LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS 1994 M. BIRŽELIO 15 D. ĮSTATYMO „DĖL LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO, LIETUVOS APELIACINIO TEISMO, APYGARDŲ TEISMŲ ĮSTEIGIMO, APYGARDŲ IR APYLINKIŲ TEISMŲ VEIKLOS TERITORIJŲ NUSTATYMO BEI LIETUVOS RESPUBLIKOS PROKURATŪROS REFORMAVIMO“ 2 STRAIPSNIO IR ŠIO ĮSTATYMO PRIĖMIMO TVARKOS ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1994 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,
dalyvaujant pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovui Seimo nariui Kęstučiui Skrebiui,
suinteresuoto asmens – Seimo atstovams Seimo nariui Pranciškui Vitkevičiui ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui Jonui Prapiesčiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1994 m. gruodžio 13 d. išnagrinėjo bylą Nr. 27/94 pagal pareiškėjo – 1/5 Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar 1994 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ 2 straipsnis ir šio įstatymo priėmimo tvarka atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111, 115, 116 straipsnius bei 69 straipsnio trečiąją dalį.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Seimas 1994 m. birželio 15 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ (Žin., 1994, Nr. 50-932; toliau nutarime jis vadinamas ginčijamu įstatymu).
Ginčijamo įstatymo 2 straipsnio norma yra išdėstyta taip:
„Dabar veikiantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas likviduojamas ir jo veikla bei šio teismo teisėjų įgaliojimai nutraukiami 1994 m. gruodžio 31 dieną.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įsteigiamas nuo 1995 m. sausio 1 d. kitokioms įstatymų numatytoms funkcijoms vykdyti.“
Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ 2 straipsnis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111, 115 ir 116 straipsnius, o pagal ginčijamo įstatymo priėmimo tvarką – Konstitucijos 69 straipsnio trečiąją dalį.
II
Pareiškėjas savo prašyme ir jo atstovas teisminio bylos nagrinėjimo metu pateikė šiuos argumentus.
1. Pareiškėjas pažymi, kad 1990 m. kovo 11 d. paskelbus aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ tą pačią dieną buvo priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, 2 straipsniu patvirtinęs Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Šio Įstatymo 14 skirsnyje buvo suformuluoti pagrindiniai teismų sistemos ir teisingumo įgyvendinimo principai, o jo 113 straipsnio antrojoje dalyje buvo nustatyta: „Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir rajonų (miestų) teismai.“ Aukščiausioji Taryba, vadovaudamasi Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 113 ir 114 straipsniais ir remdamasi 1990 m. vasario 13 d. Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymu (Žin., 1990, Nr. 8-185), 1990 m. balandžio 2–3 d. išrinko Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir du jo pavaduotojus, o gegužės 3 d. buvo išrinkti teisėjai ir sudarytas Aukščiausiojo Teismo Prezidiumas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigia, kad Aukščiausiasis Teismas ir apylinkių teismai buvo įsteigti nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje.
Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 113 straipsnio trečiojoje dalyje buvo nustatyta: „Lietuvos teismų organizavimo ir veiklos tvarką nustato Lietuvos įstatymai.“ Taigi įstatymų leidėjas preziumavo, kad teismai, vadovaudamiesi naujuose įstatymuose įtvirtintais demokratiniais principais, negalės vykdyti teisingumo pagal iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo priimtą Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymą ir reikės įgyvendinti teismų reformą.
2. Pareiškėjas nurodo, kad Aukščiausioji Taryba 1992 m. sausio 16 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo ir papildymo“, kurio 113 straipsnio antrąją dalį išdėstė taip: „Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai.“ 114 straipsnio penktojoje dalyje buvo nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos teismų teisėjai skiriami penkeriems metams. Pasibaigus šiam laikotarpiui, jie skiriami: moterys iki 60 metų, vyrai iki 65 metų amžiaus“. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 1992 m. vasario 1 d.
Pareiškėjo nuomone, Lietuvos teismų teisėjai iki 1992 m. vasario 1 d. buvo išrinkti ar paskirti dešimčiai metų, o po šios datos – penkeriems metams.
Aukščiausioji Taryba 1992 m. vasario 6 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymą, o 1992 m. kovo 12 d. – Lietuvos Respublikos apylinkių teismų įsteigimo įstatymą, kuriuo vietoje veikusių rajonų (miestų) teismų įsteigė apylinkių teismus. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad „... iki šiol išrinktų miestų ir rajonų teismų teisėjai savo įgaliojimus vykdo penkerius metus nuo jų išrinkimo dienos.“
Aukščiausioji Taryba 1992 m. spalio 29 d. priėmė įstatymą „Dėl apygardų teismų, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įsteigimo ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 15 straipsnio papildymo“. Pareiškėjas daro išvadą, kad buvo įsteigtas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas ir konkretūs apygardų teismai, bet Apeliacinis ir apygardų teismai nebuvo suformuoti.
Remdamasis Konstitucijos 111 straipsnio pirmosios dalies nuostata, jog „Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai“, pareiškėjas teigia, kad pati Konstitucija suponuoja nurodytų teismų įsteigimą ir jų egzistavimą (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo, Prezidento, Vyriausybės ir kitų institucijų, dėl kurių įsteigimo nėra priimta, o ir nereikia priimti jokio atskiro įstatymo), kol Konstitucija nebus pakeista ir nenumatys ko kito. Toliau pareiškėjas nurodo, kad „visų šių teismų, kaip ir čia išvardintų institucijų, sudarymo tvarką ir kompetenciją (bet ne įsteigimą) nustato atskiri įstatymai“. Pavyzdžiui, teismų sudarymą ir jų kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, priimtas 1994 m. gegužės 31 d., Konstitucinio Teismo – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas, priimtas 1993 m. vasario 3 d., Respublikos Prezidento – Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas, priimtas 1993 m. sausio 26 d., Vyriausybės – Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, priimtas 1994 m. gegužės 19 d. Be to, pareiškėjo nuomone, tokią išvadą patvirtina ir Konstitucijos 111 straipsnio antroji dalis, kurioje numatyta, kad, be pačia Konstitucija įsteigtų Aukščiausiojo, Apeliacinio, apygardų ir apylinkių teismų, gali būti įsteigti ir kitokie specializuoti teismai. Ši Konstitucijos norma buvo realizuota 1994 m. balandžio 12 d. priėmus Lietuvos Respublikos ūkinio teismo įstatymą, kuriuo vietoje Valstybinio arbitražo buvo įsteigtas specializuotas Lietuvos Respublikos ūkinis teismas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjas daro išvadą, kad nebuvo ir nėra įstatyminio pagrindo likviduoti dabartinį Aukščiausiąjį Teismą ir įsteigti naują Aukščiausiąjį Teismą.
2. Dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų įgaliojimų.
Pareiškėjas nurodo, kad pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą ir jo 1992 m. sausio 16 d. pakeitimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai nuo 1990 m. iki 1992 m. vasario 1 d. buvo išrinkti dešimčiai metų, o po 1992 m. vasario 1 d. – penkeriems metams. Taigi nei vienų, nei kitų teisėjų įgaliojimų terminas iki 1994 m. gruodžio 31 d., t. y. iki tos dienos, kada numatyta likviduoti dabartinį Aukščiausiąjį Teismą, nebus pasibaigęs.
Pareiškėjas nurodo, kad dabartinio Aukščiausiojo Teismo teisėjai pagal jų išrinkimo ar paskyrimo metu galiojusius įstatymus yra išrinkti ar paskirti teisėtai, todėl atleisti iš pareigų jie gali būti tik Konstitucijos 115 ir 116 straipsniuose nustatytais pagrindais, kurių sąrašas yra baigtinis ir negali būti plačiau aiškinamas. Pasak pareiškėjo, Konstitucijoje įtvirtintas teisėjų įgaliojimų laiko apibrėžtumas ir draudimas įgaliojimus nutraukti kitais nei įstatymo nustatytais pagrindais yra viena svarbiausių teisėjų nepriklausomumo garantijų.
Konstituciniai teisėjų įgaliojimų priešlaikinio nutraukimo ir jų atleidimo iš pareigų pagrindai yra šie:
6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai.
Už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali apkaltos proceso tvarka pašalinti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus.
Be to, pareiškėjas bylos teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad Lietuvos Respublika yra Jungtinių Tautų narė. Generalinė Asamblėja savo 1985 m. gruodžio 13 d. rezoliucija 40/146 pritarė Teismų nepriklausomumo pagrindams ir kreipėsi į Vyriausybes prašydama atsižvelgti į juos ir pasinaudoti jais nacionalinėje įstatymų leidyboje ir praktikoje. Minėtų Pagrindų 12 straipsnyje nurodoma, kad „teisėjams, tiek paskirtiems, tiek išrinktiems, įgaliojimų laikas turi būti garantuojamas, kol mandatą turintis teisėjas išeina į pensiją arba kol baigiasi jo kadencija, jeigu taip yra nustatyta“.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjas teigia, kad Konstitucijos 115 ir 116 straipsniuose teisėjų įgaliojimų pasibaigimo ir jų atleidimo iš darbo pagrindai yra išvardyti ir jie negali būti aiškinami plačiau, todėl ginčijamo įstatymo 2 straipsnio nuostata, kad „šio teismo teisėjų įgaliojimai nutraukiami 1994 m. gruodžio 31dieną“, prieštarauja Konstitucijos 115 ir 116 straipsniams.
3. Dėl 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ priėmimo tvarkos.
Pareiškėjas teigia, kad nors Konstitucijos 69 straipsnio trečiojoje dalyje numatyta, jog „konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas“, tačiau iki šiol tai nėra padaryta. Pasak pareiškėjo, ginčijamas įstatymas turėtų būti laikomas konstituciniu, nes yra susijęs su konstitucinių organų steigimu. Jis buvo priimtas už jį balsavus tik 54 Seimo nariams, t. y. mažiau nei pusei jų. Taigi, pareiškėjo manymu, buvo pažeista jo priėmimo tvarka, todėl jis negali būti laikomas teisėtu.
Pareiškėjo atstovas, bylos teisminio nagrinėjimo metu išdėstęs jau nurodytus argumentus ir juos apibendrinęs, prašo pripažinti, kad 1994 m. birželio 15 d. įstatymo 2 straipsnis ir šio įstatymo priėmimo tvarka prieštarauja Konstitucijos 111, 115 bei 116 straipsniams ir 69 straipsnio trečiajai daliai.
III
Suinteresuoto asmens atstovas bylos rengimo ir jo atstovai teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad, jų nuomone, pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas.
Atsakydami į pareiškėjo teiginį, kad Aukščiausiasis Teismas likviduotas ir naujasis Aukščiausiasis Teismas įsteigtas nepagrįstai, jie pateikė tokius argumentus.
1. Konstitucijos 111 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad „Lietuvos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai.“ Pagal šį Konstitucijos straipsnį numatoma iš esmės skirtinga teismų sistema ir teismų reforma. Aukščiausiasis Teismas iki šiol dar dirbo pagal sovietinį Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymą, o įsteigus Apeliacinį ir apygardų teismus atkrinta kai kurios jo funkcijos, pavyzdžiui, jis nebetenka teisės nagrinėti bylas kaip pirmoji instancija, taip pat peržiūrėti neįsiteisėjusius teismų sprendimus ir nuosprendžius. Be to, naujajame Aukščiausiajame Teisme pakis pats kasacinis procesas. Jį galės pradėti ne atskiri asmenys, o trijų teisėjų kolegijos.
Iš esmės keičiasi ne tik Aukščiausiojo Teismo funkcijos, bet ir jo struktūra: panaikinamas Prezidiumas ir Plenumas, sukuriamas Teisėjų senatas, kurio sudėtis ir funkcijos taip pat keičiasi: jį sudaro visi Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kaip buvo ir Plenume, o visi kiti šalies teisėjai gali dalyvauti su patariamojo balso teise.
Pasak suinteresuoto asmens atstovo, Teismų įstatymo 18 straipsnyje, apibrėžiančiame Aukščiausiojo Teismo kompetenciją, nurodoma, kad „Aukščiausiasis Teismas skelbia Teisėjų senato aprobuotus teismų sprendimus. Į sprendimuose esančius įstatymų taikymo išaiškinimus turi atsižvelgti teismai, valstybinės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus.“ Tai rodo, kad Aukščiausiajam Teismui, Teisėjų senatui suteikiami tokie įgaliojimai, kokių dabartinis Aukščiausiasis Teismas neturėjo.
Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad dabartinis Aukščiausiasis Teismas turi būti likviduotas ir vietoje jo įsteigtas Aukščiausiasis Teismas, turintis visiškai kitokią kompetenciją, kitokias funkcijas, kurias jis vykdys įgyvendindamas šalyje teisingumą.
2. Atsakydamas į pareiškėjo teiginį, jog teisėjų įgaliojimai nutraukiami nepasibaigus kadencijai, suinteresuotas asmuo nurodė, kad Konstitucijos 111 straipsnio ketvirtojoje dalyje pasakyta: „... teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas.“ Toks įstatymas yra 1994 m. gegužės 31 d. priimtas Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, kuriuo iš esmės numatomas visiškai naujas Aukščiausiasis Teismas. Įsigaliojus šiam įstatymui, netenka galios visi anksčiau galioję įstatymai tuo klausimu, tarp jų ir tie, kuriais buvo numatyta Aukščiausiojo Teismo teisėjų, Prezidiumo bei Plenumo narių įgaliojimų trukmė. Priešingai manant, negalima būtų ne tik likviduoti, bet ir reorganizuoti Aukščiausiojo Teismo.
Konstitucijos 115 ir 116 straipsniuose yra nustatyta veikiančių teismų teisėjų atleidimo iš darbo tvarka. Kitokiu atveju tai prieštarautų Konstitucijos 111 straipsniui ir iš viso jokia teismų bei prokuratūros reforma nebūtų įmanoma.
Nei Teismų įstatymas, nei jo įsigaliojimo tvarką numatančio 1994 m. birželio 15 d. įstatymo 2 straipsnis ir šio straipsnio priėmimo tvarka neprieštarauja Konstitucijos 111, 115 ir 116 straipsniams, nes Aukščiausiasis Teismas yra likviduojamas ir jo pagrindu kuriamas naujas Aukščiausiasis Teismas, kuris turės naują struktūrą ir funkcijas.
Suinteresuoto asmens atstovai teigė, kad dabartinio Aukščiausiojo Teismo teisėjai yra išrinkti į kitus teismus, t. y. į Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų teismus, ir jie galės toliau dirbti teisėjo darbą.
3. Suinteresuoto asmens atstovai teigė, kad 1994 m. gegužės 31 d. ir 1994 m. birželio 15 d. įstatymai nėra konstituciniai. Jie priimti paprasta Seimo posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų dauguma ir jų negalima priskirti prie konstitucinių įstatymų, kurie priimami, jei už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Todėl negalima teigti, kad buvo pažeista Konstitucijos 69 straipsnio trečioji dalis.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Dėl 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai.
1. Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, kurio 113 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir rajonų (miestų) teismai, o Lietuvos teismų organizavimo ir veiklos tvarką nustato Lietuvos įstatymai. Taigi tuo metu buvo palikta senoji (iki nepriklausomybės atstatymo buvusi) teismų sistema.
Lietuvos teismų sistemos reformos pradžia laikytina 1992 m. sausio 16 d., kai Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo ir papildymo“, kuriame Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 113 straipsnio antrąją dalį išdėstė taip: „Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai.“
Konstitucinių normų pagrindu reikėjo sukurti naują teismų sistemą. Aukščiausioji Taryba 1992 m. vasario 6 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymą ir nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo įsigaliojimo“. Šio nutarimo 3 punktu buvo pavesta Lietuvos teisingumo ministerijai, suderinus su Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu, parengti ir pateikti Aukščiausiajai Tarybai atitinkamų įstatymų ir nutarimų projektus. Kartu buvo nustatyta, kad Teismų įstatymo skirsniai, reguliuojantys naujos teismų sistemos veiklą, turi įsigalioti nuo 1992 m. lapkričio 1 d.
Aukščiausioji Taryba 1992 m. kovo 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos apylinkių teismų įsteigimo įstatymą, kuriuo vietoj veikiančių miestų ir rajonų teismų buvo įsteigti nauji apylinkių teismai.
Aukščiausioji Taryba 1992 m. spalio 29 d. priėmė įstatymą „Dėl apygardų teismų, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įsteigimo ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 15 straipsnio papildymo“, kurio 5 punktu nustatė, kad „šiame įstatyme numatyti teismai turi būti suformuoti iki to laiko, kai Lietuvos Seimas priims atitinkamus įstatymus dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso ir baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo bei papildymo, ir nuo tada įsigalioja Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3–5, 8–13, 18, 19, 49, 60, 62 straipsniai“. Šių įstatymo nuostatų įgyvendinimas užsitęsė, nes nebuvo priimti minėti procesinių įstatymų pakeitimai bei papildymai.
Atsižvelgus į chronologinę Lietuvos teismų reformos įgyvendinimo eigą ir priimtų teisės aktų turinio esmę galima padaryti dvi išvadas: pirma, apylinkių teismai 1992 m. kovo 12 d. buvo įsteigti ir funkcionuoja pagal 1992 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos teismų įstatymą; antra, kiti teismai, įskaitant Aukščiausiąjį Teismą, pagal 1992 m. spalio 29 d. įstatymą turėjo būti suformuoti, iki bus priimti Civilinio proceso ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimai bei papildymai.
Taigi, teismų sistemos reforma iš esmės buvo ilgalaikis tęstinis procesas, kurio eigą ir trukmę sąlygojo tiek valstybės materialinės ir finansinės galimybės, tiek reikiamų įstatymų sistemos sukūrimas.
2. 1992 m. lapkričio 2 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismų reformos turinys turėjo būti derinamas su Konstitucijos normomis dėl teisminės valdžios, teismų sistemos ir jų statuso. Tai atlikti Seimą įpareigoja Konstitucija ir įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, jog įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.
Toliau vykdant teismų sistemos reformą, 1994 m. gegužės 31 d. buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, o 1994 m. birželio 15 d. – įstatymas „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“.
Pareiškėjo teiginys, jog Konstitucijos 111 straipsnio pirmosios dalies norma pati savaime nustato, kad „Lietuvos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai“, todėl nebereikia priimti atskiro įstatymo dėl jų įsteigimo (kaip, pavyzdžiui, dėl Konstitucinio Teismo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės ir kt.), nėra pagrįstas. Konstitucijos 111 straipsnio ketvirtojoje dalyje tiesiogiai nustatyta, kad „teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas“. Todėl įstatymų leidėjas, vykdydamas šią konstitucinę nuostatą, įgyvendino Konstitucijoje jam suteiktą prerogatyvą leisti įstatymus.
Konstitucija ir įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ nenustato, kokiais būdais ir metodais Seimas turėtų įgyvendinti teismų reformą. Vadinasi, Seimas gali laisvai pasirinkti šios reformos įgyvendinimo būdus ir tvarką, bet jie neturi prieštarauti Konstitucijai.
Naujosios keturių grandžių teismų sistemos Aukščiausiojo Teismo funkcijos ir kompetencija iš esmės skiriasi nuo senosios dviejų grandžių sistemos Aukščiausiojo Teismo funkcijų ir kompetencijos. Senojo Aukščiausiojo Teismo funkcijos nagrinėti bylas kaip pirmajai instancijai ir peržiūrėti neįsiteisėjusius teismų sprendimus ir nuosprendžius buvo perduotos naujai sukurtiems apygardų teismams ir Apeliaciniam teismui. Naujosios teismų sistemos Aukščiausiasis Teismas tapo išimtinai tik aukščiausia kasacine instancija. Be to, įstatymu jam pavesta vykdyti dar vieną funkciją – formuoti vienodą teismų praktiką taikant įstatymus. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes yra pagrindas teigti, kad naujosios teismų sistemos Aukščiausiasis Teismas tapo institucija, turinčia kokybiškai naują kompetenciją. Būtent taip vertinant minėtas aplinkybes aiškintinos 1994 m. birželio 15 d. įstatymo 2 straipsnio nuostatos, kad „dabar veikiantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas likviduojamas“, o „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įsteigiamas nuo 1995 m. sausio 1 d. kitokioms įstatymo numatytoms funkcijoms vykdyti“. Įstatymų leidėjo vartojama sąvoka „įsteigti“ etimologiškai reiškia „duoti pradžią“, „įkurti“. Tačiau terminas „įsteigiamas“ yra neatskiriamas nuo žodžių „kitokioms įstatymo numatytoms funkcijoms vykdyti“, o tai reiškia, kad įstatymų leidėjas preziumavo, jog nustato naujus Aukščiausiojo Teismo įgaliojimus.
Konstitucinis Teismas kartu konstatuoja, jog ginčijamo įstatymo teiginys „dabar veikiantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas likviduojamas“ gali būti suvokiamas dviprasmiškai, t. y. gali būti teigiama, kad tai reiškia kėsinimąsi į vieną iš Konstitucijoje numatytų nepriklausomų valstybės valdžių. Vykdant teismų reformą, kai yra steigiami nauji teismai, keičiasi Aukščiausiojo Teismo kompetencija, įgyvendinami esminiai teisminės valdžios pertvarkymai, šiai situacijai apibūdinti derėtų vartoti kitas lingvistines teisines sąvokas, kurios tiksliai ir aiškiai apibūdintų šios reformos metu atsirandančių teisinių santykių dinamiką ir pasekmes. Sąvoka „likvidavimas“ paprastai vartojama įstatymo nustatyta tvarka likviduojant įmonę, įstaigą ar organizaciją. Tokiu atveju atsiranda ir kitokios teisinės pasekmės.
Ginčijamo įstatymo 2 straipsnyje vartojama sąvoka „steigimas“ gali būti suprantama tik papildomų ar pakoreguotų Aukščiausiojo Teismo kompetencijos ribų nustatymo ir jo vidaus struktūros pakeitimo, o ne naujos teisminės institucijos įsteigimo prasme. Tai patvirtina 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ įsigaliojimo“ normos. Šio įstatymo 3 straipsnyje, siekiant užtikrinti nepertraukiamą teisminės valdžios aukščiausiosios institucijos funkcijų įgyvendinimą, numatyta, kaip kitiems teismams perduodamos neišnagrinėtos teisminės bylos pagal teismingumą, kaip toliau nagrinėjamos bylos, kuriose priimti sprendimai, nuosprendžiai, nutartys bei nutarimai, užprotestuoti priežiūros tvarka. Minėtame įstatyme išspręsti ir kiti klausimai, susiję su Aukščiausiojo Teismo, kaip aukščiausiosios teisminės valdžios institucijos, įgaliojimų pasikeitimu.
3. Konstitucijos 115 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais:
6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai.“
Be to, Konstitucijos 116 straipsnyje nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Vadinasi, teisėjų įgaliojimai negali būti nutraukiami nepasibaigus jų kadencijos laikui, išskyrus atvejus, nustatytus Konstitucijoje. Tokia nuostata yra ir Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1985 m. gruodžio 13 d. rezoliucijoje 40/146, kurioje pritariama Teismų nepriklausomumo pagrindams ir kreipiamasi į Vyriausybes prašant atsižvelgti į juos ir pasinaudoti nacionalinėje įstatymų leidyboje ir praktikoje. Minėtų Pagrindų 12 straipsnyje nurodoma, kad teisėjams, tiek paskirtiems, tiek išrinktiems, įgaliojimo laikas turi būti garantuojamas, kol mandatą turintis teisėjas išeina į pensiją arba kol baigiasi jo kadencija, jeigu tokia yra nustatyta.
Konstitucijos 109 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.“ Tai reiškia, kad tiek teisėjų, tiek teismų nepriklausomumą užtikrina konstitucinės nuostatos. Teisėjo nepriklausomumas turi būti realiai garantuojamas, taip pat garantuojant ir teisėjo įgaliojimų trukmę.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, paskirti pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, taip pat teisėjai, paskirti galiojant Konstitucijai, buvo paskirti konkrečiam įgaliojimų laikui. Jų įgaliojimų laikas 1994 m. gruodžio 31 d. nesibaigia.
Seimas, atsižvelgdamas į buvusio Aukščiausiojo Teismo dalies kompetencijos perdavimą Apeliaciniam ir apygardų teismams ir jo procesinių funkcijų pasikeitimą, galėjo nustatyti kitokį negu buvo anksčiau Aukščiausiojo Teismo teisėjų skaičių. Tačiau nutraukti teisėjų įgaliojimus buvo galima tik remiantis Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais pagrindais. Todėl ginčijamo įstatymo 2 straipsnio nuostata, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjų įgaliojimai nutraukiami 1994 m. gruodžio 31 d., prieštarauja Konstitucijos 115 straipsnio 2 punktui.
2. Dėl 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ atitikimo Konstitucijos 69 straipsnio trečiajai daliai pagal priėmimo tvarką.
Konstitucijos 69 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta: „Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas“. Išskyrus šią tvarką, kitokia konstitucinių įstatymų nustatymo procedūra Konstitucijoje nenumatyta. Vadinasi, tik šia tvarka patvirtinus konstitucinių įstatymų sąrašą jame įrašyti įstatymai galės būti traktuojami kaip konstituciniai įstatymai ir tik šiems įstatymams turi būti taikoma Konstitucijoje nustatyta jų priėmimo ir keitimo tvarka. Tai konstatuota Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. kovo 16 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir papildymo“ ir dar kartą patvirtinta Konstitucinio Teismo 1994 m. gruodžio 1 dienos nutarime. Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, nepažeidė jo priėmimo procedūros.
Atsižvelgdamas į nutarimo konstatuojamojoje dalyje duotą ginčijamų sąvokų interpretavimą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55, 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“:
1) 2 straipsnio pirmosios dalies nuostata „dabar veikiantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas likviduojamas“, taip pat antrosios dalies nuostata „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įsteigiamas nuo 1995 m. sausio 1 d. kitokioms įstatymų numatytoms funkcijoms vykdyti“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
2. Pripažinti, kad 1994 m. birželio 15 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Algirdas Gailiūnas
Kęstutis Lapinskas
Zigmas Levickis
Vladas Pavilonis
Pranas Vytautas Rasimavičius
Stasys Stačiokas
Teodora Staugaitienė
Stasys Šedbaras
Juozas Žilys