudojamo kuro parinkimą.
Valdymo ir kainodaros politikos srityje pagrindinės nuostatos yra šios:
1) nepaisant šilumos tiekimo sistemų nuosavybės formų, pagrindinis veiklos efektyvumo rodiklis ir pelno šaltinis turi būti ne energijos gamybos didinimas, o nuostolių mažinimas ir suteiktų paslaugų kokybė;
2) skatinti energetinių paslaugų kompanijų kūrimąsi;
3) sudaryti sąlygas, kad patys vartotojai būtų suinteresuoti tobulinti šilumos ūkį ir galėtų daryti įtaką jo techninei bei ekonominei politikai;
4) šilumos kainų politika ir kainodaros sistema turi skatinti šilumos ūkio modernizavimo procesą;
5) pirmiausia nustatyti termofikacinių elektrinių gaminamos energijos kainodaros principus ir elektros energijos supirkimo iš jų tvarką.
Smulkūs vartotojai, esantys atokiau nuo dujotiekių ir šilumos tiekimo sistemų, jei jų prisijungimas prie šių sistemų ekonomiškai nepagrindžiamas, atsižvelgiant į vietos sąlygas, naudos:
1) naftos produktus;
2) malkas, medienos atliekas ir durpes;
3) akmens anglis;
4) elektros energiją.
Šių energijos šaltinių santykinė dalis priklausys nuo jų rinkos kainų, vartotojų perkamosios galios, šildymo įtaisų kainų ir kt. Valstybė skatins tiek kuro tiekėjų, tiek ir šildymo priemonių gamintojų bei tiekėjų konkurenciją.
Atsižvelgiant į jau Lietuvoje sukurtas dujų tiekimo technines priemones bei aplinkosaugos reikalavimus, gamtinės dujos yra perspektyviausia organinio kuro rūšis.
Gamtinių dujų naudojimo Lietuvoje šiuo metu neriboja ir artimiausioje ateityje neribos jų tiekimo galimybės.
Labiausiai tikėtina, kad artimiausiu (5-10 metų) laikotarpiu dujos bus tiekiamos iš vienintelio šaltinio (Rusijos), todėl tiekimo patikimumui ir saugumui užtikrinti bus imamasi šių priemonių:
1) skatinama dujų perdavimo tinklų plėtra ir dujų tranzitas per šalies teritoriją;
2) tęsiami tyrinėjimo, vėliau ir statybos darbai požeminei dujų saugyklai įrengti;
3) kartu su kitomis Baltijos valstybėmis bus parengtas ir įgyvendintas susijungimo su Lenkijos ir Suomijos dujotiekių sistemomis projektas;
4) skatinama vietoj daug sieros turinčio mazuto naudoti gamtines dujas, kaip ekologiškai švarų kurą.
Perspektyviausios gamtinių dujų naudotojos yra modernizuotos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos ir termofikacinės elektrinės.
Gamtinių dujų tinklai bus plėtojami atsižvelgiant į:
1) pirminių energijos išteklių sunaudojimo balansus;
2) aplinkosaugos būklę konkrečioje vietovėje;
3) ekonominį pagrįstumą;
4) tiekimo patikimumo užtikrinimą;
5) ekonominį tikslingumą didinti gamtinių dujų sunaudojimą.
Vartotojams, kurių kuro poreikis nedidelis, rekomenduojama kaip ekologišką kuro rūšį vartoti suskystintas dujas. Suskystintų dujų tiekimo patikimumui užtikrinti numatoma diegti pažangias technologijas bei sukaupti suskystintų dujų atsargas, už kurias atsakingos suskystintas dujas tiekiančios ir importuojančios įmonės.
Gamtinių dujų sektoriuje turi būti atskirtos gamtinių dujų tiekimo, perdavimo ir skirstymo išlaidos.
Naftos ir naftos produktų sektorius artimiausiu metu ir perspektyvoje išliks priklausomas nuo naftos ir iš dalies nuo naftos produktų importo. Prognozuojama, kad:
1) pirminių energijos išteklių balanse naftos produktų dalis, tenkanti kitų energijos rūšių gamybai, mažės ir nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje sudarys apie 20–25 %;
2) naftos produktai išliks pagrindinis rezervinis kuras šiluminėse elektrinėse ir stambiose centralizuoto šilumos tiekimo sistemose;
3) lengvųjų naftos produktų vartojimas didžiąja dalimi didės transporto sektoriuje ir 2020 m. jų bus suvartojama apie 2,0 mln. t per metus.
Lengvųjų naftos produktų poreikius tenkinti padės transportavimo, perdirbimo, saugojimo ir paskirstymo infrastruktūra.
Vietiniai naftos ištekliai nėra dideli. Vietinės naftos paieškas ir žvalgybos darbus siūloma vykdyti investitorių lėšomis. Artimiausiais metais, vykdant šiuos darbus pagal konkursus ir atliekant valstybinę gavybos priežiūrą, bus siekiama išlaikyti 0,3-0,5 mln. t naftos per metus gavybos lygį.
Toliau bus įgyvendinami projektai, kurie sudarys galimybes alternatyviai apsirūpinti nafta ir naftos produktais:
1) bus baigti Klaipėdos naftos terminalo rekonstrukcijos ir Būtingės naftos terminalo statybos darbai;
2) bus remiami projektai, numatantys galimybę apsirūpinti naftos produktais geležinkeliu per Lenkijos teritoriją.
Patikimas ir saugus naftos produktų atsargų sandėliavimas yra viena iš labai svarbių naftos ūkio veiklos sričių. Šiuo metu Lietuvoje turimų ir statomų talpų visiškai pakanka stabiliam bei patikimam šviesiųjų naftos produktų ir mazuto rinkos funkcionavimui laiduoti bei valstybės rezervui saugoti.
Priklausomumui nuo vienos kuro rūšies mažinti ir kuro pasirinkimo įvairovei didinti numatoma smulkius vartotojus skatinti naudoti vidutinius distiliatus ir šiam kurui netaikyti akcizo mokesčio.
Laipsniškai bus griežtinami naftos produktų kokybės reikalavimai, mažinamas leistinas sieros kiekis šalyje naudojamame mazute. Nuo 2005 m. bus nutraukta naftos produktų, netenkinančių Europos Sąjungos normų, gamyba ir naudojimas.
Ekologiškai švaresnio kuro rūšių – mažai sieros turinčio mazuto pramonėje ir energetikoje, naftos produktų namų ūkyje ir aptarnavimo sektoriuje – naudojimas bus skatinimas įvedant bei tobulinant mokesčius už gamtos išteklius ir aplinkos taršą.
Kad šalies ūkis būtų patikimai aprūpintas naftos produktais, bus sudaromos naftos produktų 90 parų atsargos. Etapais bus pakeista atsargų sudarymo ir naudojimo tvarka. Tam bus parengti reikalingi teisės aktai. Sudarant atsargas, turės prisidėti naftos produktus gaminančios, importuojančios bei didmenine naftos produktų prekyba besiverčiančios įmonės. Naftos produktų valstybės atsargoms sudaryti numatoma: įvesti atsargų sudarymo mokestį arba sudaryti galimybę kaupti atsargas įmonėse. Šalies gynybos funkcijoms vykdyti bus sudaromos valstybės finansuojamos atsargos.
Valstybė nustatys naftos produktų rinkos reguliavimo priemones ekstremalių situacijų atvejais. Naftos sektoriuje toliau bus plėtojama konkurencinė ir laisva rinka.
Laikantis Europos Sąjungos nuostatų ir norint sumažinti kuro importą, maksimaliai panaudoti turimus išteklius ir kurti naujas darbo vietas, Lietuvoje bus stengiamasi toliau didinti vietinių energijos išteklių naudojimą:
1) ekonominėmis, teisinėmis bei organizacinėmis priemonėmis, skatinančiomis naudoti medieną, buitines bei žemės ūkio atliekas ir kitų rūšių vietinį kurą;
2) plečiant kitų energijos išteklių (hidroenergijos, atliekinės energijos, biodujų, buitinių atliekų, vėjo, saulės, geoterminės energijos) naudojimą, remiantis parodomuosiuose valstybės remiamuose bei užsienio investuotojų finansuojamuose objektuose sukaupta ir apibendrinta patirtimi;
3) siekiant, kad energija, gaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių, 2020 m. sudarytų dalį, atitinkančių Europos Sąjungos direktyvas.
Kadangi vietinių energijos išteklių nepakanka, Nacionalinės energetikos strategijos esminiu elementu tampa efektyvus energijos išteklių vartojimas ir taupymas. Įgyvendinant ir periodiškai tikslinant Nacionalinę energijos vartojimo efektyvumo didinimo programą, pagrindinės veiklos kryptys bus:
1) tobulinti teisės ir norminius aktus;
2) diegti pažangias technologijas ir energijos taupymo priemones;
3) įdiegti energijos išteklius ir energijos taupymą skatinančią kainodarą;
4) sudaryti palankias sąlygas energijos taupymo investicijoms;
5) stiprinti mokslinę, informacinę ir švietėjišką veiklą.
Energijos išteklių taupymo tikslams įgyvendinti artimiausiu metu būtina parengti energijos taupymo įstatymą. Įsteigto Energijos taupymo fondo lėšos, vietinės ir užsienio investicijos bei užsienio dovanotos lėšos turėtų būti efektyviai naudojamos energijos taupymo ir efektyvaus vartojimo programoms finansuoti, vietinių, atsinaujinančių ir atliekinių išteklių naudojimo priemonėms diegti ir plėtoti. Tam būtina:
1) nuolat kaupti Energijos taupymo fondo lėšas, užtikrinti tikslinį šio fondo naudojimą;
2) labiau išnaudoti papildomas galimybes, atsirandančias dėl mokesčių lengvatų šios srities investicijoms;
3) skatinti taupymo priemonių vietinę gamybą;
4) kiekvienam ūkio sektoriui parengti specifines veiksmų programas ir konkrečias finansavimo schemas.
Lietuva laikysis tarptautinių aplinkosaugos konvencijų, Penktosios ES aplinkosaugos programos, Nacionalinės aplinkosaugos strategijos, Aplinkosaugos priartėjimo prie ES strategijos ir Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo nacionalinės strategijos reikalavimų.
Pagrindinės aplinkosaugos kryptys energetikos srityje artimiausiu metu:
1) subalansuota pirminės energijos tiekimo struktūra, siekiant padidinti gamtinių dujų ir atsinaujinančių energijos išteklių dalį;
2) saugus Ignalinos AE eksploatavimas, nuolat diegiant saugos gerinimo priemones, kurios rekomenduojamos pagal dabartines ir būsimas Ignalinos AE saugos analizės ataskaitas bei kurias rekomenduoja tarptautiniai ekspertai;
3) radioaktyviųjų atliekų tvarkymo procesų tobulinimas bei šių atliekų saugyklų pertvarkymas pagal tarptautinius reikalavimus;
4) sieros ir azoto oksidų emisijos mažinimo priemonių plėtra;
5) aplinkosaugos audito sistemos tolesnė plėtra;
6) pigių priemonių, mažinančių emisijas, diegimas energiją generuojančiuose šaltiniuose;
7) tolesnis teisės aktų tobulinimas;
8) ekologiškai švaresnio kuro naudojimo ir taršos mažinimo priemonių įgyvendinimo skatinimas;
9) emisijos į atmosferą monitoringo stacionarių priemonių įrengimas didžiosiose šiluminėse elektrinėse ir katilinėse;
10) taršą mažinančių priemonių diegimas energetikoje, atsižvelgiant į bendrą šalies ekonominę situaciją;
11) aplinkosaugos reguliavimo energetikoje užtikrinimas, pirmenybę teikiant ekonominiams svertams;
12) tolesnis mokesčių už aplinkos taršą sistemos tobulinimas, siekiant, kad dalis surinktų lėšų būtų skirta taršos mažinimo priemonėms įgyvendinti;
13) pramonės ir energetikos objektų taršos kontrolės sistemų tobulinimas;
14) taršių naftos produktų padarytos žalos įskaičiavimas į gaminamos energijos sąnaudas;
15) valstybės remiamų kuro rūšių naudojimo subalansavimas, atsižvelgiant į taršos mokesčius.
Pasikeitus Energetikos ūkio valdymo principams ir nuosavybės formoms, įvedus visuotinę energijos apskaitą, atsiradus naujoms technologijoms, įdiegus visiškai naujas informacijos, kontrolės ir valdymo sistemas, reikia ir kitokio profesinio parengimo specialistų. Dabartinis jų parengimas labai atsilieka nuo sparčiai kintančių energetikos ūkio poreikių. Jei nebus laiku parengta reikalingų specialistų, bus sunkiau pertvarkyti Lietuvos energetikos ūkį, o reformos labai užsitęs.
Todėl siūloma, remiantis Lietuvos ir užsienio šalių analogiško profilio specialistų rengimo patirtimi, parengti energetikos specialistų rengimo programą. Šioje programoje numatyti:
1) technologinio profilio universitetų mokymo programų ir mokymo pagrindų atnaujinimą atsižvelgiant į poreikius;
2) priemones dėstytojų ir profesorių rengimui skatinti;
3) optimalų studentų skaičių, kad būtų parengta pakankamai specialistų;
4) priemones vyresniosios kartos specialistams perkvalifikuoti;
5) finansavimo šaltinius mokymo bazei iš esmės atnaujinti.
Modernizuojant energetikos ūkį, naudojant savo krašto išteklius, aptarnaujant energijos vartotojus ir tiekėjus, palaikant aukštojo mokslo galimybes, būtinos savo šalies mokslinio tyrimo, projektavimo ir konsultacinių paslaugų institucijos, nes užsienio specialistų paslaugos būtų per brangios. Šioje srityje valstybė skatins privačių įstaigų kūrimąsi.
Prioritetinės mokslinių tyrimų sritys, kurioms reikalinga konkreti Vyriausybės parama ir įsipareigojimai, yra šios:
1) branduolinės energetikos sauga, energetinių įrenginių patikimumas ir ilgaamžiškumas, konstrukcinių medžiagų senėjimas;
2) panaudoto branduolinio kuro ir kitų radioaktyviųjų medžiagų tvarkymas, saugojimas ir laidojimas giluminėse geostruktūrose;
3) energijos taupymas ir energetikos efektyvumas, energetikos aplinkosaugos aspektai;
4) atsinaujinančių, vietinių ir atliekinių energijos išteklių naudojimo technologijos;
5) mažos termofikacinės elektrinės, tarp jų elektrocheminiai kuro elementai;
6) energetikos ekonomika, sudėtingų sistemų projektavimo ir valdymo optimizavimas, technologinių procesų optimizavimas ir jų kontrolė, energetikos sistemų eksploatavimas konkurencinės rinkos sąlygomis;
7) elektros, naftos ir dujų ūkio įrengimų eksploatavimas;
8) informatika energetikos srityje.
Pagrindiniams Nacionalinės energetikos strategijos tikslams įgyvendinti toliau bus liberalizuojami rinkos santykiai ir kuriama ekonomiškai efektyvi energetika. Bus toliau kuriami ir derinami su energetika susiję teisės aktai, siekiant įgyvendinti Acquis communautaire bei sukurti palankias sąlygas, leidžiančias tinkamai parengti energetikos sektorių integracijai į ES vidaus rinką.
Vykdant teisės ir institucijų reformos politiką, siūloma:
1) tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius energetikos sektoriaus veiklą, parengti ir priimti atskirų energetikos sektorių (elektros, dujų ir centralizuotos šilumos) įstatymus, kurie numatytų šių sektorių reguliavimo struktūrą ir principus;
2) garantuoti reikalingų institucijų įsteigimą ar esamų pertvarkymą, kad jos reguliuotų ir užtikrintų efektyvų energetikos sektoriaus valdymą ir rinkos principų diegimą;
3) mažinti Vyriausybės įtaką energetikos bendrovėms, pavesti jai spręsti strateginius energetikos planavimo, plėtros ir reguliavimo klausimus;
4) tęsti energetikos ūkio restruktūrizavimą, siekiant padidinti jo veiklos efektyvumą ir patikimumą, mažinti energijos savikainą;
5) elektros energetikos sistemoje neatidėliotinai įvesti atskirą gamybos, perdavimo (nustatant aiškius perdavimo tarifus) ir skirstymo apskaitą, pamažu atskirti gamybą, perdavimą ir skirstymą;
6) tęsti energetikos objektų privatizavimą, skatinti vietinius ir užsienio investitorius dalyvauti modernizuojant ir pertvarkant energetikos objektus;
7) privatizavimą vykdyti etapais, atsižvelgiant į kiekvieno energetikos sektoriaus ir objekto specifiką ir valstybės interesus. Strateginiuose energetikos objektuose valstybė išlaikys dominuojantį vaidmenį;
8) elektros energijos perdavimo tinklą su visais svarbiausiais režimo reguliavimo įtaisais, tarp jų Kruonio HAE ir Kauno HE, palikti valstybės reguliavimo sričiai;
9) siekti energijos kainų skaidrumo, būtino rinkos sąlygoms tarp vartotojų ir gamintojų susidaryti;
10) pradedant 1999 m., laipsniškai išskaidyti atskiras energetinės veiklos rūšis į monopolines ir konkurencines, kurios turėtų skirtingus valdymo principus; kai tai ekonomiškai tikslinga, skatinti ir užtikrinti efektyvią konkurenciją reguliuojamose energetinės veiklos srityse;
11) nustatyti ir taikyti energijos tiekėjams kainų skaičiavimo metodikas, pagrįstas ne tik tiekėjo sąnaudomis, bet ir tiekėjų bei vartotojų veiklos efektyvumu, jų interesų objektyviu derinimu, kuro kainų ir infliacijos indekso kitimu;
12) atsisakyti subsidijų; užtikrinti, kad reguliuojamos energijos išteklių kainos atitiktų rinkos sąlygas ir būtų matyti ekonomiškai pagrįstos sąnaudos;
13) socialinę politiką įgyvendinti per socialines programas ir valstybės institucijas, nepriklausomas nuo energetikos kainodaros ir nuo energetikos bendrovių;
14) visiems rinkos dalyviams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę;
15) įvesti rinkos leidimus (koncesijas) energijos gamybos ir skirstymo įmonėms;
16) plėsti Baltijos ir Šiaurės Europos šalių bendradarbiavimą energetikos sektoriuje bei siekti integruotis į Vakarų energetikos rinkas.
Pateikta atnaujinta Nacionalinė energetikos strategija išreiškia pagrindines valstybės nuostatas ir jų įgyvendinimo kryptis modernizuojant šalies energetikos ūkį, visapusiškai priderinant jį prie didėjančių valstybės poreikių ir naujausių tarptautinių reikalavimų ekonomiškumo, patikimumo, gamtosaugos ir valdymo tobulinimo aspektais. Jau pradiniu šios strategijos įgyvendinimo periodu Lietuvos energetika bus visiškai priderinta prie Europos Sąjungos reikalavimų ir galės įeiti į bendrą Europos energetikos struktūrą. Strategijos nuostatoms įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi parengti veiksmų programą, numatančią konkrečius įvykdymo terminus, veiksmų eilę, jų finansavimo dydžius ir šaltinius bei konkrečius vykdytojus.
______________