LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL NUSIKALSTAMUMO KONTROLĖS LIETUVOJE KONCEPCIJOS
1992 m. balandžio 30 d. Nr. 313
Vilnius
Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 11 d. nutarimą Nr. 462 „Dėl kai kurių organizacinių priemonių kovai su nusikalstamumu stiprinti ir viešajai tvarkai gerinti“, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
2. Pavesti:
2.1. Vidaus reikalų ministerijai ir Teisingumo ministerijai iki 1992 m. birželio 1 d. parengti nusikaltimų asmeninei nuosavybei kontrolės programos metmenis;
3. Nustatyti, kad šio nutarimo 2 punkte nurodytų programų rengimą koordinuoja Vidaus reikalų ministerija.
4. Pasiūlyti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamentui ir Lietuvos bankui dalyvauti 2 punkte nurodytų programų metmenų rengime.
PRITARTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1992 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 313
Nusikalstamumo kontrolės Lietuvoje koncepcija
Bendroji dalis
Nusikalstamumas yra diferencijuotos visuomenės problema – ekonominės, politinės, teisinės ir kitų jos sistemų (posistemių) vidinių ir tarpusavio prieštaravimų padarinys. Kuo ryškesni šie prieštaravimai, tuo didesnė tikimybė nusikalstamumui plisti.
Lietuvoje šiuo metu, kai pereinama iš vienos socialinės, politinės sistemos į kitą, minėtų prieštaravimų ir nusikalstamumo problema tampa itin didelė. Kriminogeninė situacija Lietuvoje yra labai panaši į buvusios SSRS respublikose ir Rytų Europos šalyse, kuriose iš totalitarinės visuomenės pereinama į demokratinę.
Respublikos ekonominės ir socialinės situacijos stabilizavimas, valstybinių institucijų stiprėjimas gali sulėtinti nusikalstamumo augimą. Kita vertus, nusikalstamumas, kaip antrinis reiškinys, yra atsistatanti sistema, todėl jam būdingas tęstinumas, nusikalstamų tradicijų perimamumas. Be to, nusikalstamumą gali skatinti atsiradę nauji prieštaravimai, socialinės problemos.
Suvokiant nusikalstamumą kaip objektyvų ir permanentišką socialinį reiškinį, akcentas nuo nepasiteisinusios sąvokos (ir praktikos) „kovoti“ su nusikalstamumu perkeliamas į sąvoką (ir praktiką) „kontroliuoti“, t. y. valdyti. Terminas „nusikalstamumo kontrolė“ (paplitęs demokratinių valstybių kriminologijoje ir praktikoje) geriau išreiškia šio proceso esmę ir orientuoja ne tiek arba ne vien į teisinės prievartos mechanizmą (nors apima ir jį), bet pirmiausia į racionalų socialinio reiškinio valdymą, jo priežasčių šalinimą.
Nusikalstamumo kontrolės Lietuvoje koncepcijos (toliau vadinama – koncepcija) tikslas – atskleisti nusikalstamumo kontrolės (valdymo) turinį, t. y. kontrolės subjektų sistemą, jų funkcijų ir taikomų priemonių koordinavimą ir teisinį reguliavimą, konkrečių nusikalstamumo problemų sprendimą.
Aktyvios nusikalstamumo kontrolės politika
Koncepcijos esmė – aktyvi nusikalstamumo kontrolė. Ji turi pakeisti vyravusią valstybės ir teisėsaugos institucijų pasyvią, gynybinę poziciją, vertusią tik aiškinti nusikaltimus, t. y. veikti ne socialinį reiškinį sąlygojančias priežastis, o kovoti su jo pasekmėmis.
Nusikalstamumo socialinių priežasčių šalinimas (prevencija) turi būti aktyvios šio reiškinio kontrolės pagrindas, strateginės reikšmės uždavinys.
Nuostata, kad svarbiausias valstybės prioritetas yra žmogus ir jo teisėta veikla savo gerovei kurti, yra viena iš pagrindinių sąlygų mažinti nusikalstamų konfliktų galimybę pagrindinėse visuomeninio gyvenimo ir veiklos sferose. Valstybė, vykdydama aktyvią nusikalstamumo kontrolės politiką, pirmiausia siekia užtikrinti gyventojų teisių bei teisėtų interesų apsaugą nuo nusikalstamų pasikėsinimų, kartu ir valstybės saugumą.
Nusikalstamumo kontrolės politikai Lietuvoje įgyvendinti būtinos šios sąlygos:
socialinės, ekonominės, politinės, teisinės piliečių veiklos ir pajamų garantijos;
visuomenė, siekdama apsaugoti savo interesus, aktyviai dalyvauja nusikalstamumo kontrolėje;
kiekvienas pilietis siekia veikti nepažeisdamas įstatymų (pareiga gyventi pagal įstatymus įteisinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Pagrindiniame Įstatyme), o poreikį laikytis įstatymų valstybė skatina ekonominių, socialinių ir kitų paskatų sistema bei teisės normose numatytų sankcijų taikymo grėsme);
valstybinės ir privačios įmonės, vykdydamos savo veiklą įstatymų nustatyta tvarka, užtikrina tinkamą savo turto apsaugą, apskaitą, dirbančiųjų teises;
teisėsaugos organai vykdo visas įstatymuose numatytas priemones nusikalstamumui kontroliuoti, ieško naujų efektyvių priemonių bei metodų nusikalstamumui mažinti, užtikrina operatyvų reagavimą į gyventojų pranešimus apie nusikaltimus, jų priežastis, konfliktines situacijas, taip pat kai kreipiamasi suteikti pagalbą;
gyventojai turi teisę reikalauti efektyvaus teisėsaugos organų darbo ir objektyvios informacijos apie nusikalstamumo kontrolę;
plėtojami nusikalstamumo kontrolės mokslo tiriamieji darbai, užtikrinamas jų rezultatų panaudojimas praktikoje.
Įgyvendinama aktyvi nusikalstamumo kontrolės politika neatskiriama nuo teisinės valstybės kūrimo sąlygų – įstatymų viršenybės įtvirtinimo, valdžių padalijimo, teisėtumo principų įgyvendinimo.
Nusikalstamumo kontrolės sistema ir jos valstybinis reguliavimas
Nusikalstamumo kontrolė apima:
nusikalstamumo kontrolės subjektų sistemos sukūrimą ir plėtojimą;
socialines, ekonomines, teisines nusikalstamumo kontrolės priemones;
nusikaltimų prevencijos, jų atskleidimo, teisingumo vykdymo bei nuteistųjų resocializacijos procesą.
Bendra nusikalstamumo kontrolės subjektų sistema
Valstybė į nusikalstamumo kontrolės sistemą telkia visas socialines, politines, ekonomines struktūras, valstybinius valdžios ir valdymo organus, juridinius ir fizinius asmenis.
Nusikalstamumo kontrolės sistemą plačiąja prasme valdo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priimdama aktus, kurių vykdymą koordinuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o realizuoja ir kontroliuoja teisėsaugos institucijos bei valstybiniai valdymo organai.
Nusikalstamumo kontrolės programoms rengti ir jų vykdymui koordinuoti sudaroma vyriausybinio lygio taryba.
Gali būti sudaroma nepriklausoma nuo teisėsaugos institucijų nusikalstamumo kontrolės mokslinė praktinė taryba iš aukščiausios kvalifikacijos teisininkų ir kitų specialistų, kurie nėra tiesiogiai susiję su nusikalstamumo kontrole. Šios tarybos funkcija būtų patariamoji (nusikalstamumo kontrolės politikos formavime bei prioritetinių nusikalstamumo kontrolės krypčių nustatyme) ir siūlomų koncepcijų, programų bei atskirų priemonių ekspertinė analizė.
Teisėsaugos organų sistema
Teisėsaugos organų sistemą sudaro institucijos, kurių pagrindinis tikslas yra užtikrinti teisėtvarką. Kiekviena šios sistemos grandis vykdo specifines funkcijas. Pagrindinės iš jų yra šios:
nusikaltimų prevencijos;
visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos apsaugos;
operatyvinė;
kvotos;
tardymo;
teisingumo vykdymo;
valstybinio kaltinimo palaikymo;
gynybos (advokatūros);
bausmių vykdymo;
resocializacijos.
Teisėsaugos organų bei įstaigų efektyviam darbui būtina maksimaliai decentralizuoti jų valdymą. Aukščiausiosios grandies organams pavedama tiesiogiai kontroliuoti tik respublikinės (specialios) reikšmės funkcijas atliekančias tarnybas (padalinius). Šių organų funkcijos, organizuojant nusikalstamumo kontrolę savivaldybių lygiu, – teikti metodinę paramą ir grįžtamojo ryšio principu pagrįstas konsultacijas.
Nusikalstamumo kontrolės sistemos pirminės grandies plėtojimas – prioritetinė teisėsaugos organų veiklos kryptis. Gerai suformuota ir efektyviai funkcionuojanti pirminės grandies teisėsaugos institucijų struktūra yra viena iš pagrindinių sąlygų išspręsti daugelį nusikaltimų prevencijos ir atskleidimo problemų.
Nusikaltimų prevencijos ir atskleidimo darbo pirminėse sistemos grandyse sėkmė tiesiogiai priklauso nuo aukštesniosios kvalifikacijos teisėsaugos pareigūnų skaičiaus (bendro ir procentinio) ir sąlygų kelti jų profesionalumą.
Garantuodama žmonių teisių bei teisėtų interesų apsaugą, valstybė reglamentuoja teisėsaugos institucijų veiklą. Jos turi užtikrinti, kad būtų operatyviai ir tinkamai tiriami ir registruojami asmenų pareiškimai (kreipimaisi). Asmenys turi teisę kreiptis į bet kurio lygio instituciją ir gauti pagalbą. Piliečiai gali realizuoti savo teises, jeigu užtikrinama jų teisė į informaciją apie teisingumo realizavimo tvarką.
Privačių ir visuomeninių teisėsaugos paslaugas teikiančių institucijų veiklos sritis turi būti aiškiai apibrėžta ir nustatytos jų veiklos teisinės sąlygos bei valstybės interesų prioritetas.
Nusikalstamumo kontrolės prioritetinės kryptys
Vykstančios esminės permainos Lietuvos ekonominėje ir socialinėje sferoje, nusikalstamumo būklė ir jo tendencijos reikalauja parengti šias pagrindines nusikalstamumo kontrolės programas:
Respublikos gyventojų asmens, jų turto saugumo kontrolė (pagrindinė kryptis – teisinių, organizacinių priemonių stiprinimas, visuomeninės savisaugos sistemos formavimas);
nusikaltimų ekonomikos sferoje, ypač vykstant privatizacijos procesui, kontrolė (pagrindinė kryptis – teisinio ekonomikos procesų reguliavimo pagrindų, taip pat kitų sąlygų, griaunančių nusikaltėlių ekonominį potencialą ir ardančių jų organizuotumą, kūrimas);
linkusių į nusikaltimus ir kitus teisės pažeidimus asmenų, tarp jų teistų, alkoholikų, narkomanų, kitų socialiai nepritapusių bei degradavusių asmenų, gyvenimo sąlygų ir būdo kontrolė (pagrindinė kryptis – resocializacijos sistemos formavimas ir plėtojimas);
nepilnamečių nusikalstamumo, kaip bendro nusikalstamumo rezervo, kontrolė (pagrindinė kryptis – nepilnamečių teisių svarbiausiose jų gyvenimo ir veiklos sferose socialinės apsaugos ir jų teisės pažeidimų prevencijos sistemų formavimas).
Nusikalstamumo kontrolės subjektai formuluoja savo reguliavimo sferos nusikaltimų prevencijos ir atskleidimo, resocializacijos bei kitas problemas ir nustato bei įgyvendina priemones joms išspręsti.
Nusikalstamumo kontrolės sistemos valdymas
Nusikalstamumo kontrolės sistemą plačiąja prasme valdo šie pagrindiniai svertai: įstatymai, informacija, ekonominės paskatos, finansinė kontrolė, administravimas, materialiniai ištekliai bei moralės nuostatos.
Valstybė nusikalstamumo kontrolę vykdo teisinio reguliavimo būdu – priimdama įstatymus ir nustatydama jų realizavimo tvarką, taip pat nustatydama įeinančių į nusikalstamumo kontrolės sistemą valstybinių tarnybų ir visuomeninių institucijų bei privačių asmenų įgaliojimus, veiklos kryptis, sritis, teisinę atsakomybę, sąveiką, užtikrindama būtinus informacinius procesus bei išteklius.
Nusikalstamumo kontrolės sistemai efektyviai funkcionuoti svarbu, kad Respublikoje būtų sudarytos sąlygos informacinių procesų plėtrai. Nusikalstamumo kontrolės subjektai, kurdami savo informacines sistemas, responduoja su kitomis Respublikoje veikiančiomis informacinėmis sistemomis (duomenų bankais).
Valstybė, siekdama kontroliuoti nusikalstamumą, turi:
užtikrinti ūkio funkcionavimą ekonominėmis paskatomis, finansinės kontrolės būdu riboti neskatintiną ūkinę veiklą, nustatyti teikiamų paslaugų apskaitos ir kokybės reikalavimus, atsiskaitymo mechanizmo funkcionavimą, kurti pajamų deklaravimo, licencijavimo (leidimo užsiimti konkrečia ūkine veikla) ir kitas kontrolės sistemas. Mokesčių inspekcija, kontroliuodama ir atskleisdama neteisėtas pajamas, perima dalį teisėsaugos organų funkcijų;
užtikrinti nusikalstamumo kontrolės programų finansavimą;
skatinti ūkio subjektus, skirti lėšų savisaugai ir nusikalstamumo kontrolei;
ekonominėmis ir kitomis paskatomis siekti mokslo ir technikos pažangos produkcijos, būtinos nusikalstamumo kontrolės ir savisaugos funkcijoms realizuoti, gamyboje;
visapusiškai remti ir skatinti gyventojų pastangas apsaugoti asmeninius interesus, gyventojų savanorišką pagalbą teisėsaugos organams;
skatinti ir remti teisėsaugos paslaugas teikiančių įmonių veiklą.
Draudimas nuo nusikaltimų yra svarbus ekonominis nusikalstamumo kontrolės svertas, padedantis užtikrinti piliečių teises bei ginti jų teisėtus interesus ir skatinantis viktimologiniu požiūriu saugiausią elgesį. Be to, sukuriamos sąlygos papildomai finansuoti tikslines nusikalstamumo kontrolės programas. Respublikos mastu tokia finansavimo sistema padeda įgyvendinti nusikalstamumo kontrolės politiką.
Tinkamam teisiniu požiūriu individo elgesiui formuoti pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (Pagrindinį Įstatymą), kitus įstatymus, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, nacionalinės kultūros nuostatas svarbu įgyvendinti specializuotas teisinio ugdymo programas ikimokyklinėse įstaigose, bendrojo lavinimo, profesinėse, aukštesniosiose bei aukštosiose mokyklose, taip pat ir specialistų kvalifikacijos kėlimo bei jų atestacijos sistemoje.
Teisėsaugos organų kadrų politika
Nusikalstamumo kontrolės politikos įgyvendinimo sėkmė daugiausia priklauso nuo teisėsaugos darbuotojų kvalifikacijos. Mokymo įstaigos, rengiančios šiuos darbuotojus, turi užtikrinti, kad išėjusieji mokymo kursą specialistai profesionaliai vykdytų savo funkcijas.
Studijų tvarka daugiausia pakopinė. Stojančiųjų ir studentų atrankos per visą studijų laikotarpį kriterijus – sugebėjimai ir tinkamumas profesijai. Išlaikęs valstybinius egzaminus absolventas gauna bendro profilio teisininko diplomą. Toliau jo kvalifikacija keliama specializacijos būdu.
Specialistų tobulinimąsi skatina ir organizuoja suinteresuotos tarnybos, specializuotos mokslo ir mokymo įstaigos. Pareigūnai, norėdami įsigyti aukštesnę kvalifikaciją, gauti didesnį pareiginį atlyginimą, užimti atsakingesnes pareigas, tobulinasi už savo ar suinteresuotų tarnybų lėšas. Tikslinga organizuoti teisėsaugos darbuotojų kvalifikacijos kėlimo kursus.
Visiems teisėsaugos organų pareigūnams taikomas valstybinis kvalifikacijos atestavimas. Atestaciją vykdo komisija iš atitinkamų tarnybų ir mokslo institucijų atstovų kas penkeri metai.
Aukščiausio lygio specialistams gali būti taikoma praktinio ir mokslinio pedagoginio darbo rotacija (derinimas).
Kadrų tarnybos turi aktyviau naudoti psichologinius ir materialinio skatinimo valdymo metodus specialistų kaitai stabilizuoti, profesionaliam branduoliui išsaugoti, vidiniams konfliktams kolektyvuose spręsti.
Administracinės pareigos gali būti užimamos paskyrimo ar konkurso būdu. Statutiniais santykiais grindžiamose struktūrose tikslinga diegti principą, kad svarbiausias administracines pareigas gali užimti asmenys – profesionalūs organizatoriai, tiesiogiai nesusiję su vadovaujama žinyba.
Teisėsaugos pareigūnų asmenybei ugdyti reikia atitinkamų programų, kurios padėtų pareigūnams tvirtai suprasti, kokia didelė reikšmė teikiama jų atliekamam darbui, kaip valstybė rūpinasi dirbančiais ir išėjusiais į pensiją pareigūnais, kad dora, teisingumas, drąsa, pasiaukojimas, bičiuliškumas ir panašios savybės pareigūnams yra būtinos.
Teisėsaugos darbuotojų socialinės teisinės apsaugos ir jų darbo sąlygų gerinimo sistema turi būti plėtojama.
Sudaromas teisėsaugos draudimo fondas. Jo tikslas – mokėti kompensacijas juridiniams ar fiziniams asmenims nepasiteisinusios teisėsaugos pareigūnų tarnybinės rizikos atvejais.
Įstatymo lygiu reikia įtvirtinti teisėsaugos pareigūnų teisę patikrinti (realizuoti) pakankamai motyvuotą įtarimą apie konkretaus asmens nusikalstamą veiklą, nustatyti įtarimo patikrinimo tvarką, apibrėžti tarnybinės rizikos sampratą, kad būtų pašalinta viena iš pagrindinių pareigūnų apsidraudėliškumo ir pasyvumo priežasčių.
Nusikalstamumo kontrolės mokslinių tyrimų plėtojimas
Nusikalstamumo kontrolės moksliniai tyrimai ir jų rezultatų taikymas neatskiriami nuo nusikalstamumo kontrolės politikos, specialistų rengimo bei praktinio darbo, nuo viso Lietuvos mokslo plėtojimo.
Nusikalstamumo kontrolės problemų moksliniai tyrimai organizuojami aukštųjų mokyklų bazėje, esamose mokslinio tyrimo įstaigose, grupėse, laboratorijose ar institutuose. Skatinamas turinčių mokslininkų asmenybių, taip pat besikuriančių perspektyvių mokslininkų grupių aktyvumas. Skatinama ir praktinių darbuotojų iniciatyva tirti savo veiklos sferos problemas.
Nusikalstamumo kontrolės koncepcijos įgyvendinimas
Nusikalstamumo kontrolės koncepcijai įgyvendinti rengiamos ir vykdomos specialios programos, kuriose formuluojamos konkrečios kontrolės subjektų sistemos kūrimo bei nusikalstamumo kontrolės pagrindinių krypčių problemos, konceptualiai nusakomas jų sprendimo būdas ir prognozuojami rezultatai. Programose numatomos ir jų įgyvendinimo priemonės, etapai, resursai, kontrolės mechanizmai, taip pat vykdomų priemonių ir koncepcijų korekcija pagal konkrečią situaciją Respublikoje.
Koncepcijos pagrindinės nuostatos ir įgyvendinimo kryptys nelaikytinos absoliučiomis ir netaikytinos bet kuriuo jos įgyvendinimo periodu.