LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
NUTARIMAS
DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠAIŠKINTI LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 1999 M. SPALIO 21 D. NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS 1991 M. SAUSIO 31 D. NUTARIMO „DĖL VARDŲ IR PAVARDŽIŲ RAŠYMO LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIO PASE“ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“ NUOSTATAS
2009 m. birželio 11 d. Nr. XI-289
Vilnius
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 31 d. nutarime Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ (Žin., 1991, Nr. 5-132) nustatė:
„1. Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus.
2. Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi:
3. Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.
Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą, kurioje ieškovas prašė įpareigoti policijos komisariatą jam išduodamame naujame Lietuvos Respublikos piliečio pase vardą ir pavardę rašyti jo gimtąja (lenkų) kalba. Teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar minėtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Nuostata, kad asmenvardžių rašymas lietuviškais rašmenimis Lietuvos Respublikos piliečio pase neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neabejojo ir visi Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui paaiškinimus teikę oficialių institucijų atstovai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas prašė ištirti viso nutarimo atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nagrinėjo tik tų ginčijamo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normų, kurios reglamentuoja nelietuvių tautybės asmenų vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase, t. y. Nutarimo 2 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nenagrinėta, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 3 punktas, kuriame numatyta galimybė asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardus ir pavardes išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašyti pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą, taigi manytina – nelietuviškais rašmenimis (antraip šis punktas neturėtų prasmės, kadangi užtektų 1 ir 2 punkto nuostatų).
Lietuvos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą ir vykstant globalizacijai, daugėja Lietuvos Respublikos piliečių, sudarančių santuokas su kitų valstybių piliečiais ir imančių jų pavardes, dėl to vis aktualesnis tampa galutinis asmenvardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase teisinis sutvarkymas. Saugant lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos konstitucinį statusą, būtina užtikrinti ir asmens tapatybę patvirtinančių įrašų autentiškumą tais atvejais, kai toks įrašas pirminiame šaltinyje (kitos valstybės išduotame dokumente) yra parašytas kita kalba. Tai gali būti svarbu tiek keliaujant iš vienos valstybės į kitą mokslo, darbo ar asmeniniais reikalais, tiek disponuojant nekilnojamuoju turtu ar turint kitų ūkinių ir teisinių santykių tarp valstybių.
Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant šią problemą būtina atsižvelgti į skirtingą įvairių šalių praktiką, skirtingas kalbų sistemas, skirtingo dydžio tautų poreikius bei nevienodą jų kultūrinę ir politinę aplinką, taip pat į tarptautinę teisę. Kai kurios šalys užtikrina kitų kalbų asmenvardžių rašymą griežtai autentiškai pagal pirminį dokumentą, kitos tai numato kaip galimybę, kuri retai įgyvendinama praktiškai. Dar viena grupė šalių visiškai ar iš dalies adaptuoja asmenvardžių rašybą pagal savo kalbos sistemą arba neturi vienodos praktikos. Mums, lietuviams, šiuo atveju ypač svarbus Latvijos Respublikos sprendimas, kuris buvo apskųstas Europos žmogaus teisių teismui, tačiau Latvijos valstybė šią bylą laimėjo. Latvijos Respublikos įstatymai nustato, kad šios valstybės piliečių pasuose rašoma latviška asmenvardžių forma, kuri yra pagrindinė ir oficiali forma; kartu Latvijos Respublikoje išsaugoma galimybė kitame puslapyje įrašyti asmenvardžio formą ir kita kalba, taip sumažinant galimus teisinius nesusipratimus dėl asmens tapatybės nustatymo, apsidraudžiant nuo galimų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimų.
Europos žmogaus teisių teismas 2004 m. gruodžio 7 d. nutarime pagal Latvijos Respublikos pilietės Jutos Mentzen (taip pat žinomos kaip Mencena – taip Latvijoje buvo perrašyta jos paimta sutuoktinio, Vokietijos Federacinės Respublikos piliečio, pavardė) skundą nors ir konstatavo, kad pareiškėjos pavardės fonetinė transkripcija ir gramatinė adaptacija, pakeitusi originalią rašybą, prilygsta kišimuisi į jos asmeninį ir šeimos gyvenimą, tačiau pripažino, kad toks valstybės kišimasis yra teisėtas siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, kiek tai susiję su latvių kalbos oficialiu statusu. Nagrinėdamas klausimą, ar asmens vardo ir pavardės perraša (transkripcija) latviškai nepažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Teismas nustatė, kad nepažeidžia. Europos žmogaus teisių teismas konstatavo, kad „kiekviena Susitariančioji Šalis, gerbianti Konvencijos saugomas teises, yra laisva nustatyti ir reguliuoti savo oficialios kalbos ir kalbų vartojimą tapatybę patvirtinančiuose ir kituose oficialiuose dokumentuose“, taip pat pripažino, kad „valstybėms oficialioji kalba yra viena iš pamatinių konstitucinių vertybių, lygiai kaip valstybės teritorija, organizacinė valstybės santvarka ir valstybės vėliava. /... / padarydama kalbą savo oficialiąja kalba, valstybė iš principo apsiima garantuoti savo piliečiams galimybę netrukdomai naudotis teise teikti ir gauti informaciją ne tik privačiame gyvenime, bet ir jų santykiuose su viešąja valdžia.“
Spręsdamas klausimą, ar kišimasis į asmeninį gyvenimą kitomis kalbomis parašytus asmenvardžius transkribuojant latviškai buvo „būtinas demokratinėje visuomenėje“, Teismas nutarė, kad „Latvijos valdžios įstaigos neviršijo joms suteiktų šios srities vertinimo įgaliojimų“ ir prašymą prieš Latvijos Respubliką vieningai atmetė „kaip akivaizdžiai nepagrįstą“.
Lietuvos Respublika savo teisės aktuose nėra numačiusi, kaip spręsti galimas problemas, susijusias su kitų šalių kilmės Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymu, kartu išsaugant valstybinės kalbos konstitucinį statusą. Europos žmogaus teisių teismo argumentai nagrinėjant Mencenos bylą prieš Latviją kelia pagrįstų abejonių dėl įstatymiškai iki galo nesutvarkytos Lietuvos Respublikoje egzistuojančios vardų ir pavardžių rašymo oficialiuose dokumentuose praktikos atitikties Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 daliai.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Seimas, nutaria:
1 straipsnis.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999, Nr. 90-2662) konstatuojamosios dalies 4 punkto nuostatą „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ ir konstatuojamosios dalies 7 punkto nuostatą „Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“ tuo aspektu, ar, Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja ir kai egzistuoja pirminiai užsienio valstybėse išduoti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, kuriuose asmens vardas ir (arba) pavardė įrašyti nelietuviškai.