Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 99, 127, 144, 147, 150, 151 IR 256 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-2739 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIO ALGIRDO SYSO 2007 M. LAPKRIČIO 27 D. PASIŪLYMO DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 22, 24, 43, 47, 52, 58, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 76, 77, 78, 79, 80, 84, 85, 130, 149, 193, 194 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO, 73 ,74, 75 STRAIPSNIŲ PRIPAŽINIMO NETEKUSIAIS GALIOS IR KODEKSO PAPILDYMO 1301 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-2307
2008 m. liepos 9 d. Nr. 699
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2008 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. 1980 3 ir 5 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Nepritarti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 99, 127, 144, 147, 150, 151 ir 256 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XP-2739 (toliau vadinama – Įstatymo projektas):
1.1. 1 straipsnio nuostatoms, kuriomis siūloma keisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) (toliau vadinama – Darbo kodeksas) 99 straipsnio 2 ir 3 dalis, dėl šių priežasčių:
1.1.1. Jeigu būtų pritarta nuostatai atsisakyti darbo sutarčių registravimo, atsirastų sąlygos piktnaudžiauti įforminant darbo sutartis. Net ir šiuo metu, galiojant Darbo kodekso 99 straipsnyje nustatytai darbo sutarties sudarymo tvarkai, kartais piktnaudžiaujama sudarant darbo sutartis, pavyzdžiui, darbo sutartys įforminamos tik per Valstybinės darbo inspekcijos patikrinimą, ir tik po to apie darbuotojo įdarbinimą informuojami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai. Taigi kontrolės institucijai įrodyti, kad darbas dirbtas nelegaliai, iš esmės neįmanoma. Supaprastinus Darbo kodekso 99 straipsnyje nustatytą darbo sutarties sudarymo tvarką, nelegalaus darbo ar darbo sutarties sudarymo tvarkos nesilaikymo atvejų tik padaugėtų, o nelegalų darbą kontroliuoti būtų dar sunkiau.
1.1.2. Pasiūlymas atsisakyti darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento (darbo pažymėjimo) išdavimo darbuotojui sunkintų kontroliuojančių institucijų, kurios atsakingos už teisės aktų, reguliuojančių darbo teisinių santykių laikymąsi, darbą. Būtent darbo pažymėjimas leidžia iš karto nustatyti, kad konkretus asmuo dirba konkrečioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, be to, darbuotojo darbo pradžios (pažymėjimo išdavimo) ir pabaigos (pažymėjimo galiojimo pabaigos) datą. Jeigu nebūtų išduodamas darbuotojo tapatybę patvirtinantis dokumentas (darbo pažymėjimas), nelegalų darbą kontroliuoti irgi būtų sunku.
1.2. 2 straipsnio nuostatoms, kuriomis siūloma keisti Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį,– pailginti įspėjimo terminą, kai darbuotojas nutraukia darbo sutartį savo pareiškimu, nuo 14 dienų iki mėnesio. Pailgintas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas iš esmės sunkintų darbuotojo – silpnesnės darbo sutarties šalies – padėtį. Taigi trumpesnis įspėjimo terminas, kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu, už tą įspėjimo terminą, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, yra pagrįstas ir toks teisinis reguliavimas neturėtų būti keičiamas. Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2008 m. kovo 18 d. posėdyje 2 straipsnio nuostatoms nepritarta.
1.3. 3 straipsnio nuostatoms, kuriomis siūloma keisti Darbo kodekso 144 straipsnio 2 dalį, – numatyti, kad kasdienė darbo laiko trukmė neturi viršyti 12 darbo valandų (šiuo metu pagal Darbo kodeksą kasdienė darbo laiko trukmė neturi viršyti 8 valandų), dėl šių priežasčių:
1.3.1. Pritarus šioms nuostatoms, būtų nesilaikoma Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų (Lietuvos Respublikos Seimo 2001 m. gegužės 15 d. ratifikuotos 1996 metų Europos socialinės chartijos (pataisytos) (Žin., 2001, Nr. 49-1699) ir Konvencijos Nr. 47 „Dėl darbo laiko sutrumpinimo iki 40 valandų per savaitę“, ratifikuotos Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. I-507 (Žin., 1994, Nr 49-913).
1.3.2. Pagal Darbo kodekso 144 straipsnį išimtiniais ar kolektyvinėje sutartyje numatytais atvejais galima dirbti viršvalandžius, tai yra ilgiau nei 40 valandų per savaitę, tačiau visais atvejais savaitės darbo laiko trukmė neturi viršyti 48 valandų;
1.4. 4 straipsnio nuostatoms, kuriomis siūloma keisti Darbo kodekso 147 straipsnio 1 dalį, – numatyti, kad tais atvejais, kai įmonėje nėra galiojančios kolektyvinės sutarties ar joje neapibrėžta darbo (pamainų) grafikų derinimo tvarka ir nėra Darbo kodekso 19 straipsnyje nustatyta tvarka išrinktų darbuotojų atstovų (profesinės sąjungos ar darbo tarybos), darbuotojų darbo (pamainų) grafikai derinami tiesiogiai su darbuotojais, taip pat keisti Darbo kodekso 147 straipsnio 3 dalį – numatyti, kad darbo grafikai viešai skelbiami ne prieš 2 savaites iki jų įsigaliojimo, kaip šiuo metu numato Darbo kodeksas, o prieš 7 kalendorines dienas, o gamybinio būtinumo atvejais trumpinti šį terminą iki 3 darbo dienų, dėl šių priežasčių:
1.4.1. Siekiant teisinio reguliavimo stabilumo, teisės aktai turėtų būti keičiami tik tada, kai būtina spręsti kilusias praktines problemas, o Įstatymo projekto aiškinamajame rašte apskritai nenurodyta, kodėl siūloma keisti Darbo kodekso 147 straipsnio 3 dalį. Be to, kyla abejonių, ar trumpesnių darbo grafikų viešo paskelbimo terminų nustatymas nepažeistų darbuotojų – silpnesnės darbo santykių šalies – interesų.
1.4.2. Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2008 m. kovo 18 d. posėdyje Darbo kodekso 147 straipsnio 1 dalies pataisoms nepritarta.
1.5. 5 ir 6 straipsnių nuostatoms, kuriomis siūloma keisti Darbo kodekso 150 ir 151 straipsnius, – panaikinti nuostatą, kad viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami, ir numatyti, kad jie dirbami darbuotojo ir darbdavio susitarimu, dėl šių priežasčių:
1.5.1. Šiuo metu galiojančio Darbo kodekso 151 straipsniu, numatančiu išimtinius atvejus, kuriais darbdavys turi teisę skirti darbuotoją dirbti viršvalandinius darbus, siekiama užtikrinti darbuotojams saugias ir nekenksmingas sveikatai darbo sąlygas, taip pat tokį darbo krūvį, kuris nebūtų žalingas asmens sveikatai ir laiduotų darbuotojų teisę į poilsį. Taigi viršvalandžiai negali būti dirbami nuolat, o jeigu konkretus darbuotojas nuolat turi dirbti viršvalandinį darbą, apskritai reikėtų pasvarstyti, ar nederėtų praplėsti darbuotojo pareigybės aprašymą ir jo atliekamas darbo funkcijas arba priimti naują darbuotoją tam tikroms funkcijoms atlikti.
1.5.2. Šiuo metu galiojančio Darbo kodekso 151 straipsnio 7 punktas numato, kad darbdavys turi teisę skirti dirbti viršvalandinius darbus ir kolektyvinėje sutartyje numatytais atvejais.
1.5.3. Šiuo metu galiojančio Darbo kodekso 152 straipsnio 1 dalyje numatyta maksimali viršvalandinių darbų trukmė, be to, darbo teisinių santykių subjektams suteikta teisė kolektyvinėje sutartyje nustatyti didesnę metinę viršvalandinių darbų trukmę – iki 180 valandų per metus. Šių nuostatų pakanka, jos leidžia tiek tinkamai įgyvendinti darbdavių interesus, tiek užtikrinti darbuotojų teises. Darbo kodekse numačius galimybę viršvalandinius darbus dirbti šalių susitarimu, galėtų būti sudarytos sąlygos pažeisti darbuotojo interesus ir deramai neužtikrinti darbuotojo teisių į saugias, sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas ir poilsį.
1.6. 7 straipsnio nuostatoms, kuriomis siūloma Darbo kodekso 256 straipsnio 1 dalyje išbraukti nuostatas, įpareigojančias konkrečių darbų ir pareigų, dėl kurių gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, sąrašą nustatyti kolektyvinėje sutartyje. Darbo kodekse neįtvirtinus įpareigojimo nustatyti šio sąrašo ir šio sąrašo nenustačius, gali būti piktnaudžiaujama sudarant visiškos materialinės atsakomybės sutartis – darbdaviai, nevaržomi jokių teisės normų ir susitarimų, gali nuspręsti, kurių darbuotojų darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu ir gabenimu, ir šie darbuotojai turės pasirašyti visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Taigi pareiga nustatyti šį sąrašą Darbo kodekse turėtų išlikti.
2. Nepritarti Lietuvos Respublikos Seimo nario Algirdo Syso 2007 m. lapkričio 27 d. pasiūlymui dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 22, 24, 43, 47, 52, 58, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 76, 77, 78, 79, 80, 84, 85, 130, 149, 193, 194 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 73, 74, 75 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir kodekso papildymo 1301 straipsniu įstatymo projekto Nr. XP-2307 (toliau vadinama – pasiūlymas) dėl šių priežasčių:
2.1. Pasiūlymas papildyti Darbo kodekso 162 straipsnį nauja 3 dalimi, kurioje būtų numatyta, kad švenčių dienomis darbuotojui garantuojamas jo vidutinis darbo užmokestis visose darbovietėse, sudaro galimybes darbuotojams, kurių darbo sutartyse sulygta mokėti mėnesines algas, gauti papildomą užmokestį už švenčių dienas, nors jų mėnesinės algos dydis nesikeičia pagal to mėnesio švenčių dienų skaičių. Darbuotojams, kurių darbo užmokestis priklauso nuo dirbto laiko ar pagamintos produkcijos, atlikto darbo ar suteiktų paslaugų, negautas dėl nedirbto laiko švenčių dienomis darbo užmokestis būtų kompensuojamas. Pagal Darbo kodekso 186 straipsnio 1 dalį darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, taigi apskritai abejotina, ar būtų pagrįstas toks papildomo darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojams, kurie švenčių dienomis nedirba (neatlieka darbo pagal darbo sutartį).
2.2. Pasiūlyme nenurodyta, kiek papildomai prireiktų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų šioms nuostatoms įgyvendinti, kaip reikalaujama Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnio 3 dalies 11 punkte.
2.3. Pasiūlymas neatitinka 1996 metų Europos socialinės chartijos (pataisytos) nuostatų. Socialinių teisių komiteto išvadose dėl šios chartijos įgyvendinimo praktikos aptariami tik atvejai, kai valstybės, ratifikavusios šią chartiją, įpareigojamos užtikrinti, kad darbuotojui, dirbančiam švenčių dienomis, būtų mokamas didesnis už įprastą darbo užmokestį atlygis.