LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
NUTARIMAS
DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. SAUSIO 9 D. NUTARIMO NR. 22 „DĖL PRITARIMO AKCINĖS BENDROVĖS „LIETUVOS DUJOS“ VALSTYBEI NUOSAVYBĖS TEISE PRIKLAUSANČIŲ 34 PROCENTŲ AKCIJŲ PIRKIMO–PARDAVIMO SUTARTIES, ŠIOS SUTARTIES PRIEDŲ, TAIP PAT AKCININKŲ SUTARTIES PROJEKTAMS“ 1 IR 2 PUNKTAI, 2004 M. KOVO 18 D. NUTARIMAS NR. 292 „DĖL ILGALAIKĖS GAMTINIŲ DUJŲ TIEKIMO SUTARTIES TARP AKCINĖS BENDROVĖS „LIETUVOS DUJOS“ IR ATVIROSIOS AKCINĖS BENDROVĖS „GAZPROM“ PAPILDYMO PROJEKTO“ PAGAL NORMŲ TURINĮ, REGULIAVIMO APIMTĮ IR PRIĖMIMO TVARKĄ NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 5 STRAIPSNIUI, 46 STRAIPSNIO TREČIAJAI IR PENKTAJAI DALIMS, 128 STRAIPSNIO PIRMAJAI DALIAI IR TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPUI
2009 m. gegužės 5 d. Nr. XI-246
Vilnius
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. sausio 9 d. priėmė nutarimą Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ (Žin., 2004, Nr. 8-185) (toliau – 2004 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 22), kurio 1 punktu pritarė akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo, veikiančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu, ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ projektui, šios sutarties priedams, taip pat akcininkų sutarties tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo, atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ ir „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ projektui. Šio nutarimo 2 punktu valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinis direktorius Povilas Milašauskas buvo įgaliotas Vyriausybės vardu pasirašyti nutarimo 1 punkte nurodytas sutartis. Vadovaudamasi šiuo nutarimu, 2004 m. sausio 23 d. valstybės įmonė Valstybės turto fondas su Rusijos Federacijos atvirąja akcine bendrove „Gazprom“ sudarė akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2/108 (toliau – Sutartis). Nors Sutarties tekstas, kuriam 2004 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 22 pritarė Vyriausybė, nebuvo oficialiai paskelbtas, tam tikros Sutarties nuostatos buvo atskleistos Seimui ir visuomenei, kai Vyriausybė 2005 m. vasario 9 d. pateikė nuomonę Nr. 17-1057 dėl Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XP-69(2) (toliau – Vyriausybės nuomonė).
Šioje Vyriausybės nuomonėje buvo nurodyta, kad Sutartis yra sudaryta valstybės įmonei Valstybės turto fondui veikiant „Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Lietuvos Respublikos vardu“. Tokia išvada darytina iš Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 8 punkto, suteikiančio įgaliojimus valstybės įmonei Valstybės turto fondui pasirašyti privatizavimo sandorius Vyriausybės vardu, ir konkrečiai – iš Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 2 punkto, kuriuo valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinis direktorius Povilas Milašauskas buvo įgaliotas pasirašyti Sutartį Vyriausybės vardu. Be to, sudarytai Sutarčiai Vyriausybė iš esmės dar kartą pritarė 2004 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“ (Žin., 2004, Nr. 42-1386) (toliau – 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292).
Pažymėtina, kad valstybės, kaip turto savininkės, funkcijos įgyvendinamos netiesiogiai, t. y. per tam tikras institucijas, būtent per Seimą, kaip aukščiausiąją instituciją – Tautos atstovybę, ir vykdomosios valdžios instituciją – Vyriausybę (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis). Kadangi šie subjektai yra atsakingi už valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, įsipareigojimai, rizika dėl sudarytų sandorių tenka Lietuvos Respublikai. Taigi, nors Sutartį Vyriausybės vardu pasirašė įgaliotas subjektas – Valstybės turto fondo generalinis direktorius, sutarties šalimi tapo Lietuvos valstybė. Tai reiškia, kad įsipareigojimai pagal šią sutartį yra Lietuvos valstybės įsipareigojimai. Šie įsipareigojimai atsirado ir iš ginčijamų Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 ir 2 punktų, ir iš Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatų, kuriomis pritarta tokiems valstybės įsipareigojimams ir suteikti įgaliojimai juos prisiimti. Seimui, kaip tiesiogiai renkamai piliečių atstovaujamajai valstybės institucijai, pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus tenka ypatingas vaidmuo užtikrinant tinkamą valstybės turto savininko funkcijų įgyvendinimo priežiūrą, vykdomosios valdžios subjektų veiklos dėl atitinkamų sandorių ir jais prisiimamų įsipareigojimų kontrolę.
Kaip nurodyta Vyriausybės nuomonėje, Sutartyje inter alia yra H priedo nuostatos, pagal kurias Rusijos Federacijos atviroji akcinė bendrovė „Gazprom“ sumokėjo papildomą pirkimo kainos dalį (9 mln. litų) mainais į Vyriausybės įsipareigojimą Rusijos Federacijos atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“ nereguliuoti pastarosios per privatizuojamą akcinę bendrovę „Lietuvos dujos“ tiekiamų gamtinių dujų kainų laisviesiems vartotojams. Vyriausybės nuomonėje pateikiamas toks Sutarties H priedo tekstas: „Sandorio užbaigimo dieną neegzistuoja dujų kainų laisviesiems vartotojams reguliavimas, taip pat yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu pateiktas raštiškas patikinimas apie tai, kad Vyriausybė dujų tiekimo sutarties galiojimo metu neketina išimtinai savo iniciatyva, įskaitant įstatymų leidybos iniciatyvą, priimti sprendimų, inicijuojančių Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją ar kitas institucijas nustatyti gamtinių dujų kainas (neįskaitant transportavimo, perdavimo ir paskirstymo kainų) laisviesiems vartotojams arba reguliuoti AB „Lietuvos dujos“ pelno, gaunamo iš gamtinių dujų pardavimo laisviesiems vartotojams, lygį, su sąlyga, kad skirtumas (marža) tarp AB „Lietuvos dujos“ mokamos gamtinių dujų įsigijimo (pirkimo) kainos ir jų pardavimo laisviesiems vartotojams kainos neviršija 15 procentų.“
Pabrėžtina, kad Vyriausybės įsipareigojimų nereguliuoti gamtinių dujų kainų pažeidimu laikomas ir Seimo 2007 m. kovo 20 d. priimtame Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatyme (Žin., 2007, Nr. 43-1626) (naujos redakcijos Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnyje) numatytas dujų sektoriaus kainų reguliavimas. Dar 2005 metais svarstant šio įstatymo projektą Seime, Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 56 „Dėl Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XP-69“ (Žin., 2005, Nr. 11-343) 1.2 punkte buvo pasiūlyta Seimui „sprendimą dėl Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo projekto 23 straipsnio 3 dalies antrojo sakinio nuostatų (numatančių dujų tiekimo kainų viršutinės ribos nustatymo principus – pareiškėjo pastaba) priimti atsižvelgiant į 2004 m. sausio 23 d. akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2/108 tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo, veikiančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu, ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ nuostatas“. Vėliau pateiktoje Vyriausybės nuomonėje buvo nurodyta, kad Seimui priėmus Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymą ir įgyvendinus Įstatymo nuostatas dėl kainų laisviesiems vartotojams reguliavimo, atviroji akcinė bendrovė „Gazprom“ gali reikšti pretenzijas Vyriausybei dėl minėtų privatizavimo Sutarties nuostatų tyčinio nesilaikymo arba nerūpestingo pažeidimo. Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas 2007 m. spalio 25 d. patvirtino, kad Seimo sprendimas dėl gamtinių dujų kainų reguliavimo pažeidžia Sutartį: kaip nurodo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos naujienų portalas www.lrt.lt, Ministras Pirmininkas teigė, kad „kainų reguliavimas yra įrašytas „Lietuvos dujų“ ir „Gazprom“ sutartyje. „Gazprom“, tiekdamas dujas, negali uždėti didesnio kaip 15 procentų antkainio. O kas gali pasakyti, kad jeigu mes įrašysime tai į įstatymą, kuris pažeistų mūsų susitarimą su „Gazprom“, šis galvos, kad mes nevykdome Sutarties, ir elgsis kitaip.“ Vadinasi, ginčijamais nutarimais Vyriausybė įsipareigojo įgyvendinti savo kompetenciją teisėkūros procese atsižvelgdama tik į Rusijos Federacijos atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ interesus, net jei tai pažeistų Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintus ūkinės veiklos reguliavimo principus.
Vyriausybės nuomonėje taip pat nurodyta, kad su Sutarties H priedo nuostatomis glaudžiai susijusios Sutarties 9.1 punkto nuostatos, numatančios Lietuvos valstybės prievolę atlyginti Rusijos Federacijos atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“ visus faktinius nuostolius, kuriuos ji patirtų dėl Sutarties H priede nurodyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės patikinimo nereguliuoti dujų kainų esminio pažeidimo. Bendra atlyginamų nuostolių suma negali viršyti pirkimo kainos – 100 mln. litų. Vadinasi, Vyriausybė prisiėmė tokio dydžio valstybės turtinį įsipareigojimą (atlyginti nuostolius iki 100 mln. litų), kurį galima pagal Konstitucijos 128 straipsnio pirmąją dalį laikyti esminiu.
Išdėstytos aplinkybės kelia šių abejonių dėl Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 ir 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai:
1. Dėl 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 ir 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatų ta apimtimi, kiek jomis pritarta Sutarties H priedo įsipareigojimams nereguliuoti gamtinių dujų kainų ir suteikta įgaliojimų prisiimti tokius įsipareigojimus, atitikties Konstitucijos 5 straipsnio trečiajai daliai ir 46 straipsnio trečiajai ir penktajai dalims.
Konstitucijos 46 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta valstybės teisė ir pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai Tautos gerovei. Kaip 1999 m. spalio 6 d. ir 2000 m. spalio 18 d. nutarimuose pažymėjo Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 46 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo kryptis, būdus, ribas. Toks reguliavimas turi atitikti bendros Tautos gerovės interesus, kurie atskleidžiami atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius. 2000 m. spalio 18 d. nutarime (konstatuojamosios dalies IV skyriuje) Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Konstitucijos 46 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į Tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius. Tokiu būdu Seimas turi teisę ir privalo leisti tokius ūkinę veiklą reglamentuojančius įstatymus, kurie tarnautų ne vieno užsienio ūkio subjekto interesams, o bendriems Tautos gerovės interesams. Vienas iš tokių bendrų Tautos gerovės interesų neabejotinai yra vartotojų teisių apsauga, numatyta Konstitucijos 46 straipsnio penktojoje dalyje („Valstybė gina vartotojo interesus.“). Tokiu būdu, įgyvendindamas Konstitucijos 46 straipsnio trečiojoje dalyje numatytą teisę ir pareigą reglamentuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendros Tautos gerovės interesams, Seimas taip pat turi pareigą priimti tokius įstatymus, kurie gintų vartotojų interesus. Kaip 2000 m. spalio 18 d. nutarime (konstatuojamosios dalies IV skyriuje) pastebėjo Konstitucinis Teismas, ten, kur gamyba ir rinka yra sukoncentruotos, visoms valstybės institucijoms (ne tik Seimui) tenka pareiga nustatyti papildomą teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų vartotojų teisių apsaugą. Vertinant Sutarties įsipareigojimą dėl gamtinių dujų kainų nereguliavimo, atsižvelgtina į tai, kad į Lietuvą gamtinės dujos tiekiamos iš vienintelio gamtinių dujų tiekimo šaltinio, viena įmonė reguliuoja dujų kvotas ir kainas, todėl sąlygų realiai rinkai ir konkurencijai šalies gamtinių dujų sektoriuje nėra. Esant tokiai situacijai labai svarbu užtikrinti Lietuvos gyventojams ir verslo subjektams energijos poreikių tenkinimą prieinamomis kainomis. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad laisvieji vartotojai, dėl kurių įsipareigota nenustatyti gamtinių dujų kainų (neįskaitant transportavimo, perdavimo ir paskirstymo kainų), sunaudoja apie 43,5 procento (1 275 mln. m3) viso Lietuvoje sunaudojamo gamtinių dujų kiekio (Vyriausybės nuomonė).
Pareigą nustatyti papildomą teisinį reguliavimą, užtikrinantį vartotojų teisių apsaugą, Seimas įvykdė 2007 m. kovo 20 d. priimdamas Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymą. Šiame įstatyme (naujos redakcijos Gamtinių dujų įstatymas) numatytas dujų kainų reguliavimo mechanizmas, skirtas vartotojų teisėms apsaugoti ir nepagrįstiems dujų tiekimo įmonių pelnams, kurie gaunami vartotojų sąskaita, riboti. Tačiau Vyriausybė prieštaravo tokioms Įstatymo nuostatoms, nes Sutartimi buvo susitarusi dėl tokio teisinio reguliavimo, kuris leido Rusijos Federacijos atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“, kaip vieninteliam dujų tiekimo Lietuvai šaltiniui, bei jos valdomoms bendrovėms „Dujotekana“ ir „Lietuvos dujos“ gauti nepagrįstus pelnus vartotojų sąskaita. Dėl to galima teigti, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 ir 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatos ta apimtimi, kiek jomis pritarta Sutarties H priedo įsipareigojimams nereguliuoti gamtinių dujų kainų ir suteikta įgaliojimų tokius įsipareigojimus prisiimti, pagal turinį prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio trečiojoje ir penktojoje dalyse nustatytiems ūkinės veiklos reguliavimo ir vartotojų teisių apsaugos principams, t. y. Vyriausybė ūkinę veiklą reglamentuoja taip, kad ši tarnauja ne bendros Tautos gerovės interesams ir ne gina vartotojų teises, o saugo tik atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ interesus.
Kaip minėta, Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 ir 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatomis prisiimti įsipareigojimai nereguliuoti gamtinių dujų kainų taip pat suprantami kaip įsipareigojimai nereguliuoti dujų kainų įstatymų leidybos priemonėmis. Už tokio įsipareigojimo nevykdymą numatyta prievolė atlyginti nuostolius Rusijos Federacijos atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“. Tokiu būdu yra apribotas Konstitucijos 46 straipsnio trečiojoje ir penktojoje dalyse nustatytų ūkinės veiklos reglamentavimo ir vartotojų teisių apsaugos principų įgyvendinimas, nes Sutarties nuostatų galiojimas lemia situaciją, kai reguliavimas, skirtas apsaugoti vartotojų teises ir bendrus Tautos gerovės interesus, tampa nepalankus ekonominiu aspektu kaip galintis sudaryti sąlygas taikyti finansines sankcijas Lietuvos valstybei. Kaip 2000 m. spalio 18 d. nutarime (konstatuojamosios dalies IV skyriuje) pažymėjo Konstitucinis Teismas, „Konstitucijos įgyvendinimo negali varžyti jokios sąlygos“. Todėl Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 ir 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatos prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio trečiajai ir penktajai dalims ir tuo aspektu, kad suvaržo šių konstitucinių nuostatų įgyvendinimą suteikdamos prioritetą vieno ūkio subjekto interesams. Tuo pačiu buvo pažeistas ir Konstitucijos 5 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas principas, kad valdžios įstaigos turi tarnauti žmonėms.
2. Dėl 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 ir 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatų ta apimtimi, kiek jomis pritarta Sutarties 9.1 punkto įsipareigojimams atlyginti iki 100 mln. litų dydžio nuostolius dėl įsipareigojimo nereguliuoti gamtinių dujų kainų nevykdymo ir suteikta įgaliojimų prisiimti tokius įsipareigojimus, atitikties Konstitucijos 5 straipsnio pirmajai daliai ir 128 straipsnio pirmajai daliai.
Kaip minėta, Sutarties 9.1 punkto įsipareigojimą atlyginti Rusijos Federacijos atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“ iki 100 mln. litų dydžio nuostolius, jeigu dujų kainos būtų pradėtos reguliuoti nesilaikant Sutarties H priede numatyto įsipareigojimo, galima laikyti esminiu valstybės turtiniu įsipareigojimu. Tokią išvadą galima daryti remiantis tuo, kad, pavyzdžiui, Valstybės skolos įstatymo 5 ir 6 straipsniuose nustatyta, jog sprendimą skolintis valstybės vardu didesnę kaip 40 mln. litų sumą ir sprendimą suteikti valstybės garantiją dėl didesnės kaip 40 mln. litų paskolos Vyriausybės siūlymu priima Seimas atskiru įstatymu. Taigi šiame įstatyme esminiu valstybės turtiniu įsipareigojimu laikytinas įsipareigojimas, viršijantis 40 mln. litų. Tokia valstybės esminio turtinio įsipareigojimo sąvoka atitinka ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją: 1997 m. birželio 17 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad 50 mln. litų vertės Vyriausybės paskolos obligacijų emisija – tai valstybės esminis turtinis įsipareigojimas išpirkti obligacijas sumokant palūkanas, todėl Vyriausybė galėjo priimti nutarimą dėl tokios Vyriausybės vertybinių popierių emisijos tik esant atitinkamam Seimo sprendimui. Sprendžiant Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo konstitucingumo klausimą, esminiu turtiniu įsipareigojimu buvo laikomas įsipareigojimas atlyginti nuostolius strateginiam investuotojui ir akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas).
Konstitucijos 128 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu. Kaip konstatavo Konstitucinis Teismas 2000 m. spalio 18 d. nutarime (konstatuojamosios dalies IV skyriuje), tai reiškia, kad sprendimus dėl valstybės esminių įsipareigojimų pagal Konstituciją gali priimti tik Seimas ir tik tuo atveju, kai yra Vyriausybės siūlymas. Vadinasi, Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 ir 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatos ta apimtimi, kiek jomis pritarta Sutarties 9.1 punkto įsipareigojimams ir suteikta įgaliojimų prisiimti šiuos įsipareigojimus, prieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio pirmojoje dalyje numatytai tokių sprendimų priėmimo tvarkai.
Be to, 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 ir 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatomis ta apimtimi, kiek jomis pritarta Sutarties 9.1 punkto įsipareigojimams ir suteikta įgaliojimų prisiimti šiuos įsipareigojimus, Vyriausybė prisiėmė išskirtinius konstitucinius Seimo įgaliojimus priimti sprendimus dėl esminių valstybės turtinių įsipareigojimų. Todėl Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 ir 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatos prieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio pirmajai daliai ir pagal turinį. Jos taip pat akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintam valdžių padalijimo principui. Kaip 1999 m. birželio 3 d., 1999 m. gruodžio 21 d. ir 2000 m. spalio 18 d. nutarimuose pabrėžė Konstitucinis Teismas, valdžių padalijimo principas reiškia ir tai, kad „jei Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valstybinės valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos šių įgaliojimų perimti“.
3. Dėl 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 ir 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatų ta apimtimi, kiek jomis pritarta Sutarties H priedo ir 9.1 punkto įsipareigojimams nereguliuoti dujų kainų ir atlyginti nuostolius dėl tokio įsipareigojimo nevykdymo ir suteikta įgaliojimų prisiimti tokius įsipareigojimus, atitikties Konstitucijos 5 straipsnio antrajai daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucijos 5 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtintas principas, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Ši dalis glaudžiai susieta su to paties straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintu valdžių padalijimo principu ir tarnystės žmonėms principu. Taigi nustačius, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 ir 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatos ta apimtimi, kiek jomis pritarta Sutarties H priedo ir 9.1 punkto įsipareigojimams nereguliuoti dujų kainų ir atlyginti nuostolius dėl tokio įsipareigojimo nevykdymo ir suteikta įgaliojimų prisiimti tokius įsipareigojimus, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio pirmajai ir trečiajai dalims, tektų taip pat konstatuoti, kad šios nuostatos prieštarauja ir Konstitucijos 5 straipsnio antrajai daliai.
Be to, Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 ir 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatos prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio antrajai daliai dar vienu aspektu – buvo pažeistas viešumo principas. 2002 m. spalio 23 d. nutarime Konstitucinis Teismas akcentavo, kad „asmens konstitucinė laisvė nekliudomai gauti informaciją yra neatskiriamai susijusi ir su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Tuo tarpu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį išreiškia konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija“. Turėdamas galvoje nagrinėjamų santykių kontekstą, šio principo svarbą Konstitucinis Teismas atskleidė 1997 m. birželio 17 d. nutarime. Nagrinėdamas, ar Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimas Nr. 1169-22 „Dėl specialaus Vyriausybės vertybinių popierių aukciono“ atitinka Konstitucijos 128 straipsnio pirmąją dalį, Konstitucinis Teismas šiame nutarime, be kita ko, konstatavo, kad būtina atsižvelgti į tai, kad šios konstitucinės normos turinyje yra du svarbūs teisinio reguliavimo aspektai. Visų pirma, konstitucinėje normoje įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, kad tik Seimas priimtų sprendimus dėl valstybinės paskolos ir kitų valstybės esminių turtinių įsipareigojimų. Vyriausybė turi teisę inicijuoti šio klausimo svarstymą Seime. Antrasis aspektas yra tas, kad valstybinės paskolos ir kitų valstybės esminių turtinių įsipareigojimų svarstymas Seime suponuoja viešą diskusiją. Tačiau Vyriausybė nesikreipė į Seimą su siūlymu spręsti tikslinės valstybinės paskolos komerciniams bankams remti klausimą ir Seimas šio klausimo nesvarstė. Toks Vyriausybės sprendimas, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, nesiderina su viešumo principu. 2005 m. gruodžio 12 d. nutarime (konstatuojamosios dalies I skyriaus 49 punkte) Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad reguliuojant su valstybės ūkiu ir privatizavimu susijusius santykius tikslingumo sumetimai neretai užgožia teisinius ir konstitucinius imperatyvus. Be to, Konstitucinis Teismas ypač pabrėžė, kad esama tokio teisinio reguliavimo, kai Vyriausybės nutarimais „blanketiškai, nieko arba beveik nieko konkrečiai nenurodant, pritariama tam tikroms sutartims“ arba „formaliai aprobuojamos sutartys, kurių turinys visuomenei nėra žinomas, nors kai kada būtent tokiomis sutartimis valstybės vardu yra prisiimami esminiai turtiniai įsipareigojimai“. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad tokie teisės aktai stokoja konstitucinio pagrindo.
Akivaizdu, kad tokių „blanketinių“ Vyriausybės nutarimų kategorijai priklauso ir ginčijami 2004 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 22 ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292. Juose taip pat trūksta konstitucinio ir įstatymų nustatyto pagrindo, jų nuostatos ne konkrečios, o visiškai formalios (Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 punktas: „Pritarti akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo, veikiančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu, ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ projektui, šios sutarties priedams, taip pat akcininkų sutarties tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo, atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ ir „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ projektui.“ Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292: „Pritarti ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto nuostatoms, atitinkančioms sąlygas, nustatytas akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketo privatizavimo programos privatizavimo sąlygų 1 punkte ir akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“, 7.4 straipsnyje.“). Šiais nutarimais buvo pritarta visuomenei nežinomo turinio sutartims, kuriomis prisiimti valstybės esminiai turtiniai įsipareigojimai ir suvaržymai įgyvendinti konstitucines nuostatas. Todėl darytina išvada, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 ir 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatos, kaip stokojančios konstitucinio ir įstatymų nustatyto pagrindo, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtintam principui, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Be to, jos prieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas sukonkretinamas konkrečiomis Konstitucijos nuostatomis ir principais. Inter alia teisinės valstybės principas reiškia, kad visos valstybės institucijos savo veikloje turi laikytis Konstitucijos, kad jos negali peržengti Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų ir savo sprendimus privalo grįsti Konstitucija bei įstatymais, kad jos turi tarnauti žmonėms ir bendrai Tautos gerovei. Todėl nustačius, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 ir 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatos ta apimtimi, kiek jomis pritarta Sutarties H priedo ir 9.1 punkto įsipareigojimams nereguliuoti dujų kainų ir atlyginti nuostolius dėl tokio įsipareigojimo nevykdymo ir suteikta įgaliojimų prisiimti tokius įsipareigojimus, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio trečiajai ir penktajai dalims, 128 straipsnio pirmajai daliai ir 5 straipsniui, tektų taip pat konstatuoti, kad šios nuostatos prieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Konstitucijos 105 straipsnio antrosios dalies 2 punktu, 106 straipsnio trečiąja dalimi ir Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 3 punktu, nutaria:
1 straipsnis.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ 1 ir 2 punktai, 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“ ta apimtimi, kiek Vyriausybė pritarė valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir Rusijos Federacijos atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ 2004 m. sausio 23 d. sudarytos sutarties dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo Nr. 2/108 H priedo ir 9.1 punkto nuostatoms ir pagal šias nuostatas prisiėmė įsipareigojimus nereguliuoti gamtinių dujų kainų ir atlyginti nuostolius, pagal normų turinį, reguliavimo apimtį ir priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio trečiajai ir penktajai dalims, 128 straipsnio pirmajai daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.