LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO

Į S A K Y M A S

DĖL INFORMAVIMO APIE APLINKĄ IR LIETUVOS GYVENTOJŲ APLINKOSAUGINIO ŠVIETIMO SKATINIMO PROGRAMOS PATVIRTINIMO

2004 m. birželio 8 d. Nr. D1-317

Vilnius

Siekdamas užtikrinti sėkmingą ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimą pagal Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento (BPD) 1.3 priemonę „Aplinkos kokybės gerinimas ir žalos aplinkai prevencija“,

1. Tvirtinu Informavimo apie aplinką ir Lietuvos gyventojų aplinkosauginio švietimo skatinimo programą, skirtą įsisavinti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas pagal bendrojo programavimo dokumento (BPD) 1.3 priemonę „Aplinkos kokybės gerinimas ir žalos aplinkai prevencija“ (pridedama).

2. Pavedu Europos Sąjungos paramos departamento Europos Sąjungos fondų valdymo skyriui ir Aplinkos projektų valdymo agentūrai vadovautis šia programa skelbiant kvietimus teikti paraiškas finansavimui iš ES struktūrinių fondų ir vykdant pateiktų paraiškų vertinimą.

APLINKOS MINISTRAS                                                                          ARŪNAS KUNDROTAS

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

2004 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. D1-317

INFORMAVIMO APIE APLINKĄ IR LIETUVOS GYVENTOJŲ APLINKOSAUGINIO ŠVIETIMO SKATINIMO PROGRAMA

Informavimo apie aplinką ir gyventojų aplinkosauginio švietimo skatinimo programa skirta ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimui pagal Bendrojo programavimo dokumento 1.3 priemonę „Aplinkos kokybės gerinimas ir žalos aplinkai prevencija“.

I. ESAMOS SITUACIJOS APŽVALGA

Išsamiai ir laiku informuoti apie aplinką – esminė sąlyga įtraukiant visuomenę dalyvauti formuojant aplinkosaugos politiką ir priimant sprendimus. Kadangi visuomenė dabartiniu laikotarpiu dar nėra pakankamai subrendusi ir pasirengusi dalyvauti šiuose procesuose, būtina ugdyti ir skatinti jos poreikį domėtis aplinkos būkle, aktyviai įsitraukti, kai priimami sprendimai. Šiuo metu palyginti dažnas reiškinys – pavėluota piliečių ar bendruomenės reakcija, kai nebėra galimybių pakeisti priimtą sprendimą.

Siekiant užtikrinti, kad visuomenė, pilietinės institucijos aktyviai dalyvautų formuojant aplinkosaugos politiką ir priimant sprendimus, viena svarbiausių priemonių – kuo plačiau ir intensyviau skleisti informaciją naudojant patrauklias ir skatinančias pilietinę iniciatyvą priemones.

Informacijos apie aplinką teikimą įtvirtina:

1. 90/313/EEC Direktyva dėl laisvo prieinamumo prie informacijos apie aplinką.

2. Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo, priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos apsaugos klausimais (Orhuso konvencija).

Šie teisės aktai remiasi esminėmis žmogaus teisėmis į švarią ir sveiką aplinką, pripažinimu, kad kiekvienas visuomenės narys privalo saugoti aplinką, gerinti jos būklę. Jie numato ir valstybės atsakomybę sukurti būtinas sąlygas, kad visuomenė gautų reikalingą informaciją apie aplinką, dalyvautų formuojant aplinkos apsaugos politiką bei priimant sprendimus aplinkosaugos klausimais.

ES direktyva dėl laisvo prieinamumo prie informacijos apie aplinką yra taikoma sprendžiant bendruosius aplinkosaugos klausimus, todėl yra priskiriama prie „horizontalių“ teisės aktų. Pagrindiniai Direktyvos tikslai:

• užtikrinti laisvą prieinamumą prie informacijos apie aplinką, kuria disponuoja valstybės institucijos;

• nustatyti pagrindines sąlygas, užtikrinančias informacijos apie aplinką teikimą.

Direktyvoje informacija apie aplinką apibūdinama kaip informacija apie aplinkos būklę, veiklą arba priemones, kurių poveikis aplinkai žalingas, nusakomos priemonės, kuriomis siekiama saugoti aplinką. Informacija gali būti rašytinė, vaizdinė, garsinė arba laikoma duomenų bazėse.

Svarbiausios Direktyvos nuostatos:

• asmuo turi teisę į informaciją apie aplinką, nenurodydamas, kam tokia informacija reikalinga (Direktyvoje nustatytos išimtys, kuomet informacija nėra teikiama);

• atsakymas turi būti pateiktas per nustatytą laiką;

• informacija teikiama nemokamai (apmokestinamos tik kopijavimo, dauginimo paslaugos).

Su aplinkos apsauga bei visuomenės informavimu aplinkos apsaugos klausimais susiję daugelis ES direktyvų dėl poveikio aplinkai vertinimo, kitų aplinkosaugos klausimų.

Kadangi Orhuso konvencijos aprėptis, palyginti su minėtąja Direktyva, yra platesnė – ji, be visuomenės informavimo aplinkos apsaugos klausimais, pripažįsta visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus aplinkos apsaugos srityje bei teisės kreiptis į teismus aplinkos apsaugos klausimais būtinybę, 2003 m. sausio 28 d. priimta nauja Direktyva (2003/4/ EEB) „Dėl viešo naudojimosi aplinkos informacija ir panaikinanti Tarybos direktyvą 30/313 EEB“ (pastaroji nustos galioti nuo 2005 m. vasario 14 d.). Minėtos Direktyvos nuostatos atitinka Orhuso konvencijos nuostatas.

Orhuso konvencija iš esmės skiriasi nuo kitų konvencijų – ji reglamentuoja valstybės ir savivaldos institucijų įsipareigojimus visuomenei. Ši konvencija yra tarpsektorinė, t. y. ji aprėpia įvairias aplinkosaugos sritis, tokias kaip aplinkos būklė, biologinė įvairovė, žmogaus gyvenimo sąlygos, sveikata. Ji detaliai reglamentuoja viešumo, priimant sprendimus ir teikiant informaciją apie aplinką, užtikrinimo reikalavimus.

Įgyvendinant Orhuso konvencijos bei Direktyvos nuostatas, prioritetinis vaidmuo tenka šioms kryptims:

• stiprinti valstybės ir savivaldos institucijų, disponuojančių informacija apie aplinką, informacijos teikimą pagal visuomenės paklausimus bei savo iniciatyva – panaudojant įvairius informacijos sklaidos būdus;

• rengti ir leisti leidinius, lankstinukus, plakatus ir kitus informacinio pobūdžio leidinius, siekiant geriau supažindinti visuomenę su aktualiais aplinkos klausimais bei įtraukti ją į sprendimų priėmimą aplinkos apsaugos srityje;

• tenkinti tikslinių vartotojų grupių interesus, kad sparčiau būtų skleidžiama informacija apie aplinką šiuolaikinėmis informacinių technologijų priemonėmis;

• skatinti visuomenę bei NVO dalyvauti saugant aplinką: būtina, kad valstybė ir savivaldos institucijos glaudžiau bendradarbiautų su NVO bei visuomene, įgyvendinant ekologinio švietimo projektus, informavimo kampanijas, akcijas.

II. FAKTINĖ ANALIZĖ: PROBLEMATIKA IR NEATIDĖLIOTINI UŽDAVINIAI

Aplinkos apsauga yra kolektyvinis procesas, reikalaujantis tikslingų valstybės bei savivaldos institucijų, piliečių organizacijų, verslo įmonių veiksmų. Visuomenės dalyvavimas šiame procese daro teigiamą poveikį bei leidžia minėtoms institucijoms koreguoti veiksmus, geriau įvertinti rizikos faktorius. Tokiu atveju sprendimai aplinkos apsaugos srityje priimami labiau pamatuoti, pagrįsti išsamesne informacija. Tai savo ruožtu mažina tikimybę, kad bus neįvertintas koks nors sprendimas, galintis turėti neigiamą poveikį aplinkai.

Nors visuomenės dalyvavimas yra pakankamai gerai reglamentuotas – jį numato įvairūs teisės aktai, konvencijos bei direktyvos, plačioji visuomenė dar nėra gerai informuota aplinkos apsaugos klausimais ir yra palyginti pasyvi, kai priimami sprendimai, turintys įtakos aplinkai. Piliečių sąmoningumas bei suinteresuotumas pasinaudoti savo teisėmis, realus žmonių dalyvavimas aplinkosaugoje yra esminės sąlygos, sudarančios prielaidas Lietuvos visuomenei aktyviai įsitraukti į aplinkos apsaugos politikos formavimą. Vis dėlto praktika rodo, kad piliečiams dažnai stinga įgūdžių, poreikio sekti informacijos apie aplinką bei sprendimų raidą.

Svarbiausios aktyvaus visuomenės dalyvavimo aplinkosaugoje kliūtys yra susijusios su jos sąmoningumu, suinteresuotumu bei pajėgumu dalyvauti:

• visuomenė nežino esamos aplinkos būklės, ūkio plėtros, kuri gali turėti poveikį aplinkai, planų;

• visuomenė nėra aktyvi ir dažnai nepasinaudoja jai suteiktomis galimybėmis, kadangi nežino savo teisių, nemoka tinkamai suformuluoti paklausimo, skundo ir pan.;

• visuomenė nėra tinkamai informuojama apie sprendimų priėmimo procesus – procedūros organizuojamos gana formaliai, neoperatyviai, informacija teikiama per sunkiai žmonėms prieinamas visuomenės informavimo priemones;

• per mažai naudojamasi visuomenės informavimo priemonių įvairove, informacija pateikiama žmonėms sunkiai suprantama kalba;

• žmonės nesidomi aplinkosaugos problemomis, į sprendimų priėmimą įsijungia pavėluotai arba visai nedalyvauja;

• visuomenė aplinkosaugą laiko per daug specializuota sritimi, todėl sprendimų priėmimą palieka specialistams;

• visuomenė turi per mažai galimybių naudotis internetu, spauda;

• visuomenė nepajėgia suprasti informacijos dėl sudėtingos teisės aktų kalbos, informacijos gausos ir pan.

Darnaus šalies vystymosi tikslų įgyvendinimo sėkmė labai priklauso nuo to, kaip aplinkos formavimo ir apsaugos procese dalyvauja valstybės ir savivaldos institucijos, mokslo ir nevyriausybinės organizacijos, visuomenė. Todėl labai svarbu, kad ir įvairių sričių pareigūnai bei specialistai, ir visuomenė būtų pakankamai kompetentingi spręsdami konkrečius aplinkosaugos uždavinius. Ne mažiau svarbu, kad visuomenė būtų aktyvi – rinktųsi palankų aplinkai gyvenimo būdą, dalyvautų priimant bei įgyvendinant aplinkosaugos sprendimus.

Orhuso konvencijoje įteisinta „suinteresuotosios visuomenės“ sąvoka. Ji nusako visuomenę, kuriai daro ar gali daryti įtaką aplinkos apsaugos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo procesu. Pagal šį apibrėžimą nevyriausybinės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas ir veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, yra laikomos suinteresuotomis organizacijomis. Reikia siekti, kad ir Lietuvos visuomenė būtų „suinteresuota“. Išprususios, suvokiančios aplinkosaugos būtinumą visuomenės formavimas – ilgas procesas. Viena svarbiausių jo sąlygų – visuomenės informavimas.

Aplinkos ministerija yra viena pagrindinių institucijų, atsakingų už prieinamumo prie informacijos apie aplinką įgyvendinimą – ji disponuoja didžiausiu informacijos apie aplinką kiekiu, atsako į visuomenės paklausimus, nuolat kaupia, sistemina ir skelbia informaciją apie aplinką. Be to, ministerija ir jai pavaldžios institucijos, įgyvendindamos jų kompetencijai priskirtas funkcijas bei tarptautinius įsipareigojimus, vykdo visuomenės aplinkosauginį ugdymą bei mokymą. Ministerija dažnai atsako ir už kitų Lietuvos valdžios institucijų, žinybų darbo koordinavimą aplinkosaugos ir aplinkosauginio švietimo srityje. Valstybės ir savivaldos institucijų vykdomas visuomenės aplinkosauginis švietimas turi būti nukreiptas:

• ugdyti atsakingą verslininkų požiūrį į aplinką, skatinti juos remti pažangias aplinkosaugos technologijas;

• įtraukti miestų bei rajonų bendruomenes, moksleivius ir jaunimą į vykdomas aplinkosaugos programas;

• skatinti visuomenę dalyvauti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese;

• informuoti visuomenę apie gyvenamosios vietovės aplinkos būklę, siekiant suteikti pasirinkimo laisvę priimant su aplinkos apsauga susijusius sprendimus.

Institucijos, disponuojančios informacija apie aplinką, privalo užtikrinti, kad ši informacija pasiektų visuomenę pradiniame etape, kai svarstomi įvairūs variantai, galima keisti sprendimus, išvengti konfliktinių situacijų rasti visiems priimtiniausią sprendimą. Čia svarbus vaidmuo tenka nevyriausybinėms organizacijoms – joms daug lengviau gauti reikiamą informaciją apie aplinką nei atskiriems piliečiams, kurie dažnai nežino, kaip pasinaudoti turima informacija. Be to, jos nuolat bendrauja su valstybės institucijomis, gilinasi į aplinkosaugos sritį, kartu įgyvendina aplinkosaugos projektus. Nevyriausybinėms organizacijoms dažnai tenka būti tarpininkėmis tarp valstybės institucijų ir piliečių, teikiant ekologinio švietimo ir visuomenės informavimo paslaugas. Atsižvelgiant į tai bei siekiant geresnių visuomenės aplinkosauginio informavimo rezultatų, būtina suaktyvinti bendradarbiavimą su NVO, o per jas – ir su visuomene.

Dalis nevyriausybinių organizacijų, įgyvendindamos savo funkcijas, vykdo ir visuomenės ekologinį švietimą – kelia jos ekologinę kultūrą, skatina atsakingą dalyvavimą sprendžiant aplinkosaugos uždavinius, inicijuoja įvairių institucijų bei piliečių bendradarbiavimą visuomenės aplinkosauginio švietimo srityje. Pagrindinės aplinkosauginio visuomenės švietimo kryptys:

• vaikų ir jaunimo aplinkosauginis ugdymas;

• suaugusiųjų aplinkosauginis švietimas.

Siekiant profesionaliau informuoti visuomenę ir įgyvendinti ekologinio švietimo tikslus, būtina, kad valstybės bei savivaldos institucijos, nevyriausybinės organizacijos ir visuomenė glaudžiau bendradarbiautų. Reikia aktyviau skatinti visuomenę dalyvauti formuojant aplinkos politiką, remti NVO bei gerinti informacijos apie aplinką teikimą visomis visuomenei priimtinomis priemonėmis.

Sėkmingas Direktyvos ir Konvencijos nuostatų įgyvendinimas siejamas su institucijų, disponuojančių informacija apie aplinką, veikla, personalo pasirengimu įgyvendinti minėtų teisės aktų nuostatas ir turimomis lėšomis.

Lėšos, reikalingos Direktyvai dėl laisvo prieinamumo prie informacijos apie aplinką bei Orhuso konvencijos nuostatoms įgyvendinti, susijusios su:

• informacijos apie aplinką kaupimu, sisteminimu, apibendrinimu bei teikimu, t. y. lėšos, skirtos informavimui;

• aplinkosauginio švietimo projektų įgyvendinimu, leidyba, aplinkosauginėmis akcijomis, informavimo kampanijomis;

• darbuotojų minėtoms funkcijoms atlikti skaičiumi bei jų pasirengimu, t. y. lėšos, skirtos personalo parengimui, mokymui ir kvalifikacijos kėlimui;

• technine baze, užtikrinančia informacijos teikimą interesantams ne tik prieinama, bet ir šiuolaikiška forma, t. y. lėšos, skirtos informaciniam-techniniam aprūpinimui.

III. PRIORITETINIAI VEIKSMAI

Aplinkos ministerija kartu su pavaldžiomis bei jos reguliavimo sričiai priskirtomis institucijomis disponuoja didžiausiu informacijos apie aplinką kiekiu. Tačiau informacijos kaupimas – tik prielaida visuomenės informavimui organizuoti.

Esant dideliam informacijos srautui, vartotojui sunku susigaudyti, kur rasti tinkamą informaciją, kaip ją gauti reikiama forma. Todėl, įgyvendinant Direktyvos reikalavimus, būtina parengti informacijos valdymo sistemą, kuri užtikrintų nuolatinį būtinos aplinkosauginės informacijos rinkimą, kaupimą, analizę ir apdorojimą. Taip pat reikalinga ir stebėjimo/monitoringo sistema, kuri užtikrintų informacijos sistemos darnią struktūrą, leidžiančią naudotis, analizuoti bei sulyginti institucijų, disponuojančių informacija apie aplinką, turimą informaciją.

Skatinant suinteresuotosios visuomenės aktyvumą dalyvauti sprendimų priėmimo procese, aplinkos apsaugos politikos formavime, būtina atsižvelgti į augantį NVO vaidmenį, jų informacijos apie aplinką poreikį. Valstybės institucijos, disponuojančios informacija apie aplinką, privalo sudaryti galimybę visuomenei, nevyriausybinėms organizacijoms susipažinti su jas dominančia informacija, kad jos galėtų laiku įsijungti į problemos svarstymą, kad būtų užkirstas kelias nepageidaujamiems procesams, išvengta konfliktinių situacijų. Šis procesas vyksta teigiama linkme ir yra skatintinas, jis negali būti varžomas jokių apribojimų.

Siekiant sudaryti geresnes prielaidas visuomenės aplinkosauginiam informavimui bei švietimui, paskatinti ją dalyvauti priimant sprendimus ir formuojant aplinkos apsaugos politiką, yra sudarytas 2004-2006 m. veiksmų planas.

Visuomenės ekologinio švietimo, informavimo plėtra

Šios plėtros rezultatas – geriau informuotos šalys, t. y. visuomenė, institucijos, susijusios su aplinkosauga, nevyriausybinės organizacijos.

Šis tikslas būtų įgyvendinamas:

1. Naudojant visuomenės informavimo priemones:

1.1. Leisti padalomąją visuomenei prieinama forma parengtą, patrauklią informacinę medžiagą: informacinius leidinius, skrajutes, lankstinukus, lipdukus ir pan. Informacinė medžiaga turi būti leidžiama dideliais tiražais (siekiant užtikrinti didelę sklaidą), platinama nemokamai. Šios informacijos sklaidos kanalai – mokymo ir mokslo institucijos, kultūros įstaigos, savivaldybės, visuomeninės organizacijos ir pan.

1.2. Visuomenės informavimui panaudoti visus prieinamus informavimo kanalus, rengti ir skleisti ekologinio švietimo informaciją:

• skirtą plačiajai visuomenei – patraukli, greita informacija, naudojama kaip ekologinio švietimo priemonė (plakatai, vaizdo ir garso klipai). Šios informacijos sklaidos kanalai – visuomenės informavimo priemonės (TV, radijas, videoreklamos stendai), reklaminiai ekspoziciniai plotai;

• skirtą suinteresuotajai visuomenei – informaciniai- pažintiniai leidiniai apie gamtą, saugomas rekreacines teritorijas, biologinę įvairovę, gamtos išteklius ir pan; populiari literatūra apie aplinkos būklę Lietuvoje, jos pokyčius, tendencijas, aplinkosaugos prioritetus ir pan.; ataskaitos visuomenei apie aplinkos apsaugos institucijų veiklą, ateities perspektyvas ir pan. Šios informacijos sklaidos kanalai – bibliotekų fondai, interneto skaitykla, CD.

2. Naudojant visuomenės ekologinio švietimo priemones:

2.1. Kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis, mokymo, ugdymo, kultūros institucijomis įgyvendinti ekologinio švietimo projektus, siekiant paskatinti visuomenę ne tik daugiau domėtis aplinkos ir gamtos apsauga, bet ir pačiai dalyvauti projektuose, kurie ugdo ekologinę savimonę, palankų aplinkai gyvenimo būdą. Tai įvairaus pobūdžio ekologinio švietimo projektai – meniniai (skatinantys kūrybinėmis priemonėmis atspindėti požiūrį į aplinką), edukaciniai (mokomieji-pažintiniai), ekologiniai (praktinės aplinkosaugos projektai), gamtamoksliniai (mokslinio tyrimo projektai, konkursai), gamtotyriniai (ekožygiai) ir pan.

2.2. Organizuoti aplinkosaugos akcijas, siekiant įtraukti visuomenę į aplinkos apsaugos politikos formavimą bei sprendimų priėmimą:

• prevencinės ekologinės akcijos, skirtos užkirsti kelią gamtosaugos pažeidimams, pvz., pavasariniam žolės deginimui, ražienų deginimui rudenėjant, arba atkreipti dėmesį į aplinkos apsaugą – tradicinės, minėtinoms dienoms (Pasaulinei aplinkos apsaugos dienai, Pasaulinei žemės dienai) skirtos akcijos;

• „žaliosios akcijos“, populiarinančios pažangius aplinkosaugos procesus (pvz., Europos judrioji savaitė bei akcija „Mieste be savo automobilio“, propaguojančios alternatyvias ekologiškai švarias transporto priemones bei atkreipiančios dėmesį į neigiamą transporto poveikį aplinkai; atliekų tvarkymą bei rūšiavimą propaguojančios akcijos bei aplinkos tvarkymo talkos ir pan.).

3. Stiprinant Aplinkos ministerijos koordinuojamo visuomenės aplinkosauginio informavimo ir švietimo pajėgumus: EKOINFO centro įsteigimas bei veikla.

Aplinkos ministerijoje funkcionuojantis EKOINFO centras turėtų tapti visuotinai pripažintu, patikimu bei svarbiu informacijos apie aplinką šaltiniu. Pilietinė visuomenė, siekdama tenkinti savo poreikius, galėtų gauti informaciją apie aplinką savarankiškai (per leidinius, internetą, vizualines informacijos priemones ir pan.) bei Aplinkos ministerijos ir kitų aplinkosaugos institucijų iniciatyva (plakatai, bukletai, aplinkosaugos akcijų atributika, parodos ir pan.).

EKOINFO centras pajėgtų imtis tokios veiklos:

• teikti informaciją (žiniasklaida, leidiniai, elektroninės sklaidos priemonės, video ir fonotekos fondai, bibliotekėlė ir pan.);

• vykdyti ekologinį švietimą (akcijos, ekologinio švietimo projektai, „žalioji“ filmų savaitė ir pan.).

EKOINFO centras pajėgtų vykdyti plačią švietėjišką veiklą, rengti seminarus, „žaliųjų“ filmų peržiūras, konferencijas, kt. renginius. Kadangi numatoma sukaupti nemažai aplinkosauginiam informavimui skirtų priemonių, Centras teiktų metodinę pagalbą aplinkosauginėms organizacijoms, konsultuotų, dalytų informacinę medžiagą. Esant reikalui, visuomenė Centre galėtų pasidauginti arba atsispausdinti reikiamą informaciją.

Sąlygų gauti išsamią analitinę informaciją apie Lietuvos aplinkos būklę, jos raidą, prognozes ir pan. gerinimas

Šių sąlygų pagerinimas teikia galimybę ne tik gauti išsamią informaciją apie aplinką, bet ir ją nagrinėti, apibendrinti, taip pat analizuoti esamą būklę sukėlusias priežastis, daryti prognozes.

Šios sąlygos būtų gerinamos:

4. Skleidžiant, kaupiant ir apdorojant informaciją apie aplinkos būklę:

4.1. Parengti leidinį „Lietuvos gamtinė aplinka: būklė, procesai, tendencijos ruošiantis narystei ES“, įskaitant aplinkos monitoringą, duomenų kaupimą, apibendrinimą bei leidybą (lietuvių ir anglų kalbomis);

4.2. Sukurti interneto tinklapį „Lietuvos gamtinė aplinka: būklė, procesai, tendencijos“ ir parengti minėtojo leidinio internetinę/CD versiją. Interneto svetainę numatoma nuolat atnaujinti, informaciją skelbti lietuvių ir anglų kalbomis.

Pateikiami aplinkos būklę veikiančių jėgų, aplinkos apkrovos, aplinkos komponentų būklės, aplinkosauginio atsako rodikliai bei jų kitimo tendencijos sudarys informavimo apie aplinkos būklę sistemos pagrindą, jį formuojant pagal Aplinkos apsaugos agentūros rekomendacijas, vadovaujantis Europos Tarybos ir ES teisės aktais. Be nacionalinių tikslų, bus siekiama didesnės Lietuvos aplinkosauginės sistemos integracijos į europinę aplinkos apsaugos informavimo sistemą. Pateikiama medžiaga leis pamatyti pagrindines aplinkos apsaugos komponentų kitimo tendencijas, padės pasirinkti tinkamas priemones šalies darnaus vystymosi strategijos tikslams pasiekti.

5. Diegiant informacines technologijas, skirtas visuomenės informavimo veiklai užtikrinti, bei skatinant viešųjų su aplinka susijusių e-paslaugų visuomenei plėtrą:

5.1. Sukurti aplinkos sektoriaus viešųjų paslaugų teikimo visuomenei per interneto tinklą informacinę sistemą;

5.2. sukurti aplinkos metaduomenų tematinį portalą aplinka. lt (paremtą GIS technologijomis), užtikrinantį informacijos apie aplinką pasiekiamumą visuomenei per interneto tinklą;

5.3. modernizuoti Aplinkos ministerijos bei jai pavaldžių institucijų interneto tinklapius ir pritaikytis tikslinėms vartotojų grupėms.

IV. LAUKIAMI REZULTATAI

Laukiamas rezultatas – padidėjęs visuomenės sąmoningumas, jos aktyvus dalyvavimas ir tarpusavio bendradarbiavimas:

1. Informacijos apie aplinką monitoringas leis ne tik sukaupti informaciją apie aplinką, ją klasifikuoti, bet ir, esant reikalui, panaudoti analizei.

2. Nuolatinis informacijos teikimas žiniasklaidai, aktyvus bendravimas ir bendradarbiavimas su žurnalistais, straipsniai spaudoje, teminės ir specialiosios radijo bei TV laidos – geresnio visuomenės informavimo rezultatas (aktyvi Aplinkos ministerija).

3. Informacijos sklaida plačiajai visuomenei, bibliotekų fondai, skaityklos, elektroninės leidinių skaityklos, interneto svetainės prieinamumas – visuomenės aktyvumas jai pačiai naudojantis sukaupta informacija priimtina forma (aktyvi visuomenė).

4. Visuomenės skatinimas dalyvauti aplinkosauginėje veikloje – švietimo projektai, minėtinos dienos, akcijos, kūrybiniai projektai ir kt., įtraukiant NVO, įvairias visuomenines organizacijas, kūrybines sąjungas.

5. Visuomenės konsultavimas – susitikimai su aplinkosaugos specialistais, kursai, seminarai, atsakymai į paklausimus.

6. Šiuolaikinių informacinių technologijų įdiegimas sudarys sąlygas plėtoti viešųjų paslaugų teikimą visuomenei per internetą (e-paslaugų visuomenei plėtra). Aplinkos metaduomenų portalas aplinka. lt sudarys galimybes gauti informaciją apie aplinką GIS technologijomis.

7. Išsamios analitinės informacijos apie Lietuvos aplinkos būklę, jos raidą, prognozes ir pan. leis pamatyti pagrindines aplinkos apsaugos komponentų kitimo tendencijas.

______________

V. VEIKSMŲ PLANAS 2004-2006 m.

Nr.	Priemonė	Numatoma veikla	Lėšos, tūkst. Lt	Atsakinga institucija	Projekto įgyvendinimo laikotarpis
1. 2.	Visuomenės informavimo priemonės Visuomenės ekologinio švietimo priemonės	1.1. Informacinės padalomosios medžiagos leidyba 1.2. Informacinių-pažintinių leidinių, populiarios literatūros apie aplinkos būklę Lietuvoje leidyba 1.3. TV klipai, videofilmai, jų sklaida 2.1. Prevencinių ekologinių akcijų organizavimas 2.2. Ekožygiai 2.3. Informacinės kampanijos, parodos, ekspozicijos 2.4. Konkursai, seminarai, konferencijos	2600	Valstybės institucijos, savivaldybės ir apskričių administracijos bei nevyriausybinės organizacijos	2004–2006 m.
3.	Aplinkos ministerijos koordinuojamo visuomenės aplinkosauginio informavimo ir švietimo pajėgumų stiprinimas	3.1. Aplinkos informacijos ir mokymo centro EKOINFO centro įkūrimas: - Patalpų renovacija / įrengimas - Orgtechninė įranga, kompiuterinės programos - Personalas, jo parengimas, apmokymas - Video ir fonotekos įkūrimas - Elektroninės skaityklos įkūrimas 3.2. EKOINFO centro veikla: - Aplinkos ministerijos leidyba: lankstinukai, plakatai, leidiniai - Ekologinis visuomenės švietimas: „Žalioji“ kino savaitė, tarptautinės akcijos	1100 600	Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo skyrius	2005–2006 m.
4.	Informacijos apie aplinkos būklę kaupimas, apdorojimas, sklaida	4.1. Leidinio „Lietuvos gamtinė aplinka: būklė, procesai, tendencijos 2004-2005 m.“ parengimas, įskaitant aplinkos monitoringą, duomenų kaupimą, apibendrinimą, leidyba 4.2. Internetinio / CD leidinio parengimas, įskaitant tinklapio sukūrimą	400	Aplinkos apsaugos agentūra	2006 m.
5.	Informacinių technologijų, skirtų visuomenės informavimo veiklai užtikrinti, įdiegimas bei viešųjų, su aplinkai susijusių e-paslaugų visuomenei plėtra	5.1. Aplinkos sektoriaus viešųjų paslaugų teikimo visuomenei per interneto tinklą informacinės sistemos sukūrimas	800	AM Informacijos valdymo skyrius	2006 m.
IŠ VISO:			5500

______________