LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS UNESCO PASAULIO PAVELDO SĄRAŠE ESANČIŲ OBJEKTŲ APSAUGOS LIETUVOJE ĮSTATYMO KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
2007 m. spalio 31 d. Nr. 1210
Vilnius
Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1020 (Žin., 2006, Nr. 112-4273), 237 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Patvirtinti Lietuvos Respublikos UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančių objektų apsaugos Lietuvoje įstatymo koncepciją (pridedama).
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2007 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1210
LIETUVOS RESPUBLIKOS UNESCO PASAULIO PAVELDO SĄRAŠE ESANČIŲ OBJEKTŲ APSAUGOS LIETUVOJE ĮSTATYMO KONCEPCIJA
I. TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS
1. Lietuvos Respublikos UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančių objektų apsaugos Lietuvoje įstatymo koncepcija (toliau vadinama – ši Koncepcija) parengta įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1020 (Žin., 2006, Nr. 112-4273), 237 punktą.
2. Rengiant šią Koncepciją, remtasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau vadinama – Konstitucija) 42 straipsnio nuostata, kad valstybė rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga, Konstitucijos 47 straipsniu, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, Konstitucijos 54 straipsniu, kuris įtvirtina valstybės įsipareigojimą rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, ir Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija (Žin., 2006, Nr. 73-2766).
II. ĮSTATYMO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ BENDROJI CHARAKTERISTIKA
3. Siūlomame Lietuvos Respublikos UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančių objektų apsaugos Lietuvoje įstatyme (toliau vadinama – siūlomas Įstatymas; Įstatymas) bus reglamentuoti visuomeninių santykių, susijusių su UNESCO Pasaulio paveldo sąraše (toliau vadinama – pasaulio paveldo sąrašas) esančių kultūros ir gamtos paveldo objektų ir vietovių (toliau vadinama – pasaulio paveldo objektai) ir jų apsaugos (buferinių) zonų apsauga, tvarkyba ir naudojimu, teisinio reguliavimo pagrindai.
4. Siūlomas Įstatymas reglamentuos pasaulio paveldo objektų valstybinį valdymą, funkcijų ir atsakomybės paskirstymą šių objektų apsaugos srityje tarp valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, nekilnojamojo turto savininkų, valdytojų ir naudotojų veiklą pasaulio paveldo objekto teritorijoje, pasaulio paveldo objektų finansavimo ypatumus ir visuomenės dalyvavimą sprendžiant šių objektų naudojimo, apsaugos ir plėtros klausimus. Jame bus apibrėžtos svarbiausiosios sąvokos (pasaulio paveldo objektai; pasaulio paveldo sąrašas; Pavojuje atsidūrusio pasaulio paveldo sąrašas; institucija, atsakinga už pasaulio paveldo objekto apsaugą) ir taip toliau.
III. KITŲ TEISĖS AKTŲ, REGLAMENTUOJANČIŲ TĄ PAČIĄ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ SRITĮ, CHARAKTERISTIKA
5. Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Pasaulio paveldo komitetas pasaulio paveldo objektais Lietuvoje pripažino Vilniaus istorinį centrą (1994 metais), Kuršių neriją (2000 metais), Kernavės archeologinę vietovę (2004 metais), Struvės geodezinį lanką (2005 metais). Atkreiptinas dėmesys, kad siūlomas Įstatymas turėtų apimti kompleksišką, skirtingų sričių teisės aktų reguliuojamą visuomeninių santykių sritį, kadangi kiekvienas į pasaulio paveldo sąrašą įrašytas objektas ar vietovė pasižymi autentiška kultūros ir gamtos paveldo vertybių visuma (Vilniaus senamiestis – architektūrinis-istorinis objektas, Kernavė – archeologinis-istorinis objektas, Kuršių nerija – kultūrinis-gamtinis objektas, Struvės lankas – geodeziniai objektai).
6. Lietuvoje kultūros ir gamtos paveldo objektų (iš jų ir pasaulio paveldo objektų) apsaugą reglamentuoja šie teisės aktai:
6.1. Kuršių nerijos nacionalinis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“ (Žin., 1991, Nr. 13-332). Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 (Žin., 1994, Nr. 99-1977). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 (Žin., 1999, Nr. 27-766; 2004, Nr. 96-3539) patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai. Aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 439 (Žin., 2002, Nr. 87-3755) patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamentas.
6.2. Lietuvos Ministrų Tarybos 1987 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 339 „Dėl Valstybinio Kernavės archeologijos-istorijos muziejaus-rezervato įsteigimo ir kai kurių kraštotyros muziejų reorganizavimo“ įsteigtas Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas. Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato nuostatai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1745 (Žin., 2002, Nr. 106-4765). Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato buferinės apsaugos zonos individualus apsaugos reglamentas patvirtintas kultūros ministro 2005 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-360 (Žin., 2005, Nr. 102-3798).
6.3. Vilniaus senamiestis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 612 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ (Žin., 1998, Nr. 49-1342) paskelbtas kultūros paminklu. Vilniaus senamiesčio – kultūros paminklo U1P – apsaugos reglamentas patvirtintas kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490 (Žin., 2004, Nr. 25-774). Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-388 „Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato steigimo“ (Žin., 1997, Nr. 66-1620) įsteigtas Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas, kuris sudaro Vilniaus istorinio centro – pasaulio paveldo objekto – teritorijos dalį. Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato nuostatai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 1111 (Žin., 2002, Nr. 72-3059).
7. Kol kas mūsų šalyje nėra specialaus įstatymo, reguliuojančio visuomeninius santykius sprendžiant pasaulio paveldo objektų apsaugos, tvarkybos ir naudojimo klausimus. Kultūros ir gamtos paveldo objektų ir vietovių Lietuvoje apsaugos teisinę bazę sudaro skirtingi įstatymai ir kiti teisės aktai.
8. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) numatytas teisinis pagrindas vientisai paveldosaugos valdymo, reguliavimo ir skatinimo sistemai sukurti. Šio įstatymo 5 straipsnis reglamentuoja nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo sistemą, kurią sudaro Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir savivaldybės. 7 straipsnis numato ekspertų ir patariamosios institucijos – Valstybinės kultūros paveldo komisijos, kuri veikia pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymą (Žin., 2004, Nr. 153-5572), kompetenciją kultūros paveldo apsaugos politikos formavimo klausimais.
9. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902) reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, nustato saugomų teritorijų sistemą, sukuria saugomų teritorijų steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, reglamentuoja veiklą jose. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis apibūdina saugomų teritorijų kategorijas ir tipus, prie kurių priskiriami ir rezervatai, draustiniai, paveldo objektai, valstybiniai parkai, o 23 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybinius rezervatus bei valstybinius parkus steigia ir jų ribas nustato Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu. Veiklą valstybiniuose parkuose reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnis. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 27 straipsnio 2 ir 3 dalis valstybės saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o jos įgaliotos institucijos atlieka saugomų teritorijų valstybinio valdymo funkcijas. Šio straipsnio 8 dalis nurodo, kad veiklą valstybiniuose rezervatuose ir valstybiniuose parkuose organizuoja šių saugomų teritorijų direkcijos. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis taip pat numato, kad Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos nustatyta tvarka vertingiausioms Lietuvos teritorijoms gali būti suteikiamas išskirtinės pasaulio paveldo vietovės statusas, o 24 straipsnis reglamentuoja saugomų teritorijų įrašymą į tarptautinius saugomų teritorijų sąrašus ir veiklą jose, tačiau nenustato specialių pasaulio paveldo vietovių apsaugos ir valdymo reikalavimų.
10. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617) reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, fizinių, juridinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų teises ir pareigas šiame procese. Šio įstatymo 4 straipsnis numato teritorijų planavimo rūšis (bendrasis, specialusis ir detalusis teritorijų planavimas) ir teritorijų planavimo lygmenis. Šio įstatymo 11, 18, 26 ir 27 straipsniai numato teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimą. 18 straipsnio 7 dalis numato, kad į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytų teritorijų specialiuosius saugomų teritorijų tvarkymo planus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
11. Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymas (Žin., 2002, Nr. 73-3091) reglamentuoja pajūrio kraštovaizdžio apsaugą ir naudojimą, žemės ir jūros akvatorijos naudojimo sąlygas bei ūkinės veiklos apribojimus. Šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalis nustato, kad Neringos bendrąjį planą tvirtina savivaldybė, kas neužtikrina tinkamos pasaulio paveldo objekto, esančio Neringos teritorijoje, apsaugos. Todėl siūlomame Įstatyme turėtų būti nuostata, kad Neringos, kaip teritorijos, sutampančios su pasaulio paveldo objekto teritorija, bendruosius planus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnio 1 dalis reglamentuoja galimas statybas pajūrio juostoje – pasaulio paveldo objekto teritorijoje, todėl būtina įtvirtinti nuostatą, kad tai neturi prieštarauti kitų įstatymų pagrindu nustatytiems pasaulio paveldo, saugomų teritorijų, kultūros paveldo apsaugos reikalavimams.
12. Kultūros ir gamtos paveldo objektų apsaugos reikalavimus taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas (Žin., 1992, Nr. 5-75), Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868), Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597), Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2005, Nr. 84-3105), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2000, Nr. 91-2832), Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas (Žin., 1994, Nr. 101-2015), Lietuvos Respublikos miškų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 96-1872; 2001, Nr. 35-1161) ir šių įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai.
IV. UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA
13. Didėja grėsmės ir rizika kultūros ir gamtos paveldo objektams, todėl ypač aktualu, kad paveldo apsaugos teisinis reguliavimas būtų efektyvus. Daugelis Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) valstybių reguliuoja pasaulio paveldo objektų apsaugą, konservavimą ir renovavimą per nacionalines teisės normas, kai reikia nustatyti specialų apsaugos statusą kompleksiniams arba ypač pažeidžiamiems pasaulio paveldo sąraše esantiems kultūros ir gamtos objektams (Suomija). ES ir kitų užsienio valstybių teisinėje praktikoje pasaulio paveldo sąraše esantys objektai be išlygų pripažįstami nacionalinės reikšmės paveldo objektais (vadinamoji automatinės apsaugos koncepcija).
14. Viena iš ES valstybių – Latvijos Respublika – 2003 metais priėmė Rygos istorinio centro išsaugojimo ir apsaugos įstatymą, skirtą pasaulio paveldo vietovės – Rygos senamiesčio ir jos apsaugos zonos išsaugojimui, apsaugai ir plėtrai. Šis įstatymas nustato Rygos istorinio centro vertingąsias savybes, kurios turi būti išsaugotos, taip pat valstybės institucijų įgaliojimus ir tarpusavio bendradarbiavimą, visuomenės įtraukimą sprendžiant paveldosaugos klausimus, teritorijos planavimo reikalavimus ir naujų statybų šio pasaulio paveldo objekto teritorijoje sąlygas. Rygos istorinio centro išsaugojimo ir apsaugos įstatymas taip pat numato šio pasaulio paveldo objekto valdymą koordinuojančios institucijos – Rygos istorinio centro apsaugos ir plėtros tarybos – įsteigimą. Tarybos sudėtis ir nuostatai tvirtinami Latvijos Respublikos Vyriausybės. Minėtasis įstatymas taip pat reglamentuoja Rygos istorinio centro ir jo apsaugos zonos finansavimą: visos pajamos iš valstybės ar savivaldybės institucijų nuosavybės teise valdomų pastatų, kurie pripažinti kultūros paminklais ir yra Rygos istorinio centro teritorijoje, nuomos, taip pat baudos už paveldosaugos reikalavimų nesilaikymą skiriamos šiems pastatams išlaikyti, restauruoti ir išsaugoti. Rygos istoriniam centrui išsaugoti įsteigtas specialus fondas, kurio lėšos sudaro valstybės biudžeto dalį.
15. Tarp valstybių, kurios sukūrė pasaulio paveldo objektų teisinio reguliavimo pavyzdžius, galima paminėti Australiją ir Pietų Afrikos Respubliką, kur pasaulio paveldo objektų apsauga reguliuojama atskiru įstatymu. Australijoje, kur daugelis pasaulio paveldo objektų yra gamtos objektai, 2000 metais įsigaliojo Aplinkos apsaugos ir biologinės įvairovės išsaugojimo įstatymas. Tas įstatymas yra detalaus teisinio reguliavimo pavyzdys, numatantis aplinkos poveikio paveldo objektams įvertinimą, visuomenės įtraukimą sprendžiant paveldo apsaugos klausimus, objektų būklės stebėseną ir priemonių planavimą, taip pat dideles sankcijas asmenims, pažeidusiems įstatymo nuostatas. Įstatymas numato bendradarbiavimą tarp šalies vykdomosios valdžios institucijų ir vietinės valdžios. 2003 metais Australija įsteigė Australijos Paveldo Tarybą – specializuotą instituciją, kaip nepriklausomą ekspertą, konsultuojantį vykdomosios valdžios institucijas pasaulio paveldo objektų apsaugos klausimais.
16. Pietų Afrikos Respublikoje Pasaulio paveldo konvencijos įstatymas buvo priimtas kaip Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos nuostatų įgyvendinimo priemonė. Minėtuoju įstatymu pastaroji konvencija buvo perkelta į šalies teisinę sistemą, nustatant paveldo apsaugos principus ir rizikos veiksnius, užkertančius kelią tvariai plėtrai, taip pat institucijų, atsakingų už pasaulio paveldo apsaugą, struktūrą ir kompetenciją (įskaitant pasaulio paveldo objektų užimamos žemės administravimą), naujų pasaulio paveldo apsaugos institucijų įsteigimo tvarką, institucijų strateginį veiklos planavimą ir finansavimą.
17. Daugiausia problemų, susijusių su užsienio valstybių pasaulio paveldo objektų teisiniu reguliavimu, iškyla dėl nepakankamai suderintų skirtingų institucijų funkcijų, silpno kultūros ir gamtos paveldosaugos integralumo, nesubalansuotų paveldosaugos ir verslo plėtros krypčių, galiausiai dėl to, kad nėra pasaulio paveldo objektų naudojimo ir apsaugos ilgalaikio strateginio planavimo, visuomenė nepakankamai informuojama apie pasaulio paveldo objektus, ji ne visuomet pasitelkiama, kai reikia spręsti jų globos klausimus.
V. TARPTAUTINĖS TEISĖS, EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ
18. Kultūros politika ilgą laiką nepriklausė Europos Bendrijos kompetencijai, kadangi ES valstybės negalėjo pasiekti kompromiso – tam trukdė skirtingas valstybių narių požiūris į kultūros politikos reguliavimą. 1974 metais Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje pirmą kartą buvo minimas Europos Bendrijos veiksmų kultūros srityje, ir ypač kultūros paveldo apsaugos srityje, būtinumas. Konsoliduota Europos Bendrijos steigimo sutartis (Žin., 2004, Nr. 2-2) suteikė Europos Bendrijai kompetenciją kultūros srityje, taigi ir kompetenciją kultūros paveldo apsaugai bei išsaugojimui. Šios sutarties 151 straipsnis numato Europos Bendrijos teisę skatinti valstybes nares bendradarbiauti Europai reikšmingo kultūros paveldo išsaugojimo ir apsaugos srityje. Sutartyje pripažįstama, kad pagrindinė atsakomybė šioje srityje tenka ES valstybėms narėms, o Europos Bendrija tik skatina ir papildo valstybių narių bendradarbiavimą.
19. 1972 m. lapkričio 16 d. UNESCO priėmė Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją (toliau vadinama – Konvencija). Šiuo metu yra 180 valstybių, ratifikavusių Konvenciją. Lietuvos Respublika 1992 m. birželio 30 d. pirmoji iš trijų Baltijos valstybių prisijungė prie šios Konvencijos. Latvija ir Estija prie Konvencijos prisijungė 1995 metais. Konvencijoje numatytas kiekvienos valstybės – Konvencijos šalies įsipareigojimas identifikuoti, globoti, saugoti (konservuoti), sudaryti galimybę visuomenei pažinti jos teritorijoje esantį kultūros ir gamtos paveldą ir bendradarbiauti teikiant pagalbą kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimui kitoms Konvencijos šalims. Konvencija numatė įsteigti Pasaulio paveldo komitetą, kuris priima sprendimus dėl kultūros ir gamtos paveldo objektų įtraukimo į pasaulio paveldo sąrašą. Konvencija taip pat numatė įsteigti Pasaulio paveldo fondą, į kurį būtų mokami įnašai pasaulio paveldo apsaugai.
20. Pasaulio paveldo komitetas suformavo Konvencijos įgyvendinimo gaires, kuriose apibrėžiama, kaip objektai nominuojami įtraukimui į pasaulio paveldo sąrašą, ir nurodomi jų atrankos kriterijai. Pasaulio paveldo objektai skirstomi į:
20.1. pasaulio kultūros paveldo objektus – kultūros paminklus, pastatų grupes, kultūrinius kraštovaizdžius ir vietoves;
20.2. pasaulio gamtos paveldo objektus – gamtos paminklus; geologinius ir fiziografinius darinius, gyvūnų ir augalų rūšių arealus, gamtos paveldo vietoves;
21. Tie pasaulio paveldo objektai, kurių vertingosioms savybėms, dėl kurių jie buvo įtraukti į pasaulio paveldo sąrašą, iškyla pavojus, įtraukiami į pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą, kad būtų atkreiptas pasaulio visuomenės dėmesys į tokių objektų išnykimo grėsmę ir būtų sudarytos sąlygos juos išsaugoti.
22. Kiekviena valstybė – Konvencijos šalis turi teisę siūlyti įtraukti jos teritorijoje esančius kultūros ir gamtos paveldo objektus į pasaulio paveldo sąrašą.
23. Pasaulio paveldo objektų apsaugą taip pat reglamentuoja Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija (Žin. 1999, Nr. 100-2896), 1992 metų pataisyta Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencija (Žin., 1999, Nr. 100-2895), Europos kraštovaizdžio konvencija (Žin., 2002, Nr. 104-4621), kurias ratifikuodama Lietuvos Respublika įsipareigojo imtis teisinių ir atitinkamų techninių priemonių Europos kultūros ir gamtos paveldui išsaugoti.
VI. PAGRINDINĖS VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMO NUOSTATOS
24. Siūlomas Įstatymas įtvirtins pagrindinius pasaulio paveldo objektų apsaugos, išsaugojimo, naudojimo ir visuomenės dalyvavimo sprendžiant šiuos klausimus teisinius pagrindus pasaulio paveldo objektų teritorijose ir jų apsaugos (buferinėse) zonose.
25. Siūlomas Įstatymas nustatys:
25.1. valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų įgaliojimus, teises ir atsakomybę už pasaulio paveldo objektų apsaugą, plėtrą, jų priežiūros ir naudojimo kontrolę. Įstatyme bus įtvirtinta nuostata, kad už kiekvieno pasaulio paveldo objekto apsaugą, priežiūrą ir naudojimo kontrolę atsakinga viena valstybės institucija, kuriai numatoma pavesti ne tik kultūros ir gamtos paveldo objektų priežiūros kontrolę, paveldosaugos reikalavimų įgyvendinimą, bet ir įstatymų nustatyta tvarka pagal kompetenciją organizuoti teritorijų planavimo dokumentų rengimą. Ši institucija turės tikrinti į pasaulio paveldo sąrašą įrašytų objektų teritorijose ir jų apsaugos (buferinėse) zonose savivaldybių rengiamus kitus teritorijų planavimo dokumentus ir planuojamų statyti ar rekonstruoti statinių projektus. Savivaldybių parengti teritorijų planavimo dokumentai galės būti tvirtinami ir sprendimai išduoti statybos leidimus priimami tik gavus teigiamą minėtosios valstybinės institucijos patikrinimo išvadą;
25.2. tai, kad į pasaulio paveldo sąrašą įrašytų objektų teritorijų ir jų apsaugos (buferinių) zonų ribų planus (išskyrus valstybinių rezervatų ir nacionalinių parkų ribas) ir tvarkymo planus turi tvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Turi būti rengiami savivaldybių teritorijų dalių, esančių pasaulio paveldo objektų teritorijose, arba savivaldybių teritorijų dalių, kurių ribos sutampa su pasaulio paveldo objektų teritorijomis ir jų apsaugos zonomis, bendrieji planai. Šiuos planus tvirtins Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Ši nuostata nebus taikoma į pasaulio paveldo sąrašą įrašytiems Struvės geodezinio lanko objektams;
25.3. kultūros ir gamtos paveldo objektų, kito nekilnojamojo turto, esančio pasaulio paveldo objektų teritorijoje, savininkų, valdytojų ir naudotojų teises ir pareigas prižiūrint, tvarkant ir naudojantis tais objektais, taip pat šių savininkų, valdytojų ir naudotojų teisę gauti iš valstybės kompensaciją už kultūros ir gamtos paveldo objektų tvarkomuosius paveldosaugos darbus;
25.4. visuomenės teises dalyvauti svarstant pasaulio paveldo objektų teritorijose planuojamų naujų statinių projektus ir teritorijų planavimo dokumentus (kiek to nereglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymas), užtikrinant įgaliotų institucijų sprendimų priėmimo skaidrumą, viešumą ir galimybę apginti šias teises teismine tvarka.
VII. GALIMI NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO PAdariniai
26. Siūlomas Įstatymas sukurs pasaulio paveldo objektų apsaugos Lietuvoje teisinę bazę, įgyvendinant Konvenciją.
27. Siūlomas Įstatymas reglamentuos valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kultūros ir gamtos paveldo objektų, kito nekilnojamojo turto, esančio pasaulio paveldo objektų teritorijose, savininkų, valdytojų ir naudotojų funkcijas ir atsakomybę, visuomenės dalyvavimą saugant ir puoselėjant pasaulio paveldo objektus, įgalins efektyviau ir atsakingiau saugoti ir naudoti pasaulio paveldo objektus pagal Konvencijos ir Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.
VIII. FINANSINIS IR EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS
30. Pasaulio paveldo objektų išsaugojimas gali būti finansuojamas iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų ir kitų teisėtų finansavimo šaltinių.
IX. NUMATOMA ĮSTATYMO STRUKTŪRA
32. Siūlomą Įstatymą sudarys 5 skirsniai: I. Bendrosios nuostatos; II. Pasaulio paveldo objektų valdymas, jų teritorijų planavimas ir visuomenės dalyvavimas planavimo procese; III. Pasaulio paveldo objektų apsauga, priežiūra, tvarkyba ir naudojimas; IV. Pasaulio paveldo objektų pažinimo sklaida ir stebėsena; V. Baigiamosios nuostatos.
I skirsnyje bus nustatyta Įstatymo paskirtis, tikslai ir taikymas, bus pateikti svarbiausiųjų sąvokų (pasaulio paveldo objektai; pasaulio paveldo sąrašas; Pavojuje atsidūrusio pasaulio paveldo sąrašas; institucija, atsakinga už pasaulio paveldo objekto apsaugą, ir t. t.) apibrėžimai.
II skirsnyje bus apibrėžtas pasaulio paveldo objektų valstybinis valdymas, institucijų, atsakingų už jų apsaugą, funkcijos ir atsakomybė. Įstatyme planuojama įtvirtinti nuostatą, kad už kiekvieno pasaulio paveldo objekto apsaugą, priežiūros ir naudojimo kontrolę bus atsakinga valstybės institucija, kuriai numatoma pavesti ne tik kultūros ir gamtos paveldo objektų, esančių saugomoje teritorijoje, priežiūros kontrolę, paveldosaugos reikalavimų įgyvendinimą, bet ir įstatymų nustatyta tvarka pagal kompetenciją organizuoti teritorijų planavimo dokumentų rengimą, tikrinti į pasaulio paveldo sąrašą įrašytų objektų teritorijose ir jų apsaugos (buferinėse) zonose savivaldybių rengiamus kitus teritorijų planavimo dokumentus ir planuojamų statyti ar rekonstruoti statinių projektus. Taupant Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas, neketinama kurti naujų biudžetinių įstaigų: šiomis valstybinėmis institucijomis bus esamos saugomų teritorijų direkcijos. Už pasaulio paveldo objektų, kurių apsaugai yra įsteigtas valstybinis rezervatas arba valstybinis parkas, apsaugą atsakys šių saugomų teritorijų direkcijos, kurios įsteigtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymu. Šių saugomų teritorijų direkcijos bus atsakingos ir už jų nuostatuose nurodytų valstybinių draustinių ar paveldo objektų, kurie yra pasaulio paveldo sąraše, apsaugą. Taip pat bus įtvirtinta nuostata, kad į pasaulio paveldo sąrašą įrašytų objektų teritorijų ir jų apsaugos (buferinių) zonų ribų planus (išskyrus valstybinių rezervatų ir nacionalinių parkų ribas) ir tvarkymo planus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Įstatymas nustatys, kad turės būti rengiami savivaldybių teritorijų dalių, esančių pasaulio paveldo objektų teritorijose, arba savivaldybių teritorijų dalių, kurių ribos sutampa su pasaulio paveldo objektų teritorijomis ir jų apsaugos zonomis, bendrieji planai. Šiuos planus taip pat tvirtins Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Siekiant užtikrinti įgaliotų valstybinių institucijų sprendimų priėmimo skaidrumą ir viešumą, šiame skirsnyje numatoma išplėsti visuomenės teisę aktyviai dalyvauti svarstant pasaulio paveldo objektų teritorijose planuojamų naujų statinių projektus ir teritorijų planavimo dokumentus, sustiprinti galimybę apginti šias teises teismine tvarka. Numatoma įtvirtinti nuostatą, kad visi statiniai (išskyrus nesudėtingus ir laikinus statinius), projektuojami pasaulio paveldo objektų teritorijose ar jų apsaugos (buferinėse) zonose, yra svarbūs visuomenei, nes netinkama jų statyba gali pažeisti ar sunaikinti šių unikalių teritorijų vertingąsias savybes, kurių išsaugojimu turi būti suinteresuoti ne tik specialistai, bet ir vietos bendruomenė, apskritai visuomenė. Todėl statytojai, prieš pradėdami projektuoti minėtus statinius, privalės apie tai informuoti visuomenę ir supažindinti ją su parengtais projektais.
III skirsnyje bus įtvirtinta nuostata, kad su kultūros ir gamtos paveldo objektų bei kito nekilnojamojo turto, esančio pasaulio paveldo objektuose, savininkais, valdytojais ir naudotojais, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka gali būti sudaromos apsaugos sutartys. Taip pat bus įtvirtinta nuostata, kad fiziniai ir juridiniai asmenys už kultūros ir gamtos paveldo objektų, esančių pasaulio paveldo objektų teritorijose, tvarkomuosius paveldosaugos darbus turi pirmumo teise gauti iš valstybės išlaidų kompensaciją.
IV skirsnyje bus numatyta pasaulio paveldo objektų ir jų teritorijose esančių kultūros ir gamtos paveldo objektų pažinimo skleidimo ir viešo naudojimo būdai ir priemonės (kultūrinio ir pažintinio turizmo plėtojimas), pasaulio paveldo objektų pažinimo įtraukimas į švietimo ir mokslo programas. Taip pat bus nustatyti pasaulio paveldo objektų išsaugojimo lygio stebėsenos vykdymo reikalavimai.
V skirsnis numatys Įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarką, pereinamojo laikotarpio nuostatas ir aptars, kokius teisės aktus reikės keisti ar (ir) kokių naujų teisės aktų reikės šiam Įstatymui įgyvendinti.
X. TEISĖS AKTAI, kuriuos NUMATOMA PAKEISTI AR pripažinti netekusiais galios
33. Kadangi Įstatyme siūloma numatyti, kad pasaulio paveldo objektų teritorijų ir jų apsaugos zonų bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentus tvirtins Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ir siekiama pakeisti pasaulio paveldo objektų savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir tikrinimo tvarką, turėtų būti pakeisti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo atitinkami straipsniai. Be to, siekiant išplėsti visuomenės teises dalyvauti svarstant pasaulio paveldo objektų teritorijose ir jų apsaugos zonose planuojamų naujų statinių projektus ir teritorijų planavimo dokumentus nuo pat planavimo pradžios, turėtų būti pakeisti atitinkami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo straipsniai (atsakinga institucija – Aplinkos ministerija).
34. Įstatyme siūloma numatyti atskirą statybos leidimų išdavimo tvarką pasaulio paveldo objektų teritorijose, todėl priėmus Įstatymą reikės atitinkamai keisti Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymą ir Statybos techninį reglamentą STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (Žin., 2002, Nr. 55-2203) (atsakinga institucija – Aplinkos ministerija).
35. Įstatyme siūloma perskirstyti valstybės ir savivaldybių įgaliojimus, teises ir atsakomybę už pasaulio paveldo objektų apsaugą, plėtrą, jų priežiūros ir naudojimo kontrolę, šių objektų valstybinį valdymą pavedant saugomų teritorijų direkcijoms, todėl turėtų būti pakeistos kai kurios Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos. Taip pat reikės pakeisti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatus, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos nuostatus, patvirtintus Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2002 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 11, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato nuostatus, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos nuostatus, patvirtintus kultūros ministro 2002 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 461 (Žin., 2003, Nr. 1-20), Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato nuostatus, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos nuostatus, patvirtintus kultūros ministro 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-171 (Žin., 2004, Nr. 108-4052; 2005, Nr. 104-3860) (atsakingos institucijos: Kultūros ministerija ir Aplinkos ministerija).
36. Įstatyme bus įtvirtinta nuostata, kad visi statiniai (išskyrus nesudėtingus ir laikinus statinius), projektuojami pasaulio paveldo objektų teritorijose ir jų apsaugos zonose, yra svarbūs visuomenei, todėl reikės atitinkamai papildyti Statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 (Žin., 2005, Nr. 4-80), 4 priedą „Visuomenei svarbių statinių sąrašas“ (atsakinga institucija – Aplinkos ministerija).
______________