LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
S P R E N D I M A S
Dėl PAREIŠKĖJO – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar KAI KURIOS Lietuvos Respublikos BANKŲ ĮSTATYMO, Lietuvos Respublikos ĮMONIŲ BANKROTO ĮSTATYMO, Lietuvos Respublikos INDĖLIŲ IR ĮSIPAREIGOJIMŲ INVESTUOTOJAMS DRAUDIMO ĮSTATYMO, Lietuvos Respublikos ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENOS ĮSTATYMO, Lietuvos Respublikos CIVILINIO KODEKSO, Lietuvos Respublikos CIVILINIO PROCESO KODEKSO, Lietuvos Respublikos FINANSINIO TVARUMO ĮSTATYMO NUOSTATOS ir KAI KURIE ŠIŲ ĮSTATYMŲ PAKEITIMO BEI PAPILDYMO ĮSTATYMAI NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2012 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-1/2012) ištirti:
„1. Ar Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23, 29 ir 46 straipsniams.
2. Ar Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23, 29 ir 46 straipsniams.
3. Ar Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija) pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23, 29 ir 46 straipsniams.
4. Ar Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23, 29 ir 46 straipsniams.
5. Ar Įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 46 straipsniams, o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.
6. Ar Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2005 m. sausio 20 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23, 29 ir 46 straipsniams.
7. Ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio kodekso 6.116 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 20, 21, 25 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 121 straipsniu įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) pagal reguliavimo apimtį, priėmimo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsniui ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.
8. Ar Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 8 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, 7 ir 8 straipsniai (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymo 6 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymo 1 ir 2 straipsniai (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 1 ir 2 straipsniai (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsniui ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.“
n u s t a t ė:
Konstituciniame Teisme gautas pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar:
1) Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
2) Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
3) Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija) pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
4) Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
5) Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
6) Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2005 m. sausio 20 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
7) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.116 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 20, 21, 25 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 121 straipsniu įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) pagal reguliavimo apimtį, priėmimo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
8) Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 8 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, 7, 8 straipsniai (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymo 6 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymo 1, 2 straipsniai (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 1, 2 straipsniai (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė inter alia prašo ištirti, ar Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Antrąja eile tenkinami valstybės įmonės Indėlių ir investicijų draudimas reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu.“
2. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja Konstitucijai, grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ iš esmės nesiskiria nuo kitų bankrutuojančio banko kreditorių. Skiriamasis draudiko veiklos požymis yra tai, kad jo veikla susijusi su tam tikra rizika, t. y. draudėjas moka draudimo įmokas, o draudikas rizikuoja, nes iš draudėjo perima jo riziką – tikimybę, kad bus nuostolių. Pagal Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą draudikas valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ rizikos neprisiima. Jo reikalavimai tenkinami pirma kitų banko kreditorių reikalavimų, iš esmės jų sąskaita. Taip išskiriamas tik vienas iš daugelio Lietuvos Respublikoje veikiančių draudimo paslaugas teikiančių subjektų, t. y. privilegijos suteikiamos ne objektyviai grupei asmenų, teikiančių draudimo paslaugas, bet vienai, įmonei būtent valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“. Dėl šios priežasties Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, palyginti su kitais banko kreditoriais, kurių reikalavimų tenkinimo eilė yra žemesnė, yra diskriminacinis ir pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą. Tokiu reguliavimu nesiekiama jokių pozityvių, visuomenei reikšmingų tikslų.
2.2. Pagal Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalį išskirtinai vienintelio subjekto valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ galimi nuostoliai dėl banko bankroto, galintys atsirasti išmokėjus indėlių draudimo lėšas, perkeliami kitiems kreditoriams, kurių reikalavimų tenkinimo eilės žemesnės, t. y. šios valstybės įmonės, kaip kreditoriaus bankroto procese, teisės būtų tenkinamos pakenkiant kitų banko kreditorių teisėms, už tai likusiems kreditoriams niekaip neatlyginant. Taip pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės apsaugos principas.
2.3. Ūkio subjektų, kurie yra žemesnės nei antrosios reikalavimų tenkinimo eilės kreditoriai, teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti. Taip pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
2.4. Ginčijamu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas, kuris, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir įstatymai turi atitikti Konstituciją.
3. Iš šių pareiškėjo argumentų matyti, kad jis prašo ištirti Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies (2004 m. kovo 30 d. redakcija) pagal normų turinį atitiktį ne visoms Konstitucijos 29, 46 straipsnių nuostatoms, o tik 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai.
4. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme.
II
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė inter alia prašo ištirti, ar Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nustatyta: „Trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą bei valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija.“
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis prašo ištirti, ar Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja Konstitucijai, yra grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Valstybę ir su ja susijusius kreditorius įrašius į aukštesnę reikalavimų tenkinimo eilę, palyginti su kitais banko kreditoriais, nurodytais Bankų įstatymo 87 straipsnio 4–7 dalyse, valstybei ir su ja susijusiems kreditoriams suteikiama privilegija – didesnė galimybė patenkinti savo reikalavimus banko bankroto procese. Valstybė turi konstitucinę pareigą nustatyti tokį banko bankroto procedūrų teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų užtikrinta vienoda visų banko kreditorių nuosavybės teisių apsauga. Kartu pažymėtina, kad reguliuodama šiuos santykius valstybė turi teisę išskirti tam tikras kreditorių grupes, kurių reikalavimai būtų tenkinami pirma kitų banko kreditorių reikalavimų. Tačiau išskiriant šias grupes turi būti paisoma konstitucinių teisinės valstybės, nuosavybės apsaugos ir nediskriminavimo principų, taip pat valstybės prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Ginčijamo diferencijuoto teisinio reguliavimo tariamas prieštaravimas Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir dėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies atitikties toms pačioms Konstitucijos nuostatoms, ir kitais, toliau pateikiamais, argumentais.
2.2. Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinus tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengus atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.
2.3. Valstybės reikalavimų dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat valstybės kreditorių ir kitų kreditorių, kurių suteiktas paskolas garantavo valstybė, reikalavimų išskyrimo ipso facto negalima tapatinti su viešuoju arba visuomenės interesu. Pagal Bankų įstatymo 87 straipsnio 1, 3 dalis pirmenybė suteikiama darbuotojų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, reikalavimų atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe, taip pat reikalavimų dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų tenkinimui. Tik šiais atvejais valstybė veikia visuomenės interesais, apsaugodama silpnąją darbo sutarties šalį – darbuotoją. Visais kitais atvejais bet koks bankrutuojančio banko kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo nustatymas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnį vertintinas kaip kreditorių, kurių reikalavimai tenkinami tik patenkinus aukštesnės eilės kreditorių reikalavimus, nuosavybės atėmimas.
2.4. Kalbant apie valstybės reikalavimus dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą pažymėtina, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio išlyga dėl mokesčių, kitų rinkliavų ir baudų mokėjimo garantavimo suteikia teisę valstybei atimti (apriboti) tik paties subjekto, turinčio prievolių valstybei, susijusių su mokesčiais, kitomis rinkliavomis ir baudomis, tačiau ne jo kreditorių nuosavybę. Todėl minėtoji išlyga nesuteikia teisės atimti (apriboti) ne paties bankrutuojančio banko, o jo kreditorių nuosavybę (reikalavimo teises). Reikalavimų, kylančių iš valstybei suteiktų paskolų ir kitų paskolų, suteiktų su valstybės garantija, pirmenybė taip pat nepagrįsta. Civilinio kodekso 2.36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas fundamentalus privatinės teisės principas, pagal kurį valstybė ir jos institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Tai inter alia reiškia, kad valstybė ir su ja susiję kreditoriai, veikdami kaip sutartinių santykių šalys su banku ir (arba) naudodamiesi banko paslaugomis, prisiima tokią pačią banko nemokumo riziką, kaip ir valstybė ir su ja susiję banko kreditoriai.
3. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme.
III
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė inter alia prašo ištirti, ar Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija) pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte (2004 m. kovo 30 d. redakcija) nustatyta:
„Teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą: <...> 2) draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tarp jų – mokėti palūkanas, netesybas, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, taip pat iš bankrutuojančio banko išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka.“
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis prašo ištirti, ar Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija) tiek, kiek juo draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija) tiek, kiek juo draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Konstitucijai, yra grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Pagal Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalį (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) numatyta galimybė įskaityti indėlininko ar investuotojo (kaip šios sąvokos apibrėžtos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 3, 11 dalyse), kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, reikalavimą, už kurį, remiantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, indėlininkui ar investuotojui nemokama draudimo išmoka, į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos, tačiau įskaitoma suma (o jeigu indėlininkui ar investuotojui buvo išmokėta draudimo išmoka, – įskaitoma suma kartu su draudimo išmoka) neturi viršyti Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų draudimo išmokų indėlininkams ar investuotojams dydžių. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas galimas ir tais atvejais, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Tokiu diferencijuotu reguliavimu išskyręs tik tam tikrus ūkio subjektus, t. y. tik indėlininkus, kurių priešpriešiniai reikalavimai su bankrutuojančiu banku neviršija Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymu draudžiamų sumų, valstybę ir su ja susijusius kreditorius, įstatymų leidėjas iš esmės neišsprendė įskaitymo bankroto procese klausimo, palikęs toliau galioti galinčias būti antikonstitucines įstatymo nuostatas.
2.2. Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip ir bet koks kitas turtas, yra privačios nuosavybės teisės objektas. Jeigu bankrutuojančio banko reikalavimas yra patenkinamas, o kitos prievolės šalies priešpriešinis vienarūšis reikalavimas nepatenkinamas arba patenkinamas tik iš dalies (nors abu reikalavimai prieš iškeliant bankroto bylą galėjo būti patenkinti), yra pažeidžiamas nuosavybės teisinės apsaugos principas, įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje, užkertamas kelias tinkamam nuosavybės teisės įgyvendinimui, kuris būtų užtikrintas, jei įskaitymas banko bankroto procese būtų leidžiamas.
2.3. Pagal ginčijamą įstatymo normą, atsižvelgiant į minėtas Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostatas, į gerokai prastesnę padėtį patenka tie kreditoriai, kurių priešpriešiniai reikalavimai su bankrutuojančiu banku viršija Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymu draudžiamas sumas ir kurie neįskaitė šių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų iki bankroto bylos bankui iškėlimo. Šie kreditoriai, neturėdami galimybės įskaityti viso savo reikalavimo, privalės grąžinti bankrutuojančiam bankui likusią skolą, o bankrutuojančio banko turtas bet kuriuo atveju įstatymų nustatyta tvarka bus dalijamas visiems kreditoriams. Esamu teisiniu reguliavimu diskriminuojami kreditoriai, kurie kartu yra ir bankrutuojančio banko skolininkai, nes jie yra priversti patirti iki dviejų kartų didesnius nuostolius nei kiti kreditoriai. Tokiu teisiniu reguliavimu ir mokios įmonės diskriminuojamos, palyginti su nemokiu banku, nes jos privalo savo skolas nemokiam bankui grąžinti visiškai, o savo skolas gali atgauti tik Bankų įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Bankrutuojančio banko reikalavimui taikoma pirmenybė prieš mokios įmonės reikalavimą. Taigi yra pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje.
Be to, pagal Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą leidžiama taikyti ir įgyvendinti baigiamąją užskaitą, nepaisant to, kad pradėtos ar vykdomos juridinio asmens likvidavimo procedūros. Tačiau minėtas įstatymas taikomas tik ribotam, jo 3 straipsnyje apibrėžtam asmenų ratui. Tai sudaro pagrindą teigti, kad taip Lietuvoje sudaromos sąlygos diskriminuoti asmenis ir pažeisti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant ne tik į piniginių reikalavimų atsiradimo pagrindą bankroto procese, bet ir į asmens teisinį statusą.
2.4. Ginčijamu reguliavimu ribojamos dalies bankrutuojančio banko kreditorių, kurie yra ir jo skolininkai, teisės, nors šie ribojimai yra didesni nei būtina viešajam interesui užtikrinti. Pagrindinis bankroto procesui keliamas tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus, tačiau vienų kreditorių reikalavimų tenkinimas kitų kreditorių sąskaita negali būti laikomas tarnavimu bendrai tautos gerovei. Taigi pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis.
2.5. Nurodytu įskaitymo draudimu banko bankroto procese pažeidžiamas teisingumo principas, nes yra paisoma tik nemokaus banko interesų ir neatsižvelgiama į mokios įmonės, kuri kartu yra ir tokio nemokaus banko kreditorė, ir skolininkė, interesus. Įskaitymo draudimu banko bankroto procese pažeidžiamas ir proporcingumo principas, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui įgyvendinti. Teisinės valstybės principas yra pažeidžiamas, nes kai buvusi galimybė įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus panaikinama iškėlus bankroto bylą, yra nepaisoma asmenų teisėtų lūkesčių. Teisiškai asmenys, turintys vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, neįvykdžius įskaitymo vienas kitam yra kartu ir kreditoriai, ir skolininkai, tačiau faktiškai jie vienas kitam įsipareigojimų (kiek sutampa reikalavimų dydžiai) neturi ir bet kada gali tai įtvirtinti įskaitymu. Asmenis, faktiškai neturinčius įsipareigojimų, grąžinus į tokią faktinę būseną, kai vienas iš jų atgauna skolą, o kitas grąžina skolą, bet papildomai yra priverstas likti kreditoriumi ir laukti kreditorių eilėje, pažeidžiami pastarojo teisėti lūkesčiai. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nėra užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.
3. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija) tiek, kiek juo draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme.
IV
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė inter alia prašo ištirti, ar Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatyta:
„Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą: <...> 3) draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Įmonės kolektyvinės sutarties galiojimas ribojamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka.“
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis prašo ištirti, ar Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek juo draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjo abejonė dėl ginčijamo Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo (tam tikra apimtimi) prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiama tais pačiais argumentais, kaip ir jo abejonė dėl Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto (2004 m. kovo 30 d. redakcija) (tam tikra apimtimi) atitikties toms pačioms Konstitucijos nuostatoms.
3. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek juo draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme.
V
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė inter alia prašo ištirti, ar Įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymo 7 straipsnio 2 dalis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Seimas 2011 m. gruodžio 22 d. priėmė Įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymą, kuris, išskyrus jo 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas išimtis, įsigalioja 2012 m. kovo 1 d. Šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija). Taigi pareiškėjas ginčija Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), kuriame nustatyta:
„3) draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Įmonės kolektyvinės sutarties galiojimas ribojamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka.“
2. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis prašo ištirti, ar Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. Pareiškėjo abejonė dėl ginčijamo Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo (tam tikra apimtimi) prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiama tais pačiais argumentais, kaip ir jo abejonė dėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) (tam tikra apimtimi) atitikties toms pačioms Konstitucijos nuostatoms.
Be to, dėl ginčijamoje Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintos išimties „išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“ tariamo prieštaravimo minėtoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas teigia, kad tokiu reguliavimu yra privilegijuojama valstybė ir su ja susiję kreditoriai, taip jiems suteikiama pirmenybė tenkinti savo reikalavimus įmonės bankroto procese. Todėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) įtvirtintas diferencijuotas teisinis reguliavimas kitų, su valstybe nesusijusių, įmonės kreditorių atžvilgiu yra diskriminacinis ir juo pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, 29 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas, 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad ūkinė veikla turi tarnauti tautos gerovei, konstitucinis teisinės valstybės principas. Toks pareiškėjo teiginys grindžiamas analogiškais argumentais, kaip ir abejonė dėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) (tam tikra apimtimi) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
4. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme.
VI
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė inter alia prašo ištirti, ar Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2005 m. sausio 20 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio „Draudimo išmokų apribojimai“ 1 dalies 4 punkte (2005 m. sausio 20 d. redakcija) nustatyta:
„Draudimo išmokos nemokamos <...> 4) banko, kredito unijos ar įmonės paskolos gavėjams, jeigu indėliai ar įsipareigojimai investuotojui ne didesni už jų įsipareigojimus (negrąžintas paskolas su palūkanomis). Jeigu banko, kredito unijos ar įmonės paskolos gavėjo indėlis ar įsipareigojimai investuotojui yra didesni už šio gavėjo įsipareigojimus (negrąžintas paskolas su palūkanomis), draudimo suma skaičiuojama iš indėlio ar įsipareigojimų investuotojui atimant gavėjo įsipareigojimus, bet negali būti didesnė, negu nurodyta šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje.“
2. Pareiškėjas ginčija Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą (2005 m. sausio 20 d. redakcija) ir teigia, kad juo yra išskiriama viena kategorija asmenų (indėlininkų), objektyviai neturinčių jokių skirtumų, kurie tokį reguliavimą darytų pateisinamą. Pareiškėjas tik nurodo, jog jam visiškai neaišku, kokio socialinio gėrio įstatymų leidėjas siekia išskirdamas būtent tuos indėlininkus, kurie turi paskolas banke, kodėl būtent jie netenka draudiminės apsaugos.
Paminėtina, kad pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį draudimo išmokos nemokamos ne tik pareiškėjo nurodytiems šio straipsnio 1 dalies 4 punkte išvardytiems asmenims, bet ir kituose šio straipsnio 1 dalies punktuose nurodytiems asmenims, kaip antai: indėlininkams ar investuotojams, kurių indėliai ar įsipareigojimai investuotojams teismų sprendimu pripažinti įgytais neteisėtu būdu (1 punktas); indėlininkams ar investuotojams, kurių indėliai ar įsipareigojimai investuotojams pagal sutartis ar kitokiu būdu (išskyrus paveldėjimą) yra perleisti po draudžiamojo įvykio dienos (2 punktas (2008 m. sausio 18 d. redakcija); banko, kredito unijos ar įmonės administracijos vadovams, banko, kredito unijos ar įmonės filialų vadovams, tarybos (stebėtojų tarybos) ir valdybos nariams; asmenims, turintiems ne mažesnę kaip 5 procentų banko akcinio kapitalo dalį, ar asmenims, ne mažiau kaip 5 procentus banko akcinio kapitalo turinčiose įmonėse turintiems daugiau kaip 50 procentų kapitalo; asmenims, atliekantiems nepriklausomą banko, kredito unijos ar įmonės auditą; šiame punkte nurodytų asmenų vaikams, įvaikiams, sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems sugyventiniams, tėvams ir įtėviams (3 punktas (2005 m. sausio 20 d. redakcija); už anoniminėse ir koduotose sąskaitose laikomus indėlius (5 punktas); už indėlius, kuriems draudėjas yra nustatęs palūkanų normą, daugiau kaip du kartus viršijančią adekvatiems indėliams toje pačioje kredito įstaigoje nustatytą palūkanų normą (6 punktas).
Taigi draudiminė apsauga, nustatyta Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, netaikoma ne tik pareiškėjo nurodytiems asmenims, bet ir kitiems minėtame įstatyme išvardytiems asmenims.
Pareiškėjas, išskirdamas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytus asmenis iš kitų asmenų, inter alia nurodytų minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, neanalizuoja jų požymių, nevertina ypatumų, nelygina tarpusavyje.
Taigi pareiškėjas nepateikia teisinių motyvų dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto (2005 m. sausio 20 d. redakcija) prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsniui.
Pareiškėjas abejoja Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto (2005 m. sausio 20 d. redakcija) atitiktimi inter alia Konstitucijos 23, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Jis išdėsto bendro pobūdžio teiginius (ginčijamu teisiniu reguliavimu „<...> ūkio subjektų (indėlininkų, turinčių paskolas) teisės ir teisėti interesai yra ribojami daugiau, nei tai būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti. Neužtikrinama asmenų teisė į nuosavybės apsaugą. Iš esmės neteisėtu reguliavimu nuosavybė yra neatlygintinai nusavinama“), tačiau nepateikia jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų jo abejonę.
3. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.
Aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų“.
Pažymėtina ir tai, kad, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius konkrečių teisės akto straipsnių (jų dalių), punktų, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, konkrečių Konstitucijos nuostatų – normų ir (arba) principų, kuriems, pareiškėjo nuomone, pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai (jų dalys) ar punktai, taip pat teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti Konstituciniame Teisme bei pagal jį pradėjus bylą, būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės institucijos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sunkiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. kovo 19 d. sprendimai).
4. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme nėra aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto (2005 m. sausio 20 d. redakcija) prieštaravimo Konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi šis pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.
Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2005 m. sausio 20 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
VII
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė inter alia prašo ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio kodekso 6.116 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 20, 21, 25 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 121 straipsniu įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) pagal reguliavimo apimtį, priėmimo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjas prašymo 6.2 punkte inter alia pateikia savo nuomonę dėl ginčijamų įstatymų atitikties Konstitucijai pagal reguliavimo apimtį. Apibendrindamas Seimo 2011 m. lapkričio 17 d. priimtus ir savo ginčijamus įstatymus, prašymo 6.2.1 punkte jis teigia, kad šiuose įstatymuose yra įtvirtinta svarbių nuostatų, susijusių su banko valdymu, banko turto ir prievolių valdymu, naudojimu ir disponavimu, ginčų, susijusių su banko administravimu, nagrinėjimu po to, kai bankui buvo pritaikytos Finansinio tvarumo įstatymo 2 straipsnyje numatytos finansinio stabilumo stiprinimo priemonės. Po šio apibendrinimo pateikiami ginčijamų įstatymų straipsniai ar jų dalys, kuriose, pasak pareiškėjo, yra įtvirtintos tos nuostatos. Toliau pareiškėjas pateikia Konstitucinio Teismo suformuotos oficialiosios konstitucinės nuosavybės apsaugos, teisminės gynybos, teisėtų lūkesčių apsaugos doktrinos nuostatas, tačiau nenurodo aiškių teisinių motyvų, kurie pagrįstų jo abejonę dėl ginčijamo reguliavimo atitikties Konstitucijai pagal reguliavimo apimtį.
3. Pareiškėjas nurodytus įstatymus taip pat ginčija pagal Konstitucijoje nustatytą priėmimo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką ir teigia, kad ginčijami įstatymai buvo priimti ypatingos skubos tvarka, nenustačius specialios jų įsigaliojimo tvarkos ar taikymo išlygų, ir jais siekta teisiškai reguliuoti vieno konkretaus ūkio subjekto – AB banko „Snoras“ teisinį statusą. Pareiškėjas nenurodo, kokios konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, taip pat teisės aktų, nustatančių įstatymų priėmimo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką, nuostatos buvo pažeistos priimant, paskelbiant ginčijamus įstatymus ar nustatant jų įsigaliojimo tvarką.
Pažymėtina, kad pareiškėjo ginčijamuose įstatymuose nėra nuostatų, kurios būtų skirtos tik vienam ūkio subjektui – AB bankui „Snoras“, jos yra skirtos visiems tos pačios rūšies ūkio subjektams, jų bei kitų subjektų (valstybės institucijų, kreditorių ir kt.) tarpusavio santykiams reguliuoti.
4. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.
Minėta ir tai, kad aiškindamas šią Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja.
Pažymėtina, kad šie reikalavimai dėl pareiškėjo pozicijos dėl teisės akto atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį ir tos pozicijos juridinio pagrindimo mutatis mutandis taikytini ir tais atvejais, kai pareiškėjas ginčija įstatymus pagal Konstitucijoje nustatytą jų priėmimo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką.
5. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme nėra aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, kodėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas, Civilinio kodekso 6.116 straipsnio pakeitimo įstatymas, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymas, Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 20, 21, 25 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 121 straipsniu įstatymas, Finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymas, Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas pagal reguliavimo apimtį prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kartu konstatuotina, kad prašyme nenurodyta, kokios konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, taip pat teisės aktų, nustatančių įstatymų priėmimo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką, nuostatos buvo pažeistos priimant, paskelbiant ginčijamus įstatymus ar nustatant jų įsigaliojimo tvarką.
Taigi šis pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.
Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas, Civilinio kodekso 6.116 straipsnio pakeitimo įstatymas, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymas, Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 20, 21, 25 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 121 straipsniu įstatymas, Finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymas, Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas pagal reguliavimo apimtį, priėmimo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
VIII
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė inter alia prašo ištirti, ar Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 8 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, 7, 8 straipsniai (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymo 6 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymo 1, 2 straipsniai (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 1, 2 straipsniai (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai.
2. Pareiškėjas prašymo 6.3 punkte pateikia savo nuomonę dėl ginčijamų įstatymų atitikties Konstitucijai pagal turinį. Prašymo 6.3.1.1 punkte yra pateikiami ginčijamų įstatymų straipsniai ar jų dalys, kuriuose, pasak pareiškėjo, yra įtvirtintos nuostatos, susijusios su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimu kitam bankui.
Pareiškėjas teigia, kad pagal Seimo 2011 m. lapkričio 17 d. priimtų Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 1 straipsnyje, 6 straipsnio 4 dalyje, 7, 8 straipsniuose, Civilinio kodekso 6.116 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje, Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 20, 21, 25 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 121 straipsniu įstatymo 1–3 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą sukuriamos teisinės prielaidos laikinajam banko administratoriui priežiūros institucijos pritarimu priimti sprendimą dėl dalies administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo kitam bankui, jei yra reali grėsmė, kad administruojamo banko turto grynoji vertė taps mažesnė negu banko įsipareigojimai, taip pat jei yra reali grėsmė, kad bankas atitiks arba jau atitinka kitas priežiūros institucijos priimtuose teisės aktuose nustatytas sąlygas, kada bankas gali būti pripažįstamas nemokiu, ir nustatoma, kad administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas kitam bankui leistų išlaikyti indėlininkų pasitikėjimą bankų sistemos stabilumu ir patikimumu ir kitaip apsaugoti viešuosius interesus, o administruojamo banko likvidavimas dėl bankroto tokiu pačiu mastu neapsaugotų šių interesų. Pareiškėjas taip pat cituoja Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 5 dalyje nustatytas administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo kitam bankui sąlygas.
Iš šių pareiškėjo teiginių nėra aišku, ar jis ginčija visą Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 1 straipsnyje, 6 straipsnio 4 dalyje, 7, 8 straipsniuose, Civilinio kodekso 6.116 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje, Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 20, 21, 25 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 121 straipsniu įstatymo 1–3 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, ar tik tam tikras jo nuostatas ir tik tam tikra apimtimi. Iš pareiškėjo dėstomų argumentų dėl ginčijamų įstatymų nuostatų atitikties pagal turinį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui taip pat nėra aišku, kokias konkrečias nurodytų įstatymų nuostatas pareiškėjas ginčija.
3. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.
Minėta ir tai, kad aiškindamas šią Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto atitikties konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms.
4. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme nenurodytos konkrečios Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 8 straipsnio, Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 7, 8 straipsnių, Finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymo 6 straipsnio, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymo 1, 2 straipsnių, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 1, 2 straipsnių nuostatos, kurios, pareiškėjo nuomone, pagal normų turinį tiek, kiek pareiškėjas jį sieja su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimu kitam bankui, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Taigi šis pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.
Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 8 straipsnis, Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, 7, 8 straipsniai, Finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymo 6 straipsnis, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymo 1, 2 straipsniai, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 1, 2 straipsniai pagal normų turinį tiek, kiek pareiškėjas jį sieja su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimu kitam bankui, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
6. Iš pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 8 straipsnis, Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, 7, 8 straipsniai, Finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymo 6 straipsnis, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymo 1, 2 straipsniai, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 1, 2 straipsniai pagal normų turinį neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, matyti, kad pareiškėjas abejoja šių įstatymų (jų nuostatų) atitiktimi tiek, kiek tokiu reguliavimu yra ribojama teisė į teisminę gynybą (prašymo 6.3.2 punktas).
7. Pareiškėjas konkrečiai ginčija minėtų įstatymų nuostatas, pagal kurias:
1) banko administratoriui uždrausta tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais (Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 8 straipsnis);
2) uždrausta reikšti reikalavimus teisme dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, taip pat reikalavimus dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų, susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) vykdymu. Tuo atveju, jeigu tokie reikalavimai pareiškiami, teismui uždrausta tenkinant ieškinį arba skundą (prašymą) panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis (Finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymo 6 straipsnis; Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, 7 straipsnis; Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 2 straipsnis; Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymo 2 straipsnis);
3) teismams uždrausta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą (Finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymo 6 straipsnis; Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 7 straipsnis; Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 1 straipsnis; Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymo 1 straipsnis).
8. Seimas 2011 m. lapkričio 17 d. priėmė Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą, Finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymą, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymą, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymą.
8.1. Bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatyme inter alia nustatyta:
– „2. Papildyti 72 straipsnį nauja 10 dalimi:
„10. Teismas, išnagrinėjęs skundą (prašymą) dėl Lietuvos banko sprendimo taikyti šio straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 8 punktuose ir 3 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytas poveikio priemones, turi teisę, kai yra šiame Įstatyme nustatytos sąlygos, priteisti atlyginti žalą, tačiau neturi teisės tenkindamas skundą (prašymą) panaikinti skundžiamą sprendimą, įpareigoti Lietuvos banką atlikti bet kokius veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo sprendimo galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki sprendimo priėmimo padėtis“ (5 straipsnio „72 straipsnio papildymas ir pakeitimas“ 2 dalis);
– „Papildyti Įstatymą 761 straipsniu:
„761 straipsnis. Banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas
1. Banko, kuriam pagal šio Įstatymo 76 straipsnį paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius (toliau šiame straipsnyje – administruojamas bankas), turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai gali būti perduodami kitam bankui, jeigu:
1) yra reali grėsmė, kad administruojamo banko turto grynoji vertė taps mažesnė negu banko įsipareigojimai ar bankas atitiks kitas pagal šio Įstatymo 84 straipsnio 1 dalį priežiūros institucijos priimtuose teisės aktuose nustatytas sąlygas, kada bankas gali būti pripažįstamas nemokiu, arba nustatoma, kad bankas jau atitinka sąlygas, kada bankas gali būti pripažįstamas nemokiu, ir
2) administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas kitam bankui leistų išlaikyti indėlininkų pasitikėjimą bankų sistemos stabilumu ir patikimumu ir kitaip apsaugoti viešuosius interesus, o administruojamo banko likvidavimas dėl bankroto tokiu pačiu mastu neapsaugotų šių interesų.
2. Administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą priežiūros institucijos pritarimu ir atsižvelgdamas į jos duotus nurodymus organizuoja ir vykdo laikinasis administratorius.
3. Jeigu priežiūros institucija pritaria administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimui, laikinasis administratorius, atsižvelgdamas į priežiūros institucijos nurodymus, organizuoja ir vykdo derybas dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perėmimo su bankais, kurie turi teisę teikti su administruojamo banko turtu, teisėmis, sandoriais ir įsipareigojimais susijusias finansines paslaugas. Derybose dalyvaujantys bankai turi teisę susipažinti su informacija apie administruojamo banko finansinę būklę, kuri, laikinojo administratoriaus manymu, reikalinga sprendimui dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perėmimo priimti. Tokios informacijos apsaugai mutatis mutandis taikomos šio Įstatymo 55 straipsnio nuostatos.
4. Priežiūros institucija, atsižvelgdama į būtinumą ypač greitai ir veiksmingai spręsti klausimą dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo, taip pat į sprendimo priėmimo metu priežiūros institucijos turimą informaciją apie Lietuvos Respublikoje finansines paslaugas turinčių teisę teikti bankų pajėgumą perimti administruojamo banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus arba dėl kitų priežasčių manydama, kad derybų organizavimas ir vykdymas pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatas nebūtų tinkamas, turi teisę laikinajam administratoriui nurodyti derybas organizuoti ir vykdyti tik su kai kuriais su administruojamo banko turtu, teisėmis, sandoriais ir įsipareigojimais susijusias finansines paslaugas turinčiais teikti bankais, su vienu iš jų, arba nurodyti iš viso neorganizuoti ir nevykdyti derybų, o administruojamo banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus pasirengti perduoti ar perduoti pagal Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 71 straipsnio nuostatas galimam įsteigti arba jau įsteigtam laikinajam bankui.
5. Administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo metu gali būti perduodamas visas arba dalis administruojamo banko turto, teisių (turtinių ir neturtinių) ir sandorių bei visi arba dalis administruojamo banko įsipareigojimų, tačiau:
1) visais atvejais turi būti perduodami administruojamo banko įsipareigojimai Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nurodytiems indėlininkams ir investuotojams, kuriems, esant draudžiamajam įvykiui, būtų mokamos draudimo išmokos, neviršijančios sumos, kurią jiems privalėtų išmokėti valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, ir banko įsipareigojimai valstybės institucijoms ir įstaigoms, atsirandantys iš sandorių, sudarytų po banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dienos;
2) neperduodami administruojamo banko įsipareigojimai kreditoriams, kurių reikalavimai banko bankroto atveju pagal šio Įstatymo 87 straipsnio nuostatas tenkinami penktąja, šeštąja ir septintąja eile;
3) turi būti laikomasi principo, kad šios dalies 1 ir 2 punktuose nenurodyti administruojamo banko kreditoriai, kurių reikalavimai banko bankroto atveju būtų tenkinami ta pačia šio Įstatymo 87 straipsnyje nustatyta eile, traktuojami vienodai ir neturi patirti daugiau nuostolių, negu jų būtų patyrę tuo atveju, jeigu vietoj administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo kitam bankui, administruojamam bankui tuo pačiu metu būtų buvusi iškelta bankroto byla.
6. Administruojamo banko turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai gali būti perduodami tik po to, kai jų vertinimą atlieka laikinojo administratoriaus pasitelkta audito įmonė ir (ar) turtą vertinanti įmonė. Vertinimo išlaidas apmoka administruojamas bankas. Esant būtinumui ypač greitai spręsti klausimą dėl administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo, administruojamo banko turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai gali būti perduodami tik laikinajam administratoriui atlikus preliminarų jų vertinimą ir jo išvadas patvirtinus priežiūros institucijai, o audito įmonei ir (ar) turtą vertinančiai įmonei vertinimą atliekant jau po turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo. Nustatant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų vertę, turi būti atsižvelgiama į priežiūros institucijos pateiktą išvadą dėl to, ar yra pagrindai administruojamo banko licencijai atšaukti, ir į šio Įstatymo 10 straipsnyje nustatytas licencijos atšaukimo pasekmes, tačiau negali būti atsižvelgiama į bankui pagal Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymą jau taikomas ar galimas taikyti finansinio stabilumo stiprinimo priemones.
7. Jeigu perduodamų administruojamo banko įsipareigojimų vertė yra didesnė negu kartu perduodamo administruojamo banko turto, teisių ir sandorių vertė, tai banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 121 straipsnio nuostatas ar iš kitų šaltinių padengiant verčių skirtumo sumą. Jeigu po audito įmonės ir (ar) turtą vertinančios įmonės pagal šio straipsnio 6 dalį atlikto vertinimo paaiškėja, kad administruojamo banko perduodamų įsipareigojimų vertė yra mažesnė negu kartu perduodamo administruojamo banko turto, teisių ir sandorių vertė, bankas, kuriam perduodami administruojamo banko turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai, sumoka administruojamam bankui verčių skirtumo piniginę kompensaciją.
8. Vykdant administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui:
1) gali būti perduodamas iš karto visas numatytas perduoti turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai arba perdavimas gali būti vykdomas dalimis;
2) jau perduotas turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo dokumentuose numatytomis sąlygomis ir terminais gali būti grąžinami, esant reikalui atitinkamai tikslinant pagal šio straipsnio 7 dalį sumokėtą verčių skirtumo padengimo sumą, administruojamam bankui, jeigu tokia galimybė aiškiai numatyta tokiuose dokumentuose arba paaiškėja aplinkybės, kad yra perduotas turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai, kurių nebuvo numatyta perduoti;
3) tuo atveju, jeigu yra perduodamas turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai, kuriems taikoma užsienio teisė, ir toks perdavimas nėra pripažįstamas pagal užsienio jurisdikciją, administruojamas bankas privalo perduoti tokį turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus patikėjimo teise bankui, kuris perima turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus. Administruojamas bankas ir turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus perimantis bankas turi imtis visų veiksmų, siekiant teisiškai įgyvendinti tokį turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą.
9. Vykdant administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą:
1) netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, kitų įstatymų ir teisės aktų ar banko sudarytų sandorių nuostatos, numatančios reikalavimus iš anksto kreditoriams, skolininkams ar kitiems asmenims pranešti apie tokius veiksmus, kurie atliekami vykdant turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, numatančios reikalavimus tokiems veiksmams atlikti gauti kitų asmenų leidimus ar sutikimus, įskaitant kreditoriaus sutikimą perkelti skolą kitam asmeniui, arba kitaip ribojančios turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo vykdymą;
2) turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas nelaikomas sandorio pažeidimu ir (arba) teisėta priežastimi kreditoriams, skolininkams ar kitiems asmenims nutraukti sandorį, sudarytą su administruojamu banku. Tuo atveju, jeigu kreditoriai, skolininkai ar kiti asmenys, nesilaikydami šios nuostatos, nutraukia sandorį, toks sandoris gali būti grąžinamas atgal į administruojamą banką.
10. Apie turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą laikinasis administratorius nedelsdamas paskelbia administruojamo banko interneto svetainėje ir ne vėliau kai per 5 darbo dienas nuo turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo – bent dviejuose iš nacionalinių Lietuvos Respublikos laikraščių.
11. Įvykdžius turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, priežiūros institucija, tuo atveju, jeigu yra duomenų, kad administruojamas bankas yra nemokus, kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos administruojamam bankui iškėlimo. Laikinojo administratoriaus įgaliojimai baigiasi, kai teismas priima nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo administruojamam bankui ir paskiria administratorių. Teismas banko administratoriumi turi teisę skirti ir laikinąjį administratorių. Kai teismas banko administratoriumi skiria banko laikinąjį administratorių, netaikomi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyti reikalavimai dėl būtinumo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka būti įgijus teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas.
12. Vykdant administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą ir jam pasibaigus, administruojamas bankas, net ir tuo atveju, jeigu jam iškeliama bankroto byla, privalo bendradarbiauti su jo turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus perėmusiu banku ir jam laikinai ir už įprastas rinkos sąlygas atitinkantį atlyginimą leisti naudotis savo informacinėmis, apskaitos sistemomis, dokumentais, teikti informaciją ir paslaugas, kurios turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus perėmusiam bankui reikalingos tinkamai teikti su perimtu turtu, teisėmis, sandoriais ir įsipareigojimais susijusias finansines paslaugas.
13. Šio straipsnio 12 dalyje nustatyta pareiga bendradarbiauti ir teikti paslaugas administruojamo banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus perėmusiam bankui taip pat taikoma asmenims, kurie veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo metu teikia paslaugas administruojamam bankui.
14. Teismuose nagrinėjant ieškinius ar skundus (prašymus) dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio nuostatos.
15. Bankas, perėmęs administruojamo banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus, neatsako administruojamo banko kreditoriams, kurių reikalavimai jam nebuvo perduoti“ (7 straipsnis „Įstatymo papildymas 761 straipsniu“);
– „Papildyti 85 straipsnį 9 dalimi:
„9. Iškėlus bankroto bylą bankui, kuris pagal šio Įstatymo 761 straipsnio nuostatas yra perdavęs banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus kitam bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų pagal šio Įstatymo 761 straipsnio nuostatas vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais“ (8 straipsnis „85 straipsnio papildymas 9 dalimi“).
Taigi pareiškėjas prašo ištirti, ar jo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms neprieštarauja Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 85 straipsnio 9 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija).
8.2. Finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymo 6 straipsnyje „Įstatymo papildymas 131 straipsniu“ nustatyta:
„Papildyti Įstatymą 131 straipsniu:
131 straipsnis. Su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių administracinių ir civilinių bylų nagrinėjimo teismuose ypatumai
1. Bylose, kuriose nagrinėjami ieškiniai ar skundai (prašymai) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su šiame įstatyme nustatytų finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, negali būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 6, 7, 12 ir 13 punktuose numatytos ar kitos laikinosios apsaugos priemonės, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą (kai byla nagrinėjama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka), arba Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktuose numatytos reikalavimo užtikrinimo priemonės (kai byla nagrinėjama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka).
2. Teismas, išnagrinėjęs ieškinį ar skundą (prašymą) dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su šiame įstatyme nustatytų finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, turi teisę, kai yra šiame įstatyme nustatytos sąlygos, priteisti atlyginti žalą, tačiau neturi teisės tenkindamas ieškinį ar skundą (prašymą) panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis“ (6 straipsnis „Įstatymo papildymas 131 straipsniu“).
Taigi pareiškėjas prašo ištirti, ar jo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms neprieštarauja Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija).
8.3. Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatyme nustatyta:
– „1. Papildyti 71 straipsnį nauja 2 dalimi:
„2. Teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu ar savo iniciatyva negali taikyti šio straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jeigu tai numatyta kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose poveikio priemonių arba finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių taikymą bankams“ (1 straipsnio „71 straipsnio papildymas ir pakeitimas“ 1 dalis);
– „Papildyti Įstatymą 881 straipsniu:
„881 straipsnis. Sprendimai, kurie galėtų turėti įtakos bankų finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių veiksmingumui
Kiti įstatymai gali numatyti atvejus, kuriais teismo sprendimai, kurie galėtų turėti įtakos bankų finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių veiksmingumui, priimami tik dėl žalos priteisimo“ (2 straipsnis „Įstatymo papildymas 881 straipsniu“).
Taigi pareiškėjas prašo ištirti, ar jo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms neprieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 881 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija).
8.4. Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatyme inter alia nustatyta:
– „Papildyti 145 straipsnį nauja 3 dalimi:
„3. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu ar savo iniciatyva negali taikyti šio straipsnio 1 dalies 6, 7, 12 ir 13 punktuose nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, jei tai yra numatyta kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose poveikio priemonių arba finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių taikymą bankams“ (1 straipsnio „145 straipsnio papildymas ir pakeitimas“ 1 dalis);
– „Papildyti Kodeksą 2671 straipsniu:
„2671 straipsnis. Sprendimai, kurie galėtų turėti įtakos bankų finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių veiksmingumui
Kiti įstatymai gali numatyti atvejus, kuriais teismo sprendimai, kurie galėtų turėti įtakos bankų finansinio stabilumo ir patikimumo stiprinimo priemonių veiksmingumui, priimami tik dėl žalos priteisimo“ (2 straipsnis „Kodekso papildymas 2671 straipsniu“).
Taigi pareiškėjas prašo ištirti, ar jo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms neprieštarauja Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 2671 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija).
9. Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis prašo ištirti, ar:
– Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalis, Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatytas draudimas reikšti reikalavimus teisme dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, taip pat reikalavimus dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų, susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) vykdymu, o tuo atveju, jeigu tokie reikalavimai pareiškiami, teismui uždrausta tenkinant ieškinį arba skundą (prašymą) panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalis, Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas draudimas teismams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų) susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
10. Pareiškėjas teigia, kad, ginčijamomis nurodytų įstatymų nuostatomis nepagrįstai apribojus asmens teisę kreiptis į teismą ir teismo galias, iš esmės suvaržomos tiek banko administratoriaus, tiek banko kreditorių ir kitų asmenų galimybės ginti galbūt neteisėtais Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus ar kitų institucijų ar subjektų veiksmais (aktais) pažeidžiamas nuosavybės teises. Pašalinant teismų galimybę spręsti dėl to, kuri procesinė ir (ar) pažeistų teisių gynimo priemonė konkrečiu atveju yra tinkamiausia, nepagrįstai ribojamos tiek šių asmenų teisės, tiek teisminės valdžios įgaliojimai. Tai, pasak pareiškėjo, sudaro pagrindą manyti, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
11. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar:
– Bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,
– Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalis, Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 2671 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatytas draudimas reikšti reikalavimus teisme dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, taip pat reikalavimus dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų, susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) vykdymu, o tuo atveju, jei tokie reikalavimai pareiškiami, teismui uždrausta tenkinant ieškinį arba skundą (prašymą) panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,
– Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalis, Bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas draudimas teismams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų) susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,
yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme.
IX
1. Konstitucinio Teismo sprendimu dėl prašymo priėmimo nėra nei patvirtinami, nei paneigiami argumentai, kuriais pareiškėjas – Seimo narių grupė grindžia savo poziciją; priimant tokį sprendimą lemiamą reikšmę turi tai, ar pareiškėjo prašymas yra grindžiamas teisiniais motyvais (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 15 d., 2008 m. sausio 8 d., 2008 m. spalio 8 d., 2009 m. balandžio 3 d., 2009 m. gegužės14 d. sprendimai).
2. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas tam tikra apimtimi nėra grindžiamas teisiniais argumentais, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai nėra aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Taigi buvo konstatuota, kad šio pareiškėjo prašymas tam tikra apimtimi laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
3. Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 25, 28, 66, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
n u s p r e n d ž i a:
1. Priimti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija) tiek, kiek juo draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „Trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą <...>, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek juo draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostata „draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalis, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 2671 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatytas draudimas reikšti reikalavimus teisme dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, taip pat reikalavimus dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų, susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) vykdymu, o tuo atveju, jei tokie reikalavimai pareiškiami, teismui uždrausta tenkinant ieškinį arba skundą (prašymą) panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalis, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas draudimas teismams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Grąžinti pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymą ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2005 m. sausio 20 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.116 straipsnio pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymas, Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 20, 21, 25 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 121 straipsniu įstatymas, Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymas, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas pagal reguliavimo apimtį, priėmimo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 8 straipsnis, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 10, 23, 72, 76, 85 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 761 straipsniu ir 28, 29 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, 7, 8 straipsniai, Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 2, 4, 11, 14 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 71 ir 131 straipsniais įstatymo 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir kodekso papildymo 2671 straipsniu įstatymo 1, 2 straipsniai, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio papildymo ir pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 1, 2 straipsniai pagal normų turinį tiek, kiek pareiškėjas jį sieja su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimu kitam bankui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Egidijus Bieliūnas Toma Birmontienė Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas |