LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL SOCIALINĖS PARAMOS KONCEPCIJOS
1994 m. gegužės 9 d. Nr. 360
Vilnius
2. Ministerijos ir kitos valstybinės tarnybos turi vadovautis Socialinės paramos koncepcija, rengdamos įstatymus ir kitus normatyvinius aktus socialinės paramos klausimais. Nurodytųjų įstatymų ir normatyvinių aktų projektai turi būti derinami su Socialinės apsaugos ministerija.
3. Rekomenduoti miestų ir rajonų savivaldybėms vadovautis Socialinės paramos koncepcija, rengiant teritorines socialinės paramos programas.
4. Pasiūlyti visuomeninėms organizacijoms ir judėjimams, rengiantiems ir vykdantiems socialinės paramos programas, derinti jas su Socialinės paramos koncepcija.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1994 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 360
SOCIALINĖS PARAMOS KONCEPCIJA
BENDROJI DALIS
2. Socialinė parama – tai socialinės ekonominės, teisinės ir organizacinės priemonės, kuriomis siekiama sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas asmenims (šeimoms), kurių darbo, socialinio draudimo ir kitokios pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamos, kad jie (jos) galėtų pasirūpinti savimi.
Socialinė parama negali užtikrinti ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, ji tik padeda žmogui išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Socialinė parama turi būti tokia, kad asmuo (šeima) norėtų dirbti bei taupyti.
3. Socialinės paramos koncepcijoje įvertinama socialinės paramos būklė šiuo metu, numatoma jos plėtojimo strategija ir taktika, taip pat siūloma, kaip veiksmingiau įgyvendinti įstatymus socialinės paramos klausimais, parengti teorines sąlygas tobulinti esamus ir rengti naujus.
SVARBIAUSIEJI ESAMOS SOCIALINĖS PARAMOS SISTEMOS TRŪKUMAI
4. Šiuo metu žmonėms teikiama socialinė parama yra tobulintina, kadangi:
4.1. dėl lėšų stokos pašalpos didinamos ne taip greitai, kaip didėja būtiniausių vartojimo reikmenų kainos;
4.2. nedeklaruojamos pajamos, todėl prie remiamųjų nepagrįstai priskiriami dideles pajamas (dažnai nelegalias) gaunantys asmenys ir jų šeimos nariai;
4.3. netobula socialinių paslaugų sistema, apsiribojanti dažniausiai paslaugomis, teikiamomis stacionarinėse socialinės globos įstaigose. Nurodytosios įstaigos pernelyg centralizuotos;
5. Socialinės paramos sistema nepakankamai veiksminga, kadangi netobulas socialinės paramos administravimas, nesusiformavusi socialinės paramos infrastruktūra, nėra socialinio darbo koncepcijos, labai stinga profesionalių socialinių darbuotojų ir socialinės paramos sistemos valdymo specialistų. Per mažai remiamasi nevalstybinėmis organizacijomis, nepakankamas dėmesys bendruomenių organizavimui (pačių žmonių galimybėms), prastai organizuotas šviečiamasis darbas, susijęs su teisingumo, solidarumo bei humanizmo idėjų skleidimu.
SOCIALINĖ PARAMA IR JOS TEIKIMO PRINCIPAI
6. Socialinė parama yra valstybinė ir nevalstybinė.
Valstybinė socialinė parama teikiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad tėvų pareiga – išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų pareiga – globoti tėvus senatvėje. Kartu laikomasi socialinio solidarumo principo, pagal kurį valstybė įsipareigoja rūpintis kiekvienu žmogumi, kuris dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti.
Nevalstybinė socialinė parama teikiama savanoriškai ir dėl to yra pranašesnė už valstybinę, tačiau jos nepakanka. Nevalstybinė socialinė parama priklauso tiek nuo jos organizatorių iniciatyvos, tiek nuo veiklos sąlygų, todėl valstybė turi rūpintis, kad šios sąlygos būtų kuo palankesnės, tuo palengvindama sau socialinės paramos problemų sprendimą.
7. Poreikis gauti socialinę paramą labiausiai priklauso nuo valstybės demografinės bei ekonomikos būklės, taip pat nuo to, kokiu mastu aplinka tinkama gyventi negalios ištiktiems žmonėms.
8. Socialinės paramos mastai priklauso nuo ekonominio visuomenės pajėgumo ir vyraujančios socialinio teisingumo sampratos, lemiančių pajamų perskirstymą, taip pat nuo techninių galimybių perskirstyti šias pajamas.
9. Svarbiausiasis socialinės politikos uždavinys – pasirūpinti, kad socialinė parama būtų teikiama tik tiems asmenims, kurie negali be jos išsiversti. Socialinės paramos administravimo išlaidos turi būti kuo mažesnės, bet užtikrinti šios paramos veiksmingumą.
10. Socialinės paramos organizavimo principai yra šie:
10.1. parama teikiama vadovaujantis socialiniais ir ekonominiais normatyvais (standartais), užtikrinančiais kiekvieno asmens socialinę saugą;
10.2. teikiama parama turi kuo tiksliau atitikti remiamo asmens poreikius nepriklausomai nuo jo politinių, religinių pažiūrų, tautybės ir socialinės padėties;
10.3. remiamiems asmenims turi būti sudarytos socialinės integracijos sąlygos, kad jie taptų visiškai arba iš dalies savarankiški;
10.4. parama gyvenamojoje vietoje pranašesnė už centralizuotą, pirmenybė teikiama šeimos globai, o ne institucijų paramai;
SOCIALINĖS PARAMOS TEIKIMO BŪDAI
11. Socialinės paramos teikimo būdai yra šie:
12. Dažniausiai teikiamos pašalpos arba mokamos piniginės išmokos. Pašalpa turėtų būti teikiama tuo atveju, kai asmuo ar šeima gali ir yra suinteresuoti efektyviai panaudoti pinigus. Priešingu atveju teikiama kitokia parama (išduodamos vardinės vertybinės kortelės tam tikriems maisto produktams įsigyti, kurui gauti, apmokėti už komunalines paslaugas ir pan.). Paslaugų būtina teikti kuo daugiau ir tiems asmenims, kuriems jos būtinos.
Socialinės paslaugos ir šalpa daiktais turi būti plečiamos, kad sumažėtų piktnaudžiavimas socialine parama.
VALSTYBINĖS SOCIALINĖS PARAMOS DYDIS
13. Valstybė, įgyvendindama socialinės paramos politiką, vadovaujasi principu, kad gyventojai pajamas, skirtas gyvenimui, turi gauti daugiausia darbo užmokesčiu arba socialinio draudimo išmokomis, ir tik nedaugelis – tie, kurių pajamos mažiausios, – per socialinės paramos sistemą.
14. Valstybės nustatytas minimalus darbo užmokestis ir socialinio draudimo išmokos (pensijos, bedarbio pašalpos ir kt.), kai nurodytosios išmokos yra pagrindinis pajamų šaltinis, turėtų būti ne mažesni už minimalias gyvenimo išlaidas. Sveikas dirbantis žmogus neturi būti priskirtas prie remiamųjų. Remiami gali būti tik jo išlaikytiniai.
Valstybinė socialinė parama turėtų būti tokia, kad remiamieji galėtų tenkinti būtiniausius savo poreikius (maisto, drabužių, būsto, asmeninės higienos).
15. Remiamiems asmenims teikiamos piniginės pašalpos (taip pat socialinės paslaugos ir šalpa daiktais) turėtų papildyti jų pajamas, kad jos nebūtų mažesnės už minimalias gyvenimo išlaidas.
16. Valstybė, skatindama demografinius procesus, šeimoms gali ne tik garantuoti būtiną gyvenimo lygį, bet ir padengti dalį vaiko išlaikymo išlaidų, mokėdama pašalpą už kiekvieną auginamą vaiką nepriklausomai nuo tėvų (globėjų) ekonominio aktyvumo. Pašalpos, taip pat kitos išmokos ir papildomos lengvatos šeimoms ir asmenims, kurie yra nusipelnę valstybei, nukentėję nuo užsienio valstybės agresijos arba atlikdami tarnybines pareigas, prie socialinės paramos nepriskiriamos. Tačiau šių pašalpų, kitų išmokų ir lengvatų administravimas gali būti perduotas valstybinėms socialinės apsaugos tarnyboms, įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose numačius šio administravimo finansavimo šaltinius.
PAŠALPOS
17. Siekiant užtikrinti šeimoms socialinį saugumą ir garantuoti būtinas gyvenimui pajamas, reikia pertvarkyti socialinės paramos pašalpų teikimą:
17.1. nepasiturinčioms šeimoms, kurios dėl objektyvių priežasčių neturi gyvenimui būtinų pajamų, garantuoti socialinę paramą iki nustatytojo valstybės remiamų pajamų dydžio, mokant skirtumą tarp valstybės remiamų pajamų ir šeimos vidutinių pajamų per mėnesį;
17.2. iš dalies kompensuoti galimas šeimos darbo pajamas: skirti pašalpą nedirbančiai motinai (tėvui), prižiūrinčiai (prižiūrinčiam) vaiką invalidą, taip pat pašalpą būtinosios krašto apsaugos karių (prievolininkų) vaikams;
18. Įstatymų nenustatytais atvejais, kai asmenims arba šeimoms būtina skubi parama (apmokėti už gydymą, maistui, drabužiams, buities reikmenims įsigyti, apmokėti už ūkines paslaugas, taip pat stichinės arba ekologinės nelaimės atveju ir kt.), savivaldybių nustatyta tvarka jiems mokama vienkartinė arba terminuota pašalpa. Šios pašalpos dydį ir jos mokėjimo tvarką nustato kiekviena savivaldybė.
SOCIALINĖS PARAMOS TEIKIMO SĄLYGOS
19. Kad socialinę paramą gautų tie asmenys ir šeimos, kuriems jos labiausiai reikia, būtina įvesti remiamų asmenų (šeimų) pajamų ir turto įvertinimą – testavimą.
Socialinė parama be testavimo gali būti teikiama tam tikriems asmenims (invalidams, seneliams, daugiavaikėms šeimoms ir pan.), taip pat tuo atveju, kai nėra sąlygų testuoti pajamų ir turto (neįvesta turto ir pajamų apskaita, deklaravimas, stinga kvalifikuotų darbuotojų).
SOCIALINĖS PASLAUGOS IR SOCIALINĖ GLOBA
20. Ypač svarbios yra socialinės paslaugos ir socialinė globa, organizuojamos savivaldybių (vietos valdžios) arba valstybės institucijų.
Socialinės paslaugos teikiamos vienišiems seneliams, našlaičiams, žmonėms, ištiktiems negalios, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, alkoholikams, narkomanams ir kitiems.
21. Pagrindinės socialinės paslaugos yra šios:
21.1. pagalba namuose (maisto pristatymas ir gaminimas, buto tvarkymas ir remontas, skalbimas, kuro pristatymas ir ruošimas, aprūpinimas kompensacine ir kita technika bei įranga, transporto, asmeninės higienos ir kitos paslaugos);
22. Valstybė nustato būtinąsias socialines paslaugas, kurios turi būti teikiamos asmenims namuose, valstybinėse ir nevalstybinėse institucijose, ir šių paslaugų kainas.
23. Socialinės paslaugos gali būti mokamos (visiškai arba iš dalies), atsižvelgiant į asmenų, kuriems jos teikiamos, pajamas ir turtą, taip pat įstatymų numatytais atvejais.
24. Socialinė globa – tai visuma socialinių paslaugų, kuriomis siekiama užtikrinti asmenims nuolatinę, visapusišką arba specialią priežiūrą, ryšius su visuomene.
25. Socialinė globa galima globojamojo namuose ir institucijose. Globa institucijose yra stacionarinė ir nestacionarinė.
26. Stacionarinė globa – visapusiška priežiūra tam tikrose įstaigose: vaikų namuose, specialiuose vaikų invalidų namuose, pagalbinėse mokyklose, nakvynės namuose, senų žmonių namuose, psichoneurologiniuose pensionuose, slaugos namuose.
Būtina pertvarkyti šias globos įstaigas, gerinti jose gyvenimo sąlygas. Bendruomenės turėtų steigti mažesnes įvairios paskirties globos įstaigas. Tam galėtų būti naudojamos palaisvinamos stacionarinės sveikatos apsaugos ir kitos įstaigos.
27. Nestacionarinė globa teikiama ambulatorinėse ir dienos globos įstaigose.
Dienos globos įstaigose gyventojai gali nuolat praleisti dalį dienos. Čia jie globojami, mokomi, slaugomi. Prie šių įstaigų priskiriami dienos centrai vaikams, psichiškai ir fiziškai nesveikiems vaikams bei suaugusiesiems, seniems žmonėms, taip pat vietiniai poilsio namai vaikams bei jų motinoms.
Ambulatorinėse įstaigose bendruomenės nariams teikiamos įvairios konsultacijos ir parama. Prie šių įstaigų priskiriami įvairūs konsultavimo centrai (motinystės, vaikų, šeimos, asmenų su emociniais sutrikimais, narkomanų, alkoholikų ir tų, kuriems yra pavojus jais tapti, bei pan.), taip pat bendruomenės socialiniai centrai, kuriuose žmonės gali susitikti ir bendrauti.
SOCIALINĖS PARAMOS ORGANIZAVIMAS IR VALDYMAS
29. Socialinės paramos sistema remiasi atsakomybės pasidalijimu tarp visuomenės, bendruomenės ir asmens (šeimos). Į šią sistemą įeina centrinės bei vietos valdžios institucijos, nevalstybinės organizacijos, šeima ir neformalusis sektorius (giminės, draugai, kaimynai).
30. Centrinės valdžios institucijos – Lietuvos Respublikos Seimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė – formuoja socialinės paramos politiką.
Už socialinės paramos sistemos funkcionavimą atsako Socialinės apsaugos ministerija.
31. Socialinės apsaugos ministerija nustato visoje Lietuvoje privalomus socialinės paramos standartus, analizuoja, kaip įgyvendinama valstybinės socialinės paramos politika, keičiasi informacija su bendruomeninėmis institucijomis, teikia joms rekomendacijas ir patarimus, numato rengti valstybines programas bei mokslo tyrimus ir finansuoja juos, rūpinasi savivaldybių socialinės paramos padalinių techninės bazės stiprinimu, visų pirma – automatizuotos informacijos sistemos diegimu. Visi šie darbai derinami su programa „Lietuva-2000“ ir kuriama informacijos sistema „Savivaldybė“.
Ministerija taip pat nustato asmenų, kurie kreipiasi paramos, pajamų ir turto testavimo tvarką, įstatymų nustatyta tvarka užtikrina, kad visuomenė būtų informuojama socialinės paramos klausimais.
32. Globos ir rūpybos tarybos bei invalidų reikalų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių, kurias sudaro valstybės institucijų ir nevalstybinių organizacijų atstovai, yra koordinuojančios ir patariamosios institucijos. Jų narių rinkimo (skyrimo) tvarka, kompetencija, šių tarybų finansavimo šaltiniai ir turimų lėšų naudojimas turi būti nustatyti normatyviniuose aktuose.
33. Savivaldybės atsako už socialinės paramos teikimą savo teritorijoje. Jos privalo užtikrinti įstatymų nustatytą minimalią socialinę paramą, organizuodamos privalomųjų paslaugų teikimą bei mokėdamos pašalpas, taip pat steigdamos bendruomenėse reikiamas tarnybas. Papildomą socialinę paramą savivaldybės teikia savo nuožiūra, atsižvelgdamos į poreikius ir savo galimybes.
Savivaldybių socialinės paramos tarnybų darbuotojai visų pirma rūpinasi socialinės infrastruktūros plėtojimu bendruomenėje, asmenų bei privačių organizacijų įtraukimu į socialinės paramos teikimą, taip pat koordinuoja jų veiklą.
Savivaldybė renka ir analizuoja informaciją apie asmenis, kuriems reikia paramos, tvarko remtinų asmenų įskaitą, kaupia duomenų apie šiuos asmenis bazę, nustato reikiamos paramos mastą ir jos būdus. Šiuo tikslu parengtas savivaldybių socialinės paramos kompiuterizuoto tinklo kūrimo projektas.
34. Informacija apie asmenis, kuriems reikia paramos, renkama pagal gydymo, policijos, mokymo įstaigų, labdaros, gyventojų savitarpio pagalbos organizacijų turimus duomenis, asmenų ir savivaldybių socialinių darbuotojų pranešimus.
35. Savivaldybė nuolat informuoja visuomenę apie socialinės paramos poreikį bendruomenėje ir galimybes šį poreikį patenkinti, taip pat apie išmokamas pašalpas, teikiamas paslaugas, jų gavimo tvarką bei kokybę.
Savivaldybių socialinės paramos tarnybų darbuotojai testuoja asmenų, kurie kreipiasi dėl socialinės paramos, pajamas bei turtą ir pagal šio testavimo rezultatus skiria socialinę paramą.
Savivaldybė sudaro metines bei perspektyvines socialinės paramos programas, kuriose numatoma, kokia parama bus teikiama vaikams ir šeimoms, invalidams ir seneliams, taip pat kitiems šios paramos reikalingiems asmenims.
36. Dažniausiai savivaldybės teikia bei perka (taip pat iš nevalstybinių organizacijų) paslaugas ir moka pašalpas.
37. Siekdamos tobulinti paslaugų teikimą ir mažinti administravimo išlaidas, savivaldybės gali kooperuotis, įgyvendinti bendrus projektus, steigti bendras globos įstaigas.
38. Savivaldybės atsako už teikiamų socialinių paslaugų kokybę. Paslaugų kokybę turi teisę kontroliuoti asmenys, kuriems šios paslaugos teikiamos.
Be to, prie savivaldybių gali būti sudaromos nepriklausomos socialinės paramos apeliacinės komisijos iš renkamosios valdžios bei visuomenės atstovų ir ekspertų.
40. Socialinę paramą teikia ir nevalstybinės organizacijos. Jų teikiama parama reikalauja mažesnių išlaidų, nes nevalstybinės organizacijos papildomai naudojasi savanorišku neapmokamu darbu bei labdaros būdu surinktais pinigais.
41. Kad socialinė parama būtų veiksmingesnė, būtina valstybinio ir nevalstybinio sektorių sąveika. Savivaldybės santykiai su nevalstybinėmis organizacijomis grindžiami sutartimis ir dalyvavimu bendrose socialinių problemų sprendimo programose.
42. Savivaldybės konkurso tvarka sudaro su nevalstybinėmis organizacijomis socialinių paslaugų teikimo sutartis, kuriose nurodomi šalių įsipareigojimai ir atsakomybė. Nevalstybinių organizacijų veiklą šiuo atveju savivaldybės finansuoja bei kontroliuoja, ir ši veikla iš esmės sudaro valstybinės socialinės politikos dalį.
SOCIALINIAI DARBUOTOJAI
43. Socialinę paramą teikia socialiniai darbuotojai. Tačiau kol Lietuvoje nėra šio darbo koncepcijos, o socialiniai darbuotojai tik pradėti rengti kai kuriose aukštosiose (aukštesniosiose) mokyklose, šį darbą atlieka įvairių profesijų žmonės.
Žmonėms, dirbantiems šį darbą, reikėtų rengti kursus, stažuotes užsienyje, suteikti reikiamų žinių. Šiuo tikslu prie Socialinės apsaugos ministerijos reikėtų įsteigti socialinių darbuotojų mokymo centrą.
44. Būtina parengti darbo, susijusio su socialinės paramos teikimu, koncepciją, taip pat siekti, kad socialiniai darbuotojai gautų išsimokslinimą aukštosiose (aukštesniosiose) mokyklose, turėtų savo profesinę etiką ir vertybių sistemą, galėtų apsibrėžti savo vaidmenį ir santykius su klientu (vartotoju). Šiems klausimams spręsti reikėtų pasitelkti užsienio valstybių specialistus.
Mokymo įstaigose turėtų būti rengiami šie socialiniai darbuotojai:
44.1. dirbantys tiesiogiai su asmenimis, kuriems reikia individualios pagalbos, taip pat su šių asmenų šeimomis;
44.3. formuojantys socialinę politiką ir organizuojantys socialinį darbą, vadovaujantys socialinėms tarnyboms, analizuojantys jų veiklą ir socialinių konfliktų priežastis, užtikrinantys valdžios įstaigų ir gyventojų savitarpio supratimą ir bendradarbiavimą.
Socialiniai darbuotojai gali dirbti vien su tam tikromis remiamų žmonių kategorijomis.
SOCIALINĖS PARAMOS FINANSAVIMAS
46. Socialinės paramos finansavimo šaltiniai yra šie:
47. Svarbiausiasis socialinės paramos finansavimo šaltinis – savivaldybių biudžetų lėšos.
Savivaldybės naudoja savo biudžetų, taip pat iš kitų šaltinių gautas tikslines lėšas pagal patvirtintąsias socialinės paramos programas ir nustatytuosius normatyvus.
Lietuvos valstybės biudžeto šioms reikmėms numatytomis lėšomis turi būti finansuojamos valstybinės socialinės paramos programos, taip pat savivaldybių socialinės paramos programos.
Įmonių, organizacijų ir asmenų aukojamos konkrečiam tikslui lėšos turi būti naudojamos pagal paskirtį. Socialinės paramos programose gali būti numatyta kaupti lėšas, skirtas socialinei paramai. Apie lėšų naudojimą socialinės paramos programoms įgyvendinti skelbiama visuomenei.
SOCIALINĖS PARAMOS SISTEMOS TEISINĖ REFORMA
49. Šiuo metu socialinę paramą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos paramos šeimai valstybinių pašalpų įstatymas, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymas, Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai.
Nurodytieji įstatymai iš esmės reglamentuoja tik valstybinių pašalpų mokėjimą, nustato gyventojų pajamų rėmimo principus, tačiau piniginių pašalpų skyrimas – tai tik viena iš socialinės paramos formų, todėl būtina parengti ir kitokios socialinės paramos teikimą reguliuojančius įstatymus.
______________