Byla Nr. 47/2009-131/2010
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir jo pakeitimo įstatymo kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2013 m. gegužės 16 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjų – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių atstovams Seimo nariams Vyteniui Povilui Andriukaičiui, Algirdui Sysui,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui bylos dalyje pagal prašymą Nr. 1B-143/2010 Seimo nariui Antanui Matului,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2013 m. balandžio 17 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 47/2009-131/2010 pagal Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimu į vieną bylą sujungtus pareiškėjų – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių prašymus (Nr. 1B-59/2009, 1B-143/2010) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, 4 straipsnio 5, 9 dalys (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jose nustatyta, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, taip pat kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų rūšių socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, susiję su draudėju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, tuo pačiu metu iš šio draudėjo gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, 7 straipsnio 2, 3, 4 dalys (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jose nustatyta, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas iš sporto ir (ar) atlikėjo veiklos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-59/2009);
– Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-59/2009);
– Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-59/2009);
– Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 8 straipsnio 2, 4 dalys (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 19 straipsnio 1, 2 dalys (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nustatyta, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, 17 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-59/2009);
– Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalis (2009 m. vasario 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-143/2010).
Konstitucinis Teismas
n u s t a t ė:
I
1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-59/2009 grindžiamas šiais argumentais.
1.1. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 7, 8, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 22 d., nuostatomis išplėstas asmenų, privalomai draudžiamų valstybiniu socialiniu draudimu, ratas, o kai kurių grupių asmenis pagal šį įstatymą pradėta privalomai drausti tam tikrų rūšių valstybiniu socialiniu draudimu.
Vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai (autoriai, sportininkai, atlikėjai), gerbiant jų pačių pasirinkimą ir atsižvelgiant į tai, kad autoriams mokami atlyginimai yra kitokio pobūdžio draudžiamosios pajamos (autorinis darbas negali būti reguliarus, prognozuojamas), privalomai valstybiniu socialiniu draudimu neturėtų būti draudžiami. Valstybė, įgyvendindama Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, privalo sudaryti teisines prielaidas šiems asmenims pasirūpinti savo socialine gerove senatvės, ligos, negalios ar kitu atveju, tačiau negali įpareigoti jų dalyvauti privalomojo socialinio draudimo schemose. Nustatydama privalomą šių kategorijų asmenų valstybinį socialinį draudimą ir tuo pagrindu įgydama teisę reikalauti šių asmenų teisėtai uždirbamų pajamų dalies, valstybė nepagrįstai perskirsto jų pajamas, pažeisdama Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą. Toks teisinis reguliavimas prieštarauja pačiai socialinio draudimo teisinės sąvokos esmei, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės principams.
1.2. Atsižvelgiant į konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus ir Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, konstituciškai nėra pagrįstas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymu, priimtu 2009 m. rugsėjo 22 d., dėl susidariusios sunkios ekonominės padėties valstybėje įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį skirtingų dydžių motinystės (tėvystės) pašalpos nustatytos tik tuo pagrindu, kad vaikai gimsta skirtingu laiku ir teisė į motinystės (tėvystės) pašalpas įgyjama iki 2010 m. birželio 30 d. arba nuo 2010 m. liepos 1 d. (t. y. nuo 2010 m. liepos 1 d. skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų, mokamų, kol vaikui sueis vieni metai, dydis sumažintas nuo 100 iki 90 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai – nuo 85 iki 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio).
Teikti įstatymu nustatytą paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, – konstitucinė valstybės pareiga, o teisė gauti tokią paramą – konstitucinė teisė. Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Žmogaus teisės negali būti siaurinamos, todėl mažesnių motinystės (tėvystės) pašalpų nuo 2010 m. liepos 1 d. mokėjimas, nenumačius jų kompensavimo, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnis, kuriuo nustatytas nuo 2010 m. liepos 1 d. skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų mažinimas, vertintinas kaip prieštaraujantis teisėtų lūkesčių apsaugos principui, pagal kurį įgytos teisės turi būti išlaikytos ir realiai įgyvendintos. Juo pažeistas asmenų, kuriems šios pašalpos dar nėra paskirtos ir (ar) mokamos, tačiau bus paskirtos nuo 2010 m. liepos 1 d., teisėtas lūkestis gauti galiojusiuose teisės aktuose nustatyto dydžio pašalpas. Ginčijama įstatymo nuostata įtvirtintas įstatymo nuostatų taikymo pradžios terminas, atsižvelgiant į ypatingą tėvų, auginančių vaikus iki dvejų metų, padėtį, išskirtinius jų poreikius ir socialinį pažeidžiamumą, yra per trumpas, nesudaromos sąlygos motinystės (tėvystės) pašalpas gaunantiems asmenims prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos ir imtis atitinkamų veiksmų, kurie leistų sušvelninti pašalpų sumažėjimo poveikį šeimų finansinei padėčiai, todėl minėtame straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja lygiateisiškumo principui.
1.3. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6, 8, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, priimtu 2009 m. liepos 22 d., suderinus su Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, nustatyta individualių įmonių savininkų bei ūkinių bendrijų tikrųjų narių, asmenų, vykdančių individualią veiklą, ir asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazė yra tapati valstybinio socialinio draudimo įmokų bazei. Šiuo įstatymu įtvirtintos ginčijamos Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos dėl tų pačių priežasčių, kaip ir ginčijamos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos, prieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-143/2010 grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d. ir 2005 m. lapkričio 3 d. nutarimuose suformuotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, įstatymų leidėjui kyla pareiga Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką, sukonkretinti, kad ji būtų realiai taikoma, tačiau jis negali apriboti šios normos turinio ar jos paneigti.
2.2. Iki ginčijamo teisinio reguliavimo, nustatyto Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje (2009 m. vasario 19 d. redakcija), įsigaliojimo ir dalyvavę privalomojo sveikatos draudimo sistemoje, ir joje nedalyvavę asmenys turėjo teisę į nemokamą būtinąją medicinos pagalbą. Tačiau ginčijamu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas, sukūręs pareigą nedalyvaujantiems darbo rinkoje ir negaunantiems draudžiamųjų pajamų asmenims dalyvauti privalomojo sveikatos draudimo sistemoje – mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, paneigė šių asmenų, anksčiau nedalyvavusių privalomojo sveikatos draudimo sistemoje, konstitucinę teisę į nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose ir pažeidė Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą.
II
1. Rengiant bylos dalį pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-59/2009 Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo narės Vincės Vaidevutės Margevičienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 4 straipsnio 3, 5, 9 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 7 straipsnio 2, 3, 4 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija), Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 8 straipsnio 2, 4 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 17 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 19 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnyje įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.
1.1. Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga laiduoti piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais apima pareigą nustatyti privalomuoju socialiniu draudimu draudžiamų asmenų grupes, socialinio draudimo rizikas, taip pat nustatyti kitas socialinio draudimo taisykles – socialinio draudimo stažą, pajamas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, socialinio draudimo įmokų dydį ir kt.
Socialinio draudimo įstatyme įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį savarankiškai dirbantys asmenys, taip pat asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, įtraukti į privalomai valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų ratą, nustatytas įgyvendinant iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio visuomenės solidarumo principo kylančią įstatymų leidėjo pareigą nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, neatsižvelgiant į asmenų veiklos pobūdį ar gaunamų pajamų šaltinį, padedant asmenims apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų ir kartu sudarant prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), siekiant pusiausvyros tarp valstybės pareigos suteikti socialines garantijas šiems asmenims ir jų pačių asmeninės atsakomybės už savo socialinę gerovę, efektyvaus visuotinio socialinės apsaugos sistemos funkcionavimo, taip pat siekiant sumažinti piktnaudžiavimą sudarant autorines, o ne darbo sutartis.
1.2. Svarbus ir esminis požymis, lemiantis privalomą vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovų draudimą valstybiniu socialiniu draudimu ir privalomuoju sveikatos draudimu, yra šių asmenų ekonominės veiklos pobūdis. Iš jų veiklos gaunamos pajamos nėra reguliarios, periodinės, nuolatinio pobūdžio, todėl šie asmenys yra labiausiai socialiai pažeidžiami.
1.3. Abejotina, ar asmens teisė į socialinio draudimo išmoką laikytina prigimtine. Pareiškėjo prašyme pateikti argumentai leidžia manyti, kad jis abejoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2009 m. rugsėjo 22 d.) atitiktimi ne Konstitucijos 18 straipsniui, o konstituciniam teisinės valstybės principui.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d.) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį, paisant konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų, sumažinti motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai, buvo nukreiptas į ateitį, sudarius prielaidas apsaugoti teisėtus lūkesčius, nes nustatyta, kad jis taikomas tik nuo 2010 m. liepos 1 d. ir tik naujai skiriamoms pašalpoms.
2. Rengiant bylos dalį pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-143/2010 Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo narių Antano Matulo ir Algio Čapliko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalis (2009 m. vasario 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
2.1. Pagal Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį valstybė turi pareigą užtikrinti sveikatos apsaugos sistemos paslaugų prieinamumą visiems asmenims ir šalinti socialines, finansines ir kultūrines kliūtis, ribojančias tam tikrų asmenų grupių galimybes pasinaudoti sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis. Sveikatos draudimas yra socialiai saugus ir racionalus būdas laiduoti sveikatos priežiūros paslaugas.
2.2. Sveikatos draudimo įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintas sveikatos draudimo modelis remiasi visuotinumo (privalomumo, universalumo) ir solidarumo principais bei grindžiamas privalomosiomis įmokomis, mokamomis iš valstybės biudžeto (už apdraustuosius valstybės lėšomis), taip pat pačių draudžiamųjų (visų asmenų, kurie nedraudžiami valstybės lėšomis) arba jų darbdavių privalomai mokamomis įmokomis. Sveikatos apsaugos sistema ir jos pagrindinių paslaugų prieinamumas visiems draudžiamiesiems nesiejamas su konkretaus asmens sumokėtų įmokų dydžiu ir grindžiamas bendra valstybės ir visuomenės narių atsakomybe, visų nuolat Lietuvoje gyvenančių asmenų pareiga dalyvauti privalomojo sveikatos draudimo sistemoje ir mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos dydis yra proporcingas jas mokančių asmenų veiklos pobūdžiui ir pajamoms, tačiau įvykus draudiminiam įvykiui visi apdraustieji turi vienodą teisę gauti visą reikiamą medicinos pagalbą (taigi ekonomiškai jautriausių gyventojų grupių minimalus finansinis indėlis draudiminio įvykio atveju apsaugo jas nuo didelių finansinių sunkumų ir socialinės atskirties). Tik tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, savo iniciatyva pasirinkę brangiau kainuojančias arba papildomas medicinos paslaugas ar procedūras ir kt., apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu turi patys jas (dalį jų) apmokėti.
Šiais principais pagrįstas sveikatos draudimo modelis yra įtvirtintas daugumoje Europos Sąjungos valstybių narių, kurios, kaip ir Lietuva, yra įsipareigojusios gerbti sveikatos sistemų bendras vertybes – universalumą, galimybę naudotis geros kokybės priežiūra, teisingumą ir solidarumą.
2.3. Asmenims, kurie ekonominės veiklos nevykdo, niekur nedirba ir nėra draudžiami valstybės lėšomis, t. y. nesikreipia į darbo biržą, nėra pensijų, socialinių, šalpos kompensacijų gavėjai ir pan., nustatytas minimalus privalomojo sveikatos draudimo įmokos dydis. Savarankiškai privalomojo sveikatos draudimo įmokas mokančio asmens įmoka nėra naujai nustatyta. Nuo 2009 m. sausio 1 d. pasikeitė tik savarankiškai mokančių privalomojo sveikatos draudimo įmokas asmenų ratas, tokių įmokų dydis ir bazė.
2.4. Ginčijama Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalies nuostata negali būti traktuojama kaip nustatanti įmoką už būtinąją medicinos pagalbą, kuri pagal Konstituciją, Sveikatos sistemos ir Sveikatos draudimo įstatymus Lietuvoje (gerokai didesniu mastu negu kitose valstybėse) buvo ir yra teikiama nemokamai visiems asmenims, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra apdraustieji.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus Algio Sasnausko, Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto prodekanės prof. dr. Danguolės Jankauskienės, Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento Liutauro Labanausko, Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidento Laimučio Paškevičiaus, Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkės Vidos Augustinienės rašytiniai paaiškinimai.
IV
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjų – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupių atstovai Seimo nariai V. P. Andriukaitis ir A. Sysas iš esmės pakartojo pareiškėjų prašymuose išdėstytus argumentus, atsakė į pateiktus klausimus.
2. Suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovas bylos dalyje pagal prašymą Nr. 1B-143/2010 Seimo narys A. Matulas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, atsakė į pateiktus klausimus.
k o n s t a t u o j a:
I
1. Pareiškėjas prašyme Nr. 1B-59/2009 prašo ištirti inter alia Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 4 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, 5, 9 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jose nustatyta, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, taip pat kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų rūšių socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, susiję su draudėju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, tuo pačiu metu iš šio draudėjo gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, 7 straipsnio 2, 3, 4 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatyta, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas iš sporto ir (ar) atlikėjo veiklos, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1.1. Pažymėtina, jog pareiškėjas šiame prašyme nepateikė konkrečių argumentų, pagrindžiančių jo abejones dėl to, kad Konstitucijai prieštarauja (-avo) Valstybinio socialinio draudimo įstatymo:
– 2 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), kurioje įtvirtinta draudžiamųjų pajamų sąvoka;
– 4 straipsnio 9 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), pagal kurią tam tikri asmenys privalomai draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu (be to, ši dalis 2012 m. spalio 17 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 3, 4, 5, 16, 17, 21, 22, 25, 26, 27, 29, 31, 36 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, įsigaliojusia 2013 m. sausio 1 d., pripažinta netekusia galios);
– 7 straipsnio 2, 3, 4 dalys (2009 m. liepos 22 d. redakcija), kuriose įtvirtinta socialinio draudimo įmokų bazė – pajamos, nuo kurių jos skaičiuojamos.
Pažymėtina ir tai, kad šiomis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis valstybinio socialinio draudimo santykiai tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, nereglamentuojami, t. y. jose nenustatytas privalomas asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, draudimas valstybiniu socialiniu draudimu.
1.2. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas šiame prašyme nepateikė konkrečių argumentų, pagrindžiančių jo abejones dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 5 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsniui.
1.3. Atsižvelgiant į pareiškėjo prašyme Nr. 1B-59/2009 išdėstytus argumentus, prašymas ištirti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 4 straipsnio 3, 5, 9 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 7 straipsnio 2, 3, 4 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui traktuotinas kaip prašymas ištirti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 5 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Minėta, kad pareiškėjas prašyme Nr. 1B-59/2009 prašo ištirti inter alia Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 18, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjo abejonės dėl šio teisinio reguliavimo atitikties inter alia Konstitucijos 18 straipsniui grindžiamos tuo, kad, jo nuomone, žmogaus teisės yra prigimtinės, jos negali būti siaurinamos, todėl mažesnių motinystės (tėvystės) pašalpų nuo 2010 m. liepos 1 d. mokėjimas, nenumačius jų kompensavimo, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl pareiškėjo prašymas ištirti šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 18 straipsniui yra traktuotinas kaip prašymas ištirti jo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui.
Taigi prašymas ištirti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai traktuotinas kaip prašymas ištirti šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. Minėta, kad pareiškėjas prašyme Nr. 1B-59/2009 prašo ištirti inter alia Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 8 straipsnio 2, 4 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) ir 19 straipsnio 1, 2 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nustatyta, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, 17 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
3.1. Pažymėtina, jog pareiškėjas šiame prašyme nepateikė konkrečių argumentų, pagrindžiančių jo abejones dėl to, kad Konstitucijai prieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo:
– 6 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2009 m. liepos 22 d. redakcija), pagal kurį asmenys, už kuriuos šio įstatymo nustatyta tvarka mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, ir asmenys, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, laikomi apdraustaisiais privalomuoju sveikatos draudimu;
– 19 straipsnio 1, 2 dalys (2009 m. liepos 22 d. redakcija), kuriose nustatyta atsakomybė už privalomojo sveikatos draudimo įmokų nesumokėjimą (t. y. pažeidus jų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką yra skiriamos baudos ir skaičiuojami delspinigiai).
3.2. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas prašo ištirti Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2, 4 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jose nustatyta, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, 17 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį inter alia Konstitucijos 29 straipsniui, konkrečių argumentų, pagrindžiančių jo abejones dėl šio teisinio reguliavimo prieštaravimo šiam straipsniui, jis nepateikė.
3.3. Atsižvelgiant į pareiškėjo prašyme Nr. 1B-59/2009 išdėstytus argumentus, prašymas ištirti Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 8 straipsnio 2, 4 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 19 straipsnio 1, 2 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nustatyta, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, 17 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui traktuotinas kaip prašymas ištirti Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2, 4 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 17 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
4. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs:
– Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnio atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalies (2009 m. vasario 19 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
Dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3, 5 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 4 straipsnio 5 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio „Asmenys, draudžiami socialiniu draudimu pagal socialinio draudimo rūšis“ 3 dalyje (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) buvo nustatyta: „Savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, advokatus, advokatų padėjėjus, notarus, antstolius, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims (šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktas), ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti (šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas). Advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims (šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktas).“ Šio straipsnio 5 dalyje (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) buvo nustatyta: „Nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, iš draudėjo, su kuriuo jie nesusiję darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims (šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktas), ligos ir motinystės socialiniu draudimu (šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas) ir sveikatos draudimu (šio įstatymo 3 straipsnio 5 punktas). Nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, gaunantys pajamas iš sporto veiklos ar atlikėjo veiklos, kaip šios sąvokos apibrėžtos Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, iš draudėjo, su kuriuo jie nesusiję darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims (šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktas), ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti (šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas) ir sveikatos draudimu (šio įstatymo 3 straipsnio 5 punktas).“
Taigi pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) kai kurie savarankiškai dirbantys asmenys pradėti privalomai drausti inter alia ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, ir jiems nustatyta pareiga mokėti atitinkamas valstybinio socialinio draudimo įmokas, o pagal 5 dalį (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) su draudėju darbo santykiais nesusiję asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, pradėti privalomai drausti inter alia pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, taip pat ligos ir motinystės socialiniu draudimu (gaunantys pajamas pagal autorines sutartis) arba šios rūšies draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti (gaunantys pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos).
3. Seimas 2009 m. liepos 22 d. priėmė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 7, 8, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 2 straipsniu, pagal 6 straipsnio 1 dalį įsigaliojusiu 2010 m. sausio 1 d. ir taikomu apskaičiuojant ir mokant valstybinio socialinio draudimo įmokas už 2010 ir vėlesnius metus, inter alia buvo pakeistos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3, 5 dalys (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija).
3.1. Ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) buvo nustatyta: „Savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims (šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktas), ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti (šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas), ir sveikatos draudimu (šio įstatymo 3 straipsnio 5 punktas).“
Ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) buvo nustatyta: „Nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kaip jie apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau šioje dalyje – nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai), kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, iš draudėjo – Lietuvos vieneto, kaip ši sąvoka apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau šioje dalyje – Lietuvos vienetas), su kuriuo jie nesusiję darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims (šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktas), ligos ir motinystės socialiniu draudimu (šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas) ir sveikatos draudimu (šio įstatymo 3 straipsnio 5 punktas), išskyrus atvejus, kai tokios pajamos gaunamos verčiantis individualia veikla. Nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, gaunantys pajamas iš sporto veiklos ar atlikėjo veiklos, kaip šios sąvokos apibrėžtos Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, iš draudėjo – Lietuvos vieneto, su kuriuo jie nesusiję darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims (šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktas), ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti (šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas), ir sveikatos draudimu (šio įstatymo 3 straipsnio 5 punktas), išskyrus atvejus, kai tokios pajamos gaunamos verčiantis individualia veikla. Nuolatiniams Lietuvos Respublikos gyventojams, kurie verčiasi atitinkama (kūrybine, atlikėjo ar sporto) individualia veikla, taikomos šio straipsnio 3 dalies nuostatos.“
3.2. Taigi ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami inter alia ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, o ginčijamoje 5 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad asmenys, iš draudėjo, su kuriuo jie nesusiję darbo santykiais, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, privalomai draudžiami tam tikrų rūšių valstybiniu socialiniu draudimu, išskyrus atvejus, kai tokios pajamos gaunamos verčiantis individualia veikla ir taikomos šio straipsnio 3 dalies nuostatos.
Vadinasi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas ginčijamu aspektu, t. y. tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 4 straipsnio 5 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas ginčijamu aspektu, t. y. tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, iš esmės buvo analogiškas nustatytajam atitinkamai šio įstatymo 4 straipsnio 3, 5 dalyse (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija).
4. Sprendžiant, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 4 straipsnio 5 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
Minėta, jog pareiškėjo abejonės dėl šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pasak jo, vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai, atsižvelgiant į jų pačių pasirinkimą ir jį gerbiant, privalomai socialiniu draudimu neturėtų būti draudžiami.
4.1. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
Pažymėtina, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis socialiniam aprūpinimui pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 19 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti savo konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti – žinoma, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, – visuomenės nariams (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
Įstatymų leidėjui nustatant dirbantiems (aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra galimos įvairios sąlygos, lemiančios šios pareigos atsiradimą, taip pat yra galimi įvairūs šias sąlygas apibrėžiantys kriterijai (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).
4.2. Kaip minėta, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 4 straipsnio 5 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, ginčijamu aspektu buvo analogiškas nustatytajam šio įstatymo 4 straipsnio 3, 5 dalyse (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija).
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 15 d. nutarimu inter alia pripažino, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad kai kurie savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami inter alia ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 5 dalis (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad su draudėju darbo santykiais nesusiję asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, privalomai draudžiami tam tikrų rūšių valstybiniu socialiniu draudimu, neprieštaravo Konstitucijai.
4.3. Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 15 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, pasinaudodamas savo diskrecija reguliuoti socialinės apsaugos santykius, įvertinęs visas aplinkybes, inter alia tai, kad kai kurie savarankiškai dirbantys asmenys, taip pat asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, pagal Konstituciją turintys teisę į socialinę apsaugą, yra ekonomiškai aktyvi visuomenės dalis, galinti prisidėti prie socialinės apsaugos sistemos kūrimo, ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) nustatydamas kai kurių savarankiškai dirbančių asmenų pareigą privalomai draustis valstybiniu socialiniu draudimu (inter alia ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti), taip pat 5 dalyje (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) nustatydamas asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, pareigą privalomai draustis tam tikrų rūšių valstybiniu socialiniu draudimu, kai šie asmenys su draudėju nesusiję darbo santykiais, t. y. šių asmenų pareigą mokėti atitinkamas valstybinio socialinio draudimo įmokas, sudarė prielaidas sukaupti lėšų, būtinų socialinėms išmokoms mokėti, ir užtikrino visuomenei būtiną ir konstituciškai pagrįstą tikslą – garantuoti Konstitucijos laiduojamą teisę į socialinę apsaugą, teisę gauti Konstitucijoje nustatytas pensijas ir kitas socialinio aprūpinimo išmokas, inter alia motinystės ir tėvystės atostogų metu, tinkamos socialinės paramos teikimą tais atvejais, kai šie asmenys dėl įstatyme numatytų priežasčių negali apsirūpinti patys arba dėl įstatyme numatytų priežasčių turi papildomų išlaidų. Kartu įstatymų leidėjas įgyvendino visuomenės solidarumo, socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, pagal kuriuos valstybei tenkanti socialinės apsaugos našta paskirstoma visiems visuomenės nariams. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis, konstitucinis teisinės valstybės principas.
4.4. Konstituciniam Teismui 2013 m. vasario 15 d. nutarimu pripažinus, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad kai kurie savarankiškai dirbantys asmenys, įskaitant ūkininkus ir jų parnerius, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 5 dalis (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad su draudėju darbo santykiais nesusiję asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, sveikatos draudimu, taip pat ligos ir motinystės socialiniu draudimu (gaunantys pajamas pagal autorines sutartis) arba šios rūšies draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti (gaunantys pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos), neprieštaravo Konstitucijai, remiantis analogiškais argumentais konstatuotina, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat 5 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
III
Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnio atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnio atitiktis konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Seimas 2000 m. gruodžio 21 d. priėmė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d. Šis įstatymas, inter alia jo 21 straipsnis, buvo ne kartą keičiamas ir (ar) papildomas, inter alia Seimo 2007 m. gruodžio 4 d. priimtu Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3, 5, 6, 8, 10, 15, 16, 17, 18, 181, 183, 19, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2008 m. sausio 1 d.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) „Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis“ 1 dalyje buvo nustatyta: „Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.“
Taigi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyti motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai: kol vaikui sueis vieni metai – 100 procentų ir kol vaikui sueis dveji metai – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio.
3. Seimas 2009 m. rugsėjo 22 d. priėmė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį.
3.1. Ginčijamoje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) buvo nustatyta: „Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 90 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.“
Ginčijamoje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą palyginus su nustatytuoju šio įstatymo 21 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 1 dalyje matyti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nustatyti mažesni motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai: kol vaikui sueis vieni metai – 90 procentų (vietoj 100 procentų) ir kol vaikui sueis dveji metai – 75 procentai (vietoj 85 procentų) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio. Vadinasi, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai buvo sumažinti 10 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio.
3.2. Pažymėtina, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2009 m. rugsėjo 22 d., leidinyje „Valstybės žinios“ oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2009 m. spalio 1 d., tačiau jo 2 straipsnyje, kuris taip pat ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2010 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms motinystės (tėvystės) pašalpoms.
Taigi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnyje nustatyta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo taikymo pradžios data – nuo 2010 m. liepos 1 d. – yra vėlesnė nei šio teisinio reguliavimo oficialaus paskelbimo (įsigaliojimo) data; šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad minėtas teisinis reguliavimas taikomas tik nuo šios datos naujai skiriamoms motinystės (tėvystės) pašalpoms.
3.3. Apibendrinant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu buvo įtvirtinti mažesni naujai skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai (kol vaikui sueis vieni metai – 90 procentų ir kol vaikui sueis dveji metai – 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio), nustačius, kad šis (pakeistas) teisinis reguliavimas pradedamas taikyti nuo 2010 m. liepos 1 d., t. y. po devynių mėnesių nuo jo oficialaus paskelbimo (įsigaliojimo).
4. Sprendžiant, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnis neprieštaravo (-auja) konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių; šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai).
Minėta, jog pareiškėjo abejonės dėl šio ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiamos inter alia tuo, kad, juo sumažinus nuo 2010 m. liepos 1 d. skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydžius, buvo pažeistas asmenų, kuriems šios pašalpos dar nebuvo paskirtos ir (ar) mokamos, tačiau būtų buvusios paskirtos nuo 2010 m. liepos 1 d., teisėtas lūkestis gauti galiojusiuose teisės aktuose nustatyto dydžio pašalpas; nustatytas įstatymo nuostatų taikymo pradžios terminas buvo per trumpas, nebuvo sudarytos sąlygos motinystės (tėvystės) pašalpų gavėjams prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos.
4.1. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.
Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarime pažymėta, kad, atsižvelgiant į visa tai, teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos. Todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę jo įsigaliojimo datą (taikymo pradžią). Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, konstatavo ir tai, kad tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus; ši įstatymų leidėjo pareiga Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą nurodyta siejant ją su įstatymų, kuriais pertvarkoma socialinių garantijų sistema ar atskirų socialinių garantijų struktūra, priėmimu; kiek laiko prisitaikymui derėtų palikti kiekvienu konkrečiu atveju, turėtų būti vertinama atsižvelgiant į daugelį aplinkybių: įstatymo paskirtį teisės sistemoje ir juo reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį, subjektų, kuriems jis taikytinas, ratą bei jų galimybes pasirengti naujo teisinio reguliavimo įsigaliojimui, kitas svarbias aplinkybes, inter alia tokias, dėl kurių įstatymas turėtų įsigalioti kuo skubiau.
4.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama yra viena iš įstatymų leidėjo pasirinktų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formų.
Minėta, kad įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Konstitucijoje nėra nustatyti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindai, sąlygos, trukmė, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžiai, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. kovo 5 d. nutarimai).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, inter alia visuomenės ir valstybės išgales, gali keisti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos santykių teisinį reguliavimą, inter alia šios paramos dydį. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų, taip pat konstitucinio reikalavimo numatyti pakankamą vacatio legis.
4.3. Pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 10 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. inter alia sumažinti perskaičiuojamas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio šios pašalpos buvo apskaičiuotos, įvertintas kaip atitinkantis Konstituciją.
4.4. Minėta, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnyje nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtinti naujai skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai, analogiški Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 10 straipsnyje nustatytiems nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojamų jau paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų sumažintiems dydžiams (kol vaikui sueis vieni metai – 90 procentų ir kol vaikui sueis dveji metai – 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio), taigi sumažinti 10 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, nustačius, kad šis (pakeistas) teisinis reguliavimas pradedamas taikyti nuo 2010 m. liepos 1 d., t. y. po devynių mėnesių nuo jo oficialaus paskelbimo (įsigaliojimo).
Konstatuotina, kad, atsižvelgiant į reguliuojamų santykių pobūdį, taip pat nedidelį motinystės (tėvystės) pašalpų mažinimo mastą, tokia įstatymų leidėjo numatyta vacatio legis vertintina kaip pakankama, ja sudarytos sąlygos asmenims tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams.
Vadinasi, įstatymų leidėjas, turėdamas diskreciją keisti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos santykių teisinį reguliavimą, inter alia šios paramos dydį, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatęs mažesnius naujai skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydžius, kartu nustatydamas pakankamą laikotarpį nuo įstatymo įsigaliojimo iki jo taikymo pradžios, nenukrypo nuo konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis, nesudarė prielaidų paneigti asmenų teisėtų lūkesčių.
4.5. Taigi konstatuotina, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeisti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai, inter alia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai, taip pat konstitucinis reikalavimas numatyti pakankamą vacatio legis.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnis neprieštaravo (-auja) konstituciniam teisinės valstybės principui.
5. Sprendžiant, ar Konstitucijos 29 straipsniui neprieštaravo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), pažymėtina, kad, kaip minėta, joje buvo nustatyti mažesni motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai: kol vaikui sueis vieni metai – 90 procentų (vietoj 100 procentų) ir kol vaikui sueis dveji metai – 75 procentai (vietoj 85 procentų) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio.
Minėta, jog pareiškėjo abejonės grindžiamos tuo, kad, jo teigimu, skirtingi motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai nustatyti tik tuo pagrindu, jog teisė į šias pašalpas įgyta iki 2010 m. birželio 30 d. arba nuo 2010 m. liepos 1 d.
5.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
5.2. Pažymėtina, kad asmenų, kurie pagal įstatymą yra įgiję teisę į jame nustatyto dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, ir asmenų, kurie pagal įstatymą ateityje įgis teisę į jame nustatyto dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, padėtis yra skirtinga.
Taigi nėra teisinių argumentų teigti, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, kuriuo buvo nustatyti mažesni motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai: kol vaikui sueis vieni metai – 90 procentų (vietoj 100 procentų) ir kol vaikui sueis dveji metai – 75 procentai (vietoj 85 procentų) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, sudaromos prielaidos pažeisti Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės principą.
IV
Dėl Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalies (2009 m. vasario 19 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat 17 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 8 straipsnio 2, 4 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama kai kurių Sveikatos draudimo įstatymo nuostatų atitiktis Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1.1. Konstituciniai sveikatos apsaugos pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“
Žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai). Aiškindamas konstitucinę nuostatą, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).
Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, yra išreikštas konstitucinis principas, įvairiais aspektais atsispindintis ir kitose Konstitucijos nuostatose (pirmiausia kitose tos pačios dalies nuostatose, bet ne tik jose), kuriuo turi būti grindžiama visa su žmonių sveikata susijusi valstybės veikla.
1.2. Konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, inter alia apimančią valstybės pareigą užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, lemia nuo žmogaus orumo ir teisės į gyvybę neatsiejama prigimtinė žmogaus teisė į kuo geresnę sveikatą ir socialinė teisė į sveikatos priežiūrą.
Žmogaus gyvybė ir orumas yra ypatingos, žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę išreiškiančios vertybės (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas), kurias valstybė yra konstituciškai įpareigota saugoti ir ginti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse; tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą kaip konstitucinę vertybę (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Akivaizdu, jog žmogaus orumas, teisė į gyvybę ir teisė į kuo geresnę sveikatą yra taip glaudžiai susiję, kad, iš vienos pusės, neužtikrinus deramos sveikatos apsaugos, žmogaus teisės į gyvybę ir jo orumo apsauga taip pat nebūtų visavertė; iš kitos pusės, teisė į gyvybės išsaugojimą ir gelbėjimą, kai jai kyla pavojus, yra neatsiejama, pamatinė prigimtinės žmogaus teisės į kuo geresnę sveikatą dalis. Tad aiškinant Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatas turi būti atsižvelgiama inter alia į jų sąsajas su Konstitucijos 18 straipsniu, kuriame įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas, ir jos 19 bei 21 straipsnių nuostatomis, kuriomis užtikrinama ypatingų konstitucinių vertybių – žmogaus gyvybės ir orumo – apsauga.
Šiame kontekste pažymėtina, kad žmogaus teisė į kuo geresnę sveikatą ir teisė į sveikatos priežiūrą turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į kitose Konstitucijos nuostatose įtvirtintas įvairių konstitucinių vertybių apsaugos garantijas, inter alia į jos 22 straipsnyje užtikrintą žmogaus privataus gyvenimo, apimančio ir sveikatą, neliečiamumą, 46 straipsnyje įtvirtintus tautos ūkio pagrindus ir jų garantijas, 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, 53 straipsnio 3 dalyje nustatytą valstybės ir asmens pareigą saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.
1.3. Įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, inter alia užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, turi būti sukurta veiksminga sveikatos apsaugos sistema, sudarytos deramos sąlygos jai veikti. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), pagerinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas). Taigi valstybė privalo sudaryti teisines ir organizacines prielaidas veikti tokiai sveikatos apsaugos sistemai, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą (ne tik expressis verbis laiduojamą medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, inter alia nemokamą medicinos pagalbą piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose, bet ir kitas asmens bei visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas), taip pat kitą sveikatinimo veiklą (kaip antai farmacinę), būtiną tam, kad būtų galima realiai, veiksmingai įgyvendinti prigimtinę žmogaus teisę į kuo geresnę sveikatą.
Vykdydamos šią konstitucinę funkciją valstybės sveikatos politiką formuojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos, be kita ko, turi: imtis priemonių visuomenės poreikiui turėti pakankamą kiekį aukštos profesinės kvalifikacijos sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų patenkinti, inter alia prognozuoti jų poreikį ateityje ir skirti jiems rengti būtinas valstybės lėšas; sudaryti sąlygas, kad sveikatos priežiūros paslaugos būtų visiems realiai prieinamos, taigi kad būtų sukurta reikiama infrastruktūra ir veiktų tiek ir taip paskirstytų įvairias sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų (tarp jų valstybinių) ir vaistinių, kad veiksmingą medicinos pagalbą bei kitas sveikatos priežiūros paslaugas būtų galima gauti laiku; prižiūrėti sveikatinimo veiklą, kontroliuoti sveikatos priežiūros paslaugų ir vaistų kokybę; sukurti tokią sveikatos priežiūros finansavimo sistemą, kuri užtikrintų reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų ir būtinų vaistų finansinį prieinamumą (įperkamumą).
1.4. Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nemokamos medicinos pagalbos piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose garantija, įpareigojanti valstybę užtikrinti jai įgyvendinti būtinas sąlygas, t. y. ne tik sukurti reikiamą valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, bet ir iš valstybės biudžeto lėšų apmokėti šios pagalbos teikimo išlaidas. Taigi, įgyvendindamas savo diskreciją formuoti valstybės sveikatos politiką ir pasirinkti sveikatos priežiūros finansavimo modelį, įstatymų leidėjas negali nepaisyti to, kad tam tikra sveikatos priežiūros paslaugų dalis, būtent piliečiams garantuota nemokama medicinos pagalba, privalo būti finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų.
Konstitucinėje nuostatoje, kad įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką, nėra expressis verbis apibrėžta garantuojamos pagalbos apimtis, tačiau tai anaiptol nereiškia, esą iš valstybės biudžeto lėšų turi būti besąlygiškai, neatsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, apmokama visa šiose įstaigose piliečiams teikiama medicinos pagalba (juo labiau kitos sveikatos priežiūros paslaugos), nes tokiu aiškinimu būtų pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra, nepaisoma iš konstitucinių atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, atsakingo valdymo imperatyvų kylančios Seimo pareigos tvirtinant valstybės biudžetą atsižvelgti inter alia į esamą ekonominę ir socialinę padėtį, visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius ir valstybės įsipareigojimus. Taigi, įvertinęs inter alia valstybės finansines galimybes ir paisydamas konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos, atsakingo valdymo, protingumo, asmenų lygiateisiškumo principų, kitų konstitucinių imperatyvų, valstybinėse gydymo įstaigose piliečiams teikiamos nemokamos, iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamos, medicinos pagalbos apimtį turi nustatyti įstatymų leidėjas. Tačiau tai darydamas jis negali apskritai paneigti šios konstitucinės garantijos esmės ir valstybės priedermės rūpintis žmonių sveikata. Kaip minėta, Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti aiškinamos neatsižvelgiant inter alia į jų sąsają su Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga saugoti žmogaus gyvybę; teisė į gyvybės išsaugojimą ir gelbėjimą, kai jai kyla pavojus, yra neatsiejama, pamatinė prigimtinės žmogaus teisės į kuo geresnę sveikatą dalis. Šis konstitucinių vertybių ryšys implikuoja tai, kad nemokama medicinos pagalba visiems piliečiams privalo būti užtikrinta tokia apimtimi, kokia ji yra būtina žmogaus gyvybei gelbėti ir išsaugoti. Nustačius siauresnę šios pagalbos apimtį, t. y. neužtikrinus nė minimalios, gyvybiškai svarbios nemokamos medicinos pagalbos, konstitucinė jos garantija apskritai netektų prasmės, kartu būtų pažeisti ir konstituciniai valstybės įsipareigojimai saugoti žmogaus gyvybę ir rūpintis žmonių sveikata. Pabrėžtina, kad piliečiams garantuota nemokama medicinos pagalba privalo atitikti sveikatos priežiūros paslaugoms keliamus prieinamumo ir kokybės reikalavimus, ji turi būti teikiama tokiomis sąlygomis ir tvarka, kad būtų paisoma žmogaus orumo.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nemokamos medicinos pagalbos piliečiams būtent valstybinėse gydymo įstaigose garantija lemia valstybės pareigą užtikrinti nemokamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimą, inter alia nuolatinį reikiamo šią pagalbą teikiančių valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo veikimą, bet negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad nemokama, iš valstybės biudžeto lėšų finansuojama, pagalba turėtų būti teikiama tik jose. Siekis užtikrinti kuo geresnį nemokamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos prieinamumą lemia ir tai, kad tais atvejais, kai tokia pagalba dėl tam tikrų aplinkybių negali būti laiku ir kokybiškai suteikta valstybinėse gydymo įstaigose, ji gali būti teikiama ir kitose kokybiškai ir saugiai ją suteikti pajėgiose sveikatos priežiūros įstaigose; jų patiriamos šios pagalbos teikimo išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.
Taigi Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką, yra konstitucinė piliečių teisės nemokamai ir laiku gauti kokybišką gyvybiškai būtiną medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose garantija, kurios įgyvendinimas turi būti užtikrintas iš valstybės biudžeto lėšų.
Ši garantija nėra tapati teisei į sveikatos priežiūrą, kuri piliečiams, kaip ir kitiems asmenims, užtikrinama įgyvendinant Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.
Pažymėtina, kad valstybė gali prisiimti ir didesnius finansinius įsipareigojimus, negu implikuoja konstitucinė nemokamos medicinos pagalbos piliečiams garantija, tačiau, kaip minėta, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama į valstybės finansines galimybes – kurios nėra ir negali būti beribės – ir paisoma konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos, atsakingo valdymo, kitų konstitucinių imperatyvų. Valstybės biudžetui negali būti užkraunama valstybės finansinių galimybių neatitinkanti našta, dėl kurios valstybė negalėtų įgyvendinti kitų savo funkcijų arba jai taptų daug sunkiau jas vykdyti.
1.5. Vykdydama konstitucinę funkciją rūpintis žmonių sveikata valstybė turi užtikrinti ne tik piliečiams teikiamos nemokamos medicinos pagalbos, bet ir kitų sveikatos priežiūros paslaugų finansavimą, inter alia garantuoti, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių neapima piliečiams teikiama nemokama medicinos pagalba, būtų visiems, įskaitant socialiai jautriausias asmenų grupes, pagal poreikius vienodai prieinamos, taigi sukurti tokią šių paslaugų finansavimo sistemą, kuri leistų sukaupti jų teikimo išlaidoms apmokėti būtinas lėšas, kitaip – jeigu už šias paslaugas (visą jų kainą) asmenys turėtų sumokėti patys – jos galėtų būti neįperkamos, tad iš tikrųjų neprieinamos. Tačiau pagal Konstituciją nereikalaujama, kad visos šios reikmės būtų finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų. Valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, turinčios veikti visos visuomenės interesais taip, kad būtų užtikrinta socialinė darna, biudžeto lėšos privalo būti skiriamos įvairioms valstybės funkcijoms vykdyti, viešosioms paslaugoms teikti, tad konstitucinių vertybių pusiausvyra, socialinė darna būtų pažeista, jeigu, neatsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, valstybės biudžetui būtų užkrauta tokia sveikatos priežiūros finansavimo našta, dėl kurios valstybė negalėtų įgyvendinti kitų savo funkcijų arba jai taptų daug sunkiau jas vykdyti.
Taigi pasirenkant sveikatos priežiūros finansavimo modelį įstatymų leidėją saisto ne tik jo pareiga valstybės biudžete numatyti lėšas, būtinas nemokamai medicinos pagalbai piliečiams teikti, bet ir kiti konstituciniai valstybės įsipareigojimai, taip pat jos finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio sveikatos priežiūros finansavimo modelio, kuris nebūtų pagrįstas subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės finansinių galimybių įvertinimu ir kurio valstybė akivaizdžiai nebūtų pajėgi įgyvendinti; tokio modelio nustatymas pažeistų konstitucinių vertybių pusiausvyrą, prieštarautų konstituciniams socialinės darnos, atsakingo valdymo imperatyvams.
Vadinasi, jeigu sveikatos priežiūrai negali būti skiriama tiek valstybės biudžeto lėšų, kiek būtina pakankamam asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių neapima piliečiams garantuota nemokama medicinos pagalba, prieinamumui neatsižvelgiant į asmens pajamas užtikrinti, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, ne tik gali, bet ir privalo numatyti ir kitą visuomenės solidarumu grindžiamą būdą sukaupti reikiamas viešąsias lėšas, inter alia gali pasirinkti privalomąjį sveikatos draudimą.
Kartu pažymėtina, kad valstybės pareiga sukurti visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistemą, kuri leistų užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros prieinamumą, negali būti aiškinama taip, esą visuomenė turi prisiimti visų įmanomų asmens sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo naštą. Šioje srityje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius pusiausvyrą tarp asmens, kaip sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento), ir visos visuomenės interesų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą; pripažinti abipusę asmens ir visuomenės atsakomybę yra svarbu užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). Asmens sveikatos priežiūros finansavimo teisiniu reguliavimu turėtų būti sudarytos paskatos kiekvienam asmeniui rūpintis savo sveikata, prisiimti pareigą pagal išgales prisidėti prie jos priežiūros finansavimo, atsakingai ir racionaliai naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti ir tai, kad už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas turi būti atsiskaitoma iš privačių finansavimo šaltinių, kaip antai iš savanoriškojo sveikatos draudimo fondų lėšų, tiesioginiais pačių asmenų mokėjimais ir kt.
1.6. Pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti juo draudžiamus asmenis, draudimo įmokų dydį (dydžius), mokėjimo terminus, poveikio už šių įmokų nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku priemones, galimas lengvatas, draudimo galiojimo laiką, draudimą vykdančių institucijų įgaliojimus, iš draudimo lėšų finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugas, šių lėšų paskirstymo sveikatos priežiūros įstaigoms principus, kitus esminius šio draudimo elementus. Reguliuojant privalomojo sveikatos draudimo santykius įstatymų leidėją saisto iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas užtikrinti visiems vienodą kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, konstituciniai solidarumo, socialinės darnos ir teisingumo imperatyvai, atsakingo valdymo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principai. Be kita ko, tai suponuoja, kad privalomasis sveikatos draudimas turi būti visuotinis, t. y. apimantis visus visuomenės narius, draudimo įmokų dydis turėtų priklausyti nuo asmens pajamų, jis turėtų būti nustatytas toks, kad būtų sudarytos prielaidos sukaupti pakankamam kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui užtikrinti būtinas lėšas. Pabrėžtina, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus privalomąjį sveikatos draudimą, prievolė mokėti įstatymo nustatytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas yra konstitucinė pareiga; pati savaime ji negali būti traktuojama kaip asmens teisių ribojimas.
Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad, siekdamas užtikrinti sveikatos priežiūros prieinamumą visiems neatsižvelgiant į asmens pajamas, įstatymų leidėjas inter alia gali tam tikrų socialiai jautriausių asmenų grupių privalomojo sveikatos draudimo naštą perkelti valstybei, tačiau tai turi būti daroma atsakingai, neiškreipiant visuomenės solidarumo esmės, nepaneigiant asmens paskatų rūpintis savo sveikata ir pareigos pagal išgales prisidėti prie jos priežiūros finansavimo, – taigi taip, kad nebūtų pažeista socialinė darna, asmens ir visuomenės interesų bei atsakomybės pusiausvyra.
Atsižvelgiant į konstitucinį visuomenės solidarumo principą, privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo ir nutrūkimo laikas galėtų priklausyti inter alia nuo to, kiek laiko iki tol buvo tinkamai, įstatymo nustatyta tvarka mokamos to asmens privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Reguliuodamas santykius, susijusius su privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo ir nutrūkimo laiku, įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją, tačiau ją įgyvendindamas privalo paisyti pirmiausia iš Konstitucijos, inter alia jos 53 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principų, kylančių reikalavimų, taip pat Europos Sąjungos teisės ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimų.
Pasirinkęs privalomąjį sveikatos draudimą kaip vieną iš sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių, įstatymų leidėjas turi aiškiai apibrėžti šio draudimo lėšomis finansuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apimtį. Tai gali būti padaryta nurodant paslaugas, teikiamas apdraustiesiems už šio draudimo lėšas, arba, priešingai, tas, kurių teikimo išlaidos iš draudimo lėšų nėra apmokamos ir už kurias turi būti sumokama iš privačių šaltinių, o jeigu tiksliai nurodyti neįmanoma, turi būti nustatyti pakankamai aiškūs kriterijai, pagal kuriuos būtų galima spręsti konkrečiu atveju.
Pabrėžtina, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus visuomenės solidarumu pagrįstą privalomąjį sveikatos draudimą, jo paskirtis yra užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą.
Kartu pabrėžtina ir tai, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, šio draudimo lėšomis gali būti finansuojamos tik tos apdraustų asmenų sveikatos priežiūros paslaugos, kurių neapima nemokama medicinos pagalba, kuri visiems piliečiams – neatsižvelgiant į tai, ar jie yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, – turi būti teikiama valstybės biudžeto lėšomis. Už sveikatos priežiūros paslaugas, teikiamas privalomuoju sveikatos draudimu neapdraustiems (neapsidraudusiems) asmenims, iš šio draudimo lėšų negali būti apmokama.
1.7. Pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas, reguliuodamas šio draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros įstaigoms, privalo atsižvelgti į Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies sistemines sąsajas su Konstitucijos IV skirsnį „Tautos ūkis ir darbas“ pradedančiu 46 straipsniu, kuriame yra įtvirtinti konstituciniai tautos ūkio pagrindai.
Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės priedermė remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą yra viena pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, privalo derinti asmens ir visuomenės interesus, nepaneigti sąžiningos konkurencijos, kitų Konstitucijoje įtvirtintų Lietuvos ūkio principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2010 m. vasario 26 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai). Atsižvelgdamas į ūkinės veiklos srities specifiką, įstatymų leidėjas gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą, tačiau tai darydamas jis negali paneigti Konstitucijoje įtvirtintų Lietuvos ūkio pagrindų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas).
Sveikatos priežiūros įstaigų veikla susijusi su vienos svarbiausių prigimtinių žmogaus teisių įgyvendinimu, todėl ji turi būti valstybės reguliuojama ir prižiūrima. Pagal Konstituciją valstybė privalo ūkinę veiklą šioje srityje reguliuoti taip, kad, nepaneigdama konstitucinių vertybių, kuriomis grindžiamas tautos ūkis, – privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, – užtikrintų deramą savo konstitucinės funkcijos rūpintis žmonių sveikata vykdymą ir tinkamą prigimtinės žmogaus teisės į kuo geresnę sveikatą ir teisės į sveikatos priežiūrą įgyvendinimą.
Kaip minėta, vykdydamos šią konstitucinę funkciją valstybės sveikatos politiką formuojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos turi pareigą užtikrinti, kad valstybėje nuolat veiktų pakankamas tinklas tinkamai paskirstytų įvairias sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų, tarp jų – Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nurodytų valstybinių gydymo įstaigų. Valstybė taip pat privalo prižiūrėti visų sveikatos priežiūros įstaigų veiklą ir kontroliuoti jų teikiamų paslaugų kokybę.
Sveikatos priežiūros, kaip ūkinės veiklos srities, specifiką lemia ir tai, kad daugelis sveikatos priežiūros paslaugų yra finansuojama iš viešųjų lėšų, kurios gali būti sukaupiamos ir įstatymų leidėjui pasirinkus privalomąjį sveikatos draudimą. Valstybė, turinti pareigą sukurti visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistemą, pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį atsakingo valdymo principą, privalo pasirūpinti ir tuo, kad šios lėšos būtų naudojamos atsakingai ir racionaliai. Atsižvelgiant į tai, kad dėl didėjančių sveikatos priežiūros paslaugų poreikių, vis aukštesnių jų kokybės standartų, sudėtingesnių ir brangesnių sveikatos priežiūros technologijų šių paslaugų teikimo išlaidos nuolat auga, o joms apmokėti skirtos viešosios, inter alia privalomojo sveikatos draudimo, lėšos yra ribotos, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo privalomojo sveikatos draudimo lėšomis teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos valstybei šį finansavimą planuoti ir lėšas sveikatos priežiūros įstaigoms paskirstyti taip, kad, nepaneigiant valstybės priedermės remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, sąžiningos sveikatos priežiūros įstaigų konkurencijos, sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento) teisės pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, būtų užtikrinta aukšta šiomis lėšomis finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir pakankamas prieinamumas, t. y. tinkamas pasiskirstymas, taip pat nuolatinis reikiamo valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo veikimas.
Taigi, saistomas pareigos užtikrinti racionalų ribotų privalomojo sveikatos draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, įstatymų leidėjas gali nustatyti šių paslaugų finansavimo sąlygas ir apribojimus, inter alia tokią šių lėšų paskirstymo tvarką, pagal kurią jos būtų skiriamos tik tų sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų teikimo išlaidoms apmokėti, kurios su valstybės įgaliota institucija įstatymo nustatytomis sąlygomis būtų sudariusios atitinkamą sutartį dėl iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų finansuojamų paslaugų teikimo. Tokių sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai. Šių principų privalu paisyti reguliuojant ir kitus sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo privalomojo sveikatos draudimo lėšomis aspektus, kaip antai nustatant ekonomiškai pagrįstus sveikatos priežiūros paslaugų įkainius. Kartu pažymėtina, kad sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo privalomojo sveikatos draudimo lėšomis teisiniu reguliavimu turėtų būti skatinama ne tik sąžininga sveikatos priežiūros įstaigų konkurencija, bet ir jų bendradarbiavimas siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros tęstinumą, aukštą paslaugų kokybę, racionalų ir efektyvų išteklių naudojimą.
1.8. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, užtikrinti žmogaus teises ir laisves, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.
Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
1.9. Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
2. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalies (2009 m. vasario 19 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 8 straipsnio 2, 4 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, sveikatos priežiūros organizavimo pagrindus reglamentuoja Seimo 1994 m. liepos 19 d. priimtas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas, kuris 1998 m. gruodžio 1 d. priimtu Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 1998 m. gruodžio 23 d., pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.
3.1. Pagal Sveikatos sistemos įstatymą (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos vykdomieji subjektai – sveikatos priežiūros ar farmacinės veiklos licencijas turinčios valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros biudžetinės ir viešosios įstaigos, valstybės ir savivaldybių įmonės, kitos įmonės bei įstaigos, įstatymų nustatyta tvarka sudariusios sutartis inter alia su Valstybine ar teritorinėmis ligonių kasomis (8 straipsnis), – teikia sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, valstybės ar savivaldybių biudžetų ar savivaldybių visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšų, taip pat mokamas sveikatos priežiūros paslaugas, už kurias jų gavėjai privalo sumokėti (11 straipsnio 2 dalis (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija).
Taigi sveikatos priežiūros paslaugos, apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, gali būti teikiamos tiek valstybės ir savivaldybių įstaigų ir įmonių, tiek privačių įstaigų ir įmonių, sudariusių sutartis inter alia su Valstybine ar teritorinėmis ligonių kasomis.
3.2. Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 38 straipsnyje nustatyti sveikatos priežiūros finansavimo šaltiniai: inter alia valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšos, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšos, savanoriškojo sveikatos draudimo lėšos, lėšos už tiesiogiai apmokamas paslaugas.
3.3. Taigi šiame įstatyme įtvirtintas mišrus Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos finansavimo modelis, pagal kurį sveikatos priežiūros paslaugos, teikiamos tiek valstybės ir savivaldybių įstaigų bei įmonių, tiek privačių įstaigų bei įmonių, inter alia sudariusių sutartis su Valstybine ar teritorinėmis ligonių kasomis, yra apmokamos iš skirtingų šaltinių.
4. Seimas 1996 m. gegužės 21 d. priėmė Sveikatos draudimo įstatymą, kuris įsigaliojo 1997 m. sausio 1 d. (išskyrus kai kurių straipsnių nuostatas, įsigaliojusias 1997 m. liepos 1 d.). Šis įstatymas ne kartą keistas ir (arba) papildytas, inter alia Seimo 2002 m. gruodžio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2003 m. sausio 1 d. (išskyrus jo 3 straipsnyje numatytas išimtis), kurio 1 straipsniu minėtas įstatymas pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, taip pat 2005 m. balandžio 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2005 m. gegužės 14 d., 2008 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 2, 6, 8, 15, 16, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, pagal jo 10 straipsnį įsigaliojusiu 2009 m. sausio 1 d., 2009 m. vasario 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6, 8, 17, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2009 m. kovo 5 d., 2009 m. liepos 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6, 8, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, pagal jo 6 straipsnį įsigaliojusiu 2010 m. sausio 1 d.
4.1. Sveikatos draudimo įstatyme (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) (toliau – Sveikatos draudimo įstatymas) nustatytos inter alia sveikatos draudimo rūšys, privalomojo sveikatos draudimo sistema: privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami asmenys, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir išlaidų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms ir vaistams bei medicinos pagalbos priemonėms kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pagrindai, taip pat papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo pagrindai (1 straipsnis „Įstatymo paskirtis“).
Pagal šio įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 5 dalį (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) privalomasis sveikatos draudimas – valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, šio įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis garantuojanti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas, vaistus ir medicinos pagalbos priemones kompensavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, įvykus draudiminiam įvykiui, t. y. pagal šio įstatymo 5 straipsnį esant gydytojo diagnozuotiems šiuo draudimu draudžiamų asmenų sveikatos sutrikimams ar sveikatos būklei.
4.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį apdraustaisiais privalomuoju sveikatos draudimu laikomi visi draudžiamieji privalomuoju sveikatos draudimu, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka moka šio įstatymo nustatyto dydžio įmokas arba už kuriuos jos yra mokamos.
4.3. Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnyje „Draudžiamieji ir apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu“ (2009 m. vasario 19 d., 2009 m. liepos 22 d. redakcijos) išvardyti asmenys, kurie yra draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kokiais atvejais asmenys yra traktuojami kaip apdraustieji.
Draudžiamieji privalomuoju sveikatos draudimu pagal Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalis yra:
– Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje; laikinai Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, jeigu jie teisėtai dirba Lietuvos Respublikoje, bei nepilnamečiai jų šeimos nariai; užsieniečiai, nurodyti šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 17, 18 punktuose (t. y. valstybės lėšomis šio įstatymo nustatyta tvarka draudžiami nelydimi nepilnamečiai užsieniečiai, taip pat papildomą ir laikiną apsaugą Lietuvos Respublikoje gavę užsieniečiai (asmenys iki 18 metų, asmenys, kuriems nustatyta liga ar organizmo būklė, įrašyta į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sąrašą, vieniši tėvai, auginantys nepilnamečius vaikus, moterys nėštumo laikotarpiu 70 dienų (suėjus 28 nėštumo savaitėms ir daugiau) iki gimdymo ir 56 dienos po gimdymo, asmenys, kuriems sukako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytas senatvės pensijos amžius) (6 straipsnio 1 dalis (2005 m. balandžio 28 d. redakcija);
– Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat ar laikinai gyvenantys šalyse, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis dėl privalomojo sveikatos draudimo, ir šių šalių piliečiai, nuolat ar laikinai gyvenantys Lietuvos Respublikoje, šių sutarčių nustatyta tvarka (6 straipsnio 2 dalis).
Apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu pagal Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalį (2009 m. vasario 19 d., 2009 m. liepos 22 d. redakcijos) yra:
– asmenys, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka patys moka šio įstatymo 17 straipsnyje nustatytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas;
– asmenys, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka patys moka ir draudėjai už juos moka šio įstatymo 17 straipsnyje nustatytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas;
– asmenys, draudžiami valstybės lėšomis, išvardyti šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (2009 m. vasario 19 d., 2009 m. liepos 22 d. redakcijos), kurioje nurodyta 19 kategorijų tokių asmenų (jeigu jie neturi pajamų, nuo kurių pagal 17 straipsnio nuostatas turi būti mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos), taip pat tokiems asmenims priskirtini šio straipsnio 5 dalyje (2005 m. balandžio 28 d. redakcija) nurodyti asmenys, kurių sveikatos priežiūra apmokama iš valstybės biudžeto lėšų.
Taigi pagal minėtą Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą iš esmės visi asmenys, išskyrus valstybės lėšomis apdraustus asmenis, išvardytus šio įstatymo 6 straipsnio 4, 5 dalyse, šio įstatymo nustatyta tvarka patys turi mokėti šio įstatymo nustatyto dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o už kai kuriuos iš jų šių įmokų dalį turi mokėti ir draudėjai.
4.4. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 38 straipsnio „Draudžiamųjų teisės taikant privalomąjį sveikatos draudimą“ 1 punktą visi draudžiamieji turi teisę įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti asmens sveikatos priežiūros įstaigą, su kuria teritorinė ligonių kasa yra sudariusi sutartį, ir gauti privalomojo sveikatos draudimo garantuojamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.
5. Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnyje „Privalomojo sveikatos draudimo įmokos“ (2009 m. vasario 19 d. redakcija) buvo nustatyti privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydžiai atskiroms grupėms asmenų, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka patys turi mokėti šiame straipsnyje nustatytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat asmenų, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka patys turi mokėti ir draudėjai už juos turi mokėti po dalį šiame straipsnyje nustatytų privalomojo sveikatos draudimo įmokų:
– šio straipsnio 1, 2 dalyse – asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis, narystės pagrindu einantiems renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, narystės pagrindu dirbantiems ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, viešojo administravimo valstybės tarnautojams (1 dalies 1 punktas), taip pat valstybės politikams, teisėjams ir kandidatams į teisėjus, prokuratūros pareigūnams, Lietuvos banko valdybos pirmininkui, jo pavaduotojui, valdybos nariams, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybės institucijų ar įstaigų vadovams ir kitiems pareigūnams, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų ir kitų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų ar tarybų pareigūnams, jeigu jiems už darbą mokamas darbo užmokestis (1 dalies 2 punktas), nustatytos jų pačių privalomos mokėti 6 procentų ir jų draudėjų privalomos mokėti 3 procentų pajamų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokos nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos;
– šio straipsnio 3–8 dalyse – kitų kategorijų asmenims: asmenims, gaunantiems pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, nustatytos 6 procentų, o šių asmenų draudėjams – 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokos nuo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos (3 dalis), fiziniams asmenims, kurie verčiasi tam tikra individualia veikla, – jų pačių privalomos mokėti 9 procentų metinių gyventojų pajamų mokesčiu apmokestintų pajamų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokos (4 dalis), fiziniams asmenims, kurie vykdo individualią veiklą pagal verslo liudijimus, – jų pačių privalomos mokėti 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokos (5 dalis), ūkinių bendrijų nariams ir individualių įmonių savininkams – jų pačių privalomos mokėti 9 procentų metinių iš bendrijos ar įmonės apmokestinto pelno gautų pajamų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokos (6 dalis), nepriklausantiems minėtiems asmenims bei nedraudžiamiems valstybės lėšomis asmenims, turintiems tam tikro dydžio žemės ūkio valdas ar ūkius, – jų pačių privalomos mokėti 3 procentų minimaliosios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokos (7 dalis), nuolatiniams Lietuvos gyventojams (kaip jie apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme), gaunantiems kitas negu minėtosios pajamas, nuo kurių turi būti išskaičiuotas ir (ar) sumokėtas gyventojų pajamų mokestis, išskyrus išmokas pagal pasibaigusias (nutrauktas) gyvybės draudimo ar pensijų kaupimo sutartis, – jų pačių privalomos mokėti 6 procentų pajamų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokos (8 dalis);
– 9 dalyje – visiems kitiems asmenims, nenurodytiems šio straipsnio 1–8 dalyse ir nedraudžiamiems valstybės lėšomis, – jų pačių privalomos mokėti 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokos.
Pažymėtina, jog Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio (2009 m. vasario 19 d. redakcija) 10 dalyje nustatyta, kad asmenų, nurodytų šio straipsnio 2–6, 8, 9 dalyse, metinė privalomojo sveikatos draudimo įmoka negali būti mažesnė kaip 9 procentai, o asmenų, išvardytų šio straipsnio 7 dalyje, – kaip 3 procentai 12 minimaliųjų mėnesinių algų, galiojančių tų metų kiekvieno atitinkamo mėnesio paskutinę dieną, dydžio.
To paties straipsnio 11 dalyje nustatyta, kaip apskaičiuojama fizinių asmenų, kurie verčiasi tam tikra individualia veikla, metinė privalomojo sveikatos draudimo įmoka.
Taigi pagal minėtą teisinį reguliavimą visi asmenys, nurodyti šio straipsnio 1–8 dalyse, jeigu jie nėra draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, šio įstatymo 17 straipsnio nustatyta tvarka patys turi mokėti šio įstatymo nustatyto dydžio, priklausančio nuo gaunamų pajamų rūšies, privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o už kai kuriuos iš jų dalį šių įmokų turi mokėti ir draudėjai.
Pažymėtina, jog Sveikatos draudimo įstatyme nėra nuostatų, kad apdraustiesiems dėl priežasčių, kurių nelemia gydytojo diagnozuoti asmenų sveikatos sutrikimai ar jų sveikatos būklė, atsižvelgiant į mokamų privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydį ar jų mokėjimo laiką būtų teikiamos skirtingos apimties sveikatos priežiūros paslaugos.
Taigi pagal Sveikatos draudimo įstatymą, įvykus privalomojo sveikatos draudimo draudiminiam įvykiui, visiems apdraustiems (apsidraudusiems) asmenims yra teikiamos vienodos apimties sveikatos priežiūros paslaugos neatsižvelgiant į privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydį ir jų mokėjimo laiką.
5.1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalis (2009 m. vasario 19 d. redakcija), kurioje nustatyta: „Asmenys, nepriklausantys išvardytiems šio straipsnio 1–8 dalyse ir šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, kas mėnesį moka už save 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.“
Kaip minėta, Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1–8 dalyse (2009 m. vasario 19 d. redakcija) nurodyti asmenys, kurie šio įstatymo 17 straipsnio nustatyta tvarka turi patys mokėti šio įstatymo nustatyto dydžio, priklausančio nuo gaunamų pajamų rūšies, privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o už kai kuriuos iš jų dalį šių įmokų turi mokėti ir draudėjai.
Šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (2009 m. vasario 19 d. redakcija) nurodyta 19 kategorijų asmenų, kurie privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami valstybės lėšomis, jeigu jie neturi pajamų, nuo kurių pagal 17 straipsnio (2009 m. vasario 19 d. redakcija) 1–6, 8 dalis turi būti mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos:
„1) asmenys, gaunantys Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą bet kurios rūšies pensiją ar šalpos kompensaciją;
2) nedirbantys darbingo amžiaus asmenys, užsiregistravę gyvenamosios vietos darbo biržoje kaip norintys ir galintys dirbti tam tikrą darbą;
3) nedirbantys darbingo amžiaus asmenys, turintys įstatymų nustatytą būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti;
4) moterys, kurioms įstatymų nustatyta tvarka suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, bei nedirbančios moterys jų nėštumo laikotarpiu 70 dienų (suėjus 28 nėštumo savaitėms ir daugiau) iki gimdymo ir 56 dienos po gimdymo;
5) vienas iš tėvų (įtėvių), auginantis vaiką iki 8 metų, taip pat vienas iš tėvų (įtėvių), auginantis du ir daugiau nepilnamečių vaikų;
6) asmenys iki 18 metų;
7) Lietuvos Respublikos bendrojo lavinimo, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų dieninių skyrių moksleiviai ir studentai, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai ir kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, studijuojantys Europos Sąjungos valstybių aukštųjų mokyklų dieniniuose skyriuose;
8) valstybės remiami asmenys, gaunantys socialinę pašalpą;
9) vienas iš tėvų (įtėvių), globėjas ar rūpintojas, slaugantis namuose asmenį, kuriam nustatytas neįgalumo lygis (vaiką invalidą), arba asmenį, pripažintą nedarbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – I grupės invalidu) iki 24 metų, arba asmenį, pripažintą nedarbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – I grupės invalidu) iki 26 metų dėl ligų, atsiradusių iki 24 metų, arba asmenį, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (iki 2005 m. liepos 1 d. – visiška negalia);
10) asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti neįgaliaisiais;
11) asmenys, sergantys visuomenei pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, kurios yra įtrauktos į Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytą sąrašą;
12) pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai – kariai savanoriai, laisvės kovų dalyviai; reabilituoti politiniai kaliniai ir jiems prilyginti asmenys, tremtiniai bei jiems prilyginti asmenys ir asmenys, nukentėję 1991 m. sausio 13-osios ar kituose įvykiuose gindami Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą;
13) asmenys, prisidėję prie Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likvidavimo;
14) buvusieji geto ir buvusieji mažamečiai fašistinių prievartinio įkalinimo vietų kaliniai;
15) valstybės pripažįstamų tradicinių religinių bendrijų dvasininkai, dvasininkų rengimo mokyklų studentai ir vienuolijų noviciatuose atliekantys vienuolinę formaciją naujokai;
16) asmenys, kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas Afganistano karo dalyvių teisinis statusas;
17) nelydimi nepilnamečiai užsieniečiai;
18) papildomą ir laikiną apsaugą Lietuvos Respublikoje gavę užsieniečiai: asmenys iki 18 metų, asmenys, kuriems nustatyta liga ar organizmo būklė, įrašyta į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sąrašą, vieniši tėvai, auginantys nepilnamečius vaikus, moterys nėštumo laikotarpiu 70 dienų (suėjus 28 nėštumo savaitėms ir daugiau) iki gimdymo ir 56 dienos po gimdymo, asmenys, kuriems sukako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytas senatvės pensijos amžius;
19) nesukakęs senatvės pensijos amžiaus ir neturintis draudžiamųjų pajamų Respublikos Prezidento sutuoktinis – Respublikos Prezidento kadencijos laikotarpiu.“
Taigi Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje (2009 m. vasario 19 d. redakcija) asmenims, neturintiems tokių pajamų, kokias turi šio straipsnio (2009 m. vasario 19 d. redakcija) 1–8 dalyse nurodyti asmenys, ir neapdraustiems valstybės lėšomis pagal 6 straipsnio 4 dalį (2009 m. vasario 19 d. redakcija), nustatyta pareiga mokėti 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
5.2. Paminėtina, kad ginčijamoje Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje (2009 m. vasario 19 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra naujai nustatytas ir yra analogiškas anksčiau įtvirtintajam 17 straipsnio 7 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija), išskyrus tam tikrai asmenų grupei skirtą anksčiau 7 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, vėliau įtvirtintą 7 dalyje (2009 m. vasario 19 d. redakcija). Taigi šio įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje (2009 m. vasario 19 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas ginčijamu aspektu išliko tapatus anksčiau įtvirtintajam 7 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija).
5.3. Taip pat paminėtina, kad ginčijamoje Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje (2009 m. vasario 19 d. redakcija) nustatytas privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydis joje nurodytiems minėtiems asmenims yra analogiškas anksčiau nustatytajam tokiems asmenims šio straipsnio 7 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) – 9 procentai minimaliosios mėnesinės algos – ir mažesnis už dar anksčiau nustatytąjį šiai asmenų kategorijai 17 straipsnio 6 dalyje (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) (taikytą iki 2008 m. gruodžio 31 d.) – 10 procentų Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto užpraeito ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio.
5.4. Pažymėtina, kad nors Sveikatos draudimo įstatymas vėliau buvo keičiamas, inter alia minėtu Seimo 2009 m. liepos 22 d. priimtu Sveikatos draudimo įstatymo 6, 8, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, ginčijama Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalis (2009 m. vasario 19 d. redakcija) vėliau nebuvo keičiama ir (arba) papildoma.
5.5. Sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalis (2009 m. vasario 19 d. redakcija), pažymėtina, kad joje įtvirtinta asmenų, neturinčių tokių pajamų, kokias turi šio straipsnio (2009 m. vasario 19 d. redakcija) 1–8 dalyse nurodyti asmenys, ir neapdraustų valstybės lėšomis, pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
Minėta, jog pareiškėjas šį teisinį reguliavimą ginčija tuo aspektu, kad nedalyvaujantiems darbo rinkoje ir negaunantiems draudžiamųjų pajamų asmenims nustačius pareigą dalyvauti privalomojo sveikatos draudimo sistemoje – mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, paneigta Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šių asmenų teisė į nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose, pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas.
5.5.1. Minėta, kad įgyvendindamas Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, inter alia užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, ir pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti inter alia juo draudžiamus asmenis, draudimo įmokų dydį (dydžius), mokėjimo terminus. Taip pat minėta, kad reguliuojant privalomojo sveikatos draudimo santykius įstatymų leidėją saisto iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas užtikrinti visiems vienodą kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, konstituciniai solidarumo, socialinės darnos ir teisingumo imperatyvai, atsakingo valdymo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principai; be kita ko, tai suponuoja, kad privalomasis sveikatos draudimas turi būti visuotinis, t. y. apimantis visus visuomenės narius, jis turėtų būti nustatytas toks, kad būtų sudarytos prielaidos sukaupti pakankamam kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui užtikrinti būtinas lėšas. Minėta ir tai, kad prievolė mokėti įstatymo nustatytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas yra konstitucinė pareiga; pati savaime ji negali būti traktuojama kaip asmens teisių ribojimas.
Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio (2009 m. vasario 19 d. redakcija) 9 dalyje nustatydamas asmenų, neturinčių tokių pajamų, kokias turi šio straipsnio 1–8 dalyse nurodyti asmenys, ir neapdraustų valstybės lėšomis, pareigą mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, sudarė prielaidas sukaupti pakankamam kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui užtikrinti būtinas lėšas ir įgyvendino Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.
5.5.2. Minėta ir tai, kad įstatymų leidėjui pasirinkus sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, už sveikatos paslaugas, teikiamas šiuo draudimu neapdraustiems (neapsidraudusiems) asmenims, iš šio draudimo lėšų negali būti mokama; tačiau šiuo draudimu neapdrausti (neapsidraudę) piliečiai, kaip ir visi kiti piliečiai, turi teisę į Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje garantuojamą įstatymo nustatytos apimties nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose.
Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio (2009 m. vasario 19 d. redakcija) 9 dalyje nustatydamas asmenų, neturinčių tokių pajamų, kokias turi šio straipsnio 1–8 dalyse nurodyti asmenys, ir neapdraustų valstybės lėšomis, pareigą mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, nepaneigė Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybinėse gydymo įstaigose piliečiams teikiamos nemokamos medicinos pagalbos garantijos, taip pat nepažeidė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
6. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai.
Seimo 2009 m. liepos 22 d. priimto Sveikatos draudimo įstatymo 6, 8, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2010 m. sausio 1 d., 3 straipsnio 3 dalimi buvo pakeista Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 19 d. redakcija).
Ginčijamoje Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) buvo nustatyta: „Asmenys, gaunantys pajamas pagal autorinę sutartį, taip pat sporto veiklos, atlikėjo veiklos pajamas, išskyrus asmenis, kurie verčiasi atitinkama individualia veikla, moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o draudėjai – 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos.“
Taigi ginčijamoje Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtinta asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, išskyrus asmenis, kurie verčiasi atitinkama individualia veikla, ir jų draudėjų pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
6.1. Pažymėtina, kad asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas buvo įtvirtinta ir anksčiau galiojusioje šio įstatymo 17 straipsnio 6 dalyje (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija), atskirai šių asmenų grupės nenurodžius ir nustačius jų pareigą kas mėnesį už save mokėti 10 procentų Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto užpraeito ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Pirmą kartą šių asmenų, nurodžius juos kaip atskirą asmenų grupę, pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas įtvirtinta 17 straipsnio 3 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija), kurioje (pakeitus šių asmenų privalomų mokėti įmokų tvarką ir sumažinus jų dydį) buvo nustatyta: „Asmenys, gaunantys pajamas pagal autorinę sutartį, taip pat sporto veiklos, atlikėjo veiklos pajamas, nuo šių pajamų moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o draudėjai – 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.“ Analogiškas teisinis reguliavimas buvo įtvirtintas ir šio straipsnio (2009 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalyje.
6.2. Ginčijamą Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą lyginant su įtvirtintuoju šio straipsnio 3 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d., 2009 m. vasario 19 d. redakcijos) pažymėtina, kad joje nustatyta, jog nurodyto dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas privalo mokėti ir asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, išskyrus asmenis, kurie verčiasi atitinkama individualia veikla, nurodytus šio straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija). Taigi Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta pareiga asmenims, gaunantiems pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, ir jų draudėjams mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, šioje byloje ginčijamu aspektu išliko tapatus anksčiau įtvirtintajam 3 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d., 2009 m. vasario 19 d. redakcijos).
6.3. Pažymėtina, kad vėliau keičiant ar papildant šio įstatymo 17 straipsnį (2009 m. liepos 22 d. redakcija), inter alia vėliau keičiant (papildant) 17 straipsnio 3 dalį (2009 m. liepos 22 d. redakcija), joje įtvirtintas teisinis reguliavimas ginčijamu aspektu, t. y. tiek, kiek privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, nepakito.
6.4. Sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštaravo Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), pažymėtina, kad joje įtvirtinta tam tikrų asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, ir jų draudėjų pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
Minėta, jog pareiškėjo abejonės dėl šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, autoriams, sportininkams, atlikėjams, kurių pajamų pobūdis yra kitoks nei kitų draudžiamųjų pajamų (nes jos gali būti nereguliarios, neprognozuojamos), nustačius pareigą mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, valstybė nepagrįstai perskirsto jų pajamas, pažeisdama Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, konstitucinį teisinės valstybės principą.
6.4.1. Minėta, kad įgyvendindamas Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, inter alia užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, ir pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti inter alia juo draudžiamus asmenis, draudimo įmokų dydį (dydžius), mokėjimo terminus. Taip pat minėta, kad reguliuojant privalomojo sveikatos draudimo santykius įstatymų leidėją saisto iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas užtikrinti visiems vienodą kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, konstituciniai solidarumo, socialinės darnos ir teisingumo imperatyvai, atsakingo valdymo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principai; be kita ko, tai suponuoja, kad privalomasis sveikatos draudimas turi būti visuotinis, t. y. apimantis visus visuomenės narius, jis turėtų būti nustatytas toks, kad būtų sudarytos prielaidos sukaupti pakankamam kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui užtikrinti būtinas lėšas.
6.4.2. Vertinant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą Seimas nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus; pagal 127 straipsnio 3 dalį mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.
Kaip minėta, prievolė mokėti įstatymo nustatytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas yra konstitucinė pareiga, kuri pati savaime negali būti traktuojama kaip asmens teisių ribojimas, taigi ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimas.
Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nustatydamas tam tikrų asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, ir jų draudėjų pareigą mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, sudarė prielaidas sukaupti pakankamam kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui užtikrinti būtinas lėšas ir įgyvendino Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus ir nepažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
7. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2, 4 dalių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
7.1. Pažymėtina, kad Seimo 2009 m. liepos 22 d. priimto Sveikatos draudimo įstatymo 6, 8, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2010 m. sausio 1 d., 2 straipsniu pakeitus Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2, 4 dalis (2009 m. vasario 19 d. redakcija) jose įtvirtintas teisinis reguliavimas iš esmės išliko tapatus anksčiau įtvirtintajam.
7.2. Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnyje „Privalomojo sveikatos draudimo galiojimas“ (2009 m. liepos 22 d. redakcija) buvo nustatyta:
„1. Asmenų, nurodytų šio Įstatymo 17 straipsnio 1 ir 2 dalyse, privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti arba jie patys pradėjo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
2. Asmenų, nurodytų šio Įstatymo 17 straipsnio 3–7 ir 9 dalyse, privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos arba jie patys mokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokas, arba nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką. 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmokos sumokėjimas neatleidžia nuo prievolės mokėti šio Įstatymo 17 straipsnyje nustatyto dydžio įmokas.
3. Asmenys, nurodyti šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, apdraustaisiais laikomi nuo šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodyto statuso įgijimo dienos iki jo netekimo dienos.
4. Asmenys, nurodyti šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje ir 17 straipsnio 1–7 ir 9 dalyse, šio Įstatymo 9–12 straipsniuose nurodytas paslaugas, kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones, už kuriuos mokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, gauna dar vieną mėnesį po to, kai už juos nustota mokėti arba kai jie patys nustoja mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Ši garantija neatleidžia nuo prievolės mokėti šio Įstatymo 17 straipsnyje nustatyto dydžio įmokas.
5. Už Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokėtas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugas), suteiktas asmeniui, nelaikomam apdraustuoju, šio Įstatymo 17 straipsnio 1–9 dalyse nustatytų įmokų mokėtojai moka teritorinei ligonių kasai.
6. Jeigu teritorinė ligonių kasa nustato, kad draudžiamajam per kalendorinį mėnesį suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kaina viršija 100 bazinių socialinių išmokų, tos teritorinės ligonių kasos teikimu atitinkama teritorinė valstybinė mokesčių inspekcija ir (arba) Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga tikrina, ar asmuo yra sumokėjęs visas privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Kiti asmenys tikrinami pasirinktinai.
Taigi Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) ir 1, 3 dalyse (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytas skirtingas privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laikas šiuo draudimu draudžiamiems asmenims, nurodytiems atitinkamose šio įstatymo 17 straipsnio (2009 m. liepos 22 d. redakcija) dalyse ir 6 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija). Taip pat 8 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nustatytas visiems jiems vienodas vieno mėnesio po to, kai už juos nustota mokėti arba kai jie patys nustoja mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, terminas, per kurį jiems dar teikiamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos paslaugos. Pažymėtina, kad ir pagal šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalį (2009 m. liepos 22 d. redakcija) sumokėjęs 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką asmuo neatleidžiamas nuo prievolės mokėti šio įstatymo 17 straipsnyje nustatyto dydžio įmokas, taip pat pagal 8 straipsnio 4 dalį (2009 m. liepos 22 d. redakcija) už vieną mėnesį, per kurį asmeniui dar teikiamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos paslaugos, turi būti sumokėta atitinkamo dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmoka.
Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje (2009 m. vasario 19 d. redakcija) nustatyta, kad asmuo, kuris nėra laikomas apdraustuoju, už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugas, turi mokėti teritorinei ligonių kasai. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad tam tikrais atvejais privalomai tikrinama, ar asmuo yra sumokėjęs visas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o 7 dalyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, ir nesumokėtos privalomojo sveikatos draudimo įmokos iš asmenų išieškomos įstatymų nustatyta tvarka.
7.3. Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2, 4 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas šio straipsnio 1, 3 dalių (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija), taip pat šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija), 9–11 straipsnių (2005 m. liepos 5 d. redakcija), 12 straipsnio, 17, 19 straipsnių (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nuostatų kontekste.
7.3.1. Seimo 2009 m. liepos 22 d. priimto Sveikatos draudimo įstatymo 6, 8, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2010 m. sausio 1 d., 1 straipsnio 2 dalimi buvo pakeista Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalis (2009 m. vasario 19 d. redakcija), kurioje buvo nurodyta 19 kategorijų asmenų, privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamų valstybės lėšomis (išskyrus asmenis, kurie turi pajamų, nuo kurių pagal 17 straipsnio nuostatas turi būti mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos), tačiau 6 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas išliko tapatus anksčiau įtvirtintajam.
7.3.2. Sveikatos draudimo įstatymo 9–11 straipsniuose (2005 m. liepos 5 d. redakcija), 12 straipsnyje, esančiuose šio įstatymo antrajame skyriuje „Privalomojo sveikatos draudimo paslaugos ir jų išlaidų kompensavimas“, reglamentuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir atitinkamų išlaidų apdraustiesiems kompensavimas.
7.3.3. Seimo 2009 m. liepos 22 d. priimto Sveikatos draudimo įstatymo 6, 8, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2010 m. sausio 1 d., 3 straipsniu Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio (2009 m. vasario 19 d. redakcija) 1 dalį papildžius 3 punktu, 2, 3, 4, 6, 7, 8 dalis pakeitus, o 6 dalį pripažinus netekusia galios, 17 straipsnyje (2009 m. vasario 19 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu nepakito.
Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) buvo nustatyti privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydžiai atskiroms grupėms asmenų, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka patys turi mokėti šiame straipsnyje nustatytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat už kai kuriuos iš jų ir jų draudėjai turi mokėti dalį šių įmokų:
– šio straipsnio 1, 2 dalyse – asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis, narystės pagrindu einantiems renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, narystės pagrindu dirbantiems ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, viešojo administravimo valstybės tarnautojams (1 dalies 1 punktas, 2 dalis), valstybės politikams, teisėjams ir kandidatams į teisėjus, prokuratūros pareigūnams, Lietuvos banko valdybos pirmininkui, jo pavaduotojams, valdybos nariams, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybės institucijų ar įstaigų vadovams ir kitiems pareigūnams, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų ir kitų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams, pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų ar tarybų pareigūnams, jeigu jiems už darbą mokamas darbo užmokestis (1 dalies 2 punktas, 2 dalis), individualių įmonių savininkams ir ūkinių bendrijų tikriesiems nariams (1 dalies 3 punktas, 2 dalis), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, Valstybės saugumo departamento sistemos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnams, krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariams ir Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekantiems statutiniams tarnautojams (2 dalis), taip pat visų šių asmenų draudėjams (1 dalis);
– šio straipsnio 3–8 dalyse – kitų kategorijų asmenims: asmenims, gaunantiems pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, ir jų draudėjams (3 dalis), fiziniams asmenims, kurie verčiasi tam tikra individualia veikla (4 dalis), fiziniams asmenims, kurie vykdo individualią veiklą pagal verslo liudijimus (5 dalis), nepriklausantiems minėtiems asmenims bei nedraudžiamiems valstybės lėšomis asmenims, turintiems tam tikro dydžio žemės ūkio valdas ar ūkius (7 dalis), nuolatiniams Lietuvos gyventojams (kaip jie apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme), gaunantiems Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nurodytas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų mokamas pašalpas, apmokestintas gyventojų pajamų mokesčiu (8 dalis);
– šio straipsnio 9 dalyje – visiems kitiems, nepriklausantiems šio straipsnio 1–8 dalyse nurodytiems minėtiems asmenims ir nedraudžiamiems valstybės lėšomis.
7.3.4. Paminėtina, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 19 straipsnio „Atsakomybė už privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimą“ 1, 2 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), pažeidus privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, įstatymų nustatyta tvarka skiriamos baudos ir skaičiuojami delspinigiai.
7.3.5. Taigi, aiškinant ginčijamose Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2, 4 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą šio straipsnio 1, 3 dalių (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija), taip pat kitų šio įstatymo nuostatų kontekste, pažymėtina, kad:
– šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nurodytų asmenų, t. y. įstatymo 17 straipsnio 3–7 ir 9 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija) išvardytų asmenų, inter alia asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, privalomasis sveikatos draudimas, kitaip negu 8 straipsnio 1, 3 dalyse (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) nurodytų asmenų, įsigalioja kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką; taigi, jeigu šie asmenys nesumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmokos, jų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik ketvirtą mėnesį pradėjus mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kai šio straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad asmenų, nurodytų šio įstatymo 17 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija), privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo pirmos dienos, kurią už juos pradedamos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradeda jas mokėti, o 8 straipsnio 3 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta, kad valstybės lėšomis draudžiamų asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo jų atitinkamo statuso įgijimo dienos;
– šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nurodytiems visiems apdraustiems (apsidraudusiems) asmenims, t. y. šio įstatymo 17 straipsnio (2009 m. liepos 22 d. redakcija) 1–7 ir 9 dalyse išvardytiems asmenims, kurie patys (už kai kuriuos iš jų – ir jų draudėjai) turi mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, inter alia asmenims, gaunantiems pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, ir 6 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) išvardytiems asmenims, t. y. valstybės lėšomis draudžiamiems asmenims, nustatytas vienodas vieno mėnesio atitinkamai po to, kai jie patys ar už kai kuriuos iš jų – jų draudėjai nustoja mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas arba kai jie praranda valstybės lėšomis draudžiamų asmenų statusą, terminas, per kurį jiems dar teikiamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos paslaugos, taigi nustatytas visiems apdraustiems (apsidraudusiems) asmenims vienodas privalomojo sveikatos draudimo galiojimo nutrūkimo laikas.
7.4. Sprendžiant, ar Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), pažymėtina, kad joje buvo nustatyta, jog asmenų, nurodytų šio įstatymo 17 straipsnio 3–7 ir 9 dalyse (2009 m. liepos 22 d. redakcija), inter alia asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kai jie sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, arba ketvirtą mėnesį pradėjus mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
7.4.1. Minėta, kad pareiškėjas Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui ginčija tik tuo aspektu, kad privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos.
Konstatavus, kad Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), kurioje nustatyta asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra argumentų, kuriais būtų galima pagrįsti, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) negalėjo būti nustatytas tokių asmenų privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laikas.
7.4.2. Kitaip vertintina tai, kad visų Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nurodytų minėtų asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kai jie sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, arba ketvirtą mėnesį pradėjus mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kitaip nei šio straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) nurodytų asmenų privalomasis sveikatos draudimas, kuris įsigalioja nuo pirmos dienos, kai už juos pradedamos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradeda jas mokėti.
Minėta, kad pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti inter alia juo draudžiamus asmenis, draudimo įmokų dydį (dydžius), mokėjimo terminus, draudimo galiojimo laiką. Kaip minėta, reguliuojant santykius, susijusius su privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laiku, privalu paisyti iš Konstitucijos, inter alia jos 53 straipsnio 1 dalies, konstitucinių visuomenės solidarumo, teisingumo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principų, kylančių reikalavimų.
Taip pat minėta, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
Kaip minėta, ir asmenims, nurodytiems Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija), ir asmenims, nurodytiems šio straipsnio 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija), šiame įstatyme nustatyta pareiga patiems mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, už kai kuriuos iš jų dalį įmokų turi mokėti ir jų draudėjai.
Taigi tarp asmenų, nurodytų Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) ir 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija), jų pareigos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas požiūriu nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas – skirtingas jų privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laikas – būtų objektyviai pateisinamas.
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją, paisydamas iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų, konstitucinių visuomenės solidarumo, teisingumo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principų, nustatyti privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laiką, tačiau negali būti nustatytas skirtingas tam tikrų asmenų grupių draudimo įsigaliojimo laikas, jeigu tarp šių asmenų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatęs, jog kai kurių asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti, šio straipsnio 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nustatydamas kitokį, mažiau palankų, joje nurodytų asmenų privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laiką, nepaisė iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio draudimo tam tikrus asmenis ar jų grupes traktuoti skirtingai, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, įstatymų leidėjui nustačius, jog kai kurių asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti, šioje dalyje buvo nustatyta, kad joje nurodytiems asmenims privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba tik nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.
7.5. Seimo 2011 m. gruodžio 13 d. priimto Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6, 8, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2012 m. sausio 1 d., 2 straipsniu buvo pakeistos Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) ir 2 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 13 d. redakcija), o ne šio straipsnio 2 dalyje (2011 m. gruodžio 13 d. redakcija) nurodžius Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 13 d. redakcija) išvardytų asmenų privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laiką – nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti.
Pažymėtina, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse (2011 m. gruodžio 13 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, išskyrus minėtus pakeitimus, buvo tapatus įtvirtintajam atitinkamai 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 22 d. redakcija) ir 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija).
Taigi konstatavus, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, įstatymų leidėjui nustačius, jog kai kurių asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti, šioje dalyje buvo nustatyta, kad joje nurodytiems asmenims privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba tik nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, remiantis analogiškais argumentais konstatuotina, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2011 m. gruodžio 13 d. redakcija) tiek, kiek, įstatymų leidėjui nustačius, jog kai kurių asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti, šioje dalyje buvo nustatyta, kad joje nurodytiems asmenims privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba tik nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.
7.6. Seimo 2012 m. lapkričio 13 d. priimto Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 8, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2013 m. balandžio 1 d., 1 straipsniu pakeista Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2011 m. gruodžio 13 d. redakcija), joje nustačius minėtą privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laiką ir šio Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 91 dalyje (2012 m. lapkričio 13 d. redakcija) išvardytiems asmenims, t. y. žemės ūkio ir miškininkystės paslaugų, teikiamų pagal įstatymo nustatytą paslaugų kvitą, teikėjams (už kuriuos privalomojo sveikatos draudimo įmokas moka šių paslaugų gavėjai), tačiau Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2012 m. lapkričio 13 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje byloje tiriamu aspektu yra tapatus įtvirtintajam šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija).
Taigi konstatavus, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek, įstatymų leidėjui nustačius, jog kai kurių asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti, šioje dalyje buvo nustatyta, kad joje nurodytiems asmenims privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba tik nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, remiantis analogiškais argumentais konstatuotina, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2012 m. lapkričio 13 d. redakcija) tiek, kiek, įstatymų leidėjui nustačius, jog kai kurių asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti, šioje dalyje nustatyta, kad joje nurodytiems asmenims privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba tik nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
7.7. Sprendžiant, ar Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), pažymėtina, kad joje nustatytas visiems apdraustiems (apsidraudusiems) asmenims vienodas privalomojo sveikatos draudimo galiojimo nutrūkimo laikas – vienodas vieno mėnesio po to, kai jie patys ar už kai kuriuos iš jų – jų draudėjai nustoja mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas arba kai jie praranda valstybės lėšomis draudžiamų asmenų statusą, terminas, per kurį jiems dar teikiamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis finansuojamos paslaugos.
7.7.1. Pažymėtina, kad pareiškėjas Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies (2009 m. liepos 22 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui ginčija tik tuo aspektu, kad šioje dalyje nustatytas ir asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, kurie neturėtų būti draudžiami, privalomojo sveikatos draudimo galiojimo nutrūkimo laikas.
Konstatavus, kad Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), kurioje nustatyta asmenų, gaunančių pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra argumentų, kuriais būtų galima pagrįsti, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) negalėjo būti nustatytas tokių asmenų privalomojo sveikatos draudimo galiojimo nutrūkimo laikas.
7.7.2. Minėta, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nustatytas visiems apdraustiems (apsidraudusiems) asmenims vienodas privalomojo sveikatos draudimo galiojimo nutrūkimo laikas – vieno mėnesio Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis finansuojamų paslaugų teikimo terminas po to, kai apdraustieji patys ar už kai kuriuos iš jų – jų draudėjai nustoja mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas arba kai jie praranda valstybės lėšomis draudžiamų asmenų statusą.
Kaip minėta, pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti inter alia juo draudžiamus asmenis, draudimo įmokų dydį (dydžius), mokėjimo terminus, draudimo galiojimo laiką. Taip pat minėta, kad reguliuojant santykius, susijusius su privalomojo sveikatos draudimo galiojimo nutrūkimo laiku, privalu paisyti iš Konstitucijos, inter alia jos 53 straipsnio 1 dalies, konstitucinių visuomenės solidarumo, teisingumo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principų, kylančių reikalavimų.
Konstatuotina, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 22 d. redakcija) nustatytas minėtas privalomojo sveikatos draudimo galiojimo nutrūkimo laikas pats savaime negali būti vertinamas kaip nepakankamas, neprotingas, sudarantis prielaidas pažeisti iš Konstitucijos kylančius reikalavimus.
7.7.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
n u t a r i a:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 93-3981) tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 93-3981) tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 117-4992) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 117-4992) 2 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalis (2009 m. vasario 19 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 25-985) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 93-3983) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
7. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 93-3983; 2011 m. gruodžio 13 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 160-7564; 2012 m. lapkričio 13 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 136-6967) tiek, kiek, įstatymų leidėjui nustačius, jog kai kurių asmenų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti, šioje dalyje nustatyta, kad joje nurodytiems asmenims privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba tik nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.
8. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 93-3983) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Egidijus Bieliūnas |
|
|
Toma Birmontienė |
|
|
Gediminas Mesonis |
|
|
Ramutė Ruškytė |
|
|
Egidijus Šileikis |
|
|
Algirdas Taminskas |
|
|
Romualdas Kęstutis Urbaitis |
|
|
Dainius Žalimas |