Byla Nr. 06/05-08/05
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS TARNYBOS STATUTO PATVIRTINIMO ĮSTATYMU PATVIRTINTO VIDAUS TARNYBOS STATUTO II SKYRIAUS 8 SKIRSNIO „PAREIGŪNŲ SVEIKATOS PRIEŽIŪRA IR SU TUO SUSIJUSIOS SOCIALINĖS GARANTIJOS“ (2003 M. BALANDŽIO 29 D. REDAKCIJA), INTER ALIA 40 STRAIPSNIO (2003 M. BALANDŽIO 29 D. REDAKCIJA), ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, TAIP PAT DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1991 M. GRUODŽIO 5 D. NUTARIMU Nr. 530 „DĖL ASMENŲ DRAUDIMO VALSTYBĖS LĖŠOMIS IR KOMPENSACIJŲ MOKĖJIMO JUOS SUŽEIDUS AR ŽUVUS RYŠIUM SU TARNYBA SĄLYGŲ“ PATVIRTINTŲ ASMENŲ DRAUDIMO VALSTYBĖS LĖŠOMIS IR KOMPENSACIJŲ MOKĖJIMO JUOS SUŽEIDUS ARBA JIEMS ŽUVUS RYŠIUM SU TARNYBA SĄLYGŲ (2002 M. GRUODŽIO 23 D. REDAKCIJA), INTER ALIA 14, 15 PUNKTŲ (2002 M. GRUODŽIO 23 D. REDAKCIJA), ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS TARNYBOS STATUTO PATVIRTINIMO ĮSTATYMU PATVIRTINTO VIDAUS TARNYBOS STATUTO 40 STRAIPSNIUI (2003 M. BALANDŽIO 29 D. REDAKCIJA)
2007 m. lapkričio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovėms Seimo narei Vincei Vaidevutei Margevičienei (atstovaujančiai suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-08/2005), Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Jadvygai Andriuškevičiūtei (atstovaujančiai suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-12/2005),
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisės taikymo skyriaus vedėjo pavaduotojui Arūnui Sodoniui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2007 m. lapkričio 15 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 06/05-08/05 pagal:
1) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto II skyriaus 8 skirsnis „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, buvo sumažinta socialinių garantijų apimtis ir atsisakyta pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomojo draudimo valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų vykdant tarnybines pareigas bei draudimo išmokų, jei pareigūnas buvo sužalotas vykdydamas tarnybines pareigas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams, taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 14, 15 punktai (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius turi spręsti dėl draudimo sumos mokėjimo šių sąlygų 1.1 punkte nurodytiems pareigūnams juos sužeidus einant tarnybines pareigas, o šių sąlygų 1.1 punkte nurodytų statutinių pareigūnų darbovietės moka šiems pareigūnams draudimo sumas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 daliai (prašymas Nr. 1B-08/ 2005);
2) pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės, teisinės valstybės principams, taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygos neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniui (prašymas Nr. 1B-12/2005).
Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo į vieną bylą“ pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-08/2005 (byla Nr. 06/05) ir pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-12/2005 (byla Nr. 08/05) buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 06/ 05-08/05.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) II skyriaus 8 skirsnis „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, sumažinta socialinių garantijų apimtis ir atsisakyta pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomojo draudimo valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų vykdant tarnybines pareigas bei draudimo išmokų, jei pareigūnas buvo sužalotas vykdydamas tarnybines pareigas, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams, taip pat ar Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ (toliau – ir Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 530) patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (toliau – ir Sąlygos) 14, 15 punktai (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius turi spręsti dėl draudimo sumos mokėjimo šių sąlygų 1.1 punkte nurodytiems pareigūnams juos sužeidus einant tarnybines pareigas, o šių sąlygų 1.1 punkte nurodytų statutinių pareigūnų darbovietės moka šiems pareigūnams draudimo sumas, neprieštarauja Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 daliai (prašymas Nr. 1B-08/2005);
2. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės, teisinės valstybės principams, taip pat ar Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygos neprieštarauja Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniui (prašymas Nr. 1B-12/2005).
II
1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1.1. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, įskaitant policijos pareigūnus, gyvybei ir sveikatai neretai kyla pavojus (už pareigūno nužudymą ar sveikatos sutrikdymą dėl jo tarnybos, pasipriešinimą jo teisėtiems nurodymams ar grasinimą jam yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, o už pasipriešinimą jam, jo teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, garbės ir orumo įžeidimą – administracinė atsakomybė). Šiuos pareigūnų profesinės veiklos ypatumus kompensavo iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos policijos įstatyme numatytos socialinės garantijos. Šio įstatymo 48 straipsnyje (1998 m. birželio 9 d. redakcija) buvo numatytas pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomasis draudimas valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu ir su tuo susijusi socialinės paramos rūšis – draudimo išmokos dėl sužalojimo vykdant tarnybines pareigas.
Seimo 2003 m. balandžio 29 d. priimto ir 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 1 straipsniu buvo patvirtintas Vidaus tarnybos statutas. Statuto 8 skirsnyje „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomasis draudimas valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu ir su juo susijusios draudimo išmokos dėl sužalojimo vykdant tarnybines pareigas nėra numatyta.
Vidaus tarnyba grindžiama inter alia lygiateisiškumo, tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principais (Statuto 3 straipsnio 1 dalis (2003 m. balandžio 29 d. redakcija)). Statuto 3 straipsnio 7 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) įtvirtintas vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principas, pagal kurį pareigūnų tarnybos ypatumus (padidėjusį pavojų gyvybei ar sveikatai, sugriežtintą atsakomybę, ilgesnį darbo laiką ir įvairius su tarnyba susijusius apribojimus) kompensuoja atitinkamos socialinės garantijos. Iš Statuto 3 straipsnio 8 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) įtvirtinto teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principo kyla prezumpcija, kad asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, jog valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pareigūnų pagal šį statutą bei kitus įstatymus teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) yra įtvirtintas tarnybos tęstinumas, o 2 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatyta, kad iki Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo pareigūnams galiojusios socialinės garantijos taikomos ir toliau tiek, kiek neprieštarauja Statutui.
Pareiškėjo manymu, minėtos nuostatos reiškia, kad policijos pareigūnai, pasirinkę tarnybą policijoje galiojant Policijos įstatymui, kaip minėta, numačiusiam gyvybės ir sveikatos privalomąjį draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu bei su juo susijusias draudimo išmokas dėl sužalojimo vykdant tarnybines pareigas, turėjo pagrindą tikėtis, kad valstybė laikysis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio, konstitucinių teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų ir nemažins jų socialinių garantijų apimties. Tačiau įstatymų leidėjas socialinių garantijų apimtį sumažino.
1.2. Kita vertus, 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Vidaus tarnybos statuto įstatymui, kaip ir iki tol, pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomojo draudimo valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu santykiai buvo reguliuojami Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), tačiau įstatyminio pagrindo tokiam teisiniam reguliavimui nebuvo.
2. Pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
Iki 2003 m. gegužės 1 d., kai neteko galios Policijos įstatymas ir įsigaliojo Vidaus tarnybos statutas, policijos pareigūnų gyvybės ir sveikatos draudimo valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu santykius reguliavo Policijos įstatymo 48 straipsnis (1998 m. birželio 9 d. redakcija) ir Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygos. Statute šie dalykai neaptarti. Tačiau liko galioti Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 530, kurio 1 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir toliau numatytas šios socialinės garantijos teikimas policijos pareigūnams, nors pagal Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) iki Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo pareigūnams galiojusios socialinės garantijos taikomos ir toliau tiek, kiek neprieštarauja Vidaus tarnybos statutui. Taigi Statutas, palyginti su Policijos įstatymu, pablogino atitinkamų teisėtų lūkesčių turėjusių vidaus tarnybos pareigūnų (inter alia policijos pareigūnų) socialines garantijas.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų J. Andriuškevičiūtės, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo patarėjo E. Mušinskio (atstovaujančio suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-08/2005), Seimo narės V V. Margevičienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Statuto nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, taip pat suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo A. Sodonio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Sąlygos neprieštarauja Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniui.
1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
1.1. Pasak J. Andriuškevičiūtės, žalos, atsiradusios dėl pareigūno ar kursanto sveikatos sutrikdymo ar mirties, atlyginimas yra vienas iš socialinės apsaugos nedarbo dėl sveikatos sutrikdymo atveju būdų. Pareiga atlyginti tokią žalą gali būti įgyvendinta išmokant tiesiogiai iš valstybės biudžeto įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka nustatyto dydžio išmoką arba valstybei apdraudus savo civilinę atsakomybę. Statuto 40 straipsnyje pasirinktas tiesioginis žalos atlyginimo – kompensacijų mokėjimo būdas, o žalos atlyginimas yra diferencijuotas ir individualizuotas, nes kompensacijos dydis priklauso nuo pareigūno darbo užmokesčio, kuris yra analogiškas draudžiamosioms pajamoms, apibrėžtoms Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje. Pagal šią dalį draudžiamosios pajamos yra visos asmens pajamos, nuo kurių šiame įstatyme nustatyta tvarka priskaičiuotos ir privalo būti įmokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat ligos, motinystės, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos, ligos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų valstybinio socialinio draudimo pašalpos bei nedarbo valstybinio socialinio draudimo išmokos. Toks atlygintinos žalos dydžio susiejimas su gaunamu darbo užmokesčiu yra analogiškas tam, kuris būtų nustatytas draudžiant pareigūnų sveikatą ir gyvybę.
Jeigu Statute būtų įtvirtintas pareigūnų ir karių sveikatos ir gyvybės draudimas, tai už tą patį draudiminį įvykį žala būtų atlyginama du kartus – išmokant Statuto 40 straipsnyje nustatytą kompensaciją iš vidaus tarnybos įstaigos lėšų ir draudiminę išmoką per draudimo bendrovę. Bet valstybė neturi pareigos dėl to paties įvykio patirtą žalą atlyginti keliais būdais ir viršydama jos dydį, nes tai pažeistų asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą ir neatitiktų konstitucinių teisinės valstybės, proporcingumo principų.
Be to, pareigūnai turi teisę į dviejų rūšių pensijas – pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, mokamą pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, bei pareigūnų ir karių valstybinę netekto darbingumo pensiją (iki 2005 m. liepos 1 d. – I, II, III grupės invalidumo pensiją), mokamą pareigūnams, kurie dėl sveikatos sutrikdymo neteko darbingumo. Dėl to paties sveikatos sutrikdymo pareigūnai ir kariai turi teisę į antrą dėl to paties įvykio skiriamą pensiją pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, o pagal Statuto 41 straipsnį pareigūnams ligos, nelaimingo atsitikimo ar slaugos atveju išduodamas nedarbingumo pažymėjimas ir tą laiką mokamas vidutinis darbo užmokestis.
J. Andriuškevičiūtės teigimu, Statuto 40 straipsnis reguliuoja kompensacijų, o Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 530 – draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba santykius. Jos nuomone, Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėtoje byloje ginčas yra ne dėl pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikdymo, o dėl draudimo valstybės lėšomis dėl pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikdymo, todėl abejotina, ar galima vertinti ginčijamo Vyriausybės nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Statuto 40 straipsniui. Tuo tarpu Sąlygų 1.1 punkte įtvirtinus vidaus tarnybos pareigūnų sveikatos ir gyvybės draudimą valstybės lėšomis buvo įsiterpta į įstatymų leidėjo kompetenciją, nes tokia valstybės pareiga (kaip ir Vyriausybės įgaliojimai reglamentuoti tokio draudimo sąlygas ir tvarką) nėra nustatyta nei Statute, nei kituose įstatymuose nėra nustatyta pareiga drausti vidaus tarnybos pareigūnų sveikatą ir gyvybę.
2. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo pozicija grindžiama tuo, kad, jo teigimu, ginčijamo Statuto skirsnio straipsniai aiškintini atsižvelgiant į šio statuto 3 straipsnį, kuriame įtvirtinti tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principai, ir į Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, pagal kurią iki Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo pareigūnams galiojusios socialinės garantijos taikomos ir toliau tiek, kiek neprieštarauja Statutui. Taigi matyti, kad įstatymų leidėjas ne tik neuždraudė policijos pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, bet net nustatė jo, kaip socialinės garantijos, dėl kurios jau yra atsiradę pareigūnų teisėti lūkesčiai, tęstinumą. Tokią poziciją, A. Sodonio manymu, pagrindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija (2004 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-714-04, 2005 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-11-726-05). Be to, Seimui 2006 m. liepos 19 d. priėmus Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, įsigaliojusį 2006 m. lapkričio 1 d., buvo patikslinta pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų teisinio reglamentavimo tekstinė išraiška, taigi patvirtinta, kad pareigūnai yra draudžiami nuo nelaimingų atsitikimų.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus R. Kairelio, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus M. Mikailos rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo narė V V Margevičienė, J. Andriuškevičiūtė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto II skyriaus 8 skirsnis „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, sumažinta socialinių garantijų apimtis ir atsisakyta pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomojo draudimo valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų vykdant tarnybines pareigas bei draudimo išmokų, jei pareigūnas buvo sužalotas vykdydamas tarnybines pareigas, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams, taip pat ar Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 14, 15 punktai (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius turi spręsti dėl draudimo sumos mokėjimo šių sąlygų 1.1 punkte nurodytiems pareigūnams juos sužeidus einant tarnybines pareigas, o šių sąlygų 1.1 punkte nurodytų statutinių pareigūnų darbovietės moka šiems pareigūnams draudimo sumas, neprieštarauja Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 daliai (prašymas Nr. 1B-08/2005);
Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės, teisinės valstybės principams, taip pat ar Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygos neprieštarauja Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniui (prašymas Nr. 1B-12/2005).
2. Pareiškėjai – Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Klaipėdos apygardos administracinis teismas savo nutarčių, kuriomis kreipėsi į Konstitucinį Teismą, rezoliucinėse dalyse nenurodo, kokios redakcijos Statuto nuostatų atitiktį Konstitucijai ginčija. Tačiau iš jų prašymų bei administracinių bylų, kuriose buvo priimtos nutartys dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, medžiagos matyti, kad yra ginčijamos Statuto nuostatos, išdėstytos pirmine – 2003 m. balandžio 29 d. – redakcija.
Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas savo nutarties, kuria kreipėsi į Konstitucinį Teismą, rezoliucinėje dalyje nenurodo, kokios redakcijos Sąlygų nuostatų atitiktį Statuto 40 straipsniui ginčija, taip pat kuria redakcija yra išdėstytas minėtas Statuto straipsnis, tačiau iš jo prašymo ir administracinės bylos, kurioje buvo priimta nutartis dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, medžiagos matyti, kad ginčijamos Sąlygų nuostatos išdėstytos 2002 m. gruodžio 23 d. redakcija, o Statuto 40 straipsnis – 2003 m. balandžio 29 d. redakcija.
3. Nors pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniui (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) neprieštarauja (nurodyta apimimi) inter alia visos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintos Sąlygos (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), iš jo prašymo argumentų matyti, kad jis abejoja ne dėl visų Sąlygų, o tik dėl jų 14, 15 punktų (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) atitikties Statuto 40 straipsniui (2003 m. balandžio 29 d. redakcija).
4. Iš pareiškėjų – Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymų bei administracinių bylų, kuriose buvo priimtos nutartys dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, medžiagos matyti, kad Statuto II skyriaus 8 skirsnio „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), inter alia 40 straipsnio (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), atitiktis Konstitucijai ir Sąlygų (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) 14, 15 punktų atitiktis Statuto 40 straipsniui (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) yra ginčijama tuo aspektu, kad atitinkamos nuostatos reglamentavo Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų socialines garantijas, tačiau ne visų šių pareigūnų, o tik policijos pareigūnų ir tik tų, kurie buvo priimti į tarnybą iki 2003 m. gegužės 1 d. (t. y. iki Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo, dar galiojant Policijos įstatymui).
5. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčija Statuto II skyriaus 8 skirsnio „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) atitiktį (nurodyta apimtimi ir nurodytu aspektu) inter alia konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams, o pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas – Statuto 40 straipsnio (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) atitiktį (nurodyta apimtimi ir nurodytu aspektu) inter alia, Konstitucijos preambulėje, pasak šio pareiškėjo, įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės, teisinės valstybės principams. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje, tapatinti tik su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu; teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje skelbiamam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota ir tai, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas, teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Minėti pareiškėjų prašymai (nurodyta apimtimi ir nurodytu aspektu) traktuotini kaip prašymai ištirti atitinkamo teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
Dėl Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto II skyriaus 8 skirsnio „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), inter alia 40 straipsnio (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčija Statuto II skyriaus 8 skirsnio „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) (ta apimtimi, kuria policijos pareigūnams, pasak šio pareiškėjo, sumažinta socialinių garantijų apimtis ir atsisakyta pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomojo draudimo valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų vykdant tarnybines pareigas bei draudimo išmokų, jei pareigūnas buvo sužalotas vykdydamas tarnybines pareigas), o pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas – Statuto 40 straipsnio (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėta, kad Statuto II skyriaus 8 skirsnio „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), inter alia 40 straipsnio (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), atitiktis Konstitucijai yra ginčijama tuo aspektu, kad atitinkamos nuostatos reglamentavo VRM valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų socialines garantijas, tačiau ne visų, o tik policijos pareigūnų ir tik tų, kurie buvo priimti į tarnybą iki 2003 m. gegužės 1 d. (t. y. iki Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo, dar galiojant Policijos įstatymui).
2. Pareiškėjų – Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo abejonės grindžiamos tuo, kad 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtintam Vidaus tarnybos statutui nebeliko anksčiau Policijos įstatyme, kuris 2003 m. gegužės 1 d. neteko galios, numatytų socialinių garantijų – pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomojo draudimo valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimu tarnybinių pareigų vykdymo metu ir su juo susijusių draudimo išmokų dėl sužalojimo vykdant tarnybines pareigas.
3. Pagal pareiškėjų – Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymus sprendžiant, ar Statuto II skyriaus 8 skirsnis „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), inter alia 40 straipsnis (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) neprieštarauja (nurodyta apimtimi ir nurodytu aspektu) Konstitucijai, būtina išsiaiškinti atitinkamą teisinį reguliavimą, nustatytą Policijos įstatyme, kuris, kaip minėta, neteko galios įsigaliojus Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtintam Vidaus tarnybos statutui.
4. Aukščiausioji Taryba 1990 m. gruodžio 11 d. priėmė Policijos įstatymą; šis įstatymas įsigaliojo priėmimo dieną (pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. I-852 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo įsigaliojimo“ 1 punktą).
Policijos įstatymo 46 straipsnyje (1990 m. gruodžio 11 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad policijos pareigūnams, kurie tapo nedarbingi vykdydami tarnybines pareigas, valstybė garantuoja socialinį aprūpinimą (1 dalis), taip pat kad valstybė garantuoja policijos pareigūnams, tarnaujantiems Lietuvos Respublikos policijoje, draudimą nuo nelaimingų atsitikimų (2 dalis). Minėto įstatymo 48 straipsnyje (1990 m. gruodžio 11 d. redakcija) buvo nustatyta: žuvus policijos pareigūnui, vykdžiusiam tarnybines pareigas, jo šeimai išmokama vienkartinė dešimties metų (120 mėnesių) darbo užmokesčio dydžio kompensacija, o jis laidojamas valstybės lėšomis pagal gyvenamosios vietos papročius (1 dalis); policijos pareigūnui, kuris buvo sužeistas ryšium su tarnyba policijoje, išmokama nuo vienerių iki penkerių metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) darbo užmokesčio dydžio kompensacija priklausomai nuo kūno sužalojimų sunkumo laipsnio (2 dalis); policijos pareigūnams atlyginama materialinė žala, kurią jie patiria ryšium su tarnyba policijoje (3 dalis).
5. Policijos įstatymas (1990 m. gruodžio 11 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau iki 2003 m. gegužės 1 d., kai šis įstatymas neteko galios, jo 46 straipsnio (1990 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatos keičiamos ar papildomos nebuvo, o 48 straipsnis buvo keičiamas tik vienąkart – Seimo 1998 m. birželio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 48 straipsnio pakeitimo ir papildymo 481 straipsniu įstatymo 1 straipsniu, kuris įsigaliojo 1998 m. birželio 24 d.
5.1. Policijos įstatymo 48 straipsnyje (1998 m. birželio 9 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad policijos pareigūnų gyvybė ir sveikata privalomai draudžiama valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu (1 dalis), taip pat kad draudimo išmokos nemokamos, jeigu pareigūnas žuvo ar susižalojo darydamas tyčinį nusikaltimą, pareigūno žuvimo ar susižalojimo priežastis buvo su tarnybinių pareigų vykdymu nesusijęs apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų, pareigūnas nusižudė, kėsinosi nusižudyti ar tyčia save sužalojo, pareigūno žuvimo ar susižalojimo priežastis buvo transporto priemonės vairavimas neturint teisės ją vairuoti arba perdavimas ją vairuoti asmeniui, apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų arba neturinčiam teisės ją vairuoti, pareigūno sveikata sutriko ar jis mirė dėl ligos ar karo veiksmų ir jei tai nesusiję su tarnybinių pareigų vykdymu (3 dalis).
5.2. Kompensacijoms policijos pareigūno žūties ar sveikatos sutrikimo atveju Policijos įstatyme buvo skirtas naujas 481 straipsnis (1998 m. birželio 9 d. redakcija), pagal kurį žuvus tarnybines pareigas vykdžiusiam policijos pareigūnui, lygiomis dalimis turėjo būti išmokama vienkartinė dešimties metų (120 mėnesių) darbo užmokesčio dydžio kompensacija jo sutuoktiniui, nepilnamečiams vaikams (įvaikiams) (iki jiems sukaks 16 metų, o besimokantiems nustatyta tvarka įregistruotų mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose – iki jiems sukaks 24 metai), žuvusiojo vaikams, gimusiems po jo mirties, tėvui (motinai) bei nedarbingiems asmenims, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, o žuvusysis laidojamas valstybės lėšomis (1 dalis), o policijos pareigūnui, kuris buvo sužalotas vykdydamas tarnybines pareigas ir dėl to liko sveikatos pakitimų bei sumažėjo jo tinkamumas tarnybai, neatsižvelgiant į draudimo išmokas, turėjo būti išmokama nuo vienerių iki penkerių metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) darbo užmokesčio dydžio kompensacija (2 dalis); kompensacijos turėjo būti nemokamos tais pačiais atvejais, kaip ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu išmokos (4 dalis).
5.3. Šiame kontekste paminėtina, kad iš Policijos įstatymo 48 straipsnio pakeitimo ir papildymo 481 straipsniu įstatymo travaux préparatoires matyti, jog vienas iš šio įstatymo tikslų buvo (atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 4 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 48 straipsniui“) pakoreguoti policijos pareigūnams teiktinos paramos struktūrą (pagal teisės į tokią paramą atsiradimo pagrindus) ir nustatyti kompensacijų ir draudimo išmokų mokėjimo sąlygas: policijos pareigūnui žuvus ar sužalotam tarnybinių pareigų vykdymo metu, kai liko sveikatos pakitimų bei sumažėjo jo tinkamumas tarnybai, turėjo būti mokamos ir kompensacijos, ir draudimo išmokos, o kitais pareigūno susižalojimo atvejais – tik draudimo išmokos.
6. Apibendrinant konstatuotina, kad nuo pat Policijos įstatymo įsigaliojimo policijos pareigūnams buvo nustatytos ir kompensacijos jų žūties ar sveikatos sutrikdymo atvejais, ir draudimo išmokos pagal privalomąjį sveikatos ir gyvybės draudimą valstybės lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu. Iki 1998 m. birželio 24 d., kai įsigaliojo Policijos įstatymo 48 straipsnio pakeitimo ir papildymo 481 straipsniu įstatymas, nebuvo atskirta, kada turi būti mokamos minėtos kompensacijos ir draudimo išmokos, o kada tik draudimo išmokos: dėl to paties draudiminio įvykio buvo galima mokėti ir draudimo išmoką, ir kompensaciją. Vėliau pareigūno žūties ir sveikatos sutrikimo, kai liko sveikatos pakitimų bei sumažėjo jo tinkamumas tarnybai, atvejais turėjo būti mokamos kompensacijos, taip pat draudimo išmokos pagal privalomąjį sveikatos ir gyvybės draudimą valstybės lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, o visais kitais pareigūno susižalojimo atvejais turėjo būti mokamos tik draudimo išmokos (pagal privalomąjį sveikatos ir gyvybės draudimą valstybės lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu).
Beje, minėtos draudimo išmokos (nepaisant šio pavadinimo) nebuvo niekaip susietos su kokiomis nors draudimo įmokomis, kurios pagal Policijos įstatymą ar kitus teisės aktus iki draudiminio įvykio už minėtus pareigūnus būtų mokamos į valstybės biudžetą, Valstybinį socialinio draudimo fondą ar kur nors kitur. Tokios įmokos mokamos nebuvo.
7. Pabrėžtina, kad policijos pareigūnai nuo pat Policijos įstatymo įsigaliojimo dienos turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jeigu jie, vykdydami tarnybines pareigas, žus arba bus padaryta tokia žala jų sveikatai, kad liks sveikatos pakitimų bei sumažės jų tinkamumas tarnybai, jiems (žūties atveju – jų sutuoktiniams, nepilnamečiams vaikams (įvaikiams) ir t. t.) pagal įstatymus bus suteikta derama valstybės parama, kompensuojanti praradimus. Šį lūkestį saugo ir gina vėliau įsigaliojusi Konstitucija. Minėta parama, paisant inter alia konstitucinių socialinės darnos, teisingumo imperatyvų, negali nei virsti privilegija, nei būti diskriminacinė, ji turi atitikti visuomenės galimybes. Nustatyti ir keisti policijos pareigūnams teiktinos paramos struktūrą (inter alia jos sudedamąsias dalis) – įstatymų leidėjo kompetencija; galimybė keisti šios paramos struktūrą savaime nepaneigia valstybės pareigos teikti deramą paramą policijos pareigūnams (žūties atveju – jų sutuoktiniams, nepilnamečiams vaikams (įvaikiams) ir t. t.), kurių gyvybei ar sveikatai tarnybinių pareigų vykdymo metu buvo padaryta žala. Todėl Policijos įstatyme nustatytų kompensacijų policijos pareigūno žūties ar sveikatos sutrikdymo atveju ir draudimo išmokų pagal gyvybės ir sveikatos privalomąjį draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu negalima aiškinti kaip savarankiškų socialinių garantijų tuo atžvilgiu, esą kiekviena iš jų nepriklausomai nuo kitos sukūrė pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad kiekvienąkart, kai policijos pareigūnas, vykdydamas tarnybines pareigas, žus arba jo sveikatai bus padaryta tokia žala, kad liks sveikatos pakitimų bei sumažės jo tinkamumas tarnybai, jam (žūties atveju – jo sutuoktiniui, nepilnamečiams vaikams (įvaikiams) ir t. t.) bus mokamos ir kompensacijos, ir nurodytos draudimo išmokos. Toks aiškinimas būtų konstituciškai nepagrįstas, nes reikštų, kad įstatymų leidėjas, vienąkart įstatymu nustatęs tam tikrą policijos pareigūnams teiktinos paramos struktūrą, nebegali jos keisti, vadinasi, atsižvelgdamas į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes nebegali koreguoti, racionalizuoti valstybės socialinės politikos ir atitinkamai keisti ją išreiškiančio ir įgyvendinančio teisinio reguliavimo, taip pat ir to, kuris įtvirtina tam tikras socialines garantijas.
Šiame kontekste paminėtina, kad Policijos įstatymo 48 straipsnio pakeitimo ir papildymo 481 straipsniu įstatymas (1998 m. birželio 9 d. redakcija) kaip tik ir buvo skirtas policijos pareigūnams teiktinos paramos struktūrai (pagal teisės gauti tokią paramą atsiradimo pagrindus) ir sąlygoms pakoreguoti.
8. Kartu pažymėtina, kad Konstitucija saugo ir gina įgytąsias teises, todėl bet koks valstybės socialinės politikos koregavimas, socialinių garantijų sistemos ar atskirų socialinių garantijų struktūros pertvarkymas turi būti konstituciškai pagrįstas; jeigu pertvarkant socialinių garantijų sistemą ar atskirų socialinių garantijų struktūrą yra sumažinama socialinių garantijų apimtis, juo labiau jeigu tam tikrų socialinių garantijų nebelieka, turi būti nustatytas teisingas patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tos socialinės garantijos buvo pagrįstai nustatytos, mechanizmas, o jeigu tos garantijos turi kompensuoti praradimus, kuriuos asmuo gali patirti dėl savo veiklos (inter alia dėl tarnybos valstybei), turi būti numatytas ir laikotarpis, kurio pakaktų, kad tie asmenys (dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, pagal ankstesnį teisinį reguliavimą turintys teisę į atitinkamas socialines garantijas) galėtų pasirengti atitinkamiems pakeitimams. Jeigu būtinybė nustatyti atitinkamą socialinę garantiją kyla iš Konstitucijos, tokia socialinė garantija apskritai negali būti panaikinama, vietoje jos neįtvirtinus kitos.
Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės socialinė orientacija apskritai įpareigoja valstybę paisyti socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų realumo imperatyvo, taigi įpareigoja vienąkart nustatytas (ir taikomas) socialines (materialines) garantijas atitinkamai peržiūrėti (didinti jų dydžius), jeigu ekonominė, socialinė situacija pasikeičia taip, kad tos nustatytos (ir taikomos) garantijos labai nuvertėja, juo labiau jeigu jos apskritai tampa nominalios (kartu darant išlygą dėl proporcingo ir laikino išmokų sumažinimo, kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai) (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).
9. Seimas 2003 m. balandžio 29 d. priėmė Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo patvirtintas Vidaus tarnybos statutas, o 2 straipsniu netekusiu galios buvo pripažintas Policijos įstatymas (1990 m. gruodžio 11 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Statuto 1 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad šis statutas nustato vidaus tarnybos principus, vidaus sistemos pareigūnų statusą, socialines ir kitas garantijas.
Statute vidaus tarnybos sistema buvo apibrėžta kaip VRM valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų visuma bei ryšiai tarp jų (2 straipsnio 2 dalis), vidaus reikalų įstaiga (arba vidaus reikalų statutinė įstaiga) – kaip valstybės politiką visuomenės saugumo srityje įgyvendinantis VRM valdymo srities viešasis juridinis asmuo, kurio pareigūnų tarnyba organizuojama statutiniais pagrindais (2 straipsnio 3 dalis), vidaus tarnybos sistemos pareigūnas – kaip statutinis valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja Statutas ir (ar) kuris turi viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldiems asmenims (2 straipsnio 4 dalis). Buvo nustatyta, kad vidaus reikalų įstaigos yra vidaus reikalų centrinės įstaigos (Policijos departamentas prie VRM, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie VRM, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie VRM, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie VRM, Vadovybės apsaugos departamentas prie VRM), Policijos viešojo saugumo dalinys (tarnyba) ir kitos vidaus reikalų įstaigos (vidaus reikalų centrinėms įstaigoms pavaldžios teritorinės, specializuotos ir kt. įstaigos), vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos (4 straipsnis). Taip pat buvo įtvirtinti principai, kuriais grindžiama vidaus tarnyba, inter alia lygiateisiškumo, tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principai (3 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad Statuto 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog „pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą Preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui“.
10. Konstatuotina, kad Statute nustatytos socialinės garantijos taikytinos ne tik policijos pareigūnams, bet ir kitiems vidaus reikalų įstaigose tarnaujantiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams.
11. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą Statuto II skyriaus 8 skirsnį „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) sudarė 39–42 straipsniai. Socialinėms garantijoms inter alia policijos pareigūnų, vykdančių savo pareigas, mirties arba sveikatos sutrikdymo atvejais tiesiogiai skirtas buvo tik Statuto 40 straipsnis, kurio atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas. Kiti Statuto II skyriaus 8 skirsnio „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) straipsniai arba apskritai nebuvo, arba tik labai netiesiogiai buvo su tuo susiję.
11.1. Statuto 40 straipsnyje „Kompensacijos pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta:
„1. Žuvus tarnybines pareigas vykdžiusiam pareigūnui, taip pat tais atvejais, kai jo mirtis yra susijusi su tarnyba, jo šeimai – vaikams (įvaikiams, taip pat vaikams, gimusiems po jo mirties), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat vaikams (įvaikiams), kurie mokosi nustatyta tvarka įregistruotų mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, sutuoktiniui, tėvui ar motinai – bei nedarbingiems asmenims, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, per vienus metus nuo pareigūno mirties lygiomis dalimis išmokama 120 mėnesių darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija.
2. Žuvęs pareigūnas ar kursantas laidojamas valstybės lėšomis arba jo artimiesiems išmokama 40 MGL dydžio piniginė kompensacija laidotuvių išlaidoms padengti. Pareigūno ar kursanto, kuris žuvo užsienyje atlikdamas tarnybines pareigas ar profesinio mokymo metu, palaikų pervežimo į Lietuvą išlaidas teisės aktų nustatyta tvarka apmoka valstybė. Valstybės apmokamų laidojimo išlaidų aprašą nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
3. Pareigūnui, kuris buvo sužalotas arba susirgo sunkia liga eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos, išmokama nuo vienų iki penkerių metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo darbo užmokesčių dydžio kompensacija. Nustatomos šios kompensacijos:
4. Vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto žuvimo ar sužalojimo per profesinį ar įvadinį mokymą atveju kompensacijos mokamos šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka, išskyrus tai, kad kompensacijų dydis apskaičiuojamas pagal įvykio metu Vyriausybės nustatytą minimaliąją mėnesinę algą.
5. Ar pareigūno mirtis arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar jo tarnyba, o kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka.
6. Šiame straipsnyje nustatytos kompensacijos nemokamos, jeigu:
1) pareigūnas ar kursantas žuvo arba susižalojo darydamas tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą;
2) pareigūno žuvimo arba susižalojimo priežastis buvo su tarnybinių pareigų atlikimu nesusijęs apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių arba kitų svaigiųjų medžiagų, o kursanto žuvimo arba susižalojimo priežastis buvo nesusijusi su jo profesiniu ar įvadiniu mokymu;
4) pareigūnas ar kursantas žuvo ar susižalojo autoavarijos metu, jei vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės jos vairuoti arba perdavė ją vairuoti asmeniui, apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų arba neturinčiam teisės jos vairuoti;
5) pareigūno ar kursanto sveikata sutriko ar jis mirė dėl ligos ir tai nesusiję su tarnybinių pareigų atlikimu arba profesiniu ar įvadiniu mokymu;
7. Jeigu pareigūnas ar kursantas mirė ar susižalojo dėl savo paties didelio neatsargumo, atsižvelgiant į jo kaltės dydį kompensacija gali būti sumažinama arba nemokama. Ginčai dėl atsisakymo mokėti kompensaciją nagrinėjami teisės aktų nustatyta tvarka.
11.2. Statuto 39 straipsnyje „Pareigūnų sveikatos priežiūra“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) inter alia nustatyta: sveikatos priežiūros paslaugų pareigūnams apmokėjimo šaltiniai (1 dalis); pirminio, antrinio ir tretinio lygio sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos (2, 3 dalys); įstaigos, atliekančios privalomus pareigūnų sveikatos periodinius profilaktinius patikrinimus, bei jų atlikimo tvarkos nustatymas (4 dalis); pareigūnų profilaktinių patikrinimų, skiepijimų bei sveikatinimo paslaugų finansavimo tvarka (5 dalis); pareigūnų ir jų tarnybos aplinkos visuomenės sveikatos priežiūros ir valstybinės visuomenės sveikatos kontrolės vykdymo tvarka (6 dalis).
Statuto 41 straipsnyje „Pareigūnų laikinasis nedarbingumas ir jo apmokėjimo tvarka“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatyta: nedarbingumo ir nėštumo bei gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo tvarka (1 dalis); pareigūnų laikinojo nedarbingumo dėl ligos, nelaimingo atsitikimo ar slaugos trukmė, pareigūnių nėštumo ir gimdymo atostogų trukmė, apmokėjimo sąlygos, apmokėjimas, laikinojo nedarbingumo pažymėjimo išdavimo tvarka, inter alia jeigu yra invalidumo požymių (2, 3, 4 dalys).
Statuto 42 straipsnyje „Pareigūnų medicininės reabilitacijos, sveikatos grąžinamojo ir antirecidyvinio gydymo išlaidų apmokėjimas“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatyta pareigūnų medicininės reabilitacijos, prevencinės medicininės ir psichologinės reabilitacijos, sveikatos grąžinamojo, antirecidyvinio gydymo, apmokėjimo tvarka ir šaltiniai.
12. Konstatuotina, kad Statuto 40 straipsnyje „Kompensacijos pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo įtvirtinta socialinė garantija – kompensacijų mokėjimas pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais, tačiau nei šiame straipsnyje, nei apskritai Statute (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) (taigi ir jo II skyriaus 8 skirsnyje „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija)) nebuvo nuostatų, numatančių pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomąjį draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu.
Tačiau, kaip minėta, Statuto 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad „pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą Preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui“.
13. Tą pačią dieną (2003 m. balandžio 29 d.), kai buvo priimtas Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas, Seimas priėmė ir Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kuris taip pat įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.
Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio „Tarnybos tęstinumas“ 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai, iki Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo tarnavę vidaus reikalų sistemoje arba Lietuvos teisės universiteto policijos fakultetuose, Tarnybos vidaus reikalų sistemoje statuto nustatyta tvarka laikomi vidaus tarnybos sistemos pareigūnais, tarnaujančiais Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo nustatyta tvarka, o 2 straipsnio „Kai kurių socialinių garantijų įgyvendinimas“ 2 dalyje – kad iki Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo pareigūnams galiojusios socialinės garantijos taikomos ir toliau tiek, kiek neprieštarauja Statutui.
Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas buvo keičiamas arba papildomas Seimo 2003 m. lapkričio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2003 m. gruodžio 17 d., ir 2006 m. liepos 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2006 m. lapkričio 1 d., tačiau nurodytos Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 2 dalies nuostatos keičiamos arba papildomos nebuvo.
14. Statute nustatytas teisinis reguliavimas nepasižymi stabilumu. Statutas (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas (2004 m. – šešis kartus, 2005 m. – vieną kartą, 2006 m. – šešis kartus, 2007 m. – vieną kartą).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbus Seimo 2006 m. liepos 19 d. priimtas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuris įsigaliojo 2006 m. lapkričio 1 d. (išskyrus nurodytą išimtį).
14.1. Vidaus tarnybos statuto ir Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo I skirsnio 15 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Statuto 40 straipsnis (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) (jo pavadinimas liko toks pat – „Kompensacijos pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikdymo atvejais“).
Statuto 40 straipsnyje „Kompensacijos pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais“ (2006 m. liepos 19 d. redakcija) nustatyta:
„1. Žuvus tarnybines pareigas vykdžiusiam pareigūnui, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat tais atvejais, kai pareigūno mirties priežastis yra susijusi su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat tais atvejais, kai pareigūnas nužudytas dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, neatsižvelgiant į draudimo išmokas jo šeimai – vaikams (įvaikiams, taip pat vaikams, gimusiems po pareigūno mirties), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat vaikams (įvaikiams), kurie mokosi nustatyta tvarka įregistruotų švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, sutuoktiniui, sugyventiniui (partneriui), tėvui ar motinai – ir nedarbingiems asmenims, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, per vienus metus nuo pareigūno mirties lygiomis dalimis išmokama jo 120 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija.
2. Žuvęs pareigūnas ar kursantas laidojamas valstybės lėšomis arba jo artimiesiems išmokama 40 minimalių gyvenimo lygių dydžio piniginė kompensacija laidotuvių išlaidoms padengti. Pareigūno ar kursanto, kuris žuvo užsienyje atlikdamas tarnybines pareigas ar profesinio mokymo metu, palaikų pervežimo į Lietuvą išlaidas teisės aktų nustatyta tvarka apmoka valstybė. Valstybės apmokamų laidojimo išlaidų aprašą nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
3. Pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vienų iki 5 metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Nustatomos šios kompensacijos:
1) netekusiems 75–100 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo – 60 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
2) netekusiems 60–70 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo – 48 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
3) netekusiems 45–55 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo – 36 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
4) netekusiems iki 40 procentų darbingumo dėl sužalojimo ar susižalojimo ir dėl to pripažintiems netinkamais vidaus tarnybai – 30 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
5) sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju – 24 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
6) apysunkio sveikatos sutrikdymo atveju – 18 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
7) lengvo sveikatos sutrikdymo atveju – 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio.
4. Kursanto mirties, sužalojimo, susižalojimo ar jo sveikatos sutrikdymo per profesinį ar įvadinį mokymą atvejais kompensacijos mokamos šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka, išskyrus tai, kad kompensacijų dydis apskaičiuojamas pagal įvykio metu Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą.
5. Ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka.
6. Šiame straipsnyje nustatytos kompensacijos nemokamos, jeigu:
1) darydamas tyčinį nusikaltimą ar tyčinį baudžiamąjį nusižengimą, pareigūnas ar kursantas žuvo, susižalojo, buvo sužalotas ar jo sveikata buvo sutrikdyta;
2) pareigūno mirties, sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo priežastis buvo su tarnybinių pareigų atlikimu nesusijęs apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių arba kitų svaigiųjų medžiagų, o kursanto mirties, sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo priežastis buvo nesusijusi su jo profesiniu ar įvadiniu mokymu;
3) pareigūnas ar kursantas nusižudė, kėsinosi nusižudyti ar tyčia susižalojo;
4) pareigūnas ar kursantas žuvo, susižalojo, buvo sužalotas ar jo sveikata buvo sutrikdyta eismo įvykio metu, jei šis pareigūnas ar kursantas vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės jos vairuoti arba perdavėją vairuoti asmeniui, apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų arba neturinčiam teisės jos vairuoti;
5) pareigūno ar kursanto sveikata sutriko ar jis mirė dėl ligos ir tai nesusiję su tarnybinių pareigų atlikimu arba profesiniu ar įvadiniu mokymu;
6) pareigūno ar kursanto mirties arba susižalojimo priežastis buvo sąmoningas, su tarnybiniu būtinumu nesusijęs saugumo taisyklių pažeidimas.
7. Ginčai dėl atsisakymo mokėti kompensaciją nagrinėjami teisės aktų nustatyta tvarka.
8. Pareigūno ar kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija, vadovaudamasi Vyriausybės tvirtinamu Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašu Vyriausybės nustatyta tvarka.“
14.2. Vidaus tarnybos statuto ir Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo I skirsnio 16 straipsniu buvo pakeista ir nauja redakcija išdėstyta Statuto 41 straipsnio 5 dalis (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), žodį „invalidumas“ pakeičiant žodžiu „neįgalumas“, tačiau teisinio reguliavimo esmės tai nepakeitė.
14.3. Vidaus tarnybos statuto ir Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo I skirsnio 21 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Statuto 49 straipsnis (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) (buvo pakeistas ir šio straipsnio pavadinimas).
Iki tol Statuto 49 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) „Pareigūnų socialinis draudimas ir pensijos“ buvo nustatyta, kad pareigūnai privalomai draudžiami valstybinių socialinio draudimo pensijų draudimu Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta tvarka (1 dalis) ir kad pareigūnai turi teisę gauti pareigūnų valstybinę pensiją pagal įstatymą, reglamentuojantį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarką (2 dalis). Tuo tarpu Statuto 49 straipsnyje „Pareigūnų ir kursantų draudimas ir pareigūnų pensijos“ (2006 m. liepos 19 d. redakcija) nustatyta:
„1. Pareigūnų sveikata ir gyvybė visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lėšomis privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos. Pareigūnų sveikatos ir gyvybės draudimo suma lygi jo darbo užmokesčiui, mokamam draudiminio įvykio mėnesį, padaugintam iš 12, ir negali būti didesnė už 48 Vyriausybės nustatytas minimalias mėnesines algas.
2. Kursantų sveikata ir gyvybė visam jų profesinio ar įvadinio mokymo laikotarpiui valstybės biudžeto lėšomis privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų profesinio ar įvadinio mokymo metu. Kursanto sveikatos ir gyvybės draudimo suma lygi draudiminio įvykio mėnesį Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš 12.
3. Pareigūnų ir kursantų sveikatos ir gyvybės draudimo, draudiminių įvykių pripažinimo tvarką, draudimo išmokų dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, taip pat nelaimingų atsitikimų profesinio ar įvadinio mokymo metu tyrimo ir apskaitos tvarką nustato vidaus reikalų ministras.
4. Draudimo išmokos nemokamos šio Statuto 40 straipsnio 6 dalyje nustatytais atvejais.
5. Pareigūnai Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta tvarka privalomai draudžiami valstybinių socialinio draudimo pensijų draudimu.
6. Pareigūnai turi teisę gauti pareigūnų valstybinę pensiją pagal įstatymą, reglamentuojantį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarką.
7. Pareigūnai Nedarbo socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka privalomai draudžiami nedarbo socialiniu draudimu.“
15. Konstatuotina, kad padarius minėtus pakeitimus Statute (2006 m. liepos 19 d. redakcija, taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris tuo aspektu, kuriuo Statuto II skyriaus 8 skirsnio „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) (nurodyta apimtimi), inter alia 40 straipsnio (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjai – Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Klaipėdos apygardos administracinis teismas, yra analogiškas tam, kuris buvo nustatytas Policijos įstatymo 48 straipsnyje (1998 m. birželio 9 d. redakcija), 481 straipsnyje (1998 m. birželio 9 d. redakcija), inter alia eksplicitiškai įtvirtintas privalomas pareigūnų gyvybės ir sveikatos visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lėšomis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos; skiriasi tik kompensacijų pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais mokėjimo sąlygos. Pagal Statuto 49, 40 straipsnius (2006 m. liepos 19 d. redakcija) draudimo išmokos mokamos visais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), o kompensacijos – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso. Toks šių socialinių garantijų tarpusavio santykis matyti ir iš Vidaus tarnybos statuto ir Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamojo rašto.
16. Pagal pareiškėjų prašymus sprendžiant, ar Statuto II skyriaus 8 skirsnis „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) (nurodyta apimtimi ir nurodytu aspektu), inter alia 40 straipsnis (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– Statuto 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog „pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui“;
– pagal Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį – iki Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo pareigūnams galiojusios socialinės garantijos taikomos ir toliau tiek, kiek neprieštarauja Statutui.
Taigi konstatuotina, kad įsigaliojus Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymui policijos pareigūnams, kurie į tarnybą buvo priimti iki 2003 m. gegužės 1 d., buvo išlaikytos jų iki tol turėtos socialinės garantijos, nustatytos Policijos įstatymo 48 ir 481 straipsniuose (1998 m. birželio 9 d. redakcija), – kompensacijos jų žūties ar sveikatos sutrikdymo atvejais ir policijos pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomasis draudimas valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu.
17. Paminėtina, kad būtent taip Statute ir Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą interpretuoja ir Vyriausiasis administracinis teismas (2004 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-714-04, 2005 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-11-726-05).
18. Tai konstatavus, kartu konstatuotina, kad ginčijamu Statuto II skyriaus 8 skirsnyje „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), inter alia 40 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigta policijos pareigūnų, priimtų į tarnybą iki 2003 m. gegužės 1 d., teisė į darbą, teisė į socialinę paramą, teisėti lūkesčiai, jų atžvilgiu nebuvo pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas.
19. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Statuto II skyriaus 8 skirsnis „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), inter alia 40 straipsnis (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), ta apimtimi ir tuo aspektu, kad juose nebuvo eksplicitinių nuostatų, reglamentuojančių policijos pareigūnų, kurie buvo priimti į tarnybą iki 2003 m. gegužės 1 d., gyvybės ir sveikatos privalomąjį draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
III
Dėl Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), inter alia 14, 15 punktų (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), atitikties Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniui (2003 m. balandžio 29 d. redakcija).
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 14, 15 punktai (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius turi spręsti dėl draudimo sumos mokėjimo šių sąlygų 1.1 punkte nurodytiems pareigūnams juos sužeidus einant tarnybines pareigas, o šių sąlygų 1.1 punkte nurodytų statutinių pareigūnų darbovietės moka šiems pareigūnams draudimo sumas, o pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas – ar Sąlygos neprieštarauja Statuto 40 straipsniui (2003 m. balandžio 29 d. redakcija). Minėta, kad Sąlygų (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), inter alia 14, 15 punktų (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), atitiktis Statuto 40 straipsniui (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) yra ginčijama tuo aspektu, kad atitinkamos nuostatos reglamentavo VRM valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų socialines garantijas, tačiau ne visų, o tik policijos pareigūnų ir tik tų, kurie buvo priimti į tarnybą iki 2003 m. gegužės 1 d. (t. y. iki Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo, dar galiojant Policijos įstatymui).
2. Pareiškėjų – Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo abejonės grindžiamos tuo, kad Sąlygose įtvirtinta socialinė garantija – policijos pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomasis draudimas valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu – nėra grindžiama įstatymu, nes, pareiškėjų teigimu, Statute (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), inter alia 40 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), nebuvo įtvirtintas minėtų santykių teisinis reguliavimas, iki tol buvęs nustatytas Policijos įstatyme (1990 m. gruodžio 11 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).
3. Sąlygos buvo patvirtintos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. priimto nutarimo Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ 1 punktu.
Sąlygos buvo ne kartą keičiamos ir (arba) papildomos, inter alia Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2088 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ pakeitimo“, įsigaliojusiu 2003 m. sausio 1 d., kuriuo buvo pakeisti inter alia Sąlygų 1 punktas (1996 m. sausio 31 d. redakcija), 14 punktas (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija), 15 punktas (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija).
3.1. Pagal Sąlygų 1.1 punktą (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu privalomai draudžiama VRM, policijos ir kitų vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų gyvybė ir sveikata.
3.2. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamame Sąlygų 14 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta:
„Prašymą išmokėti draudimo sumą apdraustasis, jo įgaliotas asmuo, šeimos narys arba asmuo, paskirtas gauti draudimo sumą apdraustojo mirties atveju, turi pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui ne vėliau kaip per 3 metus nuo draudiminio įvykio dienos.
Apdraustasis (ar jo įgaliotas asmuo) prie prašymo turi pridėti darbovietėje, tarnybos, mokymo, stažuotės ar praktikos vietoje surašytą įvykio aktą, pažymą apie draudiminio įvykio metu gautą darbo užmokestį arba minimalią mėnesinę algą ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos pažymėjimą.
Apdraustojo šeimos nariai arba asmuo, apdraustojo paskirtas gauti draudimo sumą, prie prašymo turi pridėti asmens tapatybę ir teisę gauti išmoką įrodančius dokumentus, apdraustojo mirties liudijimą arba patvirtintą jo nuorašą.
Mirusio apdraustojo buvusi darbovietė, mokymo ir kitos įstaigos arba karinis dalinys, kuriame jis tarnavo (ėjo pareigas), turi pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui įvykio aktą, pažymą apie darbo užmokestį arba minimalią mėnesinę algą ir apdraustojo paskyrimą (jeigu jį turi) arba pranešti apie žinomus apdraustojo įpėdinius.
Prireikus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai gauna iš tardymo (ikiteisminio tyrimo), teismo ir kitų įstaigų papildomus dokumentus, kurių reikia draudimo sumos mokėjimo klausimams spręsti.“
„Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius, gavęs šių draudimo sąlygų 14 punkte nurodytus dokumentus, turi per 10 darbo dienų išspręsti draudimo sumos mokėjimo klausimą, apie sprendimą pranešti gavėjui ir išsiųsti apdraustojo darbovietei pranešimą apie mokėtiną draudimo sumą arba atsisakymo mokėti priežastį. Kai mokėtinai sumai nustatyti būtina medicininė ekspertizė, tardymo (ikiteisminio tyrimo) išvada, teismo sprendimas arba paveldėjimo teisės liudijimas, mokėjimo klausimas turi būti išspręstas ir apie sprendimą pranešta gavėjui ir apdraustojo darbovietei per 10 darbo dienų nuo šių dokumentų gavimo.
4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad įsigaliojus Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymui policijos pareigūnams, kurie į tarnybą buvo priimti iki 2003 m. gegužės 1 d., buvo išlaikytos jų iki tol turėtos socialinės garantijos, nustatytos Policijos įstatymo 48 ir 481 straipsniuose (1998 m. birželio 9 d. redakcija), – kompensacijos jų žūties ar sveikatos sutrikdymo atvejais ir policijos pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomasis draudimas valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu.
5. Tai konstatavus, kartu konstatuotina, jog nėra pagrįsta pareiškėjų – Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo prielaida, kad Sąlygose įtvirtintas policijos pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomasis draudimas valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu nėra grindžiamas įstatymu. Nuostatos, kuriomis grindžiamas ginčijamas Sąlygose nustatytas teisinis reguliavimas, yra įtvirtintos Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje ir Statuto 3 straipsnio 8 dalyje.
6. Taigi Sąlygų (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), inter alia 14, 15 punktų (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), atitiktis Statuto 40 straipsniui (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) negali būti kvestionuojama vien dėl to, kad Sąlygose (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), inter alia 14, 15 punktuose (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), nustatytas policijos pareigūnų, kurie į tarnybą buvo priimti iki 2003 m. gegužės 1 d., gyvybės ir sveikatos privalomasis draudimas valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu yra grindžiamas ne Statuto 40 straipsniu, nes šis Statuto straipsnis buvo skirtas kompensacijoms, mokamoms policijos pareigūno žūties ar sveikatos sutrikdymo atvejais.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Sąlygos (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), inter alia 14, 15 punktai (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), tuo aspektu, kad Statuto 40 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nebuvo eksplicitinių nuostatų, reglamentuojančių policijos pareigūnų, kurie į tarnybą buvo priimti iki 2003 m. gegužės 1 d., gyvybės ir sveikatos privalomąjį draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, neprieštaravo Statuto 40 straipsniui (2003 m. balandžio 29 d. redakcija).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto II skyriaus 8 skirsnis „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), inter alia 40 straipsnis (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) (Žin. 2003, Nr. 42-1927), ta apimtimi ir tuo aspektu, kad juose nebuvo eksplicitinių nuostatų, reglamentuojančių policijos pareigūnų, kurie buvo priimti į tarnybą iki 2003 m. gegužės 1 d., gyvybės ir sveikatos privalomąjį draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygos (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), inter alia 14, 15 punktai (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 124-5662), tuo aspektu, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nebuvo eksplicitinių nuostatų, reglamentuojančių policijos pareigūnų, kurie į tarnybą buvo priimti iki 2003 m. gegužės 1 d., gyvybės ir sveikatos privalomąjį draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniui (2003 m. balandžio 29 d. redakcija).
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Armanas Abramavičius |
|
|
Toma Birmontienė |
|
|
Egidijus Kūris |
|
|
Kęstutis Lapinskas |
|
|
Zenonas Namavičius |
|
|
Vytautas Sinkevičius |
|
|
Stasys Stačiokas |
|
|
Romualdas Kęstutis Urbaitis |