LIETUVOS RESPUBLIKOS
Į S T A T Y M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO SUTARTIES ĮSTATYMO PAKEITIMO IR PAPILDYMO
1995 m. gegužės 23 d. Nr. I-900
Vilnius
Pakeisti ir papildyti Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymą (Žin., 1991, Nr. 36-973; 1993, Nr. 30-684):
1. 4 straipsnio trečiąją dalį išdėstyti taip:
2. 26 straipsnį papildyti 16–20 punktais:
„16) kai paaiškėja, kad valstybės ar savivaldybių valdininkai yra teisti už sunkius nusikaltimus, nusikaltimus valstybės tarnybai;
17) kai valstybės ar savivaldybių valdininkai įstatymų nustatyta tvarka nedeklaruoja savo turto ir pajamų;
18) kai valstybės ar savivaldybių valdininkai pažeidžia įstatymų nuostatas, draudžiančias jiems dirbti kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose, būti jų valdymo organų nariais (jeigu įstatymai nenumato kitaip), eiti kitas renkamas ar skiriamas pareigas, gauti kitą atlyginimą, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą;
19) kai valstybės ar savivaldybių valdininkai pažeidžia įstatymų nuostatą, draudžiančią jiems būti personalinės įmonės savininkais, ūkinės bendrijos tikraisiais nariais arba komanditoriais, įsigyti arba valdyti pagal įgaliojimą daugiau kaip 10 procentų vienos įmonės vertybinių popierių;
3. Įrašyti 281 straipsnį:
„281 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas ne dėl nuo darbuotojo priklausančių aplinkybių
Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip 6 mėnesių laikui, kai jo darbo vietoje darbo sutartyje nustatytu darbo laiku prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip 30 dienų iš eilės arba kai ji sudaro daugiau kaip 60 dienų per paskutiniuosius dvylika mėnesių, taip pat kai jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). Darbo sutartis turi būti nutraukta nuo darbuotojo pareiškime nurodytos datos, kuri turi būti ne ankstesnė kaip 7 kalendorinės dienos nuo pareiškimo padavimo dienos.“
5. 40 straipsnyje:
1) pirmąją dalį išdėstyti taip:
„Pasibaigus darbo sutarčiai šio įstatymo 26 straipsnio 8, 9, 10 ir 11 punktuose numatytais pagrindais, taip pat kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva ne dėl darbuotojo kaltės ir kai darbuotojas atleidžiamas jo paties pareiškimu esant svarbioms priežastims (šio įstatymo 28 straipsnio antroji ir ketvirtoji dalys), darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė pašalpa. Atleidžiant iš darbo pagal šio įstatymo 26 straipsnio 7 punktą, taip pat pagal 26 straipsnio 12 punkto nuostatą, numatančią darbuotojo atleidimą iš darbo, kai jis neišrenkamas ar nepaskiriamas į eitas pareigas naujam terminui arba kai atšaukiamas iš pareigų prieš terminą įstatymų numatytais atvejais nesant darbuotojo kaltės, bei pagal 281 straipsnį ir 29 straipsnio 1 ir 2 punktus, darbuotojui išmokama dviejų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė pašalpa.“;
6. 41 straipsnio pirmojoje dalyje po žodžių „atleidimo dieną“ įrašyti žodžius „išskyrus atvejus, kai darbo sutartis nutraukiama pagal šio įstatymo 281 straipsnį“.