LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS GINKLŲ IR ŠAUDMENŲ KONTROLĖS ĮSTATYMO 19 STRAIPSNIO 8 DALIES 9 PUNKTO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1998 M. BALANDŽIO 10 D. NUTARIMU NR. 436 „DĖL GINKLŲ IR ŠAUDMENŲ APYVARTĄ REGLAMENTUOJANČIŲ TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTŲ MEDŽIOKLINIŲ GINKLŲ APYVARTOS TAISYKLIŲ 14.9 IR 57. 2 PUNKTŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2001 m. balandžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės tarnybos vyresniajam komisarui Vytui Rimkui ir šio departamento kriminalinės policijos Operatyvinės veiklos tarnybos komisarui Olegui Rimanui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2001 m. balandžio 5 d. išnagrinėjo bylą Nr. 33/99 pagal Aukštesniojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 19 straipsnio 8 dalies 9 punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Medžioklinių ginklų apyvartos taisyklių 14.9 ir 57.2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 1 bei 6 dalims.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą, kurioje buvo prašoma įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos skyrių pratęsti leidimą laikyti ir nešioti medžioklinį ginklą. Teismas 1999 m. lapkričio 18 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (Žin., 1996, Nr. 69-1665; toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 8 dalies 9 punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Medžioklinių ginklų apyvartos taisyklių (Žin., 1998, Nr. 37-974; toliau – ir Taisyklės) 14.9 ir 57.2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 1 bei 6 dalims.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Įstatymo 19 straipsnio 8 dalies 9 punkte yra nustatyta, kad leidimas įsigyti civilinį ginklą neišduodamas asmenims, esantiems profilaktinėje ar operatyvinėje policijos įskaitoje. Taisyklių 14.9 punkte taip pat įtvirtintas draudimas išduoti leidimą įsigyti medžioklinį ginklą asmenims, įrašytiems į profilaktinę ar operatyvinę policijos įskaitą. Taisyklių 57.2 punkte nustatyta, kad policijos įstaiga fiziniam asmeniui gali nepratęsti leidimo laikyti ir nešioti medžioklinį ginklą, jeigu asmeniui gali būti pritaikytos minėtų taisyklių 14.2–14.7, 14.9–14.12 punktų nuostatos, taigi ir tais atvejais, kai asmuo įrašytas į profilaktinę ar operatyvinę policijos įskaitą. Pasak pareiškėjo, tokiu būdu asmenims, įtrauktiems į operatyvinę įskaitą, yra taikomi tam tikri suvaržymai ir jų teisių apribojimai nenustačius jų kaltumo, o be to, dėl įrašymo į operatyvinę įskaitą ribojamos jų teisės į gynybą. Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 19 straipsnio 8 dalies 9 punktas ir Taisyklių 14.9 bei 57.2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 1 bei 6 dalims.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo konsultanto R. Varslausko rašytiniai paaiškinimai.
Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas teigia, kad Konstitucijos 31 straipsnio normos yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje užtikrinti. Įstatymu ir Taisyklėmis reguliuojami visuomeniniai santykiai nėra tapatūs baudžiamosios teisenos santykiams. R. Varslausko nuomone, ginčijamomis Įstatymo ir Taisyklių nuostatomis nėra draudžiama asmenims pasinaudoti teise į gynybą. Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Be to, konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Seimo atstovas teigia, kad ginčijamos Įstatymo ir Taisyklių nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų V. Rimkaus ir O. Rimano rašytiniai paaiškinimai.
Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų nuomone, Konstitucijos 31 straipsnis ne įtvirtina abstrakčią teisinio nekaltumo prezumpciją, bet susieja ją su nusikaltimo padarymu, t. y. su baudžiamaisiais teisiniais santykiais. Atstovai teigia, kad Aukštesnysis administracinis teismas įrašymą į operatyvinę policijos įskaitą (su iš to kylančiais apribojimais) klaidingai traktuoja kaip kriminalinę bausmę, tuo nepagrįstai suteikdamas įrašymui į įskaitą baudžiamojo kaltinimo statusą. V. Rimkaus ir O. Rimano nuomone, teisė turėti ginklą (ir medžioklinį) nėra konstitucinė, todėl nebūtinai turi būti ginama teisminiu būdu. Be to, jie nurodė, jog Konstitucijos 29 straipsnis suponuoja prielaidą, kad visiems asmenims taikomi tie patys įstatymų reikalavimai. Ginčijamos Įstatymo ir Taisyklių nuostatos nesuteikia teisinio pagrindo skirtingai taikyti jas vienoms ar kitoms žmonių grupėms. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Įstatymo 19 straipsnio 8 dalies 9 punktas ir Taisyklių 14.9 bei 57.2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 1 bei 6 dalims.
V
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti specialisto Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto Operatyvinės veiklos katedros vedėjo dr. K. Šimkaus rašytiniai paaiškinimai.
konstatuoja:
I
1. Seimas 1996 m. liepos 2 d. priėmė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, kurio 19 straipsnio 8 dalies 9 punkte nustatyta, kad leidimas įsigyti civilinį ginklą neišduodamas asmenims, „esantiems profilaktinėje ar operatyvinėje policijos įskaitoje“.
Vyriausybė 1998 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Medžioklinių ginklų apyvartos taisykles, kurių 14.9 punkte nustatyta, kad leidimas įsigyti medžioklinį ginklą neišduodamas asmenims, „įrašytiems į profilaktinę ar operatyvinę policijos įskaitą“.
Taisyklių 57.2 punkte nustatyta, kad policijos įstaiga fiziniam asmeniui gali nepratęsti arba panaikinti leidimą laikyti ir nešioti medžioklinį ginklą nesibaigus jo galiojimo laikui, jeigu „asmeniui gali būti pritaikytos šių taisyklių 14.2–14.7, 14.9–14.12 punktų nuostatos“.
2. Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas abejoja, ar minėtos Įstatymo ir Taisyklių nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 1 bei 6 dalims. Nors pareiškėjas prašymo motyvuojamojoje dalyje nurodo kai kurias Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo nuostatas, tačiau prašymo rezoliucinėje dalyje jis neprašo ištirti jų atitikties Konstitucijai, todėl Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatos, reguliuojančios asmenų įrašymą į operatyvinę policijos įskaitą, taip pat Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo nuostatos, nustatančios, kad valstybės paslaptį sudaro ir žinios apie operatyvinės veiklos subjektų veiklą, šioje byloje nėra tyrimo dalykas.
Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Taisyklių 57.2 punktas. Šiame punkte yra nurodyta, kada policijos įstaiga fiziniam asmeniui gali nepratęsti arba panaikinti leidimą laikyti ir nešioti medžioklinį ginklą nesibaigus jo galiojimo laikui. Iš prašymo matyti, kad pareiškėjas abejoja ne dėl viso 57.2 punkto atitikties Konstitucijai, bet tik dėl nurodyto 57.2 punkto atitikties Konstitucijai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad leidimas laikyti ir nešioti medžioklinį ginklą gali būti nepratęstas arba panaikintas nesibaigus jo galiojimo laikui, jeigu asmeniui gali būti pritaikytos Taisyklių 14.9 punkto nuostatos.
Pagal pareiškėjo prašymą Konstitucinis Teismas šioje byloje tirs, ar Įstatymo 19 straipsnio 8 dalies 9 punktas ir Taisyklių 14.9 punktas bei 57.2 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad leidimas laikyti ir nešioti medžioklinį ginklą gali būti nepratęstas arba panaikintas nesibaigus jo galiojimo laikui, jeigu asmeniui gali būti pritaikytos Taisyklių 14.9 punkto nuostatos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 1 bei 6 dalims.
II
Pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves.
Pabrėžtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką.
III
Dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 19 straipsnio 8 dalies 9 punkto ir Vyriausybės 1998 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Medžioklinių ginklų apyvartos taisyklių 14.9 ir 57.2 punktų atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai.
1. Pareiškėjas abejoja, ar ginčijamos Įstatymo ir Taisyklių nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai.
2. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“.
Nekaltumo prezumpcija yra pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena iš svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių garantijų.
3. Ginčijamos Įstatymo ir Taisyklių nuostatos reguliuoja santykius, susijusius su leidimų įsigyti ginklus ir šaudmenis išdavimo sąlygomis ir tvarka. Šiomis nuostatomis reguliuojami kitokie santykiai negu Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 19 straipsnio 8 dalies 9 punktas ir Vyriausybės 1998 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Medžioklinių ginklų apyvartos taisyklių 14.9 punktas ir 57.2 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad leidimas laikyti ir nešioti medžioklinį ginklą gali būti nepratęstas arba panaikintas nesibaigus jo galiojimo laikui, jeigu asmeniui gali būti pritaikytos šių taisyklių 14.9 punkto nuostatos, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai.
IV
Dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 19 straipsnio 8 dalies 9 punkto ir Vyriausybės 1998 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Medžioklinių ginklų apyvartos taisyklių 14.9 ir 57.2 punktų atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai.
1. Pareiškėjas abejoja, ar ginčijamos Įstatymo ir Taisyklių nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai.
2. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“
Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtinta asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą. Ji yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų, būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas.
3. Ginčijamos Įstatymo ir Taisyklių nuostatos reguliuoja santykius, susijusius su leidimo įsigyti ginklus ir šaudmenis išdavimu. Šiomis nuostatomis reguliuojami kitokie santykiai nei Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje. Ginčijamomis nuostatomis nepaneigiama asmenų, kurie įtariami padarę nusikaltimą, ir kaltinamųjų nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad asmuo turi teisę ginti pažeistas teises remdamasis Konstitucija, taip pat kad pagal Konstituciją galimybė ginti pažeistas teises turi būti reali. Pažymėtina, kad ir Taisyklių 19 punkte nustatyta, jog apie sprendimą dėl leidimo įsigyti ginklą išdavimo policija privalo raštu pranešti suinteresuotam asmeniui. Atsisakymas išduoti ginklą turi būti motyvuotas, o asmuo gali skųsti jį teismui (Taisyklių 20 punktas).
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 19 straipsnio 8 dalies 9 punktas ir Vyriausybės 1998 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Medžioklinių ginklų apyvartos taisyklių 14.9 punktas ir 57.2 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad leidimas laikyti ir nešioti medžioklinį ginklą gali būti nepratęstas arba panaikintas nesibaigus jo galiojimo laikui, jeigu asmeniui gali būti pritaikytos šių taisyklių 14.9 punkto nuostatos, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai.
V
Dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 19 straipsnio 8 dalies 9 punkto ir Vyriausybės 1998 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Medžioklinių ginklų apyvartos taisyklių 14.9 ir 57.2 punktų atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
1. Pareiškėjas abejoja, ar ginčijamos Įstatymo ir Taisyklių nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
2. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ir pažiūrų pagrindu.“
Konstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas, reiškiantis žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Šis principas nustato formalią visų asmenų lygybę, taip pat tai, kad asmenys negali būti diskriminuojami ar jiems negali būti teikiamos privilegijos.
Konstitucinio asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principo turi būti laikomasi leidžiant įstatymus, juos taikant, vykdant teisingumą. Tačiau šis konstitucinis principas nepaneigia to, kad įstatyme tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas).
3. Kaip konstatuota šiame nutarime, įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos. Teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, įrašytiems į profilaktinę ar operatyvinę policijos įskaitą, leidimas įsigyti medžioklinį ginklą neišduodamas arba gali būti nepratęstas ar panaikintas nesibaigus jo galiojimo laikui, savaime nepažeidžia konstitucinio visų asmenų lygybės principo. Šiame nutarime jau konstatuota, kad teisės normos, reguliuojančios asmenų įrašymą į profilaktinę ar operatyvinę policijos įskaitą, šioje byloje nėra tyrimo dalykas.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 19 straipsnio 8 dalies 9 punktas ir Vyriausybės 1998 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Medžioklinių ginklų apyvartos taisyklių 14.9 punktas ir 57.2 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad leidimas laikyti ir nešioti medžioklinį ginklą gali būti nepratęstas arba panaikintas nesibaigus jo galiojimo laikui, jeigu asmeniui gali būti pritaikytos šių taisyklių 14.9 punkto nuostatos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 19 straipsnio 8 dalies 9 punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl ginklų ir šaudmenų apyvartą reglamentuojančių taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Medžioklinių ginklų apyvartos taisyklių 14.9 punktas ir 57.2 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad leidimas laikyti ir nešioti medžioklinį ginklą gali būti nepratęstas arba panaikintas nesibaigus jo galiojimo laikui, jeigu asmeniui gali būti pritaikytos šių taisyklių 14.9 punkto nuostatos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Teodora Staugaitienė