Byla Nr. 38/04-39/04
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖJŲ VALSTYBINIŲ PENSIJŲ ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO (2002 M. LIEPOS 2 D., 2004 M. LAPKRIČIO 4 D., 2005 M. GEGUŽĖS 19 D., 2006 M. BIRŽELIO 8 D. REDAKCIJOS) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2007 m. spalio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Algirdui Sysui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2007 m. spalio 2 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 38/04-39/04 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar:
1) Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-47);
2) Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-48).
Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. sprendimu šie prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 38/04-39/04.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui.
II
1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-47), grindžiamas šiais argumentais.
Pagal Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktą teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas.
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas, remdamasis inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimų doktrininėmis nuostatomis, abejoja, ar pagal Konstituciją galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisėjų valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas būtų susieti su kitomis asmens gaunamomis pajamomis. Pareiškėjo nuomone, tokiu Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama asmens teisė gauti užtarnautos pensijos išmokas, taigi nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Ginčijamu teisiniu reguliavimu, pareiškėjo manymu, yra pažeidžiama ir Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama piliečio teisė gauti pensiją, kuri suponuoja teisinį tikrumą ir sukuria asmens teisėtą lūkestį, kad jam, sulaukus reikalaujamo amžiaus ir turint reikalaujamą stažą, bus mokama nustatyto dydžio pensija, garantuojanti atitinkamas pajamas.
Be to, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią teisę. Pareiškėjo nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu minėta konstitucinė teisė yra suvaržoma, taip pat yra suvaržoma buvusių teisėjų, gaunančių pensiją, teisė dalyvauti ūkinėje veikloje.
2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-48), grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-47).
Be to, teigiama, kad dėl Įstatymo 4 straipsnio 6 punkte nustatyto teisinio reguliavimo asmuo, kuriam yra paskirta teisėjų valstybinė pensija, taip pat asmuo, atitinkantis sąlygas teisėjų valstybinei pensijai gauti, turi rinktis, ar gauti teisėjų valstybinę pensiją, ar turėti pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, ir minėtos pensijos negauti; tai, pareiškėjo manymu, neleidžia tokiems asmenims laisvai pasirinkti darbo bei verslo.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Syso rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Teisė į teisėjų valstybinę pensiją atsiranda įstatymo pagrindu ir sąlygomis, tai nėra turtinė teisė civilinės teisės požiūriu. Įstatymų leidėjas gali nustatyti sąlygas, kurioms esant ši pensija yra skiriama, ir atvejus, kai ji nėra skiriama ir mokama. Taigi teisėjų valstybinė pensija gali būti laikoma nuosavybe tik tada, kai ji yra įstatymų nustatyta tvarka paskirta ir išmokėta; iki tol pensijos gavėjas negali būti laikomas šios pensijos savininku.
2. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis garantuoja asmeniui teisę pačiam nuspręsti, dirbti (užsiimti verslu) ar nedirbti. Norinčiam dirbti asmeniui teisės aktai nustato tam tikrus reikalavimus, kurie negali būti vertinami kaip ribojantys asmens teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Taigi ir ginčijama nuostata, teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą susiejanti su kitomis asmens gaunamomis pajamomis ir leidžianti asmeniui pasirinkti, dirbti ar gauti pensiją, ir neleidžianti vienu metu ir dirbti, ir gauti pensiją, nevertintina kaip pažeidžianti konstitucinę žmogaus teisę į darbą, taip pat konstitucinę teisę į pensiją ir socialinę paramą, nes Konstitucija garantuoja asmeniui ne absoliučias teises, o tik tai, kad valstybė atitinkamų teisių nepaneigs. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo teigimu, valstybė gali nustatyti papildomas (specialias) minėtų teisių įgyvendinimo sąlygas.
3. Teisėjų valstybinės pensijos papildo visiems gyventojams vienodas socialinio draudimo garantijas ir yra mokamos iš valstybės biudžeto. Šių pensijų paskirtis yra kompensuoti dėl darbo nutraukimo prarastas pajamas, tačiau jei buvęs teisėjas toliau dirba, turi pajamų, valstybė neturi pareigos teikti jam socialinę paramą.
IV
1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės Y Blinkevičiūtės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro G. Bužinsko, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotojo, laikinai einančio direktoriaus pareigas R. Kaminsko rašytiniai paaiškinimai.
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauta Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus R. Bakšio informacija apie Lietuvoje ir kai kuriose kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse nustatytas ir teikiamas teisėjų socialines garantijas, inter alia pensijas. Iš šios informacijos matyti, kad Lietuvoje socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus teisėjo įgaliojimams yra nustatytos (ir taikomos) vadovaujantis iš dalies kitokiais principais negu daugelyje Europos Sąjungos valstybių narių.
konstatuoja:
I
1. Seimas 2002 m. liepos 2 d. priėmė Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. Įstatymo 4 straipsnyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta:
2. Pažymėtina, kad teisėjų valstybinė pensija pirmą kartą buvo nustatyta būtent minėtu įstatymu; iki tol Lietuvos Respublikoje tokios pensijos kaip teisėjų nebuvo nustatytos.
3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar:
1) Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-47);
2) Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-48).
4. Konstatuotina, kad abiejuose minėtuose prašymuose Konstitucinio Teismo yra prašoma ištirti tos pačios nuostatos – Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostatos „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas“ atitiktį Konstitucijai.
5. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja inter alia Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-48).
Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje, tapatinti tik su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu; teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje skelbiamam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą.
II
1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijama Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata yra skirta reguliuoti santykiams, susijusiems su viena iš teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų – teisėjų valstybine pensija, ir įtvirtina vieną iš atvejų, kai teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama.
Taigi ginčijamos nuostatos atitikties Konstitucijai tyrimas šioje konstitucinės justicijos byloje suponuoja tai, kad, viena vertus, turi būti išsiaiškinta, kokių iš Konstitucijos kylančių reikalavimų privalu paisyti teisės aktais reguliuojant pensijų santykius, kita vertus, turi būti išsiaiškinta, ar iš konstitucinio teisėjo statuso kyla kokie nors reikalavimai, kurių turi būti paisoma teisės aktuose įtvirtinant teisėjo socialines (materialines) garantijas, taikytinas teisėjui baigus kadenciją (arba jo įgaliojimams nutrūkus kitais Konstitucijoje numatytais pagrindais), o jeigu tokie reikalavimai kyla, tai kokie jie yra.
2. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatuota (ir visuotinai pripažinta), kad oficiali konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu yra formuojama „byla po bylos“, vienus jos elementus (fragmentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose, papildant kitais, atskleidžiamais Konstitucinio Teismo aktuose, priimamuose naujose konstitucinės justicijos bylose; Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjų prašymus nagrinėjant vis naujas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuota oficiali konstitucinė doktrina (kiekvienu atskiru atitinkamoje byloje reikšmės turinčiu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra papildoma vis naujais fragmentais; formuluojant vis naujas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas yra atskleidžiama Konstitucijoje – aukščiausios galios teisės akte įtvirtinto teisinio reguliavimo įvairovė ir pilnatvė (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai; taip pat Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).
3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra tyręs, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja pensijų (taip pat ir valstybinių) santykius reguliuojantys teisės aktai (jų dalys). Atitinkamose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose bei kituose Konstitucinio Teismo aktuose (inter alia priimtuose konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo sprendžiama ne dėl pensijų, bet dėl kitokius socialinės apsaugos santykius reguliuojančių teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) (1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1997 m. gruodžio 18 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2000 m. vasario 10 d., 2001 m. spalio 30 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. birželio 19 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. sausio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. gruodžio 22 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai) yra suformuluota plati oficiali konstitucinė socialiai orientuotos valstybės doktrina, atskleistas pensiniam aprūpinimui (ir apskritai socialinei apsaugai) skirtų konstitucinių nuostatų turinys, inter alia tai, kokių iš Konstitucijos kylančių reikalavimų privalu paisyti teisės aktais reguliuojant valstybinių pensijų (ne tik teisėjų pensijų) santykius.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra tyręs ir tai, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja ir teisminės valdžios funkcionavimą bei teisėjų statusą (inter alia įgaliojimus, garantijas) įtvirtinantys teisės aktai (jų dalys). Atitinkamose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose (Konstitucinio Teismo 1994 m. gruodžio 22 d., 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas ir kt.) yra suformuluota plati oficiali konstitucinė teisminės valdžios doktrina, apimanti inter alia teisėjų socialinėms (materialinėms) garantijoms skirtas nuostatas.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip savo 2001 m. liepos 12 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje nėra nustatyta, jog Konstitucinis Teismas gali netirti kurių nors įstatymų ar kitų teisės aktų; jis privalo nagrinėti visų Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, taigi ir tų, kuriais nustatomos Lietuvos Respublikos teismų teisėjų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos, inter alia teisėjų valstybinės pensijos; tokie Konstitucinio Teismo įgaliojimai kyla iš Konstitucijos ir yra susiję su jo konstitucine pareiga užtikrinti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje. Tokius įgaliojimus Konstitucinis Teismas turi net ir tada, kai ginčijamas teisinis reguliavimas yra skirtas paties Konstitucinio Teismo įgaliojimams, bylų procesui Konstituciniame Teisme, Konstitucinio Teismo teisėjų statuso bendriesiems elementams (būdingiems ir kitų teismų teisėjams) bei ypatumams (inter alia įgaliojimams, garantijoms) įtvirtinti.
4. Taigi pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus sprendžiant, ar Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai (nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą), 52 straipsniui (nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją), konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti remiamasi ir ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotomis doktrininėmis nuostatomis, nusakančiomis, kokių iš Konstitucijos kylančių reikalavimų privalu paisyti teisės aktais reguliuojant valstybinių pensijų (ne tik teisėjų pensijų) santykius, ir ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotomis doktrininėmis nuostatomis, nusakančiomis teisėjų socialines (materialines) garantijas.
5. Pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo teisinė pozicija atitinkamose konstitucinės justicijos bylose, neišskiriant nė bylų, kuriose sprendžiama, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja pensijų (taip pat ir valstybinių) santykius reguliuojantys teisės aktai (jų dalys), ir bylų, kuriose sprendžiama, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja teisminės valdžios funkcionavimą bei teisėjų statusą (inter alia įgaliojimus, garantijas) įtvirtinantys teisės aktai (jų dalys), turi precedento reikšmę.
Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Jurisprudencijos tęstinumą turi užtikrinti ne tik bendrosios kompetencijos bei specializuoti teismai (įsteigti pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį), bet ir Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai).
Konstitucijos nuostatų sampratos, šių nuostatų pagrindu suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų tolesnis aiškinimas ir plėtojimas naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose tam tikromis aplinkybėmis gali suponuoti ne tik naujų, toms konstitucinės justicijos byloms būtinų tirti konstitucinio teisinio reguliavimo aspektų atskleidimą ir ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymą naujais elementais (fragmentais), bet ir anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimą, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama. Toks Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija. Tačiau jeigu nėra padaryta Konstitucijos pataisų, dėl kurių tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas yra būtina reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, tai daryti galima tik jeigu iš Konstitucijos kyla būtinybė nukrypti nuo esamo precedento ir sukurti naują; Konstitucinis Teismas šioje srityje nėra visiškai laisvas, jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficiali konstitucinė doktrina. Naujų teismo precedentų kūrimas ir teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti racionaliai teisiškai nemotyvuoti valiniai aktai; Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuluota oficialia konstitucine doktrina bei precedentais. Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas). Minėtą būtinybę tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos. Be to, oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet būtų pakeista Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažintos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigta Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata, sumažintos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeistas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio oficialios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte. Tačiau joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas – nei ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymas naujais elementais (fragmentais), nei toks anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, – pagal Konstituciją negali būti ir nėra pagrindas peržiūrėti ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus, kuriais buvo baigta konstitucinės justicijos byla, ar jų argumentavimą (pagrindimą) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai).
Ypač pabrėžtina, kad kiekvienas tokio oficialios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai).
III
1. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šiame Konstitucijos straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus dėl pensinio aprūpinimo, yra saistomas Konstitucijos normų ir principų. Sprendžiant, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja pensijų (taip pat ir valstybinių) santykius reguliuojantys teisės aktai (jų dalys), esminę reikšmę turi ne vien tai, kad asmens konstitucinė teisė gauti pensiją yra viena svarbiausių asmens socialinių teisių, bet ir tai, kad iš Konstitucijos 52 straipsnio (jį aiškinant ir kitų Konstitucijos nuostatų kontekste) įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams kyla tam tikri reikalavimai, kurių nepaisymas gali lemti, kad atitinkamas teisinis reguliavimas gali (ir turi) būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
2. Minėtus konstitucinius reikalavimus apibūdina inter alia šios oficialios konstitucinės doktrinos (suformuluotos inter alia konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl pensijų ir (arba) kitokius socialinės apsaugos santykius reguliuojančių teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) nuostatos. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinį visuomenės solidarumo principą bei padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų ir kartu sudarydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais; be to, įstatymu gali būti nustatytos ir kitos, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos ar socialinė parama. Pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatymu (senatvės pensijos atveju įstatymu turi būti nustatyta amžius, kurį sukakęs asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai, o invalidumo pensijos atveju – kas laikoma invalidumu, taip pat šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos bei dydžiai); poįstatyminiu aktu negalima nustatyti asmens teisės į pensiją atsiradimo sąlygų, taip pat riboti ar išplėsti (palyginti su ta, kuri nustatyta įstatymu) šios teisės apimties. Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečiams teisę į pensinį aprūpinimą ir socialinę paramą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones, taigi įstatymu turi būti ne tik nustatytos šiame Konstitucijos straipsnyje nurodytos pensijų ir socialinės paramos rūšys, bet ir užtikrintas tinkamas žmogaus teisės gauti pensiją ar socialinę paramą įgyvendinimas bei teisinis gynimas; vadinasi, įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti (atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus) visuomenės nariams. Atitikties Konstitucijai atžvilgiu negali būti kvestionuojama tai, kad Lietuvoje yra pasirinkta tokia pensijų sistema, kurioje lėšos, surinktos iš privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra pagrindinis pensijų sistemos finansavimo šaltinis (o valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimas yra susietas su nustatytu minimaliu asmens gaunamų draudžiamųjų pajamų dydžiu). Kita vertus, pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas neturėtų tapti asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats neturėtų tapti socialiai remtinu; tai, kaip asmuo, būdamas darbingas ir ekonomiškai aktyvus, prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti reikšmės jo paties valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžiui; asmuo, kuris įmokomis daugiau nei kiti prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti apčiuopiamą naudą.
Valstybė, įstatymu nustatydama, kad asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti, taigi privalo garantuoti atitinkamą pensinį aprūpinimą nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir jiems skirtų atitinkamą pensiją bei mokėtų nustatyto dydžio išmokas (darant Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimuose nurodytą išlygą dėl proporcingo ir laikino pensijų sumažinimo (kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai) valstybėje susidarius ypatingai situacijai); įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų atitinkamos pensijos mokėjimą įstatymo nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims. Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (teisė reikalauti mokėti pagal Konstituciją ir jai neprieštaraujančius įstatymus nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai).
3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos, kurioje, kaip minėta, yra ginčijama nuostata, skirta reguliuoti santykiams, susijusiems su teisėjų valstybine pensija, kontekste pabrėžtina, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir Konstitucijoje tiesiogiai neįvardytos pensijos; antai valstybės tarnybos konstitucinio instituto ypatumai lemia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinius įgaliojimus įstatymu nustatyti pensijas ir (arba) socialinės paramos rūšis, skiriamas tik valstybės tarnautojams ar atskiroms valstybės tarnautojų grupėms, kurių išskyrimas yra objektyviai pateisinamas; įstatymu gali būti nustatytos ir pensijos už tarnybą Lietuvos valstybei.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijoje tiesiogiai neįvardytos pensijos, vadinamos valstybinėmis pensijomis, yra nustatytos Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme (Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, mokslininkų valstybinės pensijos, teisėjų valstybinės pensijos). Paminėtina ir tai, kad anksčiau Valstybinių pensijų įstatyme buvo nustatyta ir Respublikos Prezidento valstybinė pensija; šiuo metu vietoje jos Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatyme yra nustatyta Respublikos Prezidento valstybinė renta (taip pat Respublikos Prezidento našlių ir našlaičių renta).
Vienais atvejais valstybinės pensijos (kurios, kaip minėta, nėra tiesiogiai įvardytos Konstitucijoje) yra skiriamos už tam tikrą tarnybą, kitais atvejais – už nuopelnus Lietuvos valstybei ar kaip kompensacija nukentėjusiesiems asmenims. Nustatant, kokiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pensija, valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, privalu paisyti konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų; valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija. Jeigu įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas tokio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos šios pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, taip pat pensijų dydžius, nepaisytų Konstitucijos (pavyzdžiui, valstybines pensijas skirtų asmenims, kuriems tokios pensijos negali būti skiriamos, nustatytų nepagrįstai didelius ar mažus tokių pensijų dydžius arba nustatytų nepagrįstas tokių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas), toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti ginamas. Pavyzdžiui, nustatant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą negalima įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar darbo stažas, arba nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį arba kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo ir proporcingumo principai; neatsižvelgus į pareigūnų ir karių tarnybos specifiką, konkrečių pareigų pobūdį bei kitas reikšmingas aplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir mokėjimas taptų privilegija ir toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti laiduojamas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Be to, valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų ir yra mokamos iš valstybės biudžeto; todėl, atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos, įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai. Aišku, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kai valstybinė pensija asmeniui yra neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms); įstatymu, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kai paskirtoji valstybinė pensija nebemokama. Kita vertus, valstybinių pensijų, skiriamų už tam tikrą tarnybą, už nuopelnus Lietuvos valstybei ar kaip kompensacija nukentėjusiesiems asmenims, atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją, ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą. Tačiau Konstitucija neužkerta kelio pertvarkyti pensinio aprūpinimo sistemą, inter alia taip, kad neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų; tokiu atveju įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, taip pat turėtų būti numatytas pakankamas pereinamasis laikotarpis, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, pagal ankstesnį reguliavimą suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją (t. y. valstybinę pensiją), galėtų pasirengti tokiems pakeitimams.
4. Minėta, kad šių iš Konstitucijos kylančių nuostatų nepaisymas gali lemti, kad atitinkamas teisinis reguliavimas gali (ir turi) būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad tokio pensijų santykių teisinio reguliavimo, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nebuvo išvengta. Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę.
4.1. Antai Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142 „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas Vyriausybės teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas, apdraustojo asmens teisę į socialinį aprūpinimą susiejęs su privalomų valstybinių socialinio draudimo pensijų įmokų sumokėjimu (jeigu buvo skolų, jų susidarymo ir mokėjimo laikotarpis į socialinio draudimo stažą galėjo būti įskaitomas tik tas skolas likvidavus, nors įsiskolinimas galėjo susidaryti dėl darbdavio ar valstybinio socialinio draudimo įstaigų veikimo ar neveikimo – netinkamo pareigų vykdymo), o Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostata, kad valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą sudaro laikas, per kurį šie asmenys patys moka arba už juos yra mokamos įstatymo jiems nustatytos privalomos valstybinių socialinio draudimo pensijų įmokos, buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.
4.2. Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 829 „Dėl 1939–1990 metų okupacijų represinių struktūrų, tarnybų ir pareigų, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto sąrašo „1939–1990 metų okupacijų represinės struktūros, tarnybos ir pareigos, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos“ 9 bei 12 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 daliai“ prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas toks Valstybinių pensijų įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos turėjo būti neskiriamos asmenims, atitinkamu laikotarpiu tarnavusiems ar dirbusiems įstatyme nenurodytose institucijose (struktūrose), ir tai, kad tarnybų ir pareigų, kurias tose kitose institucijose (struktūrose) ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, sąrašą tvirtina Vyriausybė (taigi jis tvirtinamas ne įstatymu).
4.3. Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 30 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 8 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 daliai“ prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas toks Vyriausybės teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį ši, neturėdama įstatyme nustatytų įgaliojimų, nustatė sau įgaliojimus priimti sprendimus prilyginti tarnybos laikui (įskaityti į tarnybos laiką) pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti tam tikrus faktinės tarnybos ar mokymosi laikotarpius.
4.4. Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, 16 straipsnio 6 dalies ir 9 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 „Dėl vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (1998 m. lapkričio 20 d. redakcija) 31.3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 daliai“ prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas toks Vyriausybės teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydis ir šio dydžio perskaičiavimo tvarka skyrėsi nuo nustatytųjų įstatyme, o atitinkamos įstatymo nuostatos, pagal kurias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydis, pareiškėjo toje konstitucinės justicijos byloje – Aukštesniojo administracinio teismo teigimu, priklausė nuo to, kada asmuo išėjo į pensiją (iki ar po to įstatymo įsigaliojimo), buvo pripažintos nepažeidžiančiomis konstitucinio asmenų lygybės įstatymui principo, nes nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas atsižvelgė į pasikeitusias socialines, teisines, ekonomines ir kitas sąlygas (įvykdytas teisėsaugos institucijų reformas, pasikeitusį šalies piniginį vienetą ir kt.), taip pat įvertino, kad po to įstatymo įsigaliojimo pareigos, kurias turėjo pareigūnas ir karys, galėjo būti panaikintos, pakeistos ir pan.
4.5. Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 7, 11, 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 bei 4 dalių ir Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 20 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, Respublikos Prezidento pensijos nustatymą (skyrimą ir mokėjimą) buvusiam Respublikos Prezidentui susiejęs su buvusio Respublikos Prezidento išėjimu iš valstybės tarnybos (ši pensija buvusiam Respublikos Prezidentui galėjo būti nustatyta (skiriama ir mokama) tik jeigu jis nėra jokioje kitoje valstybės tarnyboje) ir šitaip paneigęs Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinę socialinę garantiją, nutrūkus Respublikos Prezidento įgaliojimams, gauti Respublikos Prezidento pensiją, taigi ir išskirtinį Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinį statusą. Kita vertus, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas gali, nepažeisdamas Konstitucijos, nustatyti buvusio Respublikos Prezidento finansavimą atsižvelgdamas į tai, kokiais konstituciniais pagrindais yra nutrūkę Respublikos Prezidento įgaliojimai, taip pat į tai, ar tas pats asmuo nėra perrinktas arba vėl išrinktas Respublikos Prezidentu; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį šios pensijos dydį, tokias jos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, kurios atitiktų Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, orumą, jo individualų, išskirtinį teisinį statusą.
4.6. Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punkto ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto bei 23 straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gruodžio 21 d., 2001 m. gegužės 8 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, neleidęs visos paskirtos (ir mokėtos) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gauti būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams, jeigu jie turi draudžiamųjų pajamų. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo pažeista ne tik šių senatvės valstybinio socialinio draudimo senatvės pensininkų teisė į pensiją, bet ir teisė pasirinkti darbą bei verslą, taip pat nuosavybės teisė.
4.7. Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) ir 13 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 25 punkto 2 pastraipos (2001 m. gegužės 25 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir šių nuostatų 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 daliai“ prieštaraujančia Konstitucijai (pažeidžiančia inter alia asmens teisę į pensiją, teisę pasirinkti darbą bei verslą, nuosavybės teisę) buvo pripažinta Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostata, kad išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, mokama tik 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis (prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas ir analogiškas (šią nuostatą sukonkretinantis) Vyriausybės teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas). Prieštaraujančia Konstitucijai buvo pripažinta ir minėto įstatymo nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama (nes ji reiškia, kad asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir kurį teismas jau yra nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, už tą patį nusikaltimą yra nubaudžiamas antrą kartą, jam pritaikant turtinio pobūdžio sankciją, savo griežtumu prilygstančią kriminalinei bausmei). Taip pat prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas Vyriausybės teisės aktu nustatytas tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, apskaičiavimo teisinis reguliavimas, nes tuo teisiniu reguliavimu Vyriausybė susiaurino asmenų, turinčių teisę į tokį procentinį priedą, ratą (palyginti su tuo, kuris nustatytas įstatyme).
4.8. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinių draudimo pensijų įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo“ nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 84 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 4 daliai (1994 m. liepos 18 d. redakcija)“ prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostata, kad sukakusiems nustatytą senatvės pensijos amžių ir vyresniems invalidams, kurie po valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, jeigu jie turi būtinąjį invalidumo pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, mokama pagrindinė paskirtos valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos dalis, o ne visa paskirta ir iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija, taip pat nuostatos, kad ištarnauto laiko pensija perskaičiuojama į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją tik tuo atveju, jeigu jos gavėjas buvo sukakęs šio įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių iki šio įstatymo įsigaliojimo, dalis „iki šio įstatymo įsigaliojimo“. Užtat neprieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas toks Valstybinių pensijų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dydis kartu su valstybine socialinio draudimo pensija vienam asmeniui negalėjo viršyti tam tikro maksimalaus dydžio (būtent užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio), tačiau minėtame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, apribojęs paskirtos ir mokamos valstybinės pensijos kartu su valstybine socialinio draudimo pensija dydį (palyginti su tuo, kuris buvo nustatytas ankstesniu teisiniu reguliavimu), buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (pažeidžiančiu asmens teisę į pensiją, nuosavybės teisę). Prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas Vyriausybės teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo buvo įvesta papildoma, įstatyme nenustatyta sąlyga, kad ištarnauto laiko pensija būtų perskaičiuojama į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją – asmenys turėjo būti sukakę senatvės pensijos amžių iki šios pensijos paskyrimo, bet ne vėliau kaip iki tam tikros datos (1995 m. sausio 1 d.); nustačiusi tokią sąlygą, Vyriausybė susiaurino asmenų, kuriems ištarnauto laiko pensija perskaičiuojama į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, ratą. Be to, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, asmenų teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją susiejęs su būtinybe turėti minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įstatymo nustatytą senatvės pensijai gauti (jie šio įstatymo nustatytą laiką turėjo būti privalomai draudžiami arba patys draustis valstybiniu socialiniu pensijų draudimu), buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, kaip ir toks minėtame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, kuris įtvirtino valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo taisyklę, pagal kurią asmenims anksčiau paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiuotos taikant draudžiamųjų pajamų koeficientą, ne didesnį nei 5, bet kartu paliko galioti anksčiau nustatytą perskaičiuojamos pensijos nemažinimo taisyklę, pagal kurią asmeniui, kuriam pensija buvo perskaičiuota taikant draudžiamųjų pajamų koeficientą, ne didesnį kaip 5, negalima mokėti mažesnio dydžio, palyginti su ankstesniu iki minėto įstatymo įsigaliojimo paskirtos ir mokėtos pensijos dydžiu, pensijos.
5. Aptartojoje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta Konstitucinio Teismo teisinė pozicija konstitucinės justicijos bylose, kuriose sprendžiama, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja pensijų (taip pat ir valstybinių) santykius reguliuojantys teisės aktai (jų dalys), sietina ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia su konstitucine žmogaus teisių (ekonominių, socialinių, kultūrinių, pilietinių ir politinių, asmeninių) ir jų gynimo, taip pat ir teisminio, samprata. Be to, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija saugo bei gina ir įgytąsias teises. Socialinės teisės – tai ne tik programinio pobūdžio valstybės socialiniai įsipareigojimai, bet ir individualios teisės, kurių teisminė gynyba yra garantuojama asmenims ir tais atvejais, kai teisinio reguliavimo neišsamumas, nepakankamas apibrėžtumas, teisinio aiškumo stoka yra vertintina kaip teisės spraga. Oficiali konstitucinė žmogaus teisių doktrina yra grindžiama ir principine nuostata, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę (2000 m. birželio 30 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Taigi pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis. Ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir kitoms pensijų rūšims, inter alia Valstybinių pensijų įstatyme numatytoms valstybinėms pensijoms.
6. Pabrėžtina ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės socialinė orientacija apskritai įpareigoja valstybę paisyti pensijų (inter alia valstybinių) bei kitų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų, kurios, beje, kyla ne tik iš Konstitucijos 52 straipsnio, bet ir iš kai kurių kitų Konstitucijos nuostatų, kaip antai jos 30 straipsnio 2 dalies, 38, 39, 41, 48 straipsnių, 51 straipsnio 1 dalies, 146 straipsnių, realumo imperatyvo, taigi įpareigoja vienąkart nustatytas (ir taikomas) socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, ypač jeigu jos yra siejamos su tam tikromis periodinėmis išmokomis (kaip antai pensijomis), atitinkamai peržiūrėti (didinti jų dydžius), jeigu ekonominė, socialinė situacija taip pasikeičia, kad tos nustatytos (ir taikomos) garantijos labai nuvertėja, juo labiau jeigu jos apskritai tampa nominalios (šiuo atveju taip pat turėtina omenyje šiame ir kituose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodyta išlyga dėl proporcingo ir laikino išmokų sumažinimo, kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai).
IV
1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos, kurioje, kaip minėta, ginčijama nuostata, skirta susijusiems su teisėjų valstybine pensija santykiams reguliuoti, kontekste atsižvelgtina ir į oficialią konstitucinę teisminės valdžios doktriną, kurioje yra inter alia teisėjų socialinėms (materialinėms) garantijoms skirtų nuostatų.
2. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis). Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, 104 straipsnio 1 dalyje – kad Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pagal Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį Teismas vykdo valstybės valdžią – teisminę valdžią, kuri yra visavertė valstybės valdžia. Teismas – vienintelė iš valstybės valdžių, kuri yra formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
Teismai, pagal Konstituciją Lietuvoje vykdantys teisminę valdžią, priskirtini ne vienai, bet dviem arba (jeigu tai, paisant Konstitucijos, yra nustatyta atitinkamuose įstatymuose) daugiau teismų sistemų. Šiuo metu pagal Konstituciją ir įstatymus Lietuvoje yra trys teismų sistemos: 1) Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę (Konstituciniam Teismui, be kitų Konstitucijos nuostatų (taip pat ir tų, kurios yra skirtos apskritai teisminei valdžiai ir teisėjams), yra skirtas atskiras (VIII) Konstitucijos skirsnis); 2) Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą; 3) pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai – šiuo metu įstatymais yra įsteigta ir veikia viena specializuotų teismų, būtent administracinių, sistema, kurią sudaro Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimai).
3. Teisingumo vykdymo funkcija lemia išskirtinį teisėjo konstitucinį statusą, kurį atskleidžia įvairios Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios ne tik teisėjo ir teismų nepriklausomumą vykdant teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis), bet ir negalimumą teisėjui užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą; dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje (Konstitucijos 113 straipsnis), draudimą kištis į teisėjo veiklą, teisėjo asmens neliečiamybę (Konstitucijos 114 straipsnis) ir kt. Pagal Konstitucijos 104 straipsnį Konstitucinio Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai, nustatyti teismų teisėjams (3 dalis), Konstitucinio Teismo teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamybės teisę kaip ir Seimo nariai (4 dalis).
4. Pabrėžtina, kad teismų ir teisėjo nepriklausomumas – neatsiejamas teisėjo konstitucinio statuso elementas. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformulavęs plačią oficialią konstitucinę teisėjo ir teismų nepriklausomumo doktriną, kurioje konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklausomumo imperatyvas aiškinamas konstitucinio teisinės valstybės principo (kuris, kaip ne kartą savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes ir kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija) kontekste. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas – ne savitikslis dalykas, bet vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų, būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, jai neprieštaraujančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą.
Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra nedalomas (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą inter alia tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas), savarankiškumo garantijos; joks teisėjas vykdydamas teisingumą nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui; kita vertus, teisėjų vienodo teisinio statuso principas nereiškia, kad jų materialinės ir socialinės garantijos negali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę) (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Iš Konstitucijos kylantis teisėjų vienodo teisinio statuso principas taip pat negali būti aiškinamas kaip neleidžiantis papildomas funkcijas vykdantiems teisėjams – teismų vadovams (jų pavaduotojams, padalinių pirmininkams ir pan.) papildomai atlyginti už atitinkamą organizacinį darbą – už papildomą darbą turi būti papildomai atlyginama.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat pabrėžiama, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia įtvirtinant teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą, finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo (kuriuo siekiama užtikrinti, kad teisėjas, kad ir kokios politinės jėgos būtų valdžioje, išliktų nepriklausomas ir nebūtų verčiamas taikytis prie galimos politinių jėgų kaitos), teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinės (materialinės) garantijos.
5. Šiame – teisėjo socialinių (materialinių) garantijų – kontekste pažymėtina, kad, kaip savo 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad valstybei tenka pareiga nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios ir teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę.
Iš Konstitucijos kylančios teisėjo nepriklausomumo principo socialinės (materialinės) garantijos (beje, įtvirtintos ir kitų demokratinių valstybių teisėje, taip pat įvairiuose tarptautiniuose aktuose) reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisėjui tokį socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai, t. y. įgaliojimų laikui (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Pagal Konstituciją teisėjams nustatytos materialinės ir socialinės garantijos turi būti tokios, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą ir jo orumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų teisėjo ir teismų nepriklausomumą, inter alia teisėjo socialines (materialines) garantijas ne tik teisėjui einant pareigas, bet ir nutrūkus jo įgaliojimams. Tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų. Teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus teisėjo įgaliojimams gali būti įvairios, inter alia periodiškai mokamos išmokos, taip pat vienkartinės išmokos ir t. t. Tokių garantijų nustatymo konstitucinis pagrindas yra išskirtinis teisėjo konstitucinis statusas, kurį lemia teisingumo vykdymo funkcija, todėl jos gali priklausyti tik nuo su teisėjo konstituciniu statusu susijusių aplinkybių, tačiau negali būti traktuojamos kaip pakeičiančios kitas socialines (materialines) garantijas, kurios buvusiam teisėjui turi būti užtikrinamos kitais pagrindais, taip pat ir tais, kurie yra bendri visiems dirbantiems asmenims. Taip pat pabrėžtina, kad teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams turi būti realios, o ne vien nominalios.
6. Pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, įstatymu, paisant Konstitucijos, galima nustatyti atvejus, kai valstybinė pensija asmeniui yra neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms) ir (arba) paskirtoji valstybinė pensija nebemokama.
Taigi, jeigu įstatymų leidėjas įtvirtina tokią teisėjo socialinę (materialinę) garantiją nutrūkus teisėjo įgaliojimams kaip teisėjo pensija, jis, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir atvejus, kai teisėjo pensija (kuri yra siejama su teisėjo konstituciniu statusu) buvusiam teisėjui yra neskiriama ir (arba) paskirtoji teisėjų valstybinė pensija buvusiam teisėjui nebemokama.
Ypač pabrėžtina, kad visi tokie atvejai turi būti grindžiami Konstitucija; įstatymu nustatant atvejus, kai teisėjo pensija buvusiam teisėjui yra neskiriama, turi būti atsižvelgiama inter alia į konstitucinius teisėjo įgaliojimų nutrūkimo pagrindus. Priešingu atveju būtų nepaisoma konstitucinio teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, suponuojančio teisėjo socialines (materialines) garantijas nutrūkus jo įgaliojimams, būtų pažeistas Konstitucijos 109 straipsnis.
Lygiai taip pat Konstitucijos 109 straipsnis būtų pažeistas, jeigu nebūtų galima konstituciškai pagrįsti, kodėl buvusiam teisėjui yra nebemokama paskirtoji teisėjų valstybinė pensija.
7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos, kurioje, kaip minėta, yra ginčijama nuostata, skirta su teisėjų valstybine pensija susijusiems santykiams reguliuoti, kontekste pažymėtina, kad jeigu įstatymų leidėjas įtvirtina tokią teisėjo socialinę (materialinę) garantiją nutrūkus teisėjo įgaliojimams kaip teisėjo pensija, ši garantija yra ginama ne tik pagal Konstitucijos 109 straipsnį, bet ir pagal Konstitucijos 52 straipsnį.
8. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalį teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Teismų įstatymas. Taigi Konstitucija ne tik įpareigoja įstatymų leidėją visų Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų steigimą ir kompetenciją (taigi ir bendrosios kompetencijos teismų statusą, formavimą, įgaliojimų vykdymą (veiklą) bei jo garantijas, šių teismų teisėjų statusą ir t. t.) nustatyti įstatymu, bet ir expressis verbis įtvirtina to įstatymo pavadinimą – tai Teismų įstatymas; toks konstitucinis teisinis reguliavimas savaime nereiškia, kad tam tikri su minėtais santykiais susiję santykiai apskritai negali būti reguliuojami ir kitais įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Šis iš Konstitucijos kylantis bendrosios kompetencijos teismų veiklos teisinio reguliavimo imperatyvas yra mutatis mutandis taikytinas ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklos teisiniam reguliavimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Kadangi teisėjai (inter alia dėl to, kad iš jų negalima reikalauti vykdyti kokios nors politikos krypties) pagal savo pareigas negali būti priskiriami prie valstybės tarnautojų (ar valdininkų) (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas), Konstituciją išties atitiktų toks teisinis reguliavimas, kai visų Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjų atlyginimų santykiai būtų reglamentuojami būtent Teismų įstatyme (kuris, kaip minėta, yra expressis verbis nurodytas Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalyje); dėl argumentų, analogiškų tiems, dėl kurių visų Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjų atlyginimų santykiai būtų reglamentuojami būtent Teismų įstatyme, Konstitucinio Teismo teisėjų atlyginimų santykiai reglamentuotini Konstitucinio Teismo įstatyme (kuris pagal Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalį nustato Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką) (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
Šios nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir kitoms teisėjų socialinėms (materialinėms) garantijoms.
9. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra nagrinėjęs konstitucinės justicijos bylas, kuriose buvo ginčijama, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymų ir Vyriausybės teisės aktų nuostatos, skirtos kai kurioms teisėjų socialinėms (materialinėms) garantijoms, būtent teisėjų atlyginimams. Iš Konstitucijos kylantys reikalavimai teisėjų atlyginimų santykių teisiniam reguliavimui (oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos, kurios, aiškinant Konstituciją, buvo suformuluotos atitinkamose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose) yra mutatis mutandis taikytini ir kitoms teisėjų socialinėms (materialinėms) garantijoms, kurias lemia konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas.
9.1. Konstitucinė sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimai). Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalyje teisėjo gaunamas atlyginimas yra įvardytas sąvoka „teisėjo atlyginimas“, tuo tarpu teisės aktuose (inter alia tuose, kurie buvo ginčijami Konstitucinio Teismo nagrinėtose konstitucinės justicijos bylose) teisėjus sugretinus su valstybės politikais ir kitais valstybės pareigūnais buvo ir yra vartojama kitokia sąvoka – „teisėjų darbo užmokestis“; toks nekorektiškas sąvokos vartojimas gali būti traktuojamas kaip viena iš prielaidų paneigti Konstitucijoje įtvirtintą teisėjo atlyginimo specifiką ir apsaugą; įstatymų leidėjui tenka pareiga teisėjų gaunamą atlyginimą įstatyme įvardyti vartojant Konstitucijoje nurodytą sąvoką „teisėjo atlyginimas“ (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
9.2. Pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą ir jo orumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Konstitucija taip pat draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Teisėjas kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).
Kita vertus, kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas. Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebūtų galima mažinti tik teismų finansavimo, mažinti tik teisėjų atlyginimų, tai reikštų, kad teismai yra nepagrįstai išskiriami iš kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, o teisėjai – iš kitų asmenų, dalyvaujančių vykdant atitinkamų valstybės valdžios institucijų įgaliojimus. Tokios teismų (teisėjų) išskirtinės padėties įtvirtinimas neatitiktų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės bei teisingumo imperatyvų reikalavimų. Bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
10. Minėta, kad vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas), savarankiškumo garantijos, tačiau teisėjų vienodo teisinio statuso principas nereiškia, kad teisėjų materialinės ir socialinės garantijos negali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę).
Iš Konstitucijos kylantis vienodas teisėjų statusas vykdant teisingumą aiškintinas atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos teismų sistemą, kaip institucijų sistemą, sudaro keturių grandžių teismai: pirmoji (žemiausioji) grandis – apylinkių teismai, antroji grandis – apygardų teismai, trečioji grandis – Lietuvos apeliacinis teismas, ketvirtoji (aukščiausioji) grandis – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi diskreciją sudaryti tiek apylinkių bei apygardų teismų, kiek, jo manymu, yra reikalinga, ir nustatyti tokią jų kiekybinę sudėtį, kokia, jo manymu, yra būtina, kad būtų tinkamai, laiku vykdomas teisingumas, taip pat apibrėžti tokias atitinkamų apygardų bei apylinkių teismų veiklos teritorijų ribas, kokios, jo manymu, yra būtinos, kad būtų tinkamai, laiku vykdomas teisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Ši nuostata taikytina ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams. Be to, aiškinant iš Konstitucijos kylantį vienodą teisėjų statusą vykdant teisingumą atsižvelgtina į tai, kad pagal Konstituciją teismai yra priskirtini ne vienai, bet dviem arba (jeigu tai, paisant Konstitucijos, yra nustatyta atitinkamuose įstatymuose) daugiau (kaip minėta, šiuo metu trims) teismų sistemų.
Iš Konstitucijos kylantis teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, taip pat bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemos, kaip institucijų sistemos, suskirstymas į grandis suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas (atlyginimus, taip pat garantijas, teisėjams nustatytas (taikomas), kai nutrūksta jo įgaliojimai). Minėta, kad teisminė valdžia yra formuojama profesiniu pagrindu. Visuotinai pripažįstama (ne tik Lietuvoje), kad vyraujantis aukštesnės grandies teismų teisėjų korpuso formavimo principas yra teisėjų profesinės karjeros principas, kai teisėjai yra paaukštinami juos atleidus iš ankstesnių pareigų ir paskyrus aukštesnės grandies teismų teisėjais (nors jis negali būti suabsoliutintas, idant nebūtų sudaryta prielaidų teismų sistemai tapti pernelyg uždarai, rutiniškai ir pan.) (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Teisėjų profesinė karjera yra neatskiriamai susijusi su Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu teisėjų paaukštinimo institutu. Sprendžiant dėl teisėjų paaukštinimo yra vertinama inter alia jų kvalifikacija – profesinis pasirengimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Taigi teisėjų profesinės karjeros principo įgyvendinimas (kaip minėta, jo nesuabsoliutinant) yra viena iš sąlygų, leidžiančių užtikrinti, kad aukštesnių grandžių teismų teisėjais būtų skiriami kuo aukštesnės profesinės kvalifikacijos asmenys, taigi užtikrinti ir tai, kad teisingumas bus vykdomas taip, kaip numato Konstitucija, kad bus deramai saugomos ir ginamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos konstitucinės vertybės, kad bus įgyvendinama Konstitucijoje, jai neprieštaraujančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikšta teisė. Todėl teisėjai turi turėti ir materialines paskatas siekti profesinės karjeros. Vadinasi, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir turi diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos ir kurios grandies teismo teisėjams jos yra nustatomos; teisminės valdžios, kaip profesiniu pagrindu formuojamos valstybės valdžios, konstitucinė samprata suponuoja inter alia tai, kad jeigu skirtingų grandžių teisėjų atlyginimai, taip pat garantijos, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos) nutrūkus jų įgaliojimams, būtų visiškai suniveliuoti, ne tik būtų nepaisoma to, kad pagal Konstituciją teismai yra priskirtini ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, be to, bendrosios kompetencijos teismų sistemą, kaip institucijų sistemą, sudaro keturių grandžių teismai, o pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų (šiuo metu – administracinių teismų) sistemos taip pat gali būti skirstomos į grandis, bet ir nebūtų materialinių paskatų (net jei kitų paskatų būtų) teisėjams siekti profesinės karjeros.
Iš Konstitucijos kylantis vienodo teisėjų statuso principas suponuoja, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjai yra lygūs ne tik pagal savo įgaliojimus vykdant teisingumą (sprendžiant bylas) ir nepavaldumą jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui, atsakomybę bei imunitetus, Konstitucijos 113 straipsnyje numatytus jų veiklos suvaržymus bei atlyginimo ribojimą, bet ir pagal tai, kad turi būti užtikrinamas tolygus jų darbo krūvis; taigi tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams už darbą turi būti atitinkamai atlyginama nė vieno iš jų nediskriminuojant ir nė vienam netaikant privilegijų, ir jiems turi būti nustatytos atitinkamos – nediskriminacinės ir privilegijoms neprilygintinos – socialinės (materialinės) garantijos.
Kartu pažymėtina, kad, kaip minėta, teisėjų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos gali būti diferencijuojamos (paisant Konstitucijos) pagal su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas nesusijusius kriterijus, pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad asmens darbo teisėju trukmės kriterijus gali būti pakeistas kitu, iš esmės skirtingu, kriterijumi, pavyzdžiui, teisės aktuose nustačius tam tikrą kalendorinę datą (ją įvardijus tiesiogiai arba susiejus su kokiu nors teisiniu faktu, kaip antai kokio nors teisės akto įsigaliojimu), nuo kurios asmeniui pradėjus dirbti teisėju arba nutrūkus jo įgaliojimams tam tikros jam nustatytos (taikomos) socialinės (materialinės) garantijos skirtųsi nuo tų, kurios nustatytos (taikomos) kitų tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies (bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų atveju) teisėjams. Taigi tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to). Vadinasi, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (nei bendro, nei individualaus), kad asmenims, paskirtiems kurio nors teismo teisėjais, būtų nustatytas kitoks (mažesnis arba didesnis) atlyginimas negu tame teisme jau dirbančių teisėjų; jeigu susiklostytų tokia teisės taikymo praktika, jos nebūtų galima konstituciškai pagrįsti.
Nuostata, kad, kaip minėta, teisėjų socialinės (materialinės) garantijos gali būti diferencijuojamos (paisant Konstitucijos) pagal asmens darbo teisėju trukmę, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą asmens darbo teisėju trukmės kriterijus yra vienintelis minėto diferencijavimo kriterijus. Kaip teisėjų atlyginimų atveju, taip ir teisėjų socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgaliojimams (taigi ir teisėjų pensijų) atveju turi būti atsižvelgiama į tai, kad iš Konstitucijos kyla teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, taip pat į tai, kad bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemos, kaip institucijų sistemos, yra ne vienos grandies.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad konstitucinio vienodo teisėjų teisinio statuso principo negalima aiškinti kaip neleidžiančio papildomas funkcijas vykdantiems teisėjams – teismų vadovams (jų pavaduotojams, padalinių pirmininkams ir pan.) papildomai atlyginti už atitinkamą organizacinį darbą. Tačiau pabrėžtina, jog minėtas konstitucinis principas toli gražu nesuponuoja, kad papildomas funkcijas vykdančių teisėjų – teismų vadovų (jų pavaduotojų, padalinių pirmininkų ir pan.) veikla atitinkamame teisme gali apsiriboti vien tokiu organizaciniu darbu, kuris nėra susijęs su teisingumo vykdymu, t. y. su bylų sprendimu, ir kad teisėjo atlyginimą jie gali gauti vien už tokį organizacinį darbą.
11. Principinė nuostata, kad tos pačios teismų sistemos ir pačios grandies grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar jau nustačius), mutatis mutandis taikytina ir kitoms teisėjų socialinėms (materialinėms) garantijoms, inter alia toms, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai. Jos negali būti mažinamos, juo labiau suvis paneigiamos, taip pat ir tada, kai yra pertvarkoma jų sistema. Be to, iš Konstitucijos išplaukia teisėjų socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvas. Teisėjų socialinės (materialinės) garantijos, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai (ypač jeigu jos yra siejamos su tam tikromis periodinėmis išmokomis, kaip antai pensijomis), galėtų tapti (pasikeitus ekonominei, socialinei situacijai) jau ne tik ne realios, bet apskritai nominalios, taigi fiktyvios, jeigu jos teisėjams, kurių įgaliojimai jau yra nutrūkę, būtų taikomos tokios, kokios tuo metu buvo nustatytos, tačiau šių teisėjų atžvilgiu nebūtų atitinkamai peržiūrimos, nors kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams, kurių įgaliojimai baigsis vėliau, atitinkamos garantijos (keičiantis ekonominei, socialinei situacijai) būtų nustatomos didesnės. Šiame kontekste paminėtina, kad socialinių (materialinių) garantijų peržiūrėjimo nuostata taikytina ne tik teisėjų, bet ir kitų visuomenės narių atžvilgiu: šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės socialinė orientacija apskritai įpareigoja valstybę paisyti socialinių (materialinių) garantijų, taip pat ir tų, kurios kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, kaip ir iš kai kurių kitų Konstitucijos nuostatų (inter alia jos 30 straipsnio 2 dalies, 38, 39, 41 straipsnių, 51 straipsnio 1 dalies, 146 straipsnių), realumo imperatyvo, taigi įpareigoja vienąkart nustatytas (ir taikomas) socialines (materialines) garantijas atitinkamai peržiūrėti (didinti jų dydžius), jeigu ekonominė, socialinė situacija pasikeičia taip, kad tos nustatytos (ir taikomos) garantijos labai nuvertėja, juo labiau jeigu jos apskritai tampa nominalios (turint omenyje šiame ir kituose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytą išlygą dėl proporcingo ir laikino išmokų sumažinimo, kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai).
12. Teisėjų socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus jų įgaliojimams nustatymas (ir taikymas) turi būti grindžiamas Konstitucija. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje yra nustatyti teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindai. Antai pagal Konstitucijos 115 straipsnį bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais: savo noru (1 punktas); pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus (2 punktas); dėl sveikatos būklės (3 punktas); išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą (4 punktas); kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą (5 punktas); kai įsiteisėja jį apkaltinęs teismo nuosprendis (6 punktas); pagal Konstitucijos 108 straipsnį Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai: pasibaigia įgaliojimų laikas (1 punktas); jis miršta (2 punktas); atsistatydina (3 punktas); negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės (4 punktas); Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka (5 punktas). Pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, o pagal Konstitucijos 74 straipsnį – ir Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.
Konstitucijoje įtvirtintas teisėjų atleidimo iš pareigų (t. y. įgaliojimų nutrūkimo) pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti išplėstas įstatymais ar kitais teisės aktais (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas).
Kita vertus, matyti, kad teisėjų įgaliojimai gali nutrūkti (pasibaigti) įvairiais konstituciniais pagrindais.
12.1. Pabrėžtina, kad Konstitucija neįpareigoja įstatymų leidėjo nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad Konstitucijoje arba įstatymuose nustatytas laikas, kai pasibaigia teisėjo įgaliojimai, sutaptų su laiku, kai teisėjas sulaukia įstatyme nustatyto pensinio amžiaus: įstatymu gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjo įgaliojimų laikas gali pasibaigti jam nesulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjo įgaliojimų laikas gali pasibaigti po to, kai teisėjas sulaukia įstatyme nustatyto pensinio amžiaus. Nustatant teisėjų socialines (materialines) garantijas nutrūkus jų įgaliojimams to būtina paisyti. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 115 straipsnio 2 punkte du teisiniai faktai – teisėjo įgaliojimų laiko pasibaigimas ir tai, kad teisėjas sulaukia įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, yra traktuojami kaip alternatyvūs, taigi lygiaverčiai, teisėjo įgaliojimų nutrūkimo pagrindai; paminėtina ir tai, kad Konstitucijos 108 straipsnyje teisėjo įgaliojimų nutrūkimas apskritai nėra siejamas su kokiu nors amžiumi, taip pat ir su įstatyme nustatytu pensiniu amžiumi, o tik su viena iš nurodytų alternatyvų – su pačioje Konstitucijoje nustatyto devynerių metų termino pasibaigimu (atsižvelgiant į Konstitucijos sudedamosios dalies – Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 7 straipsnio 2, 3, 4 dalyse numatytą išlygą).
Kadangi teisėjo įgaliojimų laiko pasibaigimas ir tai, kad teisėjas sulaukia įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, pagal Konstituciją yra alternatyvūs (lygiaverčiai) teisėjo įgaliojimų nutrūkimo pagrindai, įvykus atitinkamiems teisiniams faktams turi atsirasti tokie patys (lygiaverčiai) teisiniai padariniai, inter alia susiję su teisėjo socialinėmis (materialinėmis) garantijomis nutrūkus jo įgaliojimams.
12.2. Konstitucijoje nustatytų skirtingų teisėjų įgaliojimų nutrūkimo pagrindų (jų ypatumų) kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra tyręs įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo, kurio sudedamoji dalis buvo nuostata, kad apylinkių teismų teisėjai pirmą kartą skiriami penkeriems metams, atitiktį Konstitucijai, ir nėra šios nuostatos pripažinęs prieštaraujančia Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Šis terminas aiškintinas kaip teisėjo „įgaliojimų laikas“, kuriam pasibaigus, jeigu asmuo savo darbu ir elgesiu įrodė esąs tinkamas teisėjo darbui, sprendžiamas teisėjo paskyrimo įstatyme nustatytam ilgesniam įgaliojimų laikui klausimas (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo nepriklausomumo principas suponuoja tik tokį teisėjų įgaliojimų trukmės įstatyminį reguliavimą, kad skiriant teisėją jam būtų žinoma, kokia yra jo įgaliojimų trukmė (iki įstatyme nustatyto laiko arba kol sulauks įstatyme nustatyto pensinio amžiaus)“, kad „teisėjo įgaliojimų trukmė negali priklausyti nuo jį paskyrusių valstybės valdžios institucijų būsimų sprendimų, grindžiamų laisva nuožiūra“, kad „toks teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybė pratęsti teisėjų įgaliojimus pasibaigus jų laikui (nesvarbu, kuriam laikui yra pratęsiami teisėjo įgaliojimai ir kokios grandies teismo teisėjui jie yra pratęsiami), gali sudaryti prielaidas kitiems asmenims bandyti daryti teisėjui tiesioginę ar netiesioginę įtaką, idant jis, siekdamas, kad jo įgaliojimai būtų pratęsti, priimtų tam tikrus sprendimus savo nagrinėjamose bylose; toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip galintis teikti paskatą teisėjui bylas nagrinėti ir sprendimus jose priimti ne tik vadovaujantis įstatymu, kaip reikalauja Konstitucija (109 straipsnio 3 dalis), bet ir paisant to, kaip jo nagrinėjamose bylose priimti sprendimai atsilieps galimybei ateityje pratęsti jo įgaliojimus“, taip pat kad „toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas teisėjui savo nagrinėjamose bylose priimti tokius sprendimus, kurie atitiks ne paties teisėjo, bet kurių nors kitų asmenų teisingumo sampratą“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Toks teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybė pratęsti teisėjo įgaliojimus pasibaigus jų laikui, išskyrus pačios Konstitucijos leidžiamas išimtis, buvo įvertintas kaip nesuderinamas su Konstitucija, o atitinkama Teismų įstatymo nuostata buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Tačiau Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucija iš esmės neužkerta kelio tokiam įstatymu nustatomam teisiniam reguliavimui, kai teisėjas, nors pasibaigė jo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, dar kurį laiką gali eiti šias pareigas tol, kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos (jose bus priimti baigiamieji sprendimai), kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai pasibaigė to teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus; toks išimtinis teisinis reguliavimas būtų konstituciškai pateisinamas dėl to, kad priešingu atveju, t. y. nenustačius tokio teisinio reguliavimo, sulėtėtų atitinkamų bylų sprendimas – teisingumo vykdymas ir taip galėtų būti sudarytos prielaidos pakenkti asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, pažeistos tam tikros konstitucinės vertybės; toks teisėjas turi būti atleistas, kai tik įvyks atitinkamas teisinis faktas, su kuriuo siejamas teisėjo įgaliojimų pratęsimas, – bus baigtos nagrinėti atitinkamos bylos (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Tuo metu, kol minėtos bylos dar nėra baigtos nagrinėti, tas teisėjas yra visavertis teisėjas: jis turi tuos pačius įgaliojimus vykdant teisingumą (sprendžiant bylas), kaip ir kiti atitinkamo teismo teisėjai, jo, kaip teisėjo, statusas yra nedalomas, jam taikomi tie patys iš Konstitucijos kylantys veiklos suvaržymai bei atlyginimo ribojimas, jis turi tą pačią atsakomybę, imunitetus, kaip ir kiti teisėjai. Taigi jis turi gauti tokį patį darbo krūvį (inter alia dėl to, kad tame teisme teisėjo, turinčio atlikti svarbią konstitucinę funkciją – vykdyti teisingumą, vieta dar nėra laisva), kaip ir kiti atitinkamo teismo teisėjai, ir jam turi būti mokamas toks pat atlyginimas, kaip ir kitiems atitinkamo teismo teisėjams, jis taip pat turi tas pačias socialines (materialines) garantijas, kurias turi atitinkamo teismo teisėjai. Kartu pažymėtina, kad tokiam teisėjui, kurio įgaliojimai minėtu pagrindu pratęsti, nes tokią išimtį leidžia pati Konstitucija, tuo metu negali būti taikomos tos teisėjo socialinės (materialinės) garantijos, kurios nustatytos (ir taikomos) teisėjams nutrūkus jų įgaliojimams.
12.3. Tai, kad pagal Konstituciją teisėjai atleistų iš pareigų dėl sveikatos būklės nepasibaigus įgaliojimų laikui ir nesulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, savaime negali būti pagrindu jiems netaikyti su teisėjo statusu susijusių socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgaliojimams, nustatytų (ir taikomų) teisėjams, kurių įgaliojimai nutrūko jiems sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus arba pasibaigus įgaliojimų laikui. Nors įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti tokių teisėjų (atleistų iš pareigų dėl sveikatos būklės nepasibaigus įgaliojimų laikui ir nesulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus) socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas nutrūkus jų įgaliojimams, jis neturi diskrecijos nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgaliojimams atžvilgiu teisėjų, įgaliojimų laikui ir nesulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus atleistų iš pareigų dėl sveikatos būklės nepasibaigus, statusas butų priešpriešinamas teisėjų, kurie iš pareigų buvo atleisti jiems sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus arba pasibaigus įgaliojimų laikui, statusui.
Pabrėžtina, kad minėtas teisėjo įgaliojimų nutrūkimo pagrindas yra susijęs ne su paties teisėjo laisvu apsisprendimu nebebūti teisėju, nebesiekti teisėjo karjeros, o su tuo, kad jis dėl nuo jo nepriklausančios priežasties – sveikatos būklės negali eiti savo pareigų ir jo įgaliojimai turi būti nutraukti pirma laiko. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisėjų socialines (materialines) garantijas nutrūkus jų įgaliojimams, šios aplinkybės negali nepaisyti.
12.4. Kitaip vertintinos teisinės situacijos, kai teisėjai, nepasibaigus įgaliojimų laikui ir nesulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, yra atleidžiami iš pareigų savo noru (atsistatydina), taip pat kai teisėjai yra atleidžiami iš pareigų juos išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą. Tokie teisėjo įgaliojimų nutrūkimo pagrindai yra susiję su paties teisėjo laisvu apsisprendimu nebebūti teisėju, nebesiekti teisėjo karjeros (visiškai arba laikinai). Todėl įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti, ar teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus teisėjo įgaliojimams tokiems asmenims (iš teisėjo pareigų atleistiems savo noru, atsistatydinusiems, taip pat atleistiems iš teisėjo pareigų išrinkus juos į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą) sietinos vien su šių asmenų kaip teisėjų įgaliojimų nutrūkimu, ar ir su kitais teisiniais faktais.
12.5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad jeigu įstatymų leidėjas įtvirtina tokią teisėjo socialinę (materialinę) garantiją nutrūkus teisėjo įgaliojimams kaip teisėjo pensija, jis, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir atvejus, kai teisėjo pensija (kuri yra siejama su teisėjo konstituciniu statusu) buvusiam teisėjui yra neskiriama ir (arba) paskirtoji teisėjų valstybinė pensija buvusiam teisėjui nebemokama. Taip pat konstatuota, kad nustatant tokius atvejus, kai teisėjo pensija buvusiam teisėjui yra neskiriama, turi būti atsižvelgiama į konstitucinius teisėjo įgaliojimų nutrūkimo pagrindus.
Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime yra konstatuota, kad „teisėjo elgesys – tiek susijęs su tiesioginiu pareigų atlikimu, tiek su jo veikla, kuri nėra susijusi su jo pareigomis, – neturi kelti abejonių dėl jo nešališkumo ir nepriklausomumo; teisėjas savo pareigas atlikti, taip pat elgtis turi taip, kad savo poelgiu nepažemintų teisėjo vardo“. Pažymėtina, kad nustatant teisėjo socialines (materialines) garantijas nutrūkus jo įgaliojimams būtina paisyti to, kad Konstitucijoje yra numatyti ir tokie teisėjo įgaliojimų nutrūkimo pagrindai, kaip teisėją apkaltinusio teismo nuosprendžio įsiteisėjimas, teisėjo pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, taip pat kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Taigi įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad jeigu teisėjas atleidžiamas iš pareigų minėtais pagrindais, jis netenka atitinkamų teisėjo socialinių (materialinių) garantijų, nustatytų (taikomų) pasibaigus jo kadencijai, susijusių su teisėjo konstituciniu statusu ir jo orumu.
Kartu pažymėtina, kad, kaip savo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Teismų įstatymu nustatant teisėjo atleidimo iš pareigų procedūras (atsižvelgiant inter alia į atleidimo pagrindą (jo ypatumus)) visais atvejais turi būti paisoma teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, nekaltumo prezumpcijos, tinkamo teisinio proceso reikalavimų, kitų Konstitucijoje įtvirtintų imperatyvų.
13. Nurodytų iš Konstitucijos kylančių nuostatų nepaisymas gali lemti, kad atitinkamas teisinis reguliavimas gali (ir turi) būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad tokio pensijų santykių teisinio reguliavimo, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nebuvo išvengta. Konstitucinio Teismo teisinė pozicija atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę.
13.1. Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, prokuratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymui, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“„ Konstitucijai (inter alia jos 109 straipsniui) prieštaraujančiu buvo pripažintas toks Vyriausybės teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį Vyriausybė prisiėmė įgaliojimus tvirtinti premijų inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui dydžius, o teisingumo ministrui buvo nustatyti įgaliojimai tvirtinti premijų Lietuvos apeliacinio, apygardų, apylinkių ir Lietuvos Respublikos ūkinio teismo pirmininkams bei teisėjams dydžius. Tačiau (atsižvelgiant į tuo metu įstatymuose nustatytą teisinį reguliavimą) Konstitucijai neprieštaraujančiomis buvo pripažintos minėto Vyriausybės nutarimo nuostatos, kad Lietuvos apeliacinio, apygardų, apylinkių ir Lietuvos Respublikos ūkinio teismo pirmininkams bei teisėjams tvirtinamos tarnybinių atlyginimų priemokos.
Į Konstitucinį Teismą buvo kreiptasi dėl jo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 12 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo“ inter alia išaiškino, jog teiginys „bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą“ reiškia, kad teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas, taip pat kad teiginyje „teisėjo atlyginimas negali būti sumažintas teisėjo darbo teisme metu“ sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto.
13.2. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Konstitucijai neprieštaraujančiu buvo pripažintas įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas nustatyti, kaip skaičiuojamos teisėjų pareiginės algos, taip pat teisinis reguliavimas, nustatęs teisėjams mokamą priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Taip pat Konstitucijai neprieštaraujančia buvo pripažinta įstatymo nuostata, kad teisėjams iki šio įstatymo įsigaliojimo mokėtas atlyginimas („darbo užmokestis“), jeigu jis buvo didesnis už šio įstatymo nustatytą, turėjo būti toliau mokamas ir tam tikrą laiką nedidinamas. Tačiau įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, įtvirtinęs teisėjų atlyginimų („darbo užmokesčio“) mažinimą, jeigu anksčiau jam mokėta daugiau, negu nustatyta šiame įstatyme, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad jokio Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo teiginio (juo labiau jų visumos) negalima aiškinti kaip reiškiančio, esą galima asmenims, skiriamiems kurio nors teismo teisėjais, nustatyti kitokius (mažesnius arba didesnius) atlyginimus nei tame teisme jau dirbantiems teisėjams. Taigi negalima aiškinti, esą yra tokia principinės nuostatos, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to), išimtis, nes tokia išimtis paneigtų pačią šią principinę nuostatą, kartu ir iš Konstitucijos kylantį vienodo teisėjų statuso principą. Lygiai taip pat negalima aiškinti, esą kitas teisėjų socialines (materialines) garantijas (inter alia nustatytas (taikomas) pasibaigus teisėjo įgaliojimų laikui) galima diferencijuoti pagal tai, kada tos garantijos buvo nustatytos (inter alia pagal tai, ar tam tikro teisėjo įgaliojimai pasibaigė iki nustatant tam tikrą garantiją, ar po to).
13.3. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Konstitucijai neprieštaraujančiomis buvo pripažintos Teismų įstatymo nuostata, kad teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo darbo užmokestį, išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas, taip pat Teismų įstatymo nuostata, kad kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas. Pažymėtina, kad antroji iš nurodytų nuostatų kaip tik ir yra tas pirmojoje nuostatoje minimas „įstatymo numatytas atvejis“. Kita vertus, tame Konstitucinio Teismo nutarime minėtas atvejis buvo išaiškintas kaip toks, kai valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki (o ne valstybė susiduria su kokiomis nors laikinomis problemomis, kurias galima išspręsti nesiėmus kraštutinių priemonių – neperžiūrėjus teismų finansinių ir materialinių veiklos sąlygų).
13.4. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime „Dėl teisenos byloje pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutraukimo“ teisėjų atlyginimų santykių visuminis teisinis reguliavimas buvo įvertintas kaip neišsamus, nepakankamai apibrėžtas, stokojantis teisinio aiškumo, netvarkingas, chaotiškas, turintis teisės spragų. Buvo konstatuota, kad tokia teisinė situacija susidarė būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas neįvykdė savo konstitucinės pareigos ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo nepakoregavo taip, kad jis ne tik atitiktų Konstituciją (inter alia jos nuostatų oficialų išaiškinimą, pateiktą Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime), būtų visiškai aiškus, darnus (idant nebūtų galima nevienodai jo aiškinti ir nevienodai taikyti jo nuostatų), bet ir neskatintų inter alia teisminės valdžios savivaldos institucijų spręsti tų klausimų, kurie pagal Konstituciją priklauso tik įstatymų leidėjo – Seimo kompetencijai (o tokių sprendimų buvo priimta). Minėtame Konstitucinio Teismo sprendime buvo konstatuota ir tai, kad laikotarpis, per kurį įstatyminis teisinis reguliavimas turėjo būti pakoreguotas taip, kad atitiktų Konstituciją (inter alia jos nuostatų oficialų išaiškinimą, pateiktą Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime), pernelyg užtruko ir sudaro prielaidas atsirasti nestabilumui teisėjų profesiniame korpuse ir teismų sistemoje, galiausiai prielaidas mažėti visuomenės pasitikėjimui teismine valdžia.
Šiame kontekste pažymėtina, kad teisėjų atlyginimų santykių visuminis teisinis reguliavimas, nepaisant tam tikrų vėliau padarytų pakeitimų (neapžvelgtų Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime), iš esmės liko nepakitęs. Visuotinai žinoma, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. teisėjų faktiškai gaunami atlyginimai buvo sumažinti ir nuo to laiko nė kiek nebuvo didinami; be to, jiems teismuose negali būti mokamos jokios kitos su darbu susijusios išmokos (kaip, pavyzdžiui, valstybės tarnautojams arba asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis). Visuotinai žinoma ir tai, kad valstybės ekonominė, socialinė padėtis nuo 2000 m. iš esmės pasikeitė ta linkme, kad teisėjų (ne visų grandžių teismų) atlyginimai, kadaise neabejotinai atitikę teisėjo konstitucinį statusą ir jo orumą, ilgainiui nuvertėja. Toks teisėjų atlyginimų įšaldymas iš esmės gali prilygti teisėjų atlyginimų mažinimui.
14. Pažymėtina, kad teisėjų atlyginimai, dėl kurių esama gana išsamios konstitucinės jurisprudencijos, ir kitos teisėjų socialinės (materialinės) garantijos, dėl kurių tokios jurisprudencijos esama tik kai kurių fragmentų, yra vienas su kitu susiję dalykai: teisėjų atlyginimai yra teisėjų socialinių (materialinių) garantijų sistemos dalis, todėl jų, kaip Konstitucijoje eksplicitiškai įtvirtinto instituto, apsaugai ir gynimui taikytini tie patys bendrieji principai, kuriais apskritai yra grindžiama visų teisėjų socialinių (materialinių) garantijų apsauga ir gynimas.
Minėta, kad Konstitucinio Teismo teisinė pozicija atitinkamose konstitucinės justicijos bylose, neišskiriant nė bylų, kuriose sprendžiama, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja teisminės valdžios funkcionavimą bei teisėjų statusą (inter alia įgaliojimus, garantijas) įtvirtinantys teisės aktai (jų dalys), turi precedento reikšmę.
V
1. Reikalavimai teisėjo socialinėms (materialinėms) garantijoms yra įtvirtinti ir tarptautiniuose dokumentuose.
2. Antai Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1994 m. spalio 13 d. rekomendacijoje inter alia yra įtvirtintas principas, kad teisėjų atlyginimas turi atitikti jų profesijos orumą ir atsakomybės mastą.
3. Europos Tarybos iniciatyva 1998 m. liepos 10 d. patvirtintos Europos chartijos dėl teisėjų statuso 6 punkte (reglamentuojančiame teisėjų atlyginimus ir socialinę gerovę) nustatyta, kad „teisėjai, vykdydami savo profesines funkcijas, turi teisę į atlyginimą, kurio dydis nustatomas toks, kad jie būtų apsaugoti nuo galimo spaudimo, kuriuo būtų siekiama daryti įtaką jų sprendimams, ir platesne prasme – jų elgesiui teisme, pažeidžiant jų nepriklausomumą ir nešališkumą“, kad „teisėjų atlyginimas gali būti nevienodas dėl tarnybos ilgumo, teisėjams nustatytų pareigų pobūdžio ir jiems pavestų užduočių svarbos“, kad „tai turi būti vertinama esant skaidrioms sąlygoms“, kad „statusas suteikia garantijas einantiems pareigas teisėjams tokiais socialinės rizikos atvejais kaip liga, motinystė, invalidumas, senatvė ir mirtis“, taip pat kad „statusas ypač garantuoja, kad teisėjams, kurie yra sulaukę teisėjams įstatymo nustatyto pensinio amžiaus ir kurie ėjo teisėjo pareigas nustatytą laiką, būtų mokama tokia pensija, kurios dydis būtų kuo artimiausias jų paskutinei gautai teisėjo algai“.
4. Visuotinės teisėjo chartijos (1999 m. lapkričio 17 d. priimtos Tarptautinės teisėjų asociacijos Centro tarybos) 13 straipsnyje (reglamentuojančiame teisėjų atlyginimą ir išėjimą į pensiją) nustatyta, kad „teisėjas privalo gauti pakankamą atlyginimą, kad būtų užtikrintas tikras ekonominis jo nepriklausomumas“, kad „atlyginimas neturi priklausyti nuo teisėjo darbo rezultatų ir negali būti sumažintas tol, kol jis eina teisėjo pareigas“, kad „teisėjas turi teisę išeiti į pensiją ir gauti kasmetinę išmoką ar pensiją, kurios dydis priklauso nuo teisėjo profesinės kategorijos“, taip pat kad „išėjusiam į pensiją teisėjui negali būti trukdoma eiti kitas teisines pareigas tik dėl tos priežasties, kad jis anksčiau dirbo teisėju“.
VI
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijama Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas“.
2. Ginčijama nuostata aiškintina kituose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse), taip pat kituose įstatymuose, inter alia Lietuvos Respublikos teismų įstatyme, Valstybinių pensijų įstatyme, nustatyto teisinio reguliavimo kontekste.
2.1. Pagal Teismų įstatymo 100 straipsnį (2002 m. liepos 2 d. redakcija) teisėjų pensinį aprūpinimą nustato Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Valstybinių pensijų įstatymas bei Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas. Šis straipsnis yra Teismų įstatymo XI skyriuje „Teisėjų socialinės garantijos“. Taigi įstatymų leidėjas teisėjų valstybinę pensiją traktuoja kaip vieną iš teisėjų socialinių garantijų.
2.2. Pagal Valstybinių pensijų įstatymą teisėjų valstybinė pensija yra viena iš valstybinių pensijų rūšių; pagal šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalį (2002 m. liepos 2 d., 2006 m. gruodžio 12 d. redakcijos) teisėjų valstybinės pensijos (kaip ir kai kurios kitos valstybinės pensijos) yra skiriamos „pagal specialius įstatymus“.
Būtent toks specialų teisinį reguliavimą nustatantis įstatymas ir yra Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas. Minėta, kad teisėjų valstybinė pensija pirmą kartą buvo nustatyta būtent šiuo įstatymu ir kad iki tol Lietuvos Respublikoje tokios pensijos kaip teisėjų pensijos nebuvo nustatytos.
2.3. Teisėjų valstybinių pensijų įstatyme yra nustatyta, kokie asmenys turi teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją, taip pat yra nustatyta šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai bei sąlygos. Įstatymas reguliuoja ir kitus su teisėjų valstybinių pensijų skyrimu ir mokėjimu susijusius santykius.
2.3.1. Pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį teisę į teisėjų valstybinę pensiją turi Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjai bei nuo Lietuvos paskirti ar išrinkti bet kokio tarptautinio teismo teisėjai, kurie pagal Įstatymo 3 straipsnį kreipimosi dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo metu turi būti: Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje (1 punktas); sukakę Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių (2 punktas); nustoję dirbti teisėjais (3 punktas); įgiję ne mažesnį kaip 5 metų teisėjo darbo stažą (4 punktas). Pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį kreiptis dėl teisėjų valstybinės pensijos paskyrimo galima bet kuriuo metu po teisės gauti šią pensiją atsiradimo dienos, o pagal šio straipsnio 6 dalį teisėjų valstybinė pensija skiriama iki mirties.
Paminėtina, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalį Įstatymo 3 straipsnio 1 punktas (jis šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas) turėjo netekti galios nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos. Lietuvos Respublika Europos Sąjungos valstybe nare tapo 2004 m. gegužės 1 d.
2.3.2. Pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį asmenims, kurie įgyja teisę į teisėjų valstybinę pensiją ir turi teisę į kitas valstybines pensijas, nustatytas Valstybinių pensijų įstatyme bei specialiuose įstatymuose, jų pasirinkimu skiriama ir mokama tik viena valstybinė pensija, jei kiti įstatymai nenustato kitaip.
Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 4 d. redakcija) asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama tik su viena iš valstybinių pensijų.
2.3.3. Pagal Įstatymo 5 straipsnį teisėjų darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti sudaro laikas nuo 1990 m. kovo 11 d., kurį asmuo dirbo teisėju Lietuvos teritorijoje veikiančiuose teismuose (Konstituciniame Teisme, bendrosios kompetencijos ar specializuotuose teismuose) arba nuo Lietuvos paskirtu ar išrinktu bet kokio tarptautinio teismo teisėju; jeigu asmuo teisėjo darbo stažą įgijo dirbdamas teisėju skirtinguose teismuose ir skirtingu laiku, jo įgytas teisėjo darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti sumuojamas Vyriausybės patvirtintų Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų nustatyta tvarka.
Šiame kontekste paminėtina, kad Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus Vyriausybė patvirtino savo 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68 „Dėl Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 25 d.
2.3.4. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį asmenims, turintiems teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją ir atitinkantiems Įstatymo nustatytas sąlygas bei įgijusiems ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 45 procentų šio dydžio. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kokio dydžio teisėjų valstybinė pensija skiriama asmenims, turintiems teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją, atitinkantiems Įstatymo nustatytas sąlygas, bet neįgijusiems 20 metų teisėjo darbo stažo: asmenims, įgijusiems 15 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 35 procentų šio dydžio (1 punktas); asmenims, įgijusiems 10 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 20 procentų šio dydžio (2 punktas); asmenims, įgijusiems 5 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 10 procentų šio dydžio (3 punktas).
2.3.5. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjų valstybines pensijas skiria ir moka Nacionalinė teismų administracija. Pagal šio straipsnio 4 dalį apie aplinkybes, turinčias įtakos teisėjų valstybinei pensijai mokėti, šių pensijų gavėjai privalo pranešti Nacionalinei teismų administracijai ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos; jeigu apie šias aplinkybes nepranešama ir dėl to pensija permokama, permokėtos pensijos dydis išieškomas iš pensijos gavėjo, neapribojant kokiu nors terminu, Nacionalinės teismų administracijos vadovo sprendimu Įstatymo 9 straipsnio nustatyta tvarka.
2.3.6. Apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio; pensijos dydžio ribojimą taiko teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija (t. y. Nacionalinė teismų administracija) (Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis).
Šiame kontekste paminėtina ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2002 m. liepos 2 d., 2006 m. gruodžio 12 d. redakcijos), pagal kurią valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį paskirtų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama inter alia teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio.
2.3.7. Įstatymo 4 straipsnyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyti atvejai, kai teisėjo valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama: teisėjo įgaliojimai nutrūko apkaltos proceso tvarka (1 punktas); teisėjas atleidžiamas iš teisėjo pareigų, nes savo poelgiu pažemino teisėjo vardą (2 punktas); įsiteisėja asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis (neatsižvelgiant į atleidimą nuo bausmės atlikimo, vėlesnį teistumo išnykimą ar panaikinimą) (3 punktas); asmuo gauna kitos valstybės pensiją (4 punktas); asmuo dirbo arba tarnavo Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 1–8 punktuose išvardytose struktūrose (šiais atvejais asmens teisė gauti teisėjo valstybinę pensiją nustatoma remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka patvirtintu tarnybų ir pareigų sąrašu) (5 punktas); asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas (6 punktas).
Šiame kontekste paminėtina, kad Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 dalies (2000 m. birželio 13 d. redakcija) 1–8 punktuose, į kuriuos daroma nuoroda Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 5 punkte, yra išvardytos atitinkamos Lietuvą okupavusių režimų (sovietų bei nacistinės Vokietijos) struktūros, o pagal Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 13 d. redakcija) atitinkamų tarnybų ir pareigų sąrašą tvirtina Vyriausybė.
Kartu paminėtina, kad Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 829 „Dėl 1939–1990 metų okupacijų represinių struktūrų, tarnybų ir pareigų, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto sąrašo „1939–1990 metų okupacijų represinės struktūros, tarnybos ir pareigos, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos“ 9 bei 12 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 daliai“ Valstybinių pensijų įstatymo (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) 11 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos neskiriamos šio straipsnio 1, 2 dalyse nurodytiems asmenims, jeigu jie 1939–1990 metais tarnavo ar dirbo šiame įstatyme nenurodytose kitose institucijose (struktūrose), buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 52 straipsniui, o ta apimtimi, kuria nustatyta, kad tarnybų ir pareigų, kurias tose kitose institucijose (struktūrose) ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensijos, sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, – prieštaraujančia Konstitucijos 5, 52 straipsniams. Paminėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 7, 11, 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 bei 4 dalių ir Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 20 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Valstybinių pensijų įstatymo 7, 11, 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (kurio 2 straipsniu Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnis buvo išdėstytas nauja – 2000 m. birželio 13 d. – redakcija) pagal jo pasirašymo ir paskelbimo tvarką buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 71 straipsnio 2 daliai. Po to Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4, 5 dalys nebuvo keičiamos ar papildomos.
2.3.8. Įstatymo 10 straipsnyje yra nustatytas dar vienas atvejis, kai paskirtoji teisėjų valstybinė pensija asmeniui yra nemokama: teisėjų valstybinės pensijos gavėjui, kuriam ši pensija buvo paskirta, persikėlus nuolat gyventi į užsienį, pensija toliau mokama, jeigu asmens darbo teisėju Lietuvos Respublikos teismuose stažas yra ne mažesnis kaip 20 metų (1 dalis); jei persikėlusio nuolat gyventi į užsienį pensijos gavėjo darbo teisėju stažas yra mažesnis negu 20 metų, teisėjų valstybinė pensija išmokama išvykimo mėnesį paskirtos (Įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka atitinkamai apribotos) pensijos dydžio už 6 mėnesius į priekį ir toliau nebemokama (2 dalis).
Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio (2005 m. liepos 1 d. redakcija) 1 dalį pensininkui persikėlus nuolat gyventi į kitą valstybę paskirta pensija jam mokama, inter alia jei pensininkas yra įgijęs ne mažesnį kaip minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą atitinkamos rūšies pensijai gauti dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose.
3. Apibendrinant konstatuotina, kad Seimo 2002 m. liepos 2 d. priimtame ir 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Teisėjų valstybinių pensijų įstatyme buvo įtvirtintas toks teisinis reguliavimas (jį aiškinant ir kitų įstatymų kontekste), pagal kurį teisėjų valstybinė pensija (viena iš valstybinių pensijų rūšių) traktuojama kaip viena iš teisėjų socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgaliojimams, kuri yra siejama su teisėjo konstituciniu statusu. Ši pensija asmeniui galėjo būti skiriama tik po to, kai asmuo buvo sukakęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytą senatvės pensijos amžių ir buvo nutrukę jo teisėjo įgaliojimai, be to, tas asmuo turėjo būti įgijęs ne mažesnį kaip 5 metų teisėjo darbo stažą; jeigu buvęs teisėjas persikėlė nuolat gyventi į užsienį, o jo darbo teisėju Lietuvos Respublikos teismuose stažas buvo mažesnis kaip 20 metų, jam, nors jis ir atitiko visas šiame įstatyme nustatytas sąlygas teisėjų valstybinei pensijai gauti, teisėjų valstybinės pensijos mokėjimas turėjo būti nutrauktas. Asmenys, turintys teisę į teisėjų valstybinę pensiją ir teisę į kitas valstybines pensijas, turėjo pasirinkti, kuri viena iš šių valstybinių pensijų turėjo būti mokama (išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri pagal įstatymus galėjo būti mokama su viena iš valstybinių pensijų). Be to, buvo įtvirtinta maksimali visų asmens gaunamų pensijų suma (kai asmuo turėjo gauti ne vieną, bet kelias pagal įvairius įstatymus paskirtas pensijas), kuri negalėjo būti didesnė negu užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydis; vadinasi, nors buvo deklaruota principinė nuostata, kad teisėjų valstybinės pensijos dydis priklauso nuo teisėjo darbo stažo ir nuo teisėjo darbo užmokesčio, gauto paskutinius 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metus, vidurkio (asmenims, įgijusiems ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą skiriama 45 procentų darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija, įgijusiems 15 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 35 procentų, įgijusiems 10 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 20 procentų, įgijusiems 5 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 10 procentų), ši nuostata buvo „neutralizuota“, nes faktiškai mokamos teisėjų valstybinės pensijos dydis priklausė nuo to, kokias ir kokio dydžio pensijas asmuo turėjo gauti pagal kitus įstatymus. Taigi teisėjų valstybinė pensija buvo (ir yra) vienas iš asmens, gaunančio šią pensiją, socialinių garantijų sistemos integruotų elementų (nes mokamos teisėjų valstybinės pensijos dydis buvo (ir yra) susietas su kitomis asmens, gaunančio šią pensiją, socialinėmis garantijomis).
4. Nors, kaip minėta, ginčijama Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas“ aiškintina kituose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse), taip pat kituose įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, tas kitas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas inter alia atitinkamų nuostatų atitikties Konstitucijai aspektu. Joks šio Konstitucinio Teismo nutarimo teiginys, skirtas minėtam visuminiam teisiniam reguliavimui aiškinti, savaime negali būti interpretuojamas kaip išreiškiantis poziciją, kad atitinkamos įstatymų (inter alia Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo) nuostatos dera su Konstitucija.
5. Konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija) (inter alia jo ginčijamoje nuostatoje) įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo skirtas dviem teisinėms situacijoms: 1) teisėjų valstybinė pensija buvusiam teisėjui neskiriama; 2) paskirta teisėjų valstybinė pensija buvusiam teisėjui nemokama. Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 1, 2, 5 punktuose buvo nustatyti pagrindai, kada teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o 3, 4, 6 punktuose – kada ši pensija neskiriama, o jeigu buvo paskirta – tada ji nemokama. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijama nuostata skirta šioms teisinėms situacijoms: 1) teisėjų valstybinė pensija buvusiam teisėjui neskiriama, nors jis ir atitinka visas Įstatyme nustatytas sąlygas, tačiau turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas; 2) buvusiam teisėjui, kuriam buvo paskirta teisėjų valstybinė pensija, ši pensija nebemokama, nes jis turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas.
6. Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas buvo keičiamas:
– Seimo 2004 m. lapkričio 4 d. priimto ir 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo, Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo pakeitimo įstatymo trečiojo skirsnio 1 straipsniu buvo nustatyta: „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas ar nedarbo socialinio draudimo išmokas“;
– Seimo 2005 m. gegužės 19 d. priimto ir 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo, Mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo, Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, Pensijų kaupimo įstatymo, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų statuso įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo penktojo skirsnio 1 straipsniu buvo nustatyta: „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos pašalpas ar nedarbo socialinio draudimo išmokas“;
– Seimo 2006 m. birželio 8 d. priimto ir 2006 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo nustatyta: „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos pašalpas ar nedarbo socialinio draudimo išmokas“.
7. Palyginus Įstatymo 4 straipsnio 6 punkte (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su Įstatymo 4 straipsnio 6 punkte (ne tik 2002 m. liepos 2 d., bet ir 2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2006 m. birželio 8 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, kad, nors ginčijamas teisinis reguliavimas buvo keičiamas (nes buvo keičiami kiti teisės aktai, reguliavę santykius, susijusius su tais, kurie buvo reguliuojami pagal minėtą straipsnį), Įstatymo 4 straipsnio 6 punkte visą laiką buvo (ir yra) įtvirtinta bendra taisyklė, kad jei asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba asmuo gauna tam tikras socialines išmokas, teisėjų valstybinė pensija jam neskiriama, o paskirtoji nemokama.
VII
Dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostatos „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas“ atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Minėta, kad Konstitucinio Teismo yra prašoma ištirti Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostatos „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas“ atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijamoje nuostatoje buvo nustatyti teisėjų valstybinės pensijos neskyrimo ir paskirtosios teisėjų valstybinės pensijos nemokėjimo atvejai; minėta, kad ši nuostata skirta šioms teisinėms situacijoms: 1) teisėjų valstybinė pensija buvusiam teisėjui neskiriama, nors jis ir atitinka visas Įstatyme nustatytas sąlygas, tačiau turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas; 2) buvusiam teisėjui, kuriam buvo paskirta teisėjų valstybinė pensija, ši pensija nebemokama, nes jis turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas.
3. Minėta, kad jeigu įstatymų leidėjas įtvirtina tokią teisėjo socialinę (materialinę) garantiją nutrūkus teisėjo įgaliojimams, kaip teisėjo pensija, jis, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir atvejus, kai teisėjo pensija (kuri yra siejama su teisėjo konstituciniu statusu) buvusiam teisėjui yra neskiriama ir (arba) paskirtoji teisėjų valstybinė pensija buvusiam teisėjui nebemokama; įstatymu nustatant atvejus, kai teisėjo pensija buvusiam teisėjui neskiriama, turi būti atsižvelgiama į konstitucinius teisėjo įgaliojimų nutrūkimo pagrindus; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos nukrypti nuo konstitucinio teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, pažeisti Konstitucijos 109 straipsnį; Konstitucijos 109 straipsnis būtų pažeistas, jeigu nebūtų galima konstituciškai pagrįsti, kodėl buvusiam teisėjui yra nebemokama paskirtoji teisėjų valstybinė pensija.
Taip pat minėta, kad jeigu įstatymų leidėjas įtvirtina tokią teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantiją nutrūkus teisėjo įgaliojimams, kaip teisėjo pensija, ši garantija yra ginama ne tik pagal Konstitucijos 109 straipsnį, bet ir pagal Konstitucijos 52 straipsnį.
4. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą sprendžiant, ar ginčijama nuostata neprieštaravo Konstitucijai, pažymėtina, kad šioje nuostatoje įtvirtinti du alternatyvūs atvejai, kai teisėjo valstybinė pensija buvusiam teisėjui yra neskiriama, o paskirtoji teisėjų valstybinė pensija buvusiam teisėjui nebemokama, yra grindžiami tuo, kad buvęs teisėjas, atitinkantis visas Įstatyme nustatytas sąlygas: 1) turi atitinkamų valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamų pajamų, būtent tokių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos; 2) arba gauna tam tikras išmokas, būtent valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas.
Pažymėtina, kad pirmoji iš nurodytų alternatyvių sąlygų yra susijusi su buvusio teisėjo pajamomis, gaunamomis iš darbinės (aktyvios ekonominės) veiklos, buvusiam teisėjui kokiais nors pagrindais dalyvaujant darbo rinkoje.
Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą ir kitus įstatymus valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos tam tikrais atvejais buvo (ir yra) mokamos tik nuo tam tikros dalies pajamų, gaunamų iš darbinės (aktyvios ekonominės) veiklos, taip pat buvo (ir yra) nustatyti atvejai, kada tokių įmokų galima nemokėti, nors asmuo gauna pajamų iš darbinės (aktyvios ekonominės) veiklos.
5. Konstatuotina, kad ginčijama nuostata teisėjo valstybinės pensijos, kuri yra teisėjo socialinė (materialinė) garantija nutrūkus jo įgaliojimams, siejama su teisėjo konstituciniu statusu, skyrimą ir mokėjimą padarė priklausomus nuo to, ar buvęs teisėjas gauna kitų – ginčijamoje nuostatoje nurodytų – pajamų.
6. Sprendžiant, ar ginčijama nuostata ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad teisėjo valstybinė pensija buvusiam teisėjui yra neskiriama dėl to, kad buvęs teisėjas, atitinkantis visas Įstatyme nustatytas sąlygas, turi atitinkamų valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamų pajamų, būtent tokių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna tam tikras išmokas, būtent valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, pažymėtina, kad minėtos dvi pajamų rūšys yra skirtingos prigimties.
6.1. Toks teisėjo valstybinės pensijos skyrimo susiejimas su buvusio teisėjo gaunamomis ginčijamoje nuostatoje nurodytomis pajamomis negali būti pagrindžiamas Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis teisėjo įgaliojimų nutrūkimo pagrindus, į kuriuos, kaip minėta, būtina atsižvelgti įstatymu nustatant atvejus, kai teisėjo valstybinė pensija buvusiam teisėjui yra neskiriama.
Dėl tokio teisinio reguliavimo teisėjų valstybinės pensijos skyrimas tampa priklausomas nuo aplinkybės, kuri nėra konstituciškai pagrindžiama. Taigi ši teisėjo socialinė (materialinė) garantija nutrūkus jo įgaliojimams, siejama su teisėjo konstituciniu statusu, yra iš esmės paneigiama. Tai nedera su teisėjo ir teismų nepriklausomumo konstituciniu principu, kuris, kaip minėta, suponuoja teisėjo socialines (materialines) garantijas nutrūkus jo įgaliojimams.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata, jog teisėjų valstybinė pensija neskiriama, jei asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, prieštaravo Konstitucijos 52, 109 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
6.2. Minėta, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis; ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir kitoms pensijų rūšims, inter alia Valstybinių pensijų įstatyme numatytoms valstybinėms pensijoms.
Minėta ir tai, kad Konstitucinis Teismas prieštaraujančiu Konstitucijai (pažeidžiančiu inter alia asmens teisę pasirinkti darbą bei verslą) yra pripažinęs tokį įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą, kuris neleido visos paskirtos (ir mokėtos) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gauti būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams, jeigu jie turi draudžiamųjų pajamų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas); taip pat prieštaraujančia Konstitucijai buvo pripažinta įstatymo nuostata, kad sukakusiems nustatytą senatvės pensijos amžių ir vyresniems invalidams, kurie po valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, mokama pagrindinė paskirtos valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos dalis, o ne visa paskirta ir iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas). Prieštaraujančia Konstitucijai (pažeidžiančia inter alia asmens teisę pasirinkti darbą bei verslą) buvo pripažinta ir įstatymo nuostata, kad išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, mokama tik 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).
Konstitucinio Teismo teisinė pozicija šiose konstitucinės justicijos bylose, kaip ne kartą konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, turi precedento reikšmę.
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijamoje nuostatoje įtvirtinta pirmoji alternatyvi sąlyga, su kuria siejamas teisėjų valstybinės pensijos neskyrimas buvusiam teisėjui, – būtent tai, kad jis, nors atitinka visas Įstatyme nustatytas sąlygas, turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, ir kuri yra susijusi su buvusio teisėjo pajamomis, gaunamomis iš darbinės (aktyvios ekonominės) veiklos, buvusiam teisėjui dalyvaujant darbo rinkoje, verčia tą asmenį rinktis, ar užsiimti aktyvia ekonomine veikla (dirbti, inter alia verstis verslu) ir negauti teisėjų valstybinės pensijos, ar gauti šią pensiją ir neužsiimti aktyvia ekonomine veikla (nedirbti, inter alia nesiversti verslu).
Šitoks teisinis reguliavimas reiškia, kad yra pažeidžiama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus (taigi ir buvusio teisėjo) teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės tai, kad, kaip minėta, pagal kitus įstatymus valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos tam tikrais atvejais buvo (ir yra) mokamos tik nuo tam tikros dalies pajamų, gaunamų iš darbinės (aktyvios ekonominės) veiklos, taip pat buvo (ir yra) nustatyti atvejai, kada tokių įmokų galima nemokėti, nors asmuo gauna pajamų iš darbinės (aktyvios ekonominės) veiklos.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata, jog teisėjų valstybinė pensija neskiriama, jei asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo ne tik Konstitucijos 52, 109 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, bet ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
7. Sprendžiant, ar ginčijama nuostata ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad paskirtoji teisėjų valstybinė pensija buvusiam teisėjui yra nebemokama dėl to, kad buvęs teisėjas, atitinkantis visas Įstatyme nustatytas sąlygas, turi atitinkamų valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamų pajamų, būtent tokių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna tam tikras išmokas, būtent valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, taip pat atsižvelgtina į tai, kad minėtos dvi pajamų rūšys yra skirtingos prigimties.
7.1. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata, jog teisėjų valstybinė pensija neskiriama, jei asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai prieštaravo ir šio straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata, kad paskirtoji teisėjų valstybinė pensija buvusiam teisėjui yra nebemokama dėl to, kad buvęs teisėjas, atitinkantis visas Įstatyme nustatytas sąlygas, turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos.
Kartu konstatuotina, kad ši nuostata prieštarauja ir Konstitucijos 52, 109 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principams.
7.2. Minėta, kad jeigu nebūtų galima konstituciškai pagrįsti, kodėl buvusiam teisėjui yra nebemokama paskirtoji teisėjų valstybinė pensija, būtų pažeistas Konstitucijos 109 straipsnis; be to, tokia teisėjo socialinė (materialinė) garantija nutrūkus teisėjo įgaliojimams, kaip teisėjo pensija yra ginama ir pagal Konstitucijos 52 straipsnį.
Konstatuotina, kad nėra jokių konstitucinių argumentų, kuriais būtų galima pagrįsti tai, kad pagal Įstatymo 4 straipsnį (2002 m. liepos 2 d. redakcija) paskirtoji teisėjų valstybinė pensija nemokama, jei asmuo gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, juolab kad Konstitucija gina ir teisėjo socialines (materialines) garantijas nutrūkus jo įgaliojimams, ir tokias išmokas, kaip čia nurodytosios (būtent valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpos). Jų negalima priešpriešinti.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata, jog Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata, kad paskirtoji teisėjų valstybinė pensija buvusiam teisėjui yra nebemokama dėl to, kad buvęs teisėjas, atitinkantis visas Įstatyme nustatytas sąlygas, gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, prieštaravo Konstitucijos 52, 109 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Apibendrinant padarytas išvadas konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas“ prieštaravo Konstitucijos 52, 109 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, o nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos“ – dar ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
9. Pažymėtina, kad, kaip minėta, Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 6 punktas buvo keičiamas; šiuo metu jis nėra išdėstytas pirmine – 2002 m. liepos 2 d. – redakcija.
Taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, nors ginčijamas teisinis reguliavimas buvo keičiamas, Įstatymo 4 straipsnio 6 punkte (ne tik 2002 m. liepos 2 d., bet ir 2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2006 m. birželio 8 d. redakcijos) visą laiką buvo (ir yra) įtvirtinta bendra taisyklė, kad jei asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba asmuo gauna tam tikras socialines išmokas, teisėjų valstybinė pensija jam neskiriama, o paskirtoji nemokama.
10. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių šiame Konstitucinio Teismo nutarime padaryta išvada, kad Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas“ prieštaravo Konstitucijos 52, 109 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, darytina ir išvada, kad Konstitucijos 52, 109 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas ar nedarbo socialinio draudimo išmokas“, taip pat Įstatymo 4 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos pašalpas ar nedarbo socialinio draudimo išmokas“.
Remiantis tais pačiais argumentais darytina ir išvada, kad Konstitucijos 52, 109 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja Įstatymo 4 straipsnio (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos pašalpas ar nedarbo socialinio draudimo išmokas“.
11. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių šiame Konstitucinio Teismo nutarime padaryta išvada, kad Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos“ prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, darytina ir išvada, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai prieštaravo ir Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos“, taip pat šio straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos“.
Remiantis tais pačiais argumentais darytina ir išvada, kad Konstitucijos 48 straipsniui prieštarauja Įstatymo 4 straipsnio (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos“.
12. Konstatavęs, kad Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas“ prieštaravo Konstitucijos 52, 109 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, o nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos“ – dar ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Konstitucinis Teismas toliau netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) (Žin., 2002, Nr. 73-3088) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52, 109 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, o nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos“ – dar ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) (Žin., 2004, Nr. 171-6299) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas ar nedarbo socialinio draudimo išmokas“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52, 109 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, o nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos“ – dar ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) (Žin., 2005, Nr. 71-2554) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos pašalpas ar nedarbo socialinio draudimo išmokas“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52, 109 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, o nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos“ – dar ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio (2006 m. birželio 8 d. redakcija) (Žin., 2006, Nr. 72-2686) nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos pašalpas ar nedarbo socialinio draudimo išmokas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52, 109 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, o nuostata „Teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei: <...> 6) asmuo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos“ – dar ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.