LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO
DEKRETAS
DĖL PRAŠYMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIAM TEISMUI IŠAIŠKINTI LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2006 M. GEGUŽĖS 9 D. NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 56 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 3 DALIES (2003 M. SAUSIO 21 D. REDAKCIJA), 4, 5, 6 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 57 STRAIPSNIO 3 DALIES (2003 M. SAUSIO 28 D. REDAKCIJA), 63 STRAIPSNIO 4 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 70 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 71 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 72 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 73 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 74 STRAIPSNIO 1 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 75 STRAIPSNIO 1 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 76 STRAIPSNIO 2 DALIES (2003 M. SAUSIO 21 D. REDAKCIJA), 77 STRAIPSNIO 3 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 78 STRAIPSNIO 2 DALIES (2003 M. SAUSIO 21 D. REDAKCIJA), 79 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 81 STRAIPSNIO 3, 7 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 90 STRAIPSNIO 3, 7 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 119 STRAIPSNIO 2, 5 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 120 STRAIPSNIO 3, 4 PUNKTŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 128 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO STATUTAS“ 11 STRAIPSNIO 3 DALIES 13 PUNKTO (1996 M. LIEPOS 4 D. REDAKCIJA), 17 STRAIPSNIO 1, 3 DALIŲ (1995 M. BALANDŽIO 18 D. REDAKCIJA), 4 DALIES (1996 M. LIEPOS 4 D. REDAKCIJA), 18 STRAIPSNIO 3 DALIES (1995 M. BALANDŽIO 18 D. REDAKCIJA) IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2003 M. VASARIO 10 D. DEKRETO NR. 2048 „DĖL APYGARDOS TEISMO TEISĖJO ATLEIDIMO“ 1 STRAIPSNIO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“ NUOSTATAS
2009 m. balandžio 9 d. Nr. 1K-1778
Vilnius
1 straipsnis.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 77 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalimi,
prašau Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Nutarimas) motyvuojamosios dalies II skyriaus 22 punkto ir 15.3.1.1 papunkčio nuostatas.
1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio, apibrėžiančio Seimo kompetenciją, 10 punkte yra nustatyta, kad Seimas skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos IX skirsnio, kuriame reglamentuojami su teismų formavimu ir jų veikla susiję klausimai, 112 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Pagal minėtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas Seimui yra suteikiami įgaliojimai nustatyta tvarka skirti ir atleisti Lietuvos Respublikoje veikiančio aukščiausiosios pakopos bendrosios kompetencijos teismo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – teisėjus ir šio teismo pirmininką. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas.
Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui teikiamo prašymo kontekste aktualus Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 81 straipsnis, kuriame nustatyta teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo, skyriaus pirmininko atleidimo iš pareigų tvarka. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą teismo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir skyriaus pirmininkas iš pareigų atleidžiami pasibaigus paskyrimo į šias pareigas terminui. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininką iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime, be kita ko, vertino ir teisėjų atleidimo iš pareigų, pasibaigus jų įgaliojimams, procedūros, teisėjų ir teismų pirmininkų, teismo skyriaus pirmininkų ar kurias nors kitas administracines pareigas teismuose einančių teisėjų įgaliojimų pratęsimo nuostatų konstitucingumą.
Šio Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 22 punkte Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo: „Jeigu į <...> teismo pirmininko, teismo skyriaus pirmininko ar kurias nors kitas administracines pareigas teismuose teisėjai buvo paskirti tam tikram įstatymų nustatytam laikui, šiam laikui pasibaigus jie turi būti atleidžiami iš pareigų ir dėl to, kaip ir skiriant juos į tas pareigas, turi būti priimamas atitinkamas individualus teisės taikymo aktas. Teismų pirmininkų, teismų skyrių pirmininkų, kitų teismuose administracines pareigas einančių teisėjų įgaliojimai negali būti pratęsti nei įstatymu, nei kokiu nors kitu bendro pobūdžio normas nustatančiu teisės aktu – tokie įgaliojimai apskritai negali būti pratęsti, nes pasibaigus įgaliojimų laikui jie nutrūksta (dėl to turi būti priimamas individualus teisės taikymo aktas), o tada įstatymų nustatyta tvarka turi būti iš naujo sprendžiama, ar to teismo pirmininku, teismo skyriaus pirmininku ir pan. turi būti skiriamas tas pats teisėjas (jeigu įstatymai numato tokią galimybę), ar kitas asmuo.“
Konstitucinis Teismas, Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 15.3.1.1 papunktyje aiškindamas teisėjo atleidimo iš pareigų procedūrą, nurodė: „Akivaizdu, kad tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, nes pasibaigė to teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, arba įsiteisėjo tą teisėją apkaltinęs teismo nuosprendis, minėta speciali teisėjų institucija privalo įsitikinti, ar iš tikrųjų yra nurodyti objektyvaus pobūdžio faktai, ir, jeigu jie yra, privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų. Pabrėžtina, kad jeigu Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija nustato, jog minėti objektyvaus pobūdžio faktai iš tikrųjų yra, ji pagal Konstituciją negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, privalo atleisti atitinkamą teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – privalo teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – privalo prašyti Seimo pritarimo jį atleisti). Konstatuotina, kad tokiais atvejais pagal Konstituciją tą teisėją atleisti yra privaloma.“ Konstitucinis Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad konstituciškai pateisinama bendro konstitucinio draudimo pratęsti teisėjo įgaliojimus pasibaigus jų laikui arba teisėjui sulaukus pensinio amžiaus (išimtis – kol bus baigtos nagrinėti jo pradėtos bylos) „negali būti interpretuojama kaip reiškianti, esą kokiu nors panašiu pagrindu gali būti pratęsiami teismų pirmininkų ar skyrių pirmininkų įgaliojimai.“
3. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatuota (ir visuotinai pripažinta), kad oficiali konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu yra formuojama „byla po bylos“, vienus jos elementus (fragmentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose papildant kitais, atskleidžiamais Konstitucinio Teismo aktuose, priimamuose naujose konstitucinės justicijos bylose; Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjų prašymus nagrinėjant vis naujas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuota oficiali konstitucinė doktrina (kiekvienu atskiru atitinkamoje byloje reikšmės turinčiu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra papildoma vis naujais fragmentais; formuluojant vis naujas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas yra atskleidžiama Konstitucijoje – aukščiausios galios teisės akte – įtvirtinto teisinio reguliavimo įvairovė ir pilnatvė (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai; taip pat Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Atsižvelgiant į konstitucinės doktrinos tęstinumą ir vientisumą, prašomo išaiškinti Nutarimo nuostatų kontekste itin svarbia laikytina ir Konstitucinio Teismo suformuota oficiali konstitucinė doktrina dėl teisminės valdžios formavimo ypatumų, Seimo nario laisvo mandato esmės ir pareigų, kylančių iš Seimo nario priesaikos, Seimo nario nuožiūros ir Seimo nario sąžinės sampratos.
1) Konstitucinis Teismas 1998 m. balandžio 21 d. nutarime, kuriame buvo vertinamas Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. vasario 25 d. nutarimo „Dėl V Nikitino atleidimo iš Generalinio prokuroro pareigų“ atitikimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodė: „Vertinant ginčijamo Seimo nutarimo teisėtumą, esminę reikšmę turi tai, ar valstybės pareigūno paskyrimas laikinai eiti pareigas turi būti vykdomas tokia pat tvarka, kaip ir paskyrimas eiti jas nuolat. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas šioje byloje teigia, kad paskyrimo eiti laikinai pareigas tvarka įstatymuose nereglamentuojama. Todėl jis daro išvadą, kad esant teisinio reguliavimo vakuumui Seimas galėjo priimti savarankišką sprendimą. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad šie argumentai nėra pagrįsti. Paskyrimas laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas, kaip ir paskyrimas eiti jas nuolat, yra glaudžiai susiję. Asmens paskyrimas laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas reiškė, kad jis įgijo visas generalinio prokuroro prerogatyvas, tarp jų ir procesines. Taigi darytina išvada, kad teikti Seimui asmenį laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas privalėjo tas pats subjektas, kuris turėjo teisę teikti Seimui tvirtinti generalinį prokurorą. Pagal tuo metu galiojusius Teismų ir Prokuratūros įstatymus generalinio prokuroro kandidatūrą Seimui teikti turėjo teisę Respublikos Prezidentas. Taigi asmenį eiti generalinio prokuroro pareigas Seimas galėjo skirti tik esant Respublikos Prezidento teikimui. Respublikos Prezidentas savo dekretu teikė Seimui atitinkamą asmenį eiti generalinio prokuroro pareigas. Seimas privalėjo šią kandidatūrą svarstyti ir turėjo teisę šiai kandidatūrai pritarti ar nepritarti. Tačiau Seimas pagal Seimo nario siūlymą eiti generalinio prokuroro pareigas paskyrė kitą asmenį, taip pažeisdamas minėtais įstatymais nustatytas Respublikos Prezidento galias.“ Pabrėžtina, kad pagal Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo metu galiojusį Konstitucijos 118 straipsnį prokurorai buvo traktuojami kaip teisminės valdžios sudedamoji dalis. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas šiuo atveju yra saistomas teisminės valdžios formavimo ypatumų. Nors Konstitucijos 118 straipsnis 2003 m. kovo 20 d. buvo pakeistas, tačiau šis Konstitucinio Teismo nutarimas atskleidžia ir paaiškina svarbius teisminės valdžios formavimo ypatumus.
2) Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog tai, kad Seimas yra saistomas Konstitucijos, taip pat savo paties išleistų įstatymų, yra esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas. Atskleisdamas Seimo nario laisvo mandato esmę, Konstitucinis Teismas konstatavo: „Seimo nario laisvo mandato esmė – Tautos atstovo teisė įgyvendinti jam nustatytas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais. Seimo nario laisvas mandatas reiškia ir tai, kad rinkėjai neturi teisės atšaukti Seimo nario.“ (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d., 1999 m. lapkričio 9 d., 2001 m. sausio 25 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai).
2006 m. balandžio 4 d. nutarime, kuriame buvo vertinamos Seimo Statuto nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų komisijų sudarymą (pabrėžtina, kad laikinųjų komisijų sudarymo pagrindai nėra įtvirtinti nei Konstitucijoje, nei Seimo Statute), atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Konstitucinis Teismas nurodė: „Iš Konstitucijoje įtvirtinto Seimo nario laisvo mandato principo kyla Seimo nario teisė savo nuožiūra balsuoti priimant bet kurį Seimo sprendimą – kiekvienu klausimu balsuoti pagal savo sąžinę.“ Šiame nutarime Teismas taip pat pabrėžė, kad „Seimo nario laisvas mandatas suponuoja tai, kad Seimo narys tiek kartu su kitais Seimo nariais inicijuodamas Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymą, tiek dalyvaudamas priimant Seimo sprendimą dėl Seimo laikinosios komisijos sudarymo, tiek dalyvaudamas Seimo laikinosios tyrimo komisijos veikloje, tiek dalyvaudamas priimant Seimo sprendimą dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos veiklos bei jos rezultatų įvertinimo turi vadovautis tik Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine (Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalis) – ši jo laisvė negali būti varžoma rinkėjų priesakais, jį iškėlusių politinių partijų ar organizacijų politiniais ar kitokiais reikalavimais, kitų Seimo narių valia. Paminėtina, kad Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime (išskyrus asmens įžeidimą ar šmeižtą) negali būti persekiojamas (Konstitucijos 62 straipsnio 3 dalis).“ Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Seimo narių laisvas mandatas turi būti naudojamas taip, kad Seimas galėtų efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, kad jis deramai vykdytų savo konstitucinę priedermę.
3) Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas negali būti suprantamas tik kaip leidimas veikti vien savo nuožiūra, veikti vadovaujantis vien savo sąžine ir ignoruoti Konstituciją. Šiame nutarime Teismas pabrėžė, kad Konstitucija suponuoja tokią Seimo nario nuožiūros ir Seimo nario sąžinės sampratą, pagal kurią tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, jog tai, kad pagal Konstituciją aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, kad valdžios galias riboja Konstitucija ir kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, suponuoja, kad valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, turi veikti vadovaudamiesi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pabrėžė, kad Seimo nario priesaika įpareigoja jį savo veikloje vadovautis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine ir nebūti varžomam jokių mandatų. Iš Seimo nario priesaikos jam kyla pareiga gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas taip, kaip jį įpareigoja Konstitucija.
4. Remiantis Konstitucinio Teismo suformuota konstitucine doktrina dėl teisėjų atleidimo iš pareigų, pasibaigus jų įgaliojimams, procedūros, teisėjų ir teismų pirmininkų, teismo skyriaus pirmininkų ar kurias nors kitas administracines pareigas teismuose einančių teisėjų įgaliojimų pratęsimo, ir dėl teisminės valdžios formavimo ypatumų, Seimo nario laisvo mandato esmės, pareigų, kylančių iš Seimo nario priesaikos, Seimo nario nuožiūros ir Seimo nario sąžinės sampratos, laikytina, kad, pasibaigus Seimo skiriamų ir atleidžiamų teismų pirmininkų ir teismo skyriaus pirmininkų – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkų – pareigas einančių teisėjų paskyrimo į šias pareigas terminui, Seimo nariai, gavę Respublikos Prezidento teikimą dėl šio teismo pirmininko ir skyriaus pirmininkų atleidimo, privalo įsitikinti, kad šių pareigūnų paskyrimo į pareigas terminas tikrai yra pasibaigęs, ir pripažinus, kad ši faktinė aplinkybė yra tikrai įvykusi, – juos atleisti. Tačiau nuo 2008 metų liepos mėnesio Lietuvos Respublikos Seime besitęsiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko atleidimo procesas atskleidžia, kad egzistuoja abejonės dėl tokios konstitucinės doktrinos sampratos.
Prašau Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 22 punkto ir 15.3.1.1 papunkčio nuostatos turėtų būti suprantamos taip, jog Seimo nario laisvas mandatas reiškia ir tai, kad Seimo narys gali balsuoti taip, kad Seimo atleidžiami teismų pirmininkų ir teismo skyriaus pirmininkų pareigas einantys teisėjai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkai – pasibaigus jų įgaliojimų laikui nebūtų atleidžiami iš pareigų, nors ir pripažįstama faktinė aplinkybė, kad jų paskyrimo į šias pareigas terminas, t.y. įgaliojimų laikas, yra pasibaigęs. Jei neginčijama faktinė aplinkybė, kad nurodytų pareigūnų paskyrimo į šias pareigas terminas yra pasibaigęs, ar esama kokių nors konstituciškai pateisinamų aplinkybių, kurioms esant Seimo nario balsavimas prieš minėtų pareigūnų atleidimą iš pareigų, pasibaigus jų įgaliojimų laikui, būtų suderinamas su iš Seimo nario priesaikos jam kylančia pareiga gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas taip, kaip jį įpareigoja Konstitucija.