Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 42 IR 67 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO IR KODEKSO PAPILDYMO 722 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-1210
2010 m. kovo 3 d. Nr. 216
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. SV-S-481 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42 ir 67 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Kodekso papildymo 722 straipsniu įstatymo projekte Nr. XIP-1210 (toliau – Įstatymo projektas) siūlomiems teisinio reguliavimo pakeitimams dėl šių priežasčių:
1. Analizuojant įvairias teisines priemones, taikytinas lytines nusikalstamas veikas prieš vaikus padariusiems asmenims, būtina atsižvelgti į tai, kad nusikalstamos veikos, kuriomis pažeidžiamas vaiko seksualinis neliečiamumas (vaikui esant iki 14 metų) ar jo seksualinio apsisprendimo laisvė (vaikui nesulaukus 18 metų), gali būti įvykdytos tiek pakaltinamo asmens, kuris darydamas nusikalstamą veiką suvokė savo veiksmų pavojingumą ir galėjo šiuos veiksmus valdyti, tiek ir asmens, kuris tik iš dalies (riboto pakaltinamumo atveju) ar visiškai nesugebėjo suvokti savo veiksmų ir dėl to negalėjo jų kontroliuoti (nepakaltinamumo atveju). Pažymėtina, kad šių skirtingų asmens psichikos būklių, apibūdinamų medicininiu ir juridiniu kriterijais, išskyrimas turi esminę reikšmę sprendžiant asmens atsakomybės už jo įvykdytas lytines nusikalstamas veikas prieš vaikus klausimus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (Žin., 2000, Nr. 89-2741) (toliau – BK) 17, 18 ir 98 straipsniai), todėl Įstatymo projekte minimų lytinį potraukį mažinančių medicininių priemonių priverstinis taikymas negali būti grindžiamas tik tuo, kad asmuo įvykdė BK XXI skyriuje numatytą nusikalstamą veiką, neatsižvelgiant į tokio nusikalstamo elgesio priežastis. Įstatymo projekto 2 straipsnio (BK 723 straipsnis) analizė leidžia teigti, kad formuluojant imperatyvią nuostatą teismui visais atvejais, kai padaryta nusikalstama veika, numatyta BK XXI skyriuje, kaltininkui skirti tokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę, neatsižvelgta į minėtų situacijų skirtumus, siūlomų priemonių taikymo diferencijavimo poreikį, tiesiogiai susijusį su savanoriškumo principo įvairių aspektų svarba šių lytinį potraukį mažinančių medicininių priemonių taikymo procese.
2. Teisinės atsakomybės pagrindimą siejant su asmens valios laisve, t. y. gebėjimu sąmoningai pasirinkti tam tikrą elgesio variantą ir tokį elgesį valdyti, būtina pabrėžti, kad asmeniui, kuris darydamas lytinę nusikalstamą veiką galėjo suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus (t. y. darydamas nusikalstamą veiką buvo pakaltinamas), negali būti taikomas priverstinis gydymas. Ši pozicija atitinka ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – Europos komitetas) ataskaitos Čekijos Respublikos Vyriausybei (Report to the Czech Government on the visit to the Czech Republic carried out by the European Committee for the Prevention of Torture and Inhuman and Degrading Treatment or Punishment (CPT) 25 punkte pateiktus pagrindinius reikalavimus, privalomus valstybėms, kuriose taikoma cheminė kastracija:
cheminė kastracija gali būti taikoma tik asmens sutikimu;
asmuo turi būti informuotas apie cheminės kastracijos nepageidaujamą šalutinį poveikį;
asmuo bet kada gali atsisakyti, kad jam būtų taikoma cheminė kastracija;
cheminę kastraciją galima skirti tik asmeniui, kuris individualiai ištiriamas;
cheminė kastracija turi būti taikoma su kitais gydymo metodais: psichoterapija, kitomis konsultavimo formomis, kurios padėtų užkirsti kelią nusikaltimų recidyvui;
cheminės kastracijos taikymas neturi būti sąlyga paleisti lytinius nusikaltimus padariusius asmenis į laisvę.
Tokiais teisinio reguliavimo ypatumais vadovaujamasi ir Europos Sąjungos Tarybos materialinės teisės darbo grupėje svarstant Pasiūlymą dėl Tarybos pamatinio sprendimo dėl kovos su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuriuo panaikinamas Pamatinis sprendimas 2004/68/TVR (toliau – Pamatinis sprendimas 2004/68/TVR). Atsižvelgiant į Pasiūlymo 17 straipsnio (Intervencijos programos arba priemonės) 2 dalies „d“ ir „e“ punktuose įtvirtintus savanoriškumo ir visapusio informavimo principus (asmens sutikimas, išsamiai susipažinus su faktais, dalyvauti konkrečiose programose arba pasinaudoti priemonėmis, taip pat galimybės atsisakyti jomis pasinaudoti, susipažinus su galimomis tokio atsisakymo pasekmėmis), darytina išvada, kad asmenims, įvykdžiusiems seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas prieš vaikus, gali būti tik sudaromos galimybės pasinaudoti minėtu gydymu, išsamiai juos informavus apie tokio pasiūlymo priežastis, lytinį potraukį mažinančios priemonės gali būti naudojamos tik gavus šio asmens sutikimą ir užtikrinus jam teisę atsisakyti vartoti minėtus vaistinius preparatus.
Taigi priešinga pozicija, neigianti savanoriškumo principo svarbą, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Žin., 1995, Nr. 40-987) 3 straipsnyje numatytiems draudimams žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime (Žin., 1998, Nr. 109-3004) pažymėta, kad susidūrus dviem žiaurumo atvejams: nusikaltimo žiaurumui ir bausmės žiaurumui, vis dėlto reikia pripažinti, kad nusikaltimo žiaurumas savaime neatsveria bausmės žiaurumo. Įstatymo projekte įtvirtinto įpareigojimo naudoti lytinį potraukį mažinančias medicinines priemones tapatinimas su žiauria ir žeminama bausme, šių priemonių netinkamumas ir neproporcingumas pirmiausia gali būti grindžiamas tuo, kad neatlikta tokios baudžiamojo poveikio priemonės efektyvumo ir veiksmingumo tyrimų, neįrodytas šios priemonės prevencinis poveikis, todėl priverstinis tokių įpareigojimų taikymas turėtų būti laikomas nesuderinamu su žmogaus orumo apsaugos reikalavimais. Drauge dera pabrėžti, kad tokie probleminiai žmogaus teisių klausimai neaptariami Įstatymo projekto aiškinamajame rašte.
Taigi, atsižvelgiant į tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų nuostatas, Europos komiteto suformuluotas principines nuostatas valstybėms, kurių vidaus teisė numato galimybę taikyti cheminę kastraciją, ir pagrindines tendencijas, vyraujančias keičiant Pamatinio sprendimo 2004/68/TVR nuostatas, Įstatymo projekte minimas gydymas asmeniui, kuris darydamas lytinę nusikalstamą veiką suvokė savo atliekamų veiksmų pavojingumą ir galėjo juos kontroliuoti (buvo pakaltinamas), turėtų būti užtikrinamas ne baudžiamosios teisės priemonėmis (nustatant imperatyvus, pažeidžiančius savanoriškumo principą), o reglamentuojamas sveikatos apsaugos srities teisės aktuose, kad tokiam asmeniui būtų suteikta priimtina, prieinama ir tinkama sveikatos priežiūra (kaip numatyta Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (Žin., 1995, Nr. 53-1290) 10 straipsnyje), jeigu jis dėl to kreipiasi.
3. Įstatymo projekte siūlomų baudžiamojo teisinio reguliavimo pakeitimų, kuriais papildomas BK 67 straipsnyje numatytas baudžiamojo poveikio priemonių sąrašas nauju įpareigojimu „naudoti lytinį potraukį mažinančias medicinines priemones“ (Įstatymo projekto 2 straipsnis (BK 67 straipsnis), problemiškumas siejamas ne tik su numatytu imperatyviu šių nuostatų taikymu (Įstatymo projekto 3 straipsnis (BK 723 straipsnis), bet ir minėtų vaistinių preparatų, vartojamų cheminei kastracijai, efektyvumą ir prevencinį pobūdį nustatančių tyrimų stoka.
Taigi, pirma, būtina atsižvelgti į tai, kad ilgalaikis lytinį potraukį mažinančių medicininių priemonių vartojimas gali sukelti neigiamą poveikį asmens sveikatai (ginekomastija ar krūtų skausmas, osteoporozė, arterijų ar venų trombozė ir kita), dėl kontraindikacijų (kepenų ligos, sunki lėtinė depresija, jautrumas šiems vaistams ir kita) toks gydymas gali būti taikomas ne visiems pacientams (pripažįstama, kad Lietuvoje registruoti vaistiniai preparatai iškrypusiam lytiniam potraukiui mažinti Androcur ir Cyproplex sukelia minėtas kontraindikacijas ar minėtą neigiamą poveikį). Kadangi Įstatymo projekte nenumatyta lytinį potraukį mažinančių medicininių priemonių lytines nusikalstamas veikas padariusiems asmenims taikymo išimčių ir tokių priemonių taikymo nutraukimo galimybių, toks teisinis reguliavimas neatitinka griežto šių priemonių individualizavimo poreikio. Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, kad priėmus tokį įstatymą asmenys, kurių sveikata būtų sutrikdyta priverstinio vaistinių preparatų vartojimo, galėtų teikti ieškinius dėl žalos už padarytą sveikatos sutrikdymą atlyginimo.
Antra, šie vaistiniai preparatai mažina testosterono kiekį organizme iki kastracinio lygio (todėl dažnai šis gydymas vadinamas medikamentine kastracija) jų vartojimo laikotarpiu, nutraukus jų vartojimą, testosteronas kiekis atkuriamas, todėl medikamentinė kastracija – grįžtamasis procesas. Taigi kyla pagrįstų abejonių, ar lytinį potraukį mažinančių vaistinių preparatų vartojimas, kaip teigiama Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, gali būti laikomas gydymu, nes juos vartojęs asmuo nepasveiksta, o vaistinių preparatų vartojimo laikotarpiu tik slopinimas jo lytinis potraukis. Į šiuos vaistinių preparatų poveikio ypatumus turi būti atsižvelgiama vertinant Įstatymo projekto 3 straipsnyje (BK 723 straipsnis) numatytus įpareigojimo naudoti lytinį potraukį mažinančių medicininių priemonių terminus – nuo vienerių iki penkerių metų ir nuo penkerių iki dešimties metų, – kuriems pasibaigus asmuo nebevartos minėtų lytinį potraukį slopinančių preparatų. Šis aspektas leidžia abejoti Įstatymo projekto 2 straipsnyje (BK 67 straipsnis) numatytos baudžiamojo poveikio priemonės efektyvumu, taigi ir tikslingumu.
4. Neaiškūs ir Įstatymo projekto 3 straipsnyje (BK 67 straipsnis) nustatytų lytinį potraukį mažinančių vaistinių preparatų vartojimo terminų parinkimo kriterijai. Pirmiausia abejotina galimybė a priori nuspręsti, kad asmeniui gydymo reikėtų penkerius ar net dešimt metų. Derėtų pasvarstyti, ar Įstatymo projekte neturėtų būti numatyta galimybė nutraukti vaistinių preparatų vartojimą anksčiau, nei pasibaigs Įstatymo projekte nustatytas terminas. Atkreiptinas dėmesys į priverčiamųjų medicinos priemonių (BK XIV skyrius) taikymo ypatumus, kai teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta jo pavojingumas (dėl šių priemonių pratęsimo sprendžiama kas šeši mėnesiai).
Antra, minėti terminų nustatymo kriterijai nesiejami su nusikalstamų veikų pavojingumu ar paties nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens pavojingumu, todėl toks šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo nustatymas (Įstatymo projekto 3 straipsnis (BK 723 straipsnis) vertintinas neigiamai (pavyzdžiui, numatytas nuo penkerių iki dešimties metų priverstinio gydymo terminas už mažamečio tvirkinimą, nors šis nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų, o už mažamečio asmens seksualinį prievartavimą (BK 150 straipsnio 4 dalis) galėtų būti skiriamas tik nuo vienerių iki penkerių metų tokios priemonės naudojimo terminas, nors nusikaltimas priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų, be to, nenumatyta galimybė atsižvelgti ir į paties nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens pavojingumą). Dar nesuprantama, kodėl minėtą baudžiamojo poveikio priemonę siūloma taikyti ir už BK 140 straipsnyje (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas) numatytos nusikalstamos veikos padarymą.
5. Analizuojant Įstatymo projekto nuostatas ir aiškinamajame rašte pateiktą jo autorių poziciją, neaišku, ar Įstatymo projekte siūloma baudžiamojo poveikio priemonė būtų taikoma kartu su bausme, ar tik asmeniui atlikus teismo paskirtą bausmę. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė – tik papildomas gydymo kursas po bausmės atlikimo, o Įstatymo projekto 2 straipsnio (BK 67 straipsnis) nuostatos verčia manyti, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas siejamas su apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo pradžia. Reikėtų pasvarstyti, ar tikslingas įpareigojimas vartoti lytinį potraukį mažinančius vaistinius preparatus atliekant bausmę, ar tai būtų efektyvu. Be to, esant tokiam Įstatymo projekto 3 straipsnyje (BK 723 straipsnis) nustatytam teisiniam reguliavimui, gali atsitikti taip, kad teismo įpareigojimo naudoti lytinį potraukį mažinančias priemones terminas bus trumpesnis už asmeniui skirtos ir realiai atliekamos terminuoto laisvės atėmimo bausmės laiką (pavyzdžiui, BK 149 straipsnio 4 dalies sankcijoje nustatytas nuo penkerių iki penkiolikos metų terminuoto laisvės atėmimo bausmės terminas, o Įstatymo projekto 3 straipsnyje (BK 723 straipsnis) nustatyta, kad įpareigojimas įvykdžiusiajam šią nusikalstamą veiką naudoti lytinį potraukį mažinančias medicinines priemones gali būti taikomas nuo vienerių iki penkerių metų).
6. Kadangi Įstatymo projekte formuluojamos imperatyvios nuostatos asmeniui net ir be jo sutikimo taikyti minėto projekto 2 straipsnyje (BK 67 straipsnis) nustatytą įpareigojimą naudoti lytinį potraukį mažinančias medicinines priemones, lytines nusikalstamas veikas įvykdę asmenys tyčia gali vengti šių vaistinių preparato vartojimo. Tokiais atvejais vienintelis šios baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo užtikrinimo būdas – baudžiamosios atsakomybės už vengimą atlikti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes arba baudžiamojo poveikio priemones taikymas (BK 243 straipsnis), bet ne vertimas vartoti šiuos vaistinius preparatus.
Beje, 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame naujajame BK atsisakyta bausmių skirstymo į pagrindines ir papildomas, kai su pagrindine bausme nusikalstamą veiką įvykdžiusiam asmeniui galėjo būti skiriama viena arba dvi papildomos bausmės. Naujame BK įtvirtintas baudžiamojo poveikio priemonių, kurios nėra bausmės ir vadovaujantis BK 67 straipsniu skiriamos siekiant padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, institutas. Nežinia, ar šių baudžiamojo poveikio priemonių sąrašo (ypač tų baudžiamojo poveikio priemonių, kurios vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi gali būti skiriamos kartu su bausme) nuolatinis pildymas gali būti laikomas tinkama teisėkūros praktika, atsižvelgiant į BK 67 straipsnyje numatytą šių baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį.
7. Įstatymo projekte nenustatyta siūlomos naujos BK 67 straipsnyje numatytą priemonių sąrašą pildančios baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo tvarka (subjektai, priežiūros mechanizmas ir kita), taigi nenurodyta, kuri institucija ir kaip ją vykdys ar prižiūrės jos vykdymą.
Sąvoka „medicininės priemonės“ nevartojama galiojančiuose teisės aktuose, todėl turėtų būti tikslinama. Jeigu ji apibrėžia vaistinius preparatus, turėtų būti nustatyta, kaip ir kas užtikrins gydymą laisvėje esantiems pacientams ir jo kontrolę. Teismui įpareigojus naudoti lytinį potraukį mažinančias medicinines priemones, turėtų būti labai aiškiai nustatyta kompetencija institucijų ir jų darbuotojų, dalyvaujančių šiame procese: sveikatos priežiūros specialistų – gydymą skirti, koreguoti ar nutraukti atsiradus komplikacijų, o teisėsaugos institucijų – vykdyti asmens, kuriam taikomos lytinį potraukį mažinančios priemonės, stebėseną (vaistų įsigijimas, naudojimas, apsilankymas laiku sveikatos priežiūros įstaigoje ir kita).
Be to, lieka neaiški vaistinių preparatų apmokėjimo procedūra. Jeigu minėti preparatai turėtų būti įgyjami valstybės lėšomis, priešingai nei teigiama Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, prireiks papildomų biudžeto lėšų. Jeigu asmuo šiuos vaistinius preparatus turės įgyti savo lėšomis, kaip bus tada, kai jis jų neturės.
8. Numatant ir taikant efektyvias lytinių nusikalstamų veikų prevencijos priemones, būtina atsižvelgti ne tik į padarytos nusikalstamos veikos pasekmes, bet ir į priežastis, skatinusias asmenį pasirinkti nusikalstamą elgesį, taigi vien medikamentinių priemonių nepakanka seksualines nusikalstamas veikas prieš vaikus įvykdžiusių asmenų elgesiui keisti. Būtina imtis įvairių prevencijos priemonių (prevencijos kompleksiškumas), orientuotų į skirtingus šios problemos lygmenis, užtikrinti jų tęstinumą (visuomenės švietimas, savisaugos įgūdžių lavinimas, aktyvus darbas su rizikos grupėmis, tiek su seksualinių nusikaltimų aukomis, tiek su esamais pažeidėjais).
Siekdama sukurti veiksmingą probacijos (bausmės vykdymo atidėjimo, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ir lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų) sistemą, skirtą valdyti asmenų pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką ir leidžiančių užtikrinti visuomenės saugumą ir mažinti nusikalstamų veikų recidyvų, Teisingumo ministerija yra parengusi Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo projektą, kartu su šiuo įstatymo projektu yra parengti ir atitinkami Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo projektai. Šiuose įstatymų projektuose, keičiančiuose ar papildančiuose minėtų teisės aktų nuostatas, nustatytos įvairios priemonės, leidžiančios optimizuoti nuteistųjų, kuriems taikomos probacijos instituto nuostatos, priežiūrą ir socialinę reabilitaciją: tobulinamos bausmės vykdymo atidėjimo, lygtinio paleidimo ir lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą sąlygos (pavyzdžiui, BK 75 straipsnyje numatytas įpareigojimas dalyvauti elgesio pataisos programoje, tai darys daugiau teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui), pakartotinės nusikalstamos veikos rizikos vertinimas ir socialinių išvadų rengimas, priežiūros individualizavimas ir planavimas, nuteistųjų resocializacija, intensyvi nuteistųjų priežiūra, stiprinant nuteistojo elgesio kontrolę visuomenėje, numatomos įdiegti šiuolaikinės nuteistųjų elgesio kontrolės priemonės (elektroninis stebėjimas) ir panašiai. Atsižvelgiant į lytinių nusikaltimų prevencijos priemonių kompleksiškumo, kuris didina jų efektyvumą, poreikį, galima teigti, kad siūlomi teisinio reguliavimo pakeitimai sudarytų asmenų, įvykdžiusių lytines nusikalstamas veikas prieš vaikus, veiksmingos resocializacijos sąlygas, leistų užtikrinti šių nusikalstamų veikų prevenciją, mažintų jų recidyvų.