LIETUVOS VALSTYBINĖ KULTŪROS PAVELDO KOMISIJA IR
ETNINĖS KULTŪROS GLOBOS TARYBA
S P R E N D I M A S
DĖL ETNOGRAFINIŲ KAIMŲ IŠSAUGOJIMO
2006 m. birželio 28 d. Nr. S-3-(119)/TN-1
Vilnius
Etninės kultūros globos taryba ir Valstybinė kultūros paveldo komisija jungtiniame 2006-06-28 posėdyje apsvarstė etnografinių kaimų problemas. Renkant informaciją, jungtinė specialistų grupė aplankė 25 Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos etnografinius kaimus, domėjosi jų būkle bei etnoarchitektūrine verte.
Komisija ir Taryba konstatuoja, kad Lietuvos tradicinių kaimų apsaugos ir atgaivinimo procesas yra nepakankamai koordinuojamas, prižiūrimas bei blogai kontroliuojamas. Neinventorizuojami senieji kaimai, pasigendama etnografinių kaimų vertės diferencijavimo, specializuotos teritorinės apsaugos, nėra pastatų tvarkybos reglamentų, sudarytų pagal regionus.
Daug kur bendrą kaimo gyvenviečių vaizdą menkina netinkamai rekonstruoti bei nauji statiniai, tvoros, stogų dangos, gelžbetoniniai elektros stulpai ir kt. Sunykusi didžioji dalis mažosios kaimo architektūros bei tradicinės infrastruktūros elementų.
Etnografiniai kaimai atspindi tradicinę architektūrą, dalis jų yra registruoti kaip kultūros paveldo vietovės (nekilnojamosios kultūros vertybės), dalis jų yra valstybiniuose parkuose. Tačiau šiuo metu nėra nė vieno etnografinio kaimo ar jo sodybos, paskelbtų kultūros paminklais ar pripažintų valstybės ar savivaldybės saugomomis nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis.
Šiais metais baigiasi Lietuvos etnografinių kaimų išlikimo ilgalaikės programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1171, galiojimo laikas. Dėl lėšų stokos didelė jos dalis iki šiol neįgyvendinta. Tokia programa yra labai reikalinga, nes auga kultūros paveldo reikšmė, plėtojamas kultūrinis turizmas, ir tai dar labiau skatina senųjų kaimų bei tradicinių amatų atgaivinimą.
Iki šiol stokojama valstybės ir savivaldos institucijų lygmenyse įtvirtintų Lietuvos etnografinių regionų tradicinės kaimo architektūros apsaugos ir darnios plėtros principų. Nėra veikiančios lėšų kompensavimo sistemos savininkams ir naudotojams, išsaugantiems ir palaikantiems autentišką tradicinės regioninės architektūros pastatų būklę. Nėra regionų etnoarchitektūros bei etnokultūros švietimo.
Būtina skatinti ir nuolat remti etnokultūros paveldo išsaugojimą, tradicinių etnografinių kaimų bendruomenių steigimąsi ar atgaivinimą, tradicinių statybinių ir apdailos medžiagų verslą, tradicinius amatus.
Etninės kultūros globos taryba ir Valstybinė kultūros paveldo komisija nusprendžia:
1. Pripažinti, kad Lietuvos etnografinių kaimų išlikimo ilgalaikė programa ir jos įgyvendinimo priemonių 2003–2006 metų planas tebėra neįvykdyti.
2. Rekomenduoti Lietuvos Respublikos Vyriausybei:
2.1. parengti naują 2007–2013 metų Lietuvos etnografinių kaimų išlikimo ilgalaikę programą, numatyti kasmetinį jos finansavimą;
2.2. sudaryti šios programos rengimo grupę iš Žemės ūkio, Aplinkos, Kultūros, Ūkio, Susisiekimo, Vidaus reikalų ministerijų, Etninės kultūros globos tarybos bei Valstybinės kultūros paveldo komisijos atstovų;
2.3. integruoti programą į rengiamą Lietuvos 2007–2013 metų ES struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas Lietuvos 2007–2013 metų ES struktūrinės paramos strategijai įgyvendinti;
2.4. programoje numatyti:
b) etnografinių kaimų apsaugos, tvarkybos, atgaivinimo finansinį rėmimą ir skatinimą, nustatytą pagal diferencijuotą kaimų vertinimą;
d) kiekvieno etnografinio regiono tradicinės Lietuvos kaimo architektūros būdingų bruožų išsaugojimo ir tęstinumo principus;
e) savivaldybių, jų architektų tarnybų bei saugomų teritorijų direkcijų veiklos ir atsakomybės didinimą;
2.6. parengti specialią programą etnografinių kaimų stogų šiferinių dangų, pavojingų žmogaus sveikatai, pakeitimo nekenksmingomis, atitinkančiomis regioninės kaimo architektūros tradicijas stogų dangomis; ji turėtų būti kasmet finansuojama iš valstybės biudžeto bei ES stuktūrinių fondų lėšų, skirtų kaimo atnaujinimui bei atgaivinimui.
3. Rekomenduoti Aplinkos, Kultūros ir Žemės ūkio ministerijoms, siekiant puoselėti kraštovaizdį, parengti rekomendacijas kelininkams, energetikams bei projektuotojams dėl etnografinių kaimų gatvių, kelių bei gelžbetoninių elektros stulpų ir kitų infrastruktūros elementų statybos darbų.
4. Prašyti Susisiekimo ministeriją ir savivaldybes išsaugoti keleivinius geležinkelio bei viešojo autotransporto maršrutus, einančius per etnografinius kaimus, iš dalies kompensuojant jų eksploatavimo sąnaudas.
5. Paraginti Kultūros paveldo departamentą, Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą ir savivaldybes vertingiausius etnografinius kaimus siūlyti skelbti kultūriniais draustiniais, parengti diferencijuotą kaimo vietovių, esančių valstybės saugomose teritorijose ir savivaldybėse, vieningą apskaitos ir apsaugos metodiką.
6. Rekomenduoti Kultūros paveldo departamentui ir Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai parengti etnografinių kaimų gyventojams skirtas rekomendacijas su pavyzdžiais, palengvinančiais ir supaprastinančiais pastatų konstrukcinių elementų remontą ar atnaujinimą bei tvarkybą.
7. Rekomenduoti Kultūros paveldo departamentui:
7.1. paspartinti etnografinių kaimų, kultūros paveldo vietovių bei jų kultūros paveldo objektų, inventorizavimą, išaiškinimą ir registravimą, diferencijuojant juos pagal vertę ir reikšmę;
8. Prašyti savivaldybes:
8.1. kad, formuojant urbanistinę planinę struktūrą, būtų vadovaujamasi etnografinių regionų kaimų (vietovių) kriterijais;
8.2. tvarkant etnografinius kaimus, skatinti vietinių tradicinių statybinių ir apdailos medžiagų gamybą ir naudojimą;
9. Prašyti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos bei dienraščių redakcijų daugiau dėmesio skirti etnografinių kaimų bei medinio paveldo išsaugojimo propagavimui.