Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIETOS SAVIVALDOS ĮSTATYMO 31, 32, 33, 35 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO IR PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-3421
2012 m. birželio 20 d. Nr. 708
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2012 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. SV-S-1592 4 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:
1. Pritarti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31, 32, 33, 35 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-3421 (toliau – Įstatymo projektas), tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui tobulinti Įstatymo projektą pagal šias pastabas ir pasiūlymus:
1.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime (Žin., 2003, Nr. 19-828) konstatuota, kad „savivaldos teisės prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų.“ Europos vietos savivaldos chartijos (Žin., 1999, Nr. 82-2418) 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad „viešas pareigas pirmumo tvarka įgyvendina arčiausiai piliečių esantys vietinės valdžios organai. Pareigų, perduodamų kitiems vietos valdžios organams, apimtis turi atitikti užduoties apimtį ir jos pobūdį, taip pat efektyvumo ir ekonomiškumo reikalavimus.“ Europos vietos savivaldos chartijos 6 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad „vietinės valdžios organai savarankiškai nustato savo vidinę administracinę struktūrą, atitinkančią vietinių gyventojų poreikius ir užtikrinančią veiksmingą valdymą.“ Šių nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad savivaldybės tarybai turi būti palikta laisvė (diskrecija) pačiai spręsti, kaip geriau ir veiksmingiau organizuoti savivaldybei priskirtų funkcijų įgyvendinimą, – nuspręsti seniūnijoms perduoti įgyvendinti visas savivaldybės administracijos funkcijas ar tik dalį jų, plėsti seniūnijų tinklą savivaldybėje ar, atsižvelgiant į savivaldybės atliekamų funkcijų apimtį, pobūdį ir įvertinus galimą naujų seniūnijų steigimo finansinę naštą, nuspręsti, kad veiksmingiau ir ekonomiškiau šias funkcijas galėtų įgyvendinti ne seniūnijos, bet kiti savivaldybės administracijos padaliniai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kyla abejonių, ar Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290) (toliau – Įstatymas) 31 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios panaikintų savivaldybių tarybų teisę pačioms spręsti dėl seniūnijoms perduodamų įgyvendinti funkcijų apimties ir įpareigotų savivaldybių tarybas, atsižvelgiant į siūlomus nustatyti kriterijus, steigti seniūnijas savo teritorijoje, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Žin., 1992, Nr. 33-1014) 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principą. Dėl to siūlytina palikti esamą Įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį dėl seniūnijoms perduodamų įgyvendinti funkcijų apimties ir seniūnijų steigimo tikslingumo sprendžia savivaldybių tarybos.
1.2. Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalimi keičiamo Įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje siūloma įtvirtinti teisinį reguliavimą, pagal kurį, tvirtindama savivaldybės biudžetą, savivaldybės taryba tvirtina seniūnijų veiklos programas ir skiria joms įgyvendinti ne mažiau kaip 10 procentų savivaldybės biudžeto lėšų, iš jų 5 procentai turi būti skiriami gyvenimo kokybei gyvenamosiose vietovėse gerinti – keliams, gatvėms, šaligatviams, bendrojo naudojimo teritorijoms, kitiems infrastruktūros objektams prižiūrėti ir tvarkyti, gyventojų užimtumo programoms įgyvendinti, sportiniam ir kultūriniam gyvenimui plėtoti. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalį savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą, tai – išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija (Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 15 punktas). Pažymėtina, kad pagal Europos vietos savivaldos chartijos 9 straipsnio 1 dalį „šalies ekonomikos politika suteikia vietinės valdžios organams teisę turėti atitinkamus savo finansinius išteklius, kuriuos jie savo nuožiūra gali laisvai panaudoti suteiktų įgaliojimų ribose.“ Ši nuostata, suteikianti teisę vietinės valdžios organams savo nuožiūra laisvai naudoti finansinius išteklius, negali būti prielaida savivaldybėms piktnaudžiauti tokia teise, pavyzdžiui, atitinkamoms savivaldybės gyventojų reikmėms ar savivaldybės įgyvendinamoms funkcijoms skirti nepakankamą finansavimą arba iš viso neskirti tam lėšų. Kadangi, Vidaus reikalų ministerijos 2012 metais atliktos analizės duomenimis, seniūnijų veiklos programoms įgyvendinti skiriamų savivaldybių biudžetų lėšų vidurkis 2012 metais – 4 procentai, manytina, kad Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalimi keičiamo Įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje siūloma nuostata skirti seniūnijų veiklos programoms įgyvendinti ne mažiau kaip 10 procentų savivaldybės biudžeto lėšų gali būti neproporcinga ir riboti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principą.
Siūlytina Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalimi keičiamo Įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyti ne konkretų savivaldybės biudžeto lėšų, skiriamų seniūnijų veiklos programoms įgyvendinti, procentinį dydį, bet įtvirtinti, kad savivaldybių tarybos, tvirtindamos seniūnijų veiklos programas ir nustatydamos bendrą šioms programoms įgyvendinti skiriamų savivaldybės biudžeto lėšų dalį, turi atsižvelgti į savivaldybėje įsteigtų seniūnijų ir jų aptarnaujamos teritorijos gyventojų skaičių, seniūnijų aptarnaujamų teritorijų dydį, jose esančios infrastruktūros būklę, plėtros ir modernizavimo poreikį, seniūnijoms perduotų įgyvendinti funkcijų apimtį ir pobūdį, taip pat kitus kriterijus, kurie lemia seniūnijų bendruomenių viešųjų interesų ir reikmių tenkinimą ir realų savivaldybės savarankiškųjų funkcijų įgyvendinimą seniūnijose.
1.3. Pagal galiojančio Įstatymo 34 straipsnio 5 punktą seniūnaitis inter alia turi teisę dalyvauti savivaldybės tarybos komitetų ir savivaldybės tarybos posėdžiuose, kai svarstomi klausimai, susiję su seniūnaitijos gyventojais, ir pareikšti seniūnaitijos gyventojų nuomonę apie poreikius ir interesus šiais klausimais, siūlyti problemų sprendimo variantus, tai yra seniūnaičio kompetencija apsiriboja seniūnaitijos ir jos gyventojų interesų atstovavimu savivaldybės institucijose. Kadangi Įstatymo projekto 4 straipsnyje siūloma Įstatymo 35 straipsnį papildyti nauja 4 dalimi, įtvirtinančia nuostatą, kad seniūnų sueiga deleguoja savo atstovus į savivaldybės tarybos ir komitetų posėdžius, kai juose svarstomi klausimai, susiję su visos savivaldybės bendruomenės gyvenimu, kurie gali daryti poveikį savivaldybės bendruomenės gyvenimo kokybei, aplinkai ar pagrindinei bendruomenės veiklai, siūlytina šią nuostatą derinti su nurodyta Įstatymo 34 straipsnio 5 punkto nuostata.
2. Pritarti Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2011 m. rugsėjo 5 d. išvadoje Nr. XIP-3421 išdėstytoms pastaboms ir pasiūlymams.