LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL NAUJOS REDAKCIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINĖS SAUGOS ĮSTATYMO KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
2005 m. liepos 15 d. Nr. 796
Vilnius
Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 315 (Žin., 2005, Nr. 40-1290), 780 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Patvirtinti Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo koncepciją (pridedama).
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2005 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 796
NAUJOS REDAKCIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINĖS SAUGOS ĮSTATYMO KONCEPCIJA
I. TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS
1. Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo koncepcija (toliau vadinama – ši Koncepcija) parengta įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 315 (Žin., 2005, Nr. 40-1290), 780 punktą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (Žin., 1997, Nr. 2-16; 2004, Nr. 39-1270) priedėlio 21 skyriumi, Nacionalinės saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (Žin., 2002, Nr. 56-2233; 2005, Nr. 15-473), 6.3.3.2 punktu, Valstybės ilgalaikės raidos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029), nuostatomis dėl civilinės saugos tobulinimo ir visuomenės poreikių tenkinimo šioje srityje.
II. ĮSTATYMO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ BENDROJI CHARAKTERISTIKA
2. Šios Koncepcijos pagrindu siūloma parengti Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo pakeitimo įstatymą (toliau vadinama – siūlomas įstatymas), kuriame bus reglamentuoti civilinės saugos sistemos šalyje organizavimo ir veikimo teisiniai bei organizaciniai pagrindai, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų kompetencija, juridinių ir fizinių asmenų teisės ir pareigos civilinės saugos organizavimo srityje. Kadangi civilinė sauga organizuojama visoje valstybėje ir apima visus piliečius ir užsieniečius, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje, pasirinktas civilinės saugos teisinių santykių reguliavimas įstatymu.
3. Siūlomo įstatymo tikslai:
3.1. iš esmės pakeisti civilinės saugos sistemą ir nustatyti šios sistemos institucijų kompetenciją civilinės saugos organizavimo srityje;
3.2. supaprastinus civilinės saugos sistemos organizavimą, sumažinti atsakingų civilinės saugos sistemos institucijų, o drauge ir valstybės asignavimų, skiriamų civilinei saugai organizuoti;
3.3. sukurti lanksčią, operatyviai reaguojančią į pokyčius ir gebančią valdyti bet kokio masto ekstremalias situacijas civilinės saugos sistemą;
3.4. stiprinti visų civilinės saugos sistemos institucijų parengtį likviduoti ekstremalias situacijas ir jų padarinius ir sudaryti sąlygas ją plėtoti;
III. KITŲ TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ TĄ PAČIĄ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ SRITĮ, CHARAKTERISTIKA
5. Šiuo metu civilinės saugos organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymas (Žin., 1998, Nr. 115-3230) (toliau vadinama – Civilinės saugos įstatymas), kuriame nereglamentuota dalis civilinės saugos organizavimo proceso, susijusio su visos civilinės saugos sistemos ir pavienių jos elementų parengties užtikrinimu, ekstremalių situacijų valdymu, nėra aiškiai atskirtos civilinės saugos sistemos institucijų civilinės saugos užtikrinimo funkcijos.
6. Tam tikras civilinės saugos sritis reglamentuoja kiti įstatymai:
6.1. Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 123-5518) 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta norma, nustatanti, kad peraugusiam į ekstremalią situaciją gaisrui gesinti ir jo padariniams šalinti Civilinės saugos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gali būti patelkiamos civilinės saugos sistemos pajėgos, kariuomenė, specialistai iš mobilizacinio rezervo, ministerijų, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, organizacijos, panaudojami jiems priklausantys ištekliai, savanoriai.
6.2. Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindus nustatančio Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio 21 skyrius reglamentuoja civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos paskirtį – apsaugoti gyventojus nuo nelaimių karo ir taikos metu, jiems patiems šioje veikloje aktyviai dalyvaujant, užtikrinti visų gelbėjimo tarnybų parengtį ir prevencinius veiksmus, o ekstremalių situacijų, gaivalinių nelaimių, katastrofų ir ginkluoto užpuolimo atvejais – krašto gyventojų perspėjimą ir informavimą, jų gyvybės ir turto apsaugą, reikiamą neatidėliotiną pagalbą ir evakavimą iš pavojingų rajonų, šiuo tikslu pasitelkiant kariuomenę, specialistus iš mobilizacinio rezervo, ministerijų, kitų valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų ir panaudojant jiems priklausančius išteklius, savaveiksmių organizacijų savanorius. Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemą, jos struktūrą, veiklos teisinius pagrindus, sistemai priklausančių institucijų pavaldumą, funkcijas, atsakomybę ir tarpusavio sąveiką, taip pat sąveiką su kitomis valstybės institucijomis nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.
6.3. Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatymo (Žin., 2002, Nr. 64-2575) 13 ir 14 straipsniuose nepaprastosios padėties įvedimo tikslams pasiekti už ekstremalių situacijų valdymą atsakingai institucijai pavesta tiesiogiai užtikrinti ir kontroliuoti šio įstatymo vykdymą, numatyta pareiga visais įmanomais būdais stengtis sušvelninti ekstremalią situaciją ir pašalinti jos sukeltus padarinius, prireikus steigti viešosios tvarkos apsaugos komendantūras ir koordinuoti jų veiklą, į pagalbą pasitelkiant ir kitoms valstybės institucijoms pavaldžias tarnybas bei techniką ir joms vadovauti.
6.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 78-2359) 13 straipsnio 4 dalimi, susidarius ekstremaliai situacijai, valstybės rezervo tvarkytojas turi teisę priimti sprendimą panaudoti jo tvarkomas valstybei nuosavybės teise priklausančias valstybės rezervo pinigines lėšas ir materialinių išteklių atsargas.
6.5. Lietuvos Respublikos bendrojo pagalbos centro įstatymo (Žin., 2004, Nr. 90-3306) 10 straipsnio 12 punktas nustato Bendrojo pagalbos centro prie Vidaus reikalų ministerijos vieną iš funkcijų, susijusių su civiline sauga, – pagal kompetenciją dalyvauti valdant ekstremalias situacijas.
6.6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymo (Žin., 2000, Nr. 52-1482) 35 straipsniu, įvedus karo padėtį gyventojai aprūpinami maistu, medikamentais, kitomis medicinos pagalbos priemonėmis, taip pat vykdomos gelbėjimo, evakavimo ir kitos civilinės saugos priemonės.
6.7. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2000, Nr. 91-2832) 8 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad civilinės saugos organizavimas yra valstybinė (perduota savivaldybėms) funkcija.
6.8. Lietuvos Respublikos mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 116-2695) 3 straipsnis nustato, kad visuotinė mobilizacija aprėpia visą valstybės valdymo, savivaldybių ir ūkio sistemą, ginkluotąsias pajėgas bei jų rezervą ir civilinės saugos formuotes.
IV. KEIČIAMŲ AR PANAIKINAMŲ TEISĖS NORMŲ NEVEIKSMINGUMO ANALIZĖ
7. Siekiant įgyvendinti Europos Bendrijos sprendimus dėl Bendrijos veiksmų programos civilinės saugos srityje, Europos Sąjungos direktyvas ir tarptautines konvencijas, reikia tobulinti Lietuvos Respublikos civilinės saugos sistemos teisinę bazę, patikslinti ir nustatyti vadovavimo civilinei saugai principus, civilinės saugos institucijų atsakomybės ir uždavinių ekstremalių situacijų prevencijos, parengties, ekstremalių situacijų ir jų padarinių likvidavimo ir normalios būklės atkūrimo srityse paskirstymą.
8. Kadangi Civilinės saugos įstatymas nuo jo įsigaliojimo, t. y. 1998 m. gruodžio 31 d., buvo keičiamas keturis kartus, painu taikyti ir tobulinti ir jo lydimuosius teisės aktus.
9. Galiojantis Civilinės saugos įstatymas nereglamentuoja tarptautinio bendradarbiavimo ir įsipareigojimų vykdymo prireikus kitų valstybių paramos ar teikti pagalbą kitoms valstybėms, ekstremalių situacijų valdymo, civilinės saugos sistemos pajėgų (toliau vadinama – pajėgos) ir išteklių telkimo principų ir specifikos, atsižvelgiant į šiuo metu kylančias naujas grėsmes (terorizmas, žemės drebėjimas ir panašiai).
10. Civilinės saugos įstatymas nenustato visų civilinės saugos sistemos institucijų parengties reikalavimų. Taigi sunku telkti reikiamas priemones ir pajėgas ekstremaliai situacijai ir jos padariniams likviduoti. Ne visai aiškus civilinės saugos parengties lygių ir ekstremalios situacijos masto ryšys, neaišku, kas ir kuriuo momentu turėtų Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniame vienete skelbti ekstremalią situaciją ar aukštesnio lygio civilinės saugos parengtį.
11. Kai kurios civilinės saugos sistemos institucijų atliekamos svarbios funkcijos nereglamentuotos Civilinės saugos įstatyme. Pavyzdžiui, atsakymų ir reagavimo į pagalbos prašymus bendruoju pagalbos telefono numeriu 112, jų perdavimo policijos, priešgaisrinėms gelbėjimo, medicinos pagalbos ir kitoms tarnyboms, teikiančioms neatidėliotiną pagalbą ir atsakingoms už ekstremalių situacijų padarinių lokalizavimą ir likvidavimą. Nereglamentuota paieškos ir gelbėjimo operacijų jūroje, sausumoje ir oro erdvėje koordinavimo funkcija, nenustatyta savivaldybės administracijos civilinės saugos padalinio kompetencija ir atsakomybė.
12. Nuo 2005 m. sausio 1 d. prijungus Civilinės saugos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos prie Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, prasiplėtė ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui pavaldžių įstaigų funkcijos, susijusios su valstybės rezervo administravimu, gyventojų informavimu ir perspėjimo sistemų tvarkymu, dalyvavimu ekstremalių situacijų valdymo procese. Taigi būtina tobulinti teisės aktus, nustatančius Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų kompetenciją.
13. Neaiškiai apibrėžtos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pavaldžių įstaigų funkcijos, susijusios su apskričių ir savivaldybių ekstremalių situacijų valdymo centrų veikla esant ekstremalioms situacijoms ar įvykiams.
14. Nors teisės aktai ir nedraudžia ekstremalių situacijų valdymo perimamumo civilinės saugos operacijos metu, tačiau jis neaiškus ir sunkiai įgyvendinamas, sudėtingas vadovavimo perdavimo mechanizmas vilkina sprendimų priėmimą ir operatyvų vykdymą. Neišspręstas ir atsakomybės už priimamus sprendimus klausimas, nes praktika rodo, kad vengiama atsakomybės ir nenorima priimti vienokio ar kitokio sprendimo.
15. Tobulintina valstybės rezervo naudojimo tvarka. Institucijos ir nuolatinės parengties tarnybos privalėtų turėti galimybę ne tik mokytis dirbti su valstybės rezerve esančiomis priemonėmis, bet ir jas naudoti likviduodamos ekstremalią situaciją ir jos padarinius (arba turėtų būti laikomasi priemonių naudojimo ir atkūrimo rotacijos principo).
V. UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA
17. Rengiant šią Koncepciją, vadovautasi Europos Sąjungos valstybių narių – Suomijos, Estijos, Danijos, Lenkijos, Latvijos, Čekijos – patirtimi. Šiose valstybėse ekstremalių situacijų planavimas, prevencija, valdymo mechanizmas, padarinių likvidavimas ir normalios padėties atkūrimas reglamentuojami įstatymų. Juose paprastai apibrėžta ekstremalias situacijas planuojančių ir valdančių valdžios institucijų kompetencija, juridinių ir fizinių asmenų teisės ir pareigos šioje srityje, konstitucinių asmens teisių ir laisvių ribojimo atvejai, galimybė pavesti asmenims atlikti privalomus darbus, asmenų pareiga teikti įvairią pagalbą esant ekstremaliai situacijai, teisė gauti už tai kompensaciją iš valstybės biudžeto, mokymo ir tarptautinio bendradarbiavimo civilinės saugos srityje sistema.
18. Civilinės saugos sistemą užsienio valstybėse paprastai sudaro centrinės ir vietinės valdžios institucijos, jų kompetencija šioje srityje priklauso nuo tam tikros valstybės teritorijos administracinio suskirstymo. Didžiausi vadovavimo ekstremalioms situacijoms ir jų koordinavimo įgaliojimai suteikiami skirtingoms institucijoms: Suomijoje ir Lenkijoje – vyriausybei (paprastai tuo tikslu vyriausybė sudaro specialų komitetą), Nyderlandų Karalystėje – Vidaus reikalų ir Karalystės ryšių ministerijai, Čekijoje ir Estijoje – Vidaus reikalų ministerijai, kuri ne tik atlieka tiesiogines savo funkcijas, bet ir koordinuoja kitų ministerijų veiksmus esant ekstremaliai situacijai.
VI. TARPTAUTINĖS TEISĖS, EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ
19. Saugumo politika, civilinė sauga, remiantis Konsoliduotos Europos Sąjungos sutarties (Žin., 2004, Nr. 2-2) 2 straipsniu ir Konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties (Žin., 2004, Nr. 2-2) 3 straipsniu, yra prioritetinės Europos Sąjungos ir jos valstybių narių veiklos sritys. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau vadinama – Konvencija) 15 straipsnyje numatyta galimybė karo ar nepaprastosios padėties atveju nukrypti nuo įsipareigojimų pagal Konvenciją tiek, kiek to reikalauja padėties kritiškumas, su sąlyga, kad tokios priemonės neprieštarauja kitiems įsipareigojimams pagal tarptautinę teisę. Konvencijos 4 straipsnio 3 dalyje, 8 straipsnio 2 dalyje, pirmojo protokolo 1 straipsnio 2 dalyje ir ketvirtojo protokolo 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtinta, kad priverstinio ar privalomojo darbo draudimas, žmogaus teisė į asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, buto neliečiamybės, disponavimo savo nuosavybe, laisvo judėjimo teisės bei laisvė pasirinkti savo gyvenamąją vietą gali būti apribotos įstatymais valstybės ir visuomenės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, gyventojų sveikatai ar kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Tačiau minėtieji teisės aktai civilinės saugos sistemos organizavimo ir veikimo pagrindų tiesiogiai nereglamentuoja.
20. Bendruosius ekstremalių situacijų prevencijos, visuomenės informavimo apie saugos priemones ir įvykusias dideles avarijas, šios informacijos prieinamumo, fizinių ir juridinių asmenų įtraukimo į pagalbos organizavimą gresiant ar įvykus didelei avarijai principus reglamentuoja 1989 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 89/618/Euratomas dėl plačiosios visuomenės informavimo apie sveikatos apsaugai taikytinas priemones ir atliktinus veiksmus nepaprastosios radiologinės padėties atveju ir 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyva 96/82/EB dėl didelių su pavojingomis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus kontrolės (su pakeitimais, padarytais 2003 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/105/EB). Šių direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus, remdamosi Konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties 249 straipsniu, pasirenka valstybės narės nacionalinės valdžios institucijos. Remti Europos Sąjungos valstybių narių pastangoms stiprinti civilinės saugos pajėgumus nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygiu, kad būtų apsaugoti asmenys, nuosavybė, taip pat aplinka įvykus stichinei nelaimei ar techninei avarijai ir drauge nepažeisti valstybių narių vidaus kompetencijos padalinimo, taip pat palengvinti valstybių narių bendradarbiavimui, keitimuisi patirtimi ir abipusės pagalbos teikimui skirtas 1999 m. gruodžio 9 d. Tarybos sprendimas 1999/ 847/EB, sukuriantis Bendrijos veiklos programą civilinės saugos srityje (su pakeitimais, padarytais 2004 m. gruodžio 20 d. Tarybos sprendimu 2005/12/EB).
21. Lietuvos Respublikai tarptautiniai žmonių ir aplinkos apsaugos nuo ekstremalių situacijų įpareigojimai (imtis reikiamų priemonių, užtikrinančių ir palaikančių tinkamą pasirengimą ekstremalioms situacijoms, siekiant mažinti pramoninių avarijų riziką, likviduoti pramoninių avarijų padarinius ir švelninti tarpvalstybinį tokių avarijų poveikį, tobulinti šias priemones, rengti ir įgyvendinti ekstremalių situacijų planus, teikti visuomenei ir suinteresuotoms valstybėms su gresiančiomis ar įvykusiomis ekstremaliomis situacijomis susijusią informaciją ir pagalbą) nustatyti 1992 metų Konvencijoje dėl tarpvalstybinio pramoninių avarijų poveikio (Žin., 2000, Nr. 94-2922), ginkluotų konfliktų aukų apsaugos užduotys (civilių gyventojų perspėjimo, evakavimo, slėptuvių, gelbėjimo operacijų, komunalinių tarnybų atkūrimo ir kitos) – 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijoje dėl civilių apsaugos karo metu (Žin., 2000, Nr. 3-1908) ir 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų Papildomame protokole dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (I protokolas) (Žin., 2000, Nr. 63-1909).
VII. PAGRINDINĖS VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMO NUOSTATOS
22. Siūlomas įstatymas nustatys civilinės saugos sistemos valdymo ir veikimo principus, suderintus su Europos Sąjungos teise civilinės saugos srityje.
23. Siūlomas įstatymas įtvirtins civilinės saugos sistemos institucijų atsakomybės, funkcijų pasiskirstymą ir pagrindinius jų veiklos principus:
23.2. ekstremalių situacijų prevencijos – visos civilinės saugos sistemos institucijos turės vykdyti ekstremalių situacijų prevenciją pagal teisės aktų joms priskirtą kompetenciją;
23.3. gyventojų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų bei juridinių asmenų išankstinio informavimo, perspėjimo ir pasirengimo ekstremalioms situacijoms;
23.4. veiklos diferencijavimo – pagal ekstremalios situacijos mastą ir pobūdį kiekviena civilinės saugos sistemos institucija užtikrina jai pavaldžių pajėgų parengtį ir dalyvauja likviduojant ekstremalią situaciją pagal siūlomo įstatymo jai priskirtą sritį;
23.5. valstybės paramos likviduojant ekstremalias situacijas ir atkuriant normalias gyvenimo ir veiklos sąlygas;
24. Siūlomame įstatyme bus nustatyti subjektai, sudarantys civilinės saugos sistemą, ir jų vieta valdant ekstremalią situaciją:
24.3. Vidaus reikalų ministerija – Vyriausybės strateginių sprendimų civilinės saugos srityje įgyvendinimo institucija;
24.4. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos – institucija, koordinuojanti civilinės saugos sistemos institucijų veiklą ir vadovaujanti jai;
24.5. kitos valstybės institucijos ir įstaigos – įgyvendina civilinės saugos uždavinius ir atsako už pavaldžių įstaigų parengtį likviduoti ekstremalias situacijas ir jų padarinius;
24.6. savivaldybės institucijos ir įstaigos – vykdo ekstremalių situacijų prevenciją, dalyvauja jas valdant, atlieka ekstremalių situacijų likvidavimo ir atkūrimo darbus savivaldybės teritorijoje;
25. Siūlomame įstatyme bus nustatyti ekstremalių situacijų valdymo lygiai, kurie atsižvelgiant į ekstremalios situacijos išplitimo ribas bus suskirstyti į tris lygius: vietinį (savivaldybės), regioninį (apskrities) ir krašto (valstybės). Atsiradus ekstremalios situacijos požymiams (viršyti ekstremalaus įvykio kriterijai), bus šaukiama atitinkamo lygio ekstremalių situacijų komisija:
25.1. Savivaldybėje – savivaldybės ekstremalių situacijų komisija. Jai vadovaus savivaldybės administracijos direktorius. Esant ekstremaliai situacijai, prie komisijos bus steigiamas operacijų centras (štabas). Jo veiklą organizuos savivaldybėje esančios priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas, kuris atliks ir vieno iš komisijos pirmininko pavaduotojų funkciją. Siūlomame įstatyme bus įtvirtinta nuostata, kad vietinio (savivaldybės) lygio ekstremalią situaciją galės skelbti savivaldybės administracijos direktorius. Savivaldybės administracijos direktorius tvirtins ir operacijos vadovą (asmenį, vadovaujantį visoms pajėgoms ir institucijoms, dalyvaujančioms likviduojant ekstremalią situaciją ir jos padarinius). Paskelbus vietinio (savivaldybės) lygio ekstremalią situaciją, savivaldybės ekstremalių situacijų komisijos ir operacijos vadovo sprendimai taps privalomi visoms pajėgoms ir institucijoms, dalyvaujančioms likviduojant ekstremalią situaciją ir jos padarinius.
25.2. Apskrityje – apskrities ekstremalių situacijų komisija. Jai vadovaus apskrities viršininkas. Esant ekstremaliai situacijai, prie komisijos bus steigiamas operacijų centras (štabas). Jo veiklą organizuos apskrities centre esančios priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas, kuris vykdys ir vieno iš komisijos pirmininko pavaduotojų funkciją. Siūlomame įstatyme bus įteisinta nuostata, kad regioninio (apskrities) lygio ekstremalią situaciją galės skelbti apskrities viršininkas šios komisijos teikimu. Apskrities viršininkas tvirtins ir operacijos vadovą. Paskelbus regioninio (apskrities) lygio ekstremalią situaciją, apskrities ekstremalių situacijų komisijos ir operacijos vadovo sprendimai taps privalomi visoms pajėgoms ir institucijoms, dalyvaujančioms likviduojant ekstremalią situaciją ir jos padarinius.
25.3. Valstybėje – Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija. Jai vadovaus vidaus reikalų ministras. Esant ekstremaliai situacijai, prie komisijos bus steigiamas operacijų centras (štabas). Jo veiklą organizuos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius, kuris vykdys ir vieno iš komisijos pirmininko pavaduotojų funkciją. Komisijos pirmininkas teiks Vyriausybei pasiūlymą dėl krašto (valstybės) lygio ekstremalios situacijos skelbimo ir operacijų vadovo kandidatūros. Paskelbus šio lygio ekstremalią situaciją, Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos ir operacijos vadovo sprendimai taps privalomi visoms pajėgoms ir institucijoms. Vyriausybei nepaskelbus krašto (valstybės) lygio ekstremalios situacijos, jos valdymas, likvidavimas ir padarinių šalinimas bus žemesnio valdymo lygio.
26. Siūlomame įstatyme bus apibrėžta visų lygių ekstremalių situacijų komisijų kompetencija. Bus nustatyta vidaus tarnybos sistemos įstaigų, Lietuvos kariuomenės kompetencija ir jų bendradarbiavimas esant ekstremaliai situacijai.
27. Siūlomame įstatyme bus įtvirtinta institucijų, juridinių asmenų pareiga užtikrinti pagal kompetenciją parengtį likviduoti ekstremalias situacijas ir teisė inicijuoti kiekvieno lygio ekstremalios situacijos komisijos sušaukimą.
28. Siūlomame įstatyme iš civilinės saugos sistemos pajėgų bus išbrauktos bendrosios ir specialiosios paskirties formuotės, steigiamos apskrityse ir savivaldybėse, ir paliktos tik priešgaisrinės gelbėjimo pajėgos bei ūkio subjektų formuotės. Mat šių formuočių sudarymo, mokymo ir aprūpinimo išlaidos ekonomiškai nepagrįstos ir šios pajėgos nesukurtos iki šiol. Bus siekiama įteisinti valstybės mobilizacinio rezervo naudojimą esant ekstremaliai situacijai.
29. Siekiant sustiprinti civilinės saugos sistemos padalinius savivaldybėse, numatoma įtraukti į priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų sudėtį alternatyvią krašto apsaugos tarnybą atliekančius piliečius. Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (Žin., 1996, Nr. 106-2427) 22 straipsnis numato, kad Vyriausybės sprendimu alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba, kaip civilinio pobūdžio visuomenei naudingas darbas, gali būti atliekama kitose valstybės institucijose. Šiuo atveju jos atlikimo tvarką ir prievolininkų materialinį aprūpinimą nustato Vyriausybė. Vyriausybės nustatyta tvarka alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba galėtų būti atliekama ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pavaldžiose įstaigose, nes tai galėtų sustiprinti valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos parengtį ekstremalioms situacijoms. Įteisinus šią nuostatą, pagerėtų šalies teritorijos administracinių vienetų priešgaisrinė sauga ir priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų parengtis atlikti darbus, reikalingus nemažų žmogiškųjų išteklių: likviduoti potvynių padarinius, durpynų, miškų gaisrus ir atlikti kitus gelbėjimo darbus.
30. Siūlomame įstatyme įtvirtinus šios Koncepcijos 23-29 punktų nuostatas, dalis apskrities viršininko administracijos atliekamų funkcijų civilinės saugos srityje, t. y. gyventojų perspėjimo, operacinio vadovavimo, informacijos apie ekstremalius įvykius teikimo, valstybinės reikšmės ir pavojingų objektų registro, valstybės rezervo saugojimo, bus perduota apskrities centre esančioms priešgaisrinėms gelbėjimo tarnyboms arba Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos. Taigi įgyvendinus minėtąsias įstatymo nuostatas, bus pertvarkyta apskričių viršininkų administracijų civilinės saugos departamentų ir apskrities centruose esančių priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų struktūra.
VIII. GALIMOS NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO PASEKMĖS
31. Siūlomame įstatyme bus nustatytos konkrečios civilinės saugos sistemos institucijų, atliekančių ekstremalių situacijų prevencijos, parengties, likvidavimo bei padarinių šalinimo darbus, funkcijos. Taip bus pašalintos teisinės spragos, užtikrintas racionalesnis pajėgų naudojimas, o tai tiesiogiai veiks pagalbos gyventojams teikimo kokybę.
32. Ekstremalių situacijų planavimo, prevencijos, mokymo, koordinavimo, likvidavimo organizavimas priklausys vienos institucijos kompetencijai. Tai leis racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas, efektyviau, operatyviau bus kaupiamas ir naudojamas valstybės rezervas, kryptingiau vykdoma tarptautinė veikla, sumažės biurokratinių kliūčių bendradarbiauti esant ekstremaliai situacijai.
IX. FINANSINIS-EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS
33. Organizacinė civilinės saugos sistemos institucijų struktūra, kuri įgyvendintų įstatymą, sukurta, taigi naujų institucijų steigti nereikės.
X. NUMATOMA ĮSTATYMO STRUKTŪRA
35. Siūlomą įstatymą sudarys 9 skyriai: I. Bendrosios nuostatos; II. Civilinės saugos sistemos institucijų kompetencija civilinės saugos organizavimo srityje; III. Juridinių ir fizinių asmenų teisės ir pareigos civilinės saugos srityje; IV. Civilinės saugos sistemos parengties organizavimas; V. Ekstremalių situacijų valdymas; VI. Kompensacijos ir valstybės pagalba; VII. Tarptautinis bendradarbiavimas civilinės saugos srityje; VIII. Civilinės saugos sistemos institucijų finansavimas, materialinis ir techninis aprūpinimas; IX. Baigiamosios nuostatos.
36. I skyriuje bus nustatyta siūlomo įstatymo paskirtis, pateikti pagrindinių sąvokų (pavyzdžiui, „civilinė sauga“, „ civilinės saugos sistema“, „kritinė infrastruktūra“, „ekstremali situacija“, „ekstremalių situacijų komisija“, „operacijų centras (štabas)“, „gelbėjimo darbų vadovas“, „operacijos vadovas“ ir kitų) apibrėžimai, išvardyti civilinės saugos sistemos tikslai, uždaviniai, vadovavimo lygiai ir teisiniai pagrindai.
37. II skyriuje bus apibrėžta Vyriausybės, Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, apskrities viršininko administracijos, kitų valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų kompetencija civilinės saugos srityje.
38. III skyriuje bus nustatytos juridinių ir fizinių asmenų (atskirai – viešos informacijos platintojų) teisės ir pareigos civilinės saugos srityje, šių asmenų pareigos esant ekstremaliai situacijai teikti pagalbą atsiradimo momentas ir pagrindas, teiktinos pagalbos formos, subjektų, kurie naudojasi pagalba, atsakomybė ir asmenų, kuriems pagalbos teikimo pareiga negali būti nustatoma, kategorijos.
39. IV skyriuje bus nustatyti pagrindiniai civilinės saugos sistemos parengties principai ir reikalavimai, visuomenės ir pajėgų civilinės saugos mokymo visoje šalies švietimo sistemoje organizavimas, kritinės infrastruktūros sektoriai, jų apsaugos principai, atsakingų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų bei visuomenės informavimo apie ekstremalią situaciją tvarka.
40. V skyriuje bus pateiktos pagrindinės civilinės saugos programų ir planų rengimo nuostatos, apibūdintas šių dokumentų turinys, apibrėžta institucija, vadovaujanti ekstremalių situacijų valdymui, pagrindiniai šios institucijos atliekami veiksmai vadovavimo metu, vadovavimo perėmimo tvarka. Esminiai kriterijai, pagal kuriuos nustatoma ekstremaliai situacijai vadovaujanti institucija, turėtų būti gresiančios ar susidariusios ekstremalios situacijos teritorinės išplitimo ribos, eiga ir pobūdis.
41. VI skyriuje bus išvardyti piniginių kompensacijų mokėjimo asmenims, suteikusiems pagalbą ekstremalių situacijų metu, atvejai, nustatyti šių kompensacijų apskaičiavimo ir mokėjimo principai, ekstremalias situacijas likviduojant dalyvaujančių asmenų socialinės garantijos, valstybės pagalbos teikimo asmenims, patyrusiems žalos ir nuostolių, formos ir tvarka.
42. VII skyriuje bus apibrėžti tarptautinio bendradarbiavimo civilinės saugos srityje principai ir prioritetai, nustatyti tarptautinės pagalbos teikimo ir priėmimo principai, tarptautinės pagalbos komandos sudarymo, aprūpinimo ir siuntimo į humanitarinės pagalbos misijas tvarka.
43. VIII skyriuje bus nustatyti civilinės saugos sistemos institucijų finansavimo šaltiniai, materialinis ir techninis aprūpinimas, reikalavimai civilinės saugos sistemos institucijų naudojamoms civilinės saugos informacinėms sistemoms.
XI. NUMATOMI PAKEISTI AR PANAIKINTI TEISĖS AKTAI
45. Priėmus siūlomą įstatymą, reikės atitinkamai tobulinti Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymą, Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatymą, Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatymą, Lietuvos Respublikos bendrojo pagalbos centro įstatymą, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą, Lietuvos Respublikos mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymą, o Vyriausybei ar jos įgaliotoms institucijoms pagal kompetenciją – priimti naujos redakcijos teisės aktus, būtinus siūlomam įstatymui įgyvendinti.
______________