LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS
Į S A K Y M A S
DĖL LIETUVOS MEDICINOS NORMOS MN 81:1999 „GYDYTOJAS EPIDEMIOLOGAS. TEISĖS, PAREIGOS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ“ PATVIRTINIMO
1999 m. gruodžio 27 d. Nr. 561
Vilnius
Vykdydamas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymą (Žin., 1994, Nr. 63-1231; 1998, Nr. 112-3099),
1. Tvirtinu:
1.1. Lietuvos medicinos normą MN 81:1999 „Gydytojas epidemiologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (pridedama);
2. Pavedu:
2.1. sveikatos priežiūros įstaigų vadovams organizuoti šios normos įgyvendinimą nuo įsakymo paskelbimo „Valstybės žiniose“ ir užtikrinti gydytojų epidemiologų darbą, vadovaujantis normos nurodymais;
I. TAIKYMO SRITIS
1. Ši medicinos norma reglamentuoja gydytojo epidemiologo teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę.
II. NUORODOS
Šioje medicinos normoje yra nuorodos į tokius dokumentus:
3. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas 1994 07 19, Nr. I-552; 1998 12 01, Nr. VIII-946 (Žin., 1994, Nr. 63-1231; 1998, Nr. 112-3099).
4. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas 1996 06 06, Nr. I-387; 1998 11 24, Nr. VIII-940 (Žin., 1996, Nr. 66-1572; 1998, Nr. 109-2995).
5. Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymas 1996 08 13 Nr. I-1490 (Žin.,1996, Nr. 86-2043).
6. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas 1996 09 25, Nr. I-1553 (Žin., 1996, Nr. 104-2363).
7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 03 03 nutarimas Nr. 355 „Dėl užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių, priskiriamų būtiniausioms visuomenės sveikatos priežiūros priemonėms ir finansuojamų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto sąrašo“ (Žin., 1999, Nr. 38-1155).
8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 05 07 nutarimas Nr. 543 „Dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybės strategijos priemonių plano patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 41-1293).
9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 05 07 nutarimas Nr. 544 „Dėl darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti asmenims, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų, sąrašo ir šių asmenų sveikatos tikrinimo tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 41-1294).
10. Sveikatos apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos 1997 11 07 įsakymas Nr. 600/528/1063 „Dėl keitimosi informacija įprastų ir ypatingų situacijų atvejais“ (Žin., 1997, Nr. 109-2792).
11. Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 08 14 įsakymas Nr. 465 „Dėl privalomojo epidemiologinio registravimo objektų, jų registravimo ir informacijos teikimo tvarkos“ (Žin., 1998, Nr. 75-2161).
12. Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 08 19 įsakymas Nr. 475 „Dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 75-2165).
13. Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 08 19 įsakymas Nr. 474 „Dėl imunoprofilaktikos tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 75-2164).
14. Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 10 23 įsakymas Nr. 614 „Dėl užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros organizavimo tvarkos tvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 95-2644).
15. Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 11 20 įsakymas Nr. 665 „Dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, priverstinio ištyrimo ir (ar) gydymo nuo užkrečiamųjų ligų organizavimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 104-2885).
16. Sveikatos apsaugos ministerijos 1999 06 01 įsakymas Nr. 265 „Dėl užkrečiamųjų ligų sukėlėjų registravimo ir informacijos perdavimo tvarkos“ (Žin.,1998, Nr. 104-2885).
18. Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 08 14 įsakymas Nr. 466 „Dėl privalomojo aplinkos nukenksminimo (dezinfekcijos) užkrečiamųjų ligų židiniuose“ (Žin., 1998, Nr. 75-2162).
III. TERMINAI IR APIBRĖŽIMAI
Šioje medicinos normoje vartojami terminai ir apibrėžimai:
19. Epidemiologija – tai mokslas apie epidemijų atsiradimo ir plitimo dėsnius bei kovos su jomis priemones.
20. Gydytojas epidemiologas – visuomenės sveikatos specialistas, kuris tiria ligas arba kitas sveikatos būkles bei įvykius apibrėžtose populiacijose ir organizuoja ligų epidemiologinę kontrolę.
21. Epidemiologinė priežiūra – tai sistemingas duomenų apie sveikatą ir rizikos veiksnius rinkimas, analizė ir platinimas, jų panaudojimas planuojant ir įdiegiant visuomenės sveikatos programas.
22. Ligų epidemiologinė kontrolė – tai sergamumo arba ligų paplitimo mažinimas, stabilizavimas arba likvidavimas, o taip pat sąlygų, kurioms esant jos gali atsirasti ir išplisti, perspėjimas tam tikromis priemonėmis ir programomis.
23. Epidemiologinio tyrimo metodas – įvairių tyrimo būdų visuma, kuriais tiriama sveikatos būklė, ligų atsiradimo ir plitimo proceso dėsningumai, determinantės, jų veikimo mechanizmai, įvertinamos profilaktinės programos, prognozuojama populiacijos sveikatos būklė.
24. Determinantės – įvairūs fizikiniai, biologiniai, socialiniai ir elgesio veiksniai, įtakojantys sveikatą.
26. Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis lygiai:
26.1. įprastinis sergamumas – visoje Respublikos teritorijoje ar atskiruose jos teritorijos administraciniuose vienetuose per vienodą laikotarpį užregistruotų susirgimų užkrečiamosiomis ligomis skaičius, nesiskiriantis nuo lyginamojo laikotarpio sergamumo rodiklių;
26.2. padidėjęs sergamumas – statistiškai patikimas įprastinio sergamumo užkrečiamosiomis ligomis lygio viršijimas;
26.3. protrūkis – staigus užkrečiamųjų ligų išplitimas, apėmęs riboto skaičiaus žmonių grupę ir (ar) ribotą teritoriją;
26.4. epidemija – staigus ir neįprastai didelis užkrečiamųjų ligų išplitimas viename ar keliuose teritorijos administraciniuose vienetuose;
27. Hospitalinė infekcija – bet koks mikrobinės kilmės susirgimas, kuris kliniškai ar mikrobiologiškai nustatomas ligoniams bei personalui, susijęs su ligonio gydymu ligoninėje ar bet kurioje kitoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat personalo darbu jose, nepriklausomai nuo to, ar simptomai pasireiškė jiems tebesant minėtose įstaigose, ar ne.
28. Ypač pavojingos užkrečiamosios ligos – ligos, kurios pasižymi labai dideliu letališkumu, kontagiškumu, sugebėjimu sparčiai išplisti, sukelti protrūkius, epidemijas, pandemijas, socialines ir ekonomines krizes.
IV. BENDROSIOS NUOSTATOS
30. Gydytojo epidemiologo kvalifikacija įgyjama baigus aukštąjį medicinos mokslą ir įgijus sanitarijos gydytojo, gydytojo higienisto, epidemiologo išsilavinimą, baigus atitinkamus specializacijos kursus arba visuomenės sveikatos magistrantūrą ir gydytojo epidemiologo rezidentūrą.
31. Gydytojas epidemiologas analizuoja visuomenės sveikatos rodiklius, atlieka sergamumo bei ligotumo įvairiomis ligomis monitoringą ir priklausomybės nuo daugelio faktorių analizę, sprendžia ligų epidemiologinės priežiūros, epidemiologinės kontrolės ir prognozės klausimus, propaguoja sveiką gyvenseną.
V. TEISĖS
Gydytojas epidemiologas turi teisę:
32. Dirbti valstybės ir savivaldybių biudžetinėse ir viešosiose bei visų tipų privačiose sveikatos priežiūros įstaigose.
34. Turėti asmens spaudą, kuriame nurodytas gydytojo vardas, pavardė, miestas (rajonas), spaudo Nr., telefonas.
36. Vykdyti užkrečiamųjų ir neužkrečiamųjų ligų epidemiologinę priežiūrą bei kontrolę, ją koordinuoti tarp sveikatos priežiūros įstaigų bei kitų organizacijų ir žinybų.
38. Gauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų, kitų juridinių ir fizinių asmenų duomenis apie ligas, jų atsiradimą bei plitimą sąlygojančius veiksnius.
39. Organizuoti, kontroliuoti ir vykdyti privalomojo epidemiologinio registravimo objektų apskaitą ir informacijos perdavimo tvarką.
40. Lankytis bet kuriuo paros metu (pateikus tarnybinį pažymėjimą) įvairios paskirties objektuose ir teritorijose, individualiose valdose aiškinantis ligų atsiradimo priežastis.
41. Atlikti asmenų, kontaktavusių su ligoniais ar įtariamais sergant pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga, ištyrimą dėl šių ligų sukėlėjo nustatymo ir siūlyti tokiems asmenis laikinai, iki jų laboratorinio ištyrimo, nedirbti.
42. Paimti laboratoriškai ištirti vandens, maisto, žmonių išskyrų ir kitos medžiagos šeimose, įstaigose, įmonėse, organizacijose bei privataus verslo objektuose.
43. Teikti išvadas dėl juridinių ir fizinių asmenų veiksmų, įtakojusių infekcinių ir neinfekcinių ligų išplitimą.
VI. PAREIGOS
Gydytojas epidemiologas privalo:
49. Tirti sveikatos būklių ir įvykių paplitimą bei jų determinantes apibrėžtose populiacijose ir šiuos tyrimus pritaikyti sveikatos kontrolei ir priežiūrai.
51. Dalyvauti rengiant ir vykdant profilaktinius užkrečiamųjų ir neužkrečiamųjų ligų planus, užkrečiamųjų ir neužkrečiamųjų ligų perspėjimo, sergamumo mažinimo operatyvines ir perspektyvines programas.
52. Siūlyti priemones, apsaugančias valstybės teritoriją nuo ypatingai pavojingų ir pavojingų užkrečiamųjų ligų įvežimo ir išplitimo.
54. Nustatyta tvarka vykdyti ir kontroliuoti ligų epidemiologinę priežiūrą, imunoprofilaktiką, chemioprofilaktiką, privalomą aplinkos nukenksminimą, bandinių paėmimą laboratoriniam ištyrimui dėl ligos sukėlėjo nustatymo.
VII. KOMPETENCIJA
56. Gydytojas epidemiologas privalo išmanyti:
56.1. teisinius dokumentus, reglamentuojančius visuomenės sveikatos epidemiologinę priežiūrą ir kontrolę;
56.6. epidemiologinių tyrimų planavimo, organizavimo, vykdymo, duomenų rinkimo, analizės metodus ir būdus;
56.8. potencialias epidemiologinių tyrimų klaidas: atsitiktines ir sistemines, jų kontrolės metodus;
56.13. statistikos pagrindus: duomenų rinkimo, pasluoksninės analizės, laiko eilučių analizės, išgyvenimo analizės metodikas, požymių charakterizavimą, skaitines duomenų, poslinkio ir sklaidos charakteristikas, svarbiausius tikimybinius skirstinius, intervalinius įverčius, tikėtinumo intervalus, grafinius duomenų vaizdavimo, standartizacijos, hipotezių tikrinimo, koreliacinės ir regresinės analizės pagrindinius metodus bei prognozavimo metodus;
56.14. infekcinių ir neinfekcinių ligų etiologiją, patogenezę, kliniką, diagnostiką, epidemiologiją, epidemiologinės priežiūros ir kontrolės organizavimo metodus ir būdus;
57. Gydytojas epidemiologas privalo mokėti:
57.1. apskaičiuoti ir interpretuoti ligų ir kitų sveikatos būklių ir įvykių dažnumo, asociacijos ir potencialios įtakos rodiklius;
57.2. įvertinti fizinių, cheminių, biologinių ir socialinių veiksnių bei žmogaus elgesio įtaką visuomenės sveikatai;
57.6. atlikti epideminių židinių, protrūkių, epidemijų ir neinfekcinių ligų grupinių susirgimų tyrimą, siūlyti epidemiologinės kontrolės priemones;
57.8. organizuoti nustatyta tvarka užkrečiamųjų ligų imunoprofilaktiką, planuoti skiepus, įvertinti kolektyvinį imunitetą;
57.11. naudotis epidemiologinėmis ir kitomis epidemiologinių tyrimų duomenų apdorojimui ir analizei tinkamomis kompiuterinėmis programomis;
57.16. mokyti visuomenę užkrečiamųjų ir neinfekcinių ligų profilaktikos klausimais ir vertinti mokymo efektyvumą;
VIII. ATSAKOMYBĖ