Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 81 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-3423(2)
2011 m. lapkričio 16 d. Nr. 1337
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2011 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. SV-S-1322 1 punkto 1 papunktį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 81 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-3423(2) (toliau – Įstatymo projektas), kuriame siūloma sutrumpinti terminą, per kurį teismas turi išnagrinėti bylą dėl streiko pripažinimo neteisėtu, taip pat terminą, kuriam teismas gali atidėti neprasidėjusį ar sustabdyti prasidėjusį streiką, dėl šių priežasčių:
1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) 72 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo pareiga rūpintis, kad civilinė byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką ir nebūtų vilkinamas bylos išnagrinėjimas, taip pat siekti, kad civilinė byla būtų išnagrinėta per vieną teismo posėdį. Teisės aktuose nustatomas tik maksimalus bylų išnagrinėjimo terminas, per kurį turi būti išnagrinėtos tam tikros kategorijos bylos, tačiau teismas neatleidžiamas nuo pareigos siekti kuo greitesnio šių bylų išnagrinėjimo. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties dienų terminas taip pat vertintinas kaip maksimalus bylų dėl streiko pripažinimo neteisėtu išnagrinėjimo terminas, bet ne kaip terminas, kuris teismui suteikiamas šios kategorijos byloms nagrinėti, nekeliant reikalavimo rūpintis proceso operatyvumu. Kompleksiškai aiškinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 72 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 81 straipsnio 1 dalies nuostatas, teigtina, kad bylas dėl streiko pripažinimo neteisėtu teismas turėtų siekti išnagrinėti per kaip galima trumpesnį laiką (įskaitant vieną dieną), tačiau ne ilgesnį kaip dešimties dienų terminą. Taip šias nuostatas interpretuoja ir teismai, kadangi, kaip pažymėta Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, teismų praktikoje yra taikomas vienos dienos minėtų bylų nagrinėjimo terminas.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2002 m. liepos 2 d. nutarime (Žin., 2002, Nr. 69-2832) konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, neatskiriamai susijusi su konstitucine asmens teise į teisminę gynybą ir asmens prigimtine teise į teisingumą. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime (Žin., 2007, Nr. 111-4549) nustatė, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatų teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus; kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų teismo vykdomą teisingumą, išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Konstitucinis Teismas 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarime (Žin., 2004, Nr. 129-4634) nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmeniui turi būti garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką teismo arbitrą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą, kad asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai turi būti ginami ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL 2007 C 303, p. 1) 47 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Europos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme.
Kad teisingumas būtų vykdomas ne formaliai, o kartu būtų užtikrinta asmens teisė į veiksmingą teisminę gynybą ir teisingumą, turi būti sudarytos tinkamo teismo proceso prielaidos, įskaitant protingus terminus procesiniams veiksmams atlikti. Nepagrįstai trumpų procesinių terminų nustatymas gali lemti tai, kad teismas teisingumą vykdys tik formaliai, o bylos šalims nebus garantuota teisė į veiksmingą pažeistų teisių gynybą. Įstatymo projekte siūlomas vienos dienos terminas laikytinas per trumpu byloms dėl streiko pripažinimo neteisėtu parengti ir išnagrinėti, ypač atsižvelgiant į ganėtinai įvairiapuses šiose bylose nustatytinas aplinkybes (pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 81 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas pripažįsta streiką neteisėtu, jeigu jo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitiems įstatymams arba jeigu jis paskelbtas nesilaikant šiame kodekse nustatytos tvarkos ir reikalavimų), taip pat į tai, kad, nagrinėdamas darbo bylas, kaip numatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 414 straipsnio 1 dalyje, teismas yra aktyvus, tai yra turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, kad tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Be to, vienos dienos terminas per trumpas bylos šalims pasiruošti bylos nagrinėjimui ir tinkamam savo procesinių teisių ir pareigų įgyvendinimui.
3. Sutrumpinus terminą, per kurį teismas turi išnagrinėti bylas dėl streiko pripažinimo neteisėtu, gali sumažėti kitų bylų nagrinėjimo sparta, o tai sukeltų itin neigiamų padarinių toms byloms, kurių nagrinėjimo terminai taip pat nustatyti teisės aktuose. Siekiant išvengti tokių galimų padarinių, reikėtų didinti teismų darbo pajėgumą (žmogiškuosius išteklius), tačiau tam prireiktų papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, o jų skirti šiuo metu nėra galimybių.
4. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 81 straipsnio 4 dalies nuostatas teismas gali atidėti neprasidėjusį arba sustabdyti prasidėjusį streiką tik išimtiniais atvejais – kai kyla tiesioginė grėsmė, kad gali būti neužtikrintos neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios sąlygos (paslaugos), ir tai gali sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui. Be to, minėtomis nuostatomis įtvirtintas maksimalus trisdešimties dienų terminas, kuriam gali būti atidėtas ar sustabdytas streikas. Konkretų streiko atidėjimo ar sustabdymo terminą nustato teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes. Atsižvelgiant į galinčios kilti grėsmės (ypač grėsmės, kad bus neužtikrintas gyvybinių visuomenės poreikių tenkinimas) pavojingumą, neatidėjus ar nesustabdžius streiko, Įstatymo projekte siūlomas penkiolikos dienų terminas gali būti per trumpas šiai grėsmei pašalinti. Beje, Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytos projekto rengimą paskatinusios priežastys nesusijusios su streiko atidėjimo ar sustabdymo termino trukme – Įstatymo projekto rengėjas kvestionuoja konkrečioje byloje priimtą teismo sprendimą ir jo pagrįstumą.