Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAs
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL SOCIALINĖS PARAMOS ASMENIMS, SUŽALOTIEMS ATLIEKANT BŪTINĄJĄ KARINĘ TARNYBĄ SOVIETINĖJE ARMIJOJE, IR ŠIOJE ARMIJOJE ŽUVUSIŲJŲ ŠEIMOMS
(1945-07-22–1991-12-31)“ 2 IR 6 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-438
2009 m. liepos 1 d. Nr. 679
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2009 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. SV-S-265 1 punkto 4 papunktį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl socialinės paramos asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, ir šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms (1945-07-22–1991-12-31)“ 2 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-438 dėl šių priežasčių:
1. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (Žin., 1991, Nr. 36-969; 2004, Nr. 83-2983) numatytas neįgaliųjų specialiųjų poreikių ir jų lygio nustatymas nesiejamas su tų poreikių atsiradimo priežastimis, todėl nebus teisinės galimybės nustatyti sužalojimų ir ligų, susijusių su būtinąja karine tarnyba sovietinėje armijoje, įtakos specialiųjų poreikių atsiradimui ir jų lygiui.
2. Įstatymui įgyvendinti prireiktų nemažai papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. Lietuvoje gyvena nemažai asmenų, kurie atliko būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje 1945–1991 metais ir kuriems nustatyti specialieji poreikiai, tačiau kiek jų, galima nustatyti tik atlikus specialų tyrimą. Lėšų įstatymui įgyvendinti Lietuvos Respublikos 2009 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (Žin., 2008, Nr. 149-6020) nenumatyta. Be to, esant ribotoms valstybės finansinėms galimybėms, nederėtų prisiimti papildomų finansinių įsipareigojimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime (Žin., 2004, Nr. 181-6708) pažymėta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų neskiriama arba jų skiriama nepakankamai.