LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL IŠMOKŲ IŠ GARANTINIO FONDO
2002 m. gruodžio 31 d. Nr. 2103
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 82-2478; 2002, Nr. 102-4544) 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 13 straipsnio 3, 6 ir 7 punktais ir atsižvelgdama į Garantinio fondo tarybos teikimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Nustatyti, kad:
1.1. Iš Garantinio fondo lėšų vienam bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės darbuotojui, taip pat buvusiam likviduotos dėl bankroto, įsigaliojus Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymui, įmonės darbuotojui gali būti skiriamos šių dydžių išmokos, susijusios su darbo santykiais:
1.1.1. darbo užmokestis pagal darbuotojo reikalavimą, bet ne didesnis už 3 minimalių mėnesinių algų sumą;
1.1.2. piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas - ne didesnė už 1 minimalią mėnesinę algą;
1.2. Šiame nutarime nustatytas skiriamo iš Garantinio fondo lėšų darbo užmokesčio vienam darbuotojui maksimalus dydis taip pat taikomas skiriant išmokas įmonių, kuriose bankroto procesas pradėtas iki Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo įsigaliojimo, darbuotojams. Išmokos šių įmonių darbuotojams skiriamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymu, atsižvelgiant į išimtis, nustatytas šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje.
1.3. Šio nutarimo 1.1.2 ir 1.1.3 punktuose nustatyti maksimalūs piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir išeitinės pašalpos dydžiai taikomi įmonėms, kurių paraiškos skirti išmokas, susijusias su darbo santykiais, Garantinio fondo administracijoje įregistruotos įsigaliojus Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 3, 5, 6, 12, 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (Žin., 2002, Nr. 102-4544).
1.4. Vykdančių veiklą bankrutuojančių įmonių darbuotojams žalos dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, ir susirgimų profesine liga, kurie nustatytąja tvarka pripažinti profesinėmis ligomis iki 1999 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, dalis, kai šios žalos atlyginimo prievolė nėra perduota valstybei, iš Garantinio fondo atlyginama nuo tos dienos, kurią atlyginimo mokėjimas nutrauktas, iki kreipimosi į šį fondą dienos.
1.5. Įmonės administratoriui ar kitam asmeniui, rengiančiam paraišką skirti iš Garantinio fondo išmokas neturinčios turto bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės darbuotojams, už darbą sumokėti, skiriama iš Garantinio fondo lėšų suma negali būti didesnė už 5 minimalias mėnesines algas. Asmeniui, rengiančiam paraiškas skirti išmokas buvusiems likviduotų dėl bankroto įmonių darbuotojams, už darbą sumokėti iš Garantinio fondo lėšų gali būti skiriama iki 10 minimalių mėnesinių algų. Lėšos už banko operacijas sumokėti skiriamos pagal banko, kuriame atidaryta įmonės sąskaita lėšoms, skirtoms iš Garantinio fondo, naudoti ir apskaityti, įkainius.
1.6. Išmokos likviduotų dėl bankroto, įsigaliojus Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymui, įmonių darbuotojams skirti pradedamos 2003 metais ir atsižvelgiant į tai, kiek Garantiniame fonde sukaupta lėšų, gali būti paskirstytos 3 metams, šiam tikslui per vienerius kalendorinius metus skiriant ne mažiau kaip 2 mln. litų.
Išmokų paskirstymo, paraiškų tenkinimo eilės tvarką ir jų rengimo sudėtingumo vertinimo kriterijus nustato Garantinio fondo taryba.
1.7. Papildomos išmokos darbuotojams, kuriems anksčiau skirtos išmokos iš Garantinio fondo pagal galiojusias iki 2002 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas buvo sumažintos bankroto proceso metu iš įmonės lėšų sumokėta darbo užmokesčio dalimi, iš fonde sukauptų lėšų skiriamos, iki bus sumokėta kiekvienam darbuotojui suma, kuria sumažinta anksčiau skirta išmoka.
2. Pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 6 d. nutarimą Nr. 966 „Dėl išmokų iš Garantinio fondo“ (Žin., 2001, Nr. 70-2503).