LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO
D E K R E T A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS MIŠKŲ ĮSTATYMO 2, 4, 11, 13 IR 14 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI
2011 m. gegužės 31 d. Nr. 1K-713
Vilnius
1 straipsnis.
g r ą ž i n u Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. gegužės 17 d. priimtą ir Respublikos Prezidentei pateiktą pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2, 4, 11, 13 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XI-1378 (toliau – Įstatymas) dėl šių motyvų:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Tačiau ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Tai išplaukia iš nuosavybės socialinės funkcijos.
2. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra pasisakęs dėl nuosavybės teisių ribojimo ypač vertingose vietovėse ir miško žemėje. Vertindamas iš Konstitucijos kylančias nuostatas, kad nuosavybė įpareigoja ir kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, bei jas aiškindamas kartu su Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalimi bei 54 straipsniu, Konstitucinis Teismas šiame nutarime pabrėžė, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kad miškams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus, kad tokie apribojimai, suvaržymai turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui. Taigi pripažįstama, jog atsižvelgiant į ypatingą miško, kaip nuosavybės teisės objekto, statusą, tam tikras ūkinės ir kitokios veiklos bei privačių miškų savininkų nuosavybės teisių ribojimas yra konstituciškai pateisinamas. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išsakė aiškią ir nedviprasmišką nuostatą, jog „nėra pakankamai teisinių argumentų teigti, kad įstatymuose nustatyti ribojimai ir draudimai miško valdose statyti atitinkamus statinius, atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai, būtų neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, ir kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau negu leidžia Konstitucija.“
3. Įstatymo 3 straipsniu keičiamo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais. Toks Įstatyme įtvirtintas išimtinumo principas, ypač atsižvelgiant į miško, kaip išimtinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, ypatingą teisinį statusą, reiškia, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai turi būti itin reti, išimtiniai, tai negali tapti paplitusiu reiškiniu. Vertybė yra miško išsaugojimas, gausinimas, o ne miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. nutarime, kuriam įgyvendinti yra skirtos šios Įstatymo nuostatos, išaiškino, jog „įstatymų leidėjas pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 54 straipsnius, reguliuodamas santykius, susijusius su žemės sklypų priskyrimo miškų ūkio paskirties žemei keitimu į kitos paskirties žemę, taip pat su miško žemės pavertimu kitomis naudmenomis, turi pareigą nustatyti aiškius žemės sklypų priskyrimo miškų ūkio paskirties žemei keitimo į kitos paskirties žemę, taip pat miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis kriterijus. Tai darant turi būti paisoma miško, kaip gamtinio objekto, ypatumų, bendrųjų aplinkos apsaugos principų (inter alia neigiamo poveikio aplinkai mažinimo, gamtos išteklių racionalaus ir kompleksiško naudojimo), taip pat viešojo intereso.“
4. Įstatymo 3 straipsniu keičiamo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyti septyni atvejai, kuomet miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis. Vienas iš jų – buvusioms sodyboms atstatyti privačioje miško žemėje, kai šių sodybų buvimo juridinis faktas nustatytas vadovaujantis Civilinio proceso kodeksu pagal archyvinius dokumentus (Įstatymo 3 straipsniu keičiamo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Visų pirma, svarbu pažymėti, kad nei nuosavybės teisių atkūrimas, nei miško žemės įgijimas privačion nuosavybėn kokiu nors kitu teisiniu pagrindu nesukuria jokio teisėto lūkesčio į šiose vietovėse buvusių sodybų atstatymą, nes bet koks teisėtas lūkestis gali atsirasti tik Konstitucijai neprieštaraujančio įstatymo pagrindu. Vertinant šią Įstatymo nuostatą konstitucinių nuostatų bei praktinio įgyvendinimo aspektais, ji nėra niekaip susijusi su viešuoju interesu, ja ne tik paneigiamas bendrasis miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis išimtinumo principas, bet ir sukuriamos realios prielaidos visiškai neprognozuojamai ir stichiškai miškų urbanizacijai, miškų bei jų ekosistemų niokojimui, esminiam visuomenės prieinamumo prie miškų bei gamtos turtų ribojimui. Tai patvirtina Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos specialistų pateikti duomenys, pagal kuriuos privatūs miškai Lietuvoje užima daugiau kaip 1/3 visų Lietuvos miškų (arba 38,4 proc.), o privačių miško valdų, kuriose, remiantis šia Įstatymo nuostata, būtų nedraudžiama atstatyti buvusių sodybų, skaičius yra 130–140 tūkst. vnt. (arba 440–470 tūkst. ha miško žemės) ir tai sudaro 48–52 proc. visų privačių miško valdų skaičiaus. Be to, vertinant antikorupciniu požiūriu kritikuojamą panašaus turinio Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatą, kyla pagrįstų abejonių dėl galimo piktnaudžiavimo praktikoje taikant šią Įstatymo normą, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, kuris turi pirmenybę jo nuostatų prieštaravimo kitiems įstatymams atveju (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 2 dalis), sodybos buvimo juridinis faktas teisme galės būti įrodinėjamas visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (inter alia liudytojų parodymais), neapsiribojant vien tik archyviniais dokumentais. Proceso įstatymai nustato, kad šalys įrodinėjimo procese gali remtis visomis civilinio proceso įstatyme numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, o teismui jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios ir visus juos teismas privalo vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, kaip tą daryti jį įpareigoja Konstitucija ir Lietuvos Respublikos įstatymai.
5. Įstatymo 2 straipsniu keičiamo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė neskaidomos į dalis, jeigu privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančios miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis kaip 5 hektarai. Kartu Įstatymas įvardija galimas tokio principo išimtis, tai yra atvejus, kai miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė gali būti atidalijama. Nors ir įvardijamas kaip išimtinis atvejis, iš esmės 4 straipsnio 3 dalies 4 punktu yra įteisinamas visų be išimties privačių miško valdų arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančios miško žemės atidalijimas, nustatant, kad tai daroma pagal natūralias kvartalines linijas, rajoninės reikšmės kelius, upes ar upelius, melioracijos griovius, aukštos įtampos elektros linijų ribas. Taigi tokia Įstatymo nuostata iš esmės prieštarauja kitoms Įstatymo nuostatoms ir paneigia principinę taisyklę – tame pačiame Įstatymo straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, jog privačios miško valdos arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė neskaidomos į dalis, jeigu privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančios miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis kaip 5 hektarai. Kartu tokia Įstatymo nuostata neatitinka Konstitucinio Teismo formuojamos miškų teisinio reguliavimo konstitucinės doktrinos. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra atkreipęs dėmesį, kad draudimu skaidyti privačių miškų valdas į dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 ha, „siekiama užtikrinti, kad miškuose neatsirastų labai daug mažų miško sklypų, priklausančių skirtingiems savininkams, nes taip, ypač atsižvelgiant į tokiais atvejais būtinus nustatyti servitutus, į miškų tvarkymo bei miškų ūkio veiklos organizavimo techninius reikalavimus (inter alia su miško valdų atribojimu vienos nuo kitos) ir kt., galėtų būti sudarytos prielaidos pakeisti natūralų kraštovaizdį, atskirus miške esančius objektus, skurdinti, alinti mišką, natūralią gamtinę aplinką.“ Taigi toks Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka miškų, kaip ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai, viešiesiems interesams turinčių objektų, statuso. Be to, ir 2006 m. birželio 15 d. Europos Komisijos komunikate Tarybai ir Europos Parlamentui dėl miškams skirto ES veiksmų plano COM/2006/0302, kuriuo nustatomi Bendrijos ir valstybių narių su mišku susijusios veiklos pagrindiniai principai, iš esmės nepritariama nedidelių privačių valdų skaldymui į dar mažesnes.
6. Įstatymo 3 straipsniu keičiamo 11 straipsnio 9 dalyje yra numatyta, kad privačios miško žemės savininkai, organizuojantys privačios miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, privalo Vyriausybės nustatyta tvarka nuosavybės teise priklausančioje žemėje įveisti mišką ne mažesniame plote negu kitomis naudmenomis paverčiamos miško žemės plotas arba sumokėti į valstybės biudžetą piniginę kompensaciją. Tačiau kartu Įstatymas nustato, kad reikalavimai įveisti mišką arba sumokėti piniginę kompensaciją netaikomi už tą kitomis naudmenomis paverčiamos žemės dalį, kurioje ne trumpesniam kaip 20 metų laikotarpiui formuojami atskirieji želdynai. Želdynų neįkūrus per 2 metus nuo miško iškirtimo arba juos sunaikinus (pakeitus jų paskirtį), mokama kompensacija. Tokia Įstatymo nuostata sukuria realias teisiškai nepagrįstas prielaidas netaikyti Įstatyme nustatyto kompensacinio mechanizmo už miško iškirtimą, o tai neišvengiamai neigiamai paveiks miškus ir pasitarnaus ne jų gausinimui, miškingumo gausinimui, o prisidės prie miškų nykimo. Kartu pažymėtina, kad minėta Įstatymo nuostata neatitinka Įstatymo rengėjų tikslų, kurių buvo siekiama kompensacinio mechanizmo įteisinimu, nes aiškinamajame rašte nurodoma, kad „įteisinus kompensacines priemones už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, leisiančias kompensuoti šio proceso metu aplinkai daromą žalą, galimas verslo ar infrastruktūros objektų įrengimas šiuo metu mišku apaugusioje žemėje teritorijų planavimo proceso metu būtų lengviau derinamas su visuomene bei suinteresuotomis institucijomis, o kompensavimo principas būtų skaidrus ir aiškus.“
2 straipsnis.
1. Pakeisti Įstatymo 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„2 straipsnis. 4 straipsnio 3 dalies pakeitimas
Pakeisti 4 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė neskaidomos į dalis, jeigu privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančios miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis kaip 5 hektarai, išskyrus atvejus, kai:
1) atidalijama bendraturčių valdoma privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė, jeigu šie sklypai buvo suformuoti atkuriant nuosavybės teises asmenims bendrosios nuosavybės teise pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Šiuo atveju privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė gali būti padalyta į ne daugiau dalių, negu sprendime nurodytas bendraturčių skaičius dėl nuosavybės teisių atkūrimo šiame sklype;
2) atidalijama privati miško valda, kurioje yra žemės ūkio naudmenos, atidalijant šias žemės ūkio naudmenas. Šiuo atveju formuojami du – miškų ūkio paskirties ir žemės ūkio paskirties – žemės sklypai, o suformuoto miškų ūkio paskirties žemės sklypo plotas negali būti mažesnis negu iki atidalijimo buvusios miško žemės plotas;
3) atidalijama privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė, kurioje yra teisėtai pastatytas gyvenamasis namas arba gyvenamasis namas kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas atskiru nekilnojamojo turto objektu (pagrindiniu daiktu), formuojant atskirus žemės sklypus – miškų ūkio paskirties žemės sklypą ir kitos paskirties žemės sklypą, kuris formuojamas gyvenamajam namui kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotam atskiru nekilnojamojo turto objektu (pagrindiniu daiktu), eksploatuoti.“
2. Pakeisti Įstatymo 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„3 straipsnis. 11 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 11 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„11 straipsnis. Miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis
1. Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė. Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais:
2) inžinerinės infrastruktūros teritorijoms, apimančioms komunikacinius koridorius, inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir aptarnavimo objektus, formuoti;
4) naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje;
5) krašto apsaugos teritorijoms, skirtoms valstybės sienos apsaugai ir specialiems krašto apsaugos tikslams, formuoti;
2. Paversti miško žemę kitomis naudmenomis draudžiama:
4) kituose miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, II grupės rekreaciniuose miškuose ir III grupės vandens telkinių apsaugos zonų, laukų apsauginiuose ir valstybinių parkų apsaugos zonų miškuose, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytus atvejus, jeigu atitinkamų objektų statyba ar plėtra numatyta Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose bendruosiuose planuose ir numatomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis neprieštarauja valstybinių parkų ar biosferos rezervatų teritorijų planavimo dokumentams ir biosferos poligonų nuostatams arba jeigu tai numatyta šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose.
3. Valstybiniuose parkuose, biosferos rezervatuose ir biosferos poligonuose esančią miško žemę paversti kitomis naudmenomis leidžiama tik reikmėms, susijusioms su saugomų teritorijų apsauga, tvarkymu, pritaikymu visuomenės poreikiams ir naudojimu rekreacijai, jeigu tai numatyta šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose ir neprieštarauja valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir biosferos poligonų nuostatams.
4. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nenurodytuose miškuose miško žemę paversti kitomis naudmenomis leidžiama, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nurodyti atvejai yra numatyti Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose bendruosiuose planuose.
5. Visais atvejais miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis turi būti suplanuotas specialiuosiuose arba detaliuosiuose planuose.
6. Miško žemę paversti kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškuose galima tik tuo atveju, kai Vyriausybė priima nutarimą dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų.
7. Kai miško žemę planuojama paversti kitomis naudmenomis, pirmenybė teikiama tai miško žemei, kuri neapaugusi mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės) ir kurioje auga mažo skalsumo stichinių veiksnių sudarkyti ar kitaip išretėję medynai. Visais atvejais turi būti atsižvelgiama į miškų aplinkosaugos reikšmę.
8. Asmenys, inicijuojantys valstybinės miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, privalo į valstybės biudžetą sumokėti piniginę kompensaciją, kurią sudaro kitomis naudmenomis paverčiamos miško žemės sklypo vertė rinkos kainomis, jame augančio medyno įveisimo ir išauginimo iki amžiaus, kurį šis medynas pasiekė pavertimo kitomis naudmenomis metu, išlaidos ir prarasto medienos prieaugio, kurį šis medynas sukauptų iki nustatyto pagrindinių kirtimų amžiaus, vertė nenukirsto miško kainomis. Miško žemę paverčiant kitomis naudmenomis III grupės miškuose, mokama dvigubo dydžio piniginė kompensacija, II grupės miškuose – trigubo dydžio piniginė kompensacija.
9. Privačios miško žemės savininkai, organizuojantys privačios miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, privalo Vyriausybės nustatyta tvarka nuosavybės teise priklausančioje žemėje įveisti mišką ne mažesniame plote negu kitomis naudmenomis paverčiamos miško žemės plotas arba sumokėti į valstybės biudžetą šio straipsnio 8 dalyje nurodytą piniginę kompensaciją. Privačią miško žemę paverčiant kitomis naudmenomis III grupės miškuose, įveisiamo miško plotas turi būti ne mažesnis negu dvigubo dydžio kitomis naudmenomis paverčiamos miško žemės sklypo plotas, II grupės miškuose – ne mažesnis negu trigubo dydžio kitomis naudmenomis paverčiamos miško žemės sklypo plotas.
10. Sumokėtos piniginės kompensacijos įtraukiamos į valstybės biudžeto pajamas, jų apskaita tvarkoma specialiojoje Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programoje ir naudojamos naujiems miškams įveisti skirtai žemei įsigyti, miškams įveisti ir kitoms su miškų priežiūra, apsauga ir tvarkymu susijusioms šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytoms priemonėms finansuoti. Kompensacijų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė.
11. Miško iškirtimas technologinėms ir gamybinėms miško ūkio reikmėms (medelynams įrengti, miško ūkiniams keliams tiesti, priešgaisrinėms juostoms, technologiniams proskiebiams, poilsio aikštelėms ir medienos sandėliams įrengti, nustatyta tvarka žvyrui ir smėliui kasti miško ūkio reikmėms) nėra miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis.“
3 straipsnis.