LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
DĖL KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMO 2005 M. RUGPJŪČIO 4 D. PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINGUMO MINISTRO 2002 M. GRUODŽIO 31 D. ĮSAKYMU NR. 432 „DĖL SPRENDIMŲ VYKDYMO INSTRUKCIJOS PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTOS SPRENDIMŲ VYKDYMO INSTRUKCIJOS 89 PUNKTAS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2005 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 4 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 89 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas 2005 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos (Žin., 2003, Nr. 3-82; toliau – ir Instrukcija) 89 punktas neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
II
Pareiškėjas savo prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pasak pareiškėjo, konstitucinėms normoms yra būdinga tai, kad jos nustato ne tik teisę, bet ir pareigą veikti atitinkamu būdu; vadinasi, už darbą turi būti atlyginama pagal darbo sąnaudas, sugaištą laiką, darbuotojo kvalifikaciją, kitus kriterijus. Pareiškėjui nekyla abejonių dėl to, kad antstolis turi teisę gauti atlyginimą, jeigu atlieka konkrečius vykdymo veiksmus; pareiškėjas Instrukcijos 89 punkto atitiktimi Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai abejoja dėl to, kad šiame punkte nustatyta skolininko pareiga mokėti atlyginimą antstoliui net ir tuo atveju, kai skolininkas pats sumoka skolą, t. y. kai antstolis iki skolos sumokėjimo papildomų priverstinio vykdymo veiksmų neatlieka. Pareiškėjas mano, kad minėta skolininko pareiga yra nustatyta nepagrįstai.
2. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 583 straipsnio 1 dalį Sprendimų vykdymo instrukciją tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija; tai, pareiškėjo nuomone, įrodo, kad Instrukcija „atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės aktui keliamus reikalavimus“, todėl jos atitikties Konstitucijai klausimas gali būti sprendžiamas Konstituciniame Teisme.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 583 straipsnio 1 dalį Sprendimų vykdymo instrukciją tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
2. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atlyginimo antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, faktinių aplinkybių konstatavimą teismo pavedimu, dokumentų perdavimą ir įteikimą teismo pavedimu Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims tvarką ir dydžius nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
3. Vyriausybė 2002 m. birželio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 816 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą“, kurio 1 punktu nutarė:
4. Teisingumo ministras 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtino Sprendimų vykdymo instrukciją.
Instrukcijos 89 punkte buvo nustatyta, kad „kai skolininkas įvykdo sprendimą pasibaigus raginime nustatytam terminui, o jeigu raginimas jam neturėjo būti siunčiamas, – po to, kai vykdomasis dokumentas buvo priimtas vykdyti, iš skolininko išieškomos visos vykdymo išlaidos“.
5. Teisingumo ministras 2003 m. vasario 14 d. išleido įsakymą Nr. 47 „Dėl teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ pakeitimo ir patvarkymo dėl lėšų arešto ir pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą formos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 19-833), kuriuo iš dalies pakeitė teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintą Sprendimų vykdymo instrukciją. Instrukcijos 89 punktas (2002 m. gruodžio 31 d. redakcija) pakeistas nebuvo.
Teisingumo ministras 2003 m. rugsėjo 30 d. išleido įsakymą Nr. 242 „Dėl teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ pakeitimo ir patvarkymų vykdyti vykdomąjį dokumentą formų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 94-4259), kuriuo iš dalies pakeitė teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintą Sprendimų vykdymo instrukciją (su vėlesniais pakeitimais). Instrukcijos 89 punktas (2002 m. gruodžio 31 d. redakcija) pakeistas nebuvo.
Teisingumo ministras 2004 m. vasario 10 d. išleido įsakymą Nr. 1R-37 „Dėl teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2004, Nr. 26-833), kuriuo iš dalies pakeitė teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintą Sprendimų vykdymo instrukciją (su vėlesniais pakeitimais). Instrukcijos 89 punktas buvo pakeistas ir išdėstytas taip: „Kai skolininkas įvykdo sprendimą pasibaigus raginime (siūlyme) nustatytam terminui, o jeigu raginimas (siūlymas) jam neturėjo būti siunčiamas, – po to, kai vykdomasis dokumentas buvo priimtas vykdyti, iš skolininko išieškomos visos vykdymo išlaidos.“ Palyginus Instrukcijos 89 punktą (2004 m. vasario 10 d. redakcija) su šio punkto ankstesne (2002 m. gruodžio 31 d.) redakcija matyti, kad jame nustatytas teisinis reguliavimas iš esmės liko toks pat, tik dukart po žodžio „raginimas“ skliaustuose buvo įrašytas žodis „siūlymas“.
Teisingumo ministras 2005 m. sausio 24 d. išleido įsakymą Nr. 1R-21 „Dėl teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2005, Nr. 12-402), kuriuo iš dalies pakeitė Sprendimų vykdymo instrukciją (su vėlesniais pakeitimais). Instrukcijos 89 punktas (2004 m. vasario 10 d. redakcija) pakeistas nebuvo.
II
1. Instrukcijos 1 punkte nustatyta, kad ji nustato Civilinio proceso kodekso VI dalies normų taikymo tvarką vykdant įstatymų numatytus vykdomuosius dokumentus.
Instrukcijos nuostatos suskirstytos į šiuos skyrius: I. Bendrosios nuostatos; II. Vykdomojo dokumento pateikimas ir priėmimas vykdyti. Pirminiai vykdymo veiksmai; III. Turto areštas; IV Turto realizavimo tvarka; V. Išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų jo pajamų; VI. Vykdymo išlaidos; VII. Išieškotų piniginių lėšų apskaita, paskirstymas ir išmokėjimas; VIII. Antstolio kvitas; IX. Neturtinio pobūdžio sprendimų vykdymo ypatumai.
Instrukcija taip pat turi 12 priedų, kuriuose nustatytos antstolių surašomų dokumentų formos.
2. Iš Instrukcijos turinio matyti, kad ji, inter alia pareiškėjo ginčijamas jos 89 punktas, – ypač jį susiejus su 67 punktu, pagal kurį vykdymo išlaidos apima ne tik bylos administravimo išlaidas ir vykdymo išlaidas, susijusias su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu, bet ir atlyginimą antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą, – reglamentuoja ne vien įstatymų numatytų vykdomųjų dokumentų vykdymo procedūrinius veiksmus, bet ir nustato materialias teisės normas, reguliuojančias ir nuosavybės santykius. Paminėtina, kad konkretūs vykdymo išlaidų dydžiai, atsižvelgiant į išieškotinas sumas, nurodyti prie Instrukcijos atitinkamų punktų pridėtose lentelėse. Pažymėtina, kad Instrukcijoje nustatytos vykdymo išlaidos turi ne vien kompensacinių, bet ir materialinių sankcijų ir (arba) rinkliavų, privalomų mokėjimų požymių.
III
1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime inter alia pažymėjo, jog asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Konstitucinis Teismas 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu, kad ši teisė yra neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris apima ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą.
2. Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.“ Pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustato Seimas.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiomis ir kitomis Konstitucijos nuostatomis ne tik yra įtvirtinta Seimo prerogatyva nustatyti mokesčius, bet ir nustatyta, kokia teisės akto forma toks teisinis reguliavimas atliekamas. Pagal Konstituciją mokesčius, kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik įstatymas (Konstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d., 1997 m. liepos 10 d., 1998 m. spalio 9 d., 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas 2002 m. birželio 3 d. nutarime konstatavo, kad konstitucinis reikalavimas valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustatyti tik įstatymu, yra svarbi asmens teisių apsaugos garantija.
Pažymėtina, kad minėto konstitucinio imperatyvo mutatis mutandis privalu laikytis nustatant ir kitus turtinius įpareigojimus asmenims – jie taip pat turi būti grindžiami įstatymu.
3. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose.
4. Pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams.
Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai. Juose yra kuriama ir plėtojama oficiali konstitucinė doktrina. Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, įskaitant ir teismus, taikydami Konstituciją privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, būtų sudarytos prielaidos nesuderinamumams teisės sistemoje atsirasti.
Kiekvienas Konstitucinio Teismo nutarimas sudaro vieną visumą, jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios; leidžiant naujus, keičiant, papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, juos leidžiančias valstybės institucijas saisto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, kiti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai).
Pabrėžtina, kad teisę kuriančias ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) saisto konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti ne tik Konstitucinio Teismo nutarimuose, bet ir kituose Konstitucinio Teismo aktuose – išvadose bei sprendimuose. Taigi pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuluojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų.
IV
2. Pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai (1 dalis), taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai (2 dalis).
3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją, kurioje Konstitucija užima išskirtinę vietą; teisinėje valstybėje draudžiama žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, inter alia pačioje Konstitucijoje.
Taigi pagal Konstituciją negalimos tokios teisinės situacijos, kai nebūtų įmanoma teisme patikrinti, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja tie teisės aktai (jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, inter alia ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai teisės aktai, taip pat vietos savivaldybių institucijų išleisti teisės aktai.
4. Žemesnės nei įstatymai, kiti Seimo priimti aktai, Respublikos Prezidento aktai ir Vyriausybės aktai galios teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams tyrimą numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą“. Šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra „vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo“.
Konstatuotina, kad iš minėtų Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų išplaukia administracinių teismų, inter alia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, įgaliojimai tirti žemesnės nei įstatymai, kiti Seimo priimti aktai, Respublikos Prezidento aktai ir Vyriausybės aktai galios teisės aktų atitiktį Konstitucijai bei įstatymams. Įgyvendindami šiuos savo įgaliojimus administraciniai teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo aktuose (nutarimuose, išvadose, sprendimuose) suformuluotos oficialios konstitucinės doktrinos.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo – Klaipėdos apygardos teismo prašymas ištirti Instrukcijos 89 punkto atitiktį Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai yra nežinybingas Konstituciniam Teismui – jis žinybingas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą tai, kad prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui, yra pagrindas atsisakyti nagrinėti šį prašymą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi ir 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Atsisakyti nagrinėti Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 4 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 89 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Romualdas
Kęstutis Urbaitis