Byla Nr. 43/01
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1999 M. VASARIO 4 D. NUTARIMU NR. 120 „DĖL VALSTYBEI AR SAVIVALDYBĖMS NUOSAVYBĖS TEISE PRIKLAUSANČIŲ PASTATŲ ARBA PATALPŲ PERDAVIMO UŽ AKCIJAS TVARKOS“ PATVIRTINTOS VALSTYBEI AR SAVIVALDYBĖMS NUOSAVYBĖS TEISE PRIKLAUSANČIŲ PASTATŲ ARBA PATALPŲ PERDAVIMO UŽ AKCIJAS TVARKOS 3 PUNKTO (1999 M. VASARIO 4 D. IR 2000 M. BALANDŽIO 14 D. REDAKCIJOS) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO VALDYMO, NAUDOJIMO IR DISPONAVIMO JUO ĮSTATYMO 20 STRAIPSNIO 5 DALIAI (1998 M. GEGUŽĖS 12 D. REDAKCIJA
2002 m. rugpjūčio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Valstybės turto fondo Teisės skyriaus teisininkui Rimantui Stanevičiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2002 m. rugpjūčio 14 d. išnagrinėjo bylą Nr. 43/01 pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ patvirtintos Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos 3 punkto (1999 m. vasario 4 d. redakcija) nuostatos, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės yra įsiskolinusios nuomos mokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, taip pat šio punkto (2000 m. balandžio 14 d. redakcija) nuostatos, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės įsiskolinusios nuomos užmokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, neprieštaravo Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 5 daliai (1998 m. gegužės 12 d. redakcija).
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Seimas 1998 m. gegužės 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą (Žin., 1998, Nr. 54-1492; toliau – ir Įstatymas).
Vyriausybė 1999 m. vasario 4 d. priėmė nutarimą Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 15-391), kuriuo patvirtino Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarką (toliau – ir Tvarka). Vyriausybė 2000 m. balandžio 14 d. priėmė nutarimą Nr. 427 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimo Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 2000, Nr. 32-907).
2. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ patvirtintos Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos 3 punkto nuostatos, kad patalpos negali būti perduodamos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės yra įsiskolinusios nuomos mokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, neprieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje yra nustatytos sąlygos, kuriomis valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantys pastatai ar patalpos, kurių sąrašas Vyriausybės teikimu patvirtintas Seimo nutarimu, įvertinus juos pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą, Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti perduodami už akcijas naujai steigiamai arba veikiančiai akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei. Vyriausybė 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ patvirtintos Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos 3 punktu nustatė, kad patalpos negali būti perduotos įmonėms už akcijas, jeigu šios įmonės yra įsiskolinusios nuomos užmokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Pareiškėjas teigia, kad tokių sąlygų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje nėra numatyta. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas nekelia reikalavimo privataus kapitalo įmonei nebūti įsiskolinusiai nuomos mokesčio ar neturėti uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Įstatymas pavedė Vyriausybei nustatyti tvarką, pagal kurią valstybei priklausantis turtas perduodamas privataus kapitalo įmonėms, tačiau neįgaliojo Vyriausybės nustatyti patalpų perdavimo už akcijas papildomų sąlygų. Pareiškėjas abejoja, ar minėtos Tvarkos 3 punkto nuostatos neprieštarauja Įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo Valstybės turto fondo Teisės skyriaus teisininko R. Stanevičiaus rašytiniai paaiškinimai.
Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad Įstatymas valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldos institucijų įgaliojimus šioje srityje reglamentuoja tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai. Įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantys pastatai ar patalpos, kurių sąrašas Vyriausybės teikimu patvirtintas Seimo nutarimu, įvertinus juos pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą, Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti perduodami už akcijas naujai steigiamai arba veikiančiai akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei, jeigu ji, Vyriausybės nustatyta tvarka gavusi leidimą tuos pastatus ar patalpas kapitaliai remontuoti, įstatymų nustatyta tvarka iki 1996 m. liepos 26 d. į juos investavo privataus kapitalo, kurio vertė didesnė negu 1/2 pastatų ar patalpų vertės, ir jai neiškelta bankroto byla arba nepradėta neteisminė bankroto procedūra.
Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad įstatymų leidėjas Įstatyme numatė, jog tam tikrais atvejais valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas privataus kapitalo bendrovei gali būti perduotas Vyriausybės nustatyta tvarka. Ši nuostata aiškintina kartu su Įstatymo 20 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto investavimo priima Vyriausybė. Įstatymo 20 straipsnyje nenurodyta, kokiais atvejais minėtas perdavimas yra privalomas, o tik nustatyti minimalūs reikalavimai, galutinį sprendimą priimti pavedant Vyriausybei. Ginčijamu nutarimu Vyriausybė įgyvendino įstatymo normą dėl perdavimo tvarkos nustatymo, taip realizuodama teisę priimti sprendimą ir sukonkretindama įstatymo nuostatą „turtas gali būti perduodamas“.
Suinteresuoto asmens nuomone, vadovaudamasi proporcingumo principu, valstybė turi siekti viešųjų ir privačių interesų derinimo. Todėl visai pagrįstai prieš perduodant patalpas privataus kapitalo įmonei reikalaujama, kad tokia įmonė įvykdytų savo prievoles valstybei, pavyzdžiui, padengtų mokestinius įsiskolinimus ar sumokėtų nuomos mokestį už naudojimąsi valstybei nuosavybės teise priklausančiu turtu.
R. Stanevičiaus nuomone, Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ patvirtintos Tvarkos 3 punktas neprieštarauja Įstatymo 20 straipsnio 5 daliai.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat buvo gauti Seimo kontrolieriaus R. Valentukevičiaus, Vilniaus miesto savivaldybės mero A. Zuoko, Seimo kanceliarijos Teisės departamento direktoriaus K. Virkečio, Lietuvos teisės universiteto Konstitucinės teisės katedros vedėjos prof. T. Birmontienės rašytiniai paaiškinimai.
konstatuoja:
I
1. Seimas 1998 m. gegužės 12 d. priėmė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą, kurio 20 straipsnyje buvo reguliuojami valstybės ir savivaldybių ilgalaikio ir trumpalaikio materialinio turto investavimo santykiai.
Vyriausybė 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ patvirtino Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarką.
Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ patvirtintos Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos 3 punkto nuostatos, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės yra įsiskolinusios nuomos mokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, neprieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms.
2. Tvarkos 3 punktas ne kartą buvo keičiamas.
2.1. Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ patvirtintos Tvarkos 3 punkte buvo nustatyta, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytoms įmonėms iškelta bankroto byla, pradėta neteisminė bankroto ar likvidavimo procedūra, jų nuosavas kapitalas mažesnis kaip 3/4 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo, jos įsiskolinusios nuomos mokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui arba tapo nemokios pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą.
Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 427 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimo Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ dalinio pakeitimo“ Tvarkos 3 punktas buvo pakeistas ir išdėstytas taip: „Patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytoms įmonėms iškelta bankroto byla, pradėta neteisminė bankroto procedūra, priimtas teismo sprendimas paskelbti įmonę likviduojama dėl bankroto ar pradėta likvidavimo procedūra, reglamentuojama Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, taip pat jeigu įmonės nuosavas kapitalas mažesnis kaip 3/4 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo, jos įsiskolinusios nuomos užmokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.“
Vyriausybės 2002 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimo Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ dalinio pakeitimo“ Tvarkos 3 punktas buvo pakeistas ir jame buvo nustatyta: „Patalpos gali būti perduotos už akcijas šios tvarkos 1 punkte nurodytoms įmonėms, jeigu joms neiškelta bankroto byla arba nepradėta neteisminė bankroto ar likvidavimo procedūra.“
2.2. Pareiškėjui kyla abejonių, ar Įstatymo 20 straipsnio 5 daliai neprieštarauja Tvarkos 3 punkto nuostatos, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės yra įsiskolinusios nuomos mokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Nuostatos, dėl kurių atitikties Įstatymo 20 straipsnio 5 daliai pareiškėjas abejoja, buvo išdėstytos Tvarkos 3 punkto 1999 m. vasario 4 d. ir 2000 m. balandžio 14 d. redakcijose.
3. Seimo 2002 m. gegužės 23 d. priimtu Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymu Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Pareiškėjo nurodytų Įstatymo 20 straipsnio 5 dalies (1998 m. gegužės 12 d. redakcija) nuostatų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme (2002 m. gegužės 23 d. redakcija) nebeliko.
4. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (102 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal šio Konstitucijos straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Šios konstitucinės nuostatos reiškia, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kyla abejonės dėl toje byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai, taip pat dėl kito Seimo priimto akto, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostatų negalima aiškinti neatsižvelgiant į Konstitucijos 110 straipsnio nuostatas. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta.
Pažymėtina, kad pareiškėjui – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kreipusis su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ patvirtintos Tvarkos 3 punkto (1999 m. vasario 4 d., 2000 m. balandžio 14 d. redakcijos) ginčijamos nuostatos neprieštaravo Įstatymo 20 straipsnio 5 daliai (1998 m. gegužės 12 d. redakcija), o Konstituciniam Teismui neišsprendus šio klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos nagrinėjančiam bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kilusios abejonės, ar Tvarkos ginčijamos nuostatos neprieštaravo Įstatymui.
5. Pagal pareiškėjo prašymą Konstitucinis Teismas tirs, ar Įstatymo 20 straipsnio 5 daliai (1998 m. gegužės 12 d. redakcija) neprieštaravo Tvarkos 3 punkto (1999 m. vasario 4 d. redakcija) nuostatos, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės įsiskolinusios nuomos mokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, taip pat Tvarkos 3 punkto (2000 m. balandžio 14 d. redakcija) nuostatos, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės įsiskolinusios nuomos užmokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.
II
1. Įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje (1998 m. gegužės 12 d. redakcija) buvo nustatyta:
„Valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai ar patalpos, kurių sąrašas Vyriausybės teikimu patvirtintas Seimo nutarimu, įvertinus juos pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą, Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti perduodami už akcijas naujai steigiamai arba veikiančiai akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei, jeigu ji, Vyriausybės nustatyta tvarka gavusi leidimą tuos pastatus ar patalpas kapitaliai remontuoti, įstatymų nustatyta tvarka iki 1996 m. liepos 26 d. į juos investavo privataus kapitalo, kurio vertė didesnė negu 1/2 pastatų ar patalpų vertės, ir jai neiškelta bankroto byla arba nepradėta neteisminė bankroto ar likvidavimo procedūra ir jeigu pastatai ar patalpos atitinka bent vieną iš šių sąlygų:
Taigi Įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje (1998 m. gegužės 12 d. redakcija) inter alia buvo nustatytos sąlygos, kurias turi atitikti steigiama ar veikianti akcinė bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė, kuriai už akcijas gali būti perduodami Vyriausybės nustatyta tvarka valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantys pastatai ar patalpos, kurių sąrašas Vyriausybės teikimu patvirtintas Seimo nutarimu, įvertinus juos pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą.
2. Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ buvo patvirtinta Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarka. Tvarkos 3 punkte (1999 m. vasario 4 d. redakcija) buvo nustatyta: „Patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytoms įmonėms iškelta bankroto byla, pradėta neteisminė bankroto ar likvidavimo procedūra, jų nuosavas kapitalas mažesnis kaip 3/4 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo, jos įsiskolinusios nuomos mokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui arba tapo nemokios pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą“.
Šiame Tvarkos punkte inter alia buvo įtvirtinta, kad patalpos Tvarkos 1 punkte nurodytoms įmonėms (t. y. steigiamoms naujoms ar veikiančioms akcinėms bendrovėms (uždarosioms akcinėms bendrovėms)) negali būti perduotos už akcijas, jeigu tokios įmonės yra įsiskolinusios nuomos mokesčio arba jeigu jos turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui.
Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 427 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimo Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ dalinio pakeitimo“ iš dalies pakeitus 1999 m. vasario 4 d. nutarimą Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ Tvarkos 3 punkte (2000 m. balandžio 14 d. redakcija) buvo nustatyta: „Patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytoms įmonėms iškelta bankroto byla, pradėta neteisminė bankroto procedūra, priimtas teismo sprendimas paskelbti įmonę likviduojama dėl bankroto ar pradėta likvidavimo procedūra, reglamentuojama Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, taip pat jeigu įmonės nuosavas kapitalas mažesnis kaip 3/4 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo, jos įsiskolinusios nuomos užmokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.“
Taigi Tvarkos 3 punkte (2000 m. balandžio 14 d. redakcija) inter alia buvo nustatytos ir kitos sąlygos, kai patalpos negali būti už akcijas perduotos Tvarkos 1 punkte nurodytoms įmonėms: tai – uždelsti įsiskolinimai savivaldybės biudžetui bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.
3. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Kitaip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių aktų atžvilgiu.
Vyriausybės nutarimas yra poįstatyminis teisės aktas. Jame negali būti teisės normų, konkuruojančių su įstatymo normomis.
4. Palyginus ginčijamas Tvarkos 3 punkto (1999 m. vasario 4 d. ir 2000 m. balandžio 14 d. redakcijos) nuostatas su Įstatymo 20 straipsnio 5 dalies (1998 m. gegužės 12 d. redakcija) nuostatomis matyti, jog Tvarkos 3 punkte (1999 m. vasario 4 d. redakcija) nustatytos sąlygos, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės yra įsiskolinusios nuomos mokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, taip pat Tvarkos 3 punkte (2000 m. balandžio 14 d. redakcija) nustatytos sąlygos, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės įsiskolinusios nuomos užmokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, nebuvo įtvirtintos Įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje (1998 m. gegužės 12 d. redakcija).
Taigi Tvarkos 3 punkte (1999 m. vasario 4 d. ir 2000 m. balandžio 14 d. redakcijos) įtvirtintos papildomos, Įstatyme nenumatytos sąlygos, nustatomos įmonėms, kurioms Vyriausybės nustatyta tvarka negali būti už akcijas perduotos patalpos. Pažymėtina, kad Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Tvarkoje negalėjo būti nustatytos papildomos ar kitokios nei Įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje (1998 m. gegužės 12 d. redakcija) įtvirtintos sąlygos, kurias turi atitikti šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės, kurioms už akcijas Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti perduotos minėtos patalpos.
5. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog Tvarkos 3 punkto (1999 m. vasario 4 d. redakcija) nuostatos, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės yra įsiskolinusios nuomos mokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, taip pat Tvarkos 3 punkto (2000 m. balandžio 14 d. redakcija) nuostatos, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės įsiskolinusios nuomos užmokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, prieštaravo Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 5 daliai (1998 m. gegužės 12 d. redakcija).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ patvirtintos Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos 3 punkto (1999 m. vasario 4 d. redakcija) nuostatos, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės yra įsiskolinusios nuomos mokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, taip pat šio punkto (2000 m. balandžio 14 d. redakcija) nuostatos, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės įsiskolinusios nuomos užmokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, prieštaravo Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 5 daliai (1998 m. gegužės 12 d. redakcija).
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas