ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIUS
S P R E N D I M A S
DĖL PUBLIKACIJOS „TILTUS Į MIRTĮ TIESIA AMORALI ŠEIMA“ („PANEVĖŽIO RYTAS“ 2002 04 20 NR. 90/2561)
2002 m. liepos 12 d. Nr. 18
Vilnius
Š. m. balandžio 20 d. dienraštyje „Panevėžio rytas“ Nr. 90/2561 buvo išspausdintas žurnalistės Audronės Filimanavičienės straipsnis „Tiltus į mirtį tiesia amorali šeima“, neigiamu aspektu nušviečiantis kelių šeimų iš Pasvalio rajono privataus pobūdžio gyvenimo aplinkybes, santykius, likimus. Žurnalistų etikos inspektorius gavo atsaką į šį straipsnį – Juditos Armonienės, suinteresuoto asmens, skundą dėl teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo.
Minėta publikacija tampriai siejasi su 2001 m. sausio 31 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ žurnalisčių A. Filimanavičienės bei L. Lileikienės straipsniu „Pasvalio kaimus paralyžavo mirties baimė: nuošalios Lietuvos vietovės gyventojai atsidūrė AIDS grėsmės gniaužtuose“. Panašių straipsnių pasirodė tuo metu ir kituose spaudos leidiniuose, į juos buvo priverstas reaguoti Žurnalistų etikos inspektorius. Taigi publikacija yra savotiškas „Lietuvos ryto“ straipsnio tęsinys, kadangi paliečia tuos pačius asmenis.
Paminėtina, kad 2001 m. liepos 19 d. Vilniaus m. 3 apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą dėl L. Armono teisės į privatų gyvenimą, garbės ir orumo gynimo bei žalos atlyginimo išieškojimo, nusprendė konstatuoti, jog dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2001 m. sausio 31 d. Nr. 25(3075) išspausdintame A. Filimanavičienės ir L. Lileikienės straipsnyje „Pasvalio kaimus paralyžavo mirties baimė: nuošalios Lietuvos vietovės gyventojai atsidūrė AIDS grėsmės gniaužtuose“ be ieškovo sutikimo buvo paskelbti teiginiai apie jo sveikatą, taip pat išieškoti nematerialinės žalos atlyginimą. Apylinkės teismas įpareigojo „Lietuvos rytą“ artimiausiame dienraščio numeryje paskelbti neatitinkančių tikrovės teiginių paneigimą. Šį sprendimą paliko nepakeistą ir Vilniaus apygardos teismas, o paneigimas buvo išspausdintas 2002 m. vasario 22 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ Nr. 43 (3397).
Nors publikacijoje „Tiltus į mirtį tiesia amorali šeima“ ir išvengta konkrečių vardų, pavardžių bei adresų, dėl tam tikrų detalizuojančių aplinkybių – „balandžio 15-osios, ankstų rytą, apie 5 valandą, savo namuose Ąžuolpamūšės kaime mirė nė keturiasdešimties nesulaukęs Andrius (vardas pakeistas), kuriam praėjusių metų pradžioje buvo diagnozuota mirtina AIDS liga“, „savo našlei ir dar mažam sūnui velionis paliko nuolatinę mirtinos ligos baimę“, „AIDS sirgęs kaimietis“ – nesudėtinga nuspėti, jog straipsnyje įvardinamas 2002 m. balandžio 15 d. miręs savo namuose L. Armonas.
Tiek 2001 metų sausio, tiek 2002 metų balandžio mėnesį pasirodžiusiose publikacijose atsispindi tie patys teiginiai – „pagal paciento išvaizdą ir ligos kliniką Pasvalio gydytojai įtarė, kad jis gali būti ŽIV nešiotojas“, „po kelių dienų gautas atsakymas iš respublikinio AIDS centro įtarimus patvirtino“, „smarkiai karščiuojantis jis buvo paguldytas į Pasvalio ligoninės vidaus ligų skyrių“. 2002 m. balandžio 20 d. dienraščio „Panevėžio rytas“ publikacijoje esantys teiginiai – „su kuo tik buvo kalbama, visi jau puikiai žinojo apie nuo šios ligos mirusio žmogaus laidotuves ir baiminosi, kad tame krašte yra ir daugiau mirtinos ligos platintojų“, „pasibaidžiusį ir prieš pačią laidotuvių procesiją ėmusį blaškytis netoliese besiganiusį arklį daugelis žmonių palaikė blogu ženklu“, „smėlis vis slysdavęs ir virsdavęs atgal – atrodė, tarsi žemė nenorėtų priimti AIDS aukos“ – sudaro negatyvų kontekstą, užgavusį suinteresuotą asmenį – Juditą Armonienę.
Civilinio kodekso 2.23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas, o informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai. Paciento privataus gyvenimo apsauga ir informacijos apie jį konfidencialumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatyme. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje pabrėžiama, kad pacientų privatus gyvenimas yra neliečiamas, 2 dalies nuostata įtvirtina, jog visa informacija apie paciento sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia net ir po paciento mirties. Į šiuos principus nebuvo įsigilinta.
Akcentuodamas teisę į informaciją apie sveikatos būklę kaip vieną svarbiausių asmens teisių, pabrėždamas jos būtinas garantijas bei saugojimą visuomenės informavimo priemonėse;
pažymėdamas, kad naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas reikalavimų, sąlygų ir apribojimų, siekiant užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui, apsaugoti žmonių sveikatą bei dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir teises;
atsižvelgdamas į Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintas asmens konstitucines teises, Civilinio kodekso 2.23 straipsnio (1 d.), Visuomenės informavimo įstatymo 3, 14 straipsniuose, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 straipsnyje, Sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8, 10 straipsnius, Lietuvos Konstitucinio Teismo, Europos žmogaus teisių teismo praktiką ir išaiškinimus nagrinėjant bylas dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistų asmens teisių, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją „Dėl žurnalistikos etikos“, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 39 straipsnį, taip pat į kituose tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintus žmogaus teisių gerbimo principus ir įsipareigojimus;
remdamasis 2001 m. liepos 19 d. Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-1862-11/2001;
vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 2 dalimi,
nusprendžiu:
1. Žurnalistės Audronės Filimanavičienės publikacija „Tiltus į mirtį tiesia amorali šeima“ („Panevėžio rytas“ 2002 04 20 Nr. 90/2561) parengta ir redakcijos paskelbta nesilaikant Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1-3 dalies nuostatų. Siekiant išvengti civilinio ieškinio pareiškimo bei sureguliuoti konfliktą ikiteisminiu būdu, konstatuoti, kad publikacijoje nebuvo deramai paisoma etinių normų, o sensacingumo paieškos pažeidė asmens teisę į privataus gyvenimo apsaugą.
2. Atkreipti visų viešosios informacijos rengėjų, platintojų bei žurnalistų dėmesį į tai, kad būtina gerbti ir išsaugoti informacijos apie asmens sveikatos būklę, diagnozę, prognozes bei gydymą, taip pat visos kitos privataus pobūdžio informacijos apie pacientą konfidencialumą.
3. Rekomenduoti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso naujoje redakcijoje įtvirtinti žurnalisto pareigą gerbti žmogaus teisę į informaciją apie savo sveikatą, palaikyti jos konfidencialumą.