Šiaurės Atlanto Sutarties Šalių
susitarimas
dėl jų KARINIŲ pajėgų statuso
1951 m. birželio 19 d., Londonas
1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone pasirašytos Šiaurės Atlanto Sutarties Šalys, atsižvelgdamos į tai, kad vienos Šalies karinės pajėgos susitarus gali būti pasiųstos tarnauti kitos Šalies teritorijoje;
turėdamos galvoje tai, kad sprendimas jas pasiųsti ir jų siuntimo sąlygos tiek, kiek tokių sąlygų nenustato šis Susitarimas, ir toliau priklausys nuo suinteresuotų Šalių atskirų susitarimų;
vis dėlto norėdamos apibrėžti tokių pajėgų statusą jų buvimo kitos Šalies teritorijoje metu,
susitarė:
I straipsnis
1. Šiame Susitarime sąvoka:
a) „karinės pajėgos“ – tai personalas, priklausantis vienos Susitariančiosios Šalies sausumos, jūrų arba oro ginkluotosioms pajėgoms, kuris yra ir vykdo savo tarnybines pareigas kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje Šiaurės Atlanto Sutarties veikimo zonoje, su sąlyga, kad tos dvi Susitariančiosios Šalys gali susitarti, kad tam tikri asmenys, kariniai vienetai ar junginiai pagal šį Susitarimą nebus laikomi sudarančiais „karines pajėgas“ ar joms priklausančiais;
b) „civilių komponentas“ – tai civiliai tarnautojai, lydintys Susitariančiosios Šalies karines pajėgas ir dirbantys tos Susitariančiosios Šalies ginkluotosioms pajėgoms, ir kurie nėra asmenys be pilietybės, valstybės, kuri nėra Šiaurės Atlanto Sutarties Šalis, piliečiai arba tos valstybės, kurioje apsistojusios karinės pajėgos, piliečiai ar nuolatiniai gyventojai;
c) „išlaikytinis“ – tai karinių pajėgų ar civilių komponento nario sutuoktinis arba materialiai priklausomas vaikas;
e) „priimančioji valstybė“ – tai Susitariančioji Šalis, kurios teritorijoje yra karinės pajėgos ar civilių komponentas, nesvarbu, ar jos toje teritorijoje būtų dislokuotos, ar vyktų per ją tranzitu;
f) „siunčiančiosios valstybės karinės institucijos“ – tai tos siunčiančiosios valstybės institucijos, kurioms jos teisė suteikia įgaliojimus taikyti šios valstybės karo teisę jos karinių pajėgų ar civilių komponentų nariams;
2. Susitariančiųjų Šalių teritorijose, kurioms pagal XX straipsnį taikomas šis Susitarimas arba yra išplėstas jo galiojimas, politinių administracinių vienetų institucijoms Susitarimas taikomas taip, kaip jis taikomas tų Susitariančiųjų Šalių centrinėms institucijoms, tačiau politiniams administraciniams vienetams priklausantis turtas nėra laikomas Susitariančiajai Šaliai priklausančiu turtu pagal VIII straipsnį.
II straipsnis
Karinės pajėgos ir jų civilių komponentas bei jų nariai, taip pat jų išlaikytiniai privalo gerbti priimančiosios valstybės įstatymus ir susilaikyti nuo bet kokios su šio Susitarimo dvasia nesuderinamos veiklos, ypač nuo bet kokios politinės veiklos priimančiojoje valstybėje. Siunčiančioji valstybė taip pat privalo tuo tikslu imtis būtinų priemonių.
III straipsnis
1. Laikantis šio straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų ir atlikus priimančiosios valstybės nustatytus formalumus, susijusius su karinių pajėgų ar jų narių atvykimu ir išvykimu, atvykstantiems į priimančiosios valstybės teritoriją ar išvykstantiems iš jos karinių pajėgų nariams netaikomos pasų ir vizų taisyklės bei imigracinis tikrinimas. Jiems taip pat netaikomos priimančiosios valstybės taisyklės dėl užsieniečių registravimo ir kontrolės, tačiau nelaikoma, kad jie įgyja teisę nuolat būti ar gyventi priimančiosios valstybės teritorijoje.
2. Karinių pajėgų narių reikalaujama turėti tik toliau nurodytus dokumentus. Pareikalavus jie privalo pateikti:
a) siunčiančiosios valstybės išduotą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą su nuotrauka, kuriame būtų nurodyta: vardas, pavardė, gimimo data, karinis laipsnis ir numeris (jei yra), taip pat ginkluotųjų pajėgų rūšis;
b) asmeninį ar kolektyvinį judėjimo įsakymą siunčiančiosios valstybės kalba ir anglų bei prancūzų kalbomis, išduotą atitinkamos siunčiančiosios valstybės arba Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos institucijos ir patvirtinantį to asmens ar grupės, kaip karinių pajėgų nario ar narių, statusą, taip pat įsakytą judėjimą. Priimančioji valstybė gali reikalauti, kad judėjimo įsakymas taip pat būtų patvirtintas atitinkamo jos atstovo parašu.
4. Jei karinių pajėgų ar civilių komponento narys pasitraukia iš siunčiančiosios valstybės tarnybos ir nėra repatrijuojamas, siunčiančiosios valstybės institucijos nedelsdamos apie tai informuoja priimančiosios valstybės institucijas, nurodydamos visas reikiamas detales. Siunčiančiosios valstybės institucijos taip pat informuoja priimančiosios valstybės institucijas apie visus karinių pajėgų ar civilių komponento narius, kurie pasišalina iš tarnybos ilgiau negu dvidešimt vienai dienai.
5. Jei priimančioji valstybė reikalauja, kad jos teritoriją paliktų karinių pajėgų ar civilių komponento narys, arba nurodo išsiųsti buvusį karinių pajėgų ar civilių komponento narį arba esamo ar buvusio karinių pajėgų ar civilių komponento nario išlaikytinį, siunčiančiosios valstybės institucijos atsako už tokio asmens sugrąžinimą į savo teritoriją ar kitokį jo išvykimą iš priimančiosios valstybės. Ši straipsnio dalis taikoma tik tiems asmenims, kurie nėra priimančiosios valstybės piliečiai ir atvyko į priimančiąją valstybę kaip karinių pajėgų ar civilių komponento nariai arba turėdami tikslą jais tapti, taip pat tokių asmenų išlaikytiniams.
IV straipsnis
Priimančioji valstybė:
a) be vairavimo egzamino ar mokesčio pripažįsta galiojančiu siunčiančiosios valstybės arba jos administracinio vieneto karinių pajėgų ar civilių komponento nariui išduotą vairuotojo pažymėjimą ar leidimą arba karinį vairuotojo pažymėjimą; arba
V straipsnis
1. Karinių pajėgų nariai paprastai dėvi uniformą. Jei siunčiančiosios ir priimančiosios valstybės institucijos nesusitaria kitaip, civilinės aprangos dėvėjimo taisyklės nustatomos tokios pat, kaip ir priimančiosios valstybės karinių pajėgų nariams. Karinių pajėgų reguliariųjų vienetų ar junginių nariai kirsdami sieną dėvi uniformą.
VI straipsnis
Karinių pajėgų nariai gali turėti ir nešioti ginklus, jei jiems duoti įsakymai tam suteikia įgaliojimus. Siunčiančiosios valstybės institucijos deramai atsižvelgia į pageidavimus, kuriuos tuo klausimu pareiškia priimančioji valstybė.
VII straipsnis
1. Laikantis šio straipsnio nuostatų:
a) priimančiojoje valstybėje siunčiančiosios valstybės karinės institucijos turi teisę įgyvendinti visą siunčiančiosios valstybės įstatymų joms suteiktą baudžiamąją ir drausminę jurisdikciją tiems asmenims, kuriems taikoma siunčiančiosios valstybės karo teisė;
2. a) Siunčiančiosios valstybės karinės institucijos turi teisę į išimtinę jurisdikciją asmenims, kuriems taikoma tos valstybės karo teisė, dėl teisės pažeidimų, įskaitant su jos saugumu susijusius teisės pažeidimus, baudžiamų pagal siunčiančiosios valstybės teisę, bet nebaudžiamų pagal priimančiosios valstybės teisę.
b) Priimančiosios valstybės institucijos turi teisę į išimtinę jurisdikciją karinių pajėgų ir civilių komponento nariams bei jų išlaikytiniams dėl teisės pažeidimų, įskaitant su jos saugumu susijusius teisės pažeidimus, baudžiamų pagal priimančiosios valstybės teisę, bet nebaudžiamų pagal siunčiančiosios valstybės teisę.
c) Šioje straipsnio dalyje, taip pat šio straipsnio 3 dalyje su saugumu susijęs teisės pažeidimas – tai:
3. Tais atvejais, kai abi valstybės vienu metu turi teisę įgyvendinti jurisdikciją, taikomos šios nuostatos:
a) siunčiančiosios valstybės karinės institucijos turi pirmumo teisę įgyvendinti jurisdikciją karinių pajėgų ir civilių komponento nariams dėl:
i) teisės pažeidimų, nukreiptų išskirtinai prieš tos valstybės nuosavybę ar jos saugumą arba išskirtinai prieš kito tos valstybės karinių pajėgų ar civilių komponento nario ar išlaikytinio asmenį ar nuosavybę;
b) Visų kitų teisės pažeidimų atvejais pirmumo teisė įgyvendinti jurisdikciją tenka priimančiosios valstybės institucijoms.
c) Jei pirmumo teisę turinti valstybė nusprendžia neįgyvendinti jurisdikcijos, ji kaip galima greičiau apie tai praneša kitos valstybės institucijoms. Valstybės, turinčios pirmumo teisę, institucijos deramai atsižvelgia į kitos valstybės institucijų prašymą atsisakyti šios teisės tais atvejais, kai ta kita valstybė mano, kad toks atsisakymas būtų ypač svarbus.
4. Ankstesnės šio straipsnio nuostatos nereiškia, kad siunčiančiosios valstybės karinėms institucijoms suteikiama teisė įgyvendinti jurisdikciją asmenims, kurie yra priimančiosios valstybės piliečiai arba nuolat joje gyvena, nebent šie asmenys būtų siunčiančiosios valstybės karinių pajėgų nariai.
5. a) Priimančiosios ir siunčiančiosios valstybės institucijos bendradarbiauja sulaikant karinių pajėgų ar civilių komponento narius bei jų išlaikytinius priimančiosios valstybės teritorijoje ir perduodant juos tai institucijai, kuri pagal pirmiau išdėstytas nuostatas turi teisę įgyvendinti jurisdikciją.
b) Priimančiosios valstybės institucijos nedelsdamos praneša siunčiančiosios valstybės karinėms institucijoms apie bet kurio karinių pajėgų ar civilių komponento nario ar išlaikytinio sulaikymą.
6. a) Priimančiosios ir siunčiančiosios valstybės institucijos bendradarbiauja atlikdamos reikiamą teisės pažeidimų tyrimą ir rinkdamos bei pateikdamos įrodymus, įskaitant su teisės pažeidimu susijusių daiktų poėmį ir, tinkamais atvejais, jų perdavimą. Tačiau tokius daiktus perduodanti institucija gali iškelti sąlygą, kad jie būtų grąžinti per jos nustatytą laiką.
7. a) Siunčiančiosios valstybės institucijos nevykdo mirties bausmės priimančiojoje valstybėje, jei priimančiosios valstybės įstatymai nenumato tokios bausmės panašioje byloje.
8. Jei kaltinamasis buvo teisiamas vienos Susitariančiosios Šalies institucijų pagal šio straipsnio nuostatas ir buvo išteisintas arba buvo nuteistas ir atlieka ar jau atliko bausmę arba jam buvo suteikta malonė, toje pačioje teritorijoje jis negali būti dar kartą teisiamas už tą patį teisės pažeidimą kitos Susitariančiosios Šalies institucijų. Tačiau jokia šios straipsnio dalies nuostata neužkerta kelio siunčiančiosios valstybės karinėms institucijoms traukti atsakomybėn savo karinių pajėgų narį už bet kokį drausmės statutų pažeidimą, padarytą veikimu ar neveikimu, kuris sudarė teisės pažeidimą, už kurį tas asmuo buvo teisiamas kitos Susitariančiosios Šalies institucijų.
9. Jei karinių pajėgų ar civilių komponento narys arba išlaikytinis yra patraukiamas atsakomybėn įgyvendinant priimančiosios valstybės jurisdikciją, toks asmuo turi teisę:
b) iki bylos nagrinėjimo teisme būti informuotas apie jam pateiktą konkretų kaltinimą ar kaltinimus;
d) į tai, kad būtų užtikrintas jo naudai parodymus galinčių duoti liudytojų dalyvavimas teismo posėdžiuose, jei šie asmenys yra priimančiosios valstybės jurisdikcijoje;
e) pasirinkti jam atstovaujančius teisininkus savo gynybai arba nemokamai ar su pagalba turėti jam atstovaujančius teisininkus tuo metu priimančiojoje valstybėje įprastomis sąlygomis;
10. a) Karinių pajėgų reguliarieji vienetai ar junginiai turi teisę vykdyti policijos funkcijas stovyklose, įstaigose ir kitose patalpose, kuriose jie yra apsistoję pagal susitarimą su priimančiąja valstybe. Karinių pajėgų karo policija gali imtis visų tinkamų priemonių, kad užtikrintų tvarką ir saugumą tokiose vietose.
11. Kiekviena Susitariančioji Šalis siekia priimti tokius teisės aktus, kurie, jos manymu, būtini, kad jos teritorijoje būtų užtikrintas reikiamas kitoms Susitariančiosioms Šalims priklausančių įrenginių, įrangos, turto, dokumentų ir oficialios informacijos saugumas ir apsauga, taip pat asmenų, pažeidusių tuo tikslu priimtus įstatymus, nubaudimas.
VIII straipsnis
1. Kiekviena Susitariančioji Šalis atsisako visų savo reikalavimų bet kuriai kitai Susitariančiajai Šaliai atlyginti žalą, padarytą jai priklausančiam turtui, kuriuo naudojasi jos sausumos, jūrų ar oro ginkluotosios pajėgos, jei:
i) tokią žalą padarė kitos Susitariančiosios Šalies ginkluotųjų pajėgų narys ar darbuotojas, vykdydamas su Šiaurės Atlanto Sutarties veikimu susijusias pareigas; arba
ii) tokia žala buvo padaryta panaudojus bet kokią kitai Susitariančiajai Šaliai priklausančią ir jos ginkluotųjų pajėgų naudojamą transporto priemonę, laivą ar orlaivį, jeigu žalą padariusi transporto priemonė, laivas ar orlaivis buvo naudojamas įgyvendinant Šiaurės Atlanto Sutartį arba kad žala buvo padaryta tokiu tikslu naudojamam turtui.
Susitariančioji Šalis atsisako savo reikalavimų bet kuriai kitai Susitariančiajai Šaliai dėl atlyginimo už gelbėjimo darbus jūroje, jei išgelbėtas laivas ar krovinys priklauso vienai iš Susitariančiųjų Šalių ir buvo naudojamas jos ginkluotųjų pajėgų įgyvendinant Šiaurės Atlanto Sutartį.
2. a) Jei suinteresuotos Susitariančiosios Šalys nesusitaria kitaip, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais padaroma ar atsiranda žala kitam turtui, kuris priklauso vienai iš Susitariančiųjų Šalių ir yra jos teritorijoje, bet kurios kitos Susitariančiosios Šalies atsakomybės klausimą sprendžia ir žalos dydį įvertina vienas arbitras, parinktas pagal šios straipsnio dalies b punktą. Arbitras taip pat sprendžia iš to paties įvykio kilusių priešpriešinių reikalavimų patenkinimo klausimą.
b) a punkte nurodytas arbitras parenkamas suinteresuotų Susitariančiųjų Šalių susitarimu iš priimančiosios valstybės piliečių, einančių ar ėjusių aukštas teismines pareigas. Jei per 2 mėnesius suinteresuotos Susitariančiosios Šalys nesugeba susitarti dėl arbitro, bet kuri iš jų gali prašyti atstovų Šiaurės Atlanto Taryboje pavaduotojų pirmininko parinkti asmenį, turintį nurodytą kvalifikaciją.
d) Arbitro nustatytos kompensacijos suma paskirstoma pagal šio straipsnio 5 dalies e punkto i, ii ir iii papunkčių nuostatas.
e) Atlyginimą arbitrui bendru susitarimu nustato ir kartu su jo pareigų vykdymui būtinomis išlaidomis lygiomis dalimis sumoka atitinkamos Susitariančiosios Šalys.
f) Tačiau kiekviena Susitariančioji Šalis atsisako savo reikalavimų atlyginti žalą, jei ji yra mažesnė negu nurodyta:
Belgija: 70000 Belgijos frankų;
Kanada: 1460 Kanados dolerių;
Danija: 9670 Danijos kronų;
Prancūzija: 490000 Prancūzijos frankų;
Islandija: 22800 Islandijos kronų;
Italija: 850000 Italijos lirų;
Liuksemburgas: 70000 Liuksemburgo frankų;
Nyderlandai: 5320 Nyderlandų guldenų;
Norvegija: 10000 Norvegijos kronų;
Portugalija: 40250 Portugalijos eskudų;
Jungtinė Karalystė: 500 svarų sterlingų;
Jungtinės Valstijos: 1400 JAV dolerių.
Bet kuri kita Susitariančioji Šalis, kurios turtui buvo padaryta žala to paties įvykio metu, taip pat atsisako savo reikalavimų atlyginti žalą, jei ji yra mažesnė už nurodytąją. Jei šių valiutų keitimo kursai labai svyruoja, Susitariančiosios Šalys susitaria dėl atitinkamo šių sumų tikslinimo.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse vartojama sąvoka „Susitariančiajai Šaliai priklausantis turtas“ laivo atveju apima ir pagal laivo frachtavimo be įgulos sutartį Susitariančiosios Šalies naudojamą laivą, be įgulos jos rekvizuotą ar kaip karo trofėjų konfiskuotą laivą (išskyrus atvejus, kai turto praradimo rizika ar atsakomybė tenka asmeniui, kuris nėra Susitariančioji Šalis).
4. Kiekviena Susitariančioji Šalis atsisako visų reikalavimų bet kuriai kitai Susitariančiajai Šaliai atlyginti žalą dėl bet kurio jos ginkluotųjų pajėgų nario sužalojimo ar mirties jam vykdant tarnybines pareigas.
5. Reikalavimus atlyginti žalą (išskyrus sutartinius reikalavimus ir tuos reikalavimus, kuriems taikomos šio straipsnio 6 ir 7 dalys), pareikštus dėl karinių pajėgų ar civilių komponento narių veikimo ar neveikimo vykdant tarnybines pareigas arba dėl bet kokio kito veikimo, neveikimo ar įvykio, už kurį teisiškai atsako karinės pajėgos ar civilių komponentas, kai priimančiosios valstybės teritorijoje padaroma žala Susitariančiosiomis Šalimis nesančioms trečiosioms šalims, nagrinėja priimančioji valstybė, vadovaudamasi šiomis nuostatomis:
a) reikalavimai atlyginti žalą pateikiami, nagrinėjami ir sureguliuojami ar sprendimai dėl jų priimami pagal priimančiosios valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie taikomi reikalavimams, pareikštiems dėl jos pačios ginkluotųjų pajėgų veiklos;
b) priimančioji valstybė gali sureguliuoti tokius reikalavimus, taip pat savo valiuta sumoka sutartą ar sprendimu nustatytą kompensacijos sumą;
c) tokia kompensacija, nustatyta tiek pagal susitarimą, tiek pagal bylą išnagrinėjusio kompetentingo priimančiosios valstybės teismo sprendimą, taip pat galutinis kompensacijos reikalavimą atmetantis tokio teismo sprendimas Susitariančiosioms Šalims yra privalomas ir galutinis;
d) apie kiekvieną priimančiosios valstybės patenkintą reikalavimą atlyginti žalą pranešama atitinkamoms siunčiančiosioms valstybėms, kartu pateikiant išsamią informaciją ir pasiūlymą dėl kompensacijos paskirstymo pagal šios straipsnio dalies e punkto i, ii, ir iii papunkčius. Jei per du mėnesius negaunama atsakymo, laikoma, kad su pasiūlytu kompensacijos paskirstymu sutinkama;
e) išlaidos, atsiradusios tenkinant reikalavimus atlyginti žalą pagal pirmesnius šios straipsnio dalies punktus ir šio straipsnio 2 dalį, Susitariančiosioms Šalims paskirstomos taip:
i) jei už padarytą žalą atsako tik siunčiančioji valstybė, 25 procentus paskirtos ar priteistos kompensacijos sumos moka priimančioji valstybė, o 75 procentus – siunčiančioji valstybė;
ii) jei už žalą atsako daugiau negu viena valstybė, paskirta ar priteista kompensacijos suma paskirstoma toms valstybėms lygiomis dalimis; tačiau, jei priimančioji valstybė nėra viena iš atsakingų valstybių, ji moka pusę kiekvienai iš siunčiančiųjų valstybių tenkančios sumos;
iii) jei žalą padarė Susitariančiųjų Šalių ginkluotosios pajėgos ir jos neįmanoma tiksliai priskirti vienoms ar kelioms iš tų ginkluotųjų pajėgų, paskirta ar priteista kompensacijos suma paskirstoma atitinkamoms Susitariančiosioms Šalims lygiomis dalimis; tačiau, jei priimančioji valstybė nėra viena iš valstybių, kurių ginkluotosios pajėgos padarė žalą, ji moka pusę kiekvienai iš atitinkamų siunčiančiųjų valstybių tenkančios sumos;
iv) kas pusę metų atitinkamoms siunčiančiosioms valstybėms pateikiama ataskaita apie per pusę metų priimančiosios valstybės visais atvejais, kuriais buvo priimtas pasiūlytas procentiniu santykiu pagrįstas kompensacijos paskirstymas, sumokėtas sumas, kartu pateikiant prašymąatlyginti išlaidas. Išlaidos atlyginamos per kuo trumpesnį laiką priimančiosios valstybės valiuta;
f) jei, taikant šios straipsnio dalies b ir e punktų nuostatas, Susitariančioji Šalis patirtų rimtų sunkumų, ji gali kreiptis į Šiaurės Atlanto Tarybą prašydama žalos atlyginimo klausimą spręsti kitaip;
g) karinių pajėgų ar civilių komponento nariams negali būti priverstinai vykdomi priimančiojoje valstybėje priimti teismo sprendimai bylose, susijusiose su jų tarnybinių pareigų vykdymu;
h) išskyrus atvejus, kai šios straipsnio dalies e punktas taikomas šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems reikalavimams atlyginti žalą, šios straipsnio dalies nuostatos netaikomos jokiam reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią dėl ar susijusią su laivo navigacija ar eksploatavimu, krovinio pakrovimu, vežimu ar iškrovimu, jeigu tai nėra reikalavimai atlyginti žalą dėl asmens mirties ar kūno sužalojimo, kuriems netaikoma šio straipsnio 4 dalis.
6. Reikalavimai atlyginti žalą, pareikšti karinių pajėgų ar civilių komponento nariams dėl žalą sukėlusio veikimo ar neveikimo, padaryto priimančiojoje valstybėje nevykdant tarnybinių pareigų, nagrinėjami tokiu būdu:
a) priimančiosios valstybės institucijos išnagrinėja reikalavimą bei, atsižvelgdamos į visas aplinkybes, įskaitant nukentėjusio asmens elgesį, teisingai ir nešališkai nustato kompensacijos pareiškėjui dydį ir parengia šiuo klausimu ataskaitą;
b) ataskaita pateikiama siunčiančiosios valstybės institucijoms, kurios nedelsdamos nusprendžia, ar pasiūlyti sumokėti ex gratia kompensaciją, o jei taip, tai kokio dydžio;
c) jei pasiūloma sumokėti ex gratia kompensaciją ir šį pasiūlymą pareiškėjas priima kaip visiškai patenkinantį jo reikalavimą, siunčiančiosios valstybės institucijos pačios sumoka kompensaciją ir praneša apie savo sprendimą bei sumokėtą sumą priimančiosios valstybės institucijoms;
7. Reikalavimai atlyginti žalą, pareikšti dėl neteisėto siunčiančiosios valstybės ginkluotųjų pajėgų transporto priemonės panaudojimo, nagrinėjami pagal šio straipsnio 6 dalį, išskyrus atvejus, kai už tai teisiškai atsako karinės pajėgos ar civilių komponentas.
8. Jei ginčas kyla nesutariant, ar karinių pajėgų arba civilių komponento narys žalingai veikė ar neveikė vykdydamas savo tarnybines pareigas arba siunčiančiosios valstybės ginkluotųjų pajėgų transporto priemonės panaudojimas buvo neteisėtas, tas ginčas perduodamas nagrinėti pagal šio straipsnio 2 dalies b punktą paskirtam arbitrui, kurio sprendimas šiuo klausimu yra galutinis ir neskundžiamas.
9. Siunčiančioji valstybė nereikalauja, kad jos karinių pajėgų ar civilių komponento nariams būtų taikomas imunitetas nuo priimančiosios valstybės teismų civilinės jurisdikcijos, išskyrus šio straipsnio 5 dalies g punkte nurodytus atvejus.
IX straipsnis
1. Karinių pajėgų ar civilių komponento nariai ir jų išlaikytiniai priimančiojoje valstybėje gali įsigyti jų asmeniniam vartojimui reikalingų prekių ir jiems reikalingų paslaugų tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir priimančiosios valstybės piliečiai.
2. Karinėms pajėgoms ar civilių komponentui išlaikyti reikalingos prekės iš vietos šaltinių paprastai įsigyjamos per tas institucijas, kurios tokiomis prekėmis aprūpina priimančiosios valstybės ginkluotąsias pajėgas. Siekdamos išvengti neigiamo poveikio, kurį gali daryti tokių prekių įsigijimas priimančiosios valstybės ekonomikai, tos valstybės kompetentingos institucijos prireikus nustato prekes, kurių įsigijimas turėtų būti apribotas ar uždraustas.
3. Atsižvelgdamos į jau galiojančius susitarimus ar susitarimus, kurie vėliau gali būti sudaryti įgaliotų siunčiančiosios ir priimančiosios valstybės atstovų, priimančiosios valstybės institucijos prisiima visą atsakomybę už priemones, kuriomis karinės pajėgos ar civilių komponentas būtų deramai aprūpintas jam reikalingais pastatais ir žemės sklypais, taip pat su jais susijusiais įrenginiais ir paslaugomis. Šie susitarimai ir priemonės turi kiek galima labiau atitikti priimančiosios valstybės panašaus personalo apgyvendinimą ir paskirstymą po gyvenamąsias patalpas reglamentuojančias taisykles. Jei konkrečioje sutartyje nenumatyta kitaip, teises ir pareigas, kylančias iš naudojimosi pastatais, žemės sklypais, įrenginiais ar paslaugomis, nustato priimančiosios valstybės įstatymai.
4. Karinių pajėgų ar civilių komponento vietiniai civilių darbo poreikiai tenkinami taip pat, kaip ir panašūs priimančiosios valstybės poreikiai ir, padedant priimančiosios valstybės institucijoms, per darbo biržas. Įdarbinimo ir darbo sąlygas, ypač darbo užmokestį, papildomas išmokas ir darbuotojų apsaugos sąlygas, nustato priimančiosios valstybės teisės aktai. Karinių pajėgų ar civilių komponento įdarbinti civiliai jokiu atveju nėra laikomi tų karinių pajėgų ar civilių komponento nariais.
5. Jei karinės pajėgos ar civilių komponentas dislokacijos vietoje neturi galimybių pasinaudoti tinkamomis medicinos ar stomatologijos paslaugomis, jų nariai bei jų išlaikytiniai gali naudotis medicinos ir stomatologinės priežiūros paslaugomis, įskaitant hospitalizavimą, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir panašus priimančiosios valstybės personalas.
6. Priimančioji valstybė kuo palankiausiai atsižvelgia į prašymus suteikti karinių pajėgų ar civilių komponento nariams galimybę naudotis transporto paslaugomis ir taikyti jiems mokesčių už naudojimąsi tokiomis paslaugomis nuolaidas. Galimybės naudotis šiomis paslaugomis suteikimo ir nuolaidų taikymo specialią tvarką nustato atitinkamos vyriausybės.
7. Išskyrus Susitariančiųjų Šalių sudarytus bendrų ar specialių finansinių susitarimų numatytus atvejus, už prekes, gyvenamąsias patalpas ir paslaugas, suteiktas pagal šio straipsnio 2, 3, 4 ir, jei reikia, 5 ir 6 dalis, vietos valiuta nedelsdama atsiskaito karinių pajėgų vadovybė.
X straipsnis
1. Jei teisinis apmokestinimo pagrindas priimančiojoje valstybėje priklauso nuo asmens buvimo ar nuolatinės gyvenamosios vietos, laikotarpiai, kuriuos karinių pajėgų ar civilių komponento narys praleidžia tos valstybės teritorijoje tik dėl jo priklausymo karinėms pajėgoms ar civilių komponentui, apmokestinimo tikslais nelaikomi gyvenimo toje valstybėje laikotarpiais arba buvimo vietos ar nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimu. Karinių pajėgų ar civilių komponento nariai priimančiojoje valstybėje atleidžiami nuo mokesčių, mokamų nuo siunčiančiosios valstybės jiems mokamo atlyginimo ir kitų su tarnyba susijusių pajamų, taip pat neapmokestinamas jų materialusis kilnojamasis turtas, kurio buvimo priimančiojoje valstybėje vienintelė priežastis yra laikinas šių asmenų apsistojimas joje.
2. Jokia šio straipsnio nuostata neapriboja priimančiosios valstybės teisės apmokestinti karinių pajėgų ar civilių komponento nario pajamas iš kitos, nei jo tarnyba karinėse pajėgose ar civilių komponente, pelno siekiančios veiklos, kuria jis gali užsiimti priimančiojoje valstybėje; be to, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytą atleidimą nuo mokesčių, mokamų nuo atlyginimo ir kitų su tarnyba susijusių pajamų bei už materialųjį kilnojamąjį turtą, jokia šio straipsnio nuostata neapriboja priimančiosios valstybės teisės apmokestinti karinių pajėgų ar civilių komponento narį tokiais mokesčiais, kuriuos toks narys turi mokėti pagal tos valstybės teisę, net ir tuo atveju, kai jo buvimo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne priimančiosios valstybės teritorijoje.
XI straipsnis
1. Jei šiame Susitarime aiškiai nenurodyta kitaip, karinių pajėgų ar civilių komponento nariams, taip pat jų išlaikytiniams taikomi įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuos įgyvendina priimančiosios valstybės muitinės įstaigos. Pirmiausia priimančiosios valstybės muitinės įstaigos turi teisę, pagal priimančiosios valstybės įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas bendrąsias sąlygas, daryti karinių pajėgų ar civilių komponento narių ir jų išlaikytinių kratą, tikrinti jų bagažą ir transporto priemones bei pagal tuos įstatymus ir kitus teisės aktus konfiskuoti daiktus.
2. a) karinių pajėgų ar civilių komponento savo eiga vykstančių tarnybinių transporto priemonių laikinasis įvežimas ar reeksportas atleidžiamas nuo muitų, pateikus šio Susitarimo priede nurodytos formos muitinės leidimą;
b) ne savo eiga vykstančių tokių transporto priemonių laikinojo įvežimo tvarką nustato šio straipsnio 4 dalis, o reeksporto – 8 dalis;
3. Oficialūs dokumentai, patvirtinti oficialiu spaudu, muitinėse netikrinami. Visi šiuos dokumentus gabenantys kurjeriai, nesvarbu, koks jų statusas, privalo su savimi turėti pagal III straipsnio 2 dalies b punktą išduotą asmeninį judėjimo įsakymą. Šiame judėjimo įsakyme nurodomas vežamų paketų skaičius ir patvirtinama, kad juose yra tik oficialūs dokumentai.
4. Karinės pajėgos gali be muitų įsivežti joms reikalingą amuniciją ir pagrįstą maisto produktų, kitų atsargų ir prekių kiekį, reikalingą vien tik tų karinių pajėgų vartojimo poreikiams, taip pat, jei priimančioji valstybė leidžia, civilių komponento ir išlaikytinių vartojimo poreikiams. Šio neapmokestinamo importo atveju įvažiavimo į valstybės teritoriją vietos muitinės įstaigoje kartu su sutartais muitinės dokumentais paliekama siunčiančiosios ir priimančiosios valstybių susitarimu nustatytos formos pažyma, pasirašyta siunčiančiosios valstybės tam įgalioto asmens. Pažymas pasirašyti įgalioto asmens paskyrimo dokumentai, taip pat parašų ir spaudų, kurie bus naudojami, pavyzdžiai nusiunčiami priimančiosios valstybės muitinės administracijai.
5. Pirmą kartą atvykdamas į priimančiąją valstybę tarnauti arba tada, kai pirmą kartą pas jį atvyksta išlaikytinis, karinių pajėgų ar civilių komponento narys gali tos tarnybos laikotarpiui be muitų įsivežti asmeninių daiktų ir baldų.
6. Karinių pajėgų ar civilių komponento nariai gali be muitų laikinai įsivežti asmenines motorines transporto priemones, kuriomis naudojasi jie patys ar jų išlaikytiniai. Asmeninės transporto priemonės pagal šį straipsnį neprivalo būti atleistos nuo mokesčių už naudojimąsi keliais privačiomis transporto priemonėmis.
7. Karinių pajėgų vadovybės įvežamos prekės, išskyrus vien tik toms karinėms pajėgoms ir jų civilių komponentui naudoti skirtas prekes, ir karinių pajėgų ar civilių komponento narių įvežamos prekės, išskyrus šio straipsnio 5 ir 6 dalyje nurodytus atvejus, nuo muitų ar kitų sąlygų pagal šį straipsnį neatleidžiamos.
8. Be muitų pagal šio straipsnio 2 dalies b punktą, 4, 5 ar 6 dalį įvežtos prekės:
a) gali būti laisvai reeksportuotos, jeigu, kai jos buvo įvežtos pagal šio straipsnio 4 dalį, muitinei pateikiama pagal tą straipsnio dalį išduota pažyma; tačiau muitinės įstaigos turi teisę patikrinti, ar reeksportuojamos prekės atitinka pažymoje, jei ji pateikiama, nurodytas prekes ir ar jos iš tikrųjų buvo įvežtos šio straipsnio atitinkamai 2 dalies b punkte, 4, 5 ar 6 dalyje nurodytomis sąlygomis;
b) priimančiojoje valstybėje paprastai negali būti perleistos jas parduodant ar dovanojant; tačiau tam tikrais atvejais atitinkamų priimančiosios valstybės institucijų nustatytomis sąlygomis tas prekes gali būti leista perleisti (pavyzdžiui, sumokėjus muitus bei mokesčius ir įvykdžius prekybos bei valiutos keitimo kontrolės reikalavimus).
9. Priimančiojoje valstybėje įsigytos prekės iš jos eksportuojamos tik pagal toje valstybėje galiojančias taisykles.
10. Reguliariesiems kariniams vienetams ir junginiams muitinės įstaigos taiko specialią valstybės sienų kirtimo tvarką tuo atveju, kai apie tai iš anksto joms tinkamai pranešama.
11. Priimančioji valstybė imasi specialių priemonių, kad karinių pajėgų ar civilių komponento tarnybinėms transporto priemonėms, lėktuvams ir laivams skirtas kuras, alyva ir tepalai būtų tiekiami be muitų ir mokesčių.
12. Šio straipsnio 1–10 dalyse vartojama sąvoka „muitai“ – tai muito mokesčiai ir visos kitos rinkliavos ir mokesčiai, mokami atitinkamai už importą arba eksportą, išskyrus tik už suteiktas paslaugas imamas rinkliavas ir mokesčius; sąvoka „įvežimas“ apima ir prekių paėmimą iš muitinės sandėlių ar nuolatiniam muitinės saugojimui paliktų prekių paėmimą, jeigu šios prekės nebuvo išaugintos, pagamintos ar perdirbtos priimančiojoje valstybėje.
13. Šio straipsnio nuostatos atitinkamoms prekėms taikomos ne tik tada, kai jos įvežamos į priimančiąją valstybę ar išvežamos iš jos, bet ir tada, kai jos gabenamos tranzitu per Susitariančiosios Šalies teritoriją; todėl laikoma, kad sąvoka „priimančioji valstybė“ šiame straipsnyje apima ir visas Susitariančiąsias Šalis, per kurių teritoriją prekės gabenamos tranzitu.
XII straipsnis
1. Pagal šį Susitarimą atleisdamos nuo muitų ir kitų mokesčių arba suteikdamos lengvatas, priimančiosios valstybės muitinės ar mokesčių institucijos gali reikalauti įvykdyti sąlygas, kurios, jų manymu, yra būtinos piktnaudžiavimui išvengti.
2. Šios institucijos gali atsisakyti atleisti nuo muitų ir mokesčių pagal šį Susitarimą, jeigu į priimančiąją valstybę importuojamos toje valstybėje išaugintos, pagamintos ar perdirbtos prekės, kurios buvo iš jos eksportuotos be mokesčių ir muitų, kuriuos būtų reikėję sumokėti, jei tos prekės nebūtų taip eksportuotos, arba kai tie mokesčiai ir muitai buvo grąžinti. Iš muitinės sandėlio paimtos prekės yra importuojamos prekės, jei jų atidavimas saugoti muitinės sandėlyje buvo laikomas eksportu.
XIII straipsnis
1. Siekdamos išvengti muitų ir fiskalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų, priimančiosios ir siunčiančiosios valstybių institucijos bendradarbiauja atlikdamos tyrimus ir rinkdamos įrodymus.
2. Karinių pajėgų vadovybė pagal savo kompetenciją teikia visokeriopą pagalbą priimančiosios valstybės muitinės ir mokesčių institucijoms, siekdamos užtikrinti, kad tos prekės, kurios gali būti konfiskuotos priimančiosios valstybės muitinės ar mokesčių institucijų arba jų vardu, būtų perduotos toms institucijoms.
3. Karinių pajėgų vadovybė pagal savo kompetenciją teikia visokeriopą pagalbą siekdama užtikrinti, kad karinių pajėgų ar civilių komponento nariai arba jų išlaikytiniai sumokėtų jiems priklausančius muitus, mokesčius ir baudas.
4. Dėl muitų ar fiskalinių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priimančiosios valstybės institucijų konfiskuotos karinėms pajėgoms ar jų civilių komponentui, bet ne karinių pajėgų ar civilių komponento nariui priklausančios tarnybinės transporto priemonės ar prekės perduodamos atitinkamų karinių pajėgų vadovybei.
XIV straipsnis
1. Karinėms pajėgoms, civilių komponentui, jų nariams, taip pat jų išlaikytiniams ir toliau taikomos siunčiančiosios valstybės užsienio valiutos keitimo taisyklės, taip pat priimančiosios valstybės taisyklės.
XV straipsnis
1. Be šio straipsnio 2 dalyje numatyto atvejo, šis Susitarimas galioja ir karo veiksmų, kuriems taikoma Šiaurės Atlanto Sutartis, atveju, išskyrus tai, kad VIII straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatos netaikomos reikalavimams dėl karo metu padarytos žalos atlyginimo sureguliuoti, o atitinkamos Susitariančiosios Šalys nedelsdamos peržiūri šio Susitarimo, ypač III ir VII straipsnių, nuostatas ir gali padaryti, jų manymu, reikalingus pakeitimus, susijusius su Susitarimo taikymu jų tarpusavio santykiams.
2. Tokių karo veiksmų atveju kiekviena Susitariančioji Šalis turi teisę, prieš 60 dienų įspėjusi kitas Susitariančiąsias Šalis, laikinai netaikyti bet kurios su ja susijusios šio Susitarimo nuostatos. Jei šia teise pasinaudojama, Susitariančiosios Šalys nedelsdamos pradeda konsultacijas, siekdamos susitarti dėl tinkamų nuostatų, kurios pakeistų tas, kurių taikymas buvo laikinai sustabdytas.
XVI straipsnis
Visi Susitariančiųjų Šalių nesutarimai dėl šio Susitarimo aiškinimo ir taikymo sprendžiami jų derybomis, nesikreipiant į jokią išorinę ginčų sprendimo instituciją. Jei šiame Susitarime aiškiai nenumatyta kitaip, nesutarimai, kurių negalima išspręsti tiesioginėmis derybomis, perduodami Šiaurės Atlanto Tarybai.
XVII straipsnis
Kiekviena Susitariančioji Šalis gali bet kuriuo metu prašyti, kad būtų peržiūrėtas bet kuris šio Susitarimo straipsnis. Toks prašymas pateikiamas Šiaurės Atlanto Tarybai.
XVIII straipsnis
1. Šis Susitarimas ratifikuojamas, ir ratifikavimo dokumentai kuo skubiau deponuojami Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei, kuri praneša apie jų deponavimo datą kiekvienai šį Susitarimą pasirašiusiai valstybei.
2. Praėjus trisdešimčiai dienų po to, kai keturios šį Susitarimą pasirašiusios valstybės deponuoja savo ratifikavimo dokumentus, šis Susitarimas joms įsigalioja. Kiekvienai kitai šį Susitarimą pasirašiusiai valstybei jis įsigalioja praėjus trisdešimčiai dienų po to, kai ji deponuoja savo ratifikavimo dokumentą.
3. Susitarimui įsigaliojus, jeigu Šiaurės Atlanto Taryba pritaria, jos nustatytomis sąlygomis prie jo gali prisijungti bet kuri prie Šiaurės Atlanto Sutarties prisijungianti valstybė. Valstybė prisijungia prie Susitarimo deponuodama prisijungimo dokumentą Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei, kuri apie jo deponavimo datą praneša kiekvienai šį Susitarimą pasirašiusiaiir prie jo prisijungiančiai valstybei. Kiekvienai valstybei, kurios vardu deponuojamas prisijungimo dokumentas, šis Susitarimas įsigalioja praėjus trisdešimčiai dienų po to, kai deponuojamas toks dokumentas.
XIX straipsnis
1. Kiekviena Susitariančioji Šalis gali denonsuoti šį Susitarimą praėjus ketveriems metams nuo jo įsigaliojimo dienos.
2. Kiekviena Susitariančioji Šalis gali denonsuoti šį Susitarimą, apie tai raštu pranešusi Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei, kuri apie kiekvieną tokį pranešimą ir jo gavimo datą informuoja visas kitas Susitariančiąsias Šalis.
XX straipsnis
1. Išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus, šis Susitarimas taikomas tik metropolinei Susitariančiosios Šalies teritorijai.
2. Tačiau kiekviena valstybė, deponuodama savo ratifikavimo ar prisijungimo dokumentą arba bet kada vėliau, Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei nusiųstu pranešimu gali pareikšti, kad šio Susitarimo galiojimas išplečiamas (sudarius specialų susitarimą tarp tos valstybės ir kiekvienos atitinkamos siunčiančiosios valstybės, jei pareiškimą daranti valstybė mano, kad tai reikalinga) visoms ar tam tikroms teritorijoms, už kurių tarptautinius santykius ji atsako Šiaurės Atlanto Sutarties veikimo zonoje. Šis Susitarimas pradeda galioti pareiškime nurodytai teritorijai ar teritorijoms praėjus trisdešimčiai dienų po to, kai Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybė gauna tokį pranešimą, arba praėjus trisdešimčiai dienų nuo minėtų specialių susitarimų sudarymo, jei jų reikia, arba tada, kai jis įsigalioja pagal XVIII straipsnį, atsižvelgiant į tai, kas įvyksta vėliau.
3. Valstybė, pagal šio straipsnio 2 dalį padariusi pareiškimą, kuriuo šio Susitarimo galiojimas išplečiamas bet kuriai teritorijai, už kurios tarptautinius santykius ji atsako, pagal XIX straipsnio nuostatas gali šį Susitarimą denonsuoti atskirai tai teritorijai.
Tai patvirtindami, toliau nurodyti įgaliotieji atstovai pasirašė šį Susitarimą.
Pasirašyta 1951 m. birželio 19 d. Londone anglų ir prancūzų kalbomis, vienu egzemplioriumi, kuris deponuojamas Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės archyvuose. Abu tekstai yra autentiški. Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybė perduoda patvirtintas Susitarimo kopijas visoms jį pasirašiusioms ir prie jo prisijungiančioms valstybėms.
PRIEDAS
Šalis Ministerija arba tarnyba
muitinės leidimas automobiliui Į(IŠ)važiuoti*
Galioja nuo ________________________ iki ____________________________________
Laikinajam įvežimui į ________________________________________________________
Šio tarnybinio automobilio:
Tipas_____________________________________________________________________
Registracijos numeris __________________ Variklio numeris_________________________
Atsarginių padangų skaičius___________________
Įrengtos ryšio priemonės ______________________________________________________
Leidimo turėtojo vardas ir pavardė, parašas_______________________________________
Išdavimo data_____________________
Kieno įsakymu išduotas _____________________________________
LAIKINAS IŠVYKIMAS IR ATVYKIMAS
| Uosto ar muitinės posto pavadinimas |
Data |
Muitinės pareigūno parašas ir spaudas |
| Išvykimas |
|
|
| Atvykimas |
|
|
| Išvykimas |
|
|
| Atvykimas |
|
|
| Išvykimas |
|
|
| Atvykimas |
|
|
| Išvykimas |
|
|
| Atvykimas |
|
|